Naujoji bažnyčia pašventinta 1845 m. spalio 15 d. Tai buvo neogotikinis mūrinis pastatas, angliškosios vėlyvosios gotikos stiliaus, plane – graikiškojo kryžiaus formos. Raudonos plytos nei viduje, nei išorėje nebuvo tinkuotos. Choras vakaruose buvo daugiakampis, bokštas – rytuose. Visu perimetru ėjo kontraforsai, skiriantys aukštus smailiaarkius langus.
Altorius iš senosios Altstadto bažnyčios (1606).
Iš nepaprastai turtingų senosios Altstadto bažnyčios reikmenų į naująją perėjo nedaug. Pirmiausia – aukštas, 13 metrų altorius, sukurtas 1606 m. (vėliau atnaujintas, žr. aukščiau), kurio vidurinė dalis buvo drožinėta. 1943 m. altorius buvo išvežtas į Arnau apylinkes, kur jį paslėpė ūkiniame pastate. Nuo to laiko jo niekas nematė.
Bažnyčios vaizdas iš cepelino.
Epitafija pastoriui Dermau – 1639 m. Šviestuvai elnio ragų pavidalu (elnias – šviesą nešančio Kristaus simbolis) – 1530 m. Dvi klausyklos – 1690 m. Daug XVII amžiaus sietynų. Turtingi gražūs reikmenys: 1591 m. Vitenbergo darbo taurė; dideli 1639 m. Velykų šviestuvai; 1629 m. ostijų dėžutė; 1670 m. krikštykla. Kiti daiktai buvo perduoti į pilies kolekciją. Sakykla buvo padaryta nauja.
Junkerstraße gatvės perspektyva.
Karalius projektavimo etape paprašė sumažinti navos plotą, kad projektas atpigtų; architektas jį sumažino, bet kolonų skaičių paliko tą patį. Išėjo šedevras (žr. aukščiau).
Viduje skliautai rėmėsi į arti viena kitos pastatytas galingas apvalias kolonas (nuotraukoje viršuje), o tai labai stipriai veikė parapijiečius.
Naujosios Altstadto bažnyčios griuvėsiai (1952).
Naujus vargonus 1895 m. pastatė meistras Terletzkis iš Karaliaučiaus. Bažnyčia turėjo tris 1469, 1622 ir 1711 m. varpus. Paskutiniai pastoriai buvo: Konsas, tarėjas Laudenas; Lenkeitas, miesto superintendentas Fritzewskis ir superintendentas Gustavas Wielis.
Karo metais bažnyčia smarkiai nukentėjo. Po karo ji pamažu buvo ardoma, o šeštojo dešimtmečio viduryje, tiesiant Lenino prospektą, galutinai sunaikinta, nes jis iš dalies ėjo per vietą, kur stovėjo bažnyčia.
Nuotraukos: Bildarchiv Ostpreußen bildarchiv-ostpreussen.de, Anton Ulbrich „Geschichte der Bildhauerkunst in Ostpreussen“, Grafe und Unzer „Das malerische Ostpreußen“.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
