Dabar tai būtų visai eilinis fantastinis siužetas: griuvėsiai, materialūs praėjusių laikų pėdsakai, dideli artefaktai ir asmeniniai daiktai, kurių paskirtį bandai atspėti, o dar reklaminiai plakatai. Kaliningrado Kaštonų alėjoje iki šiol išlikusi emaliuota reklaminė lentelė, reklamuojanti „Persil“. Dabar kiekviena namų šeimininkė žino, kad tai paprasti skalbimo milteliai, o išsivysčiusio socializmo epochoje, kai ūkinis muilas buvo deficitas, tai buvo kažkas paslaptingo ir labai labai seno. Nors buvo ir „įšventintųjų“: jūreiviai, užsukdavę į užsienio uostus, ir kariškiai, tarnavę tuometinėse socialistinėse šalyse. Jų vaikai buvo kupini savo svarbos dėl prisilietimo prie paslapties.
Bet visada išsiskirdavo vietiniai berniūkščiai, kurie laipiodavo po griuvėsius, ieškodavo visokių daiktų, ne visada nekaltų, bet visada paslaptingų. Kiekvienuose namuose būdavo koks nors daiktas, primenantis šio krašto istoriją: paveikslėlis, lėkštė, įrankis. Dažnai tai būdavo patys namai arba tai, ką „paveldėjo“ persikėlėliai, – baldai ar kokie nors daiktai. Tie berniukai, kurie atvažiuodavo į sritį, greitai įsitraukdavo į šį andegraundą ir taip pat įsigydavo savo materialų istorijos ženklą. Labai dažnai tai būdavo keraminiai alaus butelių kamščiai, monetos ar karinės regalijos. Visa tai būdavo arba išmainoma, arba iškasama, arba surandama tuose namuose, kurie buvo skirti nugriauti.
Apskritai kasinėjimai ir visoks kitoks marodieriavimas nusipelno atskiro pasakojimo.
Pirmaisiais metais sritis buvo statybinių medžiagų šaltinis. Tai yra, iš pradžių buvo ardomi griuvėsiai, o paskui ir ištisi namai. Plytos keliaudavo į Maskvą ir Leningradą.
Vadinasi, ir valstybė tada nesibodėjo... Žinoma, ir naujieji srities gyventojai norėjo paversti regiono galimybes pinigais. Tinkamų naudoti daiktų ir aplinkos tvarkymo elementų priėmimo į metalo laužą problema, jei tikėti pirmųjų persikėlėlių pasakojimais, atsirado kartu su jų atsiradimu šioje žemėje. Žmogus, kurio jaunystė prabėgo 7-ojo dešimtmečio pradžioje, pasakojo, kad jis ir jo bendraamžiai uždarbiaudavo priduodami švino kanalizacijos vamzdžius ir visokius spalvotųjų metalų dirbinius. Kalbėta, kad ir Kanto paminklo originalas prapuolė „Vtorcvetmet“ tankmėse.
Berniukai retai paversdavo kasinėjimus pajamų šaltiniu, ši gyvenimo dalis veikiau buvo nuotykių šaltinis, taip pat galimybė prisiliesti prie paslapties. Visose knygose, laikraščiuose ir žurnaluose krašto istorija prasidėdavo 1945 metais. Net ir dabar žurnalistams balandį kartais prasprūsta Karaliaučiaus „išvadavimas“. Tiesiog visi jau taip įaugo į miestą ir jis tapo toks savas, kad tas „mūsiškumo“ jausmas, kaip sakoma, įsigėrė į kraują.
Kaliningrado sritis Sovietų Sąjungoje atliko maišyklės, maišančios žmones, vaidmenį. Net ir dabar sunku rasti tikrą kaliningradietį. Čia nėra giminės medžių, kurių šaknys siekia šimtmečius. Mūsų visuomenės istorija prasideda nuo 1946 metų.
Nuolat atsirasdavo ir tebeatsiranda vis naujų žmonių porcijų. Jūrai reikėjo žvejų, laivynas augo. Jūreiviai gaudė žuvį, užsukdavo į egzotiškas šalis, parveždavo įvairių įdomybių. Dabar sunku suprasti, ką tada reiškė kramtomoji guma, kuri tapdavo aptarimų ir pasmerkimų tema komjaunimo susirinkimuose. Džinsai ir sportbačiai, kurie praktiškai buvo jūreivio uniforma ir atrodė kaip pasiturimumo ir sėkmės simboliai. Kalbant apie aprangą, tai, kas išsiskirdavo iš niūrios pilkos masės, mūsų mieste buvo kasdienybė.
Dar viena keliaujanti grupė buvo kariškiai. Jie atvykdavo ir išvykdavo. Kariškių geografija driekėsi per visus karštuosius taškus, o daugelis baigdavo tarnybą srityje po socializmo šalių. Ir sprendžiant iš to, kad dalis stengėsi likti čia ir išėjus į pensiją, jie laikė sritį gera vieta gyventi. Bet viskas prasidėjo nuo persikėlėlių, kurie gaudavo butą ar namą, kartais dar esant ankstesniems šeimininkams. Jiems likdavo viskas. Kai kurie persikėlėliai, atvežti iš karo labai nuniokotų rajonų, o tai buvo kaimo rajonai, pirmą kartą susidūrė su tokiu būsto patogumų lygiu, kuris apėmė vandentiekį ir kanalizaciją.
Išnykusios civilizacijos požymių ir dabar galima aptikti mieste.
Tai ir priešgaisriniai hidrantai, ir liukai su užrašais vokiečių kalba. Ir nelabai stebina, kad vandentiekio liukai pažymėti raide H, nuo žodžio Hydro. Liko kelios gatvės vandens kolonėlės, kurios jau ne utilitarus daiktas, o mažoji architektūros forma. Grindinys – dar vienas mūsų regionui būdingas materialinės kultūros elementas. Jei atkreiptum dėmesį, tikro tašyto akmens grindinio ne taip jau daug. Tašytų akmenų grindinys – miesto turtingumo požymis. Kur kas dažniau pasitaiko skaldytas lauko akmuo, ir jis gali gulėti kelyje nuo Ordino laikų. Žmonės čia gyveno pasiturinčiai, bet ne turtingai. Tiesiog jie kaupė tuos turtus ir juos gausino. Yra namų, kurių laiptines puošia skulptūros, o laiptų aikštelės išklotos keraminėmis plytelėmis su piešiniais. Tai ne vilos, o seni daugiabučiai namai. Turbūt būtent šis priklausymas kitai civilizacijai, sustiprintas gausybės artefaktų, ir vertė srities gyventojus išsiskirti iš „sovietinių žmonių“ masės.
Nežinau kodėl, bet po to, kai Rytų Prūsija virto Kaliningrado sritimi, parkus mieliau įrengdavo kapinėse. Kalinino parkas Kaliningrade, parkas Gumbinėje. Seni medžiai, kažkodėl dažniausiai klevai, kūrė paslaptingą atmosferą. O gal klevai įsiminė kaip auksinio rudens paveikslėlis. Žinote, kai ore tvyro kažkokia žvarbi drėgmė, bet nėra nei lietaus, nei vėjo. Ir tik tai šen, tai ten nuo medžio liūdnai sklando tarsi pamirštas parašiutininkas geltonas ar raudonas lapas.
Nieko nestebinančios kvadratinės marodierių išraustų kapų duobės arba kapų, nuo kurių liūdnai pagarsėję „tvirti ūkininkai“ nuėmė granito plokštes svarbiems ūkio reikalams.
Beje, koks skirtumas, kaip tie žmonės vadinosi. Išniekintų vokiečių kapinių tema iškilo remontuojant pasaulinio proletariato vado paminklą Kaliningrade. Restauratoriai aptiko, kad dalis bronzinio Lenino postamento apdailos – tai antkapiniai akmenys, partijos reikmėms pavogti nuo kapų žmonių, kurie kadaise gyveno šioje žemėje.
Turbūt todėl Kaliningrado srities parkai, jų planavimas ir augmenija turėjo neskubų ritmą. Ritmą, labiau tinkantį ne pramogoms, o apmąstymams. Alėjėlėmis buvo gera neskubant vaikštinėti, tyliai kalbantis.
Laikui bėgant medžiai paseno, ir juos pradėjo keisti nauji sodinukai. Nyko šių vietų žavesys ir paslaptingumas. Pasikeitė kartos, pamažu pasimiršo, kad tai buvo kapinės, ir naujos statybos ėmė veržtis į parkų teritoriją.
Žinoma, pasaulis pasikeitė, ir Kaliningrado sritis, kuri buvo užsieniečiams uždaras regionas, dabar yra Europos Sąjungos teritorijos viduje. Daug kas tapo prieinama. Prekyba internetu leidžia pasirinkti tai, ko tu nori, o ne tai, ką primeta prekyba. Keičiasi ir miesto aplinka, pamažu virsdama kažkokia unifikuota ir beveide. Formuojasi naujas, suvidurkintas standartas. Ir todėl imi labiau vertinti tą nedaug, kas liko iš praeities. Iš čia ir kaliningradiečių noras išsaugoti grindinį, susijęs veikiau ne su nenoru keisti materialiąją aplinką, o su noru išsaugoti miesto dvasią, regimus jo (ir savo!) savitumo ženklus. Ir šiuo požiūriu srities gyventojai nesiskiria nuo bet kurio kito regiono gyventojų.
Visi nori išsaugoti savo savitumą (tapatybę!), tai, kas leis išskirti Kaliningradą iš tipiškų Rusijos miestų su standartiniais užstatymo projektais eilės, o kaliningradiečius padarys nepanašius į kitų miestų ir regionų gyventojus.
Žinoma, mūsų srityje gyvena įvairių žmonių. Bet aktyvioji gyventojų dalis nori gyventi savaip, būti nestandartinė, geriau informuota, labiau atsipalaidavusi, laisvesnė. Tokio elgesio pamatas, man atrodo, slypi būtent toje praeityje, kuri veikia dabartį per išlikusius materialinės kultūros pavyzdžius, tai yra būtis formuoja sąmonę.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
