Ludwigas Bechsteinas
„Vokiečių sakmių knyga“
Leipcigas, 1853
„Pirmasis krikščionių kunigas, atnešęs į Prūsiją krikščionybės šviesą, buvo šventasis Adalbertas. Jis atėjo iš Lenkijos, kur skelbė Kristaus mokslą, o paskui atnešė Dievo žodį į Pamedę. Iš ten jis persikėlė į Dancigą1, o paskui į Sembą2.
Tačiau čia, prie gintarinio Žuvininkų miestelio3, ten, kur ant Baltijos kranto iki šiol vienišai stūkso šventojo Adalberto koplyčios griuvėsiai, jį užpuolė žynio vedama pagonių lietuvių minia, užmušė jį akmenimis ir nužudė.
Kai Lenkijos karalius Boleslovas Narsusis sužinojo apie šį piktadarystę, jis įsakė pervežti šventąjį į Lenkiją, kad čia jį palaidotų su visomis jam priderančiomis pagarbomis. Tačiau pagonys už kūną paprašė tiek aukso, kiek jis svers.
Lenkijos karalius nusiuntė jiems aukso tiek, kiek akivaizdžiai pakako šiam reikalavimui patenkinti. Mirusį šventąjį paguldė ant vienos svarstyklių lėkštės, o ant kitos sudėjo visą karaliaus perduotą auksą, – bet lėkštė su kūnu liko nepajudėjusi.
Tada karaliaus pasiuntiniai užmetė ant lėkštės su auksu ir savo auksą – viskas veltui. Atėjo Adalberto pakrikštyti prūsų kunigai ir atidavė savo auksą – jokio rezultato. Ir buvo ten maža senutė, kuri, pamačiusi, kaip žmonės meta savo auksą ant svarstyklių lėkštės, panoro ir ji įnešti savo kuklų indėlį į išpirkos už šventojo kūną rinkliavą. Ji turėjo tik du pfenigus, juos ji ir įmetė prie aukso ant lėkštės. Tą pačią akimirką lėkštė nuo ant jos gulinčio aukso svorio nusileido, o kita lėkštė su šventojo palaikais staigiai pakilo aukštyn. Kad svarstyklės išsilygintų, auksą nuo apatinės lėkštės ėmė pamažu imti, ir tik kai ant dugno liko gulėti du pfenigai, kuriuos įmetė maža senutė, svarstyklių lėkštės išsilygino, ir tai ir buvo kaina už nužudytąjį šventąjį.“
Šventojo Adalberto kryžius Tenkittene (iki 1945 m.)
Rudolfas Friedrichas Reuschas
„Prūsiškosios Sembos legendos“
Karaliaučius, 1838
„Tarp Žuvininkų3 ir Piliavos4, kur iš visų pusių, tarsi smėlio dykumoje, matyti tik vienodos kopų bangos, netoli Tenkitteno kaimelio, stūkso aukštas juodas kryžius, pastatytas čia šventojo Adalberto atminimui. Kryžius stovi jūros krante, toje pačioje vietoje, kur šventasis buvo nužudytas 997 metų balandžio 23 dieną. Šio juodo ketaus kryžiaus aukštis – 26 pėdos, jis buvo pastatytas 1831 m. grafienės Wielopolskos (Wielopolska) lėšomis ant senosios koplyčios, kurią audros sugriovė dar XVII amžiuje, pamato5. Sakmė byloja, kad šventojo Adalberto koplyčia, kai ją statė, buvo nutolusi nuo jūros kranto maždaug per mylią, o dabar ši vieta nuo jūros vos už poros šimtų žingsnių. Štai taip per visus šiuos šimtmečius jūra veržėsi į sausumą9.
Buvusios koplyčios nuolaužos dabar paslėptos po storu jūros suneštu smėlio sluoksniu. O altorius buvo perkeltas į kaimyninės Lochstedto pilies6 bažnyčią. Altoriaus sparnai papuošti keturiomis scenomis iš šventojo gyvenimo.
Adalbertas, lydimas savo ištikimų palydovų Gaudencijaus ir Benedikto, išsilaipino Prieglaus upės7 žiotyse ir mėgino keliose vietose skelbti krikščionybę. Tačiau šie mėginimai baigdavosi nesėkmėmis: pamokslininkus įžeidinėjo, žemino ir grasino susidorojimu, o ką ten – pačia mirtimi.
Ir tik bėgdamas nuo persekiotojų, Adalbertas su savo palydovais galėjo išsaugoti gyvybę. Kartą jis išsilaipino pietvakariniame Sembos krante ir praleido vienoje gyvenvietėje penkias dienas, svarstydamas su savo palydovais, ar ne geriau palikti šių pagoniškų genčių žemes ir išvykti iš čia atgal į tėvynę.
Ir tuo metu ištikimam Adalberto palydovui Gaudencijui prisisapnavo sapnas. Jame jis išvydo taurę, iki pusės pripildytą vyno. Taurė stovėjo ant altoriaus. Ir vos tik Gaudencijus ketino iš tos taurės atsigerti, priėjo prie jo bažnyčios tarnas ir pasakė, kad ši taurė skirta Adalbertui, rytoj jis iš jos gers. Tada Gaudencijus pabudo ir, drebėdamas, papasakojo Adalbertui savo sapną, bet tas jam atsakė: „Viskas Dievo rankose: ir sapnas, ir tikrovė! Neverta tikėti apgaulingais sapnais!“8.
Kitą dieną jie su malda leidosi savo keliu toliau ir, perėję tankius negyvenamus miškus, atsidūrė prie įdirbto lauko, kur įsikūrė poilsio. Jie nežinojo, kad pateko į prūsams šventą žemę, į kurią neįšventintiesiems žengti buvo draudžiama mirties bausmės grėsme.
Netrukus su laukiniais šūksmais užpuolė keliautojus pagonių būrys ir juos surišo. Ir tada Adalbertas prisiminė išvakarėse regėtą sapną ir ėmė guosti savo draugus, sakydamas jiems: „Kas kilniau, nei atiduoti savo gyvybę už Jėzų Kristų!“ Tuo metu iš minios puolė prie Adalberto pagonių žynys Sigas ir iš visų jėgų įsmeigė jam į krūtinę aštrią ietį. Tada atskubėjo ir kiti pagonys ir skandino savo pyktį kankinio kraujyje. Jį perdūrė septyniomis ietimis, ir, išskėtęs rankas, Adalbertas kryžiaus pavidalu krito ant žemės, kur ir mirė. Tačiau ir bekvapio kūno nepaliko ramybėje įsiutusi minia ir, atskyrusi galvą nuo kūno, užmovė ją ant karties. O kūnas liko gulėti ant žemės.
Kai Lenkijos kunigaikštis Boleslovas sužinojo apie baisią kankinio mirtį, jis nusprendė bet kokia kaina išpirkti iš prūsų Adalberto kūną. O prūsai pareikalavo tiek sidabro, kiek svėrė patys šventojo palaikai. Ir kunigaikštis su šia sąlyga sutiko.
Legenda mums pasakoja, kad kankinio kūnas, kai jį pasvėrė, pasirodė toks lengvas, kad nesvėrė nė svaro...
_______________________
1. Dabartinis Gdanskas.
2. Kaliningrado pusiasalis.
3. Dabartinis Primorskas.
4. Dabartinis Baltijskas (iki 1946 metų – Pillau, vok. Pillau; lenk. Piława; liet. Piliava)
5. Tenkitten – dab. Tanketino (lenk. Tenkity, vok. Tenkitten)
6. Lochstedtas (Lochstädt) – riterių pilis Baltijsko mieste, Rusijoje. Dabar griuvėsiuose.
7. Dabartinis pavadinimas Pregolia (prūs. Preigara, Preigile, vok. Pregel; liet. Prieglius) – upė Rusijoje, įtekanti į Baltijos jūrą, tiksliau – į Kaliningrado (Aistmarių) įlanką.
8. Viduramžiais buvo manoma, kad gerti sapne bažnytinį vyną – labai blogas ženklas.
9. Jau XI amžiuje šventojo Adalberto žūties vietoje atsirado nedidelė koplyčia, pastatyta Danijos karaliaus Knuto įsakymu.
1831 metais čia buvo pastatytas didingas šv. Adalberto kryžius. Jis buvo ketinis, aštuonių metrų aukščio.
Per Antrąjį pasaulinį karą kryžius buvo sugriautas. 1997 metais, minint šventojo Adalberto žūties tūkstantmetį, Baltijsko miesto ir Lenkijos miesto partnerio Elbingo (vok. Elbing – istorinis Prūsijos miestas, senosios prūsų Pamedės žemės centras) valdžia nusprendė kryžių atstatyti. Naujasis kryžius pagamintas iš plieno, jo aukštis – dešimt metrų. Pastatytas jūros pakrantėje, kryžius gerai matomas visiems pro šalį plaukiantiems laivams.
Memorialinis šventojo Adalberto kryžius
prie meno kaimo „Vitland“ netoli Primorsko.
ISTORINĖ PAŽYMA
Adalbertas Prahietis (lot. Adalbertus Pragensis, dar vadinamas Vaitiekumi arba Voicechu (ček. Vojtěch, lenk. Wojciech); 955 m., Libicė prie Cidlinos, Čekija – 997 m. balandžio 23 d., Prūsija, dabar Kaliningrado sritis, Rusija) – Prahos vyskupas (982–989, 993), katalikų šventasis. Ypač gerbiamas Bohemijoje, Lenkijoje ir Vengrijoje.
Kilme Vaitiekus priklausė galingai čekų kunigaikščių Slavnikų giminei. Vaitiekus turėjo šešis brolius, vienas iš jų, Radimas (dar vadinamas Gaudencijumi), taip pat tapo žymiu religiniu veikėju ir pirmuoju Lenkijos vyskupu. Vaitiekaus šeima gyveno Libicės prie Cidlinos mieste.
997 metų pavasarį Adalbertas (Vaitiekus) su savo broliu Gaudencijumi (Radimu) ir draugu Benediktu išvyko skelbti krikščionybės prūsams.
997 metų balandžio 23 dieną jis mirė nuo prūsų pagonių rankos netoli dabartinio Primorsko. Netrukus po vyskupo žūties jo palaikus išpirko Boleslovas Narsusis, ir sumokėto aukso svoris prilygo didžiojo kankinio relikvijų svoriui; jie buvo palaidoti Gniezno katedroje. Jau praėjus dvejiems metams po mirties Vaitiekų kanonizavo popiežius Silvestras II. Kanonizacija buvo susieta su pirmosios Lenkijos arkivyskupijos įkūrimu Gniezne.
Sidabrinis šventojo Adalberto memorialas
Gniezno (Lenkija) katedroje.
BIBLIOGRAFIJA
1. Rudolf Friedrich Reusch: Sagen des Preußischen Samlandes. № 90. "St. Adalbert". Projekt-Gutenberg.org
2. Ludwig Bechstein, Deutsches Sagenbuch, 1853. Sagen.at.
3. Adalbert of Prague. Wikipedia.
● Redakcijos pastaba: skaitykite VisitPrussia.com interviu su legendų apie šventąjį Adalbertą vertėja, mūsų naująja autore Tatjana Kolivai, kuri rašo savo tinklaraštį, kuriame paskelbta begalė kitų jos išverstų vokiečių palyginimų ir pasakų.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
