— Aleksejau, papasakokite, kaip prasidėjo jūsų pomėgis?
— Visiškai atsitiktinai, mėgstu viską, kas aktyvu. Progai pasitaikius nusipirkau naudotą baidarėlę, kuri, beje, iki šiol gyva ir plaukioja. Nuo jos viskas ir prasidėjo. Prieš tai su draugais plaukiodavome pripučiamais gelbėjimo plaustais. Bet plaustai nestabilūs, todėl baidarės man patinka labiau. Ilgainiui savo parką išplėčiau iki 4 baidarių.
— Ar baidarių turizmas – brangus malonumas? Kas gali sau leisti nusipirkti baidarę?
— Jei kalbame apie baidarės pirkimą, tai jau brangaus turizmo plotmė, nes baidarė kainuoja apie 25–30 tūkst. ir daugiau. Kita vertus, šiandien mūsų srityje yra žmonių ir atskirų firmų, kurios siūlo „pasiplaukiojimo“ paslaugas ir organizuoja rimtesnius žygius. Galiausiai baidarę galima tiesiog išsinuomoti. Pernai dvivietės baidarės nuoma būtų kainavusi 600 rublių. Socialiniuose tinkluose, pirmiausia „VKontakte“, yra specialių grupių, kuriose šią informaciją galima rasti.
— Europoje, o ir Rusijoje, baidarių žygiai – paplitusi aktyvaus poilsio rūšis. Kiek jie populiarūs Kaliningrado srityje?
— Kalbant apie Kaliningrado sritį, vandens turizmo sekcija pas mus išvystyta gerai. Mūsų regione yra patyrusių vaikinų, kurie keliauja toli: Altajus, Karelija, Baškirija, t. y. labai rimtos sudėtingumo kategorijos maršrutai. O jei kalbėtume apie pačias Kaliningrado vietas, kur plaukiojama, baidarių žygiai išvystyti nelabai. Rimtuose sporto renginiuose susirenka daugiausia 15–20 baidarių.
— O kokiomis mūsų srities upėmis eina pagrindiniai maršrutai?
— Iš karto pasakysiu, kad renkantis maršrutą pas mus lemia du pagrindiniai veiksniai.
Pirma, atstumas nuo Kaliningrado: kuo toliau, tuo sunkiau nusigauti. Antra, vietovės nuolydis, t. y. kuo arčiau Kaliningrado, tuo lėkštesnės ir lėtesnės upės.
Atsižvelgiant į šiuos veiksnius, mano nuomone, patogiausiai išsidėsčiusi Angrapa, tekanti 85 km nuo Oziorsko iki Černiachovsko. Į Angrapą gana lengva ir nusigauti, ir iš jos išvykti. Žinoma, tikrai galiu rekomenduoti Lavą: Pravdinskas–Znamenskas, 50 km. Bet ten upė jau ramesnė, ji teka daugmaž lygumine dalimi.
Plaukimas Lavos upe.
Malonų įspūdį palieka Šešupė, bet ten, deja, atkarpa, kurią galima nuplaukti neįplaukiant į pasienio zoną, trumpa: vos apie 33 km, nuo Krasnoznamensko iki Lesnojės gyvenvietės. Jei geras vandens lygis, galima nuplaukti Pisą: nuo Gusevo apylinkių iki santakos su Angrapa, finišuojant Černiachovske. Kartais mes „pjaudavome“, t. y. šalindavome virš vandens nusvirusius medžius ir šakas, ir tuo tikslu specialiai keliavome Krasnajos upe. Beje, ten yra viena agroturizmo sodyba, kurios šeimininkas nuomoja baidares. Tai štai, jis pats išvalė 3 km atkarpą. Krasnajai tai tikras žygdarbis. Mes per dieną išvalydavome vos 1,5 km. Ir Pisa, ir Krasnaja – sraunios, malonios mūsų srities upės.
Turime dar vieną gerą ir ilgą upę – Kornevką, bet ji, deja, užversta medžiais. Nors mūsų regionui tai skamba ironiškai, tai tipiška kalnų upė. Ja plaukti pavojinga, nes gali įtraukti po medžiu. Kornevkos vandens hidrodinamika nuostabi. Žinoma, galima valyti atskiras upės atkarpas, bet nėra garantijų, kad artimiausią mėnesį nenuvirs medis. Visi bandymai ją išvalyti nebuvo sėkmingi.
„Prašliaužimas“ po sąvarta, Pisos upė.
— Esu girdėjęs labai daug gerų atsiliepimų apie Polesko ir Slavsko rajonų baidarių maršrutus. Kaip jie jums?
— Viena vertus, Slavsko ir Polesko rajonai – nuostabios vietos. Netgi pavadinčiau jas „Kaliningrado Venecija“. Ten vandens kelių daugiau nei automobilių. Bet, kita vertus, ten lygus kraštovaizdis, todėl nuolat tenka irkluoti, irkluoti ir irkluoti. Pavyzdžiui, sunkiausias mano gyvenimo vandens žygis susijęs su Slavsko rajone tekančia Matrosovka. Matrosovka – rimta, didžiulė upė, gerokai didesnė už Prieglių. Tada mus pasitiko stiprus priešinis vėjas. Niekam neatrodė lengva, o kai Tovarnajos upe išplaukėme į Kuršių marias, supratome, kad plaukti toliau nėra jokios prasmės. Vaikai verkė, vyrai nedrąsiai sukiojosi vietoje ir sakė, kad mums ten nereikia.
Liūtis ant Matrosovkos upės.
— O kiek laiko paprastai trunka baidarių žygis?
— Mano rekomendacija tokia. Nepaisant nakvynės baimės, nereikėtų plaukti vienai dienai, nes daugiau laiko užtruks nusigauti iki tikslo, paruošti plaukimo priemonę, paskui grįžti namo. Kita vertus, dvi ar trys dienos – tai laiko maksimumas, į kurį remiasi mūsų maršrutai. Suplanuoti ilgesnius maršrutus labai sunku. Jei ilgai plaukiate baidarėmis, iš esmės tai virsta trypčiojimu vietoje: žvejyba, poilsis, gulinėjimas paplūdimyje. O jei vis dėlto nuolat plaukti pasroviui, Angrapą įveiksite maždaug per tris dienas, Šešupę – per dieną, daugiausia šį maršrutą galima ištempti iki dviejų. Jei plauksite Slavsko ir Polesko rajonų upėmis, ten, žinoma, galima plaukti ir ilgiau. Srovė niekur neveja, plaukti galima bet kuria kryptimi. Ir apskritai savo maršrutų kūrimas – labai įdomi tema. Daugelyje socialinio tinklo „VKontakte“ grupių ji aktyviai aptarinėjama. Esu labai dėkingas tiems, kurie nešykšti ir skelbia savo maršrutų aprašymus, kad naujokai galėtų pažiūrėti, kur verta važiuoti.
Baidarių džiovinimas.
— O kas jums yra žygiai – poilsis, varžybos ar dar kas nors?
— Nors varžybose esame užėmę pirmąsias vietas, man tai iki šiol tik viena iš turizmo šakų. Apskritai esu turistas nuo galvos iki kojų: kadaise pradėjau nuo pėsčiųjų turizmo, paskui vandens, o dabar jau dviračių. Kaskart, kai kyla noras sėsti prie irklų, pirmiausia bandai rasti įdomų maršrutą. Ir dažnai net pėsčiųjų žygiuose dairaisi upelių vandens maršrutams. Kartą, pavyzdžiui, tiesiog vaikštinėjome po Vilniaus centrą, pamatėme Nerį (Viliją), įtekančią į Nemuną, ir nusprendėme, kad ja reikia nuplaukti. Galiausiai išėjo septynių dienų pirmos sudėtingumo kategorijos vandens žygis po Lietuvą.
— Aleksejau, plaukiojate baidarėmis jau ne pirmus metus. Kokios, jūsų nuomone, pagrindinės baidarių žygių Kaliningrado srityje problemos?
— Iš esmės problemų pas mus nėra, nes upės itin saugios. Baidarės mūsų upėms puikiai tinka. Ir apskritai krantuose net lankomiausiose ir populiariausiose upėse pakanka ir stovyklaviečių, ir malkų. Baidarių žygiai – laisvas ir patogus turizmo būdas. Palyginti su pėsčiųjų turizmu, ant tavęs nekabo 25–30 kg, kuriuos reikia nešti, – viskas plaukia baidarėje. Savo sūnų penkerių metų nusivedžiau į trijų dienų vandens žygį, o pernai savo akimis mačiau, kaip į žygį vedėsi mažą mergaitę, kuriai buvo vos pusantrų metų.
Užtvankos Majakovskojėje šturmas.
— O ar jūsų turistinėje praktikoje buvo atvejų, kai baidarės apvirsdavo?
— Iš karto pasakysiu, kad apvirsti baidare pas mus nepavojinga, nes mūsų upės ten, kur teka greitai, paprastai daugiausia iki kelių. Kartais ir seklesnės. O kur gilesnės, ten tiesiog lygus vanduo, ir apvirsti neįmanoma net labai norint. Kaliningrado srityje baidarė man buvo apvirtusi vos du kartus. Dažniausiai taip nutinka dėl nemokšiškumo. Vieną kartą apvirtau Krasnajoje, kai buvo stipri srovė. O antrą kartą tiesiog įsižiūrėjau ir neįvertinau atstumo iki virš vandens nusvirusio medžio.
— O kaip pas mus su slenksčiais?
— Natūralių slenksčių Kaliningrado srityje nėra, bet įdomių dirbtinių kliūčių yra. Tarp jų – užtvanka Majakovskojėje ant Angrapos, taip pat hidroelektrinės užtvanka prie Znamensko ant Lavos.
Dirbtinės kliūties įveikimas Lavos upėje.
Ir atitinkamai hidroelektrinės užtvanka Priozerjės gyvenvietėje ant Pisos. Jos visiškai nepavojingos, visos įveikiamos be ypatingo pasiruošimo, svarbiausia, kad upėje būtų vandens. Beje, liepą ir rugpjūtį, t. y. geriausiais baidarių žygiams mėnesiais, pas mus būna problema dėl žemo vandens lygio upėse, nes retai lyja. Tada labai suveša vandens augalai. Pavyzdžiui, kartą plaukėme Pisa, ir mūsų irklai tiesiogine prasme įklimpo dumbliuose. Tokia kelionė virsta kankyne.
— Kaliningrade dažnai pasitaiko lenkiškų informacinių bukletų rusų kalba, kuriuose pasakojama apie Lenkijos baidarių maršrutus su puikiai išvystyta infrastruktūra. O kaip su baidarių žygių infrastruktūra Kaliningrado srityje?
— Jokios. Daugiausia galime pasigirti tuo, kad atskiri savininkai turi tam tikrą skaičių baidarių. Ir atitinkamai turi priemonių joms pervežti.
Tuo visa infrastruktūra ir baigiasi: nėra nei baidarėms specialiai skirtų prieplaukų, nei slipų joms nuleisti į vandenį.
Tiesa, baidarės tam ir nėra itin reiklios. Žinoma, būtų neblogai, kad pas mus, kaip Lenkijoje, atsirastų palei upę išdėstytų nuomos punktų. Bet, deja, kol kas to nėra. Kita vertus, gal tai ir į gerą, nes baidarių žygiai pas mus dar netapo tokiu popsu, kai, sąlygiškai kalbant, baidarių žygis – tai dviejų ar trijų valandų atrakcionas. Man atrodo, kad tai labai sugadintų žmonių įspūdžius ir emocijas.
— Išeina, kad Kaliningrado srityje baidarių žygių infrastruktūros praktiškai nėra. Kaip tokiu atveju vertintumėte baidarių turizmo perspektyvas mūsų regione?
— Svarbiausia, kad pas mus yra padorių žmonių, kurie turi daug baidarių ir siūlo tikrus, visaverčius baidarių maršrutus. Daugelis šių maršrutų turi didelę ekskursinę vertę. Dalis jų pažintiniai floros ir faunos požiūriu. Kita dalis skirta hidrotechnikos statiniams pažinti: tai puikūs šliuzai Lavos, Matrosovkos upėse ir Mozūrų kanale.
Ir turizmo kontekste vis daugiau kaliningradiečių atkreipia dėmesį į šią poilsio rūšį.
Beje, pas mus atvažiuoja net lenkai, nes jie nori ne tik tiesiog paplaukti upe, bet ir pasistatyti palapinę ant kranto, susikurti laužą. Lenkijoje tokie dalykai praktiškai neįmanomi. Pas juos, kaip sakoma, tik „pasivažinėjimai“.
— O ar dažnai kaimynai atvyksta pas mus paplaukioti upėmis?
— Viena vertus, buvo keli centralizuoti renginiai, kai iš Lenkijos į Kaliningrado sritį Lynos–Lavos upe vyko tarptautinis baidarių žygis. Ta proga ant upės net buvo įrengtas išvažiuojamasis pasienio kontrolės punktas. Kita vertus, lenkų baidarininkai Kaliningrado srityje, žinoma, didelė retenybė. Kaliningrado sritis nėra tokia patraukli net savo baziniais turizmo rūšimis – pažintiniu ar sveikatinimo, ką jau kalbėti apie nišines. Juolab kad mūsų kraštovaizdžiai ir upės panašūs į lenkiškus.
Tovarnajos upė.
Mūsų „vyšnaite“ galėtų tapti baidarių maršrutų ir pažintinių objektų jungtis. Tokiu atveju maršrutas tampa unikalus. Tiesa, tai vis tiek liks „laukinio“ turizmo romantika: palapinė ant kranto, laužas. Ir, žinoma, norint plėtoti šią sritį, reikia dėti tam tikrų organizacinių pastangų. Mažų mažiausiai Lenkijos rinkoje turėtų būti pristatyti informaciniai bukletai ar katalogai.
— Tada klausimas dėl organizacinių pastangų. Mūsų valdžia labai mėgsta rašyti įvairiausias turizmo plėtros Kaliningrado srityje koncepcijas. Ar šiose koncepcijose atsiranda vietos baidarių turizmui?
— Veikiau ne nei taip. Pirma, tai savaveiksmis sportinis turizmas. Antra, jei kalbėtume rinkos kalba, tai ne tas turizmas, kuris finansiniu požiūriu patrauklus mūsų vietos valdžiai. Baidarės – ne jachtos. Tai kaip žmonės grybauja miške: niekam nuo to nei šilta, nei šalta, bet grybai auga, o žmonėms patinka juos rinkti.
Nuotraukos: Aleksejus Anochinas
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
