Kalbėdami apie Gintarinio kambario dingimo paslaptį, negalime neaptarti paties ieškomo objekto istorijos ir įvykių, kurie buvo prieš jam atsirandant mūsų mieste. Gintarinis kabinetas – tai Prūsijos gintaro meistrų, XVIII amžiuje laikytų geriausiais Europoje, kūrinys. Jis buvo pagamintas pirmajam Prūsijos karaliui Frydrichui I, kurio garbėtroškiškumą privalo paminėti kiekvienas, apie jį pasakojantis. Frydrichas I norėjo, kad jo dvaras būtų lyginamas su Versaliu, todėl, negailėdamas nei jėgų, nei iždo, pildė jį brangiais eksponatais ir prabangos daiktais. Taip pat yra visi pagrindai teigti, kad pati kambario iš gintaro idėja priklauso Frydricho I sutuoktinei karalienei Sofijai Šarlotei, o projektas – jos mėgstamam architektui Eosanderiui.
Pagal karaliaus sumanymą gintarinis kabinetas turėjo tapti tuo unikaliu dalyku, apie kurį prabils visa Europa ir apie kurį veltui svajos kiti monarchai.
Būtent tuo paaiškinamas priekabumas, su kuriuo Eosanderis prižiūrėjo kabineto kūrimo darbus. Nuo projekto patvirtinimo 1701 metais gintaro plokštes šlifavo meistras Wolframas. 1706-aisiais Eosanderis jį atleido už pernelyg lėtą darbą, o vietoj jo kabinetui gaminti buvo pasitelkti du meistrai iš Dancigo – Schachtas ir Turau. Deja, karalienė Sofija Šarlotė darbų pabaigos nesulaukė. Ji mirė 1709 metais, ir nepaguodžiamas Frydrichas liepė jos garbei pervadinti Lietzenburgo rūmus, kuriuose ketinta įrengti gintaro plokštes, Charlottenburgu, o visas patalpas palikti tokias, kokios buvo karalienei gyvai esant. Kabinetas buvo baigtas iki 1713 metų, tačiau kaip tik tada mirė ir pats Frydrichas I, o sostą po jo perėmęs Frydrichas Vilhelmas I buvo visiška tėvo priešingybė.
Prieškarinė spalvota Gintarinio kambario nuotrauka.
Naujojo karaliaus interesai buvo susiję su siekiu, kad Prūsija turėtų geriausią kariuomenę Europoje, o bet kokias išlaidas prabangai, viršijančias būtiniausius poreikius (įskaitant ir jo paties karūnavimą), jis laikė neleistinomis. Vis dėlto gintarinis kabinetas buvo surinktas Berlyno karališkojoje pilyje, nes buvo visiškai baigtas, o jo laikymo išardyto išlaidos prilygo surinkimo kainai. „Feldfebelio soste“, kartą pareiškusio apie Leibnicą: „Laikau jį visiškai niekam tikusiu žmogumi, kuris nesugeba net sargyboje stovėti“, gintarinis kabinetas nedžiugino, o veikiau net slėgė, nes reikėjo laikyti tarnus jam prižiūrėti. Todėl jis su didžiausiu džiaugsmu įtraukė šią įžymybę į dovanų Rusijos carui Petrui I sąrašą – šis spėjo kabinetu susižavėti dar prieš jį surenkant.
Plokštės buvo nugabentos į Sankt Peterburgą, tačiau ir čia ilgai gulėjo dėžėse, laukdamos savo valandos. Sumontuotos jos buvo jau valdant Elizavetai Petrovnai.
Darbams vadovavęs italų meistras Martelli pastebėjo, kad originalas smarkiai apgadintas, ir dalį gintaro pakeitė stiklu su po juo pakišta folija. Kadangi trečiuosiuose Žiemos rūmuose skirta patalpa buvo per didelė, architektas Rastrelli papildė kambarį veidrodžiais su piliastrais, taip pat keliomis imitacinėmis plokštėmis. 1746 metais Gintarinis kambarys buvo surinktas, tačiau jau po 9 metų jis buvo perkeltas į Didžiuosius Carskoje Selo rūmus. Naujoji patalpa pasirodė dar didesnė už ankstesniąją, todėl tie patys Martelli ir Rastrelli dar kartą pridėjo veidrodžių ir imitacijų. 1763 metais Kambario likimas lemtingai pakrypo: imperatorė Jekaterina II įsakė visas imitacijas pakeisti natūraliu gintaru iš Prūsijos. Tam buvo pakviesti Prūsijos gintaro meistrai ir sunaudota 450 kilogramų pirmarūšio gintaro. Kambarys pasipildė keturiomis florentietiškomis mozaikomis – „Rega“, „Klausa“, „Skonis“, „Uoslė ir lytėjimas“. (Tuomet dar niekas nenutuokė, kokį vaidmenį jos suvaidins jo likime po daugybės metų!) 1770 metais darbai buvo baigti, ir Gintarinis kambarys įgavo tą pavidalą, kuriuo išstovėjo iki pat 1941 metų.
Vokiečiams užėmus Puškino miestą, uždengtą, bet neevakuotą Kambarį aptiko vermachto kareiviai.
Dalį gintaro jie čia pat išsinešė suvenyrams, tačiau įsikišo specialios trofėjų komandos: kambarys buvo išardytas, supakuotas į dėžes ir nugabentas į Karaliaučių. Tokią paskirties vietą lėmė asmeninė Karaliaučiaus miesto meno rinkinių direktoriaus Alfredo Rohde ir armijų grupės „Šiaurė“ vado fon Leebo pažintis bei susirašinėjimas, aktyviai talkinant gauleiteriui Erichui Kochui. „Karaliaučiaus muziejaus dovanų knygoje“ Gintarinis kambarys iš Rusijos įrašytas apvaliu numeriu 200.
Alfredas Rohde surado kambariui patalpą pietiniame pilies sparne. Ji buvo mažesnė ir žemesnė nei ta, kurioje kambarys buvo sumontuotas Jekaterinos rūmuose. Tai padaryta neatsitiktinai. Rohde manė, kad istorinę vertę turi pirminis gintarinis kabinetas, o visi jo papildymai – tai tikrojo vokiečių meno kūrinio iškraipymas. Tai labai svarbi detalė, galinti daug ką paaiškinti: buvęs Gintarinis kambarys buvo padalytas į dalis, ir ta, kuri liko dėžėse, muziejaus direktoriaus buvo laikoma antraeile vertybe.
Patikimai žinoma, kad buvusio Gintarinio kambario dalis, vadinta „Vokiškuoju gintariniu kabinetu“, pilyje buvo eksponuojama nuo 1942 iki 1944 metų vasario.
Po to plokštės vėl buvo išardytos ir sukrautos į dėžes. Taip nutiko dėl keisto gaisro, apėmusio gretimą patalpą, kurioje buvo eksponuojama nacių propagandinė medžiaga. Kalbėta, kad tai buvo padegimas, kurį surengė antifašistai. Kad ir kaip būtų, šis atsitikimas neabejotinai išgelbėjo Kambarį nuo po to, 1944 metų rugpjūtį, sekusio kiliminio bombardavimo. Dėl Rohde neapdairumo tarp patalpų nebuvo uždarytos priešgaisrinės durys. Gintaro plokštės nesudegė, tačiau apsitraukė suodžiais ir degėsių apnašomis, o turint galvoje, kad jau ilgą laiką iš Berlyno ateidavo nurodymai pergabenti gintaro lobį į reicho sostinę, Rohde siekis palikti kambarį savo priežiūroje galėjo būti įvertintas kaip nusikaltimas. Todėl jis ir įsakė dėl viso pikto paslėpti kambarį pilies rūsiuose. Nuo tada apie Gintarinį kambarį galima kalbėti tik kaip apie plokštes dėžėse. Paskutinis liudytojo parodymas, kad dėžės buvo pilyje, datuojamas 1945 metų balandžio 5 diena. Nuo tada jų daugiau niekas ir niekada nematė.
Karo lauko archeologija
Kaip žinoma, dauguma nusikaltimų išaiškinami karštais pėdsakais. Būtent todėl profesoriaus Aleksandro Jakovlevičiaus Briusovo, 1945-ųjų gegužę pasiųsto ieškoti iš SSRS pagrobtų kultūros vertybių, misija turėjo daugiausia šansų išsiaiškinti Gintarinio kambario likimą. Tačiau tie, kurie pasiuntė Briusovą į Karaliaučių jo ieškoti, padarė dvi neatleistinas klaidas: visiškai netinkamai parinko paieškų vadovą ir neišskyrė Gintarinio kambario paieškų į savarankišką operaciją. Tai iš esmės ir nulėmė misijos baigtį. Išanalizavę paieškų eigą, suprasime, kodėl šios klaidos buvo tokios lemtingos.
Taigi pačioje 1945 metų gegužės pabaigoje plačiais vertybių paieškos įgaliojimais apdovanotas Briusovas atvyksta į Karaliaučių.
Įgaliojimai buvo sustiprinti pulkininko antpečiais, nes civilio asmens autoriteto mieste, pilname kariškių, galėjo nepakakti. Sunku pasakyti, kuo vadovavosi Maskvoje, tačiau paieškų operacijos organizatoriumi buvo patvirtintas archeologijos profesorius. Beje, geras archeologas, bet, deja, tardymas ir muziejininkystė visai nebuvo jo sritis. Atrodytų, viskas klostėsi nuostabiai: dar prieš Briusovui atvykstant, 1945 metų balandžio pabaigoje, buvo rasta „Karaliaučiaus muziejaus dovanų knyga“, kurioje buvo išvardytos visos į muziejų patekusios vertybės, specialiųjų komandų išvežtos iš SSRS.
Aleksandras Jakovlevičius Briusovas,
profesorius.
Pirmosiomis komisijos darbo dienomis, kai Briusovas, labiau vedamas nuojautos, didžiąją laiko dalį praleidžia stebėdamas kasinėjimus Karaliaučiaus pilyje, jis atsitiktinai (!) susipažįsta su pagrindiniu dingusio kambario bylos liudytoju dr. Alfredu Rohde, kuris slankiojo po pilies griuvėsius ir tuo patraukė dėmesį. Dar kartą norisi pabrėžti: jei Rohde būtų tyliai sėdėjęs rūsyje su kitais vokiečiais, niekas nebūtų įtaręs, kad šis žmogus – valdininkas, asmeniškai vadovavęs kultūros vertybių pakavimui ir išgabenimui tiek į Vakarų Vokietiją, tiek į slėptuves Rytų Prūsijos teritorijoje. Po kelių dienų vėlgi atsitiktinai (!!!) Briusovas naktį pilies teritorijoje užklumpa Rohdę, kai šis degino kažkokius svarbius popierius, ir dėl to paties laimingo atsitiktinumo tie popieriai didžiąja dalimi išliko. Nė vienu iš šių laimingų atsitiktinumų Briusovas iki galo pasinaudoti nesugebėjo.
Alfredo Rohdės asmenybė verta atskiro aprašymo. Jo, kaip menotyrininko, mokslinė veikla prasidėjo 1912 metais. Nuo 1926-ųjų jis tampa Karaliaučiaus miesto meno rinkinių direktoriumi.
Rohde buvo muziejininkystės fanatikas ir vienas autoritetingiausių gintaro žinovų pasaulyje, puikių Prūsijos gintaro meno istorijos darbų autorius.
O štai kaip Rohdę savo užrašuose apibūdina Briusovas:
„Rohde – iš pažiūros senis, dešinė ranka dreba. Apsirengęs nevalyvai (tyčia?). Menotyrininkas. Turi nemažai mokslinių darbų. Alkoholikas. Pasitikėjimo nekelia. Man vis atrodo, kad jis žino daugiau, nei sako, o kai kalba, neretai meluoja. Jei į jį nežiūri, o stebi iš tolo ar vogčiomis, jo ranka nustoja drebėti. Tvirtina, kad geriausios kolekcijos buvo evakuotos, bet jis nežinąs kur; kai jo paklausiau, ar ne į Raistpilį [dabar Lenkijos Kętšynas – red.], jis tuoj pat sušuko: ‚Tai jūs jas radote?‘ Ir panašiai.“
„Rohde vadovavo muziejinių vertybių apsaugai visoje Rytų Prūsijoje. Jis gabeno iš čia daiktus į ‚pilis‘. Jis rengė Gintaro kambario išgabenimą į Saksoniją. Bet iš jo nieko neįmanoma išgauti. Jis nemeluoja, bet kalba labai mažai, tik tada, kai mes ir be jo ką nors atrandame. Niekaip negaliu pasiekti, kad su Rohde būtų pasikalbėta rimtai, o ne glostoma jam galvelė ir viliojama ‚meduolio metodu‘. Geruoju jis nieko nepasakys. Mano manymu, – užkietėjęs fašistas.“
Gintaro kabinetas pilyje 1943 metais.
Iš tikrųjų Rohde nebuvo fašistas, nebuvo jis ir kairiųjų šalininkas, kaip tvirtino jo artimas pažįstamas, restorano „Blutgericht“ direktorius Feyerabendas. Briusovas nesuprato, kas tuo metu dėjosi Karaliaučiaus muziejų direktoriaus mintyse ir jausmuose, todėl nesugebėjo jo panaudoti kaip patikimiausios priemonės Gintaro kambario buvimo vietai nustatyti. Rohde buvo fanatiškas meno tarnas. Nacizmas ir sukeltas karas padėjo jam gerokai padidinti jam patikėtų muziejų kolekcijas. Iš esmės jis pasiekė savo karjeros viršūnę ir įgyvendino slapčiausias svajones. Paskui buvo du britų bombardavimai, apsiaustis, miesto šturmas, ir iš buvusios Rohdės didybės neliko nieko. Išskyrus paslaptis, kurias jis neabejotinai žinojo ir todėl neskubėjo su jomis skirtis. Galima tik spėlioti, kuo buvo grindžiamas jo keistas ir dviprasmiškas elgesys, bet aišku viena: nė vienas iš su juo „dirbusių“ sovietų kariškių ir civilių nesugebėjo prie jo rasti „raktelio“.
Nuo pat pradžių Rohde elgėsi taip: jis neatsisakė bendradarbiauti, bet ką nors svarbaus pranešdavo tik spaudžiamas paaiškėjusių faktų ir aplinkybių.
Iš Rohdės gautos žinios stebėtinai neatskleisdavo nieko naujo, daugiau to – jos net nepatvirtindavo ir nepaneigdavo darbinių versijų. Antai iš pradžių jis nurodė vietą, kur Gintaro kambarys buvo sumontuotas ir eksponuotas, – visiškai sugriautą pietinį pilies sparną. Kai jam paprieštaravo, kad žinoma, jog dar prieš bombardavimus kambarys buvo supakuotas į dėžes ir perkeltas kitur, Rohde nurodė Riterių salę (o tiksliau – maršalo remterį, taip viduramžiais vadinta valgomoji salė), kuri išliko ir per bombardavimus, ir per šturmą. Būtent ten, nedidelėje kertelėje virš krūvos nuodėgulių, 1945 metų birželio 12 dieną ir buvo surašytas liūdnai pagarsėjęs aktas apie Gintaro kambario sunaikinimą per gaisrą, kilusį tų pačių metų gegužės 9–11 dienomis. Gaisras dėl nežinomų priežasčių kilo, kai pilį jau kontroliavo Maskvos–Minsko divizijos daliniai, ir sunaikino daug to, kas stebuklingai išliko per karo veiksmus. Surašęs minėtą aktą, Briusovas visiškai persiorientavo į kitas vertybes. Ir tada įvyko pats mįslingiausias jo misijos Karaliaučiuje epizodas...
Briusovo bunkeris
Iš popierių, paimtų, kai dr. Rohde bandė juos sudeginti, Briusovas sužinojo, kad egzistuoja kažkoks Hoffbunker (pažodžiui – „kiemo bunkeris“), apie kurį Rohde rašė, kad „raktas nuo jo pamestas“. Briusovas subarė Rohdę, kad šis nutylėjo apie to bunkerio egzistavimą. Rohde atsakė, kad minėtas raktas seniai rastas ir jis norėjęs nuvesti profesorių į tą bunkerį, bet netoliese įsikūrę kariškiai, todėl patekti ten sunku. Vargu ar Rohde nenutuokė, kad profesoriui su pulkininko antpečiais prieiti prie bunkerio nebus sunku, todėl šį paaiškinimą drąsiai galima laikyti išgalvotu. Hofbunkeris, Briusovo žodžiais, buvo „Rosenstraße gatvėje, pirmame ar antrame name nuo sankryžos su Steindammu“. Dabar Rosenstraße gatvelės nebėra, iš jos liko tik bevardė pravaža tarp Žitomirskaja g. 2–4 ir 6–8 namų, kuri remiasi į penkiaaukštį Vagnerio g. 2–8. Kažkur čia ir vyko tolesni įvykiai. Rohde atvedė Briusovą ir jį lydinčius asmenis į sugriautą namą, kurio rūsyje buvo įėjimas į bunkerį. Jie nusileido stačiais laiptais 4 ar 5 aukštus žemyn ir aptiko patalpas, parengtas žmonėms būti ir vertybėms saugoti. Požemiuose stovėjo lovos, tarp jų ir vaikiškos, mėtėsi daiktai, tarp kurių Briusovas pastebėjo kažkokių skulptūrų ir paveikslų. Buvo matyti, kad čia jau lankėsi žmonės. Užrašuose Briusovas pavadino tuos daiktus „mažaverčiais“, nors porą vertingesnių vis dėlto išsinešė į paviršių. Tuo bunkerio apžiūra ir baigėsi.
Jau Maskvoje Briusovas netikėtai susizgribo: Rohdei neprireikė nė vieno rakto, kad patektų į apatinius bunkerio aukštus.
Užtat dviejuose viršutiniuose aukštuose buvo užrakintos durys į nežinomas patalpas, kurių komisija nė nepasivargino atidaryti ir apžiūrėti. Briusovas taip pat pažymi, kad bunkerio apžiūros metu Rohdės nebuvo. Kur jis buvo, niekas nežino, kaip nežinoma ir tai, kodėl jis taip noriai sutiko nuvesti komisijos narius į bunkerį, nors visus kitus pavedimus vykdė neslepiamai nenoromis. Briusovas spėjo, kad apsilankymas bunkeryje Rohdei buvo reikalingas kažkam patikrinti, o be Briusovo palydos jis ten patekti negalėjo.
Atkurtas Gintaro kambarys Jekaterinos rūmuose (Puškino m.).
Toliau keistenybių tik daugėja: atsiminimuose Briusovas nurodo, kad bunkeryje buvo ne menkaverčiai daiktai, o XVI–XVII a. italų meistrų paveikslai, „sukrauti rietuvėmis“. Jei taip, „Briusovo bunkeris“ buvo didžiausias radinys! Tačiau tolesnis ekspedicijos vadovo elgesys glumina: jis užrakina įėjimą į bunkerį, raktą perduoda kareiviams ir liepia nieko į bunkerį neįleisti, kol atvyks oficiali komendantūros grupė. Kas nutiko toliau, nežino niekas: nerasta jokios medžiagos, aprašų ar įsakymų, liudijančių, kad vertybės iš bunkerio buvo paimtos. Jau po Briusovo mirties, bandant surasti bunkerį, buvo apklausti visi dar gyvi Briusovo grupės vertybių paieškų dalyviai, tačiau nė vienas neprisiminė su juo lankęsis šiame bunkeryje. Vis dėlto 1976 metais buvo rimtai mėginta rasti požeminę saugyklą. Vienintelis radinys – aptiktas rūsys, uždengtas 55 cm storio betono plokšte su galinga armatūra. Tačiau po plokšte tebuvo vieno aukšto patalpa su surūdijusiais buities daiktais, gultais, į sieną įmūrytu, anksčiau jau atidarytu seifu ir pora taip pat atidarytų seifų-dėžučių. Buvo nuspręsta objektą „Briusovo bunkeris“ laikyti profesoriaus vaizduotės vaisiumi, o visus su juo susijusius darbus nutraukti. Tai, beje, nesutrukdys mums prie jo sugrįžti straipsnio pabaigoje. Norėtųsi pridurti tik viena: žmonės, skubotai paskelbę Briusovą „keistu sklerotiku“, net nesivargino patikrinti, kad visus svarbiausius savo veikalus jis parašė jau po Karaliaučiaus įvykių, o tai vargu ar būtų buvę įmanoma, jei profesorius būtų buvęs linkęs į silpnaprotystę ir nepagrįstas fantazijas.
Pacientas veikiau gyvas
Atrodytų, Gintarinio kambario byloje padėtas taškas – oficialus aktas apie gintaro plokščių žūtį gegužės 9–11 d. pilies riterių salėje kilusio gaisro liepsnose. Tačiau, laimei, buvo vienas žmogus, kuriam surasti šedevrą iš Jekaterinos rūmų tapo garbės reikalu. Būtent jis 1941 metais vadovavo muziejų rinkinių evakuacijai iš Puškino, todėl visą gyvenimą jautėsi kaltas, kad Kambarys nebuvo laiku išmontuotas ir išvežtas į šalies rytus. Jo vardas – Anatolijus Kučumovas. Pokario metais jis išgarsėjo tuo, kad surado, identifikavo ir sugrąžino į tėvynę tūkstančius neįkainojamų eksponatų.
Ir nors Briusovo paieškos baigėsi oficialia išvada, kad Gintarinis kambarys sudegė Karaliaučiaus pilyje, jis neskubėjo šios versijos laikyti neginčijama.
Sunku pasakyti, kaip būtų susiklosčiusi visa Gintarinio kambario paieškų istorija, jei 1945 metais į Karaliaučių būtų pasiųstas menotyrininkas Kučumovas, o ne archeologas Briusovas, tačiau viena galima teigti tvirtai: Anatolijus Michailovičius turėjo visas tas savybes, kurių ieškant sovietinių muziejų lobių pritrūko Briusovui. Gavęs komandiruotės pažymėjimą ieškoti Carskoje Selo muziejų eksponatų, Kučumovas pasielgė kaip tikras tardytojas: nuvyko į Maskvą pas Briusovą ir smulkiai jį išklausinėjo apie visas Gintarinio kambario paieškų Karaliaučiuje aplinkybes, be to, gavo iš jo rankų užrašų knygelę su profesoriaus pastabomis apie paieškų eigą. Atvykęs į Karaliaučių, Kučumovas tuoj pat ėmėsi ieškoti Rohde's, nes nė kiek neabejojo, kad visi dingusio Kambario paslapties raktai yra jo rankose. Koks buvo nusivylimas, kai paaiškėjo, kad dar 1945 metų pabaigoje Rohde ir jo žmona mirė. Sutuoktinių mirties priežastis iki šiol nežinoma. Iš pradžių pagrindinė buvo versija apie mirtį nuo šiltinės (arba ūmios dizenterijos), vėliau ją pakeitė savižudybės versija. Kartu visada būdavo pridedama, kad neatmestina galimybė, jog Rohde'ę „pašalino“, nes jis per daug žinojo.
Anatolijus Michailovičius Kučumovas,
menotyrininkas.
Tačiau svarbiausias atradimas Kučumovo laukė apžiūrint pilį. Tyrinėdamas vietą, kurioje, Rohde's teigimu, žuvo Gintarinis kambarys, jis apdegusiuose medžio gabaluose, kuriuos minėjo dar Briusovas, atpažino Keyserlingų baldų komplektą iš Carskoje Selo (pravertė puikus dalyko išmanymas). O toliau, po pelenų sluoksniu, – ugnies apgadintas mozaikas iš Gintarinio kambario puošybos. Tris iš keturių. Ketvirtosios mozaikos Kučumovui surasti nepavyko, ir tai jis laikė įrodymu, kad Gintarinis kambarys buvo saugomas dalimis. Šiuo atveju jis klydo, nes istorija apie mozaikos „Uoslė ir lytėjimas“ pagrobimą dar prieš dėžėms su gintaro plokštėmis pasiekiant Karaliaučių visiškai paaiškėjo tik mūsų dienomis. Užtat trys kiti šio teiginio įrodymai – kad nerasta sudegusio gintaro pėdsakų, veidrodžių stiklo ir jų bronzinių rėmų likučių, o patalpa savo tūriu neleido sutalpinti viso supakuoto Kambario – iki šiol yra esminiai daugelyje versijų, pagal kurias dėžės su dalimi jo plokščių saugomos kažkur giliai po žeme. Anatolijus Michailovičius nežinojo ir kito, mūsų jau aptarto fakto: daktaras Rohde siekė atkurti būtent istorinę, vokiškąją Gintarinio kambario dalį, todėl kambarys buvo padalytas dar prieš tai, kai paskutinį kartą supakuotas ir paruoštas saugoti.
Visa tai teikia rimtų vilčių, kad ta vokiškoji, Alfredo Rohde's požiūriu vertingiausia, Gintarinio kambario dalis išliko.
Steindammo trikampis
Kodėl gi, kalbėdami apie galimą dėžių su gintaro plokštėmis buvimo vietą, išsamiau palietėme tik „Steindammo versiją“? Atsakymas paprastas: šią versiją paremia nemažai liudijimų, loginių argumentų ir techninių sąlygų jai įgyvendinti. Esama daugybės nepriklausomų liudijimų, kad čia, vadinamojo „Steindammo trikampio“, kurį sudaro Steindamm (Žitomiro gatvė ir dalis Lenino prospekto), Lange Reihe (Barnaulo gatvė) bei Kopernikusstraße su Oberrollberg (Koperniko gatvė), apylinkėse buvo slepiamos kažkokios didelės, ilgos, bet kartu ne itin sunkios dėžės. Kiti liudininkai (kaip Briusovas) šiame rajone matė didelius požeminius statinius. Jų parodymai skiriasi tik vienu atžvilgiu – kur tiksliai buvo pats bunkeris ar įėjimas į jį. Pasak vokiečio Bilke's, tai slaptas įėjimas į Steindammo bažnyčios rūsius, pasak lenko Jabłońskio – SS garažo požemiai Heumarkt aikštėje (Barnaulo gatvės pradžia), pasak kito vokiečio, Wiesto, – kažkoks bunkeris „B-III“ toje pačioje aikštėje. Jei prie to pridėsime mūsų kariškių liudijimus apie požemį su gintaro dirbiniais universalinėje parduotuvėje „KEPA“ (Lenino pr. 18) ir požeminę perėją po Barnaulo gatve su įėjimu prie buvusios akių klinikos pastato (Barnaulo g. 8), tai paprasčiausiai numoti ranka į versiją, kad čia esama vieno didelio požeminio objekto ar kelių nedidelių bunkerių, labai sunku.
Steindamm. Kairėje nuo salelės, skiriančios tramvajaus bėgius, matyti posūkis į Rosenstraße – į tą miesto rajoną, kur po žeme iki šiol gali būti saugomas Gintarinis kambarys.
Be to, atliktos paieškos (tai pripažįsta ir patys jų dalyviai) iš esmės galutinai ir neatšaukiamai neatmetė nė vieno versijose minimo objekto. Kaskart analizuojant jų eigą susidaro įspūdis, kad išgręžus šurfą šiek tiek giliau ar iškasus tranšėją truputį į šoną paieškų dalyvių akims būtų atsivėręs paslaptingas požeminis objektas. Tačiau nei giliau, nei į šoną nepavykdavo dėl lėšų ir laiko stokos, o kartais ir dėl nepakankamo tikėjimo sėkme. Liudininkų parodymams pritaria logika ir geologija: Rollbergo kalva ir Steindammo apylinkės yra netoli pilies, tad vertybes ten nugabenti buvo lengviau, o gerokai iškilusi virš Priegliaus lygio vietovė teikia geriausias sąlygas įrengti požemines saugyklas.
Ir remiantis ta informacija apie Gintarinio kambario likimą, kuri yra viešai prieinama, be papildomų paieškų šiame rajone tvirtinti, kad nėra jokių perspektyvų rasti šedevro pėdsakų Kaliningrade, – per anksti.
Jau baigdamas šį straipsnį, radau laiko dar kartą pasivaikščioti po buvusio Steindammo kiemus, po aikštės statusą praradusį Šieno turgų (Heumarktą), Lange Reihe ir Kopernikusstraße gatvėmis. Ir žengdamas kiekvieną žingsnį, kažkokia vidine nuojauta jaučiau, kad galbūt esu vos už keleto metrų nuo didžiausios XX, o dabar jau ir XXI amžiaus paslapties įminimo. Didžiuliai rieduliai penkiaaukščio kieme Žitomiro gatvėje, seni kanalizacijos šulinių dangčiai rusiškame Vagnerio gatvės asfalte, slėptuvės kauburys prie seniai sugriautos Neuroßgärter bažnyčios, kur dabar įsikūrusi 23-iosios mokyklos sporto aikštelė, išnykusios Heinrichstraße granitiniai bortai… Jie, kaip ir daktaras Rode jam svetimu tapusiame pasaulyje, šimtmetine paslaptimi saugo viską, ką matė, ir viską, ką žino. Tol, kol nerasime jiems raktelio.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
