Didelėmis pajamomis reikia dalytis su bendrapiliečiais, ir geriau tai daryti savanoriškai. Taip moko Biblija. Matyt, tokiais sumetimais sėkmingas vyno pirklys Maxas Aschmannas 1903 metais testamentu paliko Karaliaučiui 100 000 markių viešajam parkui įrengti; jo pagrindu turėjo tapti jo paties padovanotas dvaras su 25 ha laisvos žemės, į kurią įėjo didelė 17,5 ha ąžuolų giraitė naujajame šiauriniame miesto rajone Maraunenhof. Dvaras su giraite iš tuomet jau suaugusių ąžuolų nuo 1904 m. perėjo miestui. Dovanotojas savo testamente kėlė tik vieną sąlygą: jo vardu pavadintas parkas turi būti neperleidžiamas, t. y. priklausyti miestui ir niekada nebūti užstatytas. „Jei būtum karalius, štai tavo Sanssouci“ (Theodor G. von Hippel).
Kneiphofo miesto rajone nuo 1809 metų adresu Kneiphofo Ilgoji g. 27 veikė didelė įmonė – vyno namai Steffens und Wolter. Jų savininkai 1903–1932 m. buvo ponai Aschmannai. Šis namas buvo vienas gražiausių Kneiphofe (namo durys su renesanso stiliaus drožiniais ir inkrustacijomis vėliau buvo saugomos Hamburgo meno ir amatų muziejuje).
Toliau pateikiama dalis 1895 m. šaltinio teksto su vyno pirkliui Maxui Aschmannui priklausiusio namo aprašymu – kaip prabangos, būdingos pirklių Kneiphofui, pavyzdys:
„Seniausia iš Kneiphofo gatvių yra Ilgoji (Langgasse) – pagrindinė miesto prekybinio gyvenimo jungiamoji arterija. Čia stovi turtingiausių miestiečių namai. Jų namuose yra visokeriopi patogumai, o architektūra atrodo labai solidžiai.
Šie jaukūs namai didžiuojasi savo prabanga, kurioje atsiskleidžia tipiškas pasiturinčio Karaliaučiaus charakteris. Vienas iš tokių namų, išsaugojusių savo žavesį ir XIX amžiaus pabaigoje, – prekybos namai „Steffens und Wolter“.
Namas turi masyvų, iki trijų metrų aukščio platų priebutį, iš kurio laiptai su geležiniais turėklais, papuoštais žalvariniais rutuliais, veda į gatvę. Priešais namą – darželis su geležine tvora. Vasarą ši teritorija ir priebutis būdavo uždengiami markizėmis, po jomis statydavo suolus, ant kurių šiltais vakarais sėdėdavo šeimos nariai ir svečiai. Gausiai drožiniais papuoštos durys turėjo žalvarinį beldiklį. Iš priebučio buvo galima patekti į vestibiulį – aukštą kambarį su dideliu langu, kurio angos išklotos akmens plokštėmis. Čia stovėjo spintos iš ąžuolo ar kriaušės medienos, kelios kėdės ir stalas, iš čia taip pat buvo įėjimas į gyvenamąsias patalpas. Dideli langai ir įstiklintos durys darė patalpas šviesias. Ten buvo svetainė, svečių kambariai ir pagrindinė salė, kurios aukšti langai išėjo į gatvę. Baldai sunkūs, masyvūs, aptraukti tankiu šilko štofu. Pro didelių spintų stiklines dureles matėsi gausi brangių indų įvairovė.
Į viršutinius aukštus, kur buvo šeimos narių miegamieji ir tarnų kambariai, vedė ąžuoliniai laiptai. … Šių namų fasadai kūrė senųjų gatvių žavesį…“.
Taigi turtingas vyno pirklys dovanoja miestui išpirktą Maraunenhofo dvarą, kurio pavadinimą paveldėjo naujas prestižinis vilų rajonas, atsiradęs Karaliaučiuje XX amžiaus pradžioje. Leisiu sau beveik ištisai pacituoti mūsų kraštiečio Ju. A. Gudkovo prisiminimus, kuriuos perskaičiau laikraštyje „Strana Kaliningrad“ (2003 m. vasario 5–11 d.). Šios frazės tokios geros ir poetiškos, kad geriau apie miestą-sodą Maraunenhof sunku pasakyti. Norisi atkreipti dėmesį, kad šių eilučių autorius gimė Kaliningrade šeštajame dešimtmetyje, vadinasi, jis tai matė ir septintajame…
„Tvarkingi, tarsi paveikslėlyje, nameliai lygiomis eilėmis. Žali darželiai. Keliai be duobių ir išdaužų… Žemos tvorelės žymi sodų ir darželių ribas. Kirpti krūmai su baltais rutuliukais, kreminio grožio arbatinės rožės apkabina statinių tvorą. Ryškiai raudoni, tamsiai raudoni vijoklinių rožių blyksniai palei tvoras traukia akį. Vynuogės ant geltonų namų sienų. Maumedis prie vartelių. Lazdyno krūmas tamsiai raudonais lapais. Dvi milžiniškos eglės su kankorėžiais viršūnėse. Gyvatvorė iš piramidinių tujų… Kirptos guobos pakeliui į mokyklą. Medaus kvapas liepų, kuriose dūzgia bitės…“ (toliau tekste, mano nuomone, aprašomas Maxo Aschmanno parkas). „Priešgaisrinis tvenkinys su delno dydžio karosais, pavasarį – plaukiojimas ant ledo lyčių.
Maxo Aschmanno parkas Karaliaučiaus žemėlapyje (Stadtgärtnerei – dabar BFU botanikos sodas).
Geltonų plytų takelis per mišką. Lieptelis. Tvenkiniai su karosais. Sugriauti buvusio namo pamatai. Laiptai į tvenkinį su rutuliais kraštuose. Undinė ant akmens. Bukų giraitė. Laukymė su žemuogėmis, memorialinė antkapinė plokštė iš tamsaus marmuro.
Grybingos vietos prie Lesnoje ežero. Kalnelis. Paplūdimys su smulkiu baltu smėliu. Vanduo skaidrus, šiltas. Prie medžių – šaltiniai. Ten vanduo šaltesnis. Dumble pliuškenasi lynas. Būreliais plaukioja aukšlės. Per mišką – grįstas akmenimis kelias“.
Dar vienas mūsų kraštietis, rašytojas Ju. Buida: „Lygūs pilki kamienai stovėjo kaip šventyklos kolonos, iškilę virš grindų, išklotų raižytų bukų lapų mozaika“. Lyg Aschmanno parkas prieš akis…
Grįžkime į 1910 metus. Tais metais išleistame Karaliaučiaus vadove pirmą kartą minimas naujas parkas kaip „25 ha laisvos teritorijos, iš kurių 17,5 ha ąžuolų giraitė ir žaidimų aikštelės“. 1938 m. vadove jau kiek įdomiau: „Didelis 70 ha parko masyvas, maudymosi tvenkinys su paplūdimiu, kalnelis rogutėmis čiuožti, žaidimų aikštelės, jojimo kelias, garbės memorialinė alėja Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems atminti, prabangios medžių grupės, natūralumu viliojantys vaizdai“.
Per trisdešimt kruopštaus formavimo metų didžiausia Karaliaučiaus parko teritorija išaugo beveik tris kartus ir įgijo kraštovaizdinio parko bruožų su besikeičiančių vaizdų seka ir savitu kompozicinių bei planinių ypatumų deriniu.
Iki šiol Kaliningrade daug žmonių nežino, kad daugelyje vietų užliejamas, tarp Gorkio, Lugovajos, Gerceno gatvių įspraustas beveik miško tankumynas su užpelkėjusiu ežeru, išvirtusiais medžiais, išraustas kaponierių, – tai Karaliaučiaus parkas.
Maxo Aschmanno parkas Kaliningrado žemėlapyje.
Kelerius metus šių eilučių autorė ir Kanto vardo Rusijos valstybinio universiteto Geografijos ir geoekologijos fakulteto studentai bandė suprasti talentingų pirmtakų sumanymą, nustatyti kompozicinius mazgus, išsiaiškinti medžių rūšinę ir amžiaus sudėtį.
Tačiau pirmiausia leisiu sau tiesiog apdainuoti šią teritoriją, o vėliau sausa oficialaus sostinės ekspedicijos dokumento kalba viską sudėlioti į lentynėles.
Svarbiausia, kas parke iš karto krinta į akis, – tai jo dirbtinis ežeras ir kalnelis, supiltas iš iškasto grunto… Praeityje: baltas paplūdimio smėlis, apkabinantis švarų ežerą su šaltais šaltiniais. Kitoje kalnelio pusėje – žalia laukymė, pagal kraštovaizdžio architekto sumanymą beveik lygi paplūdimiui. Dideliu skersmeniu šią parko dalį apjuosia jojimo kelias, grįstas trinkelėmis ir iš abiejų pusių apsodintas paprastaisiais ąžuolais. Rytinėje parko dalyje – saulėta pieva prie Beydritterio upelio su keliais lieptais pasivaikščioti pirmyn atgal, „be tikslo“, kelių klevų puokštė šioje pievoje ir dar vienas tvenkinys, kurio guolis išklotas akmenimis (jis, žinoma, turėjo ūkinę paskirtį – čia požeminiais vamzdžiais nutekėdavo vandens perteklius iš didžiojo ežero ir gretimų teritorijų), tačiau sidabrinės gluosnių lapijos rėme jis taip pat buvo gražus, juo labiau kad vandeningas Beydritteris, papildantis Aukštutinį tvenkinį, pakeliui papildydavo ir išvalydavo šį mažytį parko vandens telkinį. Parkas turėjo tris įėjimus – pirmasis, pagrindinis pietinis įėjimas iš Aschmanno alėjos pusės; žavi gatvė parko teritorijoje įgydavo raudonų plytų skaldos dangą ir buvo paryškinama skroblų „siena“ (dalį skroblų galima ir dabar, kol kas, pamatyti, Parkovaja alėja). Dar viena gatvė kerta parką iš pietų į šiaurę ir tarnauja kaip tranzitinė kryptis, matyt, patogumui tų gyventojų, kurie nelinkę vaikščioti po parką, bet mielai juo praeina savo reikalais.
Ši akmenimis grįsta gatvelė vadinosi Am Stadtgarten, t. y. „prie miesto sodo“, dabar tai Malaja Lesnaja gatvės dalis. Trečiasis įėjimas buvo vakarinėje pusėje, ir prie jo per pievas vedė takelis nuo Samitter allee (dabar Gorkio g.).
Seniausia parko dalis, kur ąžuolų giraitei XX amžiaus pradžioje jau buvo maždaug du šimtai metų, savo pietinėje dalyje ribojasi su žiediniu jojimo keliu ir yra į šiaurę nuo jo.
Galingi ąžuolų, bukų, liepų kamienai formuoja šią erdvę, saulės spinduliai leidžia augti žolėms, tarp jų ir žemuogėms, o pusiau šešėlis gimdo apetitiškas grybų kepurėles (šiek tiek galima prisirinkti ir dabar). Takai su raudonų plytų skalda patogūs vaikštinėti miškingoje parko dalyje.
Abipus tranzitinės gatvės – du labai skirtingi sklypai su savitais kompoziciniais centrais. Prie ąžuolų ir skroblų masyvo, t. y. vakarinėje gatvės pusėje, šliejasi Heldenhain – Didvyrių alėja. 1927 m. parko plane gerai matyti, kad šį sklypą apjuosia alėja; natūriniais tyrimais ir dabar galima pamatyti paprastųjų ąžuolų alėjos liekanas. Vokiškas šaltinis praneša, kad čia buvo sodinami ąžuolai 1914–18 m. kare žuvusiems Karaliaučiaus gyventojams pagerbti. Mes iš tiesų pamatėme ir nufotografavome tris išlikusius memorialinius akmenis, vienas iš kurių, iš tamsiai raudono granito, turi užrašą „Altstadto gimnazija savo 100 žuvusių abiturientų 1914–1918“. Ir toliau: „Jūs buvote ištikimi savo pareigai iki pat mirties“ arba „dėl pareigos ėjote į mirtį“, maždaug taip.
1914-1918 ALTSTAEDLISSCHE GYMNASIUM
SEINEN ł GEFALLENEN ł
IHR WARET GETREU BIS IN DEN TOD
Kiti du akmenys – vardiniai.
Į rytus nuo tranzitinio kelio plytėjo plati saulėta pieva, kurios viduryje klevų grupė kvietė po savo pavėsingu skėčiu visus, kuriuos išvargino ryški šios atviros erdvės šviesa; iš šiaurės į pietus rytinėje pusėje ją juosė upelis su mažais kaimiško stiliaus lieptais (vieno iš lieptų griuvėsiai išliko šiaurinėje dalyje, tačiau dabar jau, deja, už sumažėjusios parko teritorijos ribų).
Jei vaikštinėtojai ateidavo per pagrindinį pietinį įėjimą, jie patekdavo į mažą ypatingą parką, kur ant nedidelio dirbtinio tvenkinio kranto stovėjo Waldschloßchen – mažoji miško pilaitė, nuo kurios laiptai bėgo žemyn prie vandens, o laiptai buvo papuošti rutuliais; be to, pagal aprašymą, čia buvo daug skulptūrų ant nedidelių postamentų. Viena iš skulptūrų, kurios postamentas iš cementinio akmens kol kas tebestovi parke, vaizdavo tai ar gulintį riterį, tai ar karį, tai ar kareivį, t. y. dabar neaišku, iš kokių laikų buvo šis karys, gulintis ant dešiniojo šono ir apkabinęs kalaviją (pavyko išsiaiškinti, kad prieš kelerius metus skulptūra buvo išvežta ir saugoma Vaizduojamosios dailės muziejaus saugyklose). Tufo skulptūros būklė labai nepatenkinama. Pagal oficialią versiją skulptorius Rosenbergas pavaizdavo mirštantį karį Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems Karaliaučiaus sporto klubo „Prussia“ nariams atminti. Paminklas buvo pastatytas 1919 metais.
„Miško pilaitė“ (vok. Waldschloßchen) – pagrindinis Maxo Aschmanno dvaro namas parko gilumoje.
Mažoji pilaitė iš tikrųjų buvo normalaus dydžio ir galbūt tai buvo dvaro ponų namas. Ūkinių pastatų ir „pilaitės“ pamatų griuvėsius dar ir dabar galima pamatyti parke.
Mano rankoje buvo atsidūręs žalios spalvos plytelių apdailos gabalas – tai ar tvenkinio, tai ar vonios iš „pilaitės“, tačiau ši nuolauža buvo tokia liūdna, kad aš rūpestingai padėjau ją į istorinę vietą (po pusmečio jos ten jau nebebuvo)…
Tiems, kurie, įėję į parką, pasukdavo į pačią pietinę jo dalį, po kojomis atsigulė dar viena šviesi pieva su dviem didelėmis gėlių klombomis ir atviru vasaros teatru, akcentuotu „skroblų siena“ – teritorija, aiškiai skirta liaudies šventėms ir visokiems masiniams susibūrimams (bėgdama į priekį, noriu, beje, pažymėti, kad būtent ši pieva dabar iš dalies užstatyta nauja elitinių individualių namų gatve, ir būtent čia ir, tikriausiai, būtent todėl Kaliningrado merijoje esantis parko rekonstrukcijos planas siūlo suformuoti „vidutinio naudojimo intensyvumo“ zoną, nes „zona priartėjusi prie užstatymo D. Bednogo g.“ (o dabar į šiaurę nuo D. Bednogo g. (jų kažkodėl dvi: viena piečiau, kita šiauriau) atsirado dar viena panaši itin elitinė Lugovaja g.) ir „teritorija skirta gretimuose kvartaluose gyvenančių piliečių poilsiui, taip pat šunų vedžiojimo aikštelei, vaikų žaidimo aikštelėms, sporto aikštelėms ir t. t. įrengti“. Labai įdomu: jei jau taip „eikvoti“ parko teritoriją, tai kodėl panašaus „dizaino“ nereikia daugiaaukščių kvartalų, remiančių parką iš vakarų pusės, gyventojams? Juk ten gyventojų, šunų ir vaikų – kur kas daugiau…
… Parkas dovanojo žmonėms viską, ką galėjo: šviesą ir šešėlį, karštą laukymių miražą su šnarančiomis varpinėmis žolėmis ir žydinčiais ankštiniais, saulės zuikučių raštą po medžių paklote, pavėsingų alėjų intymumą ir vėsą, pasaką apie miško pilaitę, upelio čiurlenimą, galimybę susirinkti šokiams, reginiams ar mitingams. Karo likimas jam buvo palankus. Parko teritorijoje nėra sviedinių išraustų duobių, bet kai kuriose vietose – 1,5 m gylio apkasai ir prieš 20 metų įrengti kaponieriai, labai dažnai užlieti vandeniu. Tai karinių pratybų parko teritorijoje pėdsakai. Akmenimis grįstą Aschmann-Allee gatvelę per pratybas sudaužė tankai, važiavę nuo Kutuzovo-Novoje platformos…
Dar vienas mūsų kraštietis Ju. Šebalkinas taip jaudinančiai rašo apie šį parką, kurį jis žinojo „ne prasčiau už savo velvetinės striukelės kišenes“, kad norisi jį pacituoti:
Vaikai Maxo Aschmanno parke.
„…Jis buvo mūsų vaikystės žaidimų, o kiek vėliau – ir pirmųjų jaunystės pasimatymų vieta. Čia, prie Lesnoje ežero, ankstyvą vasaros rytą maudytis bėgdavo vaikai iš aplinkinių gatvių: Gorkio, Zelionaja, Lesnaja, Strelkovaja, Gerceno ir kitų. O vakare ateidavo suaugusiųjų eilė.
Ąžuolų alėjomis, takeliais, dar neužžėlusiais krūmais ir dilgėlėmis, su draugėmis vaikštinėdavo dabitiški Krasino vardo artilerijos mokyklos ir jūrų intendantų mokyklos kursantai. Jaunimas ilsėdavosi ant po karo išlikusių ir dar tvirtų suolų, su susidomėjimu žvalgydavosi į jau išgrobstytus paviljonus, į kažkokios nedidelės pilaitės pastatą. Supdavosi ant grandinių, juosusių ąžuolą, pasodintą čia Vokietijos kaizerio garbei. Žodžiu, žmonės naudojosi parku kaip dera. Kaip jį sumanė jo kūrėjas, Karaliaučiaus pirklys Maxas Aschmannas. … Šeštajame dešimtmetyje parkas ėmė užželti. Galingi ąžuolai apaugo laukiniu trakų pomiškiu, žavingos vejelės – krūmais. Užžėlė ir duobėmis pasidengė dirbtinis miško kalnelis… Stiprų smūgį žaliajam masyvui sudavė kariškiai iš netoliese esančio dalinio. Nuo tam tikro laiko parko teritorijoje vykdavo lauko taktinės pratybos. Kasėsi naujokai, rausė apkasus… Ūkio tvarkytojai veždavo čia šiukšles ir statybines atliekas. Šlamšto kalnai lyg terikonai stūksojo tarp žalumos. Šeimininkavo čia visi, kas tik norėjo… Aplink šimtametį galingą ąžuolą įrengti granitiniai stulpeliai. Ant vieno iš jų matyti skaičius – 1900. Medžio pasodinimo metai. Kadaise čia buvo pritvirtintos bronzinės grandinės. Dabar jų nėra. Kūjis perėjo per poliruotus stulpų galus. Grandinės, juosusios ąžuolą, dingo… Kartą man teko lankytis vieno iš įgulos karinių dalinių štabe. Eidamas pro „postą Nr. 1“, kur saugoma karinio dalinio vėliava, atkreipiau dėmesį į aptvarą. Bronzinės grandinės!. Kadaise jos juosė „kaizerio ąžuolą“…
Gal verta parką įrašyti į Antrojo pasaulinio karo metais prarastų vertybių sąrašą?“
Ąžuolas, pasodintas geležinio kanclerio Otto von Bismarcko garbei (yra tokia legenda), nuvirto pačioje XXI amžiaus pradžioje, ir jo kamienas 2008 m. dar tebeguli netoli mažojo ežero su pilaite, dar neužžėlusioje laukymėje.
Prieš antrąją mūsų pasakojimo apie Maxo Aschmanno parką dalį, kurioje viską išdėstysime iš eilės, remdamiesi oficialiais šaltiniais, negaliu susilaikyti nepacitavusi poetės Lados Viktorovos raudą apie parką – tiesa, kitą, bet taip pat mūsų:
„Ugnis ir drėgmė veikia panašiai: tarsi liepsnos apanglinta lapija. Upelis guli šiame rudame guolyje. Jis susirgo… Atsipeikėti – baisu, pasukti – nėra jėgų. Keturi stambiapirščiai kamienai kaip kryžiaus mentės… O centre, kovodamas už gyvybę… grūdosi visas jaunuolynų miškas… Ir mes jį pamatėme tokį“.
* * *
Toliau pateikiamas parko aprašymas, išdėstytas aiškia ir sausa dokumento kalba; dokumentas parengtas remiantis darbais, kuriuos Kaliningrado merijos užsakymu 1997 m. atliko Rusijos federalinės miškų ūkio tarnybos parkų tvarkymo ekspedicija, vadovaujama ekspedicijos viršininkės V. A. Agalcovos.
Trumpoje apžvalgoje nurodoma, kad „bet kokios priežiūros nebuvimas lėmė teritorijos apleistumą, ganomi galvijai ir vedžiojami šunys. Dėl sutrikusios drenažo sistemos prasidėjo užmirkimo procesas, dėl kurio kai kuriuose plotuose medžiai žūsta. Vis dėlto parkas atskirose dalyse išsaugojo puikius vaizdus, nemažą kiekį perspektyvių želdinių, istorinius planinius elementus ir kompozicinius mazgus“. „… Trečiasis parko gyvavimo laikotarpis (t. y. 1946–96 m.) buvo griaunamasis. Per šį laiką, veikiamas natūralaus, stichiško želdinių vystymosi proceso ir priežiūros stokos, jis pamažu išsigimė į miško parko masyvą“.
Plotų balansas istorinėse ribose
Eil. Nr.
Žemių kategorijos pavadinimas
Dabartinis, ha
%
Istorinis, ha
%
1.
Pastatai ir statiniai
2,9
3,6
0,8
1,0
2.
Keliai
0,4
0,5
2,5
3,1
3.
Aikštelės
-
-
2,3
2,9
4.
Vandens plotai
3,4
4,3
3,4
4,3
5.
Tankūs želdiniai – uždaros erdvės
55,0
68,7
32,0
40,0
6
Reti želdiniai – pusiau atviros erdvės
2,0
2,5
23,0
29,0
7.
Laukymės – atviros erdvės
14,0
17,5
16,0
20,0
Iš viso
80,0
100,0
80,0
100,0
Teritorijos kraštovaizdžio aprašymas buvo atliekamas pagal kompozicinį-planinį principą.
1 sklypas
Dabartinė būklė: Teritorija vakarinėje parko dalyje, jos kompozicijos centras – tvenkinys su sklandžia kranto linija. Rytinėje pusėje prie pat kranto šliejasi taisyklingos formos kalnelis, apaugęs medžiais ir krūmais. Vakarinėje pusėje yra didelė laukymė. Sklypo perimetru auga tankūs želdiniai, pro kuriuos menkai matyti. Periferinis pėsčiųjų takas nesutvarkytas, jo taisyklingą trajektoriją ardo išraustos vietos, kai kur stebimas perteklinis drėgnumas. Daugiaaukščiai gyvenamieji namai prieina prie pat parko ribų.
Istorinė būklė: Ši parko dalis pagal sukūrimo laiką priskiriama II laikotarpiui. Šio sklypo kompozicinis centras – atvira erdvė, susidedanti iš vandens paviršiaus ir švarios laukymės, maždaug vienodo ploto. Kalnelis šalia tvenkinio nebuvo apsodintas augalais ir buvo naudojamas čiuožti rogutėmis. Aplink šiuos parko elementus buvo nutiesti pasivaikščiojimo takai. Vienas – uždaras – buvo jojimo maršrutas, jo plotis siekė 6 m. Šis kelias visu ilgiu apsodintas ąžuolų alėja. Laukymė perimetru apsodinta įvairių rūšių medžių grupėmis, nutolusiomis viena nuo kitos skirtingais atstumais. Tai užtikrino sklypo apžvelgiamumą iš įvairių maršruto taškų. Vakarinėje pusėje buvo vienas iš pagrindinių įėjimų į parko teritoriją, dabar prarastas.
2 sklypas
Dabartinė būklė: Želdinius sudaro sėklinės kilmės ąžuolų ir skroblų masyvas, ąžuolų amžius 170–180 metų. Reljefas neturi bendro nuolydžio, ir mikroįdubose kaupiasi drėgmės perteklius, šiose vietose intensyviai žūsta paprastieji ąžuolai ir įsikuria juodalksniai, krūmai. Sklype kaupiasi daug vėjovartų ir sausuolių. Drenažą ardo gausūs apkasai, nors senosios drenažo sistemos liekanų dar išliko. Per sklypą eina takai, kai kur sutampantys su istoriniais takais, kur matyti plytų danga. Reljefo pakilimuose želdinių būklė ir dekoratyvumas geri. Natūralaus ąžuolų atžėlimo niekur nepastebėta, tuo tarpu skroblai turi įvairaus amžiaus trakų.
Istorinė būklė: Ši teritorija yra seniausia parko dalis, aplink kurią dirbtinai sukurtas parko ansamblis. Ąžuolų giraitės skalsumas buvo 06, skroblas šiame medyne buvo kaip palydinti rūšis nedideliu kiekiu, pomiškio nebuvo, teritorija buvo gerai apžvelgiama. Visi pasivaikščiojimo takai turėjo plytų dangą, per drenažo griovius buvo įrengtos perėjos. Giraitėje buvo nedidelių laukymių su pavieniais medžiais, memorialiniais statiniais ir suolais.
3 sklypas
Dabartinė būklė: Pagal konfigūraciją sklypas ištįsęs tarp Lesnaja gatvės, apsodintos klevų alėja, ir ąžuolų masyvo ribos. Pietinėje dalyje yra mažas apvalios formos tvenkinys, prie jo šliejasi nedidelė laukymė. Į pietus nuo tvenkinio yra didelio pastato pamatų liekanos. Ši dalis užversta statybinėmis atliekomis, vėjovartomis, užžėlusi savaiminiais medžiais ir krūmais. Į šiaurę nuo tvenkinio seni medžiai išsidėstę mišriomis rūšių grupėmis. Jų būklė gera, alėjoje palei gatvę – labai susilpnėjusi, nes 1980-aisiais įrengiant sausinimo griovį buvo pažeista šaknų sistema. Laukymės sklype – nedidelių properšų pavidalo. Šiaurinėje dalyje paviršius labai išraustas, telkšo vanduo, upelio krantai apaugo neperžengiamais brūzgynais.
Istorinė būklė: Ši parko dalis planiniu požiūriu buvo suorganizuota kaip savarankiškas mini parkas. Neįprastos architektūros pastatas, vadinamas „Mažąja miško pilaite“, stovėjo reljefo pakilime, nuo jo prie mažojo tvenkinio vedė laiptai. Daugybė takų dalijo teritoriją į smulkias dalis, kuriose buvo pastatyti memorialiniai statiniai – obeliskai, skulptūros, stulpai, plokštės. Čia pažymėti ir memorialiniai medžiai. Planas formavosi abiem laikotarpiais. Pietinė dalis – ankstesnės kilmės. II laikotarpiu buvo įrengtas promenadas palei esamą tankų ąžuolų apsodinimą, orientuotas į „Miško pilaitę“ ir apsodintas vaizdingomis įvairių rūšių medžių grupėmis ir pavieniais medžiais.
Šiaurinėje pusėje buvo dar vienas įvažiavimas į parką, pažymėtas granitiniu stulpu. Čia pat susijungdavo takai iš įvairių parko dalių.
Maxo Aschmanno parkas žiemą. Tolumoje matyti Rodelbergo kalnelis.
4 sklypas
Dabartinė būklė: Sklypas yra tarp Lesnaja gatvės ir rytinės parko ribos. Per visą sklypą teka upelis vingiuota vaga. Jo krantai apaugę menkaverte augmenija, nuotėkis silpnas dėl užverstos vagos. Krantuose įrengti daržai su daržinėmis ir tvoromis. Apskritai sklype daugiau atvirų erdvių – dekoratyvinių laukymių su medžių grupėmis pavidalu. Tankus medžių apsodinimas išliko palei gatvę, čia matyti trijų eilių alėjos. Pietinėje sklypo dalyje yra du tvenkiniai, vienas iš jų susisiekia su upeliu. Tvenkinių būklė nepatenkinama. Netoli jų aiškiai matyti savaiminiais medžiais užžėlusios pamatų liekanos.
Istorinė būklė: Pietinė stačiakampės formos sklypo dalis su tvenkiniais, ribojama dviejų lygiagrečių kelių, priskiriama ankstyvajam parko formavimo laikotarpiui. Čia buvo visi ūkinės paskirties pastatai, sudarę „Maraunenhofo“ dvaro dalį, o paskui priklausę viešajam parkui. Jojimo maršruto buvimas leidžia daryti prielaidą, kad būta arklidės, karietinės ir šieno daržinių, kalvės. Tikriausiai vandeniui perleisti į apatinį tvenkinį ir toliau į Beydritten upelį buvo įrengtas šliuzas. Ši vandens arterija, išeinanti toli už šios teritorijos ribų, buvo parko hidromelioracinė sistema. Be to, upelis su savo vaizdingais krantais buvo parko kraštovaizdžio dalis. Pasivaikščiojimo takai keliose vietose kirto vagą, o tai rodo buvus lieptelių (apie dešimt). Krantuose išliko medžių grupės, tuopos ir gluosniai, tarp kurių anksčiau atsiverdavo aplinkiniai kraštovaizdžiai.
5 sklypas
Dabartinė būklė: Didelė teritorija palei pietinę parko ribą – tai labai užžėlęs sklypas su sunkiai pereinamais arba visai nepereinamais želdiniais. Stiprus užželimas krūmais pastebėtas pernelyg drėgnose vietose, kur išvirto seni vertingų rūšių medžiai. Tik dvi didelės laukymės santykinai dekoratyvios ir tinkamos pasivaikščiojimams, kitos – beformių properšų pavidalo vietose, kur dirvožemis apaugęs velėna, – yra tankiai izoliuotos išvešėjusių krūmų. Dalis vienos didelės laukymės užstatyta kotedžais. Visišku disonansu – tiek planiniu, tiek architektūriniu – yra statomas betoninis vaikų darželio pastatas. Atsitiktiniai takeliai neatitinka istorinių takų, teritorija užversta ydinga mediena, yra pamatų liekanų.
Istorinė būklė: Ši didelė II formavimo laikotarpio parko teritorija buvo prisotinta įvairių parko elementų. Pietvakarinėje dalyje buvo taisyklingos ovalios formos laukymė, įrengta su sporto žaidimų aikštelėmis. Palei kelią buvo „lauko teatras“, aplink apsodintas kirpta skroblų siena ir ąžuolais. Išliko dirbtinis taisyklingos pusapvalės formos reljefo pakilimas su laiptais ir pamatai. Didelė aikštė, apsodinta medžių eilėmis, turėjo prieigas iš penkių pusių ir tarnavo masiniams žmonių susibūrimams. Netoliese buvo didelio ploto statinys su stogu-pastoge, tikriausiai susijęs su antrosios didelės išilginės laukymės funkciniu naudojimu.
Rytinėje pusėje sklypą ribojo paradinis įvažiavimo kelias į „Miško pilaitę“, per vidurį perskirtas žema kirpta skroblų siena. Visos minėtos dalys buvo atskirtos tankiomis arba praretintomis medžių grupėmis ir kuokštais, o sujungtos pasivaikščiojimo takais.
6 sklypas
Dabartinė būklė: Trikampės formos sklypas tiriamos teritorijos pietrytinėje dalyje, kurio didžiąją dalį sudaro atviros erdvės su pavieniais ir kuokštiniais įvairiausių rūšių savaiminiais medžiais. Daugelis egzempliorių sveiki ir dekoratyvūs. Laukymės centre, įduboje, didelį plotą užima neperžengiami krūmų brūzgynai. Įvažiavimas į Lesnaja gatvę užverstas statybinėmis šiukšlėmis.
Istorinė būklė: Ši teritorija nebuvo parko dalis, išskyrus nedidelį sklypą prie upelio, tačiau planiniu požiūriu susijusi su likusia. Ji buvo didžiulė atvira erdvė. Želdinių buvo tik prie gyvenamųjų pastatų, čia išliko eilės.
Toliau pateikiamas parko medžių ir krūmų asortimentas 1997 m. (sąrašas sudarytas „pagal mažėjantį kiekį parko teritorijoje“).
Paprastasis ąžuolas
(Qercus robur)
Paprastasis skroblas
(Carpinus betulus)
Mažalapė liepa
(Tilia cordata)
Juodoji tuopa
(Populus nigra)
Raudonasis ąžuolas
(Qercus rubra)
Juodalksnis
(Alnus glutinosa)
Miškinis bukas
(Fagus silvatica)
Paprastasis klevas
(Acer platanoides)
Baltasis gluosnis
(Salix alba)
Platanalapis klevas
(Acer pseudoplatanus)
Paprastasis uosis
(Fraxinus exselsior)
Paprastasis kaštonas
(Aesculus hippocastanum)
Sidabrinis klevas
(Acer sacharinum)
Karpotasis beržas
(Betula pendula)
Balzaminė tuopa
(Populus balsamifera)
Trapusis gluosnis
(Salix fragilis)
Paprastoji vinkšna
(Ulmus laevis)
Baltoji sedula
(Cornus alba)
Vienapiestė gudobelė
(Crataegyna monogyna)
Krūminis gluosnis
(Salix viminalis)
Juodasis šeivamedis
(Sambucus nigra)
Baltauogė sniegena
Symphoricarpus albus)
Raukšlėtalapis erškėtis
(Rosa rugosa)
Lazdynas
(Corilus avellana)
Gluosnialapė lanksva
(Spyrea salicifolia)
Europinis ožekšnis
(Evonymus europaea)
Toliau leisime sau pateikti dar kelias pastraipas iš „Kaliningrado miesto vandens tėkmių vandens ir sanitarinio režimų atkūrimo programos“, kurią 1998 m. parengė institutas „Zapvodproekt“ ir kuri 2008 m. dar nebuvo įgyvendinta:
„Prieškariu miesto hidrografinio tinklo, kurio bendras ilgis ne mažesnis kaip 12 km, ir hidrotechnikos statinių miesto teritorijoje įrengimui ir eksploatavimui buvo skiriama deramo dėmesio, todėl buvo suformuotas sudėtingas inžinerinių statinių kompleksas, užtikrinantis palankų vandens objektų režimą.
…Sudėtingas inžinerinis hidrotechnikos statinių kompleksas… toliau pamažu yra ardomas dėl nepatenkinamo statinių eksploatavimo ir būtinų priemonių jiems atkurti ir rekonstruoti nesiėmimo.
…Tipiškas neigiamo poveikio esamam miesto hidrografiniam tinklui pavyzdys – padėtis, susiklosčiusi užstatant naujas teritorijas Leit. Sibiriakovo – Zelionaja – Gorkio - Jefremovo gatvių rajone, kur statant gyvenamąjį mikrorajoną nebuvo atsižvelgta į Molodiožnyj upelio tėkmę, ir jo atkarpa buvo visiškai likviduota.
…Dėl to užmirkimo zonoje atsidūrė apie 100 ha ploto teritorija. Apie 70% viso 85 ha Maxo Aschmanno parko ploto šiuo metu yra perdrėkę. Parko žemės buvo sausinamos prieškariu įrengtu kombinuotu tinklu (uždaras drenažas ir atviri reguliavimo kanalai). Sausinimo tinklo vandens imtuvai yra Molodiožnyj ir Severnyj upeliai, dėl kurių nepatenkinamos būklės esamas sausinimo tinklas yra patvankoje ir neužtikrina reikiamos sausinimo normos. Be to, uždarąjį drenažą pažeidė medžių ir krūmų šaknų sistema, atviri laidieji ir reguliavimo kanalai užsinešę dumblu, šlaitai deformuoti ir apaugę medžiais. Statiniai ant kanalų neveikia, todėl blogėja jų hidrologinis režimas. Parko teritorijoje esantys tvenkiniai nereguliuojami, dėl to užmirksta gretimos teritorijos. Guoliai palei vandens telkinius užsinešę dumblu ir apaugę vandens ir pelkių augmenija“.
* * *
Kaliningrado ekologinės bėdos, sudarančios įvairių problemų kompleksą, slypi ne tik jo kraštovaizdžių cheminėje taršoje, būdingoje dabar daugumai miestų, bet ir didele dalimi – ilgalaikiame jo istorinių, ekologiškai pagrįstų apželdintų teritorijų apleistume, užterštume šiukšlėmis, ryškiame nykime, kuris galiausiai lėmė dalies jų plotų atsiėmimą ir tolesnį šių dykviečių, neturinčių nei pavadinimo, nei apsaugos statuso, kaip menkaverčių skyrimą užstatymui.
Tarp administracinių priemonių, kurių pirmiausia reikia imtis atlikus projektinius ir tiriamuosius darbus parko teritorijoje, parkų tvarkymo specialistas ir kraštovaizdžio architektas siūlo:
- įtraukti parką į saugomų objektų sąrašą pagal galiojančius teisės aktus ir suteikti jo teritorijai saugomos teritorijos statusą;
- uždrausti statybas ir sklypų skyrimą privačioms statyboms, kol nepatvirtintos sodų ir parkų meno paminklo apsaugos zonos;
- parengti parko rekonstrukcijos projektą.
Nuo tada, t. y. nuo specialistų tyrimų, skirtų šiai unikaliai (bent jau dydžiu) Kaliningrado parko teritorijai, pabaigos praėjo daugiau nei 10 metų. [Dabar jau ketvirtis amžiaus, o parkas toliau nyksta, tarsi jam būtų ruošiamas Devau oro uosto likimas. – red.]
Memorialinė betoninė plokštė, įaugusi į žemę Maxo Aschmanno parke.
Parko ribos susitraukė iš visų jo pusių, tarsi pelės pamažu, slapstydamosi nežinomybėje, būtų apgraužusios skanaus sūrio gabalą, ir kai kur ne tik kraštuose.
Visu parko perimetru riba sumažėjo ne mažiau kaip 20 m (oficialiais duomenimis, mero prašymu žemėlapyje buvo nubrėžta nauja raudona riba). Tačiau rytinėje dalyje tikrąja riba faktiškai yra upelis, vadinasi, apimta kur kas didesnė teritorija; šiaurinėje dalyje nupjautas viršutinis kampas, maždaug 100 m palei alėją; ypač gardus pasirodė sklypas pietinėje parko dalyje: riba pasislinko į šiaurę 160–200 m per visą ilgį; pietrytinis kampas atsitraukė į šiaurę 120–140 m.
Taigi parko šagreno oda susitraukė pagal statytojų norus...
Kaip matyti iš lentelės duomenų, pasikeitė erdvinė struktūra: teisingas tankių ir atvirų erdvių santykis, kuris parkuose visada formuojamas atvirų ir pusiau atvirų erdvių naudai, pasikeitė nepageidaujama linkme – uždaros erdvės praryjo pusiau atviras. Istoriniame parke erdvės santykiavo taip: uždaros 4 : pusiau atviros 3 : atviros 2. Dabartiniame miško parko masyve šis santykis atrodo kaip 7:0:2. Atviros erdvės šiek tiek sumažėjo dėl pietinės ir rytinės parko ribų sumažinimo, tačiau išlikusios teritorijos užželia – apauga krūmais. Be to, jos labai užmirksta, ir šių buvusių varpinių žolių ir įvairiažolių pievų žolinėje augalijoje jau yra nemažai higrofitų, būdingų šlapioms pievoms ir žemapelkių pakraščiams (tiek laukymėse prie nusekusio ežero, tiek rytinėse laukymėse prie upelio aprašėme vėdrynus, vikšrius, viksvas, gyvatžoles, pelkines vingiorykštes, pinigėlines šilinges, rasakilas, motiejukus, smiltyninę lendrūnę, paprastąją šunažolę (šie augalai – vandens mėgėjai).
Pusiau atvirų kraštovaizdinio parko erdvių užželimas neleidžia atskleisti meninės vertės atskirų medžių grupių, kurios buvo sumanytos kaip specialūs akcentai laukymėse.
Gana sudėtingas istorinis kelių ir takų tinklas, išskyrus tranzitinę gatvę ir žiedinę alėją aplink ežerą, prarastas.
1997 m. ekspedicijos medžiagoje, be abejo, yra geobotaninių aprašymų žiniaraščiai, t. y. yra duomenų apie parko medžių rūšinę sudėtį ir amžiaus grupes. Tačiau mums nepavyko su jais susipažinti, o tai gerokai apsunkino šio skyriaus rašymą. Dėl to, kas išdėstyta, teko per du vasaros-rudens sezonus matuoti medžius ir žymėti juos parko teritorijos schemoje. Pavyko aprašyti 2600 medžių – milžiniškus Maraunenhofo ąžuolus, kuriems, pakartosiu, XX amžiaus pradžioje buvo ne mažiau kaip 200 metų, taip pat viską, viską, iki pat ploniausių skroblų ir klevų, kurie, trukdydami vieni kitiems gyventi, nori išgyventi – juos skaičiavome, kad suprastume miško parko ateitį, jei, jei, jei... neužstatys ir „nesutvarkys“. Visur esančio skroblo daigai, 10–20 egz. m2 – tiksliai nusako likimą.
Jei aptarsime dabartinės parko teritorijos erdvinę struktūrą ir medžių sudėtį, susidaro toks vaizdas: be abejo, seniausi medžiai aptinkami šiaurinėje dalyje, ten, kur buvo istorinė ąžuolų giraitė. 2008 m. ten aprašėme 152 paprastųjų ąžuolų egzempliorius, kurių skersmuo šiek tiek mažesnis ir šiek tiek didesnis nei 100 cm, 7 mažalapių liepų egzempliorius, kurių kamieno skersmuo nuo 60 iki 70 cm, 7 paprastųjų skroblų egzempliorius, kurių skersmuo iki 90 cm. Jaunesnius, savaime išaugusius medžius atstovauja paprastieji skroblai (468 egzemplioriai, kurių skersmuo mažesnis nei 40 cm), mažalapės liepos (64 medžiai, kurių skersmuo mažesnis nei 40 cm) ir paprastųjų ąžuolų trakas – 24 egzemplioriai. Taigi čia išliko prieškariu sodinti medžiai, kurie sudaro 30% visų šiaurinės parko dalies medžių, iš jų ąžuolai sudaro daugiau nei 70%, liepos – apie 30%. Šios parko dalies dominantais mūsų laikais tapo savaime išaugę paprastieji skroblai, paprastieji klevai, juodalksniai. Šios parko dalies struktūra iš pusiau atviros su nedideliais uždarais plotais virto uždara visoje šiaurinės dalies teritorijoje, kurios lajų susivėrimas 0,8–0,9, t. y. po lajomis – tamsa ir perdrėkęs, beveik be žolinės dangos dirvožemis.
Kalbant apie visą parko teritoriją, paaiškėjo, kad pirmosios, t. y. seniausios amžiaus grupės medžiai, vyresni nei 150–200 metų, kurių kamieno skersmuo didesnis nei 60 cm, dabar sudaro kiek daugiau nei 15% viso medžių skaičiaus, t. y. iš 2600 medžių šios grupės yra apie 400 egzempliorių.
Tvenkinys Maxo Aschmanno parke.
Grupę sudaro paprastasis ąžuolas, mažalapė liepa, miškinis bukas (pastarasis atstovaujamas ypač stambiais egzemplioriais šiaurinėje parko dalyje (43 egz.), į šiaurę nuo ežero ir seniausioje parko dalyje. Taip pat gana stambūs medžiai, 27 bukų egzemplioriai, kurių kamieno skersmuo apie 60 cm, stovi miško pakraštyje, beveik ties riba su rytine pieva; priešais juos jauni pokario klevai prasikalė pro kažkokio pastato, galbūt prieškarinės kavinės, pamatus.
Kartu su pirmąja grupe parko erdvinę struktūrą palaiko antrosios amžiaus grupės medžiai, nuo 60 iki 150 metų amžiaus, kurių kamieno skersmuo nuo 40 iki 60 cm; jie sudaro 31% visų medžių (miškinis bukas, mažalapė liepa, paprastasis ąžuolas, paprastasis skroblas, paprastasis uosis, paprastasis klevas).
Pastaraisiais dešimtmečiais savaime išaugę jauni trečiosios amžiaus grupės medžiai, kurių kamieno skersmuo mažesnis nei 40 cm, tankinantys parką (liepos, paprastasis klevas, paprastasis skroblas ir juodalksnis kaip perdrėkusios teritorijos indikatorius), sudaro 54% visų medžių.
Istorinių ir savaime išaugusių medžių rūšių santykis dabartiniame parke 2008 m. atrodo taip: paprastasis ąžuolas – 12%, raudonasis ąžuolas – 2%, miškinis bukas – 2%, mažalapė liepa – 11%, paprastasis klevas – 14%, platanalapis klevas – 7%, paprastasis kaštonas – 1%, juodalksnis – 10%, paprastasis skroblas – 38%, likusieji – vienapiestė gudobelė, paprastasis uosis, sidabrinis klevas, balzaminė tuopa, paprastoji vinkšna.
Karaliaučiaus–Kaliningrado 750-mečio proga apie Aschmanno parką prabilo laikraščiai. Iš tiesų viena iš 1997 m. parkų ir miškotvarkos ekspedicijos išvadų – konstatuota didelė „šio vieno geriausių viešojo parko pavyzdžių“ gamtinė ir istorinė-kultūrinė vertė. Merijos gelmėse atsirado „Maxo Aschmanno parko Kaliningrado miesto Leningrado rajone rekonstrukcijos koncepcijos projektas“. Iš projekto aiškinamojo rašto matyti, kad „numatyti plataus masto atkūrimo darbai, kurie turėtų lemti parko atgimimą“.
„Pagrindinis koncepcijos principas – teritorijos išvystymo ir naudojimo laipsnis“ – sunku spręsti, kiek šis požiūris sutampa su ekspedicijos išvadomis dėl parko įtraukimo į saugomų objektų sąrašą kaip istorinio paminklo. Mūsų komentarai dėl tik vienos iš parke išskirtų zonų: ji sutampa su memorialine teritorija, kur buvo sodinami ąžuolai Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems pagerbti, kur buvo statomi memorialiniai akmenys, kur buvo pagrindinis įėjimas ir kur buvo „parkas parke“ su savo „mažąja miško pilaite“. Būtent čia siūloma „aktyvaus teritorijos naudojimo zona“ su dviračių maršrutais, administracijos ir ūkio tarnybų pastatu, kavine, didele automobilių stovėjimo aikštele, žirgų jojimo aikštele...
...Šiuo metu [2008 m.] kadaise pavyzdinio ir didžiausio Karaliaučiuje kraštovaizdinio parko ekologinė-estetinė būklė neatitinka jo meninės-istorinės išvaizdos.
2024 metais SVĮ „Kraštovaizdžio parkų direkcija“ žada sugrąžinti parką į gyvenimą... Kada nors.
Vis dėlto, V. A. Agalcovos nuomone, „parkas atskirose dalyse išsaugojo puikius vaizdus, nemažą skaičių perspektyvių želdinių, istorinius planinius elementus ir kompozicinius mazgus“.
Ar sumanyta rekonstrukcija atitiks jo meninį vaizdą? Jei parko nerekonstruosime, dauguma estetiškai reikšmingų medžių, ypač ąžuolai ir bukai, išnyks, iškris iš medyno sudėties. Jei rekonstrukcija, neatsižvelgianti į specialios ekspedicijos išvadas, pareikalaus didelės automobilių stovėjimo aikštelės ir kitų ūkinių pastatų „parko širdyje“ (prisiminkime, kad istoriniame parke užstatyta buvo tik 1% teritorijos) – medžiai kris po pjūklu.
Viskas žmogaus valioje, tačiau prisiminkime, kad „pagarba praeičiai – štai bruožas, skiriantis išsilavinimą nuo laukinumo“ (A. Puškinas).
Šiuolaikinės nuotraukos puslapyje – Michailo Ogorodnikovo.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
