XIV amžiuje (manoma, tarp 1320 ir 1330 metų) Balgos kaime pastatyta pirmoji bažnyčia. Ordino laikais pamaldas joje tradiciškai laikydavo kunigai ir kapelionai iš pilies. Tačiau kadangi paprastas mirtingasis gyvas ne vien dvasiniu peniu, nuo 1430 metų kaime minima karčema. O 1447-aisiais ten pastatytas vėjo malūnas.
Kaip žinoma, vokiškos pavardės iš pradžių nurodydavo vietą, iš kurios žmogus buvo kilęs. Balgos kilmės žmonės minimi jau XIV a. Žymiausi iš jų – Giunteris fon Balga, Altštato miesto tarėjas (1339), ir Varmijos notaras Nakis fon Balga (1349). Johanas fon Balga minimas kaip Olivos vienuolyno vienuolis (1337). Torunėje (Thorn, Lenkija) gyveno Heinrichas ir Johanas fon Balgos (1339) bei pirklys Bartoldas fon Balga (1350). Brunsberge (Braunsberg, Braniewo, Lenkija) – Klausas fon der Balga (1361).
Trylikamečio karo (1454–1466) metu Balgos kaimą ne kartą nusiaubė lenkai ir jų sąjungininkai. 1518 metais netikėtai iškilo grėsmė vietos bažnyčiai: valdžia įsakė perkelti ją toliau nuo pilies, o parapijiečius laidoti kitoje vietoje. Tačiau 1519-aisiais prasidėjęs Vokiečių ordino karas su Lenkija, žinomas kaip Raitelių karas, privertė šiuos planus pamiršti, ir prie jų daugiau nebegrįžta. Šio karo metu Balgos kaimą užpuolė lenkai. 1520 metais jie sudegino malūną. Vis dėlto netrukus jis buvo atstatytas toje pačioje vietoje.
Balgos komtūro antspaudas.
1525 metais susikūrus pasaulietinei valstybei – Prūsijos kunigaikštystei, kurioje valstybine religija tapo liuteronybė, Balgos pilis atiteko pirmajam protestantų Pamedės vyskupui Georgui fon Polencui (Polenz, apie 1478–1550), o į Balgos bažnyčią 1546 m. paskirtas liuteronų pastorius.
Gyvenvietės aplink Balgos pilį schema iš Adolfo Bötticherio knygos „Notangos menas ir architektūra“.
Prie bažnyčios atidaryta mokykla, kurioje mokėsi vaikai (daugiausia berniukai) iš Balgos ir artimiausių kaimų. Kadangi dvasininkai nebegyveno pilyje, kaime pirmą kartą pastatytas klebonijos namas. Apskritai Balgos bažnyčios pastorius tais metais buvo gana turtingas žmogus: jo metinė alga 1575 m. siekė 70 markių. Senąsias pinigų vertes lyginti su šiuolaikinėmis gana sunku, tačiau bendram supratimui galima laikyti, kad už vieną markę tuo metu buvo galima nusipirkti karvę. Tiesa, iš pradžių pastoriui nebuvo skirtas žemės sklypas asmeniniam ūkiui. Tačiau vėliau jis gavo savo žinion 2 Kulmo valakų, 19 margų ir 294 rykščių žemės sklypą – maždaug 210 ha. Buvo laikoma, kad toks sklypas leidžia išmaitinti maždaug dvi su puse valstiečių šeimos.
Miestiečių ir valstiečių gyvenimas ikikapitalistinėje epochoje susidėjo iš nesibaigiančių reglamentų ir apribojimų. Griežtai ribota buvo viskas: sodybų skaičius gyvenvietėse, dirbamų žemės sklypų dydis, darbo dienos trukmė, pagaminamų amatininkų dirbinių kiekis ir kokybė, žemės ūkio produkcijos ir nemaistinių prekių kainos. To meto dvarininkai ir valdininkai dar nežinojo rinkos dėsnių, tačiau ilgametė patirtis jiems sakė, kad būtent taip galima išvengti perprodukcijos krizės, nesąžiningos (ir sąžiningos!) konkurencijos, kainų kilimo ir griūties, pernelyg greito monetos nuvertėjimo, socialinių sukrėtimų, kai nuskursta ištisi gyventojų sluoksniai. Beveik visoms veiklos rūšims reikėjo licencijos, patento ar specialių privilegijų.
Be patento buvo galima virti alų savo reikmėms, tačiau jei norėjai iškeisti alaus perteklių į kaimyno molinius puodus – pirkis privilegiją atidaryti alaus daryklą, o jei tavo alus toks geras, kad jį pasirengęs pirkti ir gerti visas kaimas – gaukis patentą atidaryti karčemą.
Gyvenvietė, pilis ir dvaras iš paukščio skrydžio.
Tačiau šios privilegijos nebuvo laisvai parduodamos: jei kas nors kaime jau buvo atidaręs karčemą, pasitaikydavo, kad antrojo patento nusipirkti apskritai buvo neįmanoma. Bent jau sąžiningu keliu, nepapirkus valdininko. Apribojimai nuo Ordino laikų galiojo ir gyvenvietėms prie miestų bei pilių. Buvo laikoma, kad tokių gyvenviečių gyventojai turi prižiūrėti miestų ir pilių sodus. Todėl jiems prigijo „sodininkų“ (Gärtner) vardas. Čia dera prisiminti Karaliaučiaus priemiesčių pavadinimus, kurie taip pat vadinosi „sodais“: Roßgarten (Arklių sodas), Alten Garten (Senasis sodas), Nasser Garten (Šlapiasis sodas). „Sodininkai“, žinoma, dažnai dirbo ir kitokius darbus bei teikė kitas paslaugas pilių ir miestų gyventojams, tačiau kaip žemės sklypą jie galėjo turėti tik nedidelius sklypelius. Kartu pilis privalėjo skirti darbininkams ganyklų ir pašaro jų asmeniniams gyvuliams.
1617 metais specialiu reskriptu „sodininkams“ prie Balgos pilies leista laikyti ne daugiau kaip du arklius, dvi karves, vieną veršelį ir keturias kiaules. Buvo manoma, kad tai pažabos šieno bei avižų paklausą ir kainas, o kartu neleis kristi mėsos produktų kainoms. 1669 m. į Balgą net atvyko išvažiuojamoji komisija, kuri nustatė, kad vietos „sodininkai“ šiurkščiai pažeidinėja įstatymus. Gyvulių niekas neatėmė, tačiau už juos reikėjo mokėti mokestį. Apskritai Balgos gyventojai tuo metu gyveno gana neturtingai. Daugelis „sodininkų“ buvo įklimpę į skolų vergiją, tik vienas valstietis buvo laisvasis kelmeris (Kölmer arba Köllmer) – laisvasis ūkininkas, dirbantis savo žemės sklypą pagal Kulmo teisę, t. y. nuomos sąlygomis, mokant pinigais ir natūra.
Balgos kaimo planas.
Šis kelmeris, pavarde Krügeris (Krüger), buvo gana įdomi asmenybė. Jo protėviai kaip privilegijuoti asmenys minimi dar nuo Vokiečių ordino laikų. Šios šeimos atstovai nuolat ėjo kaimo seniūno pareigas. 1536-aisiais jis vienintelis gavo teisę gaudyti žuvį savo stalui, o 1559 metais ši teisė išplėsta iki 30 maišų žuvies sugavimo šešiais tinklais.
Vietos gyventojai burinėmis rogėmis prie Balgos kranto.
Vis dėlto, nepaisant to, kad Balgos kaimas buvo marių pakrantėje, jis niekada nebuvo žvejų kaimas. Galbūt taip nutiko dėl pernelyg griežtų žvejybos licencijų gavimo sąlygų, tačiau patikimai įvardyti priežastis, kodėl vietos gyventojai atsisakė žvejybos verslo, sunku.
1642 m. Balgos bažnyčioje įrengti vargonai. Etatinis vargonininkas kartu buvo ir bažnyčios choro vadovas – kantorius bei mokyklos mokytojas. Jam skirtas mokyklos žemės sklypas pagalbiniam ūkiui. Be to, jam buvo mokama už mokytojo darbą. Galiausiai Balgos mokyklos mokytojas gaudavo visai neblogas pajamas. 1654-aisiais Balgos parapija, kuri visada buvo laikoma gana maža, išsiplėtė dar trimis kaimais: Newecken (Timiriazevas), Rensegut (54°31'31'' š. pl. 20°01'24'' r. ilg.) ir Romansgut (54°30'10'' š. pl. 20°01'28'' r. ilg.)
1736 metais dar kartą, ir paskutinį, perstatytas senasis vėjo malūnas. Po perstatymo jis stovės dar 174 metus ir uragano bus sugriautas tik 1910-aisiais.
XVIII amžiuje Balgoje padaugėjo savininkų. Norintiems apylinkėse pradėti žemės ūkio veiklą buvo išduodami raštai, suteikiantys paveldimą sklypo valdymą. Po to jie turėjo pradėti dirbti plėšinius, apleistas valstybės ir bažnyčios žemes. 1785 metais kaime tebuvo vienas kelmeris – Krügeris, ėjęs kaimo seniūno pareigas. Be jo, čia gyveno 43 savininkai 39 namuose, pastorius, kantorius, trys karčemos darbininkai, 18 vyno daryklos darbininkų, du bažnyčios darbininkai, 16 valstiečių moterų ir vienas malūnininkas. Tarp gyventojų buvo dailidė, stalius, mūrininkas, kubilius, kepėjas, ratininkas, linų audėjas (be licencijos), du siuvėjai, batsiuvys.
Svečių namai zur Haneda („Prie Hanedos“ – taip vadinosi prūsų tvirtovė, kurios vietoje Vokiečių ordinas pastatė Balgos pilį) ir Burg Krug („Pilies karčema“) prie įėjimo į Balgos priešpilį.
Apskritai kaimo aprašymas palieka gana niūrų įspūdį. Pažymima, kad žemė čia smėlėta ir labai nederlinga, derliai menki, o ganyklos ir šienaujamos pievos vidutiniškos kokybės. Apylinkėse visai nėra miško, ir gyventojai priversti jį pirkti kaimyniniuose dvaruose, kuriems priklausė dideli „kilmingieji miškai“. Kaimo ūkyje buvo 51 arklys, 7 kumeliukai, 10 jaučių, 62 karvės, 9 veršeliai, 73 kiaulės.
Burg Krug karčemos interjeras.
Maždaug nuo 1800 metų Balgoje ima kurtis laivų savininkai, laivų kapitonai ir jūreiviai. Jų laivai dažniausiai likdavo netoliese, prie Rosenbergo (Rosenberg) kaimo prieplaukų (Krasnoflotskojės gyvenvietė, Mamonovo miesto dalis). Arčiau XIX a. vidurio namus Balgoje ima pirkti jūreiviai iš Piliavos (Pillau, Baltijskas). Jokių viduramžiškų žvejybos draudimų tuo metu jau nebebuvo, tačiau Aistmarių (Frisches Haff, Kaliningrado įlanka) darbininkai tradiciškai mieliau kūrėsi vietose, kur nuo seno buvo įrengtos prieplaukos ir uostai.
XIX amžiuje šalia Balgos pilies buvo du administraciniai vienetai: Balgos miestelio (Balga Flecken) kaimo bendruomenė ir Balgos dvaro (palivarko) dvaro apylinkė (Gutsbezirk). Fleckenais Prūsijoje vadinti stambūs kaimo tipo gyvenamieji punktai, aplink save telkę artimiausius kaimus. Juose būtinai būdavo parapinės bažnyčios, mokyklos ir turgūs. Kai kurie fleckenai pagal gyventojų skaičių prilygo nedideliam miestui, tačiau gyventojai juose tradiciškai vertėsi žemės ūkiu. Jei ten ir veikdavo nedidelės gamybos įmonės, jos buvo orientuotos į žemės ūkio produkcijos perdirbimą. Be to, fleckenuose galėjo būti lentpjūvių ir nedidelių dirbtuvių, gaminusių būtiniausias prekes vietos rinkai. Provincijos ir apskričių valdžia rėmė fleckenų plėtrą, nes tai leido santykinai nedidelėmis investicijomis pagerinti pagrindinių socialinių gėrybių prieinamumą kaimo gyventojams.
Jaunimo bendrabutis Balgoje.
Kaip tik XIX a. viduryje daugėja norinčiųjų persikelti gyventi į šią vaizdingą vietą. 1846 metais Balgos dvare ir miestelyje buvo 65 gyvenamieji namai.
Kelias Aistmarių pakrante iš Rosenbergo į Balgą.
Balgos miestelis (Flecken) nuo 1818 metų sudarė kaimo bendruomenę Šventapilės (Heiligenbeil, Mamonovas) apskrityje. Balgos bažnyčia buvo parapinė aplinkiniams kaimams ir dvarams – iš viso parapijai priklausė 12 gyvenamųjų vietovių. 1871-aisiais Balgoje buvo 61 gyvenamasis namas, kaime gyveno 183 šeimos ir 5 vieniši asmenys. 1874.06.11 Balgos miestelio kaimo bendruomenė įtraukta į įsteigtą Balgos valsčių (Amtsbezirk).
Balgos dvaras nuo 1867 m. sudarė dvaro apylinkę (Gutsbezirk) Šventapilės apskrityje. Dvaras priklausė Balgos parapijai. 1871 metais Balgos dvaro apylinkei, be paties dvaro, priklausė ir Lokehnen miško namas (Waldhaus Lokehnen, Jabločkinas) bei bevardžiai atokūs ūkiai (Abbauten). Iš viso 1871 metais Balgos dvaro apylinkėje buvo 17 gyvenamųjų namų (iš jų 5 atokiuose ūkiuose ir 1 Lokehnene), kuriuose gyveno 45 šeimos ir 1 vienišas asmuo. 1874.06.11 Balgos dvaro apylinkė įtraukta į įsteigtą Balgos valsčių. Nuo 1883 metų Balgos valsčiaus viršaičiais nuolat būdavo fon Glazovų (Glasow) giminės atstovai – Balgos palivarko (dvaro) savininkai.
1905 metais Balgos palivarko dvaro apylinkei priklausė: Naujasis Balgos palivarkas, Senasis Balgos palivarkas, Schneckenbergo (Schneckenberg) kaimas ir Balgos pilies griuvėsiai. Ne vėliau kaip 1908 m. Balgos dvaro apylinkė pertvarkyta į Balgos dvaro (Balga Gut) kaimo bendruomenę.
1928.09.30 Balgos miestelio ir Balgos dvaro kaimo bendruomenės sujungtos į Balgos bendruomenę. Atitinkamai dabar Balgos bendruomenę sudarė Balgos miestelio kaimas, Balgos dvaras, naujasis ir senasis Balgos palivarkai, Schneckenbergo (Schneckenberg) kaimas ir Balgos pilies griuvėsiai.
Sutvarkyta Balgos pilies priešpilio teritorija.
Nuo XIX a. pabaigos Balga imta laikyti turistiniu objektu. Buvo suremontuotas ir medžiais apsodintas kelias iš Groß Hoppenbrucho (Groß Hoppenbruch, Znamenka), kur buvo artimiausia Balgai geležinkelio stotis. 1925.05.25 karčemos savininkas marių pakrantėje atidarė maudyklą. 1929-aisiais priešpilio bokšte atidarytas kraštotyros muziejus, pasakojantis apie pilies ir Šventapilės apskrities istoriją.
Akmenys iš Balgos pilies tvirtovės sienų ilsisi paplūdimyje po šimtmečių karinių darbų.
Turistams patiko berlyniečio dailininko Kurto Malzo (Malz), atsikrausčiusio čia specialiai tam, kad tapytų vaizdingus vietos peizažus, paveikslai. Šalia muziejaus veikė restoranas, kuriame lankytojams pirmiausia siūlyti vietos žuvies – ungurių ir sterkų – patiekalai. Turistiniu sezonu Balgos gyventojai užsidirbdavo vežiodami lankytojus arklių vežimais nuo geležinkelio stoties iki pilies. Bilietas kainavo 50 pfenigų, tačiau daugelis pilies lankytojų mieliau eidavo pėsčiomis vaizdingu keliu. 1931 metais viešbučio „Balgos namai“ (Haus Balga) savininkas atidarė autobusų susisiekimą tarp Groß Hoppenbrucho (Znamenka) stoties ir Balgos kaimo.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Balgos valstiečiai daugiausia augino bulves ir rugius, derliai apskritai vertinti kaip geri. Tačiau ypač išvystyta buvo gyvulininkystė. Buvo apie 6,8 ha vaismedžių sodas. Balgos miestelyje veikė statybos rangos kontora, dažymo firma, skerdykla, maisto, anglių, žuvies ir galanterijos parduotuvės, dvi batsiuvių dirbtuvės, dvi siuvyklos ir drabužių taisykla. Taip pat buvo bitynas.
1939 metais prieš įvažiavimą į pilies plokštikalnę pastatytas atminimo akmuo Balgos įkūrimo 700-osioms metinėms.
Po Didžiosios Britanijos Karališkųjų karinių oro pajėgų įvykdytų Karaliaučiaus bombardavimų 1944 metų rugpjūčio 27–28 ir 29–30 dienomis Balga prisidėjo apgyvendinant stogo virš galvos netekusius karaliaučiečius. Miške prie kaimo pastatyti 12 namelių netekusiems pastogės. 1945 m. kovą Balgos apylinkėse prie marių buvo prispausta didelė vokiečių kariuomenės grupuotė. Ten susitelkė ir civiliai gyventojai, bandę per marias persikelti į Vyslos neriją. Dėl masinio artilerijos apšaudymo buvo apgadinti priešpilio pastatas, bažnyčia, Balgos kaimo namai. Vermachto junginio asmeninė sudėtis patyrė didelių nuostolių. Balga galutinai paimta 1945.03.29 po atkaklaus mūšio.
Paplūdimys po Balgos pilies sienomis.
1947.11.17 Balgos kaimas pervadintas Veseloje gyvenviete. Iš pradžių Veseloje gyvenvietė priklausė Mamonovo kaimo tarybai. 1978 metais gyvenvietėje buvo keturi namai, iš jų trys – Veseloje atidarytos turistinės bazės „Portovik“ teritorijoje.
Balgos bažnyčios portalas.
Buvusio Schneckenbergo vietoje pastatyta degalų stotis (Znamenka-Novaja-3) – karinis objektas, skirtas degalams priimti, saugoti ir perpilti iš sovietinės vėžės cisternų į europinės vėžės cisternas. Žemėlapyje ji buvo pažymėta kaip pieno ūkio ferma.
Apie 1988 m. Veseloje gyvenvietė išbraukta iš apskaitos, nors joje dar buvo likę pastatų. Dešimtajame dešimtmetyje Balgos palivarko ir dvaro vietoje bei apylinkėse įkurta sodininkų bendrija. Degalų stotis užkonservuota. 2018-aisiais degalų stotį naudoja komercinė organizacija, šalia jos yra gyvenvietė darbuotojams. Sodininkų bendrijos teritorija iš dalies užstatyta namais, kuriuose nuolat gyvena žmonės, tačiau Veseloje gyvenvietės oficialiai nėra.
2021 metais Balgos pilies griuvėsius išsinuomojo autonominė nekomercinė organizacija „Kaliningrado srities fortifikacinis paveldas“, kuriai vadovauja Kaliningrado architektas Artūras Sarnicas ir jo verslo partneris statybininkas bei restauratorius Valerijus Ščerbatychas. Teritorija visiškai išvalyta ir rengiama archeologiniams kasinėjimams. Šiuo metu (2024 m. pabaiga) ji visiškai sutvarkyta: nutiestas saugių turistinių takų tinklas, įrengti informaciniai stendai apie vietos istoriją, vykdomi projektavimo darbai. Nuomininkams ne kartą į pagalbą atėjo Kaliningrado savanorių judėjimas „Griuvėsių sergėtojai“.
Lankytinos vietos: Balgos pilies priešpilio griuvėsiai (XIV a.), Balgos bažnyčios griuvėsiai (XIV a.), pilies griovių ir pylimų liekanos (1239), krantinės liekanos, XVIII–XIX a. antkapių liekanos, senas grindinys miške. Vietovė yra archeologinis paminklas ir gamtinis istorinis draustinis.
Informacija
Balgos dvaro ir kaimo (nuo 1928 m. – jungtinės Balgos bendruomenės) gyventojų skaičiaus kaita: 1508 – 80, 1817 – 539, 1845 – 937, 1867 – 928, 1871 – 953, 1890 – 857, 1905 – 699, 1925 – 734, 1933 – 729, 1939 – 753 gyventojai.
Balgos miestelio bendruomenės gyventojų skaičiaus kaita: 1867 – 685, 1871 – 699, 1885 – 635, 1905 – 504, 1910 – 483 gyventojai.
Balgos dvaro apylinkės gyventojų skaičiaus kaita: 1867 – 243, 1871 – 254, 1885 – 237, 1905 – 195, 1910 – 219 gyventojų.
Senojo Balgos palivarko gyventojų skaičius: 1905 – 16 gyventojų.
Schneckenbergo gyventojų skaičius: 1905 – 11 gyventojų.
Balgos pilies griuvėsių gyventojų skaičius: 1905 - 4 gyventojai.
Balgos miestelio gyventojų sudėtis 1871 m.: evangelikai – 693, katalikai – 3, kiti krikščionys – 3, vaikai iki 10 metų – 191, raštingi – 444 (iš 459 apklaustųjų, 97 %), kurčnebyliai – 1, pamišėliai – 1.
Balgos dvaro apylinkės gyventojų sudėtis: visi 254 – evangelikai, vaikai iki 10 metų – 47, raštingi – 175 (85 %), akli – 1, pamišėliai – 1.
Gyvenamųjų namų skaičius Balgos kaime ir dvare: 1785 – 39, 1846 – 65, 1871 – 78, 1905 – 81, 1925 – 86, 1939 – 91.
Ūkių struktūra pagal sklypo dydį 1939 m.: 0,55 ha – 8, 5-10 ha – 4, 10-20 ha – 6, 20-100 ha – 4, daugiau kaip 100 ha – 1.
Balgos parapijos sudėtis
Balga (Veseloje), Follendorf (Rybakovas), Groß Hoppenbruch (Znamenka), Kahlholz (Lozovoje), Lindenberg (54°31'05'' š. pl. 19°58'32'' r. ilg.), Newecken (Timiriazevas), Rensegut (54°31'31'' š. pl. 20°01'24'' r. ilg.), Ritterthal (54°30'40'' š. pl. 20°00'12'' r. ilg.), Romansgut (54°30'10'' š. pl. 20°01'28'' r. ilg.), Schneckenberg (Veseloje, dalis), Schrangenberg (54°30'47'' š. pl. 20°00'30'' r. ilg.), Wolitta (Utkinas).
Balgos valsčius
1874.06.11 Šventapilės apskrityje įsteigtas Balgos valsčius (Amtsbezirk) Nr. 29, į kurį įėjo trys kaimo bendruomenės: Balgos miestelis (Balga Flecken, Veseloje), Kahlholz (Lozovoje) ir Wolitta (Utkinas), taip pat aštuonios dvarų apylinkės (Gutsbezirke): Balgos palivarkas (Balga Vorwerk, Veseloje), Lokehnen (Jabločkinas), Mükühnen (Nekrasovas, dabar Moskovskoje, dalis), Partheinen (Moskovskoje, dalis), Wangnieskeim (54°32'12'' š. pl. 20°04'43'' r. ilg.), Weßlienen (Kuncevas), Wolittnick (Primorskoje) ir Wolittnicko malūnas (Wolittnick Mühle, Primorskoje). Po 1881-ųjų administracinės reformos Balgos valsčių sudarė penkios kaimo bendruomenės (Balgos miestelis (Veseloje), Balgos dvaras (Balga Gut, Veseloje), Kahlholz (Lozovoje), Lindenberg (54°31'05'' š. pl. 19°58'32'' r. ilg.), Wolitta (Utkinas)), penkios dvarų apylinkės (Lokehnen (Jabločkinas), Mükühnen (Nekrasovas, dabar Moskovskoje, dalis), Partheinen (Moskovskoje, dalis), Weßlienen (Kuncevas), Wolittnick (Primorskoje)) ir dalis Födersdorfo (Födersdorf) miškų ūkio (Rohrbrucho miškas, Rohrbruch, 54°33'32'' š. pl. 20°01'16'' r. ilg.). 1914.01.30 į Balgos valsčių įtraukta Follendorfo (Follendorf, Rybakovas) kaimo bendruomenė.
1928.09.30 Balgos miestelio ir Balgos dvaro kaimo bendruomenės sujungtos į Balgos bendruomenę. Lokehnen (Jabločkinas) dvaro apylinkė įėjo į naują Fedderau (Fedderau, 54°32'52'' š. pl. 20°05'07'' r. ilg.) kaimo bendruomenę Pohreno (Pohren, Razdolnoje) valsčiuje. Mükühnen (Nekrasovas) ir Partheinen (Moskovskoje) dvarų apylinkės, taip pat Stuthenen dvaro apylinkė iš to paties pavadinimo valsčiaus sudarė Partheinen (Moskovskoje) kaimo bendruomenę. 1929.07.12 į Balgos valsčių įėjo Groß Hoppenbruch (Znamenka) bendruomenė. Galiausiai Balgos valsčių sudarė penkios kaimo bendruomenės: Balga (Veseloje), Follendorf (Rybakovas), Groß Hoppenbruch (Znamenka), Kahlholz (Lozovoje) ir Wolitta (Utkinas). Iki 1945 m. jo sudėtis daugiau nesikeitė.
Iliustracijos: Bildarchiv Ostpreußen, bildarchiv-ostpreussen.de, Michailas Ogorodnikovas
Emilio Johanneso Guttzeito straipsnis „Balga“ rusų kalba: NUORODA (PDF)
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
