Tuo tarpu pirmojo pylimų žiedo bastionai buvo nuostabiausių, įdomiausių ir reikšmingiausių mūsų krašto istorijos įvykių liudininkai. Jie išvydo Prūsijos kunigaikštystės nepriklausomybės paskelbimą ir pirmojo Prūsijos karaliaus karūnavimą. Būtent pro jų vartus į miestą įjojo Napoleonas ir Fermoras, būtent palei jų pylimus vaikštinėjo Imanuelis Kantas, būtent jų sandarą apžiūrinėjo jaunasis caras Petras, kad jų bruožus įkūnytų dar nepastatytame Peterburge. Su jais miesto likimas buvo susijęs ištisus 200 metų.
Gaivus vėjas ir parako dūmai
Naujųjų laikų atėjimas į Europą paprastai siejamas su Renesanso epocha. Žinoma, vien šio nuostabaus žmonijos istorijos laikotarpio paminėjimas prieš akis iškelia Rafaelio ir Leonardo da Vinčio kūrinius, Mikalojaus Koperniko heliocentrinę pasaulio sistemą, Paracelso medicininius tyrinėjimus. Tuo tarpu nauji laikai atėjo ir į karybos meną, taip pat ir į fortifikaciją. Priežastis – Europos kariuomenių apginklavime atsiradęs šaunamasis ginklas. Dabar arkebuzomis ir muškietomis ginkluoti pėstininkai, sustiprinti artilerijos, kuri dar nebuvo tapusi savarankiška kariuomenės rūšimi, tapo pagrindine jėga mūšio laukuose, ir riterių raiteliai jai atsispirti nebegalėjo.
Vos tik artilerija išaugo iš kūdikystės, visi ankstesni fortifikaciniai sprendimai – akmeninės sienos ir bokštai – iš karto paseno.
Akmeniniai, o vėliau ir ketaus sviediniai daužė mūrą, plytų ir akmenų skeveldromis žeisdami tvirtovės gynėjus. Dabar, nepriklausomai nuo sienų storio ir aukščio, pramušti jose spragas, pro kurias į tvirtovę plūstelėtų puolančių kareivių būriai, buvo tik laiko klausimas. Ir atvirkščiai, sienų ir bokštų pagrindu pastatytos pilys ir įtvirtinti miestai labai prastai tiko tvirtovės artilerijai išdėstyti. Sienos viršuje tilpo tik nedideli pabūklai, ir juos lengvai pasiekdavo priešo ugnis. Bokštai buvo per maži ir per ankšti pabūklams įrengti, o dūminis parakas pilies bokštus, kuriuose galėjo stovėti lengvosios patrankos, paversdavo tikromis dujų kameromis. Jau XV amžiuje Europoje prasidėjo naujų fortifikacinių formų, galinčių atremti viską griaunančius apgulos pabūklus, paieškos.
Prūsijai nauji laikai atėjo tuo metu, kai didžiojo magistro postą užėmė Albrechtas Brandenburgietis. Ordinui tie laikai, atvirai kalbant, buvo sunkūs. Visa ordino valstybės sistema atkakliai riedėjo žlugimo link. Ir priežastimi tapo net ne ordino kariuomenės pralaimėjimas Žalgirio mūšyje (1410 m.), ne nesugebėjimas sutramdyti savavališkų miestų savivaldų, kurios išsekino Vokiečių ordiną per Trylikos metų karą 1454–1466 m.
Ordino statutas, draudęs ordino riteriams turėti nuosavybę ir šeimas (o vadinasi, ir paveldėtojus), tiesiogiai prieštaravo feodalinės visuomenės pagrindams, jos vertybių sistemai.
Ordinas išseko kaip korporacija, kurią vienijo tikslas užkariauti Prūsiją ir įtvirtinti čia krikščionių tikėjimą. Atsidūręs leninėje priklausomybėje nuo Lenkijos, jis tapo rudimentu Europos kūne, kuri dabar kūrė nacionalines valstybes, grįstas monarcho valdžia ir tautos kaip jo pavaldinių savimone. O Šiaurės Vokietiją apėmusi Reformacija įkalė paskutinę vinį į ordino valstybės karstą.
Trys skirtingų epochų Karaliaučiaus fortifikacinių įrenginių linijos: viduramžių, kai kiekvienas iš trijų prie Prieglaus įsikūrusių miestų turėjo savo gynybines sienas (centre); pirmasis bendras XVII amžiaus pylimų žiedas; antrasis pylimų žiedas, pastatytas XIX amžiaus viduryje (labiausiai nutolęs nuo centro).
Kai Albrechtas panaikino (sekuliarizavo) Ordiną, jis iš Vokiečių ordino laikų paveldėjo ištisą po kunigaikštystę išmėtytų pilių tinklą. Šios pilys buvo išvardytos Krokuvos sutarties tekste, pagal kurią naujoji kunigaikštystė pripažino Lenkijos karalių savo siuzerenu. Be to, tokie miestai kaip Altštatas, Lėbenichtas, Knypava, Frydlandas (Pravdinskas), Šventapilė (Mamonovas) ir kt. turėjo savo gynybines sienas. Suprasdamas, kad visi šie įtvirtinimai seniai paseno, o naujų statyba kunigaikštystės iždui neįkandama, Albrechtas priėmė vienintelį tuo metu teisingą sprendimą – gyventi taikoje su kaimynais, ką sustiprino Lenkijos įsipareigojimas ginti kunigaikštystę užpuolimo iš išorės atveju. Per šį laikotarpį reikėjo panaikinti Prūsijos atsilikimą nuo europinio mokslo, švietimo ir kultūros išsivystymo lygio, taip pat tęsti valstybės kūrimą ir sustiprinti Liuterio mokymo pozicijas kunigaikštystėje. Taikus Prūsijos gyvenimo laikotarpis tęsėsi ir po Albrechto mirties, nominaliai valdant jo sūnui Albrechtui Frydrichui. Dėl to, kai Europoje įsiliepsnojo Trisdešimties metų karas (1618–1648), Karaliaučius turėjo visiškai pasenusius įtvirtinimus – riterių pilį ir miesto sienas, kurie tuo metu nebuvo rimta kliūtis Europos kariuomenėms.
Bastioninių frontų epocha
O kaip Europoje? Europoje iki to laiko fortifikaciniai įrenginiai buvo smarkiai pasikeitę: akmeninę sieną pakeitė žemių pylimas, galintis ilgai ir sėkmingai atlaikyti patrankų sviedinių smūgius. Bokštai palaipsniui žemėjo ir platėjo, o vėliau juos visiškai pakeitė bastionai.
Manoma, kad penkiakampę bastiono formą pasiūlė Albrechtas Diureris – didis dailininkas, matematikas, filosofas ir fortifikatorius.
Pylimo atkarpa tarp bastionų imta vadinti kurtina, o du bastionai su kurtina tarp jų – bastioniniu frontu. Tiesiai prieš bastioninį frontą buvo kasamas griovys, o toliau ėjo glasis – atvira erdvė su nuolydžiu puolančio priešo link. Šiuo glasiu, neturinčiu jokios natūralios priedangos, ir turėjo veržtis priešo būriai, apipilami tvirtovės artilerijos ugnimi. Ant pylimo įsitaisiusios baterijos ir kariai turi neabejotiną pranašumą – glasio profilis buvo formuojamas taip, kad iššauti sviediniai ir kulkos skrietų palei glasio paviršių. Be to, nereikia keisti taikiklio ir iš naujo įsišaudyti, jei priešas keičia poziciją.
Pirmojo Karaliaučiaus pylimų žiedo bastionai.
Aukštas pylimas užtikrina šaudymo nuotolį, gerokai didesnį nei puolančiųjų. Be to, glasis pridengia pylimo papėdę nuo atsakomųjų artilerijos salvių, kuri, be visa kita, priversta šaudyti nepalankia statmenąja trajektorija. Ir visa tai – nuolat apšaudoma. Tie apgulusių tvirtovę kareivių būriai, kuriems pavyktų įveikti glasį, perkopti griovį ir pasiekti žemių pylimą, patekdavo į pražūtingą bastionų flanginę šautuvų ir artilerijos ugnį. Ant jų flankų išdėstytas baterijas dengia bastionų fasai, todėl jos nepažeidžiamos artilerijos ugniai iš tolimų nuotolių. Jos stoja į mūšį sveikos ir nepaliestos su jau gerokai aplamdytu priešu, triuškindamos jį durklo ugnimi iš arti. Ir pagaliau pats bastiono puolimas patenka į tokią pat kryžminę ugnį iš puolamo bastiono, gretimų kurtinų ir kaimyninių bastionų.
Pastačius bastionų juostą, susidaro įtvirtinimų sistema, kurioje kiekvienas fortifikacinis objektas dengia ugnimi kaimyninius ir pats yra jų dengiamas.
Kai minėtoji bastioninės tvirtovės koncepcija galutinai nugalėjo retrogradus su jų akmeninėmis sienomis ir aukštais bokštais, beliko sukurti optimalius pylimo profilius ir bastiono planą. Tuo ėmėsi matematikai (tarp jų ir minėtasis Diureris). Buvo sukurtos kelios proporcijų sistemos ir bastionų braižymo būdai įvairaus dydžio ir formų tvirtovėms, ir kiekvienas kūrėjas laikė save idealios bastioninio fronto formos autoriumi. Susižavėjimas matematiniais tvirtovių projektavimo metodais įgavo net kiek hipertrofuotas formas, nes, vaikydamiesi „taisyklingos“ geometrijos, fortifikatoriai kartais neatsižvelgdavo į natūralų vietovės reljefą, tarsi iliustruodami priežodį „ant popieriaus viskas buvo lygu, tik pamiršo daubas“.
Nori taikos – ruoškis karui
Vis dėlto turėtume grįžti prie Karaliaučiaus ir jo fortifikacijos istorijos. Trisdešimties metų karą, kuriame protestantizmą priėmusios valstybės priešinosi katalikiškų valstybių lygai, istorikai kartais vadina „tikruoju pirmuoju pasauliniu karu“. Tame yra dalis tiesos, nes nors ne visos Europos valstybės jame dalyvavo ginklu, vienaip ar kitaip jis palietė visas Europos teritorijas. Kaip ir po dviejų pasaulinių karų XX amžiuje, po Trisdešimties metų karo įsitvirtino nauja pokario pasaulio tvarka – Vestfalijos sistema.
Šiame kare Prūsijos kunigaikštystė, kurioje jau valdė Brandenburgo Hohenzollernų dinastija, atsidūrė prieš dilemą: kaip liuteroniška valstybė Prūsija turėjo remti protestantus, o kaip Lenkijos vasalė – katalikų lygą.
Todėl Prūsijos kunigaikštis ir kartu Brandenburgo kurfiurstas Jurgis Vilhelmas padarė viską, kad išvengtų karo veiksmų ir išsaugotų neutralitetą. Tai pavyko tik iš dalies. 1626 metų liepos 6 dieną Piliavoje (dabartiniame Baltijske) netikėtai išsilaipino 8000 karių švedų desantas. Jam vadovavo vienas pagrindinių šio karo herojų – Švedijos karalius Gustavas II Adolfas. Jo tikslas buvo užimti Lenkijos Baltijos pakrantę, o tai būtų leidę Baltijos jūrą paversti vidine protestantiškų sąjungininkių valstybių jūra. Karaliaučius jo, tiesą sakant, nedomino, nes Gustavas Adolfas iš anksto laikė jį savo užnugario miestu. Kartu jis nustebo, kad Prūsijos kunigaikštystės sostinė visuotinio karo metu visiškai nepasirengusi gynybai. Būtent Švedijos karalius įtikinamai (t. y. grasindamas karo veiksmais) primygtinai pareikalavo, kad kunigaikštis nedelsdamas pradėtų statyti modernius įtvirtinimus aplink miestą, kad šis be pasipriešinimo nepatektų į jo priešininkų rankas. Tiesa, yra ir kitas požiūris, pagal kurį kunigaikštis sprendimą statyti tvirtovę priėmė savarankiškai, nes ir lenkai, ir švedai nuolat grasino užimti miestą, jei Prūsijos neutralitetas nebus gerbiamas. Pylimų žiedo skaičiavimus atliko Karaliaučiaus matematikas Johannas Straussas. Statybos projektą parengė architektas Konradas Burkas. Statybos darbams vadovavo burggrafas Abrahamas zu Dohna.
Miesto apjuosimas pylimais iš esmės buvo baigtas iki jo mirties 1631 metais, o galutinai bastionų juosta buvo parengta 1634 metais.
Kokie gi buvo naujieji Karaliaučiaus „šarvai“? Pirma, pažymėsime, kad tvirtovė išėjo didelė. Galbūt net viena didžiausių Europoje. Tvirtovę sudarė 26 bastionai, aštuoni pusbastioniai ir devyneri miesto vartai. Karo istorikų vertinimu, jai apginti reikėjo 15 tūkstančių karių įgulos. Tokios kariuomenės nebuvo visoje kunigaikštystėje. (Visavertė įgula Karaliaučiuje atsirado tik po 100 metų, valdant karaliui Frydrichui Vilhelmui I.) Tvirtovės pylimai ir bastionai buvo mediniai ir žemių, be jokių požeminių patalpų. Daugelis vartų turėjo mums pažįstamus pavadinimus: Rossgarteno, Sackheimo, Friedlando, Brandenburgo, Ausfallo. Jie stovėjo palyginti netoli nuo to paties pavadinimo, tačiau gerokai vėliau pastatytų antrojo pylimų žiedo vartų, kurie išliko iki mūsų laikų. Steindammo vartai stovėjo kaip tik priešais dabartinį prekybos centro „Evropa“ įėjimą, atsuktą į Černiachovskio gatvę. Ausfalltor vartai („Vartai išpuoliams“) – toje vietoje, kur dabar yra KJI pastato sparnas, išeinantis į Generolo Butkovo gatvę. Holländerbaum vartai („Olandų rąstas“) – Maršalo Bagramiano krantinėje prieš įvažiavimą į dviaukštį tiltą. Brandenburgo vartai – Železnodorožnaja gatvėje priešais „Rusijos pašto“ rūšiavimo centro pastatą. Friedlando vartai – Dzeržinskio gatvėje, kur dabar išsišakoja naujasis estakadinis tiltas. Neue Sorge vartai – kareivinių „Kronprinz“ dešiniojo sparno vietoje. Tragheimo vartai – Černiachovskio ir Gorkio gatvių sankryžoje.
Rossgarteno ir Sackheimo vartai stovėjo toje pačioje vietoje, kur esame įpratę juos matyti mūsų laikais. 1765 metais buvo prakirsti dar vieni vartai, iš pradžių pavadinti Gumbinės, o 1811-aisiais tapę Karaliaus vartais.
Miesto vartai buvo įtvirtinti mūriniai statiniai su pravažiavimu, dengti keturšlaičiu čerpių stogu. Prie vartų buvo kazematuota patalpa sargybai. Miesto pylimų bastionai savų vardų neturėjo. Dabartinių gatvių atžvilgiu bastionų juosta ėjo Černiachovskio, Generolo Galickio, Generolo Butkovo, Železnodorožnaja, Olštinskaja, Oktiabrskaja ir Litovskij Val gatvėmis. Lomsės (Oktiabrskio) saloje gynybinio pylimo susieti su dabartinėmis gatvėmis kaip nors sunku.
Tvirtovė tvirtovėje
Pylimų žiedo statybą užbaigė 1657 metais pastatyta Friedrichsburgo tvirtovė (fortas). Statybos iniciatorius buvo Prūsijos kunigaikštis ir Brandenburgo kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas, žinomas kaip „Didysis kurfiurstas“. Jo valdymo metais ne tik buvo pasiekta kunigaikštystės nepriklausomybė nuo Lenkijos karūnos, bet ir paaštrėjo kova dėl valdžios su miesto bajorija. Iš esmės buvo sprendžiama, ar Prūsija taps absoliučia monarchija, ar, panašiai kaip Lenkija, virs „bajorų respublika“. Kadangi visa kova dėl valdžios vyko Karaliaučiuje, forto statyba ir buvo nukreipta miesto savivaldoms sutramdyti.
Pastatytas pagal visus to meto bastioninio plano kanonus, fortas tapo miesto raktu iš jūros pusės. Dabar nė vienas laivas negalėjo įplaukti į miesto uostą, neatsidūręs jo grėsmingos artilerijos taikiklyje.
Juolab kad prie forto buvo įrengta užtvara ant vandens – Holländerbaum, „olandų rąstas“. Antroji tokia užtvara – „lietuvių rąstas“ – užrakindavo miestą žemiau upės tėkme. Taigi neramumų ir maištų atveju miestas atsidurdavo apgulties padėtyje be ypatingų papildomų kunigaikščio pastangų.
Friedrichsburgo fortas 1815 metų žemėlapyje.
Friedrichsburgo fortas turėjo to meto fortifikacijai klasikinę taisyklingos geometrinės figūros – kvadrato – formą. Kiekviename jo kampe buvo bastionas. Prieglaus priešingą pusę papildomai dengė trikampis ravelinas. Forto projektą parengė Christianas Otteris – matematikas, išsilavinimą įgijęs Albertinoje ir tapęs vienu iš vadinamosios „olandiškosios įtvirtinimų sistemos“ tėvų. Keturi forto bastionai turėjo savo vardus: Rubinas, Smaragdas, Deimantas ir Perlas. Pastatyti jie buvo iš medžio ir žemių. Tvirtovės viduje buvo tvirtovės kiemas, skirtas įgulos karių rikiuotėms ir pratyboms. Išskirtinai palanki forto padėtis lėmė, kad kai XIX amžiuje iškilo klausimas dėl pylimų įtvirtinimų nugriovimo ir naujo bastionų žiedo statybos, Friedrichsburgas vienintelis iš senųjų įrenginių liko savo vietoje, tik buvo iš esmės rekonstruotas. Šiuo metu iš tvirtovės liko įvažiavimo vartai, pastatyti 1852 metais rekonstruojant fortą.
Rusijos istorijai Friedrichsburgo fortas įsimintinas tuo, kad 1697 metais jo sienose Preobraženskio pulko puskarininkis Piotras Michailovas, mums geriau žinomas kaip Petras Didysis, puikiai išlaikė šaudymo iš mortyrų egzaminą, už kurį vėliau, jau grįžęs į Maskvą, gavo atestatą, pripažįstantį jį „tobulu bombų mėtytoju, atsargiu ir įgudusiu ugnies menininku“.
Fortifikacijos istorikai tvirtina, kad Friedrichsburgo fortas Petro sumanymuose vėliau tapo Kronštato – tvirtovės-rakto į Peterburgą – prototipu. Bent jau logika čia matyti.
Vargu ar, duodamas nurodymą pradėti pylimų žiedo statybą, Jurgis Vilhelmas galėjo numanyti, kad tokia reikalinga miestui karinė statyba iš esmės nesuvaidins jo likime jokio vaidmens. Tiksliau tariant, jokio pastebimo karinio vaidmens. Per pirmojo pylimų žiedo gyvavimo laiką Karaliaučiuje tris kartus lankėsi svetima kariuomenė. Tačiau kaskart susiklostydavo taip, kad tai, ar Karaliaučius patirs visus apgulties sunkumus, ar jo burmistras atneš miesto ir Friedrichsburgo forto raktus besiveržiančių kariuomenių vadui (kaip atsitiko 1758 metų sausį, artėjant prie miesto Rusijos kariuomenei), tolesnei karo veiksmų eigai neturėjo jokios reikšmės. 1807 metais, Rusijos kariuomenei pralaimėjus prie Frydlando, Karaliaučiaus tvirtovė pirmą kartą per ilgus metus pasišiaušė prieš Napoleono kariuomenę, bet lygiai vienai dienai. Tvirtovės komendantas liepos 14 d. įsakė įgulai užimti gynybą ant gerokai nuslinkusių žemių bastionų, tačiau jau 15-ąją gavo įsakymą atiduoti miestą ir jungtis prie besitraukiančios Rusijos kariuomenės. Tarp šių įvykių miestą trumpai apšaudė prancūzų artilerija, nepadariusi jam didelių nuostolių. Dar tyliau ir jau visai be mūšio 1813 metų sausį prancūzai paliko Karaliaučiaus tvirtovę, o paskui į miestą įžengė Vitgenšteino rusų būriai. Tuo žemių įtvirtinimų karinė istorija ir baigėsi. Ir svarbiausias to patvirtinimas – 1813 metais ant vieno iš bastionų pastatyta Karaliaučiaus observatorija. Simboliška? Ko gero, taip. Kaip simboliška ir tai, kad mėgstamiausia Imanuelio Kanto pasivaikščiojimų vieta, pavadinta Filosofų pylimu, ėjo kaip tik pro Friedrichsburgo forto bastionus. Juk tiesa, kur kas maloniau suvokti, kad mūsų miestas buvo filosofijos, astronomijos ir matematikos citadelė, o ne vien „prūsų militarizmo irštva“?
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
