Mados žurnalai jai skirdavo dešimtis puslapių. Žymiausias XX amžiaus mados pasaulio fotografas Richardas Avedonas savo esė rašė: „Tokios kaip ji pasirodo tik kartą… Kiekvienas susitikimas su ja – nebaigtas ir nepamirštamas…“
Penkeri metai Steinorte
Vera Gottliebe Anna Gräfin von Lehndorff gimė 1939 m. gegužės 14 d. Karaliaučiuje. Pirmuosius penkerius gyvenimo metus ji praleido giminės dvare Steinorte, Mozūrijoje (dabar – Lenkijos Sztynortas). Būdama senųjų giminių atstovė – iš tėvo pusės Lehndorffų, taip pat Kalneinų, Dönhoffų ir Oldenburgų, – Veruschka laikė save kitokia, į nieką nepanašia. Beje, apie savo šeimą ji apskritai nemėgo pasakoti, ypač po tėvo egzekucijos. Pasipriešinimo dalyviai iki šeštojo dešimtmečio buvo laikomi išdavikais.
Jos tėvas, grafas Heinrich von Lehndorff-Steinort, buvo ryšių karininkas ir dalyvavo garsiojoje operacijoje „Valkirija“, kurios tikslas buvo pašalinti Hitlerį.
Karo pradžioje jis buvo atleistas nuo karo tarnybos. 1941-aisiais, sužinojęs, kad vokiečiai sovietiniame Barysave nužudė 7000 žydų, ir savo akimis pamatęs, kaip naciai susidoroja su žydų vaikais, daužydami jų galvas į žibintų stulpus, jis tapo aktyviu antifašistinio pasipriešinimo dalyviu. Keli pasikėsinimai į fiurerį nepavyko, ir 1944 m. rugsėjį jis buvo nubaustas mirtimi Berlyne.
Veros atmintyje išliko akimirka, kai tėvas iššoko pro langą ir pabėgo. Kodėl? Tuomet ji to nesuprato, bet jautė baimę ir nerimą. Ilgą laiką ši tema šeimoje buvo uždara. Apie tragediją ir apie tai, kad tėvas – tikras didvyris, mergaitei papasakojo motina Gottliebe Kalnein-Lehndorff – tik po incidento Brėmeno mokykloje, kai mokytoja prie visos klasės pavadino Verą žudiko dukterimi.
Dar keli iš suaugusiųjų pokalbių girdėti dalykai įsirėžė mažosios Veros atmintin: netoli jų dvaro buvo Hitlerio štabas „Vilko irštva“, o dalis jų pilies 1942-aisiais buvo konfiskuota ir suremontuota Ribbentropui. Jis dažnai vaikščiodavo su mažosiomis grafaitėmis po mišką, ir mergaitėms atrodė toks geraširdis dėdulė.
Tačiau, kai paaiškėjo tiesa apie dvaro šeimininko dalyvavimą Pasipriešinime ir pasikėsinime į Hitlerį, „gerojo dėdulės Ribbentropo“ palankumas išgaravo lyg nebuvęs. 1944 m. liepos 23 d. Lehndorffų šeima visiems laikams neteko ne tik savo dvaro, bet ir tėvynės. Nėščią Gottliebe fašistai išvarė iš Steinorto, ir ji su trimis dukrytėmis išvyko pas tėvą į Graditzą. Ten jas ir suėmė: tuo metu visiems šeimos nariams, įskaitant vaikus, buvo taikoma kolektyvinės atsakomybės už vieno iš jų nusikaltimą taisyklė. Mažosios grafaitės perėjo tikrą pragarą.
Kaip išdaviko vaikai jos pirmiausia buvo išsiųstos į nacių vaikų namus Bad Sachsoje, o paskui – kaip ir jų motina – į Buchenvaldo koncentracijos stovyklą.
Po karo prasidėjo klajonės po gimines ir pažįstamus. Rasti naują tėvynę nebuvo taip paprasta. Dėl nuolatinių persikraustymų Verai teko pakeisti daugybę mokyklų. Mokytis ji ne itin norėjo. Dažnai apsimesdavo serganti, konfliktuodavo su mokytojais. Pavyzdžiui, Fichtenhofe, kur Vera pradėjo lankyti pirmąją klasę, griežta klasės auklėtoja liepė jai būtinai rašyti dešine ranka. Vaikui tai tiesiog susprogdino smegenis – kairiarankio perauklėti neįmanoma!
Iš gatvės – į pasaką
Verą trikdė jos išvaizda. Veidrodyje ji matė 183 cm ūgio bjaurųjį ančiuką, avintį 45 dydžio batus. Ji apibūdino save kaip ištįsusią, liesą baidyklę neproporcingomis rankomis, kojomis, plaštakomis, pėdomis, didele burna ir į kamštį panašia nosimi. Visiška katastrofa. Svajonės apie elegantiškumą tyliai blėso. Be to, ją rengdavo visai ne taip, kaip derėjo rengtis merginai. Bet jei problemą su drabužiais dar buvo galima išspręsti, tai su milžiniško dydžio moteriška avalyne… Net pagal užsakymą pasiūti laiveliai priminė slides.
Vera nekentė savęs. Ji norėjo patikti vyrams, bet su tokia išvaizda šansų beveik nebuvo. Taip ji manė – ir apsiriko.
Pasitikėjimo savimi suteikė pirmoji kelionė į užsienį – į Londoną, pas motinos bičiulį dailininką. Vera jam labai patiko, ir jis nuolat ją piešė. Jo komplimentai daug ką pakeitė jos savivertėje.
Grįžusi iš Ūkanotojo Albiono į Hamburgą, Vera įstojo į dailės mokyklą. Čia ją vadino gražuole, žavėjosi jos ūgiu ir ilgomis kojomis. Tačiau, įgijusi dailės išsilavinimą, ji nedirbo pagal specialybę – braižyti raštus užuolaidoms nuobodu. Vera tvirtai nusprendė tapti modeliu.
Merginos neapleido noras išvykti iš Vokietijos, iš ankstesnio gyvenimo. Vėliau, jau dirbdama Amerikoje, ji parašys motinai: „Vokietijoje aš gimiau… Tai vienintelė šalis, kuri man atrodo netinkama gyventi… Vokietijoje aš mąstau pilkais tonais… Čia pilkas miesčioniškumas, jokio žavesio, jokio seksualumo – tik stori žmonės, Mercedes-Benz, riebūs kepti viščiukai, … pasipūtimas, tuštybė, humoro jausmo stoka.“
1959 m. Florencijoje Vera susipažįsta su prancūzų topmodeliu Denise Sarrault, dirbusia Givenchy namams. Labai įžvalgi Sarrault kiek vėliau pakvietė Verą į Paryžių, kur suvedė ją su tuo metu garsiausiu amerikiečių fotografu Richardu Avedonu. Prasidėjo rimtas darbas, kuris davė vaisių – pirmosios Veros von Lehndorff nuotraukos buvo išspausdintos žurnale Vogue. Prasidėjo klajokliškas gyvenimas – naujos kelionės, nauji pažinimai, nauji romanai…
Tiesiog Veruschka
Atsidūrusi Niujorke, Vera radikaliai pakeitė įvaizdį ir tapo Veruschka – blondine, vilkinčia vien juodai. Tada ji nusprendė, kad fotografuosis tik pas geriausius fotografus. Susitikimas su Irvingu Pennu atnešė jai sutartį su amerikiečių galerija „Marlborough“. Vėliau – darbas modelių agentūrai „Plaza Five“, kur ji uždirbdavo jau penkis kartus daugiau nei Vogue. Finansinė padėtis dar labiau sustiprėjo, kai jos aplinkoje atsirado mados pasaulio įžymybių. Vienas jų – Bertas Sternas, fotografavęs pačią Marilyn Monroe ir kitas žymias kino divas, – pasiūlė jai darbą. Bertas apskritai mėgo blondines, neatsispyrė jis ir Veruschkos grožiui.
Dirbti su juo buvo vienas malonumas. Jis mėgo kurti naktimis, ir jai patiko toks dienos režimas, patiko gyventi jo studijoje.
Tačiau nepagalvokite, perspėja savo atsiminimuose grafienė von Lehndorff, kad modelis būtinai turi miegoti su meistru.
„Taip gali būti, kodėl gi ne“, – rašo ji savo knygoje „Veruschka. Mano gyvenimas“. – „Tačiau man asmeniškai nieko panašaus niekada nenutiko, ir aš dėl to apgailestauju.“
1965 m. įvyko tai, kas atvėrė naujų galimybių, – pažintis su Salvadoru Dalí, pakvietusiu ją dalyvauti savo meno projekte. Vėsią apsiniaukusią dieną Hudsono pakrantėje jis surengė tikrą šou. Žioplių džiaugsmui Dalí aprengė Verą baltu chalatu ir nuo galvos iki kojų apipylė skutimosi putomis. Gyvoji skulptūra drebėjo nuo šalčio, o Meistras buvo apimtas euforijos. Tačiau būtent tą akimirką Vera suprato, kad gali naudoti savo kūną kaip kūno meno instrumentą. Vėliau ji ne kartą pasinaudojo šia patirtimi. Pavyzdžiui, kelionėje į Afriką, kur ją fotografavo juodai išdažytu veidu milžiniškų raganosių fone.
Populiarumo viršūnėje
Septintojo dešimtmečio viduryje pasaulyje nebuvo populiaresnio modelio už Veruschką. Ją kviesdavo garsiausi fotografai, ji buvo visuomenės dėmesio centre. Vogue vyriausioji redaktorė Diana Vreeland jaunajame modelyje įžvelgė naujos epochos žmogų. Jai buvo pasamdytas nuolatinis stilistas, o fotografų eilė buvo tokia įspūdinga, kad kai kuriems garsiems meistrams tekdavo laukti kelias savaites. Galiausiai Dianai ir Veruschkai pavyko pasiekti negirdėtą sėkmę. Kiekvienas viršelis tapdavo įvykiu: Vera Vogue viršeliams fotografavosi vienuolika kartų, kitiems leidiniams – daugiau nei 800. Tai tapo savotišku populiarumo rekordu.
Žurnalistė Eve Pollard rašė apie ją su susižavėjimu: „Veruschka – visų laikų supermodelis… Ji nepaprasta… Mačiau tūkstančius aukščiausios klasės modelių. Bet niekada nebuvau sutikusi tokios nuostabios amazonės su vokišku akcentu.“
Ir dar vienas neįtikėtino populiarumo įrodymas. Kartą per Valentino kolekcijos pristatymą Veruschka sėdėjo pirmoje eilėje. Jos ilgos kojos niekur netilpo ir rėmėsi į podiumą. Apsirengusi ji buvo gana kukliai: megztu kelnių kostiumu, pončo ir zomšiniais aulinukais iki kelių. Per kelias kėdes nuo jos sėdėjo Gina Lollobrigida prabangiais sabalo kailiniais ir princesė Pignatelli. „Jos turėjo visą pagrindą išblykšti iš pavydo: aplink ją, pasaulinio lygio viršelių merginą, žybsėjo daugiau paparacų blykstių nei aplink jų dirbtines garbanas ir pretenzingus apdarus…“, – rašė tada iliustruotas žurnalas „Madame“. –
„Vyrai ją, senos Rytų Prūsijos didikų giminės atžalą, vertina prieštaringai: vieni laiko ją ‚gražiausia moterimi pasaulyje‘
… Kitiems ji su savo pernelyg ilgomis rankomis ir kojomis yra vyrus ryjančios maldininkės patelės iš baisiosios matriarchato epochos įsikūnijimas.“
Tuo metu Verai jau buvo įgrisę būti tik įspūdinga iliustracija. Ji ima atsisakyti daugelio pasiūlymų ir renkasi dirbti tik su Franco Rubartelli, kuris buvo atviras jos pačios kūrybinėms idėjoms. Jis fotografavo ją be stilistų pagalbos, tik taip, kaip norėjo ji pati. Gaudama kvietimų filmuotis kine, Veruška sutikdavo dirbti toli gražu ne su visais režisieriais. Tačiau ji nedvejodama priėmė Michelangelo Antonioni pasiūlymą vaidinti jo filme „Padidinimas“, kuris vėliau išgarsėjo.
Kūrybos kulminacija tapo jos darbas su Richardu Avedonu. Jų bendros kūrybos dėka 1967 m. kovo mėnesio Vogue numeryje Verušką vaizduojančios nuotraukos užėmė 23 puslapius. Tiesa, bendradarbiavimo su Avedonu, kaip ir aktorystės mokyklos Niujorke, netrukus teko atsisakyti dėl beprotiško Rubartelli pavydo. Jis buvo pirmasis vyras, su kuriuo ji gyveno keletą metų. Šeimyninis gyvenimas reikalavo per daug aukų – Veruška pateko į spąstus.
Karjera baigėsi, bet darbas tęsiasi
Laikas negailestingas. Jis keičia ne tik pažiūras, bet ir išvaizdą. Vera suprato, kad kada nors jai teks užleisti vietą po saule jaunesnėms. Reikėjo ieškoti naujų saviraiškos formų.
Į pagalbą atėjo senas šeimos draugas, dailininkas Holgeris Trülzschas. Kartą interviu vienam amerikiečių laikraščiui jis prisipažino: „Vera suteikė man nuostabią galimybę vėl grįžti prie tapybos – ir dar ant mylimos moters odos … Visi ją vadino gražiausia moterimi pasaulyje. O mes nusprendėme šį įvaizdį privesti iki absurdo.“ Taip 1973 m. atsirado serija „Mimikrija – dress art“, vėliau „Oksidacija“, „Sirijus“… Nors tuometinei Vokietijai toks menas buvo svetimas, Amerikoje šie darbai sukėlė tikrą furorą.
Jos sėkmė truko iki 1975 metų, kai naujoji Vogue redaktorė pareikalavo pakeisti įvaizdį.
Aristokratė von Lehndorff atsisakė darytis tuo metu madingą šukuoseną ir taikytis prie naujų tendencijų.
Taip ji dingo nuo viršelių. Tačiau turiningas gyvenimas tuo nesibaigė. Ji ir toliau filmavosi kine, tapė, rengė parodas.
Šiandien Vera von Lehndorff gyvena Berlyne. 2010 m. šeimai buvo grąžintos šeimos vertybės – baldai, paveikslai, sidabro ir porceliano dirbiniai, knygos. Seserys von Lehndorff atgavo beveik viską, ką buvo konfiskavusi nacių valstybė, tiesa, pavėluotai – po 65 metų. Visi šie daiktai netrukus turėtų sugrįžti į giminės dvarą Steinorte, bet tik po pilies, kurią dabar valdo Lenkijos kultūros ir paminklų apsaugos fondas, restauracijos. Vera von Lehndorff tikisi, kad kada nors šeimos meno kūriniai bus atverti visuomenei.
Nuotrauka: Bertas Sternas žurnalui Vogue (1960)
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
