Ji buvo statoma gana ilgai, bet 1681 m. (kitais duomenimis – 1683 m.) pašventinta. Tai buvo mūrinis pastatas su kvadratiniu šešių aukštų bokštu vakaruose, kuris galutinai užbaigtas 1693 m. Pietuose – prieangis su gražiu gotikiniu frontonu. Šiaurėje – zakristija su kripta. Smailiaarkiai langai buvo stačiakampėse nišose. Rytinis frontonas turėjo šešis siaurus aklinus langus. Viduje bažnyčia buvo trinavė, padalyta lengvomis aštuoniakampėmis kolonomis. Šoninėse navose buvo emporos (balkonai). Lubos buvo medinės, skliautuotos, po tinku – 1624–1680 m. tapyba. Interjerą puošė XVII–XVIII amžių pastorių portretai ir gana paprastos to paties laikotarpio epitafijos.
Altorius pašventintas 1677 m. Jo centre buvo paveikslas „Kristus Getsemanės sode“.
Gausiai dekoruota sakykla padaryta 1666 m. Gražūs 1747 m. vargonai – Adamo Casparini darbas. Bažnyčia turėjo tris varpus, iš kurių vienas buvo nulietas 1694 m.
Altrossgarteno bažnyčios vargonai.
Per 1945 m. balandžio kovinius veiksmus bažnyčia buvo iš dalies apgadinta. Vėliau ji net šiek tiek buvo naudojama. Tačiau jau septintojo dešimtmečio pradžioje iš jos buvo likusi tik gana gerai išsilaikiusių sienų dėžė. Prieangis ir zakristija buvo išardyti. Bokštas išliko iki penkto aukšto. Vėliau jis buvo išardytas iki trečio aukšto, o 1968 m. bažnyčios griuvėsiai galutinai nugriauti.
Nuotraukos: Bildarchiv Ostpreußen bildarchiv-ostpreussen.de, Anton Ulbrich „Geschichte der Bildhauerkunst in Ostpreussen“.
Šeštajame dešimtmetyje Rytų Prūsijos persikėlėlių laikraštyje „Ostpreussen-Warte“, leistame Žemutinės Saksonijos Getingene, buvo paskelbtas buvusio Karaliaučiaus gydytojo ir aistringo kraštotyrininko Herberto Mühlpfordto rašinių ciklas „Karaliaučiaus kampeliai“. Kai kurie iš jų išversti ir prieinami mūsų svetainėje, kiti dar laukia savo valandos. Toliau siūlome jūsų dėmesiui jo pasakojimą apie Altrossgarteno bažnyčią ir tai, kas ją supo.
Altrossgarteno šventorius
Kaip rodo pavadinimas Rossgarten, čia ganėsi Löbenichto gyventojų arkliai. Vėliau vietinis kelias, vedęs nuo Kryžiaus vartų (Kreuztor) pro „Mėlynąją karčemą“ (Blauer Krug) per Sembą ir Kuršių neriją į Rygą, buvo užstatytas. Kunigaikštis Albrechtas, be kita ko, apgyvendino čia olandų naujakurius, dėl savo tikėjimo ištremtus iš tėvynės. Taip šis tylus Löbenichto priemiestis pamažu išsiplėtė, ir buvo parengti planai pastatyti rossgartiečiams nedidelę bažnyčią. Tačiau Löbenichtas nebuvo turtingas miestas, ir ilgą laiką vietiniams pamaldiems parapijiečiams teko tenkintis nedidele medine koplyčia.
Bet 1651 metais pagaliau atėjo laikas pradėti bažnyčios statybą. Kad nebūtų nutrauktos pamaldos, bažnyčia buvo statoma tiesiog aplink tą medinę koplyčią. Pastaroji buvo nugriauta tik 1683 metais, kai po 32 metų statybų buvo užbaigta nauja trinavė bažnyčia, besiremianti 18 kolonų ir dengta plokščiu mediniu skliautu.
Bokštas liko nebaigtas ir buvo „laikinai“ uždengtas palapinės formos stogu.
Prie antrojo rytinio pietų fasado lango, Altrossgarteno Bažnyčios gatvėje (Altroßgärter Kirchstraße), netoli galinio įėjimo, į sieną buvo kruopščiai įmūrytos trys plytos. Legenda pasakoja, kad sąmata buvo apskaičiuota taip tiksliai, jog šios trys plytos buvo vienintelis dalykas, likęs po statybų. Šią istoriją galime priimti už gryną pinigą, nes Rossgarteno parapija, nors ir didelė, buvo vargingesnė už bažnytinę pelę. Nenuostabu, kad vietiniai pastoriai atidžiai sekė statybininkus!
Net apie 1900 metus itin neturtinga parapija buvo priversta rinkti pinigus iš parapijiečių savo dviejose barokinėse klausyklose, kad apmokėtų bažnytinį vyną ir komunijos ostijas!
Kai kas galėtų paklausti, kaip klausyklos atsirado protestantų šventovėse, ypač tokiose kaip Altrossgarteno bažnyčia, pastatyta jau protestantiškuoju laikotarpiu. Tai paaiškinama tuo, kad net protestantų bažnyčiose išpažintys dar ilgai buvo atliekamos, iki pat XVIII amžiaus.
Viduje bažnyčia galėjo pasigirti puikiais barokiniais baldais: 1666 metų sakykla, kurią rėmė angelas, su gražiomis durelėmis ir gaubtu; 1672 metų altoriumi; vargonais, ant kurių parapeto, regis, plevenė žavių cherubų vainikas; ir 1692 metų krikštykla su nuostabiais drožiniais.
Kapinės su puikiais senais medžiais virto pavėsinga vaikų žaidimų ir senolių poilsio vieta – tikrai idiliškas Karaliaučiaus kampelis. Čia galėjai valandų valandas sėdėti, prisimindamas senus laikus, mąstydamas apie dviejų įsimylėjėlių likimą, kurių bendrą kapą puošė du medžiai, susipynę taip, kaip apsikabinę susipina tik mylimieji. Šią istoriją pasakojo satyrikas Theodoras Gottliebas von Hippelis (Theodor Gottlieb von Hippel, 1741–1796), pagal pareigas – Karaliaučiaus burmistras.
Tačiau kai aš subrendau, tų medžių jau seniai nebebuvo – bet kokia meilė galiausiai užgęsta.
O galima buvo susimąsčius klausytis fontano čiurlenimo ir teškenimo; senų senovėje – legenda nepatikslina, kada tiksliai – jis puošė parapijos sodą prie rytinės bažnyčios sienos. Jis priklausė našlei Dorothėjai Gnadcowius (Dorothea Gnadcowius). Šaltinio vanduo turėjo stebuklingą galią – sklido gandas, kad jis gydo moteris nuo nevaisingumo. Norinčiųjų pasveikti ateidavo iš visur. Kažkuriuo metu godumo demonas įkvėpė našlei mintį reikalauti pinigų „gydomojo vandens atsargoms papildyti“, ir nuo tos akimirkos stebuklingasis fontanas išdžiūvo.
Net kapai saugo senas istorijas: čia yra farmaceuto Carlo Gottfriedo Hageno (Carl Gottfried Hagen, 1749–1829), puikios barokinės Dvaro vaistinės Junkerstraße gatvėje, taip lengvabūdiškai nugriautos 1913 metais, savininko kapas. Garsusis vaistininkas tame pastate gyveno nuo 1749 iki 1829 metų ir buvo žymiausias Hagenų vaistininkų šeimos narys. Jis turėjo medicinos ir filosofijos daktaro laipsnius. Albertinos chemijos ir fizikos profesorius, mokslinės farmacijos pradininkas. Universitetas jo pastangoms yra skolingas savo Botanikos sodu. Medalionas su jo portretu puošė Naujosios Albertinos fasadą Parado aikštėje, o kapą – masyvus granito kubas su keturiomis neoklasicistinėmis urnomis apatiniuose kampuose.
Altrossgarteno bažnyčia (dešinėje) 1855 metų Karaliaučiaus panoramoje.
Čia pat buvo palaidotas jo sūnus Ernstas Augustas von Hagenas, menotyrininkas ir žurnalo „Prūsija“ įkūrėjas (Ernst August von Hagen, 1797–1880).
Kaltinės rokoko stiliaus Beckensteinų šeimos kriptos durys.
Dekoratyvinėse kaltinėse viršutinio lango grotelėse yra: JGB (užsakovo inicialai), 1784 (metai, kai jas nukalė Johannas Michaelis Sommeris), smėlio laikrodis (centre) ir du dalgiai (visa ko laikinumo simboliai).
Čia buvo istoriko Johanneso Voigto (Johannes Voigt, 1786–1863), klasikinio filologo ir senienų tyrinėtojo Christiano Augusto Lobecko (Christian August Lobeck, 1781–1860), taip pat Friedrichskollegiumo direktoriaus Friedricho Augusto Gottholdo (Friedrich August Gotthold, 1778–1850) kapai.
Šiaurinėje bažnyčios pusėje buvo miesto tarėjo Johanno Gottfriedo Beckensteino šeimos kapavietė. Ji buvo uždaroma rokoko stiliaus durimis (žr. aukščiau), kurias 1784 metais pagamino velionis Karaliaučiaus šaltkalvystės meistras Johannas Michaelis Sommeris (Johann Michael Sommer, 1737–1787); jo rožės, lapų ūseliai ir vynuogių kekės liudijo ne tik apie išskirtinį meistriškumą, bet ir apie nepaprastą išradingumą.
Kokias aukštumas galėjo pasiekti paprasti senųjų laikų amatininkai!
Sommeris, be abejonės, suvokė savo išskirtinį talentą. Kitaip kam gi jis būtų išgraviravęs ant durų savo parašą: Fecit J. M. Sommer, March 2, 1785?
Deja, ir šis tylus Karaliaučiaus kampelis išnyko. Antrojo pasaulinio karo metais čia buvo pastatytas bunkeris, ir pirmąją pat bombardavimo naktį, 1944 metų rugpjūčio 26–27-ąją, britai pavertė Rossgarteną kartu su bažnyčia griuvėsiais. Dar nenujausdamas, kokius baisius sugriovimus Karaliaučiui atneš trys vėlesnės dienos, aš liūdnai žvelgiau į trapius barokinius angelus, taip ilgai plasnojusius aplink vargonus. Dabar jie gulėjo sudaužyti ant navos grindų tarp sugriuvusių sijų.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
