Karaliaučiaus architektūra [XIX a. pr.]

PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį rašo Tatjana Kolivai.

Kalbant apie architektūrą, Karaliaučius – gana keistas miestas. Pirmą kartą čia atsidūrusio žmogaus akimis jis negražus, o paklausus vietinių – gana nepatogus gyventi. Be to, yra dar viena problema. Mat vietos gruntas šaltas ir drėgnas. Tai, ką Vokietijoje vadina kaltgründig, – šaltas gruntas. Vietos tarmėje jam apibūdinti yra net specialus žodis – sprindig. Gruntinis vanduo čia vos ne visur sunkiasi į rūsių ir apatinių pastatų aukštų sienas. Šiek tiek padėtį gelbsti tik aukšti pusrūsiai ir pastatų pamatai iš netašytų akmenų. Žiemą ir ankstyvą pavasarį dauguma rūsių būna pilni vandens.

Vaizdas nuo Vorstadto kranto į pietvakarinį Kneiphofo kampą. Centre – bokštas virš Žaliųjų vartų, dešinėje – senoji Birža, tolumoje matyti Katedra.

Beveik iš visų rūsių langelių tarsi patrankų vamzdžiai kyšo siurbliai. Daugelyje miesto rajonų ištisus metus kasdien bent valandą tenka siurbti vandenį iš rūsių.

Drėgnos, pelėsio dėmėmis išmargintos pastatų sienos, savaime suprantama, kenkia gyventojų sveikatai ir mažų mažiausiai skatina reumatą. Atvykėlis, ieškodamas tinkamo buto, turi tai įvertinti.

Bandant apibrėžti Karaliaučiaus architektūros stilių, galima išskirti tris pagrindinius:

1) hanzinį;

2) miestietiškąjį, arba miesčioniškąjį;

3) šiuolaikinį stilių.

Hanzinė architektūra neabejotinai yra seniausia¹. Tai tas pats stilius, kurio pavyzdžių gausu, pavyzdžiui, Dancige. Čia jis matomas Kneiphofe, Altstadte ir Löbenichte, t. y. trijuose miestuose, nuo kurių kadaise prasidėjo Karaliaučiaus raida. Dar praėjusio amžiaus pradžioje juos vieną nuo kito skyrė sienos su vartais.

Naktį iš vieno miesto į kitą leista eiti tik gydytojams, dvasininkams ir pribuvėjoms.

Šiandien nei vartų, nei sienų nebepamatysi – jie nugriauti. Löbenichtas, Altstadtas ir Kneiphofas, kaip ir Tragheimo, Sackheimo ir kiti priemiesčiai, susiliejo į vieną visumą.

Visapusiškiausiai hanzinis stilius išliko Kneiphofo Ilgosios gatvės (vok. Kneiphössche Langgasse) architektūroje. Kai vasarą jos terasos ir laiptai papuošiami žalumynais ir gėlėmis, sunku patikėti, kad esame šiaurės mieste. Be to, dėl šio stiliaus ypatumų namų stogai atrodo plokšti, ir tai primena pietų statinius.

Pietinė Kneiphofo krantinė. XIX a. – Pregelstraße. XX a. – Prie Mėlynojo bokšto (vok. Am blauen Turm).

Kiemeliai, dažnai įrengti ne ant žemės, o antrojo ir trečiojo aukšto aukštyje, šiuose senuose miesto rajonuose – įprastas reiškinys, nes namai, įsprausti į nedidelį plotą, galėjo augti tik į aukštį.

Todėl viršutinių aukštų gyventojai ant kaimynų stogų įsirengia mažus kiemelius su degutuota danga ir geležiniais turėklais ir naudoja juos skalbiniams džiovinti, drabužiams išdulkinti, saulės vonioms ar tiesiog pabūti gryname ore. Altstadte tokių kvaziterasų labai daug, ir paprastai jos labai vaizdingos.

Įėjęs į hanzinio stiliaus namą, pro duris rizalite, puošiančiame įėjimą, patenki į erdvų šviesų prieškambarį su dideliu langu. Dėl jame esančių spintų, poros kėdžių ir staliuko prie lango prieškambaris atrodo kaip svetainė. Kaip ir visoje Vokietijoje, prieškambaris čia taip pat yra gyvenamasis kambarys. Šiltuoju metų laiku jame rengiami pietūs ir vakarienės, kuriose dalyvauja visa šeima su tarnais ir pameistriais. Namų šeimininkas pradeda ir baigia valgį malda.

Virtuvė Karaliaučiaus namuose įrengta čia pat ir savo konstrukcija primena spintą.

Siaurą židinį po dūmtraukiu tik sąlygiškai atitveria lentų sienelė su išpjautais langeliais. Gyvos židinio ugnies ir nedidelės lempos šviesos pakanka patalpai apšviesti.

Toks virtuvės išdėstymas – įspraustos į tolimą kampą, be savo lango – man atrodo siaubingas. Norint palaikyti švarą tokiose senų namų virtuvėse, reikia daugybės pastangų: būtina neleisti atsirasti nemaloniems virtuvės atliekų, nešvaraus vandens, maisto gaminimo kvapams, nuolat prižiūrėti dūmtraukį ir t. t.

Vaizdas nuo Lomsės į pietrytinį Kneiphofo kampą, kurį puošia Mėlynasis bokštas.

Tokį prieškambarį galima palyginti su laivo deniu. Šalia esantis kambarys su vienu dideliu langu, besitęsiantis gilyn į namą, – tai kajutė.

Lygiai taip, kaip laivo ilgis gerokai didesnis už plotį, šie seni namai yra labai gilūs ir geriausius savo kambarius slepia ten. Ir lygiai kaip laive, šviesa pro langus praėjimuose ir duryse patenka į visas vidaus patalpas. Tiesa, laiptais tenka lipti prieblandoje, bet aukštų koridoriuose pro baltas kambarių langų užuolaidas ar stoglangius prasiskverbia išganingi dienos šviesulio spinduliai, neleidžiantys – gink Dieve – suklupti ir netyčia išsisukti kojos.

Šiam architektūros stiliui būdingas gausus smiltainio dekoras ant durų, langų ir frontonų. Toks dekoras giminingas skulptūrinėms formoms, kurių Karaliaučiuje retai pamatysi. Pavyzdžiui, ant fon Gröbeno fondo stipendijų namo Kneiphofe (vok. am Stipendienhause der v. Gröbenschen Stiftung im Kneiphof).

Šį architektūros stilių vadinu hanziniu, nes jis susiformavo Hanzos sąjungos klestėjimo laikotarpiu.

Miestietiškąjį, arba miesčioniškąjį, architektūros stilių galima sutikti priemiesčiuose, kurie nuo XVI amžiaus išaugo iš kaimų, gyvenviečių, vienkiemių ir pan., o paskui pamažu susiliejo su trimis senaisiais Karaliaučiaus miestais. Miesčioniškasis stilius išsiskiria detalių skurdumu ir skirtas tik pagrindiniams poreikiams tenkinti.

Prieškambaris siauras ir dažnai sujungtas su virtuve, kuri neišskiriama į atskirą zoną. Kairėje arba dešinėje yra didelis kambarys, o šalia jo – pora kamarėlių. Viršuje, jei yra dar vienas aukštas, kartojamas tas pats išplanavimas.

Vaizdas į Pilies tvenkinį, Burgkirche ir Tragheimo bažnyčias.

Dauguma namų vieno aukšto, daugiausia dviejų, ir skirti vienai šeimai. Prireikus (šeimai pagausėjus) ant gyvenamojo namo įrengiama mansarda.

Šiuose namuose paprastai kurdavosi mūrininkai, dailidės, mėsininkai, puodžiai, dažytojai, tekintojai, staliai ir siuvėjai. Daugelyje namų miesto pakraščiuose gyveno padienių darbininkų šeimos, ir paprastai už namo jos turėjo nedidelį žemės sklypą, kurį dirbo visa šeima.

O jei kalbėtume apie tris istorinius Karaliaučiaus miestus, Kneiphofe daugiausia gyveno pirkliai, prekiavę su užjūrio kraštais; Altstadtas buvo drabužius siuvusių amatininkų gyvenamoji vieta, ir elitu čia laikyti kailiadirbiai, dirbę su brangiais kailiais, taip pat batsiuviai. Löbenichte (arba, kaip sakydavo vietos tarme, „Löwening“) gyveno aludariai, virę alų pagal griežtas savo cecho taisykles. O priemiesčiuose, kaip jau minėta, tokio aiškaus skirstymo pagal luomus nebuvo. Ten maišėsi įvairių amatų atstovai.

Sackheime įsikūrusios krautuvėlės, skirtos valstiečiams, atvykstantiems čia iš aplinkinių kaimų. Šalia jų – daugybė alinių ir vyninių rūsių, kurių emblema neseniai tapo trys į trikampį sujungtos žaliai nudažytos žalvarinės statinaitės.

Iš Königstraße (vok. die Königsstraße) ir Neuensorge (vok. die Neuensorge) gatvių amatininkai buvo išstumti. Čia pastatyta daug reprezentatyvių šiuolaikinio stiliaus namų. Čia pat yra Prancūzų bažnyčia, Pilies bažnyčios kapinės, kurios, priešingai įstatymui, dar nebuvo perkeltos prie vartų, Dönhoffų rūmai (vok. das Dönhof'sche Palais) su labai dideliu sodu, Karališkoji biblioteka, įsikūrusi buvusioje medžioklės pilaitėje, ir kt.

Rossgartenas turi du visiškai skirtingus veidus. Iki pat Borko sodo (vok. der Bork'sche Garten) jis užstatytas įspūdingais pastatais, krautuvėmis, viešbučiais ir atrodo gana linksmai, bet paskui vienoje gatvės pusėje matome miesto ligoninę, o kitoje – karo ligoninę, ir čia tvyranti atmosfera tampa gana niūri.

Vaizdas į Pilies tvenkinį pilies link.

Už miesto vartų namų vis mažėja, ir galiausiai ten, kur palei tvirtovės pylimą atsiveria didelis laukas, primenantis Berlyno Köpenicko rajono kraštovaizdį, jie visai išnyksta.

Tragheimas, kurio pakraštyje yra Pilies tvenkinys, – tai, žinoma, užmiesčio namai ir vasarnamiai. Dideli ponų namai stovi erdviuose, štaketu aptvertuose, nuostabių medžių žalumoje skęstančiuose kiemuose. Arčiau Pilies tvenkinio išsidėstę gražūs erdvūs sodai. Bet čia pat, labai kukliuose būstuose, gyvena smulkūs amatininkai ir padieniai darbininkai.

Steindammas – margiausia Karaliaučiaus gatvė. Jos architektūra, išskyrus kelias vertas dėmesio išimtis, gana banali. Čia gyvena daug bakalėjininkų, mėsininkų, taip pat didmenininkų ir valdininkų. Steindammas – labai plati gatvė, be to, joje yra šaligatviai. Tai promenada, vedanti į užmiesčio namus ir pramogų vietas, todėl joje visada sutiksi gerai apsirengusių vaikštinėjančių žmonių ir elegantiškų karietų.

Nepakankamą namų dydį ir gana sąlygišką grožį čia stengiamasi kompensuoti kruopščiai tinkuojant jų fasadus.

Jei Sackheimui būdingas plebėjiškas gyvumas, Königstraße – aristokratiškas sausumas, Rossgartenui – gyvenimo ir mirties kontrastas, Tragheimui – kaimiška idiliška nuotaika, tai Steindammas – visuomeninio gatvės gyvenimo židinys. Jei nori sutikti kurį nors pažįstamą, ateik čia kelias dienas iš eilės, geriau vakare, kai minios vaikštinėja iki miesto pylimo ir atgal. Ir būtinai sutiksi tą, kurio ieškai.

Brandenburgo Vorstadtas (vok. die Brandenburger Vorstadt), Prieglio atskirtas nuo kitų miesto gatvių, skyla į daugybę viena nuo kitos nutolusių namų grupių. Iki pat tilto, jungiančio Vorstadtą su jo pakraščiais, namai pastatyti naujuoju stiliumi, ir tam nevalingai prisidėjo didelis gaisras. Šiuose namuose gyvena beveik vien žydai prekybininkai. Ir daugybėje viešbučių taip pat apsistoja vien žydai svečiai.

Triumfo arka prie Brandenburgo vartų grįžtančiai kariuomenei.

Šaligatvis čia plačiausias mieste, ir žydai nuolat būriuojasi ant jo arba, rūkydami pypkutes, nuoširdžiai šnekučiuojasi vieni su kitais ant suolelių.

Užpriemiesčio gatvėje (vok. die Hintere Vorstadt) stovi erdvūs kelių labdaros fondų namai, artilerijos arklidė, amatininkų namai. Vadinamasis Aukštutinis Haberbergas (vok. der Obere Haberberg), einantis Friedlando vartų (vok. das Friedländer Tor) link, beveik vien iš vieno aukšto pastatų. Tarp pagrindinės rajono gatvės ir miesto tvirtovės sienos driekiasi gatvelės su sandėliais. Tarp jų ir Filosofų pylimo (der Philosophendamm) yra Venecijos sala (vok. die Insel Venedig), kurios pagrindinė gatvė – Klapperwiese (vok. die Klapperwiese) – palieka labai malonų įspūdį. Namai čia pastatyti šiuolaikiniu stiliumi, prižiūrėti, o tarp jų nutiesta tuopų alėja su keturiomis medžių eilėmis ir žemaūgių krūmų gėlynais. Čia daugiausia gyvena didmenininkai (vok. An Kersch, Toussaint ir kt.).

Šiuolaikinis architektūros stilius², mano nuomone, atsirado praėjusiame amžiuje, vadinamosios Apšvietos laikais, bet nuo to laiko aktyviai tobulėjo. Jo principas – patogios, šviesios patalpos kartu su paprastu ir patraukliu eksterjeru. Laiptinė ir virtuvė pakankamai šviesios, kambariai sujungti tarpusavyje ir kartu turi tam tikrą atskirumą dėl savų išėjimų į koridorių. Kambarių aukštis patogus, jie erdvūs ir šviesūs, o stiliuje, kurį pavadinau miestietišku, arba miesčionišku, kambarių lubos paprastai labai žemos. Langų angos didelės. Jei langai viengubi, jų silpnoji pusė ta, kad jie atsidaro į lauką, o ne į vidų – trūkumas, juo labiau reikšmingas Karaliaučiui su jo dažnais stipriais vėjais, kai langus galima laikyti atidarytus tik užfiksavus juos skląsčiu. Toks mechanizmas pasiteisina, jei įstatyti dvigubi langai, o tai čia dažnas reiškinys, bet net ir tada juos galima atidaryti tik į lauką.

Miestietiškasis, arba miesčioniškasis, stilius – tai paprastai karkasinės konstrukcijos, fachverkiniai namai, anksčiau vadinti tiesiog „prūsiška siena“³ (lenk. Mur pruski), skirtingai nuo Kryžiuočių ordino valdymo laikų pastatų, statytų iš degtų plytų.

Šiuolaikinio stiliaus namai masyvūs. Jų puošyba – tik lipdiniai, lietvamzdžiai ir frizai.

Pastaruoju metu žmonės ėmė dažyti namus pompėjietišku stiliumi – tai mada, kuria pastaruoju metu Berlyne pernelyg piktnaudžiaujama, ir, regis, Karaliaučius eina tuo pačiu keliu.

Nemanau, kad ornamentai, iš pradžių skirti vidaus patalpoms puošti, gali būti taip plačiai naudojami fasadams dabinti, kad ir todėl, jog jie atitraukia dėmesį nuo architektūrinės pastato išvaizdos.

Šiuolaikinio stiliaus namai išbarstyti po Karaliaučių kaip artimiausios jo architektūrinės ateities forpostai. Kaip senesnių tokio tipo pastatų pavyzdžius galima paminėti fondo „Die Gramatzkische Stift“ pastatą ant Kreivosios kalvos (vok. auf dem Schiefen Berge), vyriausybės patarėjo Hageno namą Katalikų bažnyčios gatvėje, Brandenburgo Priekinio Vorstadto (vok. die Vordere Vorstadt Brandenburg) namus ir t. t. Iš naujausių – biržos pastatas, Meyerio konditerija, namas prie Danziger Keller (vok. am Danziger Keller), namas Wasserstraße gatvėje (vok. die Wasserstraße), kurio langai išeina į Prieglių, ir t. t.

Pilies aikštė, Katedra Kneiphofe ir pilies kampas.

Taigi Karaliaučiaus architektūra nepaprastai įvairi. Man tai labai patrauklu. Svetimšalis iš pradžių pamanys, kad Karaliaučius – blogai ir padrikai pastatytas miestas. Ir jis bus teisus. Bet kai žmogus priverstas daugelį metų gyventi vienoje vietoje, tam tikras nerūpestingumas tampa svarbiu psichikos sveikatos išsaugojimo veiksniu.

Visiškoje vienodumoje gyventi sunkiau. Pavyzdžiui, Berlyne kai kurie kvartalai daro slegiantį įspūdį. Antai ilgoji Krausenstraße (vok. Krausenstraße) atrodo lygiai taip pat kaip Münzstraße (vok. Münzstraße), kuri atrodo taip pat kaip Taubenstraße (vok. Taubenstraße), o ši savo ruožtu panaši į Mohrenstraße (vok. Mohrenstraße). Ir tik viešosios erdvės, didingi pastatai, statulos, gražiai papuošti fontanai gali sutaikyti mus su šiuo kareivinių stiliumi.

Karaliaučiuje visada galima rasti vietų bet kokiam skoniui: čia vos ne žingsnis po žingsnio viduramžius keičia dabartis, skonis seka paskui neskonį, įspūdingi mastai pakeičia kamerinius pastatus, rūmų puoselėjimas ir prabanga gretinasi su lūšnų purvu ir skurdu.

Čia yra namų, tokių mažų, kad juos sudaro tik durys ir atsitiktinė lango užuomina.

Nejučia nuoširdžiai nusijuoksi, pamatęs ant tokių namų fasado savą numerį, kaip ir ant gretimo, bankininkui priklausančio, rūmo.

Yra namų, pavyzdžiui, Münchenhofo (vok. der Münchenhof) kampe, kurie, rodos, egzistuoja tik kerų dėka, nes laikosi ant garbės žodžio. Įskilusios sienos stovi kreivai, stogas grėsmingai įlinkęs, langų stiklai ten, kur jie ne iš alyvuoto popieriaus, taip apsiblausę, kad vos praleidžia šviesą ir dreba rėmuose nuo kiekvieno vėjo gūsio, laiptai nutrypti iki negalėjimo, o durys kabo ant vienintelio likusio vyrio. Iš tiesų pasigailėsi, kad neturi dailininko Charles'io Mozino⁴ talento, kad įamžintum šį Stebuklų kiemą⁵.

Prancūzų gatvė, Burgkirche bažnyčia ir Pilies tvenkinys (kairėje).

Prancūzų gatvė yra tarsi mūsų Palais-Royal. Čia knygynai, drabužių, skrybėlių, ūkinių prekių parduotuvės kaitaliojasi su vyno barais, restoranais ir konditerijomis, ir iš pirmo žvilgsnio ji iš tiesų atrodo visiškai sostiniška.

Tačiau reikia likti ant nuodėmingos žemės ir neleisti, kad apgautų vitrinų blizgesys, nes, išskyrus kelis pastatus (Rabe, Krikhan ir Bornträger), namų architektūra čia nepatraukli ir nuobodi.

Jau nekalbu apie Karaliaučiaus bažnyčias, nes apie jas iš esmės nėra ką pasakyti. Architektūriškai reikšmingos tik Pilies bažnyčia ir Katedra. Apie pirmąją papasakosiu skyriuje apie pačią pilį. Antrąją išsamiai ir nuodugniai aprašė A. Hagenas, pridėjęs labai gražių litografijų atlasą. Katedra gana didelė, bet iš išorės gana plika, be jokios struktūros. Viduje ji graži ir pilna įdomių paminklų, kuriems Hagenas savo knygoje skyrė kruopštų dėmesį. Bet jai trūksta erdvumo. Jos proporcijose yra kažkas suspausto.

Frauenburgo katedra turi tokią pat navų sistemą, bet kaip drąsiai ji stiebiasi aukštyn, kaip grakščiai jungia savo skliautus!

Kita vertus, Karaliaučiaus katedra tarsi duoda mums kažkokį mistinį pažadą. Bent jau man taip atrodo. Kitos miesto bažnyčios – įprasti pastatai.

Katedra Kneiphofe.

Geriausiai pastatytos Katalikų bažnyčia, Senojo Rossgarteno bažnyčia, Tragheimo bažnyčia ir labai grakšti Prancūzų bažnyčia. Pilies bažnyčia didelė, jos formos aiškios, bet nerangios. Löbenichto bažnyčia – tiesiog bažnyčia, tokia pat kaip Haberbergo, Sackheimo ir Naujojo Rossgarteno bažnyčios.

Išskyrus pastarąją, jų lentų lubos ištapytos prasta tapyba, o ypač sritis aplink vargonus beskoniškai perkrauta debesimis. Įdomu, kad Karaliaučiuje nė viena bažnyčia nepavadinta šventojo vardu – visos pavadintos pagal vietą, kurioje stovi.

Dancige viskas visai kitaip. Ten yra Šventosios Kotrynos, Brigitos, Marijos bažnyčios, Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia, Dievo Kūno bažnyčia ir t. t. Karaliaučiuje protestantiška bažnyčių kilmė atsispindi bendruomenių pavadinimuose.

VERTĖJOS PASTABOS

1. Hanziniu stiliumi autorius greičiausiai vadina renesansą. Renesanso epochos architektūros paminklų Gdanske (Dancige) iš tiesų daug [atkurta], ir, matyt, daug jų buvo Karaliaučiuje.

2. Šiuolaikiniu stiliumi autorius, žinoma, turi omenyje klasicizmą, kuris taip imtas vadinti gerokai vėliau nei XIX a. pirmojoje pusėje, nes 1830–1840 m. jis buvo pats aktualiausias – šiuolaikinis.

3. Fachverkiniai (karkasiniai) pastatai žinomi šiaurės Lenkijoje (t. y. buvusioje Prūsijos dalyje). Lenkai fachverkinius pastatus vadina „prūsiška siena“ ir laiko tipiškai vokiškais. Todėl, ypač po Antrojo pasaulinio karo, daugybė fachverkinių namų Oderio ir Neisės srityse (prie Lenkijos ir Vokietijos sienos) buvo ištinkuoti, kad būtų paslėptas fachverkas. NUORODA

4. Charles'is Louis Mozinas (Charles Louis Mozin; 1806–1862) – prancūzų dailininkas ir litografas. NUORODA

5. Stebuklų kiemas (pranc. La Cour des Miracles) – viduramžiais kelių Paryžiaus kvartalų, kuriuose gyveno elgetos, valkatos, viešosios moterys, nuvienuolinti vienuoliai ir poetai, pavadinimas. Dažnai būdami fiziškai sveiki, elgetos, prašydami išmaldos, apsimesdavo ligoniais ir luošiais. Naktį, jiems grįžus į savo kvartalą, jų luošumas stebuklingai išnykdavo – greičiausiai iš to ir kilo stebuklų kiemų pavadinimas. NUORODA

PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį rašo Tatjana Kolivai.

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.