Žinoma, su Kaliningrado sritimi besiribojančių regionų (Pamario, Varmijos ir Mazurų bei iš dalies Palenkės vaivadijų) žiniasklaidoje Kaliningradas reguliariai tampa naujienų herojumi. Vietos leidiniai rašo apie Kaliningradą kalbėdami apie tam regionui svarbiausias temas. Tokio susidomėjimo priežastis akivaizdi. Daugelis Lenkijos pasienio miestų ir miestelių gyventojų užsiima „legalia benzino kontrabanda“, todėl jie ieško informacijos apie padėtį pasienyje ir pan. Pavyzdžiui, Gdansko „Gazeta Wyborcza“ leidime pasirodė mano straipsnis apie krovininio kelto linijos tarp Kaliningrado ir Vokietijos atidarymą. Tačiau yra ir daugybė nacionalinių žiniasklaidos priemonių, kurias žiūri, klauso ir skaito visoje Lenkijoje. Jose Kaliningrado srities tema iškyla ne taip jau dažnai ir daugiausia dviem aspektais. Pirma, tai su karine tematika susijusios naujienos, pasirodančios Rusijos ir Vakarų įtampos fone.
Vienintelė Lenkijos siena su Rusija – tai siena su Kaliningrado sritimi, kurioje sutelktos didelės karinės pajėgos.
Antra, tai, žinoma, Lenkijos ir Rusijos bendradarbiavimo pasienio regione temos.
Didžiųjų Lenkijos leidinių žurnalistai paprastai pasirodo vietinio pasienio eismo zonoje (tiek Lenkijos, tiek Rusijos pusėje), kai įvyksta kokių nors įdomių politinių įvykių, kad patikrintų, ar jie paveikė paprastų abiejų šalių piliečių tarpusavio pasitikėjimą, taip pat verslo santykius. Prie pagrindinių nušviečiamų temų galima priskirti ir vietinio pasienio eismo susitarimo įsigaliojimą, ir Krymo prijungimą prie Rusijos, ir lenkų sumušimo Kaliningrado srityje bei kaliningradiečių sumušimo Lenkijoje atvejus, ir sankcijų bei atsakomųjų sankcijų temą, ir 2018 m. pasaulio čempionato temą, kuri netrukus, ko gero, iškils dar dažniau.
Įdomią publikaciją man pavyko rasti dienraštyje „Polska The Times“ praėjusių metų birželį. Straipsnis pasirodė lenkų laikraštyje, tačiau laikraštis priklauso žiniasklaidos grupei, leidžiančiai garsųjį Londono „The Times“. Reportažo „Kaliningradas – Rusijos gabalėlis prie Baltijos jūros“ autorius – ne lenkų žurnalistas, o britų leidinio darbuotojas Tomas Chesshyre’as. Lenkijoje tekstas buvo išspausdintas išverstas. Todėl čia sunku kalbėti apie kokį nors būdingai lenkišką požiūrį. Necituosiu jo – straipsnis gana standartinis, aš jį dėčiau į dėžutę su užrašu „Kaliningradas pradedantiesiems“. Jame yra apie Kantą, apie gintarą, apie Kuršių neriją. Viename sakinyje paminėti ir Karaliaučiaus pilis, ir Tarybų rūmai. Vienintelis dėmesį patraukiantis momentas – sienos aprašymas. Europos Sąjungos gyventojams, pamiršusiems pasienio kontrolę, o gal ir visai jos nepažinojusiems, tai bene viena pagrindinių kelionės į Kaliningrado sritį atrakcijų.
Jei į Maskvą ar kitus Rusijos miestus jie greičiausiai skristų lėktuvu, tai į Kaliningradą tenka važiuoti automobiliu ar autobusu. Ir štai čia atsiranda egzotika: siena su savo statiniais, pasieniečiais, keistu grėsmės pojūčiu.
Jei nesate įpratę susidurti su uniformuotais valstybės tarnautojais, dėl jų gausos pasienyje jums gali pasirodyti, kad padarėte kažką bloga... Gal vertėtų tai išnaudoti turizmo plėtrai ir rengti šou, ypač prieš 2018 m. pasaulio čempionatą? (Juokauju!) Siena yra siena – rimtas dalykas, ką visiškai teisingai savo tekste perteikė britų reporteris.
2015 m. kovą lenkiškasis „Newsweek“, remdamasis Lenkijos naujienų agentūros publikacijomis, rašė apie stiprėjančią Kaliningrado srities militarizaciją. Nieko nuostabaus: blogėjant Rusijos ir NATO santykiams, didelių karinių pajėgų buvimas regione yra svarbus su Lenkijos nacionaliniu saugumu susijęs klausimas. Straipsnio autorius svarsto, ar Kaliningrado srityje yra raketų kompleksų „Iskander“, galinčių nešti branduolinius užtaisus. Ši tema reguliariai keliama Lenkijos žiniasklaidoje, ir man sunku ją pakomentuoti kitaip, nei pasikartojant: Lenkijos susidomėjimas šiuo klausimu pagrįstas ir visiškai suprantamas.
Taigi, judėdami laiko skale atgal, prieiname 2014-uosius, kai pavyzdiniams Lenkijos ir Rusijos santykiams pasienio zonoje grėsė pavojus dėl įvykių Ukrainoje. Tų dienų atmosferą perteikia Jagienkos Wilczak reportažas dideliame savaitiniame žurnale „Polityka“ ir, dar stipriau, populiaraus televizijos žurnalisto Tomaszo Sekielskio televizijos laida „Po prostu“ („Tiesiog“).
„Politykos“ žurnalistė tyrinėja Lenkijos ir Rusijos santykių būklę Lenkijos sienos pusėje, apsilankiusi pasienio mieste Bartošicuose. 2014 m. kovą kažkas jai ten pasakė, kad netrukus vietinis pasienio eismas bus panaikintas, o siena uždaryta. Lenkijos konsulas patvirtino gandus apie gandus, sakydamas, kad į Lenkijos konsulatą Kaliningrade skambina daugybė žmonių, klausiančių apie vizų išdavimo ir sienos kirtimo apribojimus.
Nors Lenkijos URM tuo metu aktyviai neigė informaciją apie vietinio pasienio eismo projekto uždarymą, abiejose sienos pusėse žmonės buvo susirūpinę.
Straipsnyje pateikiami oficialių asmenų pasisakymai, pavyzdžiui, Elblongo mero Jerzy Wilko, kuris kalbėjo apie norą palaikyti gerus santykius su Kaliningrado partneriais. Tarpusavio pasitikėjimas buvo išbandytas dėl diametraliai priešingos daugelio lenkų ir rusų reakcijos į įvykius Ukrainoje. „Politykos“ reporterė aprašo įvairius incidentus ir gandus apie neigiamą požiūrį tiek į rusus, atvykstančius į Lenkiją, tiek į lenkus, lankančius Kaliningrado sritį. Reikia pažymėti, kad praktiškai nė viena iš papasakotų istorijų nebuvo oficialiai patvirtinta. Lenkų leidinio žurnalistei tai pasakė net Rusijos konsulate Gdanske – ten nebuvo gauta jokių skundų. Bet vis dėlto įtampa buvo juntama, ir žurnalistei pavyko ją perteikti straipsnyje. Ji pasikalbėjo su graikų apeigų katalikų kunigu iš Bartošicų, taip pat su rusais, lankančiais Mikolaikų kurortą. Viena kitai už akių oponuojančios pusės buvo visiškai įsitikinusios savo tiesa, ir dialogą tarp jų buvo sunku net įsivaizduoti. Aš taip pat gerai prisimenu tą laiką ir, nors problemos tebėra, laimei, atmosfera nurimo. Dulkės nusėdo, ir matau, kad abi pusės nori tęsti abipusiai naudingą bendradarbiavimą, net nutylėdamos kai kuriuos klausimus. Vietinio pasienio eismo susitarimas tebegalioja. Gandai liko gandais.
„Politykos“ reportažas pasirodė 2014 m. kovą, o tų pačių metų rugsėjį, beveik iškart po to, kai Rusija įvedė maisto produktų embargą, į Kaliningradą išvyko populiarus lenkų televizijos žurnalistas Tomaszas Sekielskis. Jo asmeninis populiarumas ir tai, kad laida „Po prostu“ rodoma pirmajame Lenkijos valstybinės televizijos kanale, – jau pakankamas pagrindas skirti jai dėmesio. Ši laida vėl grąžina mus į nervingumo atmosferą, tvyrojusią regione 2014 metais.
Laidos vedėjas apsilankė Centriniame turguje, kur su filmavimo grupe įamžino senutę, išreiškusią norą „pakarti JAV prezidentą Baracką Obamą“.
Kitos prekiautojos gyrė Putino ir Rusijos vyriausybės veiksmus, įrodinėdamos, kad Europos produktų embargas padės vystytis Rusijos gamintojams ir leis jiems padidinti savo rinkos dalį. Vis dėlto kainų augimas jau tada buvo pastebimas. Tomaszas Sekielskis kalbasi su srities Dūmos deputatais, išklauso jų požiūrį. Medžiagoje praktiškai nėra laidos autoriaus komentarų, tačiau kritišką nuomonę apie tai, kas vyksta, išsako Kaliningrado žurnalistas Aleksejus Šabuninas. Įdomiausias laidos momentas buvo tada, kai lenkų žurnalistai pastebėjo, kad juos nuolat seka tie patys automobiliai, ir pabandė pasprukti nuo sekimo. Taip išėjo siužetas apie Kaliningrado sritį kaip uždarą vietą, ypač saugomą nuo pašalinių.
Būtent tokį – uždarą ir pavojingą – Kaliningradą Lenkijoje įsivaizdavo dar neseniai. Viskas, žinoma, dėl regiono kaip uždaros karinės bazės istorijos, taip pat dėl 10-ojo dešimtmečio, kai lenkai gavo galimybę lankytis srityje. Šio naratyvo elementų vis dar esama Lenkijos žiniasklaidos erdvėje. Visai neseniai lenkų žurnalistas Tomaszas Lisas kalbėjo Vokietijos televizijos ARD laidoje apie sudėtingą žiniasklaidos padėtį Lenkijoje po paskutinių rinkimų. Be kita ko, jis paminėjo Kaliningradą kaip vietą, į kurią anoniminiai interneto troliai grasina išvežti jo kūną.
Galiausiai vidutiniam lenkui (ir plačiau – europiečiui) Kaliningradas atrodo pavojinga ir nesuprantama vieta, į kurią galima „išvežti kūnus“.
Ir pagaliau pateiksiu dar vieną požiūrį į Kaliningrado sritį iliustruojantį pavyzdį, kurį radau viename didžiųjų interneto portalų – „Interia“. Vyrams skirtame skyriuje nežinomu laiku (publikacijos datos rasti nepavyko), bet tikrai per pastaruosius trejus metus (tai rodo grupės „Parowóz“ hito „Witaj Lidl, witaj Biedronka“ paminėjimas) pasirodė straipsnis pavadinimu „Kaliningradas – palikite viltį visi, kurie čia įvažiuojate“. Medžiagoje – vien „kepti faktai“, nors prasideda ji gana kasdieniškai: pradėtas įgyvendinti bevizio režimo susitarimas, pasienio punktai nepajėgia aptarnauti tokio automobilių kiekio, eilės, lenkai važiuoja benzino, rusai – maisto produktų, apie tai dainuoja „Parowóz“. Toliau tema įsisuka. Daugumoje Kaliningrado srities kelių galioja greičio apribojimas – iki 70 km/h, bet ne visi jo laikosi: „Ladas“ ir „Volkswagenus“ lenkia prabangūs automobiliai, nauji BMW ir „Mercedesai“. Prie šių automobilių vairo neva sėdi vietos gangsteriai arba valdininkai, arba, kaip pažymi autorius, ir vieni, ir kiti viename asmenyje. „Tokio automobilio vairuotojas iki pusės dienos leidžia laiką kabinete kaip valdininkas, pasirašinėja popierius ir geria kavą, o paskui apsivelka odinę striukę, užsideda tamsintus akinius, sėda prie šio [t. y. prabangaus] automobilio vairo ir važiuoja daryti tikro verslo.“ Paskui autorius pereina prie kitos temos. Jei važiuosite į sritį ne nuo Elblongo, o iš Suvalkų pusės per Geldapės pasienio punktą, pateksite į Gusevą, kuris straipsnyje vadinamas „piliakalniu“, taip pat vienu iš Europos narkomanijos plitimo centrų, kur dažniausia mirties priežastis – AIDS. „Ant žemės pūva dešimtys švirkštų su adatomis ...“ Toliau aprašomas pogrindinis kazino Oziorske, kuriame neva (antraeilėse pareigose) dirbo miesto savivaldybės darbuotoja Tatjana. Dar toliau skaitome, kad pačiame Kaliningrade, mieste, kuris neabejotinai yra regiono nusikalstamumo centras, susišaudymai – įprastas dalykas. Žurnalisto informacija, kurios šaltinių jis taip ir nenurodo, Kaliningrade kažkur 2012–2013 m. nusikaltėlių bendruomenė „vagimi įstatyme“ pripažino kažkokį Andriuchą Kaliningradskį. Šios „elegantiškos“ medžiagos pabaigoje sužinome, kad Kaliningrade apie 20 tūkst. žmonių verčiasi prostitucija. O kaip paprasti gyventojai?
„Gyventojai stengiasi gyventi savaip, nesusidurdami nei su valdininkais, nei su banditais. Nors šiame labiausiai militarizuotame Europos regione gražiausi paplūdimiai paversti poligonais, rusai į tai nekreipia dėmesio – tiesia antklodes ir statosi paplūdimio skėčius šalia spygliuotos vielos užtvarų. Tik kartais jų poilsį nutraukia desantas iš didžiausio pasaulyje oro pagalvės laivo „Zubr“.“
Atvirai sakant, nežinau, kaip pakomentuoti šiame straipsnyje parašytą, bet prisipažinsiu, kad šis tekstas man labai patiko kaip tam tikras literatūros kūrinys su savo vidine logika ir nuoseklumu. Iš to, kas parašyta, neįmanoma suprasti, ar straipsnio autorius apskritai pats lankėsi Kaliningrado srityje, nenurodyti ir informacijos šaltiniai. Tačiau apskritai medžiaga būtent dėl savo pseudosensacingumo pritraukia auditoriją.
Deja, toli nuo pasienio zonos gyvenantis lenkų skaitytojas, kuris pats nesilanko Kaliningrade ir negali sekti čia esančios padėties, linkęs tokius dalykus priimti už gryną pinigą. Kaip jau minėta, dėl tam tikro paslaptingumo, susiklosčiusio apie Rusijos eksklavą pokario metais, Kaliningradas lenkų diskurse paprastai figūruoja kaip pusiau mitinis miestas, panašus į Gotamą iš filmų apie Betmeną. Todėl kai kurie į Kaliningradą atvykstantys lenkų turistai tikisi būtent posovietinės egzotikos ir to, kas jų kelionę pavers tikru nuotykiu. Jei toks požiūris į miestą ir tokie lūkesčiai egzistuoja, gal vertėtų tuo pasinaudoti ir išnaudoti tai turistams pritraukti?
____________________
* Straipsnio pavadinimas „Artimas nepažįstamasis“ – puiki mūsų kaimyniškų santykių metafora – nukreipia mus į žinomą knygą ir filmą, taip pat į didelį regioninį projektą, skirtą Rusijos, Lenkijos ir Lietuvos kultūros organizacijų sąveikai plėtoti. Projektas „Artimas nepažįstamasis“ suteikia kaimynams gerą galimybę geriau vieni kitus pažinti.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
