Kaliningrado srityje sunku rasti žmogų, kuris domėtųsi srities sostinės architektūriniu veidu ir nieko nebūtų girdėjęs apie mūsų projektą atkurti istorinį centrą. Prie jo dirbame jau daugiau nei dvidešimt metų. Šiandien vėl pamėginsiu įtikinti tuos, kuriems mūsų idėjos atrodo neaktualios, kad tik pagerbus praeitį galima užtikrintai žvelgti į ateitį. Kaliningrado atveju tai reiškia, kad svarbia urbanistinės strategijos dalimi turi tapti veiksmų planas, numatantis atkurti istorinį centrą, per Antrąjį pasaulinį karą nukentėjusį labiau nei kiti rajonai. Kaip žinoma, ši teritorija šiuo metu neužstatyta, ir tai atveria mums galimybių langą. Nuo to, kokie architektūriniai sprendimai bus priimti šiame etape, labai priklauso, kaip susiklostys mūsų miesto likimas – laimingai ar ne. Kiekvienas iš mūsų savaip linki mylimam miestui laimės, tačiau dauguma supranta: toliau apsimetinėti, tarsi Kaliningradas neturėtų praeities, reiškia pasmerkti jį likti tokiam pat nepatraukliam, neturinčiam atpažįstamo veido, koks jis, deja, yra šiandien. Mes norime priešingo – kad miestas atgautų savo unikalų veidą, išgarsinusį jį per amžius.
Istorinis centras
Pradėsiu nuo to, kad tebesu ištikimas idėjai, jog būtina atkurti Karaliaučiaus pilį, nuo kurios čia viskas ir prasidėjo. Daugybės miestų patirtis nepalieka abejonių: ryški architektūrinė dominantė istoriniame centre, apgaubta legendų ir paslapčių aura, pasakojanti tiek apie šlovingus, tiek apie niūrius istorijos puslapius, yra būtina sąlyga, kad sėkmingai vystytųsi aplinkinė teritorija šimtų kilometrų spinduliu.
Įspūdingas, lengvai atpažįstamas Kaliningrado įvaizdis teigiamai atsilieps jo turistiniam patrauklumui, investiciniam klimatui ir galiausiai visos srities gyventojų gyvenimo kokybei.
Retkarčiais vietos spaudoje pasirodantys samprotavimai, esą pilies atkūrimas – finansiškai ir ideologiškai nepriimtinas scenarijus, manęs neįtikina. Sveikas protas turi nugalėti spekuliatyvius pareiškimus tų, kurie, patys nedalyvaudami miesto ir regiono ekonominiame bei kultūriniame gyvenime, kaišioja mums pagalius į ratus.
Ketvirtasis XX amžiaus dešimtmetis – nusikalstamo nacionalsocialistų valdymo laikotarpis, sukompromitavęs pilies vardą, – truko vos kiek daugiau nei dešimtmetį: tai tik akimirka, palyginti su daugiaamže Karaliaučiaus istorija. 1940-aisiais siaubingų aukų kaina vokiškasis fašizmas buvo sutriuškintas, o visas jo palikimas negailestingai išmestas į istorijos šiukšlyną. Gaila, kad po karšta tautos nugalėtojos ranka pakliuvo daug to, ką buvo prasminga išsaugoti.
Per septynis šimtmečius krikščioniškosios istorijos mieste buvo pastatyta daugybė unikalių architektūros paminklų, nusipelniusių bent jau gero žodžio. Mūsų požiūriu, kuriam pritaria nemaža dalis miestiečių ir profesinės bendruomenės, kai kurie iš jų verti būti atkurti.
Architektūrinės dominantės istoriniame centre XX amžiaus pradžioje.
Be pilies, prie jų priskiriame: naująjį universiteto pastatą Parado aikštėje, kuris išliko, tačiau buvo supaprastintas iki neatpažįstamumo, Altstadto ir Kneiphofo rotušes, Centrinį paštą, Löbenichto gimnaziją, Kneiphofo Ilgąją, Prancūzų ir Steindamo gatves, Altstadto, Žuvų ir Kopūstų turgus, Altstadto, Löbenichto ir Steindamo bažnyčias, visus istorinius tiltus į Kneiphofą (Kanto salą), taip pat Monetų ir Katedros aikščių ansamblius. Be to, yra visos galimybės atkurti įdomiausius pastatus buvusioje Karaliaus gatvėje (dabar Frunzės g.) ir Dešiniojoje krantinėje (turiu omenyje malūną ir elevatorių). Šis sąrašas gali pasirodyti ir per platus, ir nepakankamai išsamus. Gražūs pastatai gyvena amžinai – net jei jų nepavyksta išsaugoti, mes ir toliau iš jų studijuojame architektūros meno istoriją. Atkurdama architektūros šedevrus, naujoji architektų karta gaus progą savo rankomis prisiliesti prie istorijos.
Kaip feniksas iš pelenų
Istorinis miesto centras, XX amžiaus viduryje tapęs nekalta karinio konflikto auka, tam tikra apimtimi turi būti ir bus prikeltas naujam gyvenimui. Tai tik laiko klausimas. Kaliningradui akivaizdžiausiai trūksta šios dedamosios! Taip manome turėdami iki smulkiausių detalių parengtą projektą. Jei kas nors turi alternatyvių pasiūlymų, labai norėtųsi juos pamatyti – kad suprastume, apie ką kalbama, ir galėtume visi kartu palyginti, aptarti ir išsirinkti geriausią.
Žinoma, įtikti visiems neįmanoma, tačiau stilistiniams nesutarimams spręsti urbanistikos praktikoje jau seniai egzistuoja veiksmingas būdas – zonavimas. Tegul viena miesto dalis vėl tampa tokia, kokią matome senosiose fotografijose (kažkodėl iki šiol įkvepiančiose turistus atvykti į Kaliningradą), o kita – iš stiklo ir betono – veržiasi į ateitį ir į aukštį. Tegul Oktiabrskio sala (pagrindinė jos dalis į rytus nuo Antrojo estakadinio tilto), Selma, Vostočnyj mikrorajonas ir kai kurios teritorijos pietiniame Prieglaus krante bus užstatytos moderniausiais, vaizduotę stulbinančiais dangoraižiais – mes nieko prieš.
Maskvos pavyzdys iškalbingas: yra Kremlius su jį supančiu istoriniu užstatymu ir yra Sitis, kur šiuolaikiniai architektai stebina visą Rusiją, varžydamiesi įgyvendinamų projektų originalumu, o šalia – daugybė kitų, labai skirtingų rajonų.
Ir Maskva visų džiaugsmui toliau plečiasi, prisijungdama gretimas teritorijas, kurios iš savo naujojo statuso tik laimi. Tegul ir Kaliningrade žmonės turi pasirinkimą – kur gyventi ir dirbti. Neatrandu Amerikos – taip gyvena visas pasaulis, ir Kaliningradas nėra išimtis. Visur yra novatorių ir konservatorių – tų, kurie trokšta naujovių, ir tų, kurie renkasi laiko patikrintą stilių. Ir vieniems, ir kitiems pas mus turi būti gera. Mes nesiūlome istorinio centro architektūrinių reglamentų taikyti visam miestui.
Galbūt to ir nereikėtų dar kartą pabrėžti, tačiau viešai apie tai kalbu pirmą kartą: mūsų rankomis iš vietinių medžiagų, pasitelkiant šiuolaikines technologijas, atkurta Karaliaučiaus pilis negalės tapti sakraliu simboliu vokiečiams, net jei kas nors to labai norėtų.
Karaliaučiaus pilis su architektūriniu apšvietimu.
Tvirtinu kaip profesionalas: naujoji pilis negalės tapti tikslia prarastosios, kurioje buvo karūnuojami Prūsijos monarchai, kopija. Geriausiu atveju pavyks sukurti sėkmingą repliką, kuri leis Kaliningradui gerokai padidinti pajamas iš atvykstamojo turizmo.
Karaliaučiaus pilies kiemas vakare.
Nesudėtingi skaičiavimai, paremti atvirais duomenimis, rodo, kad pilies statyba atsipirktų labai greitai. Turistai mūsų srityje kasmet palieka apie 30 milijardų rublių vien negrynaisiais mokėjimais. Net jei grynaisiais išleidžiama dar apie 5–10 mlrd., kalbama apie reikšmingas sumas, kurios leidžia teigti, kad investuoti į turizmo sektorių tikslinga.
Tuneliai ir kanalai, marinos ir tiltai
Viena iš šiuolaikinio Kaliningrado problemų – jo „atskirtis“ nuo upės, kurios krantuose jis kadaise iškilo. Šiuo klausimu mūsų nuomonė sutampa beveik su visos aktyviosios miesto bendruomenės nuomone: transporto srautus būtina nukreipti aplink istorinį centrą arba po žeme.
Maskvos prospektą, einantį palei Prieglių, centrinėje miesto dalyje siūlome paslėpti maždaug pusantro kilometro ilgio tunelyje, kad jaukus istorinio centro gatvių ir gatvelių tinklas galėtų netrukdomai nusileisti nuo viešbučio „Kaliningradas“ iki pat upės kranto.
Šios magistralės nutiesimas buvo viena didžiausių sovietmečio urbanistinių klaidų. Reikia tai sąžiningai pripažinti ir imtis ją taisyti.
Kapitalinis Estakadinio tilto remontas mums taip pat atrodo abejotinas sprendimas, kuris dar pusantro ar dviem dešimtmečiams atitolins neišvengiamą istorinio centro atgimimo pradžią. Triukšmas, dulkės, agresyvi dideliu greičiu lekiančių automobilių energija – visa tai miestui žavesio neprideda. Todėl Lenino prospektą taip pat siūlome nuleisti į tunelį, kuris nuvestų jį į Antrąjį estakadinį tiltą.
Šiandien tunelių statybos technologijos pasiekė anksčiau neįsivaizduojamą lygį. Ir čia vėl galime atkreipti žvilgsnį į Rusijos sostinę.
Butikų galerija palei tramvajaus liniją tunelyje po Lenino prospektu.
Nesiūlau Kaliningrade tiesti metropoliteno, tačiau suprojektuoti ir pastatyti du ar tris tunelius, kurie išlaisvintų Kaliningrado centrą nuo tranzito funkcijų, mums visiškai pagal jėgas ir pagal išgales.
Tramvajus važiuoja tuneliu po Maskvos prospektu.
Lankydamasis Seule, buvau priblokštas, kaip ten išplėtotas „požeminis miestas“. Patys tuneliai šviesūs ir iš esmės yra gatvių tąsa, jų apatinis aukštas. Per visą požeminių transporto magistralių ilgį driekiasi patogios automobilių stovėjimo aikštelės, o už jų – žėrinčios prekybos centrų, kavinių ir restoranų vitrinos. Nepamirškime, kad artimiausius dešimtmečius elektromobiliai ir toliau stums iš rinkos benzininius „dinozaurus“, o po šimto metų greičiausiai nebeliks nei asmeninio, nei viešojo transporto su vidaus degimo varikliais. (Ar žmogui liks vietos prie vairo – štai klausimas!)
Vietoj Estakadinio tilto, kurio transporto srautą perims naujasis Dviaukščio tilto dubleris, siūlome pastatyti kelis nedidelius gražius pakeliamuosius tiltus. Idealiu atveju kiekvienas upės pakrantėje esantis istorinio centro kvartalas turėtų turėti savo tiltą. Tokiu būdu, kartu su keturiais dideliais tiltais, tiltų per Prieglių pralaidumas visiškai patenkintų miesto poreikius.
Lenino prospekto pirmtakė Kneiphofo Ilgoji gatvė, kurią dabar mums „pakeičia“ Estakadinis tiltas, buvo viena gražiausių miesto gatvių.
Jei kada nors ji sugrįš į savo vietą, norėtųsi atkurti jos namų fasadus su dar XIX amžiuje prarastais volmais. (Volmai – tai įspūdingo dydžio priestatai su laiptais, vedusiais prie paradinių durų, kurios buvo gerokai aukščiau šaligatvio. Durų lygyje ant volmų buvo aikštelės, kuriose vasarą būdavo dengiami stalai – prie jų šeimininkai mėgdavo pabendrauti su kaimynais ir priimti svečius. Kas yra buvęs garsiojoje Mariackos gatvėje Gdanske, supranta, apie ką kalbama. Karaliaučius volmų atsikratė 1864-aisiais, platindamas Kneiphofo Ilgosios gatvės važiuojamąją dalį.)
Įsižiūrėjus į senus žemėlapius matyti, kad centrinėje miesto dalyje buvo gerokai daugiau vandens – įvairių upelių, protakų, kanalų ir tvenkinių. Gyvendami prie jūros, didelės upės žiotyse tarp dviejų marių, esame pripratę prie vandens išteklių gausos ir dažnai jų tinkamai neišnaudojame.
Marinos atnaujintame Laake.
Mūsų projektas numato kelių marinų statybą buvusiame Laako rajone, kurio visą krantą dabar užima Pasaulio vandenyno muziejus. Taip pat siūlome atkurti kaizerio laikais užpiltą Apjuosiamąjį griovį, Kaliningrade geriau žinomą Zuggraben pavadinimu.
Apjuosiamasis griovys (kairėje). Centre – Kanto sala (Kneiphofas). Altstadtas ir pilis – dešinėje.
Jis galėtų suteikti patrauklumo ir kardinalios renovacijos reikalingam buvusiam Vorstadtui – rajonui priešais istorinį centrą, pietiniame Prieglaus krante.
Atskirai manau esant būtina dar kartą išsakyti nuogąstavimus, kokių pražūtingų padarinių miestui gali sukelti potvynis dėl vėjo patvankos. Nelaukiant kitos gamtos stichijos, būtina imtis projektuoti apsauginius įrenginius Prieglaus žiotyse – panašiai, kaip šią problemą išsprendė, pavyzdžiui, Londone.
Viešasis transportas ir Innenstadt* renovacija
Per pastaruosius dešimt metų Kaliningradas žengė didelį žingsnį į priekį viešojo transporto kokybės srityje. Kaip garvežiai rūkstantys, seniai savo resursą išnaudoję autobusai ir maršrutiniai taksi paliko miesto gatves. Tuo pat metu su tramvajais vyksta kažkas ne visai suprantamo. Daug kur bėgiai išardyti galutinai, o kai kuriose gatvėse, įskaitant centrines, norint įlipti į tramvajų, tenka pereiti važiuojamąją dalį. Černiachovskio gatvėje – keturių eismo juostų! Riedmenys atnaujinami lėtai, pusę jų sudaro labai seni vagonai.
Mūsų nuomone, istoriniame centre tramvajus turėtų tapti pagrindine viešojo transporto rūšimi. Kai kur jį būtų galima iš dalies nuleisti po žeme, pasinaudojus šį kelią jau nuėjusių miestų patirtimi.
Norėtųsi, kad visos radialinės magistralės (Černiachovskio, Gorkio, Nevskio, Gagarino, Dzeržinskio ir Suvorovo gatvės, Miro, Pobedos ir Maskvos prospektai, Smelych alėja) būtų įtrauktos į strateginį tramvajų tinklo, jungiančio centrą su pakraščių rajonais, atkūrimo planą. Su artimiausiais priemiesčiais Kaliningradas taip pat turėtų būti sujungtas tramvajų maršrutais. Bandomąja kryptimi galėtų tapti, pavyzdžiui, Gurjevskas. Juolab kad ta kryptimi vedančiose miesto gatvėse (Ševčenkos, Frunzės ir Gagarino) pakanka vietos tramvajaus bėgiams nutiesti lygiagrečiai važiuojamajai daliai.
Dar viena aktuali mūsų miesto problema – antroje praėjusio amžiaus pusėje beveik visas miestas buvo paskubomis užstatytas daugiabučiais, iš išorės neišraiškingais, o viduje nelabai patogiais net nereikliems naujakuriams.
Miesto aplinka atkurtame istoriniame centre.
Dauguma „chruščiovinių“ penkiaaukščių jau išnaudojo savo resursą. Tvirčiausi galbūt atlaikys dar daugiausia ketvirtį amžiaus, tačiau anksčiau ar vėliau mums teks atsikratyti „išsivysčiusio socializmo“ epochos palikimo ir jų vietoje pastatyti naujus pastatus.
Pilis ir rajonas į šiaurę nuo jos iki pat universiteto.
Pats metas ieškoti architektūrinių sprendimų: koks turėtų tapti Kaliningrado centras po renovacijos, kuri, jei nepradėsime jos planuoti jau dabar, kažkuriuo metu taps rimtu miesto valdžios galvos skausmu – kaip tame posakyje „žiema atėjo netikėtai“. Suvokiant esamas problemas, galima ir reikia imtis jas spręsti iš anksto.
Savo projekte siūlome šį procesą pradėti nuo buvusios Parado aikštės (dabar tai Universiteto gatvė) ir paversti ją savotišku „poligonu“, kuriame būtų galima išbandyti organizacinius ir technologinius sprendimus. Ši patirtis vėliau labai pravers neišvengiamos renovacijos metu, kai ji tarsi lavina apims ištisus rajonus. Istorinį centrą supančiai teritorijai būtina priimti atskirą architektūrinį reglamentą, ribojantį aukštingumą ir kuo konkrečiau apibrėžiantį statybos organizacijoms keliamus reikalavimus naujai statomų pastatų išvaizdai. (Mūsų pasiūlymai šiuo klausimu prieš dvejus metus buvo paskelbti čia pat.)
Grožis išgelbės pasaulį
Šiuo metu vietos gyventojai nelaiko istorinio Kaliningrado centro vieta, kur norėtųsi praleisti laisvalaikį. Ir visas mūsų miestas – tai įvairaus patogumo miegamieji rajonai ir prekybos bei verslo centras, į kurį iš visų miesto kraštų veda radialinės gatvės. Du beveik vienodo tipo seni periferiniai, vilomis užstatyti rajonai – Amalienau ir Maraunenhofas – padėties nekeičia. Savo parkais miestas beveik nesirūpina. Apie ekologiją geriau patylėkime...
Istorinis centras – vieta, kuri kadaise buvo pati gražiausia, – kryžmai perkirstas dviejų lygių prospektų. Regiono, pozicionuojančio save kaip ryškią turizmo kryptį, sostinėje nėra net pėsčiųjų gatvės!
Visas centras užstatytas neišraiškingais daugiabučiais, kurie jau seniai neatitinka laikmečio reikalavimų nei praktiniu, nei estetiniu požiūriu.
Gyvenu viltimi, kad vieną gražią dieną tie, nuo kurių priklauso Kaliningrado likimas, sutiks su architektūrinio „konsiliumo“ (žr. aukščiau) argumentais. Kurortinės Baltijos srities sostinė nusipelno geresnės lemties! Tam turime viską – tereikia darniai priimti keletą strateginių sprendimų, siekiant apšiurusį pokarinį Kaliningradą, skubėjusį aprūpinti visus savo naujuosius gyventojus kad ir kokiu būstu, paversti harmoningai besivystančiu šiuolaikiniu miestu, kuriame kiekvienas ras vietą, atitinkančią drąsiausias jo svajones!
2125 metai. Vaizdas nuo Žuvų turgaus pilies link.
Sitis Oktiabrskio saloje su grandioziniu Nacionalinio centro „Rusija“ filialu, istorinis centras, gražūs rajonai aplink juos ir pakraščiuose – tegul jau šiandien, netrukdydamos vienos kitoms, žydi visos gėlės!
Atkurtas Altstadto turgus kitame šimtmetyje.
Tikiuosi, per šimtą metų sugebėsime susitarti ir rasti optimalius sprendimus visais ginčytinais klausimais. Nors asmeniškai norėčiau, kad tie šviesūs laikai ateitų kuo greičiau. Ruoštis laukti šimtą metų – ne mūsų stilius. Mes renkamės veikti čia ir dabar.
Įgyvendinus mūsų projektą, miesto gyventojai turės tai, ką mylės, kas taps kasdiene pozityvo rutina, kas sudaro laimės pojūčio pagrindą. Rodos, dar Kantas sakė, kad žmogus atsiskleidžia per savo santykį su kuo nors. Dabar mes turime tuštumą. Dažnai labai trapią. Į Letos vandenis nugrimzdusio fantomo šešėlį.
Siūlome sukurti tai, kas būtų dievinama, kas jaudintų, kuo didžiuotumės ir žavėtumės.
Tai bus aplinka, žadinanti žmonėse tai, kas geriausia, gimdanti talentus, – materiali vertybė, leisianti darbuotis ir širdžiai, ir sielai, ir protui. Idealiu atveju – dar ir erdvė, kur pritaikyti savo jėgas. Atsiras fasadai, kuriais bus malonu nuolat rūpintis, langai, kuriuos norėsis nuplauti prieš kiekvieną šventę, laiptinės, kurių vienoje, tikiuosi, kada nors gims naujasis Aleksandras Sergejevičius Puškinas, kad savo lyra žadintų gerus jausmus mus paveldėsiančiose kartose.
Visos iliustracijos: © Artūras Sarnicas (2026)
* — Innenstadt buvo vadinama miesto dalis gynybinės sienos viduje; XVII amžiuje ši siena buvo pertvarkyta į pirmąjį pylimų žiedą. Antrasis žiedas, pakeitęs pirmąjį, susiformavo XIX amžiaus viduryje.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
