Pirmoji žodžio Bönhasen dalis (priklausomai nuo tarmės – Bön, Böhn, Boden) reiškė mansardos aukštą (lietuviškai – palėpę), kur nelegalus amatininkas arba, rečiau, iš gildijos pašalintas meistras vertėsi savo amatu, taip pažeisdamas miesto taisykles. Antroji dalis – Hase (liet. kiškis) – nurodė visiems į ausis įkyrėjusį beveik kiškišką nelegalų vikrumą bėgant nuo persekiotojų, kurie galėjo būti arba valdžios atstovai, arba oficialių gildijų nariai.
Jei namo, kuriame dirbo „kiškis“, karnizas buvo atgręžtas į gatvę (dauguma jų senuosiuose Europos miestuose buvo labai siauros – jų stogai dažnai beveik susisiekdavo vienas su kitu), vargšas galėjo pasislėpti nuo nekviestų svečių, bėgdamas palėpėmis, šokinėdamas nuo stogo ant stogo…
Dėl to, kad nebuvo produkcijos kokybės kontrolės, ir dėl nepalankių darbo sąlygų prieblandoje skendinčiose mansardų patalpose „palėpės kiškių“ gaminamos prekės dažnai būdavo prastos, todėl liaudyje buvo paplitusi nuomonė, kad Bönhasen – nevikrūs, nemokšiški broko darytojai.
Kai kuriuose XVII–XVIII a. Šiaurės Vokietijos miestuose pareiga persekioti tokius nelegalus buvo įrašyta į Prekybos rūmų (Krameramt) įstatus.
Labai dažnai ši pravardė prilipdavo prie siuvėjų, nes jiems užsakymams atlikti reikėjo tik dėžutės su siuvimo reikmenimis ir audinio, o senais laikais jie daugiausia dirbdavo namuose. „Palėpės kiškiais“ neretai vadindavo ir nelegalius „advokatus“, padedančius sudaryti sandorius be jokio teisinio pagrindo.
Tarp mėsininkų buvo savų nelegalų. Juos vadino Gassenschlächter, arba Bückser – „skersgatvių mėsininkai“. Šie vyrukai už prieinamą kainą samdydavosi vadinamajam „gyvulių skerdimui namuose“. Uždarbis jų buvo visai neblogas, nes išliko daugybė liudijimų, kad mėsininkų gildijos pameistriai, kuriems dėl kokių nors priežasčių nusibodo darbas pas šeimininkus, pereidavo į „gatvės mėsininkus“.
Gildijos užtikrino savo nariams prieigą prie stokojamų žaliavų, kartu tramdydamos neoficialių amatininkų apetitą. Antai gintaro apdirbimo meistrų gildijoje pameistriams nebuvo leidžiama vykdyti pašalinių užsakymų gintaro dirbiniams ir net savarankiškai pirkti gintarą.
Gildijos nariu pameistrys paprastai galėjo tapti tik vedęs meistro dukterį. Kitos sąlygos įstoti į Šiaurės Vokietijos miestų gildijas buvo: kapitalo turėjimas, aukštas statusas visuomenėje, deramas gyvenimo būdas, gimimas teisėtoje santuokoje gyvenusiems tėvams, taip pat kokybiškų dirbinių pagaminimas prižiūrint vyresniajam meistrui.
Šiuo požiūriu iškalbinga XVII amžiaus vokiečių tapytojo Hanso fon Hembseno (XVI a. pab., Liubekas – 1673, Revelis) istorija. Persikėlęs į Revelį, jis dirbo ten kartu su savo padėjėju Hansu Detersu. 1637 metais Hembsenas padavė vietos tarybai skundą dėl miesto cechų meistrų: šie tvirtino, kad, būdamas „svetimšalis“, Hembsenas atima iš vietos meistrų jų sąžiningą uždarbį ir duonos kąsnį, pardavinėdamas savo darbus iš rankų: „ketina pakenkti mūsų gildijai ir atimti iš mūsų pragyvenimo šaltinį“. O Hembsenas pareiškė, kad gildija persekioja jį kartu su pameistriu kaip „palėpės kiškius“, ir prašė apsaugoti jį kaip laisvąjį dailininką nuo oficialių miesto tapytojų savivalės. (Žinoma, kad Hembsenas nepasisekė ir mirė skurde…)
● Redakcijos pastaba: skaitykite VisitPrussia.com interviu su vokiečių, o ypač prūsų pasakų vertėja, mūsų nuolatine autore Tatjana Kolivai, kuri rašo savo tinklaraštį, kuriame paskelbta begalė kitų jos išverstų palyginimų, legendų ir pasakų.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
