Sklando ir kita legenda. Kol dar nebuvo prijaukintų bičių, kurias esame įpratę matyti aviliuose, žmonės rinko laukinių bičių medų. Ilgainiui atsirado drevinė bitininkystė („drevė“ – medžio uoksas): bičių spiečius gaudydavo ir apgyvendindavo natūraliose arba specialiai išskaptuotose drevėse, kurias drevininkai saugodavo nuo nuniokojimo. Prisikaupusį medų išimdavo. Kartą senas drevininkas nusprendė išimti iš drevės medų, tačiau dėl skaudančių kelių negalėjo įlipti į medį ir paprašė vieno jaunuolio pagalbos. Tiesa, ir šiam ne iš karto pavyko, nes tuo metu medaus pasmaguriauti atėjo lokys. Kad atitrauktų žvėries dėmesį, senis „pavaišino“ jį spiritu, į kurį buvo įmaišęs medaus. Apgirtęs meškinas nesugebėjo įlipti į medį, ir jaunuolis laimingai pasiekė drevę.
Ar legenda sako tiesą, ar ne – niekas nežino. Tai buvo pernelyg seniai – XV amžiuje. Tačiau įprasta manyti, kad Bärenfang, arba Meschkinnes (liet. meškinis, nuo žodžio meška), Renesanso epochoje atsirado būtent maždaug taip.
Aromatingam alkoholiniam gėrimui, visiems laikams „apsigyvenusiam“ vietos virtuvėje, senovėje buvo priskiriamos stebuklingos savybės. Tvirtoje sąjungoje su degtine jis ne tik gydė nuo visokių negalavimų, šildė per šalčius ir gelbėjo per karščius, bet ir garsėjo kaip didžiulė jėga, vienijanti žmones, gyvenusius žemėse tarp Vyslos ir Nemuno. Jei tikėti senosiomis knygomis, reta šeima Prūsijoje neturėdavo atsargoje butelio kito bärenfango, kurį galėtų padovanoti draugams ir artimiesiems per Kalėdas arba gerokai „užpilti už apykaklės“ kita tinkama proga.
Šeimos šventėms ir iškilmėms bärenfangą ruošdavo iš anksto, kad spėtų kaip reikiant nusistovėti ir prisisotinti medaus bei prieskonių aromatų – paprastai tai būdavo chemikalais neapdorotų citrinų žievelė, vanilės ankštys, cinamonas, gvazdikėliai ir net anyžius. Čia, kaip sakoma, šeimininko valia – kam kas labiau patinka. Todėl kiekvienuose namuose buvo savas receptas, kurį laikydavo griežtoje paslaptyje ir perduodavo iš kartos į kartą.
Nors šiandien bärenfangas gaminamas pramoniniu būdu, tradicinį Rytų Prūsijos medaus likerį namų sąlygomis pasigaminti visai nesudėtinga, tik reikia apsišarvuoti kantrybe – kol jį bus galima vartoti pagal paskirtį.
Gaminimui reikia paimti 1 l geros degtinės (Vokietijoje paprastai naudojamas Doppelkorn – svarbu, kad alkoholis būtų kokybiškas, o ne atsiduodantis fuzeliais, kaip Prūsijos degtinės varymo aušroje!), 500 g medaus (galima žiedų, bet geriau viržių arba liepų), 2 cinamono lazdeles, 2 vanilės ankštis, dviejų citrinų žievelę. Į emaliuotą indą įpilti šiek tiek degtinės, sudėti medų ir ištirpdyti ant silpnos ugnies, nuolat maišant. Iškart įdėti išilgai perpjautas vanilės ankštis, cinamoną ir citrinos žievelę ir palaikyti ant silpnos ugnies dar porą minučių. Jokiu būdu negalima užvirinti! Kaitinimo temperatūra neturi viršyti 39 laipsnių, antraip medus praras savo unikalias skonio savybes ir aromatą, o alkoholis pavirs vandeniu. Mišiniui atvėsus, jį reikia sumaišyti su likusia degtine ir supilti į du didesnės talpos butelius – litrinius arba 0,7 l, prieskonius paskirstant po lygiai. Butelius sandariai užkimšti ir ne mažiau kaip 10 dienų laikyti tamsioje, bet ne šaltoje vietoje, kad medus necukrėtų (pavyzdžiui, pačiame tolimiausiame virtuvės spintelės kampe). Optimalus laikas – šešios savaitės, kad gėrimas taptų sodrus ir aromatingas. Retkarčiais butelius būtina pakratyti. Praėjus nustatytam laikui, iš subrendusio likerio reikia išimti prieskonius, tada jį perkošti (galima per kavos filtrą, bet kava turi būti stambiai malta) ir perpilti į naują indą.
Kaip tikina žinovai vyndariai, dvejus metus brandinamas bärenfangas tampa dar geresnis, sodresnis, aromatingesnis. Bet kur rasti tiek kantrybės? Kai kam pavyksta jį išgerti dar pusgaminio stadijoje. Ir tai, ko gero, vienintelė problema gamybos procese.
Yra ir „stipresnis“ receptas, kuriam prireiks 500 g aromatingo medaus, 500 ml degtinės, 500 ml 96 procentų spirito, 2 cinamono lazdelių, 1 vanilės ankšties ir labai plonai nuo dviejų citrinų nupjautos žievelės. Išeina toli gražu ne damiškas variantas. Todėl dailiosios lyties atstovėms atsiras senovinis švelnaus (bet ne mažiau klastingo) likerio, kurio stiprumas ne didesnis kaip 20 procentų, receptas (galima net be prieskonių, tai taip pat leidžiama): 500 ml degtinės, 500 ml vandens, 500 g medaus. Gamybos principas tradicinis, tik su vienu skirtumu – medų reikia ištirpinti vandenyje ant silpnos ugnies, o paskui atvėsusį mišinį sumaišyti su degtine. Paruošto gėrimo galima ir nekošti, jei tik netrikdo nedidelės žiedadulkių nuosėdos butelyje, kurios kartais susidaro naudojant kai kurias žiedų medaus rūšis.
Gana originalų likerį galima pasigaminti iš 500 g medaus, 500 ml gryno spirito ir ketvirčio litro Mozelio vyno. Ingredientų proporcijos gali kisti pagal asmeninį skonį.
„Natiurmortas su vaisiais ir likeriu“ Raphaelle Peale (1814)
Bärenfango, kuriame medus turi sudaryti ne mažiau kaip 25 % gėrimo masės, stiprumas paprastai būna nuo 20 % iki 45 %. Tai priklauso nuo medaus kiekio ir nuo to, ar sudėtyje yra vandens. Skoniui įtakos turi ir medaus rūšis. Jei likeris gaminamas su laukiniu medumi, jis įgauna kartoką poskonį. Labiausiai bärenfangui gaminti netinkamu būtent dėl savo kartumo laikomas laukinis eglių medus.
Bitininkai turi savo receptą, kurį sudaro vos trys ingredientai: ketvirtis litro vandens ir ketvirtis litro gryno spirito, su kuriais sumaišoma tiek pat medaus. Brandinama tris savaites, filtruojama per kavos filtrą – ir aromatingas 33 procentų stiprumo likeris paruoštas.
Pagal tokį patį receptą savo pirmąjį bärenfangą gamino Rytų Prūsijos drevininkai, kai apie naminių bičių auginimą dar niekas nė negalvojo. Tiesa, iki gryno spirito eros naudota fuzeliais atsiduodanti naminė degtinė (tai atsiliepdavo gėrimo kokybei), kuri, kol nebuvo bulvių, buvo varoma iš grūdų. Ir vėliau, kai prasidėjo prūsiško spirito gamyba, apie jo kokybę vargu ar buvo galima rimtai kalbėti. To liudininkas – Friedrichas Engelsas, kuris savo darbe „Prūsiška degtinė Vokietijos Reichstage“, išspausdintame laikraštyje Der Volksstaat 1876 m. vasario 25 ir 27 d. bei kovo 1 d., rašė:
„Kur bepasisuktum, visur susiduriame su prūsišku spiritu. Prūsiškas spiritas siekia nepalyginamai toliau nei Vokietijos imperinės vyriausybės ranka. Ir visur, kur randame šį spiritą, jis pirmiausia tarnauja... falsifikavimui … Iš bulvių gaunamas spiritas Prūsijai yra tas pats, kas geležis ir medvilnės gaminiai Anglijai.“
Kadangi bärenfangas gana stiprus ir saldus, žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu ir kitomis lėtinėmis ligomis, jo gerti nerekomenduojama. Net nepaisant medaus naudos – nuo seno jis laikomas vos ne panacėja nuo visų ligų. Saikingai vartojamas medaus likeris, žinoma, padeda nuo nemigos, mažina įtampą, pašalina kai kurias virškinimo trakto problemas. Rytų Prūsijos gyventojai peršalę gėrė jį šiltą arba įpildavo porą šaukštų į arbatą. Bärenfango klastingumas tas, kad jis labai lengvai geriasi ir kažkaip labai nepastebimai baigiasi. O išgerto kiekis labai paveikia ne tik gebėjimą mąstyti, bet ir eiseną. Šiek tiek padauginai – ir ji tampa meškiška, kojos nebeklauso. O juk Sveikatos apsaugos ministerija perspėjo…
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
