Mano močiutė kartą man pasakojo, kaip ji mėgdavo rasti pas mus Semboje, jūros pakrantėje, gintaro gabalėlių.
– O ar žinai, kaip gintaras pateko pas žmones? – kartą paklausė ji manęs. Tada ji pradėjo savo pasakojimą...
..Prieš daug daug metų mūsų Žemė buvo piktųjų stichijų valdžioje. Šios žmonėms priešiškos jėgos kenkė jiems kaip tik galėjo, – ir pavydas, ir baimė, ir neapykanta, ir nesantaika dauginosi kaip piktžolės laukuose.
Tačiau ir žmonės turėjo apsaugą. Juos globojo dvi šviesios mergelės, dvi globėjos. Vienos valda buvo žemė, kitos karalystė – jūros stichija. Žmonių giminės priešai jų nekentė, nes ten, kur buvo mergelės užtarėjos, jie niekaip nebegalėjo daryti žmonėms pikta. Žmones saugojo ir medžiai. Ąžuolai ir eglės buvo šventi, ir ten, kur jie augo, nebuvo vietos piktosioms dvasioms.
Kartą jūros mergelė išėjo į krantą susitikti su savo žemės seserimi. Abi įsitaisė po didžiulio senovinio ąžuolo pastoge ir ėmė kalbėtis. Netrukus, pavargusios nuo pokalbių, jos užsnūdo, o ąžuolas pridengė jas savo dideliais lapais.
Ir štai vienas žmogus, apsėstas blogio, pastebėjęs dvi miegančias mergeles, nusprendė įlipti į ąžuolą ir nužudyti jas, užbėręs iš viršaus gilių kruša. O reikia pasakyti, kad tuo metu šventųjų ąžuolų lapai buvo didžiuliai, o gilės – labai sunkios, ir iš jų spausdavo puikų aliejų.
Atsitiko taip, kad tuo pačiu metu miške, ieškodamos laukinio medaus ir riešutų, ėjo moterys iš artimiausio kaimo. Ir kai jos staiga pamatė po didžiuliu ąžuolu dvi gražias mergeles, labai nustebo, nes anksčiau nieko panašaus joms matyti nebuvo tekę. Prisėdusios šalia, jos ėmė apžiūrinėti nepažįstamąsias.
Vienos iš miegančiųjų suknelė buvo ilga ir balta. Ji buvo išausta iš plono audinio, vėsaus ir minkšto, beveik kaip šviesūs ilgi jos savininkės plaukai. Kitos suknelė buvo mėlyna kaip jūros bangos, o ant kaklo ir rankų – nematyti papuošalai: skaidrūs kaip medus, raudoni kaip kraujas ir geltoni kaip jūros smėlis.
Staiga kaimietės pamatė vyrą, besislapstantį viršuje, plačiai išsikerojusioje medžio lajoje. Jis kaip tik tiesė ranką prie didelių gilių, bet šios staiga susitraukė jo rankoje ir tapo mažos kaip lazdyno riešutai. Tada žmogus ėmė purtyti ąžuolo šakas, ir gilės pabiro žemyn. Medaus rinkėjos greitai pašoko ir uždengė abi miegančiąsias savo kailiniais ir vilnoniais apsiaustais, nes tuo metu žmonės dar nepažino lino.
Abi mergelės nubudo nuo triukšmo ir apsidairė. Jų skaidrios akys – vienos mėlynos kaip jūros banga, kitos auksinės kaip medus – ramiai žvelgė į žmones. Kaimietės išsigando ir norėjo pasislėpti. Tačiau šviesiaplaukė nepažįstamoji meiliai jas pašaukė: „Palaukite, nebėkite. Jūs padarėte gerą darbą ir turite būti apdovanotos. Ko norite sau?“
Tada viena moteris nedrąsiai palietė kalbančiosios baltą suknelę: „Tokios pat suknelės...“, o antroji parodė į jos sesers papuošalus: „Tokio pat gražaus papuošalo...“
Šviesioji žemės mergelė įkišo ranką į savo suknelės kišenę, išėmė iš ten saują sėklų ir išbarstė jas aplink save. Ir staiga iš žemės ėmė augti aukšti stiebai, o ant jų pražydo žiedai, mėlyni kaip jos akys: „Žiūrėkite: tai linas. Iš jo siūsitės sau sukneles, tokias pat gražias kaip mano. O kadangi iš gilių aliejaus nebeišspausite, rinkite mažus rudus linų sėmenis ir spauskite iš jų nuostabų linų aliejų.“
Kita mergelė priėjo prie jūros mūšos krašto ir panardino rankas į putojančias bangas. Ir štai jos rankose atsirado daugybė žvilgančių akmenų – baltų kaip smėlis, geltonų kaip medus ir raudonų kaip kraujas. Jūros nimfa numetė akmenėlius ant smėlėto kranto, sakydama: „Rinkite juos! Nuo šiol jie jums visada pasitaikys. Darykite iš jų papuošalus. Ir jei nešiosite šiuos papuošalus, jie apsaugos jus nuo piktų ligų...“
– Štai taip, vaike, gintaras ir linas atėjo pas žmones! – baigė savo pasakojimą mano močiutė.
PASTABA
„Pasaka apie gintarą ir liną“ (vok. Das Märchen vom Bernstein und vom Flachs) buvo paskelbta 1952 metų lapkričio 15 dieną laikraštyje Das Ostpreussenblatt, nenurodant autoriaus ir šaltinio.
● Redakcijos pastaba: skaitykite VisitPrussia.com interviu su vokiečių, o ypač prūsų pasakų vertėja, mūsų nuolatine autore Tatjana Kolivai, kuri rašo savo tinklaraštį, kur paskelbta begalė kitų palyginimų, legendų ir pasakų jos vertimu.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
