Pagrindinis tokių masinių Bismarcko vardo bokštų statybų tikslas buvo pagerbti Vokietijos imperijos įkūrėją Otto von Bismarcką.
Bokštai buvo statomi iš privačių lėšų, daugeliu atvejų pinigus statyboms rinko visa bendruomenė. Buvo rengiami projektų konkursai, bokštams statyti parenkamos geriausios ir gražiausios vietos, dažniausiai aukštumose. Iš ten galima buvo apžvelgti aplinkines žemes ir gyvenvietes, o ir patys bokštai turėjo būti matomi iš toli. Tam tikromis dienomis bokštuose buvo uždegama ugnis*, primenanti apylinkių gyventojams didžius Vokietijos imperiją suvienijusio „geležinio kanclerio“ nuopelnus.
Dėl to šiais laikais dažnai kyla absurdiškų spėlionių, esą bokštais buvo perduodami ugnies signalai. Tai būtų buvę gana sunku, nes dauguma bokštų stovi dideliu atstumu vienas nuo kito, be to, telegrafo ir telefono amžiuje to ir nereikėjo.
Bismarcko bokštų statybos neaplenkė ir Rytų Prūsijos (kurios dalis dabar yra Kaliningrado sritis). Iš viso mūsų krašte buvo pastatyti aštuoni bokštai. Po Antrojo pasaulinio karo, padalijus Rytų Prūsiją, jie pasiskirstė po lygiai: keturi bokštai atsidūrė Lenkijos teritorijoje**, keturi – Kaliningrado srities.
Šie keturi bokštai stovi dabartinės Lenkijos teritorijoje:
– Drengfurt (Srokowo) – 12,5 metro aukščio bokštas atidarytas 1901 m. spalio 19 d., šiuo metu jis apgriuvęs;
– Osterode (Ostróda) – 21 metro aukščio bokštas atidarytas 1902 m. balandžio 1 d., šiuo metu jis geros būklės, rekonstruotas;
– Sensburg (Mrągowo) – 23 metrų aukščio bokštas atidarytas 1905 m. birželio 23 d., šiuo metu jis geros būklės, rekonstruotas;
– Soldau (Działdowo) – 12 metrų aukščio bokštas pastatytas iki 1914 m., šiuo metu jis apgriuvęs, informacijos apie šį bokštą itin mažai.
Toliau apžvelgsime Bismarcko bokštus, stovėjusius dabartinės Kaliningrado srities teritorijoje. Visi jie buvo pastatyti maždaug tuo pačiu metu, XX a. pradžioje, ir stovėjo aukštumose netoli didelių miestų. Iš keturių pastatytų bokštų iki šių dienų išliko tik du.
Bismarcko bokštas prie Gumbinės (Gusevo)
Pirmieji planai pastatyti Bismarcko bokštą Gumbinėje buvo paskelbti dar 1899 m. Tuomet buvo sudarytas ir jo statybos komitetas, kuriam pirmininkavo apskrities landratas. Statybos vieta parinkta Kallnerio aukštuma (Kallner Höhen) — 115 metrų virš jūros lygio.
Bokšto projektą parengė Gumbinės apygardos architektas Menzelis. Statybos darbai kainavo 15 tūkstančių markių, kurios buvo surinktos iš savanoriškų aukų.
Bokšto pamatai buvo padėti 1902 m. balandžio 1 d. Statybas prižiūrėjo karališkasis statybos inspektorius Gisslingas. Statybinė medžiaga buvo granito luitai, gabenami iš Mozūrų. Bokšto aukštis siekė 12 metrų. Viršutinėje jo dalyje buvo pritvirtinta lentelė su giminės herbu ir užrašu BISMARCK, o atviroje viršutinėje aikštelėje – dubuo ugniai kurti.
Iškilmingas bokšto atidarymas, sutraukęs daugybę žiūrovų, įvyko 1903 m. birželio 14 d.
Bokštas tapo viena reikšmingiausių apygardos lankytinų vietų ir mėgstama vietos gyventojų bei atvykėlių poilsio vieta.
Patogiausia iki jo buvo nuvažiuoti automobiliu keliu, kuris privesdavo beveik prie pat bokšto. Pėsčiųjų žygių mėgėjams dalį kelio tekdavo įveikti traukiniu (Darkiemio, dabar Oziorsko, kryptimi) iki Balbern stotelės, o iš ten pėsčiomis kalvotu gūbriu eiti iki bokšto.
Bokštas stovėjo iki 1945 m. sausio 20 d., kai, puolant sovietų kariuomenei, jį susprogdino vokiečių saperiai, kad priešo artileristai netektų orientyro.
Šiuo metu bokšto vietoje likę pamatų granito luitai, o prie pat vietos, kur jis stovėjo, prisiartinęs smėlio karjeras.
Bismarcko bokštas prie Karaliaučiaus (Kaliningrado)
Mintis pastatyti Bismarcko bokštą prie Karaliaučiaus kilo dar 1898 m. Vietos Pangermanų sąjungos siūlymu sudaromas bokšto statybos komitetas, kuriam pirmininkauja valstybės patarėjas Karlas Ouvrier***.
Tačiau tik 1902 m. gegužės 1 d. buvo paskelbtas architektų projektų konkursas. Jį laimėjo Karaliaučiaus architektas Richardas Jepsenas Dethlefsenasas, ir būtent jo projektas buvo pasirinktas įgyvendinti.
Bendra bokšto kaina siekė 28 tūkstančius markių, tačiau statybų pradžiai buvo surinkta tik 11 tūkstančių. Vėliau lėšų stoka ne kartą stabdė statybas, o projektas vos nebuvo nutrauktas.
Būsimam bokštui buvo parinkta aukščiausia Sembos pusiasalio vieta — Galtgarbeno kalnas, 111,4 metro virš jūros lygio. Iškilminga pamatų dėjimo ceremonija įvyko 1902 m. rugpjūčio 20 d. Statybinė medžiaga buvo granito luitai, išgauti Sembos pusiasalyje netoli statybvietės, taip pat atvežti akmenys, padovanoti specialiai statyboms. Tačiau jau 1902 m. pabaigoje dėl mažėjančio finansavimo statybos sustojo.
1903 m. pradžioje buvo įkurtas Bokšto statybos finansavimo komitetas. 1903 m. vasario 20 d. surengtas labdaros vakaras, o vasario 26 ir 27 d. „Louisenhöhe“ teatre parodytas baletas „Pelenė“, kurio pajamos atiteko statybos fondui. Vėliau, 1904 m., vėl buvo surengti labdaros vakarai, o svečių namuose Drugehnen netoli statybvietės – muzikinis pasirodymas, kurio metu pavyko surinkti 760 markių.
Karaliaučiaus ir Žuvininkų (Primorsko) apskritys ne kartą padėjo rinkti lėšas, kad būtų galima atnaujinti bokšto statybas.
Galiausiai statybos darbai buvo atnaujinti tik 1905 m. pavasarį, o užbaigti 1906 m. viduryje.
Kvadratinio skerspjūvio bokšto aukštis siekė 22,58 metro. Viršuje pagal tradiciją buvo įrengtas dubuo ugniai. Virš įėjimo puikavosi Bismarcko herbas.
Iškilmingas bokšto atidarymas įvyko 1906 m. rugsėjo 23 d. Visais vėlesniais metais tai buvo populiari poilsio, įvairių renginių ir mitingų vieta. Tam 1914 m. pradžioje priešais įėjimą į bokštą pietinėje pusėje buvo įrengta atvira aikštelė (Festhalle). Būtent joje 1914 m. birželį vyko Sembos jaunimo sąskrydis, kuriame dalyvavo feldmaršalas baronas von der Goltzas.
Žiemą bokštas ir kalnas traukė lankytojus aplink driekusiomis slidinėjimo trasomis ir slidžių tramplinu, kuris prasidėdavo prie pat bokšto papėdės.
Be to, ant paties kalno prie bokšto ir pietiniame šlaite stovėjo paminklai Napoleono karų dalyviams atminti. 1818 m. karo patarėjo Johanno Georgo Scheffnerio iniciatyva ant kalno buvo pastatytas kryžius ant granito luitų, skirtas išsivadavimo kare prieš Napoleoną žuvusiesiems pagerbti. Ant ketaus plokščių buvo išvardyti to karo mūšiai, o granito luite iškaltas užrašas „1818 m. rugsėjo 27 d.“. 1888 m. paminklas buvo restauruotas. Pietiniame kalno šlaite stovėjo dar vienas paminklas su kalavijo ir deglo atvaizdu, jo užrašas skelbė: „Tūkstančiams, žuvusiems už Tėvynę, nusipelniusiems šlovės ir dėkingumo. 1818“. Ten pat, kalno viršūnėje, 1820 m. buvo palaidotas ir pats Scheffneris – „dvasinių jėgų variklis“, kaip jį praminė karaliaučiškiai.
Bokštas stovėjo iki 1945 m. Kovo 1-osios naktį jį susprogdino sovietų kariuomenė per įnirtingą mūšį. Šio mūšio ir paties bokšto susprogdinimo aprašymų galima rasti tiek sovietų, tiek vokiečių liudininkų ir mūšio dalyvių atsiminimuose****.
Šiuo metu ant kalno įsikūręs karinis dalinys, o paminklo vietoje stovi obeliskas žuvusiems kariams atminti su užrašu: „Kary! Būk vertas atminimo tų, kurie žuvo kovose už šios aukštumos išlaisvinimą“.
Bismarcko bokštas prie Ragainės (Nemano)
Mintis pastatyti bokštą prie Nemuno priklauso Ragainės (Nemano) apskrities landratui grafui Georgui von Lambsdorffui. Jis planavo pradėti statybas dar 1899 m. viduryje, tačiau viskas vėl atsirėmė į finansavimą. 1910 m. pradžioje bokšto statybos fonde tebuvo 8 tūkstančiai markių, nors bendra darbų kaina siekė 17 tūkstančių.
Statybų vieta pasirinktas Signalinis kalnas (Signalberg) Ober-Eißeln vietovėje (gyv. Garino / Gorino), 67,8 metro virš jūros lygio. Pirmasis bokšto pamatų akmuo padėtas 1911 metais. Darbus atliko Ragainės statybos firma „Ewermann“. Bokšto pagrindas buvo mūrijamas iš plytų, o paskui apdailinamas granito plokštėmis.
Bokšto aukštis siekė 19,7 metro. Jis buvo kvadratinio skerspjūvio, 6 metrų pločio. Viršuje įrengta ugnies taurė, į kurią vedė keturių maršų laiptai, kiekviename po 18 pakopų. Virš įėjimo į bokštą buvo pritvirtinta šiurkščiai tašyto akmens lentelė su užrašu BISMARCK.
Iškilmingas atidarymas įvyko 1912 metų rugpjūčio 17 dieną. Per atidarymą su kalba ir projekto iniciatoriaus grafo von Lambsdorffo sveikinimais pasisakė apskrities viršininkas Hansas von Trebra.
Miško parke stovėjęs bokštas buvo mėgstamas apskrities gyventojų ir svečių. Šalia bokšto veikė pakelės kavinė, o nuo jos prie Nemuno vandenų leidosi pasivaikščiojimo laiptai.
Per Pirmąjį pasaulinį karą bokštas buvo apgadintas apšaudant rusų baterijoms, o 1914 metų liepos 12 dieną nuo skeveldros sužeidimo žuvo vokiečių stebėtojas Karlas Wendtas, vėliau su kariniu pagerbimu palaidotas prie bokšto. 1933 metais prie šiaurinės bokšto pusės, paties prašymu, buvo palaidotas ir apskrities viršininkas dr. Bernhardas Penneris, žuvęs per nelaimingą atsitikimą medžioklėje.
Šiuo metu bokšto būklė labai apgailėtina. Granito apdaila nubyrėjusi. Viršutinė bokšto dalis sugriuvusi, iš dalies – ir laiptai, todėl lipti į viršų pavojinga gyvybei. Kapai prie bokšto išniekinti ir prarasti.
Bismarko bokštas prie Įsruties (Černiachovsko)
Pirmąją mintį statyti Bismarko bokštą prie Įsruties 1908 metais iškėlė dvarininkas Wagneris. Tuomet mieste buvo įkurtas ir Bismarko bokšto statybos komitetas, ėmęsis rinkti lėšas. Visa darbams atlikti reikalinga 15 tūkstančių markių suma buvo surinkta iš savanoriškų įnašų ir aukų.
Bokšto statybai pasirinkta 33 metrų aukščio kalva netoli Įsros (Instručo) ir Angrapos upių santakos, kur prasideda Prieglius (dabar Pregolia).
Bokšto projektą parengė Įsruties architektas Schlichtingas. 1913 metų birželį komiteto posėdyje jis paskelbė, kad visos reikalingos statybinės medžiagos jau sugabentos į aikštelę ir galima pradėti pačias statybas. Darbai buvo patikėti rangovui Emiliui Kadereitui. Darbų eigą prižiūrėjo vyriausybės architektas Bode zu Kreuznach.
Bokšto aukštis siekė 15 metrų, kvadratinio pagrindo plotis – šešis metrus. Statybinėmis medžiagomis buvo naudojami neapdoroti lauko akmenys (išorėje), o viduje – plytų mūras. Viršuje, atviroje aikštelėje, stovėjo tradicinė ugnies taurė. Virš įėjimo buvo pritvirtinta lentelė su užrašu BISMARCK.
Per iškilmingą atidarymą, įvykusį 1903 metų rugsėjo 7 dieną susirinkus gausiam būriui miestiečių, iškilmingą kalbą pasakė Gumbinės apygardos vyriausybės prezidentas dr. Gramschas. Grafienei von Bismarck buvo išsiųsta telegrama su žinia, kad Bismarko atminimo bokštas, dalyvaujant gausiai miniai, atidarytas ir pašventintas. Atsakydama ji atsiuntė telegramą su padėkos žodžiais.
Vietos gyventojų ir apskrities svečių mėgstamas bokštas išstovėjo iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Šiuo metu jo būklė avarinė. Iš dalies sugriuvę laiptai ir viršutinė aikštelė, iš dalies prarastas lauko akmenų mūras.
2011 metais, įgyvendinant projektą „InsterGOD“, bokštas buvo išmatuotas, nufotografuotas ir parengtas jo restauravimo eskizinis projektas.
Tokia trumpa Bismarko bokštų, stovėjusių dabartinės Kaliningrado srities teritorijoje, istorija. Išlikę griuvėsiai (kitaip jų ir nepavadinsi) yra populiarūs tarp vietos ir atvykstančių turistų, tačiau avarinė objektų būklė kelia nerimą, kad netolimoje ateityje galime netekti ir šių įžymybių.
Autoriaus nuotraukos ir nuotraukos iš „Rytų Prūsijos vaizdinės informacijos archyvo“ (www.bildarchiv-ostpreussen.de).
_____________
* Daugumos bokštų viršuje buvo įrengta ugnies taurė; ugnis joje būdavo uždegama tam tikromis dienomis – per Bismarko gimtadienį arba Vokietijos suvienijimo į vieną Imperiją dieną.
** Iš viso dabartinės Lenkijos teritorijoje išliko 17 bokštų.
*** Valstybės patarėjas Karlas Ouvrier (Karl Ouvrier) kartu buvo ir Pangermanų sąjungos Karaliaučiaus skyriaus pirmininkas.
**** Pavyzdžiui: Кобылянский И.Г. Прямой наводкой по врагу. М.: Яуза, Эксмо, 2005. Arba: Fischer-Borken K. Sturm auf Galtgarben/Der Landser. № 314.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
