Kokį augalą karalius parsivežė iš tolimų kelionių – nepatikslinama. Greičiausiai tai buvo pupelės, kurios buvo ir tebėra laikomos viena populiariausių daržovių kultūrų pasaulyje.
Rytprūsiuose jos savo laiku taip pat tvirtai įleido šaknis ir ilgam prigijo. Kultūra pasirodė esanti nereikli orams ir dirvožemiui, lengvai auginama ir duodanti stebėtinai gausų derlių. Ne mažiau nei pupelės buvo mėgstami lęšiai ir žirniai. Ankštinių auginimas Rytprūsiams turėjo didelę reikšmę aprūpinant gyventojus maistu.
Ankštinių patiekalai paįvairindavo vietos gyventojų racioną. Iš jų gamindavo viską – nuo sriubų iki kotletų ir salotų. Patiekdavo ir kaip atskirus patiekalus, ir kaip garnyro priedą. Ir nors ankštinių gaminimo receptų yra gana daug, Rytprūsių šeimininkės įnešė į juos savo nacionalinę natą: rūkyta krūtinėlė arba rūkyti lašiniai suteikdavo ypatingą aromatą.
Pupelės su grietine
750 g jaunų pupelių ankščių, 300 g rūkytos krūtinėlės, 500 g bulvių, 1 puodelis (1/8 l) pasukų, 1 puodelis grietinės (30 %), pipirnės stiebas, 1 v. š. sviesto.
Pupelių ankštis smulkiai supjaustyti ir sudėti į troškintuvą kartu su pipirne ir krūtinėlės gabalu, užpilti verdančiu vandeniu ir virti 25 minutes, tada sudėti kubeliais supjaustytas bulves. Kai patiekalas bus paruoštas, įdėti smulkia tarka sutarkuotą bulvę, pasukas, grietinę, žiupsnelį cukraus ir sviestą. Krūtinėlę išimti iš troškintuvo, supjaustyti nedideliais gabalėliais ir vėl sudėti į troškintuvą. Šį patiekalą pagal norą galima gaminti su virta dešra ir morkomis.
Šparaginės pupelės su daržovėmis
500 g žaliųjų pupelių ankščių, pipirnės šakelė, 1 puodelis (1/8 l) daržovių sultinio, 2 v. š. sviesto, 1 v. š. miltų, 125 g grietinės (30 %), druskos ir cukraus pagal skonį.
Pupelių ankštis nuplauti, supjaustyti gabalėliais, sudėti į troškintuvą ir įpilti tiek vandens, kad vos apsemtų. Įdėti pipirnės, užvirinti ir virti 20 minučių. Tada sultinį nukošti ir kuriam laikui atidėti. Iš sviesto ir miltų paruošti miltų pagrindą, įpilti puodelį daržovių sultinio ir viską sumaišyti su grietine. Gautu padažu pagardinti pupeles, dažnai maišant šiek tiek patroškinti, įberti druskos ir cukraus.
Netikras guliašas
375 g žaliųjų pupelių ankščių, 2 svogūnai, 2 v. š. riebalų (arba sviesto), 500 g pomidorų, druskos, cukraus ir maltos saldžiosios paprikos – pagal skonį, 125 g grietinės, daržovių sultinio – pagal poreikį, 1 v. š. smulkintų petražolių.
Pupelių ankštis supjaustyti, sudėti į puodą ir įpilti tiek vandens, kad vos apsemtų. Virti 20 – 30 minučių. Smulkiai supjaustytus svogūnus lengvai pakepinti troškintuve, sudėti nuluptus ir nedideliais gabalėliais supjaustytus pomidorus. Gerai pasūdyti. Įberti pipirų ir šiek tiek patroškinti. Išvirusias pupeles nukošti kiaurasamtyje (sultinio neišpilti) ir sumaišyti su pomidorų ir svogūnų mase. Dar truputį patroškinti, įdėti grietinės, cukraus ir, jei reikia, sultinio. Tokį guliašą, pabarstytą smulkintomis petražolėmis, paprastai patiekdavo su virtomis bulvėmis.
Pašarinės (daržinės) pupos
750 g jaunų pupų, 250 g rūkytos krūtinėlės, 2 v. š. sviesto, 1 v. š. miltų, 2 puodeliai sultinio, pipirnės – pagal skonį, 1 v. š. smulkintų petražolių.
Jaunas pupas ir rūkytos krūtinėlės gabalą užpilti sultiniu ir virti 30 minučių. Sviestą lengvai pakepinti su miltais, atskiesti dviem puodeliais sultinio, pasūdyti ir įberti žiupsnelį cukraus. Išvirusias pupas ir nedideliais gabalėliais supjaustytą krūtinėlę užpilti paruoštu padažu, pabarstyti petražolėmis ir patiekti su virtomis bulvėmis.
Baltųjų pupelių arba žirnių košė
625 g džiovintų pupelių arba džiovintų žirnių, truputis mėsos sultinio arba vandens, mairūnas, 1 nedidelis svogūnas, druskos ir pipirų – pagal skonį, 40 g sviesto, 1 smulkintas svogūnas.
Išmirkytas pupeles arba žirnius išvirti kartu su svogūnu ir mairūnu, pertrinti per sietelį, vėl uždėti ant ugnies ir, nuolat maišant, ant silpnos ugnies išvirti košę. Jei ji gaunasi labai tiršta, galima įpilti šiek tiek sultinio, pasūdyti ir įberti pipirų. Paruoštą košę kauburėliu sudėti į lėkštę, viduryje padaryti duobutę ir pripildyti ją rūkytuose lašiniuose pakepintų svogūnų. Šį patiekalą paprastai patiekdavo su troškintais raugintais kopūstais, keptomis bulvėmis, sūdyta kiauliena arba kepta krūtinėle.
Jei košės likdavo kitai dienai, ją sėkmingai „atgaivindavo“: perkeldavo į kepimo formą, 60 g sviesto pakepindavo 2 smulkintus svogūnus, išdėliodavo ant košės, pabarstydavo džiūvėsėliais – ir į orkaitę.
Vestfališka „akla višta“
250 g baltųjų pupelių, 1 l vandens, 250 g rūkytų lašinių arba krūtinėlės, 1 svogūnas, 250 g žaliųjų pupelių ankščių, 250 g morkų, 250 g bulvių, 2 obuoliai, 2 – 3 kriaušės, truputis mairūno, druskos ir cukraus – pagal skonį.
Pupeles virti valandą – pusantros tame pačiame vandenyje, kuriame jos mirko. Lašinius supjaustyti kubeliais, paskrudinti kartu su smulkintu svogūnu ir sudėti į pupeles, po to – smulkiai supjaustytas morkas, bulves ir pupelių ankštis. Likus maždaug 15 minučių iki pabaigos įdėti mairūno, smulkintų vaisių, druskos ir žiupsnelį cukraus.
Pupelių, žirnių arba lęšių kotletai
250 g pupelių, žirnių arba lęšių, vandens – pagal poreikį, druskos – pagal skonį, valgomosios sodos ant peilio galiuko, 1 – 2 kiaušiniai, 2 v. š. sviesto, 1 nedidelis svogūnas, 2 v. š. džiūvėsėlių, 100 g riebalų, apvolioti – miltų ir džiūvėsėlių mišinio.
Paruoštas pupeles (žirnius, lęšius) išvirti iki minkštumo nedideliame vandens kiekyje, pertrinti per sietelį ir atvėsinti. Svieste pakepinti svogūną ir sumaišyti jį su koše, kiaušiniais ir džiūvėsėliais, pasūdyti. Iš paruošto faršo suformuoti 6 – 8 kotletus, apvolioti džiūvėsėliuose su miltais ir iškepti. Iš sultinio ir sviesto paruošti padažą. Garnyrui paprastai patiekdavo troškintų (virtų) daržovių arba salotų.
Pupelių salotos
750 g pupelių ankščių, 2 – 3 v. š. acto su dviem – trimis v. š. vandens, 1 smulkiai supjaustytas svogūnas, druskos ir cukraus – pagal skonį, 2 v. š. augalinio aliejaus, smulkintų petražolių.
Išvirusias pupelių ankštis supjaustyti gabalėliais ir sumaišyti su recepte nurodytais ingredientais.
Lęšių sriuba su džiovintomis slyvomis
250 g lęšių, 1 l vandens, sriubos žalumynų, 250 g vytintų džiovintų slyvų, druskos – pagal skonį, 250 g kraujinės dešros.
Lęšius užmerkti visai dienai ir tame pačiame vandenyje kartu su sriubos žalumynais virti maždaug 30 minučių. Tada sudėti suminkštėjusias džiovintas slyvas, kraujinę dešrą ir troškinti dar 30 minučių. Virimo pabaigoje sriubą pasūdyti, įberti žiupsnelį cukraus ir įpilti truputį acto.
Ankštiniai – sąvoka bendra. Be pupelių, žirnių, lęšių, daržinių (pašarinių) pupų, yra dar daugybė ankštinių kultūrų. Tarp jų – pelėžirniai, avinžirniai, žemės riešutai, kakavos pupelės, taip pat pašarinės – liucerna, lubinai, dobilai… Žinoma, kad Prūsijos karaliai labai rūpinosi dirvožemio derlingumu. 1784 metais Frydrichas II net išleido įsaką, kuriuo liepė auginti lubinus žaliajai trąšai.
Ankštiniai yra neatsiejama daugelio nacionalinių virtuvių dalis – meksikiečių, indų, gruzinų, kinų… Senovėje į jų vaisius, prilyginamus „dievų maistui“, žiūrėdavo su pagarba ir pagarbia baime. Pavyzdžiui, pupelių patiekalus aukodavo dovanų, nes jie buvo vertinami kaip ypač sotūs ir skanūs. Beje, suakmenėjusių pupelių sėklų archeologai rado kasinėdami actekų ir majų kapavietes. Tačiau, istorikų teigimu, jos atsirado dar anksčiau. Ir ne Pietų Amerikoje, kaip buvo įprasta manyti, o Rytuose – tikriausiai Indijoje arba Kinijoje.
O žirnius žinojo dar akmens amžiuje. Kinai šią kultūrą dievino, laikė ją turtų ir vaisingumo simboliu. Graikijoje žirniai buvo laikomi vargšų maistu, o Prancūzijoje juos patiekdavo karališkose puotose. Slavams ši kultūra buvo vos ne svarbiausias apeigų atributas. Būta papročio apiberti jaunikį ir nuotaką žirniais jiems išėjus iš bažnyčios. Kiek žirnių įstrigs nuotakos suknelės klostėse, tiek ir vaikų šeimoje bus.
Didelės pagarbos ir pripažinimo sulaukdavo lęšiai, kurie Senovės Egipte buvo duonos kepimo pagrindas. Romėnai ir graikai iš jų gamindavo gydomąsias tinktūras. O Rusioje iš lęšių virdavo garsiąją kalėdinę košę. Ją valgydavo Kūčių vakarą, kad į namus prisikviestų turtų. Senovės romėnams ir graikams lęšiai garsėjo kaip vaistinis augalas. Jų viralu gydydavo skrandžio ligas. Taip pat buvo manoma, kad lęšių patiekalai padeda išsaugoti sveiką protą iki gilios senatvės ir likti ramiam net pačioje sunkiausioje padėtyje.
Seniausia ankštine kultūra žemėje laikoma soja. Į Prancūziją ji pateko iš Kinijos – eksperimentiniam sėjimui botanikos sode. Taip prasidėjo jos „gastronominis turas“ po Europą. Sojų pupelės iš pradžių buvo valgomos keptos. Kaip priedą daugeliui produktų ir padažų pagrindą ją imta naudoti gerokai vėliau.
Šaltiniai:
Alte Familienrezepte aus Ostpreußen. H. Saul.
Doennigs Kochbuch.
Rezepte aus der guten ostpreußischen Küche. M. Haslinger, R.M. Wagner.
Spezialitaeten aus Ostpreußen. M.Lindt.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
