Mano karinės tarnybos istorijos tęsinys ir prūsų karai

(Tęsinys.)

1–3 dalys. 4 dalis. 5 dalis. 6 dalis. 7 dalis.

49-asis laiškas. Žygis į Vėluvą
50-asis laiškas. Prie Allenburgo
51-asis laiškas. Atgalinis žygis
52-asis laiškas. Prie Tilžės
53-iasis laiškas.
54-asis laiškas. Karaliaučiaus užėmimas
55-asis laiškas. Antrasis mūsų žygis į Prūsiją
56-asis laiškas. Stovėjimas prie Torunės
57-asis laiškas. Žygis į Karaliaučių
58-asis laiškas. Įžengimas į Karaliaučių
59-asis laiškas. Karaliaučiuje
60-asis laiškas. Karaliaučiaus aprašymas

ŽYGIS Į VĖLUVĄ

49-asis laiškas

Mielas bičiuli! Ankstesniuose laiškuose pavaizdavęs jums visą pirmąją mūsų pirmojo prūsiško žygio pusę ir papasakojęs, kaip ėjome prieš savo priešą, kaip jo ieškojome, kaip su juo kovėmės ir jį nugalėjome, dabar imsiuosi pasakoti, kas dėjosi pas mus po mūsų Apraksino mūšio, ką paskui darėme su tuo priešu ir ką jis su mumis, ir kuo galiausiai baigėsi šių metų kampanija.

Ši medžiaga, kaip manau, jums bus ne mažiau įdomi nei ankstesnioji; tačiau ar bus ir tokia pat maloni kaip ana, už tai jokiu būdu negaliu iš anksto laiduoti, nes įvykiai buvo ne tokie, o visai kitokie, tad ir aš būsiu priverstas tapyti kitokio pobūdžio paveikslus. Todėl nepykite, jei akims jie kartais bus ne itin linksmi ir malonūs, o greičiau apmaudūs. Ne aš, o tų laikų metas ir aplinkybės buvo kalti, kad jie tokie, o ne kitokie, nes aš būsiu priverstas aprašyti tai, kas buvo. Prie to dabar ir pereinu.

Paskutiniame savo laiške sustojau ties tuo, kaip mes, nugalėję savo priešą, apsistojome stovykla toje vietoje, kur vyko mūšis, ir kelias dienas praleidome švęsdami šią pergalę, rinkdami ir laidodami žuvusiuosius. Šis poilsis, nors mums ir nebuvo nemielas, vis dėlto negalima pasakyti, kad būtų buvęs ir malonus, o mes vis labiau stebėjomės, kodėl mūsų karvedžiai ir vadai nesistengė kalti geležies, kol ji dar karšta, neskubėjo vytis pabėgusio priešo, sutriuškinti jo likusios mažos armijos ir kuo greičiau užvaldyti visos Prūsijos karalystės. Ir kadangi nė vienas žmogus visoje mūsų armijoje neabejojo, kad prūsai jau nė nemanys mums priešintis, o bėgs nuo mūsų kaip avys, tai jau guodėmės išankstine viltimi, kad greitai, labai greitai išvysime ir garsųjį jų sostinės miestą Karaliaučių ir įžengsime į kraštą, kuriame visko apstu; ir kadangi visi nekantriai troško, kad tai greičiau išsipildytų, tai vos tik išaušo trečioji diena po mūšio ir mes tos dienos rytą vėl išgirdome mušant zorią, o ne generalinį maršą, visi jau ėmė gana garsiai kalbėti: „Kam mes čia stovime ir taip ilgai delsiame?“

Pagaliau atėjo rugpjūčio 22-oji, ir mes, visų bendram džiaugsmui, išgirdome, kad mušamas generalinis maršas, o ne zoria.

Dieve mano, kaip tada visi apsidžiaugėme! Niekas, manau, niekada nėra su tokiu noru ir uolumu išžygiavęs į žygį, kaip mes tą rytą; mat visa kariuomenė jau seniai murmėjo, kad mus taip ilgai laiko vienoje vietoje ir tuo tarpu duoda priešui laiko atsipeikėti ir sutelkti jėgas; visi jau seniai ir su didžiausiu ryžtu troško eiti priešui iš paskos, todėl ne tik nė kiek nepyko, kad mus prižadino labai anksti ir kad turėjome išžygiuoti vos brėkštant, bet mielai būtų sutikę žygiuoti ir nuo pat vidurnakčio.

Kadangi išžygiavome taip anksti, tai niekas neabejojo, kad tą dieną padarysime didelį perėjimą ir nueisime mažų mažiausiai kokius dvidešimt varstų. Tačiau šiuo požiūriu labai apsirikome. Mūsų armija, prasibrovusi pro mišką tuo siauru perėjimu prie Almenhauseno, kurį jau anksčiau minėjau ir už kurio anksčiau buvo prūsų stovykla, ir praėjusi kitą čia buvusį kaimą, Buschdorfą, nužygiavo ne daugiau kaip penkis varstus ir vėl apsistojo stovykla. Tai mus visus nepaprastai nustebino, ir daugelis, piktindamiesi, dar tada sakė: „Na! Šiandien tai mes ir nudrožėm, broliai! Juokai sakyti, kiek!“ – „Taigi!“ – pritarė kiti, – „tokiu vikrumu mes ir per visą mėnesį iki Karaliaučiaus nenueisime!“

Eidamas pro minėtąjį, kokių dviejų varstų pločio mišką, su ypatingu smalsumu žvelgiau į tą siaurą perėjimą, kuris prieš kokias tris dienas sustabdė mūsų vadus ir paskatino juos pakeisti savo sumanymo planą, ir radau, kad šis defilė iš tiesų buvo labai svarbus ir sunkiai praeinamas, ir prūsai su nedaugeliu žmonių ir patrankų būtų galėję čia mums pridaryti daugybę žalos ir sutrukdyti pro jį praeiti. Mes ir be priešo turėjome nemažai vargo, kol prasigavome pro šį siaurą perėjimą mišku.

Mums nakvojant minėtoje vietoje, prieš bet kokį lūkestį ir laukimą visoje armijoje kilo sąmyšis, ir, kas labiausiai stebina, mūsų didžiai gėdai – visiškai tuščias. Tai dar labiau padidino mūsų apmaudą vadams. „Vargas, o ne vadai jūs, mūsų ponai, – kalbėjome žiūrėdami į juos, – būdami nugalėtojai, bijote kiekvienos musės ir visą armiją patys nežinote kam keliate ant kojų ir drumsčiate.“

Kai prašvito, vėl pamažu pasivilkome į žygį. Ir kadangi nesitikėjome, kad ir tą dieną mūsų žygis bus sėkmingesnis, tai juokdamiesi kalbėjome tarpusavy: „Pažiūrėsim, ką Dievas duos šiandien ir kiek gi nueisim.“ Ir savo nuomone tikrai neapsirikome.

Ištisą pusdienį vilkomės keturis varstus, eidami visomis siauromis vietomis tarp miškų ir krūmynų. Šis perėjimas, kad ir koks mažas buvo, mus be galo nuvargino. Diena pasitaikė pati karščiausia, ir tvankuma tokia, kad nežinojome, kur dėtis.

Labiausiai mus erzino tai, kad beveik kiekviename žingsnyje turėjome sustoti ir delsti po kelias minutes. Vos spėdavome nueiti kokį dešimt ar dvidešimt sieksnių, kai sušukdavo „stok!“, ir mes turėdavome stovėti ir keptis saulės kaitroje, o paskui vėl pajudėdavome penkis žingsnius ir vėl „stok!“, ir taip toliau. Neįmanoma apsakyti, koks nepakeliamas toks lėtas žygis per karščius, ypač tokiu metu, kai nuo fronto negalima niekur nė per žingsnį atsitraukti. Tikrai lyg kas dūšią trauktų; ir jei nebūtume turėję tos paguodos, kad kiekvienas iš mūsų turėjo butelį vandens, sumaišyto su actu, tai iš troškulio nebūtume žinoję, ką daryti. Niekada per visą žygį šis vanduo nebuvo mums toks reikalingas ir brangus kaip tą dieną. Jis mums atrodė geresnis ir puikesnis už visus pasaulio šampaniškus ir vengriškus vynus, ir mes tūkstantį kartų dėkojome patys sau, kad susiprotėjome juo apsirūpinti ir pristatyti pilnas mūsų kuopų šovinių dėžių priekines dėžes butelių. Ypatingos laimės dėka per visą žygį neturėjome acto stokos. Pirkome jį po rublį už štofą; bet jis mums buvo toks reikalingas, kad būtume sutikę mokėti už jį ir po du, ir po tris rublius, jei to būtų pareikalavusi būtinybė.

Eidami tokiais lėtais žingsniais ir kas minutę kankindamiesi apmaudu, nesupratome, kokia gi buvo priežastis, kad taip lėtai vilkomės. Bet vos tik praėjome minėtuosius miškelius ir, išsikapstę į lauką, pasiekėme aukštą vienos upės krantą, tuoj sužinojome priežastį; mat čia, didžiausiai mūsų nuostabai, už upės tolumoje priešais save išvydome visą priešo stovyklą, išsidėsčiusią ant kalno.

Šis reginys mus visus nepaprastai pritrenkė, nes mažiausiai galvojome, kad priešas yra taip arti mūsų, o laikėme jį toli pasitraukusiu. Iš to nesunku buvo padaryti išvadą, kad mums ir nebuvo galima skubėti savo žygiu, o kad norom nenorom turėsime ant minėtojo kalno sustoti ir apsistoti stovykla. Nes, pirma, ir upės be tiltų nebuvo galima persikelti, o antra, matydami, kad priešas mūsų nelabai bijo, neabejojome, kad jis nepraleis progos trukdyti mums keltis per ją.

Ką nuspėjome, taip ir atsitiko. Vos tik pasiekėme minėtąją upę, mums buvo įsakyta sustoti stovykla pačiame krante ir imtis visų reikiamų atsargumo priemonių prieš priešą; be to, mūsų vadai pasirūpino apsaugoti mūsų stovyklą nuo priešo puolimo, išstatydami reikiamose vietose patrankų ir piketų.

Dabar, neidamas toliau, leiskite man, mielas bičiuli, minutėlei sustoti ir smulkiau aprašyti jums visą tos vietos, kurioje sustojome, padėtį, nes ji mums buvo gana įsimintina.

Taigi įsivaizduokite upę – nors ir ne itin didelę, bet ir ne pačią mažiausią, kokių dešimties ar penkiolikos sieksnių pločio, tekančią labai žemai ir be to ne itin tiesiai, o darančią į mūsų pusę nemažą lanką ir vingį. Vienas šios upės, kuri vadinosi Alna, krantas buvo labai status ir sudarė labai aukštą kalną, o kitas buvo labai žemas ir, tolstant nuo upės, pamažu kilo, taip kad susidarė pats nuolaidžiausias šlaitas, kurio viršus buvo lygus anksčiau minėtam kalnui, tačiau ne arčiau kaip už kokių trijų varstų nuo jo. Mūsų armija, atėjusi, apsistojo prie pat tos upės, ant stataus ir aukšto jos kranto, arba ant minėtojo kalno, tarp Groß ir Klein Ur kaimų, o kitame krante, apačioje, prie pat upės, buvo nedidelis Bergersdorfo kaimas, už kurio kalvelė, vis kildama, maždaug už trijų varstų nuo mūsų susiliedavo su horizontu, kur, tai yra pačioje jos viršūnėje, matėsi ten stovinčios prūsų stovyklos priekinis fasas. Reginys, kurį tada pirmą kartą turėjome progą matyti, nes iki tol niekada dar nebuvome regėję priešo stovyklos. Žemyn upe, kokie trys ar keturi varstai nuo šios vietos, dešinėje, buvo prūsų miestas, vadinamas Vėluva, tačiau dėl kitoje upės pusėje augusio miško jo nuo mūsų nesimatė.

Štai kokia buvo tos vietos gamtinė padėtis, kuri man buvo juo įsimintinesnė, kad ji beveik visiškai priminė tą vietą, kur yra mano būstas mano tėvynėje.

Armija atėjo į šią vietą dar gana anksti ir išsidėstė stovykla taip, kaip nelygioje, viršūnėmis ir daubomis išraižytoje vietoje buvo patogiausia. Mūsų pulkui, kuris tada dar buvo avangardo korpuse, teko stovėti priešakyje visų ir pačiame Alnos upės krante, priešais minėtąjį Bergersdorfo kaimą, ir kadangi ši vieta buvo aukščiausia, tai prieš pat mūsų pulką buvo pastatyta žymi mūsų artilerijos dalis.

Negalėjo būti artilerijai patogesnės vietos už tą, kurioje ji tada stovėjo. Ji galėjo apšaudyti visą plačią ir atvirą lauko erdvę už upės ir taip ją valdyti, kad nė vienas žmogus negalėjo joje pasirodyti. Tai turėjome progą pamatyti pačioje praktikoje; mat vos tik atėjome ir apsistojome, kai jau išvydome kitoje pusėje priešo husarų žvalgus, išjojančius nedidelėmis grupelėmis iš už stovyklos ir artėjančius prie kaimo, kad stebėtų mūsų armiją. Nesunku suprasti, kad, turint bateriją tokioje palankioje vietoje, mes negalėjome jiems leisti laisvai jodinėti po lauką. Tuoj pat pasveikinome juos iš dvylikasvarių patrankų, ir mūsų mandagumas jiems buvo nelabai malonus.

Mano akyse sviediniai skriejo kiaurai per pačias jų grupeles ir vertė jas išsisklaidyti į šalis.

Žodžiu, mes jų nė iš tolo neprileidome prie kaimo; tačiau ir stebėtis tuo negalima, nes nuo tokio kalno, ant kokio tada stovėjome, be to, šaudant neskubant ir turint laiko taikytis kiek tik nori, ir gėda būtų buvę mūsų artileristams, jei nepataikytų. Jiems tą dieną buvo tikros šaudymo pratybos; ir mes, susirinkę, žiūrėjome į jų drąsą ir negalėjome atsigėrėti jų sumanumu.

Tačiau kadangi, nepaisant visų mūsų pastangų ir šaudymo, jų būriai vis dėlto prijodavo iki pat kaimo, ir dėl artėjančios nakties buvo baiminamasi, kad jie neįsitvirtintų jame ir nesukeltų mums kokių nors kliūčių keliantis per upę, tai, kad to būtų išvengta, galiausiai buvo įsakyta šį kaimą padegti. Tai suteikė man progą pamatyti, kaip artileristai padega pastatus padegamosiomis kulkomis, arba vadinamaisiais knipeliais. Akimirksniu kaimas pas juos užsiliepsnojo, ir vos tik jie spėjo paleisti kelis ypatingos rūšies padegamuosius sviedinius, kai jis jau visas buvo liepsnose ir degė iki vidurnakčio. Prūsai paskui kaltino mus šio kaimo sudeginimu; bet jei teisingai pasvarstyti, tai priežastį tam davė jie patys, ir vargšams jo gyventojams reikėjo skųstis ne mumis, o savo pačių husarais, kurie be jokios didesnės naudos stengėsi jame įsitvirtinti. Bet kaip ten bebūtų, šis gaisras sutrukdė prūsams šiame kaime įsitvirtinti ir sustiprinti jį, ir jie pasitenkino išstatę savo piketus miške prie upės tarp šio kaimo ir Vėluvos miesto, kad stebėtų mūsų veiksmus.

Visa tai mums įrodė, kad persikėlimas per šią upę mums nebus toks lengvas, kaip manėme, o kad priešai ketina mums tame trukdyti. Tačiau kadangi persikelti būtinai reikėjo, tai buvo pasiųstos įvairios komandos tiltams per šią upę statyti, kurios tą pačią valandą ėmė darbuotis ir ruošti tam visas reikiamas medžiagas. Ir kadangi šių tiltų nebuvo galima taip greitai pastatyti, tai būtent tai ir privertė armiją šioje vietoje prastovėti ir visą kitą dieną, tai yra rugpjūčio 24-ąją.

Per šią dieną nieko svarbaus ir dėmesio verto pas mus neįvyko, išskyrus tai, kad buvo matyti, kaip priešas tiek prie savo stovyklos, tiek šioje upės pusėje, dešinėje nuo mūsų armijos, priešais Vėluvos miestelį, statė baterijas, kad sutrukdytų tęsti mūsų žygį ir apgintų miestą, kurį, kaip jis manė, mes stengsimės pulti ir užimti; o kad sutrukdytų mums ir keltis per upę, tai tose vietose, kur tik pradėdavome statyti tiltus, ir jis pradėdavo statyti redutus ir baterijas.

Tokie jo judesiai, rodantys jo ketinimą mums priešintis, buvo nemalonūs ne tik mūsų vyriausiesiems vadams, bet ir visai kariuomenei.

Nesunku buvo suprasti, kad dėl viso to kalti buvo mūsų vyriausieji vadai, kurie po mūšio išleido priešą be jokio persekiojimo ir tuo davė jam laiko atsipeikėti ir sutelkti jėgas. Tai mes tada matėme gana aiškiai ir beveik visi atvirai dėl to prieš juos murmėjome. Jie patys jau suvokė savo klaidą; bet kadangi to pakeisti jau nebuvo galima, tai stengėsi bent jau iš savo pusės imtis tam tikrų atsargumo priemonių; ir kadangi jie, atnaujinę savo ankstesnį bailumą, ėmė bijoti, kad priešas neateitų ir neišsmaugtų mūsų kaip vištų pačioje mūsų stovykloje, tai, to išvengdami, nutarė armijai pridengti iš miesto pusės pastatyti tam tikru atstumu nuo mūsų dešiniojo sparno stiprų piketą su šuvalovinėmis haubicomis ir patrankomis.

Kadangi man pačiam teko būti paskirtam į šį piketą, tai galiu smulkiau papasakoti apie viską, kas šia proga su mumis vyko. Mus išvedė į patį mūsų stovyklos pakraštį ir už kaimo ir pastatė priešais pačią bateriją, kurią priešai buvo įrengę ant pilkapio priešais miestą, taip kad mums matėsi tiek ji, tiek visas Vėluvos miestas. Diena tada pasitaikė giedra, ir mes negalėjome atsižiūrėti, kaip prūsai išeidavo iš miestelio ir keisdavo sargybą savo baterijoje. Jų blizgantys šautuvai žibėjo saulėje, ir mes grožėjomės šiuo reginiu iki pat vakaro.

Atėjus nakčiai, mums buvo įsakyta būti kuo atsargiausiems ir žiūrėti, kad naktį prūsai mūsų neužpultų. Tiesa, nors ir nebuvo didelės priežasties to bijoti, tačiau kadangi netoliese priešais mūsų piketą daubelėje buvo miškelis, tai baiminomės, kad priešas, pasinaudodamas nakties tamsa, neįsėlintų į jį ir netikėtai mūsų neužpultų, kaip jau šioje stovykloje vieną kartą buvo atsitikę su mūsų furažyriais, kuriuos priešas netikėtai užklupo. Dėl to su mumis buvęs vadas pulkininkas įsakė dviem eilėms visą naktį stovėti su ginklu, o dviem ilsėtis. Taigi tūkstantis žmonių pas mus stovėjo, o kitas tūkstantis miegojo. Patrankos visos buvo užtaisytos sviediniais ir kartečėmis, o kanonieriai stovėjo pasiruošę su uždegtais dagčiais. Tokiu būdu turėjome praleisti naktį prastai ilsėdamiesi. Visiems karininkams buvo pastatytos tik trys kareiviškos palapinės, kuriose mes sukritome ant žemės kaip buvome, su šarfais ir ženklais. Bet mes dėl to jau nesisielojome, o būtume buvę radūs, jei tik naktis būtų praėjusi ramiai ir be sąmyšio, nes tikėjomės, kad kitą rytą mus pakeis kitos kariuomenės. Tačiau atsitiko ne taip, kaip manėme. Vos tik atėjo naktis, pasitaikiusi labai tamsi, ir vos tik mes savo palapinėse užmigome, kai staiga atbėgo mums pranešti, kad miškelyje, esančiame kokius šimtą sieksnių priešais mūsų frontą, girdėti kažkoks triukšmas ir šnaresys ir kad baiminamasi, ar tik ne priešas įsėlino į jį.

Tai išgirdę, pašokome iš miego ir be atminties puolėme į savo vietas.

Radome visą frontą jau pasiruošusį, o abi miegojusios eilės jau buvo pabudusios ir stovėjo rikiuotėje. Tamsa buvo didžiulė, ir kiek mes bežiūrėjome miško link, nieko nebuvo galima įžiūrėti. Bet kadangi šnaresys ir tylus triukšmas miške tęsėsi, tai paskatino mūsų vadą atskirti kelis kareivius ir pasiųsti juos pažiūrėti arčiau miško, įsakius tuoj pat duoti mums signalą, vos tik ką nors pastebės. Negaliu deramai apsakyti, su kokiu nekantrumu laukėme sugrįžtant šių pasiuntinių ar kokio nors ženklo iš jų ir kokius sielos virpesius jautėme, kas minutę ruošdamiesi sutikti priešą gera salve. Šautuvai pas mus visi buvo paruošti, ir liko tik užkelti gaidukus ir šauti, o lygiai taip pat ir prie patrankų visi kanonieriai buvo pasiruošę su savo dagčiais. Bet kas gi atsitiko? Jau praėjo dešimt minučių; jau praėjo ir daugiau nei ketvirtis valandos; jau metas būtų kam nors ir įvykti, bet iš mūsų pasiuntinių nebuvo nei garso, nei kvapo. – „Kas per keistenybė? – kalbėjome susiėję tarpusavy. – Ar tik ne kokia tuščias triukšmas mus sujaudino?“ Bet mūsų nuostaba dar labiau išaugo, kai mes vietoj įsakyto signalo – sušvilpti – išgirdome tolumoje juoką ir kvatojimą. – „Viešpatie! Kas čia dabar? – kalbėjome. – Aišku, ne priešas, o kažkas juokingo! Bet kas gi tai galėtų būti?..“ Bet mūsų abejonė greitai išsisprendė. Išvydome mūsų pasiuntinius grįžtančius atgal ir juokiantis mums pasakojančius, kad priešas, mus išgąsdinęs, toli gražu ne toks baisus, kaip manėme, ir kad visą girdėtą triukšmą kėlė ne kas kitas, o ponios karvės, kažkokiu būdu užklydusios į šį mišką ir klaidžiojančios po jį su ant kaklų pririštais skambalais. – „Tfu, kad jas kur! – sakėme tada, ir pykdami, ir juokdamiesi. – Kad jas velniai griebtų; o mes jau galvojom, Dievas žino kas!..“ Taip papykę, kad leidomės tokio prasimanymo sujaudinami ir išgąsdinami, vėl išsiskirstėme po savo palapines ir išsitiesėme ant žolės, kad likusią nakties dalį vėl praleistume miegodami.

Tačiau ši naktis, matyt, buvo skirta tam, kad praleistume ją nesiliaujančiuose nerimuose; mat vos tik nurimome ir prieš aušrą panirome į saldžiausią miegą, kai staiga skardus šauksmas ir klyksmas perveria mūsų klausą ir pažadina mus visus iš saldaus miego. – „Kelkitės, kelkitės! – sušukome. – Čia jau ne karvės, mano ponai, o kai kas svarbiau.“ O vos tik spėjome šiuos žodžius ištarti, kai pasigirdęs ir visai šalia mūsų šautuvų šaudymas mus visus dar labiau sujaudino. Tada nebuvo kada ilgiau plepėti, o mes, kitaip nemanydami, kaip tik kad priešai užpuolė mūsų priešakines sargybas, kurias dėl didesnio saugumo buvome išstatę priekyje, pašokome iš miego ir, be atminties puolę bėgti į savo vietas, tik šaukėme:

„Prie ginklo! Prie ginklo! Greičiau stok į rikiuotę, taisyk spynas, titnagus ir šautuvus ir ruoškis šaudyti!“

Tačiau ir šį kartą, kiek mes, visiškoje tamsoje pasiruošę, į priekį bežiūrėjome, nieko negalėjome pastebėti, ir mūsų baimė bei sąmyšis vėl baigėsi niekuo, ir mes, praėjus kelioms minutėms, sužinojome, kad šis šauksmas ir šaudymas kilo ne mūsų pusėje ir ne nuo mūsų priešakinių, o kairėje, už upės, o rytą sužinojome, kad šį sąmyšį sukėlė mūsų kalmukai, kurių keli vyrai, perplaukę upę, užpuolė už upės stovėjusį priešo piketą ir, jį sumušę, parsivežė kelis belaisvius.

Rytą, po to atėjusią rugpjūčio 25-ąją, sulaukę pamainos, grįžome į savo pulką ir galėjome jau ten išsimiegoti kiek tik norėjome, nes armija ir tą dieną stovėjo toje pačioje vietoje stovykla ir nieko nesiėmė. O priešas toliau vis labiau tvirtinosi redutais ir baterijomis ir kėlė mums statant tiltus tiek kliūčių, kad mūsų vadai turėjo savo ketinimo – keltis per upę šioje vietoje – atsisakyti ir, panaikinę pradėtus darbus, galvoti apie kitas priemones. Nežinojome, kas čia su mumis galiausiai atsitiks ir kur mes šią upę kelsimės, ir neabejojome, kad netrukus vėl kažkas turės įvykti ir kad mums neapsieis be susirėmimo su priešu. Visi jo judesiai ir sumanymai mums rodė, kad jis jokiu būdu neketina leisti mums ramiai persikelti per upę, o galvoja apie gerą atkirtį. O ypač to laukėme tuo atveju, jei mūsiškiai sumanytų eiti tiesiai per Vėluvos miestelį ir už jo keltis per upę jau esamu tiltu. Mūsų matytos jo baterijos, įrengtos prie įėjimo į šį miestelį, grasino mums kruvinu sutikimu, ir, reikia prisipažinti, mums tai buvo nelabai malonu; juo labiau kad tokio pasipriešinimo mes visai nesitikėjome, ir todėl kas valandą vis labiau murmėjome prieš savo vadus ir peikėme juos už tai, kad jie išleido priešą be persekiojimo ir nesugebėjo, pasinaudodami tuometiniu jo sutrikimu ir bailumu, užimti šios svarbios vietos dar tada pat.

Tokiame nežinojime apie tai, kas vyks, praleidome visą tą dieną. Bet vakare mūsų abejonė išsisprendė, ir netikėtas įsakymas, paskelbtas visoje armijoje, mus vėl nustebino, būtent: mums visiems buvo įsakyta ryte ruoštis žygiui ir paskelbta, kad visa armija auštant vienu metu tyliai išžygiuos.

Šioje vietoje leiskite man, mielas bičiuli, nutraukti savo laišką. Noriu palikti jus nekantraujančius sužinoti, kas bus toliau. Tai išgirsite kitame laiške, o tuo tarpu lieku jūsų ištikimas ir nuolankus tarnas.

PRIE ALLENBURGO

50-asis laiškas

Mielas bičiuli! Paskutinį savo laišką baigiau tuo, kad visai armijai iš vakaro buvo paskelbtas įsakymas, jog rytojaus dieną visa armija išžygiuos ir padarys tai tyliai ir slaptai. Kadangi tokio įsakymo mums iki tol niekada dar nebuvo duota, tai jis mus nepaprastai nustebino. Tačiau mes manėme, kad mūsų vadai tikriausiai nori panaudoti kokią nors stratagemą ar karinę apgaulę ir nori slapta išžygiuoti tam, kad arba netikėtai užimtų Vėluvos miestą, arba persikeltų per upę kur nors kitoje, dar mums nežinomoje vietoje.

Tokiame nežinojime, degdami nekantriu noru sužinoti, ar eisime į dešinę, ar į kairę, ir ar rytoj neteks susiremti su priešu, praleidome visą naktį, o kitą dieną, tai yra rugpjūčio 26-ąją, vos tik pradėjo aušti, buvo sumušta zoria vietoj generalinio maršo, tarsi ženklas, kad armija ir tą dieną nepajudinamai stovės toje pačioje vietoje. O kad apgaulė būtų geriau paslėpta, mūsų avangardo korpusui buvo įsakyta būti jau ariergarde ir savo palapinių nenuimti tol, kol visa pagrindinė armija su savo vilkstinėmis išžygiuos ir jau kiek nutols, o husarams ir kazokams likti savo vietoje tol, kol armija įžengs į savo naująją stovyklą. Bet juokinga tai buvo apgaulė! Mes tikėjomės apgauti priešą, o nežinojome, kad jis apgavo mus anksčiau ir kad jo mūsų matyta stovykla jau iš pat pradžių buvo netikra ir tuščia ir talpino tik nedidelį kiekį kariuomenės; o apie prūsų armiją kalbėjo, kad pagrindinė jos dalis jau seniai nuėjo toliau Karaliaučiaus link, o kita patraukė ten, kur mūsų armija sumanė iš naujo statyti tiltus, kad ir ten sužlugdytų mūsų ketinimą; mat mūsų priešams visi mūsų sumanymai ir užmačios buvo žinomi, ir jis turėjo mūsų kariuomenėje tokių žmonių, kurie jam apie viską kuo patikimiausiai pranešdavo. Bent jau taip tada kalbėjo ir labiausiai įtarė tuo poną Lieveną. Bet kaip ten bebūtų, mes be jokio triukšmo išžygiavome ir patraukėme į kairę aukštyn Alnos upe Allenburgo miestelio link ir, nuėję kelis varstus su didžiuliu vargu, apsistojome stovykla tos upės krantuose.

Rytą (27-ąją) manėme, kad kelsimės per upę, tačiau vietoj to prastovėjome visą dieną be jokio darbo. Šis delsimas mus visus stebino.

Bet dar labiau nustebome, kai buvo paskelbta, kad ir kitą dieną, t. y. 28-ąją, armija liks toje pačioje vietoje. „Viešpatie, pasigailėk! – kalbėjome tarpusavy. – Kas per keistenybė, ir ar ilgai dar mes nesikelsime per upę?“ Bet mūsų nuostaba dar išaugo, kai nesimatė ir jokių pasirengimų persikėlimui, nors ir priešų, besiruošiančių mums tame trukdyti, taip pat nė kiek nebuvo matyti; vietoj to pastebėjome, kad mūsų kareiviams buvo duota valia plėšti už upės esančią puikią bajorišką pilį, taip pat nuleisti didžiulį tvenkinį, pasitaikiusį pačiame mūsų stovyklos viduryje, su įveista į jį žuvimi – karpiais. Šia proga pirmą kartą sužinojau, kokia gera žuvis yra karpis ir kokių būna tvenkinių su juo. Šios žuvies jame buvo tokia daugybė, kad armijoje ji tada buvo pardavinėjama beveik už dyką, ir galima tiesiai pasakyti, kad ne tik mes, bet ir kareiviai ja prisivalgė iki soties – tiek jos čia buvo! Iš tiesų, kai nuleido visą tvenkinį, didžiuliai karpiai tarsi paršiukai vartėsi likusiame negausiame vandenyje ir dumble, ir juokinga buvo žiūrėti, kaip mūsų žmonės ir kareiviai, braidydami po dumblą, juos traukė ir linksminosi tokia lengva žvejyba.

Kol tokiu būdu visa armija užsiėmė žvejyba ir virė savo karpius, ponai mūsų karvedžiai ir vadai galvojo visai ką kita. Jų užsiėmimas buvo keblus ir niekieno nelauktas. Jie galvojo apie tai, kaip paversti niekais visus iki tol mūsų kariuomenės patirtus vargus, veltui prarasti visus patirtus nuostolius ir tiek daugelio tėvynės sūnų pralietą kraują; išpinti atgal gautą šlovės ir pergalės vainiką, užsitraukti gėdą ir negarbę ir užtraukti visai armijai dėmę ir blogą, amžiną ir visiems tikriems patriotams apmaudžią šlovę. Žodžiu, jei tikėti vėliau pasklidusiais gandais, jie rezgė tai, ką kareiviai savo neišmanymu vadina išdavyste. Bet ar tai tiesa, ar ne, to tikrai nežinau, o žinau tik tiek, kad rugpjūčio 28 diena {Su dideliu vargu iškovojusi pergalę prie Groß Jägersdorfo, armija pasiekė Allenburgą. 1757 m. rugpjūčio 28 d. įvyko karo taryba, kurioje dėl didelių nuostolių kariuomenėje ir armijos aprūpinimo sunkumų buvo nuspręsta trauktis į Rusijos ribas. Žr. 12 pastabą po tekstu.} buvo paskutinė mūsų šlovės, didybės, vyriškos dvasios ir viliojančios vilties netrukus išvysti garsiojo Karaliaučiaus miesto sienas ir ant jų plevėsuojančias mūsų vėliavas, o visą Prūsijos karalystę – pavergtą mūsų ginklui ir mūsų valdžioje; o rugpjūčio 29 diena buvo ta įsimintina ir nepaprastai apmaudi diena, kurią nusirito visos mūsų širdys, ir mes, netekę visos drąsos, apsitraukėme gėda ir negarbe ir turėjome išrauti iš savęs visas ankstesnes tokias viliojančias viltis. Trumpai tariant, šią niekada nepamirštamą dieną atsukome priešui nugarą ir nusivilkome atgal į savo tėvynę, apsitraukę tokia gėda, kad nedrįsome pažvelgti vienas į kitą, o tik su neapsakoma nuostaba vienas kito klausinėjome sakydami: „Kas čia, broliai? Kas gi su mumis daroma ir vyksta? Kokie mes, žiūrėk, šaunuoliai!“ – Ir taip toliau.

Negaliu be apmaudo ir dabar prisiminti, koks tada staiga kilo visoje armijoje sujudimas; tikrai beveik nebuvo žmogaus, kurio veide nebūtų atsispindėjęs apmaudas, sumišęs su gėda ir pykčiu.

Visur buvo girdėti tik murmėjimas ir slaptas mūsų vyriausiųjų vadų keikimas. Daugelis beveik atvirai šaukė: „Išdavystė! Ir akivaizdi išdavystė!“

O kiti, ir pykdami, ir juokdamiesi, sakė: „Kas čia, mano ponai! Ar mes tik tam į Prūsiją atėjome, tam tiek vargų patyrėme ir tik tam savo kraują liejome, kad čia karpių pažvejotume ir pavalgytume? Kas čia su mumis darosi? Kur dingo protas mūsų generolams?“ – Ir taip toliau.

Žodžiu, murmėjimas buvo visuotinis, ir kad ir kokia brangi mums visiems buvo savo tėvynė, vargu ar kas tada noriai į ją atgal žygiavo – taip skaudžiai mus palietė šis netikėtas atsitikimas.

Jei norite dabar žinoti, kas gi iš tikrųjų privertė mūsų vadus taip veltui prarasti visus mūsų laimėjimus ir taip gėdingai grįžti, tai tikrai negaliu jums nieko patikimo apie tai pasakyti. Būdamas tada toks mažas žmogus, negalėjau nieko tikslaus sužinoti, o visi tada kaltino tik mūsų feldmaršalą grafą Apraksiną {Bolotovas visiškai teisingai vadina S. F. Apraksiną grafu, nes jo tėvas Fiodoras Matvejevičius, garsusis Petro I bendražygis, 1709 m. buvo pakeltas į grafus. „Užrašų“ tekste, 1870 m. išleistame „Russkaja starina“, šalia žodžio „grafas“ „Užrašus“ spaudai rengęs M. I. Semevskis, matyt, per klaidą padėjo klaustuką.}, kuris, kaip žinoma, paskui nuo to ir mirė nelaimėje ir iš sielvarto {Žr. 12 pastabą po tekstu.}. Tiesa, kai kurie sakė, kad jis turėjo kažkokių slaptų paliepimų ir pasielgė pagal juos; bet tikrai niekas apie tai nežinojo, o užtenka to, kad jis su armija pasuko atgal ir išleido iš rankų visus mūsų pergalės įgytus laimėjimus ir vaisius ir padarė labai „šlovingą“ darbą, tai yra savo poelgiu nustebino ne tik visą mūsų armiją, bet ir patį priešą ir net visą Europą. Žodžiu, jis padarė tai, kad istorijoje apie šį nuotykį amžiams liko toks atminimas, jog atgalinis mūsų armijos žygis nustebino visą tuometinę Europą ir kad niekas visame pasaulyje negalėjo suprasti, kas galėjo paskatinti grafą Apraksiną išleisti iš rankų visus įgytus laimėjimus ir, jau turint didesnę Prūsijos karalystės dalį rankose ir esant jau taip arti sostinės miesto Karaliaučiaus, staiga grįžti ir išeiti iš visos Prūsijos, kuo iš pradžių niekas, net patys mūsų priešai, nenorėjo tikėti, kol tai nepasitvirtino pačiu darbu. Kai kurie užsienio rašytojai, aprašinėję Prūsijos karaliaus gyvenimą, mini, kad vėliau paaiškėjo, jog tikroji šio atgalinio žygio priežastis buvo ta, kad mūsų imperatorei Elžbietai Petrovnai tą vasarą teko sunkiai susirgti ir kad tuometinis mūsų kancleris grafas Bestuževas, bijodamas jos mirties ir savo galvoje sumanęs tam tikrus svarbius pokyčius dvare, o ypač dėl paties sosto paveldėjimo, pats nuo savęs ir be imperatorės žinios rašė grafui Apraksinui, kuris buvo jo draugas, kad jis su savo armija grįžtų į tėvynę {Bolotovas čia pakartoja Apraksinui iškeltus kaltinimus ir piktinasi juo kaip pergalės įkvėptas karininkas.}.

Bet kaip ten bebūtų, tikra yra tai, kad mūsų feldmaršalas, nusprendęs eiti atgal, dėl akių sušaukė karo tarybą ir pripasakojo visiems generolams tiek apie neva paaiškėjusį didžiulį maisto ir pašaro trūkumą armijoje ir apie negalimumą tęsti žygį toliau – dėl to, kad į Karaliaučių pasitraukusi prūsų armija pati nusiaubė visas vietas pakeliui, taip kad niekur per kokius dvidešimt varstų pašaro jokiu būdu nebuvo įmanoma gauti, – kad įtikino beveik visus prieš savo norą sutikti su jo pasiūlymu ir pasirašyti nutarimą laikinai pradėti atgalinį žygį į tas vietas, kur buvo ruošiami sandėliai. Tik vienas anksčiau minėtas generolas anšefas Sibilskis jokiu būdu nesutiko su šiuo pasiūlymu ir, tvirtindamas, kad maisto ir pašaro armijoje pakanka ir kad ji tame nejaučia jokio trūkumo, jokiu būdu nenorėjo pasirašyti nutarimo; bet jo ir šį kartą taip pat mažai paklausė, kaip ir po mūšio, kai jis, patardamas vytis, prašė sau tik trijų pėstininkų pulkų ir norėjo jais suduoti sumuštam priešui skaudžiausią smūgį, bet jam tai buvo atsakyta.

Tačiau kadangi, nepaisant viso to, buvo lengva tikėtis, kad visoje kariuomenėje kils didelis murmėjimas, tai remiantis viskuo, kas minėta, visoje armijoje buvo išgarsinta, kad į tokį niekieno nelauktą grįžimą mus privertė pati būtinybė: pirma, tai, kad tęsti žygį toliau mums trukdo neva už upės stovinti priešo armija, sauganti perėją prie Vėluvos ir sustiprinusi ją baterijomis; antra, ir tai neva svarbiausia, kad armijoje atsirado didelis maisto trūkumas ir kad neva nebuvo vilties jo niekur gauti.

Atsirado daug tokių, kurie, šiam garsinimui patikėję, tuo ir pasitenkino, tačiau protingesnieji buvo visai kitokios nuomonės.

Jiems jau buvo žinoma, kad tai buvo tik priedanga ir tuščia apgaulė ir kad prūsų armijos ten nė kvapo nebuvo, o maisto armijoje dar buvo pakankamai, o be to, jo buvo didžiulė daugybė Vėluvos mieste, kurį atimti iš priešo nebūtų kainavę jokio vargo, nes šis miestelis buvo visiškai neįtvirtintas ir ginamas tik nedidelio kariuomenės skaičiaus. O reikėjo tik jį paimti, ir būtume išvarę prūsus iš visos Prūsijos karalystės, ir kadangi tada jau prasidėjo ruduo, tai būtume galėję visur gauti maisto ir pašaro tiek, kiek tik būtume norėję, ypač atokiau ir tose vietose, kur dar nebuvo nei armijos, nei furažavimo.

Taigi papasakojau jums, mielas bičiuli, visą mūsų žygio pirmyn eigą; o dabar liko papasakoti jums apie mūsų atgalinę kelionę. O, kas tai buvo per žygis! Tikrai (širdis) krauju pasrūva, kai jį ir visas jo aplinkybes prisimenu. Žodžiu, su džiaugsmu būčiau apie jį nutylėjęs, jei istorinė tvarka nereikalautų iš manęs ir jam tokio pat aprašymo kaip ankstesniajam.

Bet pasakojimą apie tai atidėsiu iki kito laiško; o šį baigsiu papasakojęs jums, kad šis nelaimingas ir mums gėdingas laiko taškas buvo ypač laimingas Prūsijos karaliui; mat beveik nuo pat šios dienos ėmė nykti visos jo neramios aplinkybės ir visur jam ėmė ypatingai sektis, lygiai taip, lyg mūsų feldmaršalas p. Apraksinas savo prasižengimu būtų tam praskynęs kelią. Įrodymui pasakysiu, kad jau kitą dieną po šio įvykio, būtent rugpjūčio 30-ąją, Europoje įvyko ir kita jam labai palanki aplinkybė, taip pat kilusi dėl neatleistinos prancūzų armijos vyriausiojo vado klaidos, būtent:

Tikiuosi, mielas bičiuli, kad jūs dar prisimenate, jog palikome pergalingą prancūzų armiją besivejančią sumuštą Hanoverio armiją, kuri buvo Prūsijos karaliaus sąjungininkė ir buvo vadovaujama Kamberlando hercogo. Šią armiją prancūzai nuvijo iki pat pajūrio miesto Štadės ir taip suspaudė, kad Kamberlando hercogui, netekusiam visų galimybių toliau bėgti ir aprūpinti savo armiją maistu ir pašaru, nieko kito neliko, kaip arba vėl ryžtis mūšiui su prancūzais, arba sudėti ginklus ir pasiduoti į nelaisvę su visa kariuomene. Bet kadangi jis jau kartą prie Hastenbecko buvo prancūzų sumuštas ir patyrė didelių nuostolių, tai vėl su jais kautis jam jokiu būdu nesinorėjo, ir todėl liko vienintelis paskutinis kelias. Visi ir manė, kad tai iš tiesų įvyks ir kad prancūzai šia proga padarys su sąjungine Hanoverio armija tą patį, ką Prūsijos karalius padarė su saksų armija, tai yra paims ją visą į nelaisvę. Bet, viso pasaulio nuostabai, čia išėjo toks pat netikėtumas, kaip ir su mūsų atgaliniu žygiu, būtent: užuot padaręs šį šlovingą ir garsų darbą, naujajam prancūzų armijos vadui, ponui maršalui Rišelje, gavusiam vyriausiąją vadovybę per intrigas ir gudrybes prancūzų dvare, prieš bet kokį lūkestį ir sveiką protą įsigeidė sudaryti su Kamberlando hercogu Zeveno vienuolyne paliaubas ir sutartį su sąlyga, kad jo kariuomenė prieš prancūzus daugiau nekariautų. Bet kas kvailiausia ir juokingiausia – tuo pat buvo sutarta, kad visas Hanoverio armijoje buvusias sąjungines ir pagalbines Heseno-Kaselio, Braunšveigo, Saksonijos-Gotos ir Lipės kariuomenes paleisti į jų tėvynes su maršalo Rišelje pasais, o anglų kariuomenei tokiu pat būdu pasitraukti už Elbės upės; likusiesiems gi Štadėje nežengti už sutartyje nustatytų ribų.

Tokios niekieno nelauktos sutarties sudarymas nustebino visą pasaulį lygiai taip pat, kaip ir mūsų grįžimas.

O Prūsijos karaliaus nauda iš to buvo ta, kad minėtosios su pasais paleistos kariuomenės tuoj pat sulaužė duotą žodį ir pažadą nekariauti ir visos perėjo pas Prūsijos karalių, stojo pas jį į tarnybą ir savimi padidino jo kariuomenę; o karalius nepraleido progos tuo pasinaudoti ir, tokiu netikėtu būdu nusikratęs dviejų tokių baisių priešų, atsigavo ir nusprendė su kitais susiremti jau po vieną, kas jam galiausiai ir pavyko geriau, nei jis pats manė ir tikėjosi, kaip apie tai bus smulkiau minėta vėliau.

Tuo baigsiu šį savo laišką. Kitame papasakosiu jums mūsų atgalinę kelionę, o tuo tarpu, pasakęs, kad esu jūsų nuoširdus draugas, lieku ir taip toliau.

ATGALINIS ŽYGIS

51-asis laiškas

Mielas bičiuli! Štai laiškas, kurį atiduodu jūsų valiai. Jame nėra nieko kito, tik aprašymas tokių įvykių, kurie visame pasaulyje užtraukė apmaudžią, bet pelnytą negarbę armijai ir visai mūsų Rusijos tautai: mat eidami atgal visur palikome tik gėdos, bailumo ir neatleistino žiaurumo pėdsakus, kas kiekvienam tikram patriotui negalėjo būti kuo kitu kaip apmaudu.

Imdamasis dabar reikalo, pirmiausia pasakysiu jums, kad kiek lėtai ir nevikriai iš pradžių ėjome pirmyn, tiek skubiai ir vikriai patraukėme atgal, lygiai taip, lyg mums grėstų kokia didžiulė bėda, ir lyg būtume priešo nugalėti ir visos jo armijos vejami. Pirmuosius šios skubos ženklus pamatėme dar toje pačioje vietoje, iš kurios pasukome atgal. Išvakarėse tos dienos, kai išžygiavome, buvo duotas įsakymas kiek galima sumažinti vežimų armijoje; kad karininkai neturėtų ne tik po du, bet ir po vieną, o kad po du karininkus krautųsi į vieną vežimą, o nereikalingus daiktus degintų ir mestų. Lengva suprasti, kad šis paliepimas mums buvo nelabai malonus, ir mus visus be galo sujaudino. Didžiai nepatenkinti ir murmėdami prieš savo vadus, kalbėjome tada tarpusavy: „Puikus atlygis už mūsų vargus! Užuot grįžę į tėvynę su iš priešo gautu grobiu, liepia mums ir savo nuosavą deginti ir mesti!“ Bet visi tokie murmėjimai mums nepadėjo. Daugelis iš tiesų, vykdydami šį paliepimą, turėjo skirtis beveik su paskutiniu savo mantele ir paskui dėl to paties patirti dar daugiau stygiaus ir vargo, nei patyrė anksčiau. Bet man pavyko ir šį kartą išvengti šios blogybės. Aš, būdamas tada dar kuopos vadu ir beveik vienas kuopoje, galėjau, prisidengdamas tuo, kad neturiu su kuo jungtis, išsaugoti vienas savo vežimą ir kartu su juo visa, ką iki tol turėjau.

Taigi minėtąją 29-ąją, tai yra lygiai po dešimties dienų po mūsų mūšio, išžygiavome ir nusivilkome atgal savo tėvynės link. Ir kadangi mums tomis pačiomis vietomis, kuriomis ėjome pirmyn, grįžti nebuvo galima, nes jos visos buvo nusiaubtos ir visiškai ištuštintos, tai pasukome kiek į dešinę ir patraukėme tiesiu keliu Įsručio miesto link, kur buvo palikta įvairių mūsų komandų. Skubėjome kiek galėdami; tačiau, nepaisant visos skubos, negalėjome tą dieną nueiti daugiau kaip septynių varstų, nes mūsų kelyje pasitaikęs persikėlimas per vieną nepatogią vietą mus taip sutrukdė, kad turėjome ne tik visą tą, bet ir kitą dieną, tai yra rugpjūčio 30-ąją, prasikapstyti prie šio persikėlimo.

31-ąją tęsėme savo žygį toliau, ir mūsų avangardo korpusas, kurio jau nebereikėjo, buvo išskirstytas po divizijas, ir mūsų pulkas pateko į trečiąją iš jų. Šią paskutinę rugpjūčio dieną nukeliavome kokius trylika varstų.

Kitą dieną, tai yra rugsėjo 1-ąją, armija ėjo toliau, ir mūsų pulkui tą dieną teko būti ariergarde ir eiti visų gale; mums buvo įsakyta būti kuo atsargiausiems ir deginti visa, kas lieka nuo armijos, ir nelaimingai sulūžusius vežimus. Kokia blogybė ir ypatinga nelaimė tiems, kuriems kas nors sugedo ir sulūžo! Čia nebuvo rodoma nė mažiausio gailesčio ir nieko nebuvo atsižvelgiama, nors kas dėl to ir netektų paskutinio savo turto. Beje, nors apie priešą nebuvo nei garso, nei kvapo, tačiau ariergarde buvo keli tūkstančiai, ir mes ėjome frontu ištisa kolona, lygiai taip, lyg priešas sektų mūsų pėdomis. Toks žygiavimas sukėlė mums neapsakomą ir tokį vargą, kokio iki tol niekada nebuvome patyrę; mat kadangi oras tada buvo sausas ir karštas, o mes ėjome tiesiai ariamais ir javų laukais, nesirinkdami, ar žemė dirvonas, ar užsėta javais, tai armija, praslinkusi ištisa mase su visa savo artilerija ir nesuskaičiuojamais vežimais, visą žemės paviršių taip suminkė, kad jis virto švelniausiomis dulkėmis. Kai gi atėjo mūsų eilė eiti gale, dar ir ištisa kolona, tai pakilo tokios dulkės, kad ėjome jose tarsi tirščiausiame rūke, ir tokiame, kad per sieksnį negalėjome vienas kito matyti. Tačiau tarp rūko ir dulkių buvo tas prakeiktas skirtumas, kad pirmajame galima eiti nejaučiant jokio sunkumo, o dulkės, lįsdamos ir į akis, ir į šnerves, ir į burną, ne tik pavertė mus visus baidyklėmis, bet ir sukėlė mums didžiausią vargą. Žodžiu, ši diena buvo mums labai įsimintina, ir ilgai negalėjome jos pamiršti.

Kitą, antrąją dieną tęsėme savo žygį toliau; bet nuėję tik kokius penkis varstus, sustojome ir šioje vietoje dėl arklių nuovargio ilsėjomės dieną. (3-iąją).

Pagaliau ketvirtąją armija atėjo prie Įsručio miesto ir, nesikeldama per Prieglių, apsistojo stovykla ir nakvojo. Šiame miestelyje buvo mūsų paliktos komandos, saugančios atsarginį maistą ir kitus daiktus. Visa tai turėjome dabar pasiimti su savimi ir vėl palikti šį miestą priešo valdžiai. Negaliu apsakyti, koks didelis buvo miestiečių, žiūrinčių į mūsų išžygiavimą, džiaugsmas ir kokia didelė, priešingai, buvo gėda, su kuria mes, būdami nugalėtojai, taip vilkomės be jokios būtinybės atgal ir išėjome iš vietų, iki tol mūsų ginklo nukariautų.

Rytą, tai yra 5-ąją, kadangi tai buvo tuomet viešpataujančios mūsų imperatorės vardadienis, mūsų vadams šovė į galvą surengti įprastas iškilmes, ir tam kai kuriuose pulkuose buvo pastatytos pulkų cerkvės pamaldoms laikyti, o visa armija buvo išvesta į paradą ir buvo iššautos įprastos trigubos salvės iš patrankų ir šautuvų, ir keli pūdai parako iššaudyti į orą. Bet, tiesą sakant, mums jo liko tiek daug, kad nebuvo nė kur dėti.

Manėme, kad prastovėsime čia visą tą dieną, tačiau mūsų vado skuba, arba, geriau pasakius, bailumas ir baimė, kad priešas mūsų neužpultų ir, saugok Viešpatie, nesumuštų visos armijos, to jokiu būdu neleido.

Ir mes jo įsakymu turėjome dar tą pačią dieną su didžiule skuba keltis už miestelio per Prieglių ir statytis stovyklą kitoje pusėje, o tiltai per Prieglių tą pačią akimirką buvo nuimti.

Šioje stovykloje neužtrukome beveik nė valandos, bet rytą, kitą, šeštąją dieną, ėjome toliau; ir kad žygyje būtų mažiau sustojimų, armija ėjo dviem keliais Tilžės miesto link, kur buvo mūsų sužeistieji ir daug kitų komandų. Pirmoji ir antroji divizijos ėjo dešiniuoju, o trečioji – kairiuoju upės krantu, ir, nuėję tą dieną daugiau nei penkiolika varstų, apsistojo stovykla. Šis perėjimas mums buvo labai sunkus, nes prasidėjo lietingas ir darganotas oras ir pasidarė labai purvina. O kadangi ir kelias buvo labai nelygus ir visur buvo persikėlimų per upelius ir daubas, tai visa antroji divizija ir daug vilkstinių negalėjo ne tik tą dieną, bet iki pat septintosios nakties ateiti į stovyklą, kas privertė mūsų feldmaršalą prieš savo norą padaryti čia dviejų dienų rastachą (8-ąją).

Mūsų pulkui čia vėl teko būti ariergarde, ir man kartu su juo. Tai minu dėl to, kad mes, eidami ariergarde, turėjome nakvoti kelyje ir tokiame varge, kokiame niekada dar nebuvome naktų praleidę, ir todėl ši naktis mums buvo labai įsimintina. Turėjome visą ją praleisti ne tik lyjant, stovėdami vienoje vietoje ir su ginklu, bet beveik iki kelių purve. Priežastis buvo persikėlimas per vieną nedidelį, bet žemus ir klampius krantus turintį upelį, tekantį per platų slėnį su pelkėtu gruntu. Kadangi visoms vilkstinėms reikėjo keltis per šį upelį keliais pastatytais prastais tilteliais, tai jos jokiu būdu negalėjo paskubėti; o tai ir buvo priežastis, kad prie šios vietos privažiavo nesuskaičiuojama daugybė vežimų, kurie visą šią klampią ir silpną vietą taip suminkė, kad kiekvienas vežimas stovėjo iki stebulės purve, o vargšai mūsų ariergardo korpuso kareiviai, ėję tiesiai paskui juos, turėjo stovėti beveik iki kelių purve ir laukti, kol vilkstinės visos persikels per tiltą, ir tokioje būklėje praleisti visą naktį. Kiekvienas lengvai gali įsivaizduoti, kaip jiems tai buvo sunku ir nepatogu; bet ne vieni jie, o ne mažesnį vargą kentėme ir mes, jų karininkai. Vienintelis mūsų pranašumas prieš juos buvo tas, kad sėdėjome ant savo jojamųjų arklių ir nereikėjo stovėti iki kelių purve. Bet kaip gi buvo sėdėti šaltyje ir lietuje visą naktį ant arklio ir nė minutei nuo jo nenulipti! Šį sunkumą kiekvienam lengviau įsivaizduoti, nei man aprašyti. Mūsų dar didesniam apmaudui, niekur nebuvo galima įkurti nė ugnelės sušildyti mūsų drebančius ir nuo šalčio stingstančius sąnarius. Visur buvo šlapia, visur vanduo ir visur purvas, ir purvas gilus ir klampus.

Kiek kartų bandėme tai padaryti, bet visos mūsų pastangos įkurti ugnį buvo bevaisės, ir mes prieš savo norą turėjome visą naktį drebėti ir keikti ir vilkstines, ir upelį su jo tiltais, o į stovyklą atėjome ne anksčiau kaip kitą dieną.

Iki šiol ėjome vis dar ramiai ir apie priešą neturėjome nė mažiausios žinios; mat lengva suprasti, kad priešas jokiu būdu nesitikėjo iš mūsų tokio poelgio ir iš pradžių, išgirdęs apie mūsų atgalinį žygį, nenorėjo tikėti; bet vos tik gavo apie tai patikimą žinią, tai, triumfuodamas, tuoj pat pasiuntė mus vytis du Ruescho pulko juodųjų husarų eskadronus, o paskui juos ir stiprų raitelių korpusą, vadovaujamą Holšteino-Gotorpo princo, o paskui jį ir pats feldmaršalas Lehwaldtas su visa armija patraukė mūsų vytis. Ir kadangi jo priešakiniai būriai greitai mus pasivijo, tai jie buvo pastebėti minėtąją rugsėjo 8-ąją netoli mūsų armijos ir jau turėjo nedidelį susirėmimą su mūsų kazokais.

Nežinau, kas paskatino prūsų feldmaršalą imtis šio nė kiek su sveiku protu nesiderinančio dalyko. Atrodo, prūsams reikėjo dar džiaugtis tuo, kad mes, palikę visus įgytus laimėjimus, pasukome atgal, ir sveikas protas būtų reikalavęs, kad jie patys visaip stengtųsi padėti mums kuo greičiau išeiti iš Prūsijos karalystės ribų ir palikti ją jiems; vadinasi, jokiu būdu netrukdyti mums žygiuoti, o leisti mums eiti, kaip norime. Bet jie, priešingai, sumanė imtis šio kvailo ir jiems nė mažiausios naudos neduodančio persekiojimo ir tuo pačiu beveik prievarta privertė mus paskui niokoti ir nusiaubti jų pačių žemes; mat kadangi šios nedaugelio jų lengvosios kariuomenės, sekusios mus, puldamos arba mūsų furažyrius, arba priešakines sargybas, nuolat nerimino mūsų armiją, tai, kad jas nuvytų, galiausiai teko nusiaubti ir sudeginti visas armijos gale likusias gyvenvietes, kad jos niekur negalėtų rasti prieglobsčio, ir dėl to daug kentėjo nekalti kaimo gyventojai, kaip apie tai bus minėta toliau.

Taigi, kad ir koks menkas buvo šis persekiojimas, jis įvarė mūsų bailiajam vadui baisią baimę. Turėjome padvigubinti savo atsargumo priemones, lygiai taip, lyg visa prūsų armija eitų mums matant įkandin. Todėl, nė kiek nedelsdami, 9-ąją vėl leidomės į kelią ir ėjome visą dieną iki Sommerau amto, prie kurio ir nakvojome.

Per visą prūsų žygį armijai niekur neteko taip gerai išsidėstyti stovykla, kaip šioje vietoje. Pasitaikė čia lygus, apvalus ir platus slėnis, kuriame nebuvo nieko, tik pievos, ir kurį iš visų pusių supo nenutrūkstama gana aukštų, bet ne stačių, o nuolaidžių kalvų gūbrys. Ant šių kalvų buvo išdėstyta visos armijos stovykla ištisu ratu, taip kad ji visa matėsi kaip ant delno; o į slėnį buvo paleisti ganytis arkliai. Negalima deramai apsakyti, kokį malonų akims reginį teikė šios gausios įvairiaplaukių arklių bandos ir nesuskaičiuojama daugybė ant kalvų baltuojančių palapinių. Bet šis reginys tapo dar įspūdingesnis, kai atėjo vakaras ir kai visos kalvos sugriaudėjo mušant vakarinę zorią nuo nesuskaičiuojamos daugybės būgnų garso ir nuo muzikos grojimo visuose pulkuose, ir kai tuoj po to visos tos kalvos nušvito keliais tūkstančiais laužų, kareivių sukurtų vilkstinėse.

Iš tiesų, net geriausia iliuminacija negali pateikti akims gražesnio reginio, ir mes visi negalėjome juo atsigėrėti.

Kitą dieną armija ilsėjosi šioje vietoje; ir kadangi pašaro arkliams buvo mažai, tai teko siųsti furažuoti į aplinkinius prūsų kaimus. Šia proga vos nepraradau abiejų savo žmonių, buvusių kartu su kitais šiame furažavime; mat kadangi prūsų būriai nepraleido progos ir tą dieną užpulti mūsų furažyrių ir užklupo tą kaimą, kur mūsiškiai krovė šieną, tai mano žmonės, nespėję kartu su kitais nušuoliuoti, prasigulėjo po suolais troboje tol, kol prūsai išjojo, ir buvo tokie laimingi, kad į tą pačią trobą užėję prūsų husarai jų visai nepastebėjo. Grįžę jie man pasakojo, kad niekada gyvenime nebuvo tokioje baimėje kaip tuo metu, bet, tiesą sakant, buvo ko ir bijoti: ne tik jiems būtų buvę nelabai smagu, bet ir man negerai, jei juos būtų pamatę; juos tikriausiai būtų arba paėmę į nelaisvę, arba nužudę, ir aš būčiau likęs be žmonių. Bet, ačiū Dievui, jie nuo šios nelaimės išsigelbėjo labai sėkmingai, o kas geriausia, išgelbėjo ir abu savo arklius.

Pailsėję šioje vietoje, kitą, 11-ąją (dieną), ėjome toliau ir pagaliau pasiekėme patį Tilžės miestą ir kokie trys varstai nuo jo apsistojome stovykla. Mūsų narsusis vadas apsistojo priemiestyje ir įvažiavo į tą miestą skambant patrankų salvėms iš Tilžės pilies, kas buvo visai ne vietoje. Tačiau, nepaisant visos savo didybės, įsakė ištisoms trims pėstininkų pulkų brigadoms stoti prie pat priemiesčio, kad pridengtų jo vyriausiąją būstinę.

Manau, kad čia nebūtume prastovėję nė paros, jei mums prie Tilžės nebūtų reikėję keltis per didelę, prie pat miesto tekančią Nemuno upę, per kurią, nors ir buvo grafo Fermoro pastatytas tiltas, tačiau vienu visa armija negalėjo greitai persikelti, todėl buvo įsakyta pastatyti dar du, o pirmuoju tuo tarpu keltis vilkstinėms. Tuoj pat (12-ąją) iš visų pulkų buvo pasiųstos komandos šiems tiltams statyti, ir man pačiam teko būti paskirtam statyti vieną medinį tiltą iš sielių. Šiame darbe turėjome darbuotis dieną ir naktį, ir jis mums kėlė daug rūpesčių. Visur turėjome ieškoti sielių iš statybinio miško, plukdomo visa upe, ir, suvilkę juos kartu, surišti, sutvirtinti ir sudaryti tilto pagrindą; ir kadangi upė buvo nemaža ir beveik kaip mūsų Oka, tai nežinojome, kur surinkti tokią daugybę sielių ir miško, kiek tam reikėjo, ir jau buvome bepradedą griauti artimiausius medinius pastatus, kad jų medieną panaudotume tiltui statyti; bet, laimei, reikalas apsiėjo ir be to, ir visi mūsų vargai nuėjo veltui; mat kadangi vidurdienį, 13-ąją, kazokų stovyklose vėl kilo sąmyšis ir priešo būriai užpuolė mūsų furažyrius, tai nebuvo kada laukti visų tiltų, o pulkams buvo įsakyta su didžiausia skuba keltis senuoju ir naujai pastatytu pontoniniu tiltu. Tačiau, nepaisant visos skubos, armija turėjo šiam persikėlimui sugaišti daugiau nei tris dienas (13-ąją, 14-ąją ir 15-ąją), o tuo tarpu priiminėjo maistą ir kepėsi duoną.

Per tą laiką turėjome progą pabuvoti mieste ir pavaikščioti po jį reikalingiems pirkiniams. Labiausiai mums reikėjo cukraus, kurio mums jau trūko; tačiau ir gauti jo buvo didelis vargas.

Kiek jo buvo prisikaupta mieste visose krautuvėse, arba vadinamosiose vaistinėse, viskas jau pirmąją armijos atėjimo ten dieną buvo išpirkta, ir laimingi buvo tik tie, kuriems pavyko iš anksto nusipirkti ir tarp pirmųjų pabuvoti mieste; o kas nors kiek pavėlavo, tas negalėjo gauti ne tik cukraus, bet nieko valgomo ir geriamo, nes visiems šių dalykų reikėjo ir visi godžiai pirko. Niekada, manau, nuo pat šio miesto įkūrimo Tilžės gyventojai nebuvo tiek šių dalykų pardavę ir tiek iš jų pelno gavę kaip tuo metu. Už viską mokėjome daugiau nei trigubą kainą, ir mokėjome ne su apmaudu, o dar su malonumu ir laikydami tai paslauga, kad tik būtų parduota.

Būtent tai tada atsitiko ir su manimi pačiu. Kadangi aš kiek pavėlavau, tai būtų buvę sunku ką nors gauti, jei ir šiuo atveju nebūtų padėjusi man mano vokiečių kalba. Vaistininkas, pas kurį atėjau pirkti cukraus, tuoj pat man atsakė, sakydamas, kad jo daugiau nėra, ir be to tikino, kad aš jo niekur nerasiu. Bet aš, tuoj pradėjęs su juo kalbėti vokiškai, pripasakojau jam tiek apie savo patiriamą stygių ir kaip man jo reikia, kad jį tuo sugraudinau. „Gerai, gerai, pone poručike, – tarė jis man labai palankiai, – nors buvau nusprendęs niekam daugiau neparduoti iš to mažo kiekio, kurį buvau pasilikęs sau pačiam, bet ką padarysi, tebūnie! Pasidalinsiu su jumis bent likučiu ir parduosiu vieną galvą. Malonėkite tik užeiti pas mane į vidinius kambarius.“ Lengva suprasti, kad aš ne nuėjau, o nulėkiau į juos paskui jį, ir mano vaistininkas vien už tai, kad mokėjau su juo kalbėti vokiškai, tapo man toks palankus, kad ne tik pardavė man visą galvą, bet dar pavaišino arbata, ir aš laikiau dideliu dar jo patarnavimu, kad jis paėmė iš manęs ne daugiau kaip po rublį už svarą, nes kiti mielai būtų davę ir po tris rublius, jei tik būtų galima gauti. Šio vokiečio sąžiningumas buvo net toks didelis, kad jis atsiprašinėjo manęs, kad negali parduoti daugiau, o sakė, kad, jei noriu, jis turi pakankamai muskabado, arba cukraus smėlio, ir aš galiu nupirkti, kiek panorėsiu. Ir kadangi man iki tol dar neteko šio smėlio matyti, tai jis ne tik man jį parodė, bet, tikindamas mane, kad prireikus galima ir su juo gerti arbatą, tuoj pat įpylė man su juo puodelį ir davė paragauti. Ir kadangi jis man patiko, tai nupirkau iš jo šio smėlio daugiau nei dešimt svarų ir grįžau į stovyklą, lyg būčiau radęs didžiulį radinį. Ten visi pavydėjo man mano sėkmės, ir kadangi mano muskabadas visiems patiko, tai tą pačią dieną nebeliko ir jo pas mano vaistininką nė grūdelio, nes visi karininkai tą pačią akimirką puolė į miestą jo pirkti, ir kiek jo buvo, viską išpirko.

Kitas daiktas, kurį mums taip pat buvo sunku gauti, buvo kvietinė duona ir bandelės.

Visi duonkepiai ir kepėjai, kiek jų buvo šiame mieste, praturtėjo juos pardavinėdami; prie kiekvieno namų rasdavome didžiulę minią žmonių, laukiančių, kol juos ištrauks iš krosnies, ir akimirksniu išgraibstančių, kiek jų bebūtų iškepta. Kiekvienas laikė laime, kad tik pavyktų gauti, nė žodžio nesakydamas apie kainą ir nepykdamas, kad už kapeikinį kepaliuką imdavo po grivinę. Man vokiečių kalba ir šiuo atveju labai padėjo. Visiems vokiečiams tai galima pasakyti pagyrimui, kad jie nepaprastai palankūs tiems užsieniečiams, kurie moka kalbėti jų kalba. Būtent tai tada atsitiko ir su manimi. Mano kepėjas, vos išgirdęs mane maldaujant jo vokiškai, kad parduotų man kiek galima, pareikalavo, kad aš jam per minią įmesčiau pro langą savo nosinę, ir buvo toks palankus, kad surišo man į ją visą dešimtį kepaliukų ir padavė man visą jų ryšulį. „Še! Prašom, pone poručike, – tarė jis, – valgykite į sveikatą!“ Dėkojau jam be galo už jo palankumą ir su didžiuliu džiaugsmu sumokėjau jam už juos pinigus.

Tokiu būdu man pavykdavo ir visa kita nusipirkti nepalyginamai sėkmingiau nei kitiems, vokiečių kalbos nemokantiems. Beje, turėdamas laiko išvaikščioti visą šį miestą, radau, kad jis buvo labai dailus miestelis ir ne tik didesnis, bet ir gražesnis už visus anksčiau matytus. Pastatai jame buvo dailūs – mūriniai ir mediniai, ir gyventojų buvo pakankamai, ir tarp jų buvo nemažai pasiturinčių,

Kol visa tai vyko ir armija pamažu kėlėsi per upę, netoliese nuolat rodėsi nedideli priešo būriai, kurie, nors ir nieko svarbaus negalėjo padaryti, bet, matydami mūsų bailumą, mus nerimino. Tai pagaliau taip įkyrėjo mūsų vadui, kad jis, nerasdamas kitų priemonių šiam nerimui pašalinti, iš apmaudo ėmėsi vien totoriams būdingo darbo ir įsakė visas tas vietas, kur rodėsi ir lizdavosi priešai, niokoti ugnimi ir kardu, ir vienas dailus miestelis ir amtas, vadinamas Ragaine, esantis už kelių varstų nuo Tilžės aukštyn Nemunu, pirmasis turėjo pajusti šį žiaurumą.

Persikėlę per upę pulkai statėsi kitoje upės pusėje paskirtoje stovykloje; ir kadangi ir toje pusėje pasirodė priešo husarų, tai, tai stovyklai pridengti, pirmiausia buvo perkeltos trys brigados. Pagaliau rugsėjo 16-ąją per upę persikėlė ir mūsų vadas su visa savo apsauga ir likusiais pulkais, o kitą (17-ąją) dieną, perkeliant paskutinius žmones ir kariuomenę, buvo nuimti visi trys tiltai, o krante, priešais patį miestą, buvo pastatytas piketas iš tūkstančio grenadierių ir muškietininkų.

Tokiu būdu persikėlėme per Nemuną ir 18-ąją ramiai stovėjome čia krante, o visa armija kepėsi duoną kelionei.

Mes, manydami, kad esame čia jau visiškame saugume, būtume čia prastovėję ir ilgiau, jei nebūtų atsitikęs vienas tiek juokingas, tiek apmaudus nuotykis, padidinęs mūsų negarbę ir privertęs mus greičiau eiti toliau, būtent:

Mūsų vyriausiajam vadui, kuriam iš teisybės reikėjo gėdytis net sienų, priešingai, šovė į galvą kai kas keista ir nuostabu. Kadangi kita diena buvo rugsėjo 19-oji ir sukako lygiai mėnuo nuo jo laimėtos prieš priešą pergalės, tai iš didybės ar silpnaprotystės jam atėjo į galvą dar kartą pasipuikuoti šia pergale ir tą dieną surengti iškilmes, niekur ir niekada iki jo nedarytas. Jo garbėtroška buvo tokia didelė, kad neleido jam įžvelgti viso šio sumanymo netinkamumo, arba, geriau pasakius, kvailumo. Bet kaip ten bebūtų, tos dienos išvakarėse vakare visai armijai buvo paskelbtas įsakymas, kad kitą dieną bus iškilmės ir šaudymas iš patrankų. Mes visi kvatojome išgirdę jų priežastį, ir nebuvo nė vieno, kuris nepeiktų šio mūsų vado poelgio. Vos tik išaušo ši įsimintina diena, feldmaršalo sumanytos iškilmės iš tiesų prasidėjo, bet, mūsų nuostabai, labai anksti, nes dar nespėjo prašvisti, kai jau išgirdome patrankų šaudymą. Klausėmės jo šaltakraujiškai ir, juokdamiesi iš feldmaršalo garbėtroškos, dar kalbėjome tarpusavy: „Matyt, iškilmės ponui mūsų vadui labai rūpi, kad pradėjo jas taip anksti!“ „Taigi!“ – sakė kiti, – „matyt, ir parako pas mus daug, kad taip malonėja linksmintis ir švaistyti jį visai veltui. Argi ne geriau būtų buvę stengtis šią pergalę pamiršti, nei savo gėdai ja dar puikuotis.“ Bet vos tik spėjome taip tarpusavy pasikalbėti ir pasijuokti, kai staiga vienas visai netikėtas reiškinys privertė mus nutraukti savo plepalus ir, didžiai nustebus, pradėti galvoti visai ką kita. Iš kur buvęs, iš kur nebuvęs didžiulis sviedinys ir, praskriejęs netoli mūsų, pataikė į vieną karininko palapinę ir akimirksniu ją apvertė ir taip suplėšė, kad iš jos liko tik skutai. „Ba! ba! ba! – sušukome tai pamatę. – Kas čia dabar?“ Bet dar nespėjome atsitokėti iš nuostabos, kai su didžiuliu švilpimu pro mus praskriejo kitas, pataikęs į vilkstines ir sulaužęs kelis vežimus, o po jo ir trečias, ir ketvirtas, ir sviediniai ėmė be paliovos skraidyti ir palapines nuplėšti ir apversti. „Amen! Amen! – šaukėme. – Kas čia dabar? Kas per keistenybė? Viešpatie, pasigailėk! Iš kur šie sviediniai?

Ar tik nebus mūsų feldmaršalas išsikraustęs iš proto, kad liepė šaudyti sviediniais ir į savo stovyklą?“ Žodžiu, nežinojome, ką galvoti, kuo tai paaiškinti ir ką daryti, o ypač kai visur matėme pavojų ir nežinojome, kur nuo sviedinių pasislėpti.

Dabar, tikiuosi, esate, mielas bičiuli, tokiame pat nekantrume sužinoti, kas gi čia buvo per keistenybė, kokiame tuo metu buvome mes? Bet kadangi mes apie tai sužinojome negreitai, tai reikia ir jums šiek tiek pakentėti ir palaukti iš manęs kito laiško, kuriame papasakosiu jums, kas tam buvo priežastis ir kokie sviediniai skraidė po mūsų palapines ir vilkstines, o iki to laiko leiskite man šį laišką nutraukti ir pasakyti jums, kad esu ir taip toliau.

PRIE TILŽĖS

52-asis laiškas

Mielas bičiuli! Palikęs jus paskutinio savo laiško pabaigoje labai įdomioje vietoje ir nekantraujančius sužinoti, kodėl staiga po mūsų stovyklą ėmė skraidyti sviediniai, noriu dabar patenkinti jūsų smalsumą ir įminti jums šią mįslę.

Mūsų ponai vyriausieji vadai ne be priežasties su didžiule skuba traukėsi iš Tilžės ir ne veltui bijojo ir drebėjo prieš priešą, mat juos pasiekė gandas, kad mus vejasi ne tik lengvieji priešo husarų būriai, bet ir pats feldmaršalas Lehwaldtas beveik su visa savo armija seka mūsų pėdomis ir jau yra visai arti. Ši žinia juos taip apėmė mažadvasiškumu ir bailumu, kad jie patys nežinojo, ką daryti ir ko imtis, todėl ir nenuostabu, kad jie, su didele skuba traukdamiesi iš miesto ir stengdamiesi kuo greičiau iš miesto pasitraukti už upės, pridarė daugybę juoko vertų darbų ir tokių klaidų, kurios jiems jokiu būdu negali būti atleistos. Mat, pirma, argi ne juoko vertas buvo dalykas, kad jie, traukdamiesi visai iš Tilžės, užsigeidė vien grasinimais priversti miestiečius daryti visai neįmanomą dalyką, tai yra, kad jie po mūsų neįleistų į savo miestą prūsų kariuomenės. Reikalavimas, iš tiesų, pats keisčiausias ir nuostabiausias! Mat kaip galėjo šie beginkliai gyventojai tai padaryti, ir ar galima buvo sveiku protu to iš jų reikalauti? O kad priverstų juos tai daryti grasinimais, tai liepė ant namų padėti degiųjų vainikų, kad būtų galima miestą akimirksniu padegti ir visą paversti pelenais; o kas dar juokingiau, pastatė pačiame upės krante priešais miestą minėtąjį piketą su patrankomis, plikoje vietoje ir be menkiausios priedangos, ir, sušaukę miesto viršininkus, pasakė, kad jei jie, rusų kariuomenei išžygiavus, įleis į miestą prūsus, tai miestas bus visas sušaudytas, sudegintas ir sugriautas. Antra, jų skuba ir minčių sumišimas išvykstant iš miesto buvo tokie dideli, kad jie visai pamiršo Tilžės pilyje buvusias prūsų patrankas ir jas joje paliko. Taigi, ar gali būti neatleistinesnė už šią klaida, ir argi ne nepaprastas tai buvo aplaidumas?

Bet kiek aplaidūs buvome mes, tiek vikrūs, priešingai, buvo ponai prūsai. Vos tik jie sužinojo, kad mūsų kariuomenė pasitraukė iš Tilžės, tą pačią akimirką jį užėmė.

Keturi jų pėstininkų batalionai su daugybe patrankų dar tą pačią naktį įžengė į šį miestą, o paskui juos sekė ir pats feldmaršalas Lehwaldtas. Šios įžengusios kariuomenės, vos išvydusios už upės visą mūsų stovyklą, o pačiame krante, ant pliko smėlio, be jokios priedangos pastatytą ir lyg aukai paaukotą piketą, tuoj pat nutempė nuo pilies sienų dideles patrankas ir, įrengusios iš jų ir iš atsivežtųjų krante kelias baterijas, išaušus dienai taip smarkiai apšaudė mūsų piketą, kad jam vadovavęs mūsų pulko pulkininkas senukas Plantdewildenbergas nežinojo, kur nuo sviedinių pasislėpti. Ir nors atsakinėjo jiems iš savo patrankų, bet, negalėdamas jiems nieko padaryti, matydamas visą savo komandą veltui pražūčiai pasmerktą ir netekęs kokių penkiasdešimties žmonių, turėjo atsitraukti į stovyklą.

Prūsai, tuo nepasitenkinę, nukreipė savo patrankas ir į pačią mūsų stovyklą, ir kadangi jie dėl savo didumo sviediniais ją pasiekdavo, tai ir ėmė ją negailestingai spausti, o ypač šaudyti į feldmaršalo palapinę; o kadangi ji buvo netoli nuo mūsų pulko, tai dėl to pat jų sviediniai pasiekdavo ir pačią mūsų stovyklą.

Toks žaislas mūsų feldmaršalui labai nepatiko. Jis įsiuto tai pamatęs ir išgirdęs sviedinių švilpimą. Pavojus, grėsęs jam pačiam, privertė jį pamiršti savo neprotingas iškilmes, už kurias jis buvo pelnytai nubaustas, ir galvoti apie savo išsigelbėjimą. Visoje stovykloje dėl to kilo didžiulis sąmyšis ir sumaištis. Visur prasidėjo lakstymas ir visur buvo girdėti klyksmas: „Artileriją! Artileriją! Duokit čia greičiau patrankas, haubicas, mortyras, bombas, vežk į krantą, šauk į miestą, mėtyk bombas, padek ir sugriauk jį iki pamatų!..“ Tačiau visas mūsų apmaudas ir visas pyktis ant priešo nedavė jokio poveikio. Nors į miestą buvo paleista keli šimtai sviedinių ir numesta kelios dešimtys bombų, ir nors šaudymas iš abiejų pusių tęsėsi nuo pat ryto net po vidurdienio ir daugiau nei keturias valandas, tačiau mums su visu mūsų šaudymu nepavyko padaryti nei priešui, nei miestui jokios juntamos žalos, išskyrus tai, kad aplaužėme ant jų namų kelis čerpinius stogus ir kaminus ir sužeidėme vieną kanonierių. Taigi, matydami prastą sėkmę ir nenorėdami toliau statyti savo stovyklos į pavojų, galiausiai turėjome pakelti visą savo stovyklą ir perkelti ją keliais varstais toliau ir tuo visą šią komediją, mūsų gėdai ir negarbei, užbaigti.

Dabar lengva suprasti, kad toks priešo pasityčiojimas ir pažeminimas mūsų feldmaršalui buvo nepaprastai skaudūs.

Iš apmaudo dėl to jis ne tik nenorėjo pagerbti atsakymu priešo feldmaršalo su trimitininku atsiųsto pasiūlymo apsikeisti belaisviais, o liepė su mužiku nusiųsti vien jo trimitą su niekieno nepasirašytu rašteliu, kad prūsai patys savo trimitininką nušovė; bet be to, norėdamas visiems priešo keliamiems neramumams kartą visiems laikams padėti galą ir padaryti taip, kad prūsų armija jokiu būdu negalėtų toliau sekti paskui mūsiškę, įsakė niokoti ir nusiaubti ugnimi ir kardu visas už mūsų likusias gyvenvietes iš eilės, nepaliekant nė vienos sveikos, kad priešas niekur negalėtų rasti sau prieglobsčio. O būtent tai, kaip vėliau paaiškėjo, ir sustabdė prūsų armiją nuo tolesnio persekiojimo, ir jie jau tenkinosi siųsdami mums įkandin visai nedidelį husarų skaičių.

Minėtuoju būdu atsitraukę toliau nuo kranto ir užėmę naują stovyklą, prabuvome joje ne tik tą, bet ir visą kitą dieną; ir nors ne toks buvo metas, kad galvotume apie iškilmes, nes tą dieną pas mus jau buvo žiemos pradžia, iškrito sniegas ir prasidėjo pats bjauriausias rudens oras, tačiau didžiojo kunigaikščio gimtadienio (20-ąją) proga pas feldmaršalą buvo iškilmės ir šaudymas iš patrankų.

Be to, ši vieta man įsiminė dar ir dėl to, kad stovėdami prie Tilžės ir čia turėjome visko didžiausią gausą. Mat kadangi feldmaršalas leido kazokams ir kitoms mūsų lengvosioms kariuomenėms visas artimiausias vietas plėšti, nusiaubti ir niokoti, tai kazokai prigabeno mums į stovyklą gyvulių, paukščių ir visokio kito maisto tokią didžiulę daugybę, kad viskas buvo parduodama labai pigia kaina ir visi buvo patenkinti su kaupu. Bet nieko nebuvo tiek daug kaip medaus: jo jau nežinojo, kur ir dėti, todėl nešiojo jį visur po pulkus ir vilkstines ir pardavinėjo už tikrą niekniekį. Pilnas gertuvės dangtelis paties geriausio žaliojo sirupo buvo parduodamas, pavyzdžiui, ne brangiau kaip už vieną kapeiką. Taigi medaus nevalgė tik tas, kas nenorėjo. Kas dėl manęs, tai aš, būdamas nuo mažens didelis visų saldumynų, o ypač medaus, mėgėjas, šia proga juo persivalgiau, ir iš tiesų galiausiai priėjo iki to, kad jis man atrodė kartus.

Bet kiek iš šios pusės buvome patenkinti, tiek iš kitos nepatenkinti tuo, kad iki tol buvęs labai gražus ir šiltas oras staiga pasikeitė ir pasidarė šaltas ir pats bjauriausias rudeninis.

Šis pokytis mums buvo juo skaudesnis, kad beveik niekas iš mūsų neturėjo kailinių, ir kiekvieną, kaip sakoma priežodyje, žiema užklupo vasariniais drabužiais. Iki tol mažiausiai galvojome apie apsirūpinimą žieminiais drabužiais. Bet tada iškritęs pirmasis sniegas ir prasidėjusi užsitęsusi pliurza ir bjaurus oras mus tam paskatino ir privertė norom nenorom galvoti apie šį dalyką. Bet kur tada žygyje buvo gauti kailinių? Ir iš ko juos pirkti, kai visi jų vienodai stokojo? Aš laikiau sau didele laime, kad galėjau nupirkti iš kazokų didžiulius avikailio kailinius, kurie, nors ir buvo pasiūti iš paprastų avikailių, bet mums tada buvo ne iki išrankumo, ir džiaugėmės, kad galėjome kuo nors sušildyti savo nuo šalčio drebančius sąnarius. Kas dėl šalčio, kurį kentėme savo palapinėje, tai mano bendražygis rado priemonę ir nuo jo apsaugoti save ir mane. Jis, atvykęs anksčiau į užimtą stovyklą, liepė pirmiau pastatyti mano, o paskui ant mano – savo kapitono palapinę, ir prikūrenęs pilną žarijų žarijinę, įnešė ją po vidine palapine ir tuo ją taip sušildė, kad aš, atvykęs iš žygio ir sušalęs į kaulą, įėjau į ją kaip į tikrą rojų ir negalėjau jo atsigirti už jo sumanymą ir už tokį palapinės sušildymą; o kadangi tuo pat metu pas jį buvo paruošta ir karšta arbata, o paskui pagaminta puiki ir soti vakarienė, tai aš tą vakarą buvau toks patenkintas, kad jis man per visą likusį žygį labai įsiminė, juo labiau kad man jau neteko turėti kitos tokios ramios ir malonios nakvynės; mat, didžiam mano apmaudui, kitą pat rytą buvau pulko paskirtas ordinarcu pas feldmaršalą ir turėjau, išsiskyręs su savo draugu, prijungti savo vežimą prie feldmaršalo vilkstinės ir kelioms dienoms išvykti iš savo pulko, perdavęs kuopą į ją grįžusiam ankstesniam mūsų poručikui Koržavinui.

Beje, pačioje šioje vietoje mūsų armija pamažu ėmė skirstytis, ir visa raitija, išskyrus nedaugelį atrinktų eskadronų, ir pusė kazokų buvo iš šios vietos pasiųsti žiemoti į Lenkiją, kur jie tuoj pat ir išėjo, o pagrindinė armija su visais pėstininkų pulkais nusprendė eiti žiemoti į Žemaitiją ir Kuršą.

Išžygiavome iš šios stovyklos ne anksčiau kaip rugsėjo 21-ąją; ir nors perėjimas buvo ne itin didelis, bet dėl užsitęsusios didelės pliurzos ir šalčio labai sunkus, taip kad visa armija patyrė didelį vargą ir turėjo nakvoti beveik be palapinių; mat didžioji dalis vilkstinių negalėjo atvykti į naująją stovyklą, ir ši diena armijai buvo labai įsimintina. Per visą žygį ji nepatyrė tiek vargo ir sunkumų, kiek tą dieną; tačiau ne todėl, kad jai reikėjo nueiti didelį atstumą, nes perėjimas buvo labai saikingas, o todėl, kad jai reikėjo eiti žemomis, lygiomis vietomis, išraižytomis dažnais upeliukais ir klampiomis daubelėmis, ir tokiomis vietomis, kurios ir geru metu, ir sausu oru ne itin sausos, o tada, nuo nesiliaujančio lietaus, pliurzos ir sniego išmirkusios ir nesuskaičiuojamų ratų bei arklių suardytos, virto pačiu klampiausiu ir lipniausiu purvu, iš kurio kojų beveik nebuvo galima ištraukti. Todėl kiekvienam nesunku įsivaizduoti, kaip buvo eiti visiems pėstininkams ir vilktis visoms vilkstinėms tokiu purvu, ir dar pliurzoje bei per didelę ir šaltą darganą.

Iš tiesų negaliu ramia dvasia ir be vidinio šiurpulio ir dabar dar prisiminti viso to, ką tą dieną tada mačiau.

Likimas man, lyg tyčia, suteikė pačią patogiausią progą pamatyti tuometinę apgailėtiną armijos būklę ir būti visos jos patiriamos blogybės akivaizdžiu liudininku; mat, būdamas kaip tik tuo metu ordinarcu pas feldmaršalą, galėjau pamatyti daugiau nei anksčiau, būdamas prie pulko, ir būtent todėl galiu smulkiau papasakoti apie šią nelaimingą ir daugeliui pražūtingą dieną.

Tų vietų žemumas ir tuometinė didžiausia dargana buvo priežastis, kad visas kelias, kuriuo armijai reikėjo eiti, jau vien priešakinių kariuomenių, o ypač raitijos, buvo taip išvažinėtas, kad mes su feldmaršalu ir jo vilkstine, nors ir išvykome anksčiau už visus, bet ir mums jau buvo labai blogai važiuoti; kai gi pajudėjo artilerija su savo sunkenybėmis ir sunkiosios vilkstinės, tai visur susidarė toks klampus liūnas ir purvas, kad jokiu būdu negaliu jo apsakyti. Kaip ten bebūtų, bet mes su feldmaršalu į paskirtąją naują stovyklą atvykome dar labai anksti ir ramiai įsikūrėme: jis – savo didžiulėse palapinėse ir šiltose veltinio kalmukiškose kibitkose, o mes taip pat šiokiose tokiose palapinėse jo vilkstinėje. Buvau toks laimingas, kad ir čia netikėtai radau sau vieną pažįstamą. Pas feldmaršalą tuo metu, lyg tyčia, budinčiuoju majoru ir vadu mums visiems, ordinarcams, buvo pats artimiausias mano kaimynas kaime, kunigaikštis Ivanas Romanovičius Gorčiakovas. Šio žmogaus iki tol nė kiek nepažinojau; bet jis, klausinėdamas mane, kas aš toks, vos išgirdęs mano pavardę, tuoj pat pats man pasakė, kad mūsų kaimai ribojasi tarpusavy, ir taip man meiliai prisiglaudė, kad buvau juo be galo patenkintas. Jis tuoj pat paėmė mane į savo ypatingą globą, ir aš turėjau pas jį ir pietauti, ir vakarieniauti visą tą laiką, kol buvau ordinarcu.

Netrukus po pietų ir paskui mus kaip nors atsivilko ir pėstininkai. Juokinga ir gaila buvo į juos žiūrėti: nebuvo nė vieno žmogaus, kuris nebūtų beveik iki kelių purvinas, o daugelis buvo nuo galvos iki kojų purvais aptaškyti. Visi pulkai tuoj pat buvo išskirstyti į jiems paskirtas stovyklas, bet tos stovyklos buvo dar tuščios ir be palapinių: mat vilkstinės visos dar buvo likusios toli užpakalyje ir jų nebuvo nė kvapo. Dar tame pačiame kaime, kur stovėjome anksčiau ir iš kurio išėjome, pasitaikęs bjauriausias persikėlimas per vieną klampų upelį ir be paliovos lūžtantys tilteliai, kurie per jį buvo paskubomis pastatyti, joms sukėlė tiek sustojimų, kad jos visą dieną prasikapstė, keldamosi per jį. O vargšai kareiviai ilgą laiką turėjo būti be palapinių ir kęsti šaltį ir drėgmę po sniegu ir lietumi, prisidengę vien savo apsiaustais. Dar didesnei nelaimei, ir malkų naujoje stovykloje nebuvo galima rasti tiek, kad būtų galima sukurti pakankamai laužų ir prie jų šildytis; o kai kurie pulkai buvo dar nelaimingesni: jiems dėl vietos ankštumo teko stovėti stovykla tokioje vietoje, kurią galima laikyti tikru liūnu ir pelke ir kur nė ketvirčio valandos negalima buvo prastovėti vienoje vietoje, jei nenorėjai, kad toje vietoje susidarytų bala ir kojos neatsidurtų ketvirčiu ir daugiau vandenyje nuo pažliugusio ir įdumbančio grunto.

Galiausiai, kai atėjo jau ir vakaras, o iš vilkstinių tik ką ėmė rodytis priešakiniai, tai jau ėmė nerimauti ir jaudinti mūsų feldmaršalą.

Jis be paliovos siuntė ordinarcus raginti, kad greičiau važiuotų. Bet visa tai nedavė jokios sėkmės. Oras kas valandą darėsi blogesnis, o kelias bjauresnis; o atėjus nakčiai pasidarė tokia tamsa, kad nebuvo matyti nė iš tolo, o be to, toks šaltis, kad ir kailiniuose vos buvo galima jį iškęsti. Pagalvokite gi dabar, kaip buvo vargšams mūsų kareiviams, nesulaukusiems savo vežimų ir nakvojantiems ant šlapios žemės, po lietumi ir sniegu, prisidengusiems vien savo apsiaustais? O kas dėjosi su vargšėmis vilkstinėmis, to be gailesčio negaliu prisiminti; man teko būti to akivaizdžiu liudininku, ir štai kaip:

Pačiame vidurnaktyje pabudo mūsų feldmaršalas ir, išgirdęs, kad dar ne visos vilkstinės atvyko, užsigeidė pasiųsti ten dar vieną ordinarcą. Šių ordinarcų jis turėjo nors ir daug, nes iš kiekvieno pulko buvo po vieną, bet taip atsitiko, kad tada nė vieno nebuvo vietoje: visi buvo išsiuntinėti į įvairias vietas, ir likau tik aš vienas iš visų. Kunigaikštis Gorčiakovas, kiek bestengėsi iki tol mane tausoti, tyčia niekur nesiųsdamas, bet tada ir jam nebebuvo galimybės manęs pasigailėti nuo šio pasiuntimo. Jis su didžiuliu gailesčiu pats atėjo pas mane į palapinę ir, žadindamas mane iš miego, sakė: „Kelkis, Andrejau Timofejevičiau! Ką padarysi, nors ir nesinorėtų man jūsų trukdyti ir šiuo metu siųsti, bet liepia pati būtinybė. Nepykite, dėl Dievo, ant manęs. Grafas dabar klausia ordinarco, o nėra nieko, išskyrus jus, tad eikime pas jį.“ – Apmaudu man tai buvo nepaprastai, nes aš ką tik po savo kailiniais sušilau ir užmigau; bet pats žinodamas būtinybę, nė kiek nemurmėjau ant kunigaikščio, o ėjau paskui jį kantriai.

Atėjęs pas feldmaršalą, negalėjau viduje nenusijuokti iš to, ką čia pamačiau. Radau jį didžiulėje, viduje turtingai išpuoštoje ir žarijinėmis bei spiritais gerai įšildytoje kibitkoje, gulintį ant pūkinių patalų vienoje, o gydytoją, arba jo daktarą, kitoje lovoje; bet kuo, jūs manytumėte, šis mūsų vadas tokiomis liūdnomis aplinkybėmis užsiėmė? Iš tiesų gėda sakyti. Malonėjo klausytis pasakų iš prie jo galvūgalio už staliuko sėdinčio grenadieriaus, kuris visa gerkle taukšė nesąmones. – Dieve mano, pagalvojau tada sau: štai tikrai tinkamas užsiėmimas tokios didelės armijos feldmaršalui ir tokiu metu! – Kunigaikštis tuoj pat jam pranešė, kad atvedė ordinarcą, ir tada jis ėmė man įsakinėti. – „Klausyk, mano drauge! – tarė jis man. – Joj keliu, kuriuo ėjo armija, iki pat tos vietos, iš kurios šiandien išėjome, ir pažiūrėk, kiek dar vilkstinių kelyje ir ar visos jos persikėlė per upelį? Ir jei ne visos, tai suskaičiuok man, kiek vežimų dar nepersikėlė.“ – „Klausau, jūsų šviesybe, – atsakiau aš, – tik suskaičiuoti, nemanau, kad bus galima: tamsa dabar tokia didelė, kad ir per sieksnį beveik nieko nematyti.“ – „Na, nors apytikriai pažiūrėk, kiek, – tarė jis, – tik joj ir grįžk greičiau.“

Gavęs šį paliepimą, užsivilkau ant mundiero savo avikailio kailinius ir, gerai į juos ir į ant viršaus užsimestą apsiaustą įsisupęs, pasiėmiau sau palydą iš dviejų kazokų ir leidausi raitas į kelią.

Vienam iš kazokų liepiau joti priešais mane, kad galėčiau sužinoti, kur duobė ir kur klampynė, ir kad, įjojęs arba į duobę, arba į dumblą, nenulėkčiau nuo arklio ir nenusisukčiau sprando; o kitam įsakiau joti už manęs ir neatsilikti nė per žingsnį. Tamsa iš tiesų buvo baisiausia, o kelias taip išvažinėtas ir sugadintas, kad aš tik ir žiūrėjau, kad ir aš taip pat nenulėkčiau nuo arklio, kaip jau ne kartą atsitiko su mano priekyje jojančiu kazoku. Beje, vos tik išjojome iš stovyklos, kai ėmėme sutikti vežimus tokios būklės ir padėties, kokios be vidinio gailesčio negaliu prisiminti. Kur vežimas paskendęs purve, o arkliai, išsekę, gulėjo išsitiesę. Kitoje vietoje užtikdavau arklių jau visai nugaišusių ir pačius vežikus vos gyvus, šaltis ir drėgmė juos visai palaužė; o pajojęs toliau, užtikdavau ir arklių, ir vežikų, mirusių nuo šalčio: anie kaip ėjo, taip, parkritę, ir nugaišo, o šie, susigūžę, sėdėjo už vežimų – ir taip sustingo. Kur vieni arkliai stovėjo iki pilvo dumble, o vežikas per pusę varsto nuo jų gulėjo nebealsuodamas. Žodžiu, visas kelias buvo pilnas tokių liūdnų reginių, kad negalėjau be vidinio šiurpulio į juos žiūrėti. Pagaliau tolumoje pamatėme pašvaistę, o paskui ir liepsną, nušviečiančią visą horizontą, ir lengvai galėjome suprasti, kad čia turi būti ta vieta, į kurią man reikėjo joti, ir kur buvo tas pats bjaurus persikėlimas, kuris tiek sustojimų pridarė. Aš su savo kazokais leidausi tos pašvaistės link ir dėl tamsos vos pats nepaskendau dumble ir pelkėje, tačiau galiausiai šiaip taip ten nujojome.

Bet ką gi aš čia pamačiau? Keli šimtai vežimų buvo susigrūdę prie persikėlimo, ir girdėti buvo tik klyksmas, triukšmas ir traškesys. Kai kurie iš jų gulėjo apvirtę nuo grindinio į pelkę ir iki pusės paskendę; kiti gulėjo ant šono; kitų buvo sulaužytos ašys, o kitų ratai, ir visa tai didžiausioje netvarkoje ir tokioje spūstyje, kad man nebuvo jokio būdo prajoti ir jų ne tik suskaičiuoti, bet nors akimis apžvelgti. Taigi pasitenkinau paklausęs, kiek dar ten už upelio vilkstinių? Ir išgirdau, kad jų dar kokie šeši šimtai ir daugiau užpakalyje. Tada man neliko nieko kito, kaip joti atgal; bet kadangi mes su kazokais patys negailestingai sušalome, tai nusprendėme pirma užsukti pasišildyti prie netoliese esančios ugnies.

Bet kokia, manytumėte, tai buvo ugnis? Ak! negaliu ir to be gailesčio prisiminti. Tai buvo puikus pastatas, skendintis liepsnose. Nelaimei, pačioje toje vietoje, kur buvo šis persikėlimas, pasitaikė puikus prūsų kaimas; ir kadangi valstiečių kiemai buvo didžiuliai, dengti pėdais ir stovintys atokiai vienas nuo kito, tai jame, kiemas po kiemo, mūsų besikeliantieji degino juos, kad ir pasinaudotų liepsnos šviesa, ir patys susišildytų. Dieve mano! pagalvojau sau, kokias liūdnas pasekmes atneša su savimi karas! Kuo šis vargšas kaimas kaltas, kad pasitaikė būti šioje vietoje? Tačiau, pasisielojęs, ir aš palaikiau kompaniją kitiems ir, pagulėjęs ant kauburėlio ir pasišildęs prieš ugnį, leidausi atgal pranešti feldmaršalui visa, ką radau ir mačiau. Šis, vos pamatęs mane įeinantį pas jį į kibitką, tuoj pat paklausė: „Na, mano drauge, ar daug dar?“ – „Labai daug, jūsų šviesybe“, – atsakiau aš ir papasakojau jam paskui visa, ką mačiau: kaip užtikdavau išblaškytus po kelią ir laukus vežimus, kaip mačiau daug mirusių vežikų ir arklių, ir kita, ką mačiau.

Bet ką gi, manytumėte, jis į tai pasakė? Nieko, tik įsakė man eiti į savo vietą, o grenadieriui tęsti pasaką, nutrauktą mano atėjimo.

Štai kokį feldmaršalą turėjome tuometiniame mūsų žygyje! Žmonės, patikėti jo vadovavimui ir globai, žuvo ir kentėjo žiauriausiu būdu, o jis tuo pat metu linksminosi klausydamasis kvailų ir vien nesąmonių pilnų pasakų. Ar stebėtis, kad armija per šį atgalinį žygį patyrė nepalyginamai daugiau nuostolių nei eidama į Prūsiją. Bet grįšiu prie savo medžiagos ir tęsiu pasakojimą.

Dėl visų minėtų aplinkybių turėjome šioje vietoje padaryti rastachą ir sulaukti vilkstinių, kurios visos atvyko ne anksčiau kaip jau kitos dienos vakarop. Šis laikas buvo panaudotas visiems nereikalingiems daiktams sudeginti. Visos vilkstinės buvo peržiūrėtos ir visa, kas nereikalinga, sudeginta ir išmesta. Kiek patrankų, kiek sviedinių ir bombų, parako ir kitų daiktų bei karinių sviedmenų čia nesumetėme į vandenį ir neužkasėme į žemę dėl to, kad nebuvo kuo vežti! Bet visa tai padėjo mažai. Sunkenybių sumažėjo nedaug, o vargas buvo tas pats; ir nežinau, kaip būtume nuėję, jei nebūtų mūsų pasigailėjusi pati gamta ir nebūtų įvykęs tam tikras oro pokytis, ir jis nebūtų pasidaręs kiek sausesnis ir geresnis.

Beje, ir šią antrąją naktį turėjau patirti šiokių tokių neramumų. Kadangi visos reikiamos atsargumo priemonės prieš priešą buvo laikomasi ir tuo metu, ir jos, atsižvelgiant į tuometines tamsias naktis, nebuvo nereikalingos, tai budintis generolas majoras kas dieną turėjo paprotį: atėjus nakčiai, apjoti visą stovyklą aplink ir apžiūrėti, ar visur vykdoma visa, kas įsakyta, ir ar pastatyti reikiami piketai. Jis paprastai pasiimdavo su savimi kelis iš mūsų, ordinarcų, ir tą naktį ir aš turėjau būti jo palydoje. Budinčiu generolu majoru tada pas mus buvo vėliau taip išgarsėjęs grafas Piotras Aleksandrovičius Rumiancevas, ir su juo mes tada jojome apžiūrėti visų pulkų ir postų. Negaliu be juoko ir dabar prisiminti tuometinio mūsų jojimo su juo. Joks niekšas, manau, nebuvo taip baramas ir keikiamas, kaip mes tada su juo. Bet kas juokingiausia, nors mus negailestingiausiai ir visokiais bjauriais žodžiais keikė ir barė, mes turėjome tai pakelti kantriai ir be menkiausio apmaudo ir, užuot pykę, tik iš to juoktis. Priežastis buvo didžiausia tuometinės nakties tamsa ir tai, kad mes, jodami per pulkus ir pro karininkų palapines, nuolat savo arklių kojomis užkliūdavome už palapinių virvių ir tuo supurtydami visas palapines trukdėme jose miegoti karininkams, kurie, visai nežinodami, kas čia taip neatsargiai joja ir drįsta drumsti jų ramybę, pyko, šaukė ir keikė mus negailestingai, ir kartais taip gerai, kad mes iš juoko turėjome plyšti ir mielai jiems tai atleisdavome.

Minėtuoju būdu pernakvoję šioje vietoje dvi naktis, 23-ąją vėl išžygiavome ir, darydami nedidelius perėjimus, ėjome tiek tą, tiek 24-ąją, 25-ąją, 26-ąją ir 27-ąją be rastachų, patirdami didelį stygių ir vargą, o ypač nuo šalčio ir vis dar besitęsiančių lietų.

Nieko ypatingo per tą laiką neatsitiko, išskyrus tai, kad mes, kaip tikri barbarai, visur deginome kaimus, bajorų namus ir sodžius, ir dieną visur rūko dūmai, o naktį visur buvo matyti pašvaistės ir gaisrai.

Koks reginys gailestingai ir žmogų mylinčiai širdžiai! – Čia nebuvo pasigailėjimo niekam. Ir koks gražus bebūtų būstas ir pastatas, jis turėjo virsti pelenais. Bet dėl ko? Tik dėl to, kad du priešo raitijos eskadronai vijosi mus, ir prūsų feldmaršalui panorėjo pasiųsti juos mums įkandin, kad stebėtų mūsų žygį ir judėjimą; o mūsiškis nesugebėjo suprasti, kad jie mums nieko svarbaus negali padaryti, ir, užuot pasiuntęs juos nuvyti, nusprendė, kad geriau juos sulaikyti nusiaubiant visas už mūsų liekančias vietas ir atiduodant viską kardui ir ugniai, nė kiek nepagalvojęs, kad tokiu žiaurumu užtraukia visai mūsų tautai prieš visą pasaulį didžiulę negarbę ir tokią dėmę, kuri liks amžiams istorijoje ir kurios niekuo nenuplausi; mat įsivaizduokite, mielas bičiuli, ką tada rašė mūsų priešai laikraščiuose apie šį niokojimą ir kokią nuomonę apie mus teikė visam pasauliui:

„Rusai, – sakė jie, – išeidami iš Prūsijos, nepaliko ten apie save gero atminimo, o kol išžygiavo iš sienų, užsiėmė vien nežmoniškumais ir žiaurumais. Ragainės miestas ir amtas su beveik visais savo apskrities kaimais visiškai paverstas pelenais. Šešiolikos kitų amtų kaimus ištiko toks pat likimas. Visi gyvuliai buvo iš gyventojų atimti ir dalis išskersti. Didžiulė daugybė kaimo gyventojų iš dalies iššaudyti, iš dalies sudeginti, iš dalies išvaryti į nelaisvę, o ypač jaunuoliai. Daug dvasininkų buvo nuplakti, o kiti kankinti įkaitintomis žarijomis, daugybė bažnyčių apiplėšta, koks likimas ištiko ir generolo la Caro kapą Widlackene, ir t. t.“ Toliau jie rašė, kad ir mums, rusams, prūsų mužikai ir husarai įvairiose vietose padarė nemažai žalos ir kad jie ne tik daug ką iš mūsų pagrobto vėl atėmė, bet daugelį nužudė ir paėmė į nelaisvę, o nemažai gavo ir vilkstinių grobio, ir kad, be kita ko, jie sučiupo vieną pulkininką iš generolo Sibilskio korpuso ir atvedė prie armijos, iš kurio atėmė iki 3000 talerių grynaisiais pinigais, dvejus auksinius laikrodžius ir karietą su 6 arkliais; kazokų gi ir kalmukų nebuvo jokio pasigailėjimo, todėl jie per šį atgalinį žygį netoli nuo armijos į šalis nesitraukdavo.

Štai ką tada apie mus rašė prūsai! Bet ar visa tai buvo teisinga, ar ne, to negaliu pasakyti; mat visa tai galėjo atsitikti dėl mūsų po apylinkes jodinėjančių kalmukų ir kazokų; tačiau tiesa ir tai, kad prūsai savo reliacijose paprastai daug ką primeluodavo ir iš musės darydavo dramblį. Bent jau mums, tada buvusiems armijoje, apie tokias žudynes ir kankinimus, taip pat apie į nelaisvę paimtą pulkininką nieko nebuvo girdėti; o kad mes niokojome ir nusiaubėme vietas ugnimi, to jau ir užginčyti negalima. Mes ne tik buvome to akivaizdūs liudininkai, bet ir patys buvome siunčiami kaimų deginti.

Man pačiam vis dėlto kartą teko būti paskirtam vienam puikiam kaimui sunaikinti ugnimi; bet džiaugiausi, kad išprašiau kitą karininką prisiimti šią užduotį, kuriai jaučiau vidinį pasibjaurėjimą.

Minėtuoju būdu praleidę ištisas penkias dienas žygyje be rastachų, pagaliau 28-ąją ilsėjomės nuo savo sunkaus žygio ir gavome šioje vietoje nedidelį pradžiuginimą, būtent: iš dvaro buvo gautas paliepimas visai armijai išmokėti neįskaitant trečdalio metų algą. Be to, iš šio laikotarpio man įsiminė, kad mes šiomis paskutinėmis dienomis, eidami vis bemiškėmis ir labiau smėlėtomis vietomis, labai stokojome malkų ir turėjome tiek susišildyti, tiek valgiui virti naudoti durpes, kurių, laimei, prūsų kaimuose rasdavome didžiulę daugybę paruoštų. Prie kiekvieno kiemo buvo sukrautos iš šių žemės malkų, arba išdžiovintos velėnos, didžiulės rietuvės, arba krūvos, ir mes kūrenome jomis kiek norėjome, greitai išmokę jomis naudotis taip pat kaip malkomis.

Kitą dieną tęsėme savo žygį toliau, o 30-ąją vėl ilsėjomės dieną, ir šioje vietoje armija vėl buvo padalyta į dvi divizijas.

Nuo to laiko jau nebeskubėjome taip, iš dalies todėl, kad jau nedaug mums buvo likę eiti, o iš dalies todėl, kad priešo būriai pagaliau nuo mūsų atsiliko, ir mes ėjome jau be jokio pavojaus. Taigi spalio pirmąją ėjome, o antrąją ir trečiąją ilsėjomės ir pirmiau pasiuntėme į Klaipėdą komandas maistui priimti ir duonai kepti. Paskui 4-ąją vėl nuėjome kokius šešis varstus ir ten vėl dvi dienas stovėjome. Per visą tą laiką nieko labai nestokojome, o kankino mus tik šaltis ir prasidėję šalčiai. Tačiau ir nuo jų būtinybė išmokė mus rasti sau gana jaukų prieglobstį. Mes visi, karininkai, palikome savo dideles karininkų palapines ir pradėjome gyventi mažose kareiviškose, šildydami jas žarijinėmis ir žarijomis; o kad šiluma ne taip greitai išeitų, tai mes paprastai naudodavome po dvi palapines ir vieną užmaudavome ant kitos, ir taip, kad viena būtų priekiu čionai, o kita į priešingą pusę. Nuleistas iki pat žemės skvernus prikaldavome glaudžiai prie žemės; o kad šaltis negalėtų iš apačios prieiti prie mūsų į palapinę, tai pačius kraštus apačioje apipildavome žemėmis; viršutinę gi palapinę šiek tiek apšlakstydavome vandeniu, kad šiluma ne taip greitai pro ją praeitų. Per visa tai ir palapinės šildymą žarijinėmis su prikūrentomis žarijomis gaudavome sau labai šiltus prieglobsčius. O kadangi kiekvienas iš mūsų turėjo ir vežiojosi su savimi lovas, tai, nereikėdami miegoti ant žemės, ir sugriūdavome į jas kaip pirtyse; bet gaila tik, kad ši samdyta šiluma ilgai netrukdavo, o greitai praeidavo ir kad mums kelis kartus per dieną reikėdavo šildymą vėl kartoti; taip pat, kad įėjimas į palapinę buvo nelabai laisvas ir vertė mus lenktis ir lįsti po siena.

Pagaliau spalio 7-ąją, mano gimtadienį ir dvidešimtųjų mano gyvenimo metų pradžios dieną, pasiekėme mūsų šlovingąją Klaipėdą ir kokie du varstai nuo šios tvirtovės apsistojome stovykla, o feldmaršalas apsistojo mieste ir įvažiavo į jį iškilmingai, šaudant iš patrankų.

Čia stovėjome ištisą savaitę ir užsiėmėme maisto priėmimu ir duonos kepimu, taip pat apsirūpinimu kitais reikalingais daiktais, nes šiame mieste jau galėjome gauti, nupirkti visokių visokiausių dalykų.

Kol visa tai vyko, antroji mūsų armijos divizija, vadovaujama generolo anšefo Brauno, atsiskyrė nuo mūsų ir pasuko į dešinę, į lenkų, čia besiribojančią, Žemaitijos, arba Samogitijos, provinciją, kur jai buvo paskirti žiemos kvarterai. Mes gi likome prie feldmaršalo, ir visi pulkai buvo suskirstyti brigadomis, iš kurių trys brigados nuėjo į kantonų kvarterus Kurše, o penki pulkai liko prie Klaipėdos, nes šios tvirtovės nenusprendėme palikti.

Mūsų pulkui pasisekė būti įtrauktam į skaičių tų, kuriems buvo paskirta eiti žiemoti į Kuršą. Taigi mes, 15-ąją Klaipėdoje persikėlę per upę, išžygiavome ir 16-ąją nakvojome prie lenkų sienos, prie Palangos miestelio, o 17-ąją pagaliau pasiekėme Kuršo sieną ir nakvojome prie Budendico dvaro, o rytą čia ilsėjomės dieną.

19-ąją vėl išžygiavome ir, nuėję pusantros mylios, apsistojome stovykla prie Lagngero kaimo, o kitą dieną, nuėję dvi mylias, pirmą kartą apsistojome kvarteruose ir nakvojome.

Neįmanoma apsakyti, kokios malonios mums tada buvo net pačios vargingiausios mužikų trobelės! Patyrę tiek vargų, šalčio ir nepatogumų, be galo džiaugėmės prasiveržę prie šilumos, ir mums net pačios prasčiausios latvių trobos buvo geresnės už baltų mūrų rūmus. Bet tuo ir stebėtis negalima, nes tada jau buvo pats gilus rudens metas ir stovėjo šaltis su kasdieniais šalčiais.

21-ąją vėl išžygiavome ir, nuėję kokias tris mylias, dėl kvarterų stokos turėjome vėl nakvoti palapinėse šaltyje, o kas dar apmaudžiau, čia pat dar ir dieną ilsėtis.

23-ąją ėjome toliau ir, pasiekę Ober-Sartau bažnyčią, visi apsistojome kvarteruose.

24-ąją mūsų brigada pasidalijo, ir Kijevo pulkas pasuko į kairę, o mes su antruoju Maskvos – į dešinę; o netrukus paskui ir antrasis Maskvos pulkas pasuko nuo mūsų į šalį, ir mes likome vieni ir nakvojome kvarteruose, užimtuose kaimuose.

25-ąją ėjome su savo pulku dar toliau ir, padarę nedidelį perėjimą, nakvojome kvarteruose, o kitą dieną jau ėmė nuo mūsų atsiskirti kuopos ir skirstytis į šalis; mes gi likome prie vėliavų.

Negalima deramai apsakyti, kokie malonūs ir ypatingi jausmai lydi tokį artėjimą prie žiemos kvarterų.

Nors tada buvo gilus ruduo, bet mums buvo linksmiau ir maloniau keliauti nei pačiu pavasariu. Kiekvienas miškelis ir kiekvienas krūmynas mums atrodė mielas, ir mintis, kad greitai užsitarnausime sau ramybę, saldino viską ir visiems matomiems daiktams teikė kažkokį ypatingą malonumą.

Spalio 27-ąją ėjome toliau ir pagaliau atvykome į tikruosius mūsų kantonų kvarterus Ciravos dvare, esančiame Kurše, ir išsidėstėme po kaimus aplink jį.

Tokiu būdu baigėsi mūsų 1757 metais pradėtas pirmasis prūsų žygis, apie kurį dabar spręskite patys, ar jis buvo šlovingas, ar negarbingas, ir ar jis mums tarnavo naudai, ar žalai ir pažeminimui. Kas dėl manęs, tai man žinoma tik tiek, kad visa nauda buvo vien ta, kad pamatėme prūsus, pasimokėme su jais kariauti, sužinojome, kaip žygiuojama, kokių būna karinių vargų, užėmėme Klaipėdos miestą, įvarėme prūsams baimės ir įrodėme jiems, kad mokame kautis ir nesame tokios kiaulės, kokiomis jie mus laikė. Beje, negalima ir to nepasakyti, kad šis mūsų žygis kainavo daug vargo ir daug nuostolių tiek žmonėmis, tiek pinigais ir visu kitu. Žodžiu, jis buvo pasirengimas ir mokslas mūsų būsimoms karinėms operacijoms.

Tuo baigsiu šį savo laišką, o kitame papasakosiu, kas buvo toliau; o tuo tarpu lieku jūsų ir taip toliau.

53-iasis laiškas

Mielas bičiuli! Paskutinį savo laišką baigiau tuo, kad mes, grįžę iš savo žygio, išsidėstėme Kurše žiemos kvarteruose; o dabar, tęsdamas savo pasakojimą toliau, pasakysiu jums, kad šiuose kvarteruose prastovėjome likusį šių metų laiką pačiu ramiausiu būdu. Abu likę mėnesiai, lapkritis ir gruodis, pas mus praslinko taikiai, ir neprisimenu jokio svarbaus ir ypatingo įvykio, kuris apie tą laiką būtų atsitikęs. Vyriausiąją būstinę mūsų feldmaršalas užėmė Kuršo pajūrio miestelyje Liepojoje, o mūsų pulkui, kaip jau anksčiau minėta, kvarterai buvo paskirti Ciravos dvaro apylinkėse, kur apsistojo ir senukas, mūsų pulkininkas. Kas gi dėl manęs, tai aš šią žiemą toli gražu nebuvau toks laimingas kaip ankstesniąją. Mūsų kuopai buvo paskirti kvarterai netoli nuo minėtojo dvaro; bet kadangi aš apie tą laiką jau nebuvau kuopos vadas, nes prie kuopos buvo ir pats poručikas, tai geriausią kvarterą, skirtą kuopos vadui dailiame palivarke, užėmė jis; o aš turėjau tenkintis geriausiu valstiečio kiemu, kokį tik buvo galima rasti visuose mūsų kuopai paskirtuose kaimuose. Bet kadangi ir visi tenykščiai kaimai ir valstiečių kiemai nedaug kuo geresni už livoniškus, tai negalima pasakyti, kad mano kvarteras būtų buvęs pavydėtinas. Jį man paskyrė viename kaime, esančiame kokie penki varstai nuo mano poručiko, ir aš dar laikiau laime, kad pavyko rasti tokį valstiečio kiemą, kuriame prie trobos buvo iš šono pristatyta maža kamarėlė su trimis raudonais langeliais ir olandiška krosnimi, kuri, nors ir nebuvo labai šviesi ir dėl valstiečių nerūpestingumo gerokai aprūkusi, bet aš bent jau džiaugiausi tuo, kad krosnis buvo tvarkinga ir kad manęs nekankino dūmai, o kas geriausia, ji buvo šilta kaip pirtis.

Ši šiluma mums buvo brangiausia už viską, nes, žygio metu prisikentėję šalčio ir vargo, džiaugėmės ir menkiausia lūšnele.

Taigi nors mano butelis buvo labai vidutiniškas, aš juo buvau gana patenkintas. Susitvarkiau jį kiek galėdamas geriau. Išmindžiotas ir išpurvintas grindis liepiau kruopščiai išplauti ir išgrandyti; krosnį išbaltinau; sienas taip pat liepiau gerai iššluoti, nuvalyti ir paskui nuplauti, o kad jos būtų bent kiek gražesnės, prikaliau ant jų du tapytus portretus, kuriuos žygio metu atsitiko man už menkniekį nupirkti iš kareivių, gavusių juos plėšiant Allenburgo pilį; tai buvo vienintelis grobis, kurį parsivežiau iš Prūsijos. Toliau, viename kampe pasistačiau lovelę, o kitame, prie krosnies ir po langeliu, pastačiau savo žygio staliuką ir pasiskyriau vietelę sėdėti; o kadangi popieriaus turėjome pakankamai, rašalo taip pat buvo, o lentynėlė, apstatyta mano knygomis, buvo šalia manęs, tai man nieko daugiau ir nereikėjo; ir aš, taip susitvarkęs ir įsikūręs, ėmiau gyventi šilumoje lyg dangaus karalystėje, arba, geriau pasakius, lyg koks atsiskyrėlis, visiškoje vienumoje ir ramybėje. Mat reikia pasakyti, kad mano poručikas, nors ir buvo padorus žmogus, vis dėlto nebuvo toks, su kuriuo būtų malonu leisti laiką; tad dažnai pas jį važinėti noro neturėjau, o iš kitų karininkų niekas netoli manęs nestovėjo. O dėl vietinių dvarininkų, arba Kuršo bajorų, tai šios vietos buvo kažkaip tuščios, ir arti negyveno nė vieno bajoro, tad per visą žiemą nė vieno jų (neteko) matyti, ir negirdėjau, kad kas nors netoliese gyventų.

Dėl visų šių aplinkybių buvau priverstas gyventi vienas ir tarsi uždarytas; ir ši vienuma, be abejo, man greitai būtų įgrisusi, jei nebūčiau turėjęs polinkio į mokslus ir nuo seno nebūčiau įpratęs skaityti knygų ir rašyti; būtent šis įprotis ir labai man tuo atveju padėjo, nes vos tik visiškai apsistojau, tuoj pat radau sau darbo. Jau anksčiau minėjau, kad žygio metu, laisvu laiku, verčiau Rygoje naujai nupirktą Klivlendo knygą; o kadangi tos knygos buvau išvertęs jau nemažai, tai tada sumaniau šį vertimą perrašyti švariai, kuo geresne ir gražesne rašysena; todėl, pasidaręs sąsiuvinius iš geriausio pašto popieriaus, ėmiau perrašinėti savo vertimą, rašymui visada pasitrindamas tušo ir perrašinėdamas taikydamas visą savo meną, kad mano knygelė būtų kuo gražesnė; ir šitaip užsiimdamas nė nepastebėjau, kaip prabėgo gilus ir pats nuobodžiausias rudens metas.

Be to, atsitiktinumas man suteikė ir tam tikrą pašnekovą.

Pas mano šeimininką gyveno vienas senukas amatininkas, siuvantis kaimo valstiečių drabužius; būtent jam ir buvo įrengta toji kamarėlė, kurioje tada gyvenau. Iš pradžių nežinojau, kas tai per asmuo, nes kai jį dėl manęs iš kamarėlės išvarė, jis gyveno šeimininko troboje ir man nekrito į akis; bet kadangi iš mano kambario visada tekdavo eiti per trobą, tai, matydamas jį kasdien, vieną kartą juo pasidomėjau ir didžiai apsidžiaugiau sužinojęs, kad jis buvo kilęs vokietis. Tuoj pat pradėjau su juo kalbėtis ir radau, kad tai buvo pats geriausias senukas, daug metų gyvenęs pačiame Karaliaučiuje ir turintis nemažai proto, tad su juo kartais galėdavau ištisą valandą ir ilgiau kalbėtis nenuobodžiaudamas. Klausinėjau jo apie Karaliaučių, ir jis man pasakojo viską, ką žinojo. Žodžiu, šį senuką greitai pamilau ir neretai liepdavau jam dirbti mano kambarėlyje, kad galėčiau su juo apie šį bei tą pasikalbėti. Be to, jis tapo man ir latvių kalbos mokytoju, nes, kadangi jis šią kalbą puikiai mokėjo, aš iš smalsumo klausinėdavau jo, kaip kas latviškai vadinasi, ir užsirašinėdavau į sąsiuvinį.

Štai tokiuose nekaltuose ir vienišuose užsiėmimuose leidau savo laiką. Bet kadangi pačių būtiniausių maisto produktų, arba vadinamųjų atsargų, kurios per žygį visos jau buvo išsibaigusios, trūkumas man priminė, kad reikia pagalvoti, kaip jų vėl prisirūpinti, o be to, neturėjau nei didelių kailinių, nei padoraus dėvimo tulupo, nei daugelio kitų daiktų, tai dėl viso to nusprendžiau pasiųsti vieną iš savo žmonių į savo kaimą, tiek atsargoms man atvežti, tiek Maskvoje nupirkti visus reikalingus daiktus, kurių man trūko, taip pat ir pinigų, kurių man irgi labai reikėjo, — ir mano Jakovas turėjo arkliuku leistis į šią tolimą kelionę.

Netrukus po to mūsų kuopoje įvyko tam tikra permaina. Mano poručiką pakėlė į kapitonus, ir jo vietoje gavau kitą vadą, būtent poručiką poną Michailą Jemeljanovičių Nepeicyną. O kadangi šis žmogus buvo protingesnis ir nepalyginamai geresnių savybių ir būdo nei ponas Koržavinas, tai labai greitai tarp mūsų užsimezgė ypatinga draugystė. Jis mane nepaprastai pamilo, o kadangi tada buvo atvykęs tiesiai iš Lenkijos, kur buvo rūpinęsis proviantu ir dėl to turėjęs progos pasipelnyti bei parsivežti nemažai pinigėlių ir viso kito, tai ėmė mane kalbinti persikelti gyventi kartu su juo į palivarką ir nedavė man ramybės tol, kol sutikau. Įpratęs prie savo lūšnelės, iš pradžių nelabai norėjau skirtis su savo miela vienuma; bet jo prašymai, o be to, ir maisto atsargų stoka bei nepatogumas jų gauti Kuršo kaimuose galiausiai įtikino mane ją palikti ir persikelti gyventi pas jį; ir galiu pasakyti, kad neturėjau pagrindo dėl to gailėtis.

Jo man rodomas meilumas ir draugystė siekė taip toli, kad jis jokiu būdu nenorėjo leisti, jog aš pats pirkčiau kokių nors maisto produktų, bet išlaikė mane savo sąskaita, ir mes gyvenome su juo kaip tikri broliai, ir galiu pasakyti, kad gana linksmai.

Butas mūsų buvo gana geras; buvo ką gerti ir valgyti, o kalbantis su juo laikas bėgo nenuobodžiai; be to, turėjau laisvės kiek norėjau užsiimti ir savo darbais. Žodžiu, šiuo bendražygiu buvau visiškai patenkintas ir, gyvendamas su juo, nė nepastebėjau, kaip prabėgo abu likę tų metų mėnesiai.

Vis dėlto ilgai pagyventi su šiuo mielu žmogumi man nepavyko. Prieš metų pabaigą manęs laukė dar viena permaina. Mūsų ponui pulkininkui kažkodėl šovė į galvą perkelti mane iš ankstesnės į grenadierių kuopą, ir aš, prieš savo norą, buvau priverstas palikti ankstesnį kompanioną ir persikelti gyventi į naują kuopą ir į trečią butą. Tačiau laimė man pasitarnavo ir šiuo atveju. Kapitonas šioje kuopoje pasitaikė labai geras ir protingas žmogus, išauklėtas kadetų korpuse, mokantis prancūziškai ir vokiškai ir visame pulke laikomas geriausiu ir protingiausiu kapitonu. Jį vadino Ivanu Nikitičiumi, o pavardė jo buvo Gnevuševas. Šis žmogus tarnavo mūsų pulke dar mano a. a. tėvo laikais ir buvo jo už savo nuopelnus mylimas. Todėl jis pažinojo ir mane dar nuo mažens ir, galiu pasakyti, nuo to laiko mane mylėjo. Vėliau sužinojau, kad būtent jo pastangomis ir buvo padaryta taip, jog mane perkėlė į jo kuopą; mat kai jo kuopoje atsilaisvino podporučiko vieta, jis, žinodamas mano gabumus, ir išsiprašė mane iš pulkininko. O kadangi tai buvo padaryta prieš mano valią ir norą, tai jis nenorėjo leisti, kad aš stovėčiau latvių trobelėje ir kęsčiau stoką ir nepatogumus, bet lygiai taip pat įkalbėjo mane apsistoti kartu su juo viename bute, kam aš mielai ir pritariau, ir galiu pasakyti, kad ir jo draugija bei draugyste buvau ne mažiau patenkintas nei ponu Nepeicynu.

Dabar, kuriam laikui čia sustoję, atsigręžkime valandėlei į kitus dalykus ir pažiūrėkime, kas tuo metu dėjosi kitose vietose.

Kol mes minėtu būdu grįžome iš Prūsijos ir paskui ramiai stovėjome žiemos butuose Žemaitijoje ir Kurše, Europoje, priešingai, karas tebeliepsnojo visu savo įkarščiu. Prūsijos karaliui likusi šios vasaros dalis, o ypač ruduo, buvo nepaprastai sėkmingi. Neatleistina klaida, padaryta mūsų ir beveik tuo pat metu prancūzų maršalo Rišeljė, buvo tarsi signalas, kad visos jo niūrios aplinkybės pasikeistų į pačias geriausias.

Dėl abiejų šių jam labai palankių įvykių jis tarsi atsigavo ir ėmė galvoti, kaip susidoroti su kitais priešais, o ypač su vadinamąja imperine armija, arba surinkta iš įvairių smulkių imperijos kunigaikštysčių.

Ši buvo susirinkusi prie Niurnbergo, pavasario pradžioje, iš įvairių vietų iki 20 000 vyrų, kol, rugpjūtį susijungusi su prancūzų armija, vadovaujama princo Subizo, įžengė į Saksoniją ir ėjo pulti Prūsijos karaliaus. Iš kitos pusės jį spaudė austrai. Jų sumanus vadas grafas Daunas, sekdamas paskui prūsų kariuomenę, visur ir visur statė jiems tokias dideles kliūtis jų sumanymuose ir kėlė jiems tiek nerimo, kad jie prarado daugybę kariuomenės, vilkstinių, pontonų ir net sandėlių, ir galiausiai nežinojo, ką daryti. Iš trečios pusės švedai jau buvo įžengę į Prūsijos ribas iš Pomeranijos pusės, o iš ketvirtos, kaip buvo minėta, į Prūsiją įžengėme mes. Šioje kraštutinėje padėtyje, iš visų pusių spaudžiamas, karalius beveik iš nevilties buvo nusprendęs dar kartą susiremti ir pasimušti su austrais ir iš tiesų buvo išėjęs juos pulti; bet kai rado jų feldmaršalą su armija stovintį tokioje palankioje ir neprieinamoje vietoje, kad be akivaizdaus pavojaus to padaryti buvo neįmanoma, tai, praleidęs beveik visą dieną vien apsišaudydamas su juo patrankomis ir veltui išbandęs visus būdus prie jo prisigauti, buvo priverstas, nieko nepadaręs, pasitraukti ir grįžti atgal link Saksonijos.

Čia, pasiuntęs žymų korpusą į Sileziją sienoms ir Schweidnitzo miestui pridengti, pats ėmė galvoti, kaip pasislėpti nuo įžvalgaus grafo Dauno ir nueiti pasitikti ir sutriuškinti imperinės armijos. Ši tada kėlė jam daugiausia rūpesčio ir nerimo, nes vien savo įžengimu galėjo atimti iš jo visą Saksoniją ir prieiti iki Magdeburgo, ir šį miestą įstumti į tokį pat pavojų, kokiame buvo Berlynas nuo švedų. Šiam sumanymui įvykdyti karaliui reikėjo panaudoti visą savo gudrumą ir meną, ir jam pavyko tai padaryti kuo puikiausiai. Jis, atskyręs žymią kariuomenės dalį nuo pagrindinės armijos, pasitraukė taip slaptai, kad Daunas ilgai negalėjo apie tai sužinoti.

Tuo tarpu jo palikta pagrindinė armija, vadovaujama Beverno princo, kuriam į pagalbą buvo paskirtas garsusis ir sumanusis generolas Winterfeldtas, į kurį karalius labiausiai ir pasikliovė, buvo priversta kęsti daug blogio ir nerimo iš austrų. Minėtasis generolas Winterfeldtas su atskiru dalinių būriu apsistojo tam tikru atstumu nuo pagrindinės armijos. Austrų feldmaršalas grafas Daunas, susijungęs su Lotaringijos princu, atėjo ir įsirengė stovyklą priešais prūsus, o austrų generolas Nadašdis užpuolė generolo Winterfeldto korpusą ir ne tik jį sumušė, nukovęs apie 1 500 prūsų, bet ir sudavė jiems skaudžiausią smūgį — žuvo pats generolas Winterfeldtas, kuris šiame mūšyje buvo mirtinai sužeistas. Beverno princas be jo tarsi sutriko ir, pamiršęs Silezijos sienų pridengimą, nuėjo į Silezijos gilumą link Lignicos, o be to, padarė dar blogiau ir susilpnino savo armiją, išsiuntinėdamas iki 15 tūkstančių vyrų į įvairias tvirtoves, ir dėl to nebepajėgė priešintis austrų armijai, kuri, sekdama jam iš paskos ir visur jam kenkdama, nuvijo jį net iki Breslau ir privertė apnuoginti visą Sileziją ir atiduoti ją beveik austrų valiai ir savivalei, kuo austrai ir nepraleido progos pasinaudoti. Jų generolas Nadašdis tuoj pat apsupo garsiąją jų tvirtovę Schweidnitzą ir padarė visus pasiruošimus apgulčiai, o kitas generolas, Hadikas, su nedideliu lengvosios kariuomenės korpusu nuėjo tiesiai į apnuogintą ir be jokios gynybos esantį Berlyną ir privertė šį sostinės miestą sumokėti jam nemažą kontribuciją, o karalienę su visu dvaru — gelbėtis bėgant ir pasitraukti į Špandau.

Bet šis Prūsijos sostinės valdymas truko ne ilgiau kaip vieną parą, ir ši įsimintina diena buvo spalio 5-oji.

Kol visa tai vyko ir austrai minėtu būdu šeimininkavo Silezijoje ir pačioje Brandenburgijoje, pats Prūsijos karalius, kaip minėta aukščiau, žygiavo prieš imperinę armiją, susijungusią su prancūzais, kuri, įžengusi į Saksoniją, jau buvo pasklidusi Leipcigo apylinkėse ir ėjo tiesiai į Magdeburgą ir Berlyną; karaliui tuoj pat pavyko ją sustabdyti savo daliniais. Jis nuėjo prie Erfurto ir, privertęs sąjungininkus iš jo pasitraukti, užėmė šį miestą. Čia jis buvo priverstas ilgą laiką stovėti ir visur siuntinėti atskirus korpusus Magdeburgui, Leipcigui ir Berlynui pridengti, o tuo tarpu vesti su priešais mažąjį karą, kas ir tęsėsi beveik iki pat lapkričio mėnesio. Abi armijos užsiėmė žygiais ir kontržygiais, ir tarpusavyje kovėsi tik įvairūs jų atskiri daliniai su įvairia sėkme.

Galiausiai, spalio 24-ąją, reikalas priėjo ir iki lemiamo mūšio netoli Leipcigo, prie Rosbacho kaimo, ir Prūsijos karaliui, nepaisant viso savo kariuomenės negausumo ir nepalyginamos imperinės sąjungininkų armijos, vadovaujamos generalisimo Hildburghauzeno princo ir Subizo, persvaros, pasisekė šią pastarąją sutriuškinti į dulkes stebuklingu ir beveik neįtikėtinu būdu. Sėkmingai jo panaudota karinė gudrybė padėjo jam atlikti šį didį ir garbingą žygdarbį. Jis apsimetė išsigandęs imperinės armijos ir besitraukiąs link Merzeburgo. Imperiečiai ir prancūzai, priskirdami tai jo bailumui, laikė pergalę neabejotina ir beveik perpus jau laimėta, puolė jį vytis be didesnio atsargumo — bet staiga pateko tarsi į pasalą ir rado karalių stovintį geriausia tvarka ir pasiruošusį mūšiui. Visa pusė armijos buvo pas jį paslėpta už kalvelės, ir ant jos stovinčios palapinės dengė ją nuo priešo akių. Bet kai palapines staiga nuėmė, ji pasirodė ir savo vaizdu įvarė priešams didelę sumaištį, kuria karalius tuoj pat pasinaudojo ir, narsiai savo raitija užpuolęs jų raitiją, sujaukė ją ir privertė bėgti, o paskui ją pasileido ir visa pėstija.

Šis garsus mūšis truko neilgai, bet buvo labai kruvinas. Nors sąjungininkų armiją sudarė 60 tūkstančių vyrų, o prūsų ne daugiau kaip 30 tūkstančių, tačiau pirmoji buvo taip sumušta ir taip sujaukta bei pakrikdyta, kad mūšio vietoje liko ne daugiau kaip 2 000 vyrų. Ji neteko daugiau kaip 10 000 vyrų, ir prūsai paėmė į nelaisvę iki 7 000 vyrų, tarp jų 11 generolų ir 250 karininkų, o be to, grobiu gavo 63 patrankas, 15 štandartų ir 7 vėliavas. Žodžiu, Prūsijos karaliaus iškovota pergalė buvo visiška ir garbinga. Jis, pakvietęs paimtus į nelaisvę karininkus pas save vakarienės, prašė jų nesupykti, kad patiekalų mažai ir kad jis juos taip prastai vaišina, nes jokiu būdu nesitikėjęs šį vakarą sulaukti tiek daug svečių.

Kita vertus, ši pergalė turėjo svarbių padarinių. Prūsijos karalius dėl jos įgijo laisvę ir galėjo skubėti į pagalbą savo prispaustai Silezijai ir Beverno princui.

Hanoveriečiuose vėl pabudo drąsa, ir jie, sulaužę savo sutartį, vėl ėmė kariauti. Prancūzai sutriko, ir patys austrai sumišo ir pateko į tam tikrą bailumą.

Vis dėlto kaip karalius beskubėjo į pagalbą Beverno princui, apsikasusiam prie Breslau, jam nepavyko suspėti laiku. Austrai, išgirdę apie jo pergalę prie Rosbacho ir apie tai, kad jis ateina, suspėjo iki jo atvykimo pulti Beverno princą jo įtvirtinimuose ir, nepaisydami visų sunkumų ir narsios gynybos, lapkričio 13-ąją išmušė iš jų prūsus, o paskui paėmė į nelaisvę patį Beverno princą ir privertė prūsus pasitraukti. Ši sėkmė turėjo tokį padarinį, kad tą patį vakarą kapituliavo ir Breslau miestas, o kiek anksčiau generolui Nadašdžiui pasidavė ir Schweidnitzo tvirtovė, ir karaliui nepavyko ir šiam miestui suteikti pagalbos.

Bet visos šios austrų pasiektos sėkmės ir laimėjimai, nors ir įstūmė Prūsijos karalių į didelę suirutę, truko neilgai. Apvaizdai buvo malonu skirti ne jiems, o Prūsijos karaliui pasinaudoti visais šios vasaros kraujo praliejimais ir darbais. Jis, minėtų austrų sėkmių įstumtas į didžiulę suirutę ir beveik visiškai netekęs Silezijos, nusprendė dar kartą išbandyti savo laimę ir pasimušti su austrais, tikėdamasis pergale pakeisti visą reikalų padėtį; todėl, nepaisydamas visų vėlyvo rudens nepatogumų ir didžiulio savo armijos nuovargio, išėjo ieškoti austrų, kad duotų jiems mūšį. Austrai, žinodami jo armijos negausumą, ne tik to neišsigando, bet net, niekindami, juokėsi iš jos, vadindami ją ne armija, o Berlyno sargybų pamaina. Vis dėlto išmintingas ir atsargus jų feldmaršalas Daunas galvojo visai ne taip ir, neleisdamas savęs tuo apakinti, apsistojo labai palankioje vietoje prie Schweidnitzo ir jokiu būdu nenorėjo pats eiti priešui priešais, o laukė, kol karalius ateis jo pulti. Bet kadangi austrų armijai vadovavo ne jis vienas, o kartu su Lotaringijos princu, o šis savo nuomone su juo nesutiko ir norėjo pats eiti karaliui priešais ir duoti jam mūšį, tai dėl šio nesutarimo į Vieną buvo pasiųstas kurjeris paklausti, ką daryti; o kai buvo įsakyta eiti ir duoti priešui mūšį, tai Prūsijos karalius, tik to ir trokšdamas, susidūręs su jais prie Lisos ir Leuteno kaimo, lapkričio 24-ąją surengė su jais kruviną ir tokį sėkmingą mūšį, kad austrai buvo visiškai nugalėti ir šiame mūšyje neteko 301 karininko ir 21 000 kariuomenės vyrų, 134 patrankų ir 59 vėliavų. Bet ir to dar buvo negana: austrų nelaimei buvo lemta padidėti vėl netekus Breslau. Lotaringijos princas, norėdamas išgelbėti šį miestą, nors ir pasiuntė į jį žymų korpusą su gausia artilerija, bet tai tik padidino nuostolius, nes Prūsijos karalius, negaišdamas laiko, jį apgulė ir, nepaisydamas viso oro atšiaurumo ir sunkumų, jį paėmė.

Šis Breslau praradimas austrams kainavo 13 generolų, 680 karininkų ir 17 000 eilinių.

Šitaip baigėsi šių metų kampanija su dideliais nuostoliais ir žala austrams. Visi jų darbai, mūšiai, nuostoliai ir pasiekti laimėjimai neatnešė jiems nė mažiausios naudos. Jie buvo priversti pasitraukti į Bohemiją ir palikti visą Sileziją vėl prūsų valdžioje. Tik vienas Schweidnitzo miestas liko jų rankose; bet tai buvo labai menka nauda. Žodžiu, prūsams pavyko, prieš bet kokius lūkesčius ir visos Europos nuostabai, užbaigti šią kampaniją su didele sau nauda; nes net ir švedus jų feldmaršalas Lehwaldtas, grįžęs iš Prūsijos ir atsikratęs mūsų, dar suspėjo su nuostoliais išvyti iš Prūsijos ribų.

Štai jums trumpas tuometinių Europos įvykių, kuriais baigėsi 1757 metai, vaizdas; tad leiskite ir man šioje vietoje baigti dabartinį laišką ir pasakyti jums, kad esu jūsų ištikimas draugas ir taip toliau.

KARALIAUČIAUS UŽĖMIMAS

54-asis laiškas

Mielas bičiuli! Kol aukščiau minėtu būdu, pačiame giliausiame 1757 metų rudenyje, karas Prūsijos, Austrijos ir Saksonijos žemėse liepsnojo kuo žiauriausiai ir ištisos dešimtys tūkstančių žmonių netekdavo gyvybės, o dar daugiau patekdavo į nelaisvę, laukai buvo aplaistyti žmonių krauju, o begalė vargšų kaimiečių netekdavo savo namų ir viso savo turto, o dar daugiau kentė naštą dėl mokesčių ir dėl to, kad iš jų atimdavo visus jų pragyvenimui sukauptus maisto produktus ir pašarą, — mes Lenkijoje ir Kurše ilsėjomės po savo vargų ir visą šį rudenį bei žiemos pradžią praleidome taikoje, tyloje ir pačioje maloniausioje ramybėje. Nieko nežinodami apie visus šiuos įvykius, gyvenome čia savo ramiuose butuose ir tik linksminomės.

Bet kiek ramūs buvome mes, tiek nerimavo mūsų vyriausybė dėl prastų mūsų pirmojo žygio rezultatų. Netikėtu ir gėdingu mūsų armijos sugrįžimu iš Prūsijos ir visais mūsų feldmaršalo Apraksino poelgiais tuo metu mus valdžiusi imperatorienė buvo be galo nepatenkinta; ir nors, gėdai pridengti, buvo paskelbta, kad šis mūsų armijos sugrįžimas įvyko pačios imperatorienės įsakymu ir neva todėl, kad austrai jau patys įžengė į Sileziją, tai mums nebuvo reikalo eiti toliau ir tęsti savo žygio iki Silezijos, ir kad, be to, kariuomenės reikėjo savoje tėvynėje dėl imperatorienės ligos, — tačiau visiems buvo žinoma, kad tai buvo paskelbta tik dėl akių, o iš tikrųjų visi žinojo, kad jis tai padarė savavališkai.

Būtent tai ir užtraukė jam imperatorienės rūstybę, todėl vos tik jis grįžo į Kuršą, buvo atšauktas į Peterburgą atsiskaityti už savo elgesį.

Ši kelionė atgal į sostinę šiam karvedžiui buvo labai pražūtinga ir nelaiminga. Netekęs visos savo ankstesnės didybės, jis buvo priverstas važiuoti visų paniekintas, beveik tylomis, o gandai apie Peterburge jo laukiančias nelaimes taip jį neramino, kad jis kelyje susirgo ir jau sergantis buvo atvežtas į Narvą. Bet ir to dar buvo negana. Nelaimė jį pasitiko jau ir šiame mieste, nes buvo atsiųstas įsakymas neleisti jo net iki Peterburgo, bet, suėmus jį čia, pavesti jį tirti tam tyčia įsteigtai komisijai. Ir tai vargšą taip pribloškė, kad per kelias dienas jis neteko gyvybės, kurios niekas negailėjo, išskyrus tik jo giminaičius ir globotinius, nes šiaip visa valstybė juo buvo nepatenkinta.

Šitaip pražuvo šis žmogus, buvęs neilgai prieš tai tokiu žymiu ir didingu didžiūnu, ir pačio likimo nubaustas už savo išdavystę tėvynei ir už poelgį, atnešusį tiek daug žmonių didelę nelaimę.

Tuo tarpu vadovavimas Kurše ir Lenkijoje likusiai armijai buvo pavestas vyriausiajam generolui grafui Fermorui. O kadangi šis generolas visiems buvo žinomas kaip labai protingas ir uolus žmogus, tai šia permaina visa armija buvo nepaprastai patenkinta. Ir jis nedelsdamas savo pastangomis ir protingais naujais potvarkiais pateisino tokią gerą nuomonę apie save.

Pirmasis ir svarbiausias šio generolo rūpestis buvo, kaip aprūpinti visą armiją visais reikalingais dalykais, o paskui kuo greičiau užimti visą Prūsijos karalystę ir tuo, viena vertus, ištaisyti grafo Apraksino padarytą klaidą, o kita vertus, įvykdyti mūsų dvaro ir imperatorienės norą. Mat kadangi tuo tarpu buvo gauta žinia, kad Prūsijos karalius visą savo Prūsijos karalystę apnuogino nuo kariuomenės, panaudojęs ją, kaip minėta aukščiau, švedams iš Pomeranijos išvyti, tai, kad nebūtų duota jam laiko vėl ten sugrąžinti savo armijos, buvo įsakyta kiek įmanoma paskubėti ir, pasinaudojus šia proga, užimti ir užvaldyti visą Prūsijos karalystę be didesnio kraujo praliejimo.

Todėl vos tik šis generolas perėmė vadovavimą ir gavo minėtą įsakymą, tuoj pat ėmė daryti visus reikalingus pasiruošimus įžengti į Prūsiją. O kadangi buvo nuspręsta tai padaryti nelaukiant pavasario, dar tuo pačiu žiemos metu, tai su didžiausiu nekantrumu jis laukė, kol jūra, arba veikiau tasai siauras jūros įlankas, žinomas Kuršių marių vardu {Kurisches Haff.}, — kuris, nuo jūros atskirtas siauru ir ilgu žemės ruožu, driekiasi nuo Klaipėdos iki pat Labguvos miestelio, — pasidengs tokiu storu ledu, kad juo kariuomenė su visa reikalinga artilerija galėtų eiti tiesiu ir trumpiausiu keliu į Karaliaučių.

Jo nekantrumas buvo toks didelis, kad kasdien jam atnešdavo iš ten ledo, kad pagal jo storį galėtų spręsti, ar jis išlaikys artilerijos svorį.

Bet kadangi tai įvyko ne anksčiau kaip pačioje 1757 metų pabaigoje, tai pati po jų sekusių 1758 metų pradžia ir tapo įsimintina mūsų kariuomenės sugrįžimu į Prūsijos karalystę. Grafas Fermoras dar paskutinėmis praėjusių metų dienomis persikėlė iš Liepojos į Klaipėdą, o čia, parengęs ir surinkęs nedidelį korpusą bei paėmęs reikiamą skaičių artilerijos, sausio 5-ąją leidosi marių ledu tiesiai į Karaliaučių, įsakęs kitam korpusui, vadovaujamam generolo majoro grafo Rumiancevo, tuo pačiu metu įžengti į Prūsiją iš Lenkijos pusės ir užimti Tilžės miestą.

Šio reikalo ir žygio sėkmė buvo kuo puikiausia. Grafo Fermoro kariuomenė tą pačią dieną be didesnio vargo ledu pasiekė Rusnės salą ir užėmė ten buvusį amtą {Vok. „įstaiga“; čia: įtvirtinimų prasme.}, o kariuomenė, įžengusi iš Lenkijos pusės, be jokio pasipriešinimo užėmė Tilžę, kur grafas Rumiancevas, išgirdęs, kad Gumbinės mieste dar buvo nedidelė prūsų įgula, pasiuntė kariuomenės jai paimti, bet ji jos jau nerado, nes ši, išgirdusi apie mūsiškių artėjimą, nusprendė iš anksto pasitraukti. Taigi mūsiškiai įžengė į visus miestelius ir miestus be jokio pasipriešinimo ir visur gyventojus prisaikdindavo būti mūsų imperatorienės pavaldiniais ir jai ištikimiems.

Galiausiai grafas Fermoras, susijungęs su visomis penkiomis kariuomenės kolonomis, įžengusiomis į Prūsiją iš įvairių pusių, vadovaujamomis generolų leitenantų Saltykovo, Rezanovo, grafo Rumiancevo ir generolų majorų kunigaikščio Liubomirskio ir Leontjevo, nuėjo tiesiai ir be poilsio dienų į Labguvos miestą ir, atvykęs ten 9-ąją, rado vietos valdžiai jau atsiųstą Karaliaučiaus vyriausybės įsakymą, kad mūsų kariuomenei įžengus mums būtų išduodama viskas, ko tik būtų pareikalauta, be jokio pasipriešinimo, ir būtų paklūstama visiems grafo Fermoro įsakymams.

Iš šios vietos šis generolas pasiuntė pulkininką Jakovlevą su 400 grenadierių, su 8 patrankomis ir 9 raitijos eskadronais, vadovaujamais brigadininko Demiku, ir su 3 husarų pulkais bei Čuhujivo kazokais, vadovaujamais brigadininko Stojanovo, tiesiai į Karaliaučių. O kadangi tuo tarpu pas jį atvyko ir deputatai, atsiųsti Karaliaučiaus vyriausybės su viso miesto ir karalystės prašymu, kad ji būtų priimta į imperatorienės globą ir paliktos jos privilegijos, tai jis, užtikrinęs juos monarchės malone, ir pats išvyko paskui minėtą priešakinę kariuomenę į minėtą sostinės miestą.

Taigi sausio mėnesio 11-oji buvo ta diena, kurią mūsų kariuomenė įžengė į Karaliaučių, o netrukus paskui ją ten atvyko ir pats vyriausiasis vadas.

Jo įžengimas į šį miestą buvo puikus ir didingas. Visos gatvės, langai ir namų stogai buvo nusėti begale žmonių. Jų susirinko nepaprastai daug, nes visi godžiai troško {Godžiai veržėsi.} pamatyti mūsų kariuomenę ir patį vadą; o kadangi prie to prisidėjo ir varpų skambinimas visame mieste bei grojimas trimitais ir litaurais visuose bokštuose ir varpinėse, trukęs visą eisenos laiką, tai visa tai suteikė jai dar daugiau puikumo ir didingumo.

Grafas apsistojo karaliaus pilyje ir tuose pačiuose kambariuose, kur iki tol buvo apsistojęs feldmaršalas Lehwaldtas {Jį Frydrichas II buvo palikęs ginti Rytprūsių; jis pirmasis užpuolė Rusijos armiją prie Groß Jägersdorfo, bet patyrė pralaimėjimą.}, ir čia jį pasitiko visi Karaliaučiaus vyriausybės nariai, taip pat bajorija, žymiausi dvasininkai, pirkliai ir kiti geriausi miesto žmonės. Visi jį sveikino ir, pasiduodami imperatorienės globai, prašė jį laikytis geros drausmės, ką jis jiems ir pažadėjo.

Kitą dieną buvo iškilmingai padėkota Aukščiausiajam, ir vyriausiasis vadas, pasiuntęs į Peterburgą grafą Briusą su pranešimu apie šį sėkmingą įvykį, vaišino pas save visą generalitetą ir visus geriausius žmones pietumis {Vaišino, pavaišino pietumis.}, o rytojaus dieną visas miestas buvo prisaikdintas, ir mūsiškiai pradėjo vyriausiąjį visos Prūsijos karalystės valdymą.

Vos tik grafas Fermoras minėtu būdu užvaldė Karaliaučiaus miestą ir perėmė į savo valdžią visas vyriausybės įstaigas, pirmasis jo rūpestis buvo išdėstyti į Prūsiją įžengusią kariuomenę žiemos butuose ir užimti jos daliniais visas svarbiausias vietas tiek visoje Prūsijos karalystėje, tiek Lenkijos Prūsijoje. Taigi vieniems jis liepė apsistoti butuose Karaliaučiaus apylinkėse, kitiems eiti ir užimti pajūrio tvirtovę Piliavą, dar kitiems eiti toliau į priekį ir užimti visas vietas iki pat Vyslos upės, o kartu su jomis ir Lenkijos laisvuosius miestus Elbingą ir Marienburgą. Nors šiems pastariesiems nelabai norėjosi įsileisti mūsų kariuomenės, bet kadangi jiems buvo pažadėtas visoks draugiškumas, tai turėjo su tuo sutikti. O Karaliaučiuje įgulai buvo įvestas ketvirtasis grenadierių pulkas, taip pat Troicko pėstininkų pulkas, komendantu paskirtas brigadininkas Treidenas, o teismai pavesti pulkininkui Jakovlevui, nes pats grafas ketino vykti toliau ir savo pagrindinę būstinę įkurti prie Vyslos, Prūsijos miestelyje Marienverderyje. O dėl Kurše ir Žemaitijoje likusių pulkų, vadovaujamų generolo Brauno ir kunigaikščio Golicyno, tai ir šiems taip pat buvo įsakyta įžengti į Prūsiją ir, perėjus per ją, užimti aukštutinę Lenkijos Prūsijos dalį su Kulmo, Graudenco ir Torunės miestais ir tuo sudaryti kordoną palei visą Vyslos upę.

Kadangi tarp šių Kurše likusių pulkų pasitaikė būti ir mūsų Archangelsko pulkui, tai šiame žiemos žygyje mes nedalyvavome, bet visą tą laiką ramiai išstovėjome savo butuose ir apie visa, kas minėta aukščiau, sužinojome ne anksčiau, kaip mūsiškiams jau įžengus į Karaliaučių ir kai buvo atsiųstas įsakymas, kad ir mes ten pat vyktume. Negaliu deramai apsakyti, kokį džiaugsmą mumyse visuose sukėlė ši žinia.

Visi mes tuo džiaugėmės ir linksminomės lygiai taip, lyg kiekvienam iš mūsų būtų kas nors padovanota ir lyg mes patys būtume dalyvavę šiame užkariavime.

Niekada su tokiu noru ir malonumu nesiruošėme į žygį kaip šį kartą, ir niekada visi nerodė tokio uolumo ir skubos ruošdamiesi ir rengdamiesi kaip šiuo atveju.

Mums buvo įsakyta nė kiek nedelsiant išžygiuoti, ir mūsų kelias buvo nustatytas tiesiai per Lenkiją, arba per nemenką Lietuvos provincijos Žemaitijos dalį, o paskui — per visą Prūsijos karalystę tiesiai į Lenkijos laisvąjį miestą Torunę, stovintį ant Vyslos upės krantų tolimiausiame Lenkijos Prūsijos pakraštyje. Taigi nors ir negalėjome guostis viltimi pamatyti Prūsijos sostinės Karaliaučiaus, kuris liko mums toli dešinėje, vis dėlto bent jau buvome patenkinti, kad pamatysime visą Prūsijos karalystę.

Vis dėlto kaip bedžiaugėme šiuo greitu ir netikėtu išžygiavimu ir žygiu į Prūsiją, tačiau aplinkybė, kad tada buvo pats žiemos vidurys ir kad visiems reikėjo apsirūpinti rogėmis, kėlė mums daug rūpesčio. Bet niekas iš visos mūsų karininkų brolijos tada nebuvo taip susirūpinęs kaip aš, ir tam buvo pakankama priežastis. Visi karininkai turėjo pakankamai arklių, kuriais galėtų vežti savo vežimus ir patys važiuoti mažose rogutėse, nes jodinėti žiemą buvo nepatogu, o aš turėjau tik du arklius, o trečio, atskiroms mažoms rogutėms, neturėjau. Šiuo trečiu arkliu, kaip minėta aukščiau, pasiunčiau kitą savo žmogų į kaimą, už Maskvos, ir šis žmogus pas mane dar nebuvo grįžęs. Taigi neturėjau ne tik trečio arklio ir kito žmogaus, bet, be to, ir visa kita labai stokojau ir neturėjau: neturėjau nei mažų rogučių kaip kiti, nei didelių kailinių, nei padoraus tulupo, nei kitų reikalingų drabužių, nei atsargų ir maisto produktų, tokių reikalingų žygiui, o svarbiausia — neturėjau ir pinigų. Viso to jau keletą dienų laukiau kiekvieną dieną; o kai mums buvo paskelbtas žygis, mano laukimas susijungė su didžiausiu nekantrumu, nes, skaičiuojant laiką, jam jau seniai reikėjo būti. Vis dėlto kaip belaukiau savo Jakovo, kaip bežiūrėjau pro langus, ar neatvažiuoja, kiek kartų besiunčiau pažiūrėti, ar nesimato jo atvažiuojančio tolumoje, — bet visas mūsų laukimas ir žiūrėjimas buvo veltui: mano Jakovo nė kvapo nebuvo, ir aš galiausiai nežinojau, ką apie jį ir galvoti. Jau buvo padaryti visi pasiruošimai žygiui; jau buvo paskirta išžygiavimo diena; jau ši diena ėmė artėti, — bet mano Jakovas neatvažiavo, ir apie jį nebuvo nei žinios, nei gando, nei garso. Viešpatie, koks sielvartas tada mane apėmė ir kokia sumaištis bei nerimas drumstė visą mano dvasią! Aš tik vaikščiojau pirmyn ir atgal po kambarį ir pats su savimi kalbėjau:

„Viešpatie! Kas per keistenybė, kad jis taip ilgai neatvažiuoja? Jau seniai jam laikas būti. Ką jis man dabar padarė ir ką man dabar daryti?..“

Labiausiai mane slėgė tai, kad aš, neabejotinai tikėdamasis, jog jis greitai grįš ir atveš man visa, kas reikalinga, niekuo neapsirūpinau ir nieko sau reikalingo nepirkau. Dar didesnei nelaimei, tada neturėjau ir pinigų, nes, jų stokojant grįžus iš žygio, alga jau buvo paimta į priekį ir išleista. Bet vis dėlto būčiau galėjęs gauti pinigų arkliui ir rogutėms nupirkti, kurių man labiausiai reikėjo, jei aukščiau minėta viltis greito mano tarno, kurio laukiau kiekvieną valandą, sugrįžimo nebūtų manęs suvedžiojusi.

Bet galiausiai atėjo ir ta diena, kurios aš, kaip kokio meškino, bijojau, tai yra mūsų išžygiavimo diena. O kadangi mano Jakovo vis dar nebuvo, tai nežinojau, ką daryti, ir buvau beveik nesavas iš sumišimo. Savo vežimą su bagažu nors ir visiškai paruošiau ir jis buvo parengtas, bet kaip man pačiam būti, — to iš pradžių niekaip negalėjau nei sugalvoti, nei atspėti. Neturint atskiro arklio ir rogučių, nieko kito nebeliko, kaip eiti pėsčiomis kartu su kareiviais. Bet ar apie tai buvo galima ir pagalvoti, kai žinojau, kad net ir paskutiniai patys vargingiausi karininkai turėjo atskirus arklius ir kiekvienas turėjo savo rogutes, ir kad aš tuo užtrauksiu sau gėdą ir viso pulko pajuoką. Šioje kraštutinėje padėtyje jau atėjo man į galvą padaryti tai, ko niekada nedarydavau, tai yra tyčia apsimesti sergančiu, kad galėčiau, dingstant ligai, važiuoti kibitkoje su vilkstine. Bet tai radau sunkiai įvykdoma, nes mano kibitka buvo visa prikimšta visokių mantų ir man joje nebuvo kur tilpti. Žodžiu, buvau tada tokios nuotaikos, kokios nuo gimimo nebuvau patyręs; ir tikrai nežinau, kas su manimi būtų buvę, jei galiausiai mano kapitonas nebūtų manęs išvedęs iš sumišimo ir šiek tiek nuraminęs.

Šis, pamatęs mano didžiulį sumišimą ir minčių suirutę, buvęs viso mano nekantraus laukimo liudininkas ir žinodamas priežastį, dėl kurios nepirkau arklio ir rogių, galiausiai paklausė manęs, ką gi aš pats apie save manąs.

— Ką, tėveli! — atsakiau į šį klausimą. — Tikrai pats nežinau, ką man daryti. Tenka beveik pėsčiomis eiti, kol surasiu nusipirkti arklį ir roges.

— Ei! — atsakė jis man. — Kam, broleli, eiti pėsčiomis — argi tai dera! Važiuokime geriau kartu vienose rogutėse su manimi. Nors jos ir ankštokos, bet kaip nors jau sutilpsime. Bent jau pradžioje ir kol pasitaikys tau nusipirkti arklį, o tuo tarpu galbūt atvažiuos ir tavo žmogus.

Negaliu apsakyti, kaip labai jis mane šiuo pasiūlymu paguodė ir pradžiugino. Nors dėl akių drovėjausi ir sakiau, kad jį suspausiu ir sutrukdysiu, bet iš tikrųjų taip džiaugiausi šia proga, kad, jei būtų galima, būčiau jį už tai išbučiavęs.

Taigi buvo nuspręsta važiuoti kartu; bet vos tik mes šiaip taip ir su dideliu vargu nuvažiavome iki štabo ir iš ten visu pulku išžygiavome, kaip pas savo karininkų broliją radau daugybę ne tik erdvesnių vietų sėdėti, bet net keletą tuščių ir be nieko važiuojančių rogučių. Mat kadangi šio žygio metu neturėjome jokios priežasties nė menkiausiai bijoti priešo, tai ir ėjome tarsi savoje tėvynėje ar draugiškoje šalyje, taip sakant, atsainiai, ir naudodamiesi visais patogumais, kokius tik galima turėti taikos metu. Pulką mūsų paprastai vedė tik eilės tvarka paskirtieji ir budintieji, o visi kiti karininkai važiavo kur norėjo; ir tai buvo priežastis, kad jie, kad kelias atrodytų trumpesnis ir laikas bėgtų maloniau, burdavosi į įvairius būrelius ir kompanijas ir važiuodavo ne tik būriu daugeliu rogių kartu, bet ir prisėsdavo vieni pas kitus į roges juokauti ir pasikalbėti, o savąsias palikdavo važiuoti tuščias; o kadangi jie visi buvo mano draugai ir bičiuliai, tai galėjau prisėsti pas bet kurį iš jų ir važiuoti tiek ilgai, kiek norėjosi.

Šitaip, šokinėdamas iš vienų rogių į kitas ir prisėsdamas tai pas vieną karininką, tai pas kitą, laimingai įveikiau visą savo pirmąjį perėjimą, ir man pavyko visa tai taip sumaniai ir gerai suregzti, kad nė vienam iš karininkų nė į galvą neatėjo, jog aš neturėjau savų ir kad dariau tai iš bėdos. Tačiau, nepaisant visos šios sėkmės, visą kelią mintyse labai nerimavau ir tik ir žiūrėjau, kad kas nors nesužinotų mano paslapties ir kad nebūčiau priverstas iškęsti didžiulės gėdos ir visų patyčių.

Bet kaip ten bebūtų, mes atvažiavome ir apsistojome nakvoti viename nedideliame miestelyje, esančiame jau ant Lietuvos sienos, ir tą dieną nuėjome didelį perėjimą. Čia gavau nors ir puikų bei ramų butą, bet visas jo grožis manęs nežavėjo, nes man buvo ne tas, o kas kita galvoje. Nuolat rūpinausi savo kelione ir tik pats sau mintyse kalbėjau ir kartojau:

„Na, gerai! Šiandien vis dėlto man pavyko šiaip taip prasisukti, bet kaip bus rytoj? Su kuo važiuoti ir prie ko prisiplakti? O jei susiprotės ir sužinos, kaip tada būti?“

Tokie apmąstymai taip sujaukė mano mintis, kad buvau tarsi ipochondrijoje {Polinkis į susimąstymą, niūrias mintis, juodoji melancholija.} ir taip giliai paskendęs mintyse, kad net valgis į galvą nėjo. Bet įsivaizduokite, mielas bičiuli, kokia permaina turėjo su manimi įvykti, kai tuo pačiu metu pas mane beveik be kvapo įbėgo mano vaikinas ir uždusęs pasakė:

— Ar žinote, pone? Juk mūsų Jakovas atvažiavo!..

— Ką tu sakai! — sušukau aš, pašokęs nuo stalo ir pamiršęs valgį. — Ar ne tiesa, Abramuška?

— Dievaži, pone, tik ką į kiemą įvažiavo, ir kokios gi puikios rogutės!

Akimirksniu atsidūriau tada prieangyje ir iš džiaugsmo nežinojau, ką sakyti, o tik žegnojausi ir kartojau:

— Na, ačiū Dievui!

Bet mano džiaugsmas dar labiau padidėjo, kai išgirdau iš savo Jakovo, kad jis man atvežė ne tik daugybę visokių atsargų, bet ir prikaupė man visko ir visko, ko labiausiai reikėjo. Atvežė man puikų tulupą, didelius lapės kailinius, naują balną ir daugybę kitų daiktų; o kas man buvo maloniausia — tai daugybę visokių uogienių ir saldėsių, atsiųstų man mano sesers, pas kurią jis buvo užsukęs ir kuri tada buvo su mano svainiu kaime, nes šis buvo pulkininko atleistas dar pačioje žiemos pradžioje ir paskui rado būdą visai išsisukti iš tarnybos į atsargą. Bet kas mano džiaugsmą padarė dar tobulesnį, tai buvo jo pranešimas, kad jis atvežė su savimi dar daugiau kaip šimtą rublių pinigų. Dieve mano, kaip apsidžiaugiau šiuo paskutiniu dalyku! Tikrai neprisimenu, kad kada nors būčiau taip labai apsidžiaugęs kaip tada. Beveik savęs neatsiminiau ir ne vaikščiojau, o šokinėjau iš džiaugsmo po kambarį ir tik kartojau:

— Na, ačiū Dievui, dabar viską turiu, visko daug: ir arklių, ir atsargų, ir drabužių, ir pinigų, ir visko, ir visko! Dabar pasiruošęs kad ir kur, ir man prieš nieką ne gėda.

Žodžiu, tada maniau, kad esu nežinia kaip turtingas ir kad esu laimingiausias žmogus pasaulyje, ir tūkstantį kartų dėkojau pirmiausia Dievui, o paskui savo tarnui Jakovui už tvarkingą jam pavesto reikalo atlikimą. Ir iš tiesų ši diena buvo įsimintina mano gyvenime tuo, kad kiek didelį sielvartą jaučiau jos pradžioje, tiek didelis džiaugsmas, priešingai, apėmė mano širdį jos pabaigoje.

Tuo baigsiu šį laišką ir, pasakęs, kad esu jūsų nuoširdus draugas, lieku, ir taip toliau.

ANTRASIS MŪSŲ ŽYGIS Į PRŪSIJĄ

55-asis laiškas

Mielas bičiuli! Mano džiaugsmas dėl tarno atvykimo ir nekantrus noras pamatyti, ką jis atvežė, buvo toks didelis, kad beveik nedaviau laiko tvarkingai iškinkyti arklių ir susitvarkyti, bet liepiau greičiau rišti vežimą ir nešti pas mane visa, kas atvežta. Malonumas rišant ir apžiūrinėjant viską buvo nepaprastas; o ką jaučiau, kai jis padavė man atvežtą avikailių, žaliu kinišku audeklu dengtą lengvutį tulupą, to jau niekaip negaliu apsakyti. Akimirksniu nusimečiau ankstesnį bjaurų ir prastą avikailį ir apsivilkau šį naują. Ir ką gi! Koks žavus jis man tada pasirodė! Ir minkštas, ir lengvas, ir šiltas, ir gražus — visos savybės ir privalumai jame buvo. Atvežtai arbatai ir cukrui išbandyti mano Abramas turėjo tuoj pat bėgti ir naujame arbatinuke virti vandenį, ir ši arbata man tada pasirodė skanesnė už visas pasaulio arbatas, ir negalėjau jai atiduoti pakankamai pagyrų. O pamačius daugybę kumpio, tuoj pat buvo išvirtas ir visas jo kumpis; o kadangi aš visada buvau didelis jo mėgėjas, o tada jau kelis mėnesius jo nebuvau valgęs, tai negaliu apsakyti, kokia saldi ir skani man pasirodė tada vakarienė. Jai pasibaigus, atvežtos uogienės turėjo man atstoti desertą. Visas jas, kiek jų tik buvo, paragavau, ir kiekviena man atrodė nežinia koks brangus saldainis. Žodžiu, visu kuo tada pasisotinau iki soties ir buvau viskuo taip patenkintas, kad nieko daugiau netroškau.

Štai iki ko priveda kurį laiką iškęsta stoka ir kokią didelę vertę ji suteikia net patiems menkiausiems daiktams!

Taigi kitos dienos rytą jau turėjau malonumą važiuoti savo rogutėse, kurios nors buvo ne čiuchoniškos, o paprastos pošvenkos, bet aš dėl to jau nesirūpinau, užteko, kad buvo naujos rogutės su atlankais ir kad buvau apsirengęs šiltai ir kaip dera, ir man ne tik prieš nieką nebuvo gėda, bet dar turėjau tada prieš daugelį didelį pranašumą. Žodžiu, staiga atsiradusi visko gausa padarė net visame manyje didelę permainą. Kažkaip įgijau ir aukštesnę nuomonę apie save, ėmiau su visais, kurie buvo aukštesnio laipsnio už mane, elgtis familiariau ir laisviau, o ir jie visi, sužinoję, kad man atvežta nemažai visokių gėrybių ir kad vyrukas turi ir pinigėlių, ėmė elgtis su manimi kažkaip meiliau ir tarsi stengtis ieškoti mano draugystės ir palankumo. Jie ėmė dažniau kviesti mane į savo kompanijas, prašyti leisti su jais laiką ir dalyvauti jų pasilinksminimuose ir taip toliau; visa tai nors ir glostė mano savimeilę, bet vėliau turėjo man ne visai palankių padarinių, kaip tai paaiškės vėliau.

Mūsų žygis, kaip minėta aukščiau, driekėsi per Lenkiją ir tiesiai į Prūsijos miestelį Gumbinę. O kadangi ėjome neskubėdami ir kas dvi dienas visada darydavome poilsio dieną, be to, Lenkijos miesteliuose, kaimuose ir sodžiuose visada gaudavome gerus ir ramius butus, tai beveik nejautėme jokio vargo, ir visą mūsų eiseną galima laikyti labiau nepertraukiamu pasilinksminimu nei žygiu. Kasdien susiburdavome po kelis žmones kartu ir, važiuodami vilkstine vienas paskui kitą, nepraleisdavome beveik nė vienos pakelės karčemos, kurioje nebūtume pabuvoję ir po kelias minutes nepraleidę juokuose, žaidimuose ir pokštuose. O vos tik atvažiuodavome į kokį nors miestelį ir apsistodavome butuose, tai ir prasidėdavo mūsų, ypač poilsio dienomis, vaikštinėjimai vieni pas kitus į svečius, o paskui kartu, jei kur buvo, po karčemas, ir prasidėdavo kortų lošimai ir vieni kitų vaišinimai arbatomis, punšais, vynu ir kitkuo. Vienu žodžiu, visą šį žygį leidome laiką labai linksmai, o tam daug padėjo ir tuo metu buvęs geras ir pats saikingiausias žiemos oras.

Kita vertus, šios eisenos metu turėjau progos gerokai prisižiūrėti viso lenkų, gyvenančių šioje Lietuvos dalyje, arba Lietuvos provincijoje, žinomoje Žemaitijos arba Samogitijos vardu, per kurią tada ėjome, gyvenimo ir buities. Ji man pasirodė pakankamai, bet ne itin gera. Patys kaimai buvo nedaug kuo geresni už mūsų rusiškus, o ir miesteliai arba maži miestukai ne itin pavydėtini ir toli gražu ne tokie geri kaip kitose Lenkijos vietose; to priežastis galbūt buvo ta, kad šis Lenkijos valstybės kampas buvo daug skurdesnis už kitas vietas. Tačiau kaip ten bebūtų, buvo nemažai ir tokių dalykų, kurie tuoj pat patraukdavo mūsų smalsų žvilgsnį, vos tik įžengėme į Lietuvos ribas.

Koplytėlės, stovinčios netoli prieš įvažiavimą į kiekvieną kaimą, tuoj pat mums parodė, kad jau buvome katalikų žemėse.

Šias koplytėles jie daro beveik tokias pat, kokias pas mus kai kur daro valstiečiai pakelėse ikonoms pastatyti: ant vieno stulpelio ir su mažu stogeliu; skirtumas tik tas, kad jų stulpai aukšti, o ne žemi kaip pas mus, ir po stogeliu statomi ne paveikslai, o visada būna drožinėtas nukryžiuotasis. Nors katalikai jį kuo kvailiausiai subjauroja, prisegdami prie juosmens užuolaidėlę, nes dėl to kiekvienas toks nukryžiuotasis atrodo ne kitaip kaip su sijonėliu, kas nepratusiam to matyti atrodo labai negražu ir visai nederama; tačiau bent jau tai gerai ir man labai patiko, kad nė vienas katalikas, o ypač to kaimo ar sodžiaus gyventojas, niekada nepraeina pro tokį stulpą nesustojęs ir prieš nukryžiuotąjį, atsiklaupęs ir iškėlęs rankas, nesukalbėjęs trumpos maldos.

O kas liečia namų vidų, tai juose nors ir radome daugybę šventųjų atvaizdų, bet ne tapytų mūsiškai ant lentų, o visus spausdintus ant popieriaus ir nuspalvintus įvairiomis spalvomis. Šiais paveikslėliais kiekviename name jie išlipdo visą priekinį kampą, ir visiems jiems katalikai rodo lygiai tokią pat pagarbą kaip mes ikonoms.

Be to, šios kelionės metu ne kartą mums atsitiko iš smalsumo pabūti ir žydų sinagogose, arba namuose, kur jie mokosi Dievo žodžio, skaito Šventąjį Raštą, kalba savo maldas — vietoj šventyklos, ir kurie Šventajame Rašte minimi sambūrių arba mokyklų vardu. Juose neradome jokių papuošimų, išskyrus keletą suolų sėdėti ir vienos pastato viduryje esančios paaukštintos, panašiai kaip ambona padarytos ir turėklėliais aptvertos vietos Šventajam Raštui joje skaityti, todėl jos neturėjo jokio panašumo į bažnyčią, kokiomis jos ir nelaikomos.

Bet kiek šie vaizdai dėl savo naujumo galėjo mus šiek tiek pralinksminti, tiek, priešingai, mums nepatiko kiti dalykai, kurie ėmė kristi mums į akis, vos tik įžengėme į Lenkiją. Tai buvo kai kur netoli kelio stovinčios kartuvės su ant jų kabančiais pakartais žmonėmis. Niekur, manau, nekariama tiek žmonių kaip Lenkijoje. Už mažą vagystę ir nusikaltimą vagis jau turi eiti į kartuves, ir šitaip jį nubausti gali ne tik bet kuri miesto valdžia ir vyriausybė, bet ir patys bajorai. Paprotys, iš tiesų, labai keistas ir bjaurus, o labiausiai stebina tai, kad jis toli gražu nepasiekia to tikslo, dėl kurio buvo įvestas; nes, nepaisant viso šios bausmės už vagystę griežtumo, vagių valstybėje vis tiek nemažėjo ir jų vis tiek buvo daug.

Bet kaip ten bebūtų, mes, nepratę, niekaip negalėjome be vidinio šiurpulio ir pasibjaurėjimo žiūrėti į šias kartuves, o ypač su seniai ant jų pakartais ir vėjo siūbuojamais žmonėmis.

Toliau labai įsiminė man lenkiškos sūrios žuvienės; nes kai pasninko dienomis sumanėme liepti savo butų šeimininkams išvirti mums žuvienės iš šviežios žuvies, tai greitai pamatėme, kad jų žuvienės mums visai netinka, nes jie turi paprotį sūdyti ją taip stipriai ir taip gausiai gardinti svogūnais ir pipirais, kad jokiu būdu negalėjome jų valgyti, ir ne kartą teko mums gailėtis, kad pavedėme jiems šį reikalą.

Štai viskas, ką tada mūsų eisenos per Lenkiją metu atsitiko man pastebėti; o dabar papasakosiu jums, mielas bičiuli, ką kita, labiau su manimi susiję. Jau minėjau jums, kad mes, šitaip žygiuodami, ieškojome ir naudojome visokių pramogų ir pasilinksminimų, kuo galėtume išvaikyti nuobodulį, paprastai susijusį su tokiu lėtu žygiu. Iš šių pasilinksminimų svarbiausiu galima buvo laikyti kortų lošimą, kaip įprasčiausią karininkų pramogą. Nors niekada neturėjau polinkio ir noro į tokio pobūdžio pasilinksminimą, tačiau tada ponai mūsų karininkai vos neišmokė manęs šio puikaus amato; nes kadangi jie visi žinojo, kad vyrukas tada turi pinigėlių, tai atsirado daugybė prisiplakėlių ir draugų, visaip besistengusių įvilioti mane į pinkles ir pripratinti prie lošimo. Kokių tik gudrybių jie tam nenaudojo! Tačiau visomis savo gudrybėmis ir sąmokslais niekaip negalėjo manęs paskatinti ir pripratinti prie azartinių lošimų, kaip antai kvinticho ir banko, kurie tada buvo labiausiai paplitę. Vis dėlto visiškai nuo jų neatsikračiau; nes kai jie pamatė, kad iš šios pusės niekaip neleidžiuosi apgaunamas, tai sumanė pulti mane iš kitos, silpnesnės pusės. Jie pastebėjo, kad turėjau tam tikrą polinkį į lomberį. Šis lošimas, kurio nors niekaip gerai nesupratau, man nebuvo nemalonus, ir niekada nenuobodžiaudavau jo lošti; o to ir užteko. Kai kurie vyrukai, o tarp jų ir pats mano kapitonas ponas Gnevuševas, tuoj pat pasistengė mane juo apsvaiginti ir privesti iki to, kad beveik kiekvieną vakarą su jais lošdavau ir po kelias valandas tam lošimui skirdavau. Bet už šį pasilinksminimą turėjau sumokėti labai brangiai. Nes nors jie mane tyčia ir gyrė, sakydami, kad lošiu ir gerai, ir įžvalgiai, ir sumaniai, ir nors, kad dar labiau paskatintų, tyčia stengdavosi kartais, o ypač iš pradžių, man pralošti, bet aš kiekvieną kartą galiausiai likdavau pralošęs. Šie pralošimai iš pradžių nors ir buvo nedideli, bet kai paskui pamažu ėmė didėti ir galiausiai priėjo iki to, kad nepraeidavo vakaro, kurį nebūčiau pralošęs dviejų ar trijų rublių, tai galiausiai ėmė darytis man ir juntama ir paskatino vieną dieną suskaičiuoti, kiek aš, šitaip lošdamas įvairiais laikais, jau pralošiau. Pasibaisėjau, ir visi plaukai man atsistojo piestu, kai pamačiau, kad ši suma jau viršijo keturiasdešimt rublių. — „Ei! ei! — sušukau tada, — kiek tai aš jau prašvilpiau! — ir pasikasiau už ausų. — Jei dar taip, tai ir visų mano pinigų neilgam užteks! Gražiai, tikrai, aš tai padariau... geriau ir būti negali.“ — Tai pasakęs, ėmiau vaikščioti pirmyn ir atgal po savo butą, pykti ant savęs ir barti save už savo neatsargumą.

Bet kadangi buvo jau per vėlu ir man visi tokie gailesčiai ir pyktis ant savęs nepadėjo, o pinigėliai jau buvo pralošti, ir pralošti negrįžtamai, tai, gailėdamasis savavališko nuostolio, ėmiau tada keikti ir lošimą, ir visą savo potraukį jam.

„Kad jį kur, prakeiktąjį! — sakiau pats sau. — Šitaip jis mane privers visai prasilošti ir vėl likti tuščiomis kišenėmis, Dievas su ja, su visa pramoga ir malonumu! Ar ne geriau jo neturėti, o likti prie savo pinigėlių — gal ir pilvui sveikiau bus.“

Vienu žodžiu, pralošti pinigai man tada taip pagailo, kad nusprendžiau nuo to laiko niekada daugiau nelošti ir jau ėmiau galvoti, kaip padoriau atsikratyti savo draugų ir išsisukti nuo lošimo tęsimo. Bet laimei, man tame padėjo ir pats likimas, nes kaip tik tuo metu buvau pulko pasiųstas iš anksto į Prūsiją priimti pulkui proviantą Gumbinės mieste, ir ši proga savaime atitraukė mane nuo jų ir nuo viso jų kauliukų lošimo. Negaliu deramai apsakyti, kaip jie apgailestavo dėl mano išvykimo ir kaip labai sielojosi, kad mūsų lomberis nutrūks ir kad jiems nebus su kuo lošti; bet aš galvoje turėjau jau visai ką kita. Aš tik juokiausi viduje ir pats sau sakiau: „Taip! Žinoma, gaila, kad jums, nevidonai, nepavyko ištraukti iš mano kišenės ir paskutinių pinigų.“

Šitaip kuriam laikui pasitraukiau tada iš pulko ir tą pačią dieną leidausi į kelią, o kitą jau įvažiavau į Prūsijos ribas. Dabar negaliu jums, mielas bičiuli, deramai apsakyti, kokią žavingą permainą pamačiau visame kame, įvažiavęs į Prūsijos karalystės ribas. Atsitiko taip, kad visos tos vietos, per kurias man reikėjo važiuoti iki Gumbinės, turėjo laimės išlikti nuo mūsų pernykščių niokojimų; nes kadangi jos liko mums toli šone, tai iki jų niekada nenujodavo net mūsų kazokai, todėl viskas buvo sveika ir viskas ankstesnės būklės. Be to, reikia pasakyti ir tai, kad šios vietos pasitaikė būtent tos, kurias tik maždaug prieš trisdešimt metų tuometinio karaliaus tėvas iš naujo apgyvendino bavarų gyventojais, arba vadinamaisiais Zalcburgo emigrantais, kurie dėl katalikų kvailumo ir vien už protestantišką savo tikėjimo išpažinimą buvo išvyti iš savo tėvynės ir priversti ieškoti sau prieglobsčio kitose valstybėse, todėl ir buvo čia apgyvendinti tvarkingai ir su visais patogumais. Kokia didžiulė daugybė kaimų staiga atsivėrė mano akims! Tikrai visi laukai buvo jais tarsi nusėti! Nebuvo vietos, iš kurios nesimatytų aplinkui iki dešimties kaimų. Šie kaimai nors buvo nedideli, turintys visą savo žemę aplink save, bet kokie gi namai, kokie pastatai ir kokia tvarka matėsi visur! Tikrai negalėjome jais atsigėrėti. Kiekvienas valstietis turėjo tokį namelį, kokio pas mus neturi ir daugelis bajorų, o ypač iš neturtingųjų. Jų namus atitiko ir visi kiti pastatai: viskas buvo švaru, jauku, viskas dengta pėdais ir viskas tvarkinga.

O dėl pačių gyventojų, tai jų meilumu, paslaugumu ir palankumu negalėjau atsistebėti.

Visur, kur tik man tekdavo šerti savo arklius ir nakvoti, buvau priimamas ir vaišinamas tarsi koks giminaitis, ir man beveik nereikėdavo nieko pirkti, nes šeimininkai stengdavosi ne tik mane patį pavalgydinti ir pagirdyti viskuo, kas geriausio galėjo atsirasti jų namuose, bet ir mano žmones bei arklius aprūpindavo nemokamai. Bet, tiesą sakant, man tame daug padėjo ir tai, kad mokėjau su jais kalbėti vokiškai ir pats su jais elgiausi meiliai ir maloniai. Vienu žodžiu, ši trumpa kelionė man buvo ne tik nenuobodi, bet ir tokia maloni, kad iki šiol negaliu jos pamiršti.

Galiausiai atvykau į tą miestą, į kurį buvau iš anksto pasiųstas ir kuriame man dar niekada nebuvo tekę būti. Čia mano malonumas dar padidėjo, kai radau ir šį miestelį visą tvarkingai ir pagal planą pastatytą; nes kadangi ir jis visas buvo įkurtas taip pat maždaug prieš trisdešimt metų, tai nors jame ir nebuvo labai turtingų ir didingų namų, bet užtat visur viešpatavo tvarka ir visur matėsi švara ir tvarkingumas. Gatvės visur buvo plačios ir tiesios; aikštės sankryžose erdvios, o nameliai daugiausia nors ir nedideli, bet puikūs, jaukūs, patogūs ir daugiausia nudažyti įvairiomis spalvomis; o pagrindinėje aikštėje, miesto viduryje, stovėjo vienas didžiulis ir gražus mūrinis pastatas, kuriame buvo jų rotušė ir kitos valdžios įstaigos, teismai ir teisėjų įstaigos. Mat reikia žinoti, kad visa Prūsijos karalystė, patogiau pajamoms rinkti, buvo padalyta į dvi puses, ir kiekvienoje pusėje šioms pajamoms rinkti ir joms valdyti buvo po atskirą kamerą, arba, pavyzdžiui sakant, iždo rūmus, iš kurių viena buvo Karaliaučiuje, o kita pačiame šiame miestelyje Gumbinėje, ir jos įstaiga buvo minėtame pastate. Šiaip visas šis puikus miestelis buvo pilnas daugybės visokiausių amatų meistrų ir gali būti laikomas geriausiu iš visų mažųjų Prūsijos miestelių.

Pragyvenau jame daugiau kaip savaitę, nes, įvykdęs man pavestą užduotį, turėjau laukti pulko. Bet šį laiką praleidau nenuobodžiaudamas. Butą turėjau puikų; šeimininkai buvo meilūs, stengęsi mane ne tik pavaišinti, bet, pastebėję mano pomėgį knygoms, aprūpinę mane daugybe jų.

Tai man buvo geriau už visus saldainius, ir turėjau tada progos pamatyti, pervartyti ir iš dalies paskaityti bei apžiūrėti daug vokiškų knygų, o ypač anatomijos, pilnų daugybės piešinių.

Be to, tuometinio savo buvimo Gumbinėje metu pirmą kartą turėjau progos pamatyti, kaip audžiamos šilkinės kojinės; nes kadangi ši fabrikėlis buvo mano kaimynystėje, tai keletą kartų nueidavau ten pažiūrėti šio darbo ir stebėtis sumaniu staklių, arba įrankio, tam naudojamo, įrengimu.

Galiausiai atėjo ir mūsų pulkas ir, pabuvęs šiame mieste dvi dienas proviantui priimti ir duonai iškepti, nužygiavo toliau. Mūsų eisena iš šios vietos driekėsi per Prūsijos miestelius Darkiemį, Nordenburgą, Schippenbeilį ir Bartensteiną, ir šis žygis buvo tiesiog linksmas ir malonus. Šios vietos buvo geros ir visko pilnos. Apsistodavome daugiausia miesteliuose ir miestukuose, kurie jau buvo nepalyginamai geresni už lenkiškus, todėl visada gaudavome gerus ir ramius butus; o kadangi kiekviename miestelyje rasdavome ir karčemų, tai pirmoji mūsų prieglauda būdavo jose. Čia paprastai susirinkdavome beveik visi ir linksminomės kuo kam patiko. Bet kas liečia mane, tai nors draugai ir stengėsi vėl įvilioti mane į savo gaują ir atnaujinti ankstesnį lomberio lošimą, tačiau aš, įvairiais pretekstais, šiaip taip nuo jų atsikračiau ir nepasidaviau apgaunamas, ir džiaugiausi, kad man pavyko laiku susiprotėti ir apsisaugoti.

Iš visų aukščiau minėtų Prūsijos miestelių ir miestukų nė vienas taip neįsiminė ir nepatiko kaip Schippenbeilis ir Bartensteinas. Abu jie buvo prie tos pačios Alnos upės, nuo kurios praėjusią vasarą grįžome. Abu, nors seni ir ne pagal planą pastatyti, tačiau labai padorūs, turintys puikių ir jaukių namelių bei gerų rotušių, o paskutiniame iš jų — seną sugriautą pilį. Žodžiu, visos vietos, kur tada gyvenome, buvo puikios ir malonios.

Praėję Bartensteiną, vėl įžengėme į katalikų žemes. Tai buvo Varmijos vyskupija, esanti Prūsijos karalystės viduryje ir tada buvusi Lenkijos globoje, bet priklausanti Varmijos vyskupui, kuris čia gyveno ir ją valdė kaip mažas apanažinis kunigaikštis, nes jis kartu buvo ir visos Lenkijos Prūsijos prezidentas. Jo rezidencija buvo Heilsbergo mieste, esančiame prie tos pačios Alnos upės ir turinčiame gana tvirtą pilį. O kadangi mums teko eiti per patį šį miestą ir jame daryti poilsio dieną, tai šios žemelės valdovas, minėtasis vyskupas, padarė mums garbę ir pakvietė mūsų pulkininką su visais jo pulko karininkais pas save pietų ir surengė puikią ir didingą puotą savo rūmuose, pastatytuose pilies viduryje.

Čia turėjau progos pamatyti mažųjų vokiečių apanažinių kunigaikščių, o kartu ir žymių katalikų dvasininkų gyvenimo būdą.

Jis man pasirodė gana geras. Jis gyveno čia kaip mažas valdovas: turėjo keletą karių, stovinčių pas jį sargyboje ir laikančių hauptvachtą; turėjo jis taip pat patrankų ir mažą dvaro štatą, kaip antai kamerherų ir kamerjunkerių; bet visa tai tikroje miniatiūroje, palyginti su didžiaisiais valdovais. Jis vaišino mus gana didingai, ir geriant į mūsų valdovės sveikatą buvo šaudoma iš patrankų. O po pietų jis vedžiojo mus po visus savo rūmų kambarius ir į savo dvaro bažnyčią, kur rodė savo katalikiškus vyskupo apdarus. Tiek bažnyčia, tiek joje esantys reikmenys ir papuošimai buvo gana turtingi ir didingi, o jis pats — labai meilus ir nuolaidus žmogus. Bet kas mums pasirodė keista ir tam tikru būdu juokinga, tai buvo jo mažas gobtuvėlis, nešiojamas kaip jo dvasininko ir vienuolio luomo ženklas. Šis gobtuvėlis nors ir buvo juodas, bet pats mažiausias, ne daugiau kaip dviejų veršokų pločio ir pusės veršoko aukščio, ir pritvirtintas, panašiai kaip maža skufėja, ant jo didelio pudruoto peruko, ant viršugalvio iš užpakalio taip, kad iš priekio jo nieko nesimatė. O drabužis ant jo buvo juodas, viršutinis ilgas ir gana orus.

Praleidę šiame gana padoriame miestelyje beveik dvi paras, leidomės toliau ir dar kelias dienas ėjome šia vyskupija, per nežymius jai pat priklausančius miestelius Guttstadtą ir Allensteiną, o paskui vėl įžengėme į Prūsiją ir ėjome ja keletą dienų. Tuo metu vieną kartą man teko priimti pašarą pulkui viename Prūsijos miestelyje, Osterodėje, kur darėme poilsio dieną. Ta proga negalėjau atsistebėti Prūsijos valdžios tvarkingumu, nes visose vietose, per kurias mums pagal tvarkaraštį buvo paskirta eiti, radome jau viską paruošta. Visur buvo paruoštas ne tik proviantas ir pašaras, bet ir iš apylinkių suvežta visokių reikalingų maisto produktų parduoti kariuomenei. O dėl šieno, kurį man reikėjo priimti, tai man nereikėjo jo sverti: visas jis buvo surištas į ryšulius po dešimt svarų; taigi tereikėjo juos suskaičiuoti, ir aš per trumpą laiką ir su mažu vargu galėjau savo užduotį atlikti.

Praleidę keletą dienų žygyje per Prūsiją, galiausiai visiškai iš jos išėjome ir įžengėme į vadinamosios Lenkijos Prūsijos ribas, ir į tą jos dalį, kur buvo Kulmo, Graudenco ir Torunės miestai. Šią žemę radome labai besiskiriančią nuo prūsiškosios: visi gyventojai vėl buvo katalikai ir nepalyginamai skurdesni ir prastesni už prūsus.

O dėl miestų ir miestelių, tai jie buvo gana padorūs, tačiau toli gražu ne tokie geri kaip prūsiškieji.

Čia jų perėjome tris, būtent: Neumarką, Strasburgą ir Golubą. Kiekvieno jų viduryje rasdavome keturkampę ir gana erdvią aikštę, apsuptą ištisiniais ir gana aukštais namais, iš dalies mūriniais, o iš dalies pusiau mūriniais, tai yra sukaltais iš tarpusavyje supintų medinių stulpų ir sijų, tarp kurių tarpai buvo užmūryti plytomis; tokių pastatų buvo daugybė ir visoje Prūsijoje. Jie vadinami fachverkais arba plytinėmis molinukėmis ir sudaro tarpinę pastatų rūšį tarp mūrinių ir medinių, ir yra gana geri ir gražūs. O pačiame minėtų aikščių viduryje visada stovėdavo miesto rotušė, sudaranti geriausią pastatą mieste. O apačioje namų, supančių aikštę, buvo krautuvės su įvairiomis prekėmis. Toliau verta pastebėti, kad visuose šiuose, tiek prūsiškuose, tiek lenkiškai prūsiškuose miesteliuose buvo vaistinių, kuriose pardavinėjo ne tiek vaistus, kiek visokias daržoves ir valgomus dalykus.

Kita vertus, reikia pasakyti, kad žygis, įžengus į Lenkijos Prūsiją, mums tapo nepalyginamai sunkesnis ir prastesnis nei anksčiau, ne tik todėl, kad čia keliai buvo nepalyginamai blogesni nei Prūsijoje, bet ir dėl to, kad apie tą laiką žiemos kelias jau ėmė irti ir prasidėjo pats potvynis, ir keliai pasidarė tokie blogi, kad jais nei rogėmis, nei vežimu važiuoti nebuvo galima. Taigi turėjome daug vargo ir buvome priversti mesti savo roges ir vežimus statyti ant ratų, o patys vietoj rogučių vėl joti raiti.

Kadangi mūsų žygis driekėsi palei Drvęcos upę ir ši upė tada jau buvo išėjusi iš ledų, o mes prie jos kasdien prieidavome, tai, pasinaudodami šia proga, neretai pasilinksmindavome žvejyba, ir žuvies visada turėjome pakankamai, kas tuometiniu Didžiojo pasninko metu mums buvo labai į naudą.

Kita vertus, kadangi pačios eisenos metu katalikams pasitaikė Didžioji savaitė ir Didysis penktadienis, tai, važiuodamas tą patį rytą ir labai anksti pro vieną katalikų bažnyčią, turėjau progos prisižiūrėti visko, kas pas katalikus šią dieną jų bažnyčiose vyksta. Čia pirmą kartą pamačiau, kaip jie plakasi, arba, apdengę savo galvas, kad niekas jų neatpažintų, ir apnuoginę nugaras, plaka patys save rimbais ar ypatingos rūšies botagais, ir atlieka šį tariamą Dievo garbinimą su tokiu uolumu ir atsidavimu, o patys sau tokiu negailestingumu, kad kai kuriems kraujas net upeliais tekėjo iš nugarų. Bet kiek šis vaizdas mums buvo bjaurus, tiek keistas atrodė kitas pas katalikus vyraujantis paprotys, būtent: vietoj mūsų išnešamos drobulės jie išneša didelį drožinėtą nukryžiuotąjį, padeda jį bažnyčioje ant grindų, ir tada visos moterys, o ypač senutės, prieidamos ir klaupdamosi, rauda, verkia ir daužosi prie jo lygiai taip, lyg prie numirusio žmogaus, ir sudrėkina jį visą savo ašaromis; visa tai negalėjome atsižiūrėti.

Dėl mums žygyje trukdžiusio potvynio ir didžiausio pažliugimo taip ilgai užtrukome, kad ir savo Šventąją savaitę praleidome kelyje.

Savo Velykų dieną šventėme jų miestelyje Golube ir tyčia tam pastatėme pulko bažnyčią. Ir ši Šventoji savaitė mums buvo labai nelinksma, ir mes jos beveik nematėme, o ypač dėl to, kad, eidami nuo minėto miestelio tiesiai į Torunę, buvome priversti eiti pačiomis bjauriausiomis vietomis ir turėti butus pačiuose skurdžiausiuose lenkų kaimuose, kuriuose gyventojai patys vos turėjo kasdienės duonos ir gyveno pačioje apgailėtiniausioje būklėje.

Bet niekam tas laikas nebuvo toks nuobodus ir apmaudus kaip man. To priežastis buvo ta aplinkybė, kad dėl kelio blogumo, dėl mano vežimo sunkumo ir dėl pakankamo pašaro arkliams stokos aš visus savo arklius taip nuvarginau, kad jie vos pajėgė vežti mano kibitką ir galiausiai beveik kas varstą sustodavo. Bet iš visų dienų nė viena man nebuvo tokia apmaudi kaip pati paskutinė šio mūsų žygio, arba paskutinis perėjimas iki Torunės miesto. Kadangi vienas iš mano arklių kibitkoje visai nebetraukė, tai buvau priverstas atiduoti savo jojamąjį, o pačiam paimti šį nusivariusį. Bet šis prakeiktas gyvulys man tą dieną taip įgriso, kad tikrai pats gyvenimo nebuvau ramus su juo: nėjo, prakeiktas, ir po raiteliu, arba bent jau taip vilkosi, kad niekaip negalėjau suspėti paskui savo draugus. Kiek jį beplakiau botagu, kiek bedaužiau kojomis, bet jis buvo nejautrus ir nenorėjo nė per plauką pagreitinti savo lėtos eisenos, o tik dar dažniau visai sustodavo; o galiausiai, kai liko eiti ne daugiau kaip apie tris varstus, jis, prakeiktasis, taip sustojo, kad ir iš vietos pajudėti nenorėjo. „Ką tu darai? Ak tu prakeiktas! — sakiau aš. — Ką tu man padarei?...“ Aš „na! na!“, bet kur tau! Aš pykstu, širstu, mušu, barau, keikiu, o jis nieko nejaučia, tik žiūrinėja. Ką gi darysi? Nieko kito nebeliko, kaip nulipti, eiti pėsčiomis ir vesti jį už pavadžio. Nors ir nesinorėjo, bet buvau priverstas tai daryti ir džiaugiausi bent jau tuo, kad tai bent kiek padėjo. Tačiau ir šis malonumas truko neilgai. Greitai ir labai greitai priėjo iki to, kad jis, prakeiktas, ir be raitelio sustojo, ir jo nebuvo galima pajudinti iš vietos. Aš jį tempti už pavadžio, aš pykti, aš širsti, aš „na, na! na!“, bet jis viso to nepaisė, o tik akimis mirksėjo.

„Ak tu kanalija! — sakiau aš. — Ką tu man čia prikrėtei! Ką man dabar su tavimi daryti?“

Buvau ant jo taip piktas, kad ne kartą griebiausi špagos, ketindamas jį, prakeiktąjį, nudurti; bet likusio kelio trumpumas, paties arklio gerumas ir viltis, kad jis atsigaus, mane sulaikė ir neleido to padaryti. Vis dėlto sielvartas mane tada apėmė didžiausias, ir nežinojau, ką man tada su juo pradėti ir daryti, ir džiaugiausi bent jau tuo, kad šios mano nelaimės ir šios bėdos niekas nematė, nes kadangi visas pulkas su visomis vilkstinėmis jau buvo nuėjęs toli į priekį, tai buvau vienui vienas atvirame lauke ir jau matant Torunės miestą. Bet laimei, atėjo man į galvą duoti jam pailsėti. Vos tik tai sumaniau, išsirinkęs sausą kalvelę, atsisėdau ant jos ir nusprendžiau, jei kas paklaus, sakyti, kad man suskaudo pilvą; bet laimei, niekas manęs neklausė, ir man nereikėjo meluoti ir prasimanyti sau ligos; o kas dar geriau, netrukus atėjo man kita mintis, būtent: pašerti jį duona, kurios gražutė riekė tada pasitaikė su manimi kapšelyje kartu su kepintos mėsos gabalu; tokią atsarginę provizija visada vežiodavomės su savimi. Taigi ėmiau jį šerti duona ir ją sūdyti, kad jis noriau valgytų, ir džiaugiausi jau tuo, kad jis valgė. Tai ir jam duotas maždaug dviejų valandų poilsis taip jam padėjo, kad jis galiausiai pajėgė šiaip taip nugabenti mane iki miesto. O kadangi šis miestas tada buvo mūsų žygio riba ir mes, išbuvę jame poilsio dieną, buvome išdėstyti jo apylinkėse kantonir-butuose, tai šioje vietoje baigsiu šį laišką, pasakęs jums, kad esu ir taip toliau.

STOVĖJIMAS PRIE TORUNĖS

56-asis laiškas

Mielas bičiuli! Kiek prisikentėjome vargo ir nerimo baigiant paskutinį mūsų žygį, tiek apsidžiaugėme, gavę, prieš bet kokius lūkesčius ir tarsi atlygį už mūsų vargus, labai puikius butus. Eidami aukščiau minėtomis prastomis ir pačiomis skurdžiausiomis vietomis ir iš anksto spręsdami, kad mums teks stovėti tokiuose pat bjauriuose ir skurdžiuose būstuose ir butuose, jau nežinia kaip apmaudavome, kad taip smarkiai apsirikome savo viltimi — stovėti geruose prūsiškuose butuose, ir kad į garsųjį Karaliaučių, jau taip seniai sudarantį svarbiausią mūsų troškimų tikslą, mums nepavyko nė pažiūrėti; o todėl kiekvienas lengvai gali suprasti, koks didelis buvo mūsų džiaugsmas, kai mes, prieš visus savo lūkesčius, pamatėme save pačiuose puikiausiuose ir tokiuose butuose, kurie pranoko visas mūsų viltis ir laukimą. Tačiau reikia pasakyti ir tai, kad ne visam mūsų pulkui pavyko pasinaudoti šia laime, o beveik tik mūsų grenadierių kuopoms; nes kadangi pačiam mūsų štabui buvo paskirta stovėti pačiame Torunės mieste ir jo priemiesčiuose, tai grenadierių kuopos, kaip pirmosios pulke, ir buvo išdėstytos artimiausiame miestui kaime, o šis kaimas ir pasitaikė pats geriausias ir ypatingos rūšies; jis vadinosi Gurske, buvo nutolęs nuo miesto ne daugiau kaip penkis varstus ir priklausė vadinamosioms Žulavoms; o kadangi jis vertas ypatingo dėmesio, tai paminėsiu jį šiek tiek išsamiau.

Žulavomis tiek apie Gdanską, Elbingą, Marienburgą, tiek čia vadinamos visos tos gyvenvietės, kurios įkurtos žemumose, esančiose prie pat Vyslos upės ir jos įvairių atšakų.

Žinomas dalykas, kad pro Torunę teka iš pačios Lenkijos gilumos atitekanti didžiulė ir plati Vyslos upė, tekanti nuo šio miesto pro Kulmą, Graudencą, o paskui, pasidalijusi į dvi atšakas, įtekanti ties Gdansku į jūrą.

Ši upė turėjo, kur abiejose pusėse, o kur vienoje, įprastas žemumas ir užliejamas vietas, besidriekiančias nuo vandens iki toliau esančių aukštesnių ir kalvotų krantų nevienodu atstumu, kur maždaug dviejų varstų, kur daugiau, o kur mažiau. Šias žemumas senovėje užliedavo įprastas potvynio upės vanduo, ir nuo atnešamo ir ant jų liekančio dumblo jos turėjo laiko taip įtręšti, kad tapo pačiomis derlingiausiomis, bet ilgą laiką jos gulėjo dykos ir augino tik žolę; tačiau laikui bėgant galiausiai, dėl kažkokios priežasties, kai kuriems ateiviams iš Nyderlandų ir Olandijos kraštų šovė į galvą apsigyventi šiose vietose ir atimti jas, taip sakant, jėga iš potvynių savivalės ir priversti duoti geriausią javų derlių.

Jie tai padarė supylę prie pat upės kranto ir palei visą jį nepertraukiamą, didžiulį ir labai storą pylimą, apsodintą gluosniais arba karklais, tokį aukštą, kad joks potvynio vanduo, kaip jis upėje bepakiltų, negalėtų pasiekti pat jo viršaus ir persilieti per jį; o tokius pat pylimus jie supylė abiejose pusėse ir visų iš šono į Vyslą įtekančių upelių. O kadangi dėl to visos minėtos užliejamos vietos tapo saugios nuo upės potvynių, tai jie ir apsigyveno jose visai ypatingu būdu ir tokiais kaimais, kokių aš niekur kitose vietose nebuvau matęs, būtent:

Kiekvienas kaimas driekėsi keletą varstų į ilgį, nors ir neturėjo žymaus kiemų skaičiaus, nes kiekvienas kiemas nuo kito buvo maždaug per pusantro šimto sieksnių, o kartais ir dar didesniu atstumu. Šiuos tarpus užėmė jų sodai ir laukai, nes kiekvienas valstietis turėjo visą savo žemę aplink savo kiemą ir gyveno tarsi atskirai. Visi jo dirvonai ir sodai buvo išraižyti daugybe griovių ir kanalų; o kadangi jiems buvo arti ir arti juos, ir tręšti, tai jie ir išaugindavo tokį derlių, kuriuo reikėjo stebėtis.

O dėl pačių jų kiemų pastatų, tai ir jie buvo visai ypatingos rūšies. Visi valstiečio pastatai pas juos sutalpinti į vieną ilgą statinį ir po vienu stogu, todėl iš pirmo žvilgsnio tokiame kaime jie atrodo ne valstiečių kiemai, o didžiulės karčemos, išmėtytos įvairiose vietose, arba, pavyzdžiui sakant, kaip mūsų didelės jaujos ir kuliamosios daržinės. Viename šių pastatų gale buvo pats šeimininko būstas. Jį paprastai sudarė trys šviesūs kambariai: vienas iš jų buvo didelė ir švariai sutvarkyta svetainė, apšviesta trimis ar keturiais gražiais dideliais langais ir tinkamai šildoma koklių ar plytų krosnimi; kiti du kambariai buvo šone ir mažesni, ir vienas iš jų buvo arba šeimininko miegamasis, arba sandėliukas, o kitame, arčiau krosnies esančiame, gyveno jo samdiniai ir samdinės.

Prieš šiuos kambarius buvo erdvus priemenė su viduryje esančia pertvara židiniui ir virtuvei; o iš ten kūrenamos ir abi kambariuose esančios krosnys.

Be to, iš šios priemenės buvo trys išėjimai: vienas į priekinį prieangį, kitas — į kitą pusę, į jo sodus ir daržus, o trečias — tiesiai į jo arklidę, kuri glaudžiai šliejosi prie jo priemenės ir kur gardiose stovėjo ne tik jo arkliai, bet ir karvės, kuo geriausia tvarka. Už šios arklidės ėjo kiti tvartai ir patalpos avims ir kitiems smulkiems gyvuliams, o už jų erdvus skyrius jo vežimams ir kroviniams, visokiems pakinktams statyti, o toliau už jo grūdų svirnai, o galiausiai visą tai užbaigdavo erdvus skyrius, skirtas nekultiems javams sukrauti, kuris kartu jam atstodavo ir kuliamąją daržinę, nes čia jie paprastai javus jame sukrauna ir kulia. Visi šie įvairūs skyriai buvo vienodo aukščio ir visi dengti vienu ir tvarkingu stogu; o kadangi tokiame ilgame, kartais dvidešimties ir daugiau sieksnių ilgio statinyje vietos valstietis gali sutilpti su visais savo reikmenimis, tai jie daugiausia ir neturi, be šio statinio, jokių kitų pastatų po atskirais stogais, ir visas jo kiemas susideda iš šio vienintelio statinio.

Vis dėlto jie gyvena labai turtingai ir tokioje gausoje, kokioje pas mus negyvena kai kurie neturtingi bajorai. Gyvenamieji kambariai pas juos sutvarkyti švariai, ir net tiek, kad daugelis turi sieninius laikrodžius; o kėdžių, padorių stalų ir spintų buvo visur. Drabužius nešioja nors ir valstietiškus, bet švarius, tvarkingai pasiūtus ir gerus, o ypač moterys. Valgo taip pat visada gerai, ir kas labiausiai stebina, net duoną beveik visi valgo iš sijotų miltų. Gyvulių turi pakankamai, ir dar labai gerų, o sodai pas juos pilni vyšnių, obelų ir kitų vaismedžių, ir didžiausiu kiekiu. Žodžiu, jie gyvena didžiulėje gausoje, ir daugelis iš jų, o ypač tikrosiose Žulavose, arčiau Gdansko, turi didelius, iki kelių tūkstančių siekiančius turtus ir vaidina ten svarbius vaidmenis.

Štai tokios rūšies buvo tas kaimas, kuriame buvo paskirta turėti mums mūsų pavasario kantonir-butus. Nors jis buvo pats skurdžiausias iš visų žulaviškų, tačiau ir čia negalėjome atsigėrėti mūsų šeimininkų gyvenimu ir buitimi. Bet kadangi visi pulkai tada buvo išdėstyti palei Vyslos upę ir labai ankštai, tai ir mes kartais stovėjome kiek ankštokai, ir tik mano kapitonas gavo atskirą kiemą; o šiaip mes, karininkai, turėjome stovėti po du ir po tris kartu, o kareiviai po visą kapralstvą viename bute. Dėl šios aplinkybės ir aš tada buvau priverstas stovėti ne vienas, o su kitais mūsų kuopos podporučikais, būtent su ponu Golovačiovu ir ponu Bačmanovu, iš kurių pirmasis vadinosi Matvejumi Vasiljevičiumi ir buvo labai pastovus, geras ir mano visada mylimas žmogus ir geras mano bičiulis; o antrasis — Makaru Ivanovičiumi, ir buvo taip pat geras ir paprastos širdies žmogus, bet, būdamas Naugardo dvarininkas, daugeliu dalykų labai juokingas ir keistas.

Taigi nors viename name su mūsų žmonėmis stovėjo mūsų nemaža šeimynėlė, tačiau dėl kambario ir namo erdvumo mums nė kiek nebuvo ankšta; ir mes savo butu buvome patenkinti, o juo labiau, kad šeimininkas mums pasitaikė geras žmogus, o šeimininkė — dar geresnė. Abu jie lenktyniaudami stengėsi mums patarnauti kuo tik galėjo, ir mums beveik nereikėjo pirkti nei sau maisto produktų, nei mūsų arkliams pašaro, nes šeimininkai laikė tai sau negarbe ir nenorėjo girdėti, kad mes pirktume tai, ką jie turi ir kuo gali mums patarnauti. O tam daug padėjo ir tai, kad aš su jais, kaip su vokiečiais, mokėjau kalbėtis ir visada pats juos meilinti.

Šitaip stovėjome čia ne tik visiškame pertekliuje, bet, galima sakyti, ir tiesiog linksmai.

Mūsų kapitonas stovėjo nuo mūsų tik maždaug per du šimtus sieksnių, kiti karininkai taip pat netoli, ir galėjome su jais labai dažnai matytis; o be viso to, ir namų draugija pati savaime buvo linksma. Ponas Bačmanovas kasdien linksmino mus savo poelgiais ir keistais posakiais, o labiausiai nepaliaujamais su savo pasiuntiniu Doronia vaidais ir naugardiškais keiksmais. Mes juokavome ir šaipėmės iš jo kaip iš gero juokdario ir kartais plyšome juokais, įvesdami jį į pyktį ir vėl su juo susitaikydami.

Kita vertus, vos tik mes čia apsistojome ir visiškai įsikūrėme, kaip man užsinorėjo apsilankyti Torunėje ir pažiūrėti šį miestą. Radau jį labai gerą ir nė kiek nepanašų į lenkišką, o visiškai vokišką ir labai panašų į mūsų Rygą. Pastatai jame buvo visi mūriniai, ištisiniai ir aukšti; gatvės tokios pat siauros ir kreivos, o gyventojai daugiausia buvo vokiečiai, ir daugelis jų labai pasiturintys ir turintys gerus namus.

Pirmas mano reikalas, atvykus į šį miestą, buvo paieškoti, ar nėra jame tokio pat knygyno, koks yra Rygoje, ir didžiam savo džiaugsmui jį radau. Nors jis buvo ne toks didelis kaip Rygos, bet gana padorus, ir galėjau valandą ir daugiau laiko su didžiausiu malonumu praleisti peržiūrinėdamas ir varstydamas knygas. Jei nebūtų trukdžiusi ta mintis, kad man niekaip negalima daug apsikrauti knygomis, kad nereikėtų jų vėl kaip anksčiau mesti, tai, turėdamas tada pinigų, būčiau jų daugybę prisipirkęs. Bet kaip ši aukščiau minėta aplinkybė man betrukdė, tačiau niekaip negalėjau atsiskirti su tada man į akis pakliuvusiu nauju mėnesiniu vokišku žurnalu, leidžiamu Gdanske „Istorinių žinių“ pavadinimu apie tuometinį mūsų karą, su visais pranešimais, planais ir mūšių bei viso kito aprašymais. Visas mano kraujas sujudo, pamačius tokį, tuometiniu laiku, įdomų veikalą. Tuoj pat nupirkau visas dalis, kiek jų tada buvo išėję, ir džiaugiausi tuo taip, lyg būčiau radęs kokį didelį lobį.

Bet ne vien tai man suteikė malonumo šios kelionės į šį miestą metu, buvo ir šis tas kita. Kai, nusipirkus visus reikalingus daiktus, mums teko čia pietauti karčemoje, tai tuo pačiu metu, ir tarsi tyčia mano smalsumui patenkinti, atėjo ten žmogus su perspektyvine dėže, kurioje pro stiklą rodo įvairius perspektyvinius miestų vaizdus ir kurią daugelis pas mus neteisingai vadina camera obscura. Šio optinio prietaiso man iki to laiko niekada nebuvo tekę ne tik matyti, bet ir girdėti, kad jis yra pasaulyje, ir — Dieve mano — su kokiu malonumu, džiaugsmu ir smalsumu žiūrėjau į jį ir gėrėjausi taip gyvai ir tarsi natūroje jame vaizduojamais žymiausių pasaulio miestų ir geriausių jų pastatų bei gatvių vaizdais.

Žodžiu, beveik šokinėjau iš džiaugsmo, gavęs progą juos, nors ir ant popieriaus, pamatyti ir susidaryti apie juos tam tikrą supratimą.

Negalėjau pavargti peržiūrinėdamas visus jo paveikslus ir apžiūrinėdamas patį šios mašinos įrengimą, kuris man pasirodė labai paprastas ir padarytas be didelės gudrybės, ir su didžiausiu noru sumokėjau tą nedidelę pinigų sumą, kurią reikėjo duoti mums juos rodžiusiam ir iš to besimaitinančiam žmogui.

Vos tik grįžau į savo butą, tuoj pat ėmiausi nupirktų knygų ir pradėjau jas skaityti ir sėdėti prie jų dieną ir naktį. Jų turinys man taip patiko ir visa mūsų karo istorija atrodė man tokia įdomi, kad po kelių dienų sumaniau ją visą išversti, kad jos skaitymu galėtų pasinaudoti ir mano draugai, ir kiti mūsų pulko karininkai. Keistas, iš tiesų, ir pats lengvabūdiškiausias sumanymas! Visiškai nesvarsčiau, kokį didelį ir mano jėgoms nė kiek neatitinkantį darbą imuosi; nesvarsčiau, ar man užteks tam laiko ir laisvalaikio ir ar bus tiek kantrybės, kad išversčiau tokias dideles knygas, o galiausiai nė į galvą neatėjo pagalvoti ir apie tai, ar verta dėl ko nors imtis tokio didelio darbo ir ar rasiu daug tokių smalsių skaitytojų, koks buvau pats. Man viso to nereikėjo; bet aš, sekdamas vien savo noru ir tuometiniam mano amžiui būdingu karštumu ir lengvabūdiškumu, iš tikrųjų ėmiausi šio darbo ir keletą dienų iš eilės dirbau prie šio vertimo nepailsdamas ir taip, kad per trumpą laiką prirašiau keletą sąsiuvinių, ir galbūt būčiau prirašęs dar daugiau, jei kita aplinkybė nebūtų kiek sumažinusi mano noro, o vėliau įvykusi mūsų aplinkybių permaina — galiausiai visiškai nenutraukusi ir nesunaikinusi šio bergždžio ir tuščio darbo. Būtent: aukščiau minėtu būdu prirašęs keletą sąsiuvinių, užsinorėjau gauti už savo darbą visą laukiamą atlygį ir, davęs paskaityti savo vertimą kai kuriems savo bendražygiams, dalyvauti tame malonume, kokį jie patirs jį skaitydami. Neabejotinai tikėdamasis, kad taip bus, iš tikrųjų tai ir padariau, ir daviau juo pasinaudoti kai kuriems smalsiausiems karininkams. Bet įsivaizduokite, koks didelis turėjo būti mano apmaudas ir pasipiktinimas, kai, vietoj laukiamo godumo skaityti, nepastebėjau juose beveik nė menkiausio smalsumo ir noro skaityti, ir kai vieni, neperskaitę nė trijų puslapių, jau pradėdavo žiovauti, o kiti ir į rankas paimti nenorėjo, bet noriau skubėjo prie sau malonesnių užsiėmimų, tai yra prie kortų lošimo, punšų gėrimo, vaikštinėjimo paskui kaimo merginas ir tarnaites, kuo labiausiai tada užsiėmė visi mūsų ponai karininkai ir kame rasdavo sau geriausią laiko praleidimą. Nežinia kaip man buvo apmaudu: mintyse juos visus bariau, juokiausi iš jų neišmanymo ir iš to, kad jie turėjo tokį mažą smalsumą, ir galiausiai pats sau mintyse pasakiau: „Neverti gi jūs, mano ponai, kad dėl jūsų tiek daug triūsčiau ir dirbčiau, likite jūs geriau prie savo kvailų užsiėmimų; o man ar ne geriau liautis dėl jūsų kvailioti ir prasėdėti ištisas dienas ir vakarus tariamam jūsų smalsumui patenkinti, kurio jumyse niekada nebūta.“ Nuo to laiko liausiausi taip plėšytis prie šio vertimo kaip iki tol, o tai kiek sustabdė ir ankstesnį mano darbą, tai yra mano Klivlendo perrašinėjimą švariai ir jo vertimo tęsimą; nes ir už šį darbą negalėjau tikėtis geresnio atlygio; o apie tai, kad jis kada nors galėtų būti išspausdintas, — tada ir galvoti niekaip nebuvo galima.

Taigi nuo šio laiko nors kartkartėmis ir versdavau, bet jau vien savo pasilinksminimui ir tada, kai neturėdavau ką veikti ir kai jau būdavo įgrisęs skaitymas.

Tuo tarpu, kol mes minėtu būdu ėjome iš Kuršo į Torunę ir čia stovėjome kantonir-butuose, naujasis mūsų armijos vadas galvojo, kaip jam laiku išžygiuoti su savo armija į tolesnį žygį ir suspėti padaryti visus tam reikalingus pasiruošimus; nes reikia žinoti, kad karas nesilenkė į pabaigą, bet kas valanda įsiliepsnodavo vis labiau. Prūsijos karaliaus sėkmės praėjusį rudenį sukėlė visuose Europos dvaruose didelius perversmus visuose reikaluose, ir visos aplinkybės daug kuo pasikeitė — bet tuo ir stebėtis negalima. Nė vienas žmogus pasaulyje nemanė ir nesitikėjo, kad praėjusios vasaros karas šitaip baigsis, kaip buvo pavaizduota aukščiau, ir visi tik stebėjosi visais įvykiais. Ir iš tiesų, nė vienoje kampanijoje, manau, nebuvo tiek greitų ir netikėtų laimės virsmų į nelaimę ir nelaimės į laimę kaip praėjusią vasarą. Dievo Apvaizda, savaip tvarkanti visus karo įvykius, darė visų kariaujančių valstybių likimuose labai keistus perversmus: prūsus ji tai iškeldavo į spindinčią laimės pakopą, tai nublokšdavo į nelaimių ir blogio bedugnę. Mes, rusai, kaip galima matyti iš to, kas papasakota anksčiau, laimėjome prieš prūsus mūšį, o išėjome iš Prūsijos kaip nugalėtieji ir sumuštieji. Prancūzai manė, kad visiškai parbloškė ir nuginklavo Kamberlando hercogą; bet gandas apie tai dar nespėjo pasklisti po visą Europą, kai jau buvo gauta žinia, kad viena iš jų armijų visiškai sumušta ir kad Kamberlando hercogas tarsi vėl atgijo. Austrai manė, kad jie visiškai užkariavo Sileziją, ir jau guodėsi viltimi greitai išvysti ir viso karo pabaigą; bet staiga gauna smūgį po smūgio ir tokias nelaimes, kad yra priversti palikti visą Sileziją ir bėgti su sumuštų savo armijų likučiais atgal į Bohemiją.

Toks keistas laimės ir visų aplinkybių perversmas pribloškė visą Europą tarsi smūgis. Visi dvarai apstulbo ir kurį laiką nežinojo, ką pradėti ir daryti. Bet greitai prasidėjo nauji sumanymai ir nauji užmojai: visi dvarai, sudarantys vadinamąją didžiąją sąjungą, tai yra mūsų Rusijos, Austrijos, Prancūzijos ir Švedijos, negalėjo ramiai pakelti tokios nesėkmės. Jie degė apmaudu ir troško atkeršyti už visus jiems padarytus apmaudus ir įžeidimus, todėl vėl griebėsi ginklo ir nusprendė dėti dar daugiau pastangų. Kita vertus, Prūsijos karalius, matydamas būtinybę tęsti karą ir būdamas padrąsintas paskutinių savo sėkmių, o dėl to guosdamasis viltimi pasiekti dar geresnių, ėmė dėti visas savo jėgas, kad būtų pajėgus priešintis savo priešams.

Dėl visų šių aplinkybių vos tik atėjo žiema, kiekvienas dvaras ėmė vėl ginkluotis, ir su dar didesniu įkarščiu nei anksčiau.

Prūsijos karalius, kaip begudravo ir besistengė, padedamas savo sąjungininkų anglų, atitraukti mūsų imperatorienę nuo sąjungos su austrais ir prancūzais ir kaip besitikėjo savo slaptais įsipareigojimais ir susitarimais su tuometiniu Rusijos sosto įpėdiniu ir jo pagalba jam visame kame, bet Austrijos ir Prancūzijos dvarų ministrai savo intrigomis ir pastangomis įveikė visas jo gudrybes ir daug kuo sužlugdė jo sumanymus. Jiems pavyko patraukti į savo pusę mūsų ministrus ir imperatorienės favoritus ir, šiek tiek sužinojus apie aukščiau minėtus slaptus jo įsipareigojimus su tuometiniu mūsų didžiuoju kunigaikščiu, galiausiai sukelti tą permainą, kad iki tol visiems reikalams vadovavęs kancleris Bestuževas buvo nuverstas, ir dėl to visiems reikalams suteikta geresnė eiga, ir be kita ko tai, kad imperatorienė tvirtai nusprendė tęsti karą kartu su kitais prieš Prūsijos karalių.

Apie aukščiau minėtą slaptą susitarimą, kurį tada turėjo Prūsijos karalius su tuometiniu mūsų didžiuoju kunigaikščiu, tada sklido tik miglotų gandų, o tikrasis reikalas nebuvo žinomas, kol Prūsijos karalius vėlesniais laikais pats jo neatskleidė, rašydamas šio karo istoriją. Jis sako, kad minėtasis didysis kunigaikštis, būdamas dar Holšteino princu, labai pyko ant danų už Danijos dvaro jo protėviams padarytas skriaudas ir neteisybes ir, degdamas noru, įžengęs į sostą, jiems atkeršyti, baiminosi, kad tuometinėmis aplinkybėmis visur sau sąjungininkų ieškantis Prūsijos karalius nesusidraugautų su jais, ir kad būtent tai paskatino jį prašyti Prūsijos karaliaus jokiu būdu nesudaryti su jais sąjungos, už tai iš savo pusės žadant visomis savo jėgomis ir galimybėmis padėti karaliui tuometiniame kare. O dėl Bestuževo, tai kiek iš pradžių jis pats ėjo prieš Prūsijos karalių, tiek pats ėmė laikytis jo pusės, kai imperatorienė susirgo ir jis, baimindamasis jos mirties, prisiplakė prie didžiojo kunigaikščio kaip prie sosto įpėdinio; o būtent tai ir buvo priežastis, kad jis praėjusią vasarą liepė grafui Apraksinui grįžti iš Prūsijos. Bet kai grafas Bestuževas buvo nuverstas ir ištremtas ir reikalams vadovauti ėmė kiti žmonės, tai ir viskas pasisuko kitaip. Todėl ir buvo įsakyta mūsų kariuomenei tuoj pat vėl eiti atgal į Prūsijos karalystę ir, ją užėmus, kitą vasarą eiti toliau ir spausti Prūsijos karalių net pačiose jo vidinėse Brandenburgo srityse; o kad visa tai būtų galima sėkmingiau įvykdyti, tai ne tik armijai sukomplektuoti buvo vėl surinkta rekrūtų, bet ir sudarytas naujas ir ypatingas korpusas, pavadintas observaciniu, ir pasiųstas tiesiai per Lenkiją susijungti su mūsų armija.

O kadangi jis visas buvo sudarytas daugiausia iš geriausių žmonių, atrinktų iš senųjų Ukrainos pulkų, tai į jį buvo dedama didelė viltis.

Kita vertus, ir imperatorienė karalienė darė ne mažesnius pasiruošimus karui nei mes. Ji taip pat papildė savo armijas rekrūtais, o be to, buvo tokia laiminga, kad Vengrijos gyventojai, iš uolumo jai, patys pažadėjo duoti jai keturiasdešimt tūkstančių kariuomenės ir išlaikyti ją savo sąskaita. Vyriausioji vadovybė armijoms vėl buvo pavesta garsiajam generolui Daunui, o kita, prieš Saksoniją, buvo vadovaujama generolo Serbelonio, ir abiem jiems buvo įsakyta kuo anksčiau pradėti savo karo veiksmus.

Iš trečios pusės vėl rengėsi ir imperinė, iš įvairių vokiečių tautų surinkta armija, taip pat karo operacijoms, ir vadovavimą jai gavo Cveibriukeno princas.

Iš ketvirtos — neatsiliko ir prancūzai ir visą žiemą darė visus reikalingus pasiruošimus karui tęsti tiek prieš prūsus, tiek prieš anglus; o kadangi paskutiniu maršalo Rišeljė poelgiu Prancūzijos dvaras buvo be galo nepatenkintas, tai pavasarį jis buvo atšauktas atgal, ir vadovavimas armijai pavestas grafui Klermonui.

Galiausiai, iš penktos pusės, ir švedai darė panašius pasiruošimus karui. Kaip Prūsijos karalius besistengė palenkti juos pasitraukti iš mūsų sąjungos, tačiau Prancūzijos ministrų, turėjusių tada Švedijos dvare didelę įtaką, apsukrumas įveikė visas jo intrigas ir pastangas ir įtikino Švedijos vyriausybę tęsti karą kartu su mumis.

Štai kokie gausūs ir stiprūs pasiruošimai buvo daromi prieš Prūsijos karalių; bet, kita vertus, ir jis nesėdėjo be darbo. Svarbiausias jo rūpestis buvo vėl sukomplektuoti savo armiją ir atlyginti nuostolius, patirtus per septynis pernykščius mūšius, o ne mažiau ir ligoninėse nuo limpamų ir beveik į marą panašių ligų, nuo kurių jam mirė didžiulė daugybė žmonių. Bet šį sukomplektavimą atlikti jam buvo ne taip lengva kaip kitiems sąjungininkams, kurie visi kartu turėjo daugiau kaip 50 milijonų gyventojų, o jis ne daugiau kaip penkis. Bet šią stoką jis atlygino savo protu, gudrumu ir apsukrumu. Jis gavo sau pakankamai kareivių ir pinigų ir ne tik sukomplektavo savo armiją su kaupu, bet ir dar ją padidino. Žmonėms gauti jis, pirma, surinko rekrūtų iš visų Saksonijos, Anhalto ir Meklenburgo sričių; antra, sugrąžino pas save visus pabėgėlius visuotine amnestija, o trečia, priėmė į savo tarnybą didžiulę daugybę pas jį nelaisvėje buvusių austrų ir prancūzų, švedų ir viurtembergiečių, ir visomis šiomis priemonėmis gavo daugybę žmonių.

O dėl pinigų, kurių jam taip pat trūko, tai čia jam padėjo Anglija. Ten ministerijoje, jo laimei, įvyko permaina.

Iki tol visiems reikalams vadovavęs Foksas, pasiekęs šią pakopą Kamberlando hercogo intrigomis, buvo priverstas savo noru atsisakyti šios garbės. Jo vietoje stojo garsusis Pitas, dabartiniojo tėvas. Šis savo iškalba tuoj pat įtikino visą tautą karščiau užstoti Prūsijos karalių ir ne tik duoti jam kasmet po keturis milijonus talerių, bet, be to, sustiprinti Hanoverio armiją anglų korpusu; o jai vadovauti išsiprašė iš Prūsijos karaliaus vėliau išgarsėjusį Brunšviko princą Ferdinandą. O vos tik karalius šiuos pinigus gavo, perdirbo juos į naują ir labai prastą monetą ir iš keturių milijonų padarė dešimt, ir dėl to gavo šiems metams karui tęsti pakankamai pinigų.

Štai tokiuose užsiėmimuose visos kariaujančios valstybės praleido visą žiemą, o vos tik atėjo šie 1758 metai, kai kurios iš jų tuoj pat pradėjo ir savo karo veiksmus. Jų pradžią padarė prancūzai, arba veikiau tuomet dar jiems vadovavęs hercogas Rišeljė. Jis, norėdamas bent kiek ištaisyti savo padarytą klaidą, pasiuntė markizą d’Aržansoną su dvylika tūkstančių vyrų paimti Halberštato miesto; o kadangi šis miestas nebuvo labai įtvirtintas, tai įgula pasitraukė į Magdeburgą prancūzams matant, o šie, užėmę miestą, padarė jame didelių niokojimų ir apiplėšė beveik visus gyventojus.

Toks prancūzų užmojis paskatino Prūsijos karalių pasiųsti į tą pusę iš Saksonijos korpusą, vadovaujamą savo brolio princo Henriko, kuris, nuvijęs prancūzus iki Vėzerio upės, vėl grįžo į savo vietą; o kadangi kaip tik tuo metu vadovavimą Hanoverio armijai perėmė ir Brunšviko princas Ferdinandas, tai jis ėmė vyti prancūzus kas valanda vis toliau ir padarė tai su tokia sėkme, kad vasario mėnesio pabaigoje visa prancūzų armija jau persikėlė atgal per Vėzerio upę, o kovą perėjo net atgal ir per patį Reiną, praradusi tiek daug žmonių, kad joje liko ne daugiau kaip 30 000 vyrų.

Štai tokiose aplinkybėse buvo reikalai Europoje tuo metu, kai mes aukščiau minėtu būdu stovėjome prie Vyslos upės ir ruošėmės eiti į žygį toliau prieš priešą. O kadangi apie šį laiką buvo gauta žinia, kad karalius ketina apgulti Silezijos tvirtovę Schweidnitzą, kuri vienintelė dar buvo austrų valdžioje, tai, kad jam sukeltų diversiją, mūsų naujasis vadas ėmė skubinti visus likusius pasiruošimus žygiui; o kadangi pavasaris tada jau visiškai ėmė atsiskleisti ir rodytis pašaras, tai mes nuolat gaudavome įsakymus būti pasiruošę žygiui ir kas valandą laukėme, kad mums bus įsakyta išžygiuoti. Bet kaip tik tuo metu, prieš bet kokius lūkesčius ir laukimą, buvome be galo pradžiuginti viena žinia.

Kokia ji buvo, apie tai dabar manęs neklauskite. Tai pamatysite kitame laiške, o šį, kaip gerokai išaugusį, jau laikas baigti ir pasakyti jums, kad esu ir taip toliau.

ŽYGIS Į KARALIAUČIŲ

57-asis laiškas

Mielas bičiuli! Kadangi jūs, tikiuosi, labai trokštate sužinoti, kokia gi buvo ta žinia, kuri mus taip labai pradžiugino, tai pradėsiu šį savo laišką šio jūsų smalsumo patenkinimu ir pasakysiu, kad ji buvo tokia.

Kai mes minėtu būdu ruošėmės į žygį ir kasdien laukėme įsakymo išžygiuoti ir persikelti per Vyslos upę, pas mus užsuko iš Torunės, kur buvo vykęs savo reikalais, vienas iš mūsų karininkų ir bičiulių. Vos tik jis įėjo pas mus į kambarį, tuoj linksmu veidu mums pasakė:

— Ar žinote, mano ponai, atvežiau jums naujų žinių, ir žinių — mums labai svarbių!

— Gerai, — atsakėme mes, — bet kokios gi tos žinios? Su blogomis geriau jau būtum pas mus ir nevažiavęs.

— Ne, — pasakė jis, — kokios jos jums pasirodys, nežinau, o man jos nėra blogos. Žodžiu, mums įsakyta eiti į žygį, ir mes poryt turime išžygiuoti.

— Na, kas gi čia per stebuklas! — pasakėme mes. — To mes seniai laukėme ir pasiruošę kad ir rytoj išžygiuoti.

— Na ir jūs, — pertraukė jis, — jūs geriau paklauskite — kur?

— Tai irgi žinomas dalykas, kad už upės ir prieš priešą, — atsakėme mes šaltakraujiškai.

— Na, štai to tai jūs ir neatspėjote, — pasakė jis.

— Kaip! Nejaugi vėl atgal ir namo? — paklausėme mes nustebę.

— Ne! — pasakė jis. — Ne namo, bet ir ne prieš priešą, ten ir be mūsų apsieis.

Šie žodžiai jau sukėlė mums didelį smalsumą.

— Tai kur gi? — sakėme mes. — Pasakyk, broli, prašom.

— Ne! — sakė jis. — O pasistenkite kas nors ir atspėkite pats, o aš pasakysiu tik tiek, kad ir jūs tuo taip pat apsidžiaugsite, kaip ir aš.

Tada mes nebeturėjome daugiau kantrybės ir tol (kol) prie jo, mus kankinusio ir nenorinčio pasakyti, su savo prašymais lindome, kol jis galiausiai pasakė:

— Į Karaliaučių, mano ponai, ir ten, kur mums visiems seniai norėjosi apsilankyti.

— Ar ne tiesa? — sušukome mes visi vienu balsu. — Bet ar gali taip būti?

— Žinoma, gali, — atsakė jis, — ir, matyt, galima, {Galima, leidžiama, nedraudžiama; mūsų kalboje vartojama tik su neiginiu — negalima.} jei jau ir įsakymas apie tai mūsų pulkininkui atsiųstas.

— Bet pasigailėk! Kaip gi tai ir kokiu būdu? Karaliaučius jau liko toli mums už nugaros.

— Žinoma! — atsakė jis. — Bet tai ir yra keistenybė! Ir vis dėlto mums su pulku ten eiti ir, kas dar geriau, gyventi ten visą šią vasarą ir nieko daugiau neveikti, tik eiti sargybą.

Dabar lengvai galite suprasti, kad tai mus be galo pradžiugino, nes nors ir noriai ėjome į žygį prieš priešą, tačiau, kaip mums buvo žinoma, priešai nejuokauja, ir žygyje prieš jį ne visada būna linksma, o kartais ir labai blogai, be to, niekas negalėjo tikrai žinoti, ar laimingai sugrįš iš žygio, ar neliks ten amžiams; tad kad ir koks didelis buvo mūsų uolumas ir užsidegimas karo tarnybai, bet kam gyvenimas nemielas ir kas nenorėtų juo dar bent vienus metus pasidžiaugti? Todėl kas gi nebūtų apsidžiaugęs, išgirdęs, kad visai vasarai yra atleidžiamas ne tik nuo visų karo pavojų, bet ir nuo visų su žygiu susijusių vargų ir rūpesčių, ir kas nebūtų už tai dėkojęs Dievui ir savo likimui?

Mes iš tiesų taip tuo džiaugėmės, kad ne kartą sakėme: „Šlovė, šlovė Dievui!“ ir dėkojome likimui, kad suteikė mums tokį gerą darbą ir davė tokį pranašumą prieš daugelį kitų. Su didžiausiu noru laiminome kelionę visiems kitiems pro mus žygiuojantiems pulkams ir linkėjome jiems savo žygyje pelnyti šlovės ir visokios laimės, o patys nė nemanėme apgailestauti, kad neturėsime laimės būti su jais mūšiuose ir dalytis su jais jų pergalių šlove.

Bet niekas iš viso pulko, manau, nebuvo taip labai šia žinia pradžiugintas kaip aš. Visi kiti džiaugėsi daugiausia todėl, kad neis į žygį, o bus vienoje vietoje, ramybėje, turės gerus butus ir gyvens pertekusiame ir tokiame mieste, kur turės progų atsiduoti visokiai prabangai ir paleistuvystei; bet mano džiaugsmas tekėjo visai ne iš to šaltinio. Kiek man buvo malonu, kad neisiu į žygį ir nebūsiu apstatytas pavojais, o gyvensiu vienoje vietoje, tiek ar nepalyginamai labiau džiaugiausi tuo, kad visą vasarą gyvensiu dideliame ir garsiame svetimame vokiečių mieste, apie kurį buvau girdėjęs nežinia kiek gero ir kuris pilnas mokytų žmonių, bibliotekų ir knygynų. Mokėdamas kalbėti vokiškai, guodžiausi viltimi, kad galėsiu susipažinti su daugeliu tenykščių gyventojų ir kad man ten bus labai linksma ir nenuobodu; galėsiu daug ko tokio prisižiūrėti, ko nesu matęs, o knygų įsigyti ir nusipirkti kiek tik norėsiu. Žodžiu, jau iš anksto žavėjausi šiomis mintimis, įsivaizdavau sau nežinia kiek malonumų, ir niekas, manau, su tokiu noru į šį kelią nesiruošė kaip aš.

Įsakymą išžygiuoti į šį žygį mes iš tiesų gavome jau kitą dieną, o trečiąją ir išžygiavome.

Atsisveikindami su tenykščiais šeimininkais, negalėjome jiems atsidėkoti už visą parodytą meilumą ir palankumą ir linkėjome jiems laimingai tęsti savo gerą gyvenimą; o kadangi ir jie buvo mumis patenkinti, tai išlydėjo mus, linkėdami laimingos kelionės.

Ėjome tomis pačiomis vietomis, kuriomis ėjome anksčiau, iki pat Varmijos vyskupijos ir jos sostinės Heilsbergo {Rytų Prūsijoje, prie Alos upės.}, o nuo šios vietos pasukome jau į kairę ir patraukėme tiesiu keliu į Karaliaučių; ir kadangi tada buvo pats geriausias ir ankstyvasis pavasario metas ir oras stovėjo geras, tai galiu pasakyti, kad šis žygis iš visų, kokiuose man teko būti per savo gyvenimą, buvo pats linksmiausias ir maloniausias. Ėjome sau neskubėdami ir atsainiai, perėjimus darėme mažus, visada sustodavome miesteliuose, o ne stovyklose, ir viskuo turėjome malonumo. Pulką žygyje vedė tik budintieji, o visi mes, kiti karininkai, jojome raiti ir ne prie pėstininkų, o kur norėjome, paprastai būreliais ir kompanijomis po kelis žmones kartu, ir laiką kelyje leidome vien juokuose, kvatojime ir draugiškuose pokalbiuose. O nakvodami ar darydami poilsio dieną Lenkijos miesteliuose ar Prūsijos miestukuose — vaikštinėdami po juos kompanijomis, lankydami vieni kitus butuose, užsukdami į karčemas ir linksmindamiesi jose juokais, žaidimais ir kitais panašiais dalykais.

Beje, neprisimenu, kad šio žygio metu man būtų nutikęs koks nors ypatingas ir toks nuotykis, kurį būtų verta paminėti, išskyrus vieną, nieko nereiškiantį ir susijusį su viena juokinga išdaiga, kurią iškrėtėme anksčiau minėtam mano bendražygiui, paporučikiui Bačmanovui; o kadangi aš buvau viso šio blogio pagrindinis kurstytojas, tai ir papasakosiu jums ją vien juoko dėlei.

Jau minėjau jums anksčiau, kad šis žmogus, nors ir buvo labai geras ir visų mūsų mylimas, bet visai ypatingo ir tokio būdo, kuris kartais skatino mus iškrėsti jam išdaigų ir iš jo juoktis. Būdamas naugardietis, jis buvo įnoringas, užsispyręs ir nemėgo juokų ir pašaipų iš savęs. Vos tik kas nors kaip nors iš jo, kad ir tyčia, pasijuokdavo ir pajuokaudavo, jis supykdavo ir dėl to sukeldavo didžiausius barnius: o tai, kaip žinoma, pulkuose jau ir duoda progą, ir tarytum teisę kiekvienam iš jo šaipytis ir dantis rodyti. Dar didesnei nelaimei, pripratęs prie naugardiečių tarmės, jis ir tarnyboje niekaip dar negalėjo nuo jos atprasti ir nuo daugelio daiktų vadinimo su „o“, „po“, „ko“ ir visai ne taip, kaip kiti vadina; o tai neretai ir duodavo progą iš jo juokauti, be to, visa jo išvaizda, būdas ir charakteris turėjo savyje kažką juokingo ir ypatingo.

Dar labiau padidindamas jo nelaimę, Dievas atsiuntė jam ir ordinarcą beveik lygiai tokį patį, koks buvo jis pats. Vaikinas buvo geras, bet kažkoks paprastokas ir turėjo savyje daug juokingo.

Su šiuo savo Doronia (nes taip jis jį vadino, kaip jau minėjau) jis beveik kasdien susipykdavo ir susitaikydavo {Susitaikymas.}. Ir mums kartu stovint nepraeidavo nė dienos, kad mes iš jo nekvatotume; o kadangi ir jo pavardė Bačmanovas labai priminė „bačanus“, kuriuo vardu vadinama ta ypatinga garnių ar gandrų rūšis, kurie suka lizdus ant namų ir neretai ant kaminų ir, kaip ir gandrai, minta visokiais gyviais ir varlėmis, — tai ir vadindavome jį paprastai Bačanu, į ką šiek tiek panašūs buvo ir jo aukštas, ir liesas, ir susikūprinęs stotas bei ilgos kojos, ir jis prie šio vardo taip priprato, kad beveik jau ir nebepykdavo, jei kas jį pavadindavo Bačanu. {Kiti bačano pavadinimai — busel, čiornoguz, batian, gandras, garnys.}

Būtent šis pavadinimas ir davė mums progą iškrėsti jam tą pokštą, apie kurį ketinu papasakoti. Tai buvo dar tuo metu, kai stovėjome butuose, likus kokioms šešioms dienoms iki mūsų išžygiavimo, kai man teko su juo ir dar vienu mūsų draugu rytą vaikštinėti po sodus ir nedideles šen bei ten tarp mūsų kaimo kiemų buvusias giraites. Tada, lyg tyčia, atsitiko taip, kad netoli mūsų miškelyje ėmė kukuoti gegutė. Mes su p. Golovačiovu, ją išgirdę, apsidžiaugėme ir sakėme:

— Štai, štai, ir gegutės jau atskrido!

Bet p. Bačmanovas, užuot darę tą patį, staiga supyko ir ėmė keikti gegutę visokiais savo naugardietiškais keiksmais.

— Tfu, tu prakeiktoji, — sakė jis, nuolat spjaudydamasis, — kad tave, nelabąją, velnias paimtų! Kad tave nelabasis pasmaugtų! Ant tavo pačios galvos tai teatsiteka! — ir taip toliau.

Mes, tai išgirdę, ėmėme raitytis iš juoko.

— Kas gi čia, broli Makarai, — sakėme mes, — už ką taip pyksti ant gegutės? Ką ji tau padarė?

— Kaip tai ką, broliai, — atsakė jis, — alkaną mane, prakeiktoji, užkukavo, ir aš dabar jau tikrai žinau, kad šių metų neišgyvensiu. O, kad ją nelemta liga paimtų ir visi velniai ją, prakeiktąją, pasmaugtų.

— Taip, taip! — tarėme mes, dar labiau kvatodami. — Dabar sudie, broli Makarai! Nebenešioti tau savo galvelės! Jau gegutė išpranašavo, tai, matyt, taip ir bus, ir jau ateina laikas atsisveikinti su pasauliu.

Kad ir koks paprastas buvo mūsų Makaras, bet pastebėjo, kad mes iš jo šaipomės, ir tada staiga vietoj gegutės visas jo teisingas pyktis kilo prieš mus, o tuo jis ir vėl įteikė mums ginklą prieš save — kankinti ir siutinti jį mūsų patyčiomis: ir ši gegutė visą tą dieną jam taip įsiėdė, kad jis galiausiai nebesidžiaugė savo gyvenimu ir keikė ir mus, ir save, ir savo norą pasivaikščioti.

Tačiau tuo reikalas dar nesibaigė. Kadangi pastebėjome, kad šia gegute jį greičiausiai galima sujaudinti {Supykinti, suerzinti.} ir įsiutinti, ko mes visada ir siekdavome, tai, tuo apsidžiaugę, nuėjome toliau, ir man šovė į galvą dar sudėti šia proga juokingą ir tokią dainelę, kuri galėtų akimirksniu jį įsiutinti. Prisipažįstu, kad tai buvo tikra išdaiga, ir paskatino mane prie to ne kas kita, kaip, iš vienos pusės, jaunystė ir lengvabūdiškumas, o iš kitos — mano kapitono patarimas, nes šis, juokaudamas iš jo taip pat kaip ir mes, vos tik išgirdo apie minėtą gegutės užkukavimą ir apie viską, tuoj pat man pasakė:

— Ei, broleli! Sudėti apie tai dainelę — tai būtų juoko ir išdaigų! Ir staiga mes visi ją uždainuotume, ir jei jis taip gegutės nemėgsta, tai tik pažiūrėk, kas tada būtų.

To užteko, kad manyje kiltų noras pabandyti, ar negalėčiau sudėti dainelės kokia nors žinoma gaida {Melodija.}, ir kadangi senos ir visiems žinomos dainos „Kažkur mažame miškelyje prie upelio srovių“ gaida man buvo žinomesnė už visas kitas, o ir pati šios dainos rūšis atrodė tam tinkamiausia, tai tuoj pat ėmiau sugalvoti žodžius ir pirmą kartą gyvenime kurti eiles ir rimus.

Šiam darbui, slapčia nuo mūsų draugo, sugaišau ne daugiau kaip dvi dienas ir turėjau tokią gerą sėkmę, kad mano dainelė ir kapitonui, ir visiems kitiems be galo patiko, ir jie visi nusprendė tuoj pat išmokti ją atmintinai, o kai jau ją mokėsime, tada, apsupę jį kur nors ratu taip, kad negalėtų ištrūkti, uždainuoti visiems vienu balsu. Taigi tuoj pat buvo padaryta daug jos nuorašų, ir kadangi daryti toliau tada jau nebebuvo kada, tai nusprendėme tai padaryti mūsų kelionės į Karaliaučių metu. Tai ir įvykdėme žygyje; nes kadangi visi jojome raiti būriais, tai kokie dešimt mūsų, išmokę šią dainą ir susitarę dar su keliais, vieną kartą apsupo jį žirgais taip, kad jam iš vidurio niekur nebuvo galima išjoti, ir staiga visi užtraukėme mūsų dainelę, kurios turinys buvo toks:

Žaliojoj pievoj
Varlė sau tupėjo,
Ant aukšto ąžuolo
Gegutė kukavo:
Štai Bačanas čia skrenda,
O Doronia ten bėga.
— Ką tu čia veiki?
Ar jų nebijai?

Kai Bačanas atskris,
Jis tave pamatys,
O Doronia atbėgs,
Tuoj tave pražudys;
Jis juk jūsų mėgėjas,
Jis ir mus dėl to bara,
Kad jį alkaną
Mes užkukavom.

Tuo tarpu Bačanas
Iš tiesų ėmė leistis.
Užsimanė jam
Su draugu pasimatyt.
Nusileido, tuoj nutūpė,
O Doronėlis uždainavo:
— Gal norėtum, Bačanai,
Ko nors užkąsti?

— Jei yra ko, tai duok,
Aplenk gegutę,
Jei nėra, tai pabėgiok,
Pagauk man varlytę.
Štai prie pelkės ji tupi,
Tiesiai į tave žiūri.
Bėk greičiau,
Kad nenušoktų.

Kai Doronia nubėgo
Gaudyt ten varlytės,
Bačanas tada sušuko,
Pamatęs gegutę:
— Ak, Doronėli, mano drauge,
Tu pagriebk greičiau staiga,
Kad gegutė ąžuole
Neužkukuotų!

Išsigando pievoje
Tupėjusi varlytė,
Užkukavo ąžuole
Tuoj pat ir gegutė;
O Doronia pargriuvo,
Ir nors paskui atsikėlė,
Bet varlytė jau seniai
Nušoko į vandenį.

Supyko mūsų Bačanas
Ant savo Doronios,
Akimirksniu puolė jo
Šaukdamas vytis:
— O prakeiktas sūnau, kvaily,
Stuobry, bestija, mulki!
Kad tu prasmegtum visai
Su tuo savo vikrumu.

Ką man daryt, ką pradėt
Pagaliau su tavimi?
Ką tu štai dabar padarei,
Kvaily, man?
Ir varlytę paleidai,
Ir manęs nepamaitinai,
O prakeiktoji štai ten
Ir užkukavo.

Dabar turėsiu aš
Šiais metais pražūti
Ir visus gimines pasauly
Ir draugus palikti.
O visos bėdos dėl tavęs;
Pražudžiau pats save,
Kad privertiau kvailį
Šį darbą dirbti.

Bet argi vien tai
Tu man sugadinai,
Ar ne bėdą po bėdos
Kasdien man darei?
Dėl tavęs, stuobry, kvaily,
Taip nusigyvenau,
Kad atėjo man laikas
Ir pražūt su tavimi.

Išbarstei mano gėrą
Beveik be likučio,
Ar atsimeni, kaip pametei
Šukas ir marškinius?
Kai tau gomzelę* duosiu,
Tai pamatysi ir pats,
Kad aš iš tiesų su tavim
Juokauti neketinu.

Kvaily, juk žinai, kad aš
Ne turtingas vyras;
Utėlės jau suėdė visą,
O, prakeiktas kvaiša!
O tu šukas pametei,
Be kurių aš jau pražuvau.
Ak tu, vargšas Bačanai,
Kur tau dabar dėtis?

* Gamza, gamzulia, gomza — piniginė, pinigai. Čia perkeltine prasme — „antausį, sprigtą į pakaušį tau duosiu“. Tiek šie žodžiai, tiek kiti keiksmai, priežodžiai, priekaištai ir kalbos buvo lygiai tokie, kokius p. Bačmanovas vartodavo beveik kasdien, bardamasis su savo ordinarcu Doronia.

Štai tokiais niekais buvo pripildyta ši dainelė.

Dabar spręskite patys, kaip jautėsi ponas Bačmanovas, kai, ją išgirdęs, suprato, kad ji tyčia sukurta apie jį ir kad mes iš jo krečiame išdaigas. Jis įsiuto iki nesąmonės ir iš pradžių ėmė mus visus keikti be jokio pasigailėjimo, o paskui kaip pamišęs puldinėti mus, ypač mane, plakti botagu ir stengtis ištrūkti iš mūsų rato ir nujoti šalin. Tačiau mes visi susikibome rankomis ir sudarėme tokį tvirtą ratą, kad jam iki pat dainos pabaigos niekaip nebuvo galima nujoti. Dieve mano! Kiek tada iškentėjome iš jo keiksmų, kiek plūdimo ir kiek juokėmės ir kvatojome! Galiausiai jis mums ištrūko ir nušuoliavo, bet kur gi? Tiesiai pas pulkininką skųstis ir prašyti teisybės prieš mus. Bet iš to išėjo tik nauja komedija. Mes, tai numatę, pasistengėme iš anksto užbėgti už akių visiems galimiems ir mums nemaloniems padariniams. Įtraukėme į sąmokslą ir į savo gaują patį poną Zellerį, tą pulkininko numylėtinį ir favoritą, kuris jam tarnavo vertėju. Ir kadangi jis pats buvo šio pokšto bendrininkas, tai tikėjomės, kad jis papasakos pulkininkui visą reikalą iš geros pusės, ir taip ir įvyko. Ponas Bačmanovas, atšuoliavęs pas pulkininką, ėmė paskubomis {Skubotai.} pateikinėti jam tūkstantį skundų prieš mus. Bet šis, nesuprasdamas nė vieno rusiško žodžio ir to, ką jis jam sako, tik klausė:

— Was ist das? {Vokiškai: kas tai?} Was ist das?

Ir kadangi niekas jam negalėjo išaiškinti, tai buvo surastas p. Zelleris, ir šis papasakojo jam visą reikalą iš tokios juokingos ir pokštiškos pusės, kad pulkininkas pats plyšo iš juoko ir tik, juokdamasis, sakė Bačmanovui:

— Na, ką gi? Gerai... bačan... gegut... varl... dainuot... daina... nieko... juokas... — Ir taip toliau.

Žodžiu, mūsų p. Bačmanovas negalėjo iš jo išgauti jokios prasmės ir tik tiek pasiekė, kad visas pulkas apie tai sužinojo, ir kas tik galėjo juoktis, visi ėmė juoktis, erzinti jį gegute ir pykdyti. O kai galiausiai priėjo iki to, kad net ir patys kareiviai, iš dalies apie tai sužinoję ir kartais jį pamatę, imdavo arba kukuoti, arba tarpusavyje kalbėti apie varlę, tai mūsų vargšui Makarui niekur nebeliko gyvenimo, ir jis galiausiai buvo privestas iki to, kad jau buvo nusprendęs prašytis į kitą pulką ir bėgti iš mūsų pulko, ir mums kainavo nemažai vargo jį perkalbėti ir vėl nuraminti.

Bet ne vien šią, o šio žygio metu krėtėme jam ir daug kitų išdaigų, bet kadangi jos neverta minėti, nes kilo vien iš mūsų lengvabūdiškumo ir išdykumo, tai aš, nutylėdamas apie jas, pasakysiu tik tiek, kad šis žmogus linksmino mus visus per visą mūsų kelionę ir retai kada praeidavo diena, kad mes jam ko nors neiškrėstume ir, be galo jį supykdę, vėl {Vėl, iš naujo.} su juo nesusitaikytume.

Beje, atsimenu ir tai, kad niekada taip daug nesiverčiau žvejyba su graibšte kaip šio žygio metu.

Visur, kur tik ateidavome nakvoti, rasdavome arba upelių, arba ežerų; o kadangi graibščių turėjome daugybę, tai ir nepraleisdavome beveik nė vienos progos šia žvejyba pasilinksminti.

Anksčiau minėtoje Varmijos sostinėje Heilsberge mums teko ne tik daryti poilsio dieną, bet ir dėl kai kurių reikalų sutvarkymo išbūti ištisas dvi dienas. Tuo metu vėl buvome su pulkininku pas vyskupą, ir šis mažasis valdovas vėl stengėsi mus vaišinti, ir laiką praleidome linksmai. Šį kartą man teko apsistoti bute pas vieną iš jo dvariškių, ėjusį kamerjunkerio ar kamerherio pareigas, kuris, tačiau, nedaug kuo skyrėsi nuo kitų miestiečių, ir aš tiek šeimininko, tiek šeimininkės meilumu buvau labai patenkintas.

Po kelių dienų, neturėję savo kelyje jokių ypatingų nuotykių, pagaliau pasiekėme mūsų šlovingąjį Karaliaučių ir tuo laimingai užbaigėme šį savo žygį.

Tuo baigsiu šį laišką ir, pasakęs jums, kad esu jūsų draugas, ir taip toliau.

ĮŽENGIMAS Į KARALIAUČIŲ

58-asis laiškas

Mielas bičiuli! Kadangi su mūsų atėjimu į Karaliaučių prasidėjo naujas ir ypač įsimintinas mano gyvenimo laikotarpis, tai, prieš aprašydamas savo buvimą šiame mieste, leiskite man, mielas bičiuli, pateikti kai kurį trumpą apmąstymą apie save.

Kiekvieną kartą, kai tik apmąstau savo gyvenimo tėkmę ir visus man nutikusius įvykius, pastebiu jame daug ypatingos Dievo Apvaizdos man pėdsakų ir dabar labai aiškiai matau, kad ir svarbiausius mano gyvenimo įvykius ne kitaip, kaip nematoma Viešpaties ranka valdė ir tvarkė taip, kad jie, jei ne tuo metu, tai vėliau pavirstų man tikra nauda. Bet nė vienas iš jų, tokius dalykus apmąstant, man nebūna toks stulbinantis kaip minėtas, visai netikėtas atėjimas į Karaliaučių ir buvimas šiame mieste, nes kadangi iš to man ištekėjo nesuskaičiuojama daugybė privalumų ir naudos, tai matau dabar, kad tai įvyko ne aklu atsitiktinumu, kad aš tada atvykau į Karaliaučių, bet Viešpaties Apvaizdai buvo malonu, tarytum tyčia, atvesti mane į šį Prūsijos miestą, kad aš, čia gyvendamas, turėčiau progą pažinti pats save ir, trumpiau tariant, viską pasaulyje, ir galėčiau tuo pasiruošti tam taikiam, ramiam ir laimingam gyvenimui, kuriuo Dangui buvo malonu mane palaiminti vėlesniu laiku; už tai dėkoju ir amžinai nesiliausiu dėkojęs savo didžiajam Kūrėjui. Jis, sukūręs mane visai ne kariškam gyvenimui, nepanoro, kad aš toliau vilkčiau dykinėtojo gyvenimą ir tokį, kuriame ne tik galėjau kiekvieną minutę būti apstatytas pavojų, bet, gyvendamas tarp neišmanėlių, dykinėtojų ir daugiausia visokiai paleistuvystei atsidavusių žmonių, lengvai galėjau ir pats šiais nuodais užsikrėsti ir tuo pakenkti sau visam gyvenimui: bet, ištraukęs mane iš jų tarpo, pritaisė prie tokios vietos, kuri jau labiau atitiko mano prigimtinius polinkius ir kur turėjau jau daugiau progų ir patogumų užsiimti naudingesniais darbais ir užsiėmimais nei tie, kuriuose paprastai leidžia laiką pulkų karininkai.

Bet kiek visa tai man paaiškėjo vėliau, tiek mažai apie visa tai žinojau tuo metu; todėl savo atvykimą į Karaliaučių tada laikiau ne kitaip, kaip įvykusiu aklu atsitiktinumu, ir nemaniau, kad galėtų su manimi nutikti kas nors ypatinga, o kad pats šis žygis bus paskutinis mano gyvenime ir kad su atėjimu į šį miestą likimas lėmė beveik pasibaigti ir visai mano karo tarnybai, — tai tada niekaip ne tik man, bet ir niekam į galvą negalėjo ateiti, nes tam ir nebuvo tada nė mažiausios tikimybės.

Vis dėlto, jausdamas nepaprastą džiaugsmą, kad einame į Karaliaučių, aš tarsi nujaučiau, kad su manimi čia įvyks kažkas gero; nes galiu pasakyti, kad kaip visi bebuvo patenkinti šiuo žygiu, bet mano pasitenkinimas su niekieno nebuvo palyginamas, ypač tada, kai, artėdami prie šio miesto, pamatėme jau tolumoje raudonuojančius jo namų stogus ir virš jų iškilusius puošnius ir didingus bokštus bei aukštas jame esančių bažnyčių varpines. Nepasotinama akimi ir su kažkokiu susižavėjimu žvelgiau į šį didelį, aukštumoje įsikūrusį ir iš tos pusės, iš kurios ėjome, nepaprastai puošnų ir gražų vaizdą turintį miestą ir laikiau jį tarytum kokia laimės buveine ir tokia vieta, kur turėsime nesuskaičiuojamų pramogų ir malonumų, ir jau iš anksto jiems ruošiausi.

Bet grįšiu prie savo pasakojimo tvarkos ir dabar pradėsiu pasakoti jums viską, kas su manimi čia vyko, iš eilės.

Tai buvo pačioje pavasario pradžioje ir balandžio mėnesio pabaigoje, kai pasiekėme šią Prūsijos sostinę. Prie jos priartėjus, mums buvo įsakyta sustoti ir apsitvarkyti kuo geriau ir švariau, kad galėtume į ją iškilmingai įžengti.

Mes ir pasistengėme dėl to su ypatingu uolumu; o kadangi kiekvienas norėjo parodyti save palankiausioje šviesoje, tai nebuvo praleista nieko, kas tik galėjo padėti geriausiai pasipuošti. Visi mūsų ginklai buvo nuvalyti kaip stiklas; apsivilkome pačius švariausius baltinius ir geriausias uniformas. Negaliu be juoko prisiminti, kaip stengėmės vienas prieš kitą, kaip puikavomės ir kokia išdidžia ir pompastiška eisena žengėme priešais savo būrius, eidami, grojant muzikai ir mušant būgnus, šio miesto gatvėmis, kurios buvo pilnos gausybės žmonių; nes kadangi gyventojams dar buvo labai įdomu pamatyti mūsų ceremonijas, tai ne tik visi langai, bet ir daugelis stogų buvo nusėti žmonėmis; o tokios gausybės žmonių vaizdas labiausiai ir skatino mus pasipūsti. Tada buvau, kaip jau anksčiau minėta, grenadierių kuopoje, o kadangi mūsų grenadierių kepurės tada buvo odinės, padarytos panašiai kaip senoviniai šalmai ar šišakai, su plunksnomis, o priekyje su varine ir paauksuota kauke, ir šis galvos apdangalas buvo labai gražus, be to, ir grenadierių diržai pas mus buvo siuvinėti auksu, o be viso to man teko eiti pirmam beveik priešais pulką ir vesti patį pirmąjį mūsų grenadierių būrį, — tai aš nežinia kaip stengiausi eiti ir atrodyti kuo geriau, ir buvau toks palankios nuomonės apie save, kad maniau, jog visi labiausiai žiūri į mane, nors, be abejonės, tuo labai apsirikau.

Šis įžengimas įvyko vieną gražią dieną po pietų, ir nors atsitiktinai mums teko į šį miestą įžengti iš pačios prasčiausios pusės ir eiti vis paprastomis ir prastesnėmis gatvėmis bei skersgatviais iki tenykščio oberkomendanto p. Treideno buto, tačiau mums ir šios paskutinės gatvės iš pradžių atrodė nepaprastai puikios, ir mes žiūrėjome į jas patenkinta ir smalsia akimi.

Kadangi butai mums jau buvo paskirti ir iš anksto pasiųstų mūsų pirmtakų užimti, tai vos tik priėjome mūsų oberkomendanto butą ir, atidavę jam pagarbą, palikome ten savo vėliavas, visos kuopos buvo išleistos po savo butus. Tada aš ne ėjau, o greičiau skridau paskui mus vedantį furjerą ir ne kitaip maniau, kaip kad jis atves mane į puikiausią butą. Bet kaip smarkiai apsirikau šia nuomone ir kokio apmaudo bei nepasitenkinimo prisipildė mano širdis, kai vietoj puošnaus ir gražaus buto jis atvedė mane į tikrą landynę ir tokią lūšną, kokios mažiausiai tikėjausi. Dar eidamas ten ir praeidamas geriausias miesto gatves, aikštes ir vietas, pykau, kodėl mūsų kvartirmeisteris buvo toks kvailas ir nevedė mūsų šiomis vietomis, o vedė nuošaliomis gatvėmis ir skersgatviais; tačiau šį apmaudą saldino ta gundanti viltis, kad bent jau gausiu gerą butą ir kad jis būtinai bus viename iš tų gražių namų, pro kuriuos ėjome, ir vis laukiau, kad furjeras mane sustabdys ir pasakys: „Štai jis.“ Bet mano laukimas buvo veltui, ir jis manęs ne tik nestabdė, bet, praėjęs pačias geriausias gatves, nuvedė į nuošalius ir niekieno negyvenamus siaurus skersgatvius, esančius tarp vadinamųjų špiklerių, arba milžiniško dydžio grūdų sandėlių, kuriems šiame mieste paskirtas atskiras nuošalus ir nuo geresnių miesto vietų nutolęs kampas ar kvartalas, ir kur jų buvo pastatyta keli šimtai kartu ir ištisai vienas prie kito, ir kiekvienas toks sandėlis buvo ilgiausias, siauras, bet kartu nepaprastai aukštas ir kokius septynis aukštus į viršų iškilęs pats paprasčiausias, grubus pusiau mūrinis pastatas; o kadangi jie visi padalyti į kelis kvartalus, atskirtus vienas nuo kito pačiais siauriausiais ir tamsiausiais skersgatviais, padarytais vien grūdams privažiuoti ir pervežti, tai šie skersgatviai buvo patys nuošaliausi, visiškai tušti ir net baisūs. Ir būtent šiais skersgatviais ir užkaboriais tarp špiklerių vedė mane mano palydovas. Aš net apstulbau ir, nežinodamas, ką galvoti, su apmaudu jam sakiau:

„Pasigailėk, broleli, kur tu mane vedi?“ — Gi į butą, jūsų kilnybe; štai jis jau čia netoli. „Kaip netoli?“ — nustebęs nutraukiau jo kalbą. — „Nejaugi man tokiame užkampyje ir tokioje bedugnėje gyventi? Ar tik ne kokiame špikleryje tu man butą paskyrei?“

— Ne, pone, — atsakė jis man, — tačiau prie pat jų, ir, reikia prisipažinti, butas ne itin linksmas; bet geresnio nebuvo rasta iš visų kuopai skirtųjų, išskyrus kapitono. Šie žodžiai mane net pritrenkė; akimirksniu tada išnyko visos mano puošnios ir gundančios viltys bei linksmos mintys, ir aš jau iš anksto keikiau visus tuos, kurie mums butus skyrė; o kai priėjau ir iš tiesų pamačiau tą namą, kuriame man buvo paskirtas butas, mano apmaudas ant jų dar padidėjo.

Prisiunčiau jiems tūkstantį gražių palaiminimų ir, keikdamas juos be pasigailėjimo, prieš savo valią buvau priverstas lipti apvaliais ir tamsiais laiptais po pačiu stogu, į patį trečiąjį aukštą; o kadangi šis kelias buvo toks tamsus, kad nieko nesimatė nė per nosį, tai, lipdamas tamsoje nuo vienų laiptų ant kitų, vos neužkliuvau ir nenusisukau sprando, ir išsigelbėjau tik tuo, kad įsikibau į virvę, kuri pas juos ištempta palei šiuos laiptus ir laikantis kurios visada reikia lipti aukštyn ir leistis žemyn, ko iš pradžių nežinojau.

Dabar kiekvienas lengvai gali suprasti, kaip malonus man buvo toks niūrus žygis arba lipimas laiptais beveik po pačiu stogu, nes man paskirti kambariai buvo trečiame aukšte; o apatiniuose aukštuose gyveno pats to namo šeimininkas ir kai kurie kiti prievaizdai ir darbininkai, paskirti prie minėtų špiklerių, prie kurių tiesiai iš krašto buvo prigludęs šis namelis. Mano daliai teko nors ir visas trečiasis namo aukštas, bet jame iš viso tebuvo du kambariai: vienas ilgas ir siauras su dviem nedideliais langeliais vienoje sienoje — man, o kitas, per siaurutį ir tamsų priebutį, kuriame iš apačios kilo minėti apvalūs laiptai, ir tokio pat ilgio ir dydžio — tarnams, ir abu jie buvo tokie žemi, kad vos neužkliūdavome galvomis už lubų.

Taigi vietoj puošnaus ir gražaus buto gavau labailabai vidutinišką ir, kas man buvo labiausiai apmaudu, tamsų ir labai nuobodų, nes ir pats vaizdas pro langus driekėsi beveik vien į špiklerius, ir nieko gero pro juos nesimatė. O kas dėl šeimininkų, tai jie buvo patys vargingiausi žmonės ir tokie, iš kurių negalėjome išsireikalauti ne tik ko kito, bet ir jokio menkiausio indo vandeniui atnešti ir kitiems reikalams. Tai man buvo nepaprastai apmaudu, ir aš buvau toks nepatenkintas savo butu, kad tą pačią dieną nepraleidau progos pasiskųsti savo kapitonui ir paprašyti, kad jis pasistengtų gauti man bent kiek geresnį butą. O kadangi mano kapitonas mane mylėjo, tai nepraleido progos to padaryti ir, iš savo draugystės, pasiekė, kad po kelių dienų gavau kitą ir nepalyginamai geresnį, ir tokį butą, kuriuo buvau visiškai patenkintas.

Bet kadangi, prieš man gaunant šį naują butą ir į jį persikeliant, su manimi jau nutiko kai kas tokio, ką paminėti nebus nereikalinga, tai pirmiau ir papasakosiu apie tai.

Vos tik apsistojome butuose ir šiaip taip įsikūrėme, kaip nekantriai norėjome patenkinti savo senai puoselėtą troškimą — apvaikščioti ir apžiūrėti visą šį mums šlovingą miestą. Šią kelionę pradėjau jau kitą dieną po mūsų atvykimo ir apibėgiojau visas geriausias šio miesto aikštes, gatves ir vietas, ir negalėjau atsigėrėti daugelio gatvių grožiu ir puošnumu, ypač vadinamosios Didžiosios Kneiphofo gatvės 29, kurią mūsiškiai tuoj pat pakrikštijo savaip ir pavadino Milijonine, nes ji visa buvo ne tik tiesi, bet ir susidėjo iš geriausių ir turtingiausių miesto namų. Ne mažiau smalsiai žiūrėjau ir į senąją pilį 30, arba buvusių Prūsijos valdovų rūmus. Šis milžiniškas keturkampis, ant kalno iškilęs ir ne visai iki galo užbaigtas pastatas teikė visam miestui reikšmingą ir puošnų vaizdą, ypač dėl viename jo kampe pastatyto labai aukšto keturkampio ir jokios smailės ar viršūnės neturinčio bokšto, kurio viršuje plevėsavo tik viena didelė vėliava ir visada buvo matyti žmonės, gyvenantys ten sargybai eiti. Tačiau šio miesto aprašymą paliksiu kitai progai, o dabar papasakosiu jums, mielas bičiuli, kad mano kelionė tą dieną nesibaigė vien tuščiu vaikščiojimu, bet grįžau į savo butą apsikrovęs kai kuriais niekučiais, kurie tada man atrodė brangiausi daiktai pasaulyje ir kurių įsigijimas man teikė begalinį džiaugsmą ir malonumą. Bet kokie gi jie buvo? To jums niekaip neatspėti, mielas bičiuli, nes jums nė į galvą negali ateiti, kas mane taip pradžiugino.

Jūs jau žinote, kad aš nuo mažens buvau didžiausias mėgėjas ne tik knygų ir skaitymo, bet ir piešimo, ir kad man visada buvo maloniausias užsiėmimas ką nors teplioti ir paišyti dažais. Dabar pasakysiu, kad, vaikštinėjant tada po miestą, man teko iš vienos gatvės į kitą eiti mažu nuošaliu skersgatviu, pilnu krautuvėlių su įvairiomis prekėmis. Atsitiko taip, kad kaip tik tuo metu prie vienos iš šių krautuvėlių stovėjo kažkoks žmogus ir apžiūrinėjo spausdintus paveikslėlius. Tai pamatęs ir būdamas didžiausias jų mėgėjas, tuoj pat priėjau prie jo ir ėmiau kartu su juo juos vartyti. Krautuvininkas, pastebėjęs, kad ir aš smalsiai juos peržiūrinėju, ištraukė dar ištisas šių lapelių krūvas ir padėjo ant prekystalio. — Kas tai, — paklausiau aš, — nejaugi vis paveikslai? „Taip, — atsakė jis, — tai vis estampai, ir gal kurie iš jų jums patiks.“

Neįmanoma apsakyti, kaip apsidžiaugiau, pamatęs jų čia kelis šimtus ir įvairių rūšių, ir vienus nuspalvintus dažais, o kitus juodus.

Tada pamiršau viską pasaulyje ir, atidėjęs tolesnį vaikščiojimą, atsisėdau ant prekystalio ir nusprendžiau viską peržiūrėti. Bet vos tik pradėjau šį man maloniausią užsiėmimą, kaip krautuvininkas, paduodamas dar stambią krūvelę, sakė: „Štai, gal norėtumėte perspektyvinių vaizdų?“ — Kokių perspektyvinių? — nustebęs paklausiau aš. „Gi tokių, į kuriuos žiūri pro stiklą dėžėje.“ Visas kraujas manyje sujudo išgirdus šį žodį. — Kaip, — tariau aš, nepaprastai apsidžiaugęs, — ir jų tu turi? — „Turiu, — atsakė jis, — ir kokių tik jums patiks, iliuminuotų ir neiliuminuotų“, — ir tuoj pat ėmė juos rišti ir rodyti. Neįmanoma deramai apsakyti, su kokiu susižavėjimu juos apžiūrinėjau, nes reikia žinoti, kad Torunėje matyta perspektyvinė dėžė man taip patiko, kad neišėjo man iš galvos, ir aš nežinia ką būčiau atidavęs, jei galėčiau turėti tokią pačią; o kadangi čia, prieš visus lūkesčius, pamačiau puikius perspektyvinius ir, be to, labai pigius paveikslus, tai akimirksniu nusprendžiau, jų prisipirkęs, pabandyti pasimeistrauti sau tokią pačią. Bet mano malonumas buvo dar didesnis, kai, paklausęs krautuvininko, ar neturi jis ir tokio apvalaus stiklo, koks prie to naudojamas, išgirdau, kad ir vienas stikliukas pas jį yra. O tuoj pat buvo surastas ir veidrodis, ir krautuvininkas išmokė mane, kaip ir be dėžės galima žiūrėti į šiuos paveikslus. O, kaip buvau jam dėkingas už šį parodymą! nes tai man patvirtino, kad jokio ypatingo meistriškumo nereikėjo ir dėžei pasigaminti. Žodžiu, buvau visu tuo taip patenkintas, kad kiek tik tada turėjau su savimi pinigų, visus juos išleidau šiems paveikslams pirkti. O kadangi didžiausiam mano malonumui radau čia pat ir ištisas dėžutes su kriauklėse paruoštais įvairiais dažais ir kitomis piešimo priemonėmis, tai ir nusprendžiau nupirkti geriausius nenuspalvintus paveikslus ir vėliau nuspalvinti pats, kad jie nebūtų taip prastai ištepliotai kaip parduodamieji, iliuminuotieji. Vienu žodžiu, prisipirkau sau daugybę ir dažų, ir paveikslų ir grįžau namo, tarytum įgijęs kokį didžiausią lobį, ir savo tos dienos kelione buvau be galo patenkintas.

Kadangi iš prigimties esu labai nekantrus viskam, ko man užsinori, tai šis nekantrumas buvo priežastis, kad jau kitą dieną po to ėmiausi darbo ir pradėjau dažais spalvinti kai kuriuos iš nupirktų paveikslų. Bet įsivaizduokite, koks turėjo man būti apmaudas, kai kaip tik tuo metu atėjo man pranešti, kad mūsų pulkui jau įsakyta pakeisti sargyboje ten buvusį kitą pulką, ir kad paskyrimas jau padarytas, ir man pačiam teko eiti į sargybą.

Ką tada buvo daryti? Buvau priverstas mesti savo pradėtą darbą ir prieš savo valią ruoštis eiti į sargybą, ir dar visai savaitei.

Dar didesniam apmaudui, man teko stovėti prie vienų miesto vartų ir čia visą savaitę praleisti tamsiame ir nuobodžiausiame kazemate ar kameroje, įrengtoje pylime prie vartų. Bet kadangi to pakeisti nebuvo galima, o nuobodulys mane net palaužė, tai ką gi aš padariau? Užuot leidęs čia laiką dykinėdamas ir miegodamas, kaip kiti darydavo, liepiau atnešti sau ir dažus, ir paveikslus ir, atsisėdęs po langeliu, ėmiau juos spalvinti. Šis darbas, nors ir nebuvo man labai patogus, nes buvau priverstas jį dirbti uniformuotas ir turėdamas ant savęs ir šarfą, ir ženklą, tačiau turėjau tą naudą, kad jis neleido man jausti nuobodulio, nuo kurio, gyvenant tokioje landynėje, galiausiai turėjai išprotėti. O kadangi tam turėjau visišką laisvalaikį ir galėjau dirbti be pertraukos, tai per šią savaitę nuspalvinau labai daug paveikslų, o tuo tarpu sugalvojau būdą, kaip man geriau pasimeistrauti ir savo sumanytą perspektyvinę dėžę.

Beje, šią tarnybą, kuri buvo pati paskutinė mano gyvenime, atlikau laimingai ir su visu deramu kruopštumu; tačiau neapsiėjo ji ir be juokingo nuotykio. Gerai žinomas dalykas, kad stovėti tokiose sargybose ne tiek nemalonu dieną, kiek naktį; nes kadangi nakties metu reikėjo dar didesnio atsargumo ir kiekvieną valandą būti pasiruošusiam priimti vaikštinėjančius patrulius ir rundus, tai būtinybė vertė ir visą naktį būti uniformuotam, su šarfu ir ženklu. Aš tai uoliai laikiausi: bet vieną dieną, kai naktį rundu eiti buvo paskirtas mano buvęs bendražygis p. Golovačiovas, jis, mane mylėdamas ir gailėdamas mano nepatogumų, atsiuntė man raštelį, pranešdamas, kad tą naktį rundu aplink visą miestą eiti paskirtas jis, bet kad jis vis dėlto neis, ir aš galiu sau ramiai miegoti be jokios baimės. Šis raštelis mane labai pradžiugino, nes kadangi jau kelias naktis miegojau uniformuotas ir apsiavęs, o kojos man jau ypač ir labai skaudėjo, tai, juo pasikliovęs, atėjus nakčiai, atsiguliau miegoti jau kiek ramiau ir nusiėmiau ne tik uniformą, bet ir pačius batus. Bet kas gi įvyko? Vos tik atėjo vidurnaktis ir aš ką tik įmigau, kaip staiga sušuko: „Rundas, rundas, rundas!“, ir seržantas, be atminties atbėgęs, žadino mane ir šaukė, kad greičiau išeičiau priimti rundo, kuris jau buvo visai arti. Viešpatie! kaip aš tada dėl to sunerimau! Netikėtai ir staiga pažadintas, pašokau tarytum be proto ir apkvaitęs ir nežinojau, ką daryti ir ką pradėti; tik bėgiojau ratu po sargybinę ir šaukiau: „Oi, oi, kokia bėda!“ Tuo tarpu tarnas skubėjo paduoti man uniformą ir ją užvilkti, o pasiuntinys jau laikė šarfą ir ženklą, o aš pats, nesavas, skubėjau greičiau mautis batus ir buvau taip sumišęs, kad prie silpnos degančios žvakės šviesos ir dėl skubos negalėjau net batų užsimauti, o kas dar blogiau, pradėjęs mautis atvirkščiai ir kulnais į priekį, taip įstrigdžiau koją, kad ir nusiauti buvo sunku.

Dar didesnei nelaimei, kaip tik tuo metu sušuko, kad rundas jau atėjo.

Ką tada buvo daryti? Aš apkvaitau ir taip išsigandau, kad savęs neprisiminiau, bet greičiau pagriebiau skrybėlę ir, pamiršęs, kad viena koja dar buvo visai neapauta, o kita tik įkišta į batą, išbėgau iš sargybinės pasitikti to prakeikto rundo, ir nežinau, kas su manimi būtų buvę, jei tokiu juokingu apdaru būčiau išbėgęs prieš rikiuotę. Man atrodo, visa rikiuotė būtų raičiojusis iš juoko; bet, laimei, iki to reikalas nepriėjo, ir aš laimingai išvengiau šios sumaišties ir gėdos; nes p. Golovačiovas, žinodamas, kad aš, jo paties patikintas, esu nerūpestingas ir miegu, nė nemanė manęs bausti už neatsargumą, bet pats dar skubėjo užeiti pas mane į sargybinę ir pasakyti, kad nesijaudinčiau. Bet dabar įsivaizduokite gi, ar neturėjo jis raičiotis iš juoko, pamatęs mane minėtu būdu pusiau apsiavusį, bet uniformuotą ir su šarfu po sargybinę bėgiojantį. — „Na gražu, gražu! — sušuko jis, kvatodamas. — Tikras karys! tik ir stovėti sargybose!“ — Taip! — atsakiau aš, tada atsipeikėjęs, — o visa tai dėl tavęs ir dėl to tavo prakeikto raštelio! juk mane mirtinai ir taip išgąsdino, kad ir dabar pats savęs neatsimenu. Kam gi reikėjo sakyti, kad neisi. — Ką padarysi, broleli, — tarė jis, — aš ir iš tiesų nenorėjau eiti, bet mane per prievartą išvarė; aš pats tuo nesidžiaugiu, bet bent jau gulkis, gulkis vėl miegoti, o man laikas eiti toliau.“

Jis ir iš tiesų paliko mane ramybėje ir nuėjo toliau, o tuo ir baigėsi mano juokingas nuotykis, kurį labai ilgai atsiminiau. O kitą dieną po to mus sargyboje pakeitė kiti mūsų pulko karininkai, ir aš turėjau malonumą grįžti į savo kuopą ir atvykti jau į visai kitą, nepalyginamai geresnį butą, kurį, mums stovint sargyboje, man paskyrė mano kapitono prašymu ir kuriuo buvau be galo patenkintas.

Tuo baigsiu šį savo laišką ir, palikęs kita eilei, pasakysiu, kad esu jūsų ir taip toliau.

KARALIAUČIUJE

59-asis laiškas

Mielas bičiuli! Butas, kurį man naujai paskyrė, nors buvo netoli ankstesniojo, bet jau buvo tvarkingoje ir linksmoje gatvėje, besidriekiančioje palei Prieglio upės krantą ir netoli prieplaukos, kur prisišvartuodavo ir išsikraudavo iš jūros atplaukę laivai; o kas dar geriau, tai šis namas buvo kampinis, prie vieno vandens ir gana plataus kanalo, per kurį priešais mano langus buvo tiltas. O kadangi gavau sau apatinį ir patį geriausią kampinį ir tvarkingai įrengtą kambarį su keturiais dideliais langais, tai jis buvo labai linksmas ir šviesus, kuo buvau ypač patenkintas. Beje, jis priklausė vienai senutei, vieno laivininko našlei, kuri gyveno kitame kambaryje per priebutį, o viršutiniame aukšte gyveno jos vaikai. Mano tarnams buvo paskirtas atskiras užpakalinis kambarys, ir kadangi mano šeimininkė buvo tyli ir gera senutė, tai geresnio ir ramesnio buto negalėjau sau ir reikalauti; o jei kas mane kartais trikdė, tai buvo tai, kad kitame kambaryje, per priebutį, šeimininkė laikė tam tikros rūšies smuklę, į kurią kasdien susirinkdavo olandai, šiperiai ir kiti jūreiviai ir leisdavo laiką kalbėdamiesi, rūkydami tabaką ir gerdami alų. Taigi jų kartais keliamas triukšmas man įkyrėdavo, tačiau bent jau jie nekrėsdavo jokių nedorybių ir nepadorumų, o viskas pas juos buvo tvarkinga ir gerai. Be to, mainais už šį nepatogumą kasdien turėjau malonumą klausytis puikaus ir malonaus smuikavimo, kurį atlikdavo virš manęs gyvenantys šeimininkės vaikai. Pagaliau ir tai man buvo malonu, kad mano butas buvo tiesiai per gatvę priešais kapitono, taip pat kad toje pačioje gatvėje, per kelis kiemus, gyveno ir kai kurie iš geriausių mano bičiulių, ypač buvęs mano kompanionas ponas Nepeicynas, ir aš galėjau su jais visais dažnai matytis.

Vos tik apsidairiau šiame naujame bute ir gavau laisvo laiko, kaip vėl leidausi į keliones ir apžiūrinėti tas miesto vietas ir gatves, kuriose man dar nebuvo tekę būti.

Kelias dienas iš eilės zujau po miestą ir leidau jas tokiose kelionėse, ir pareidavau namo pusiau negyvas iš nuovargio, o čia tuoj pat imdavausi savo paveikslų ir jų spalvinimo; o kadangi ir pačios dėžės pasigaminimas neišėjo man iš galvos, tai ėmiausi ją daryti. Aplinkybė, kad didelė ir tokios rūšies dėžė, kokią mačiau Torunėje, buvo nepatogi vežtis su savimi žygiuose, nes ji viena galėjo užimti labai daug vietos kibitkoje, buvo priežastis, kad buvau priverstas pirmą kartą gyvenime ir nenoromis tapti investoriumi {Prancūziškai — išradėjas, sumanytojas.} ir sugalvoti ypatingą šios dėžės konstrukciją, būtent — kad ją taip išdėstyti ir padaryti, kad ji galėtų visiškai išsiardyti ir susilankstyti ir, išardyta, užimtų skrynioje labai mažai vietos. Prisipažįstu, kad kadangi niekada dar nesiverčiau tokios rūšies išradimais, tai iš pradžių šis reikalas man kėlė daug rūpesčio; bet ko gi neįveiks nekantrus troškimas ir smalsumas? Po nedaugelio dienų man pavyko sugalvoti ir pasimeistrauti tokią, kad ir dabar dar stebiuosi, kaip galėjau tada tokią padaryti, nes šį kartą man teko būti ir staliumi, ir šaltkalviu {Šaltkalviu.}, ir klijuotoju, ir lakuotoju, nes visus jos šonus ir sieneles padariau iš storo poliruoto popieriaus. O kad jie negalėtų persimesti ir kartu susilankstytų, tai visus kraštus sutvirtinau plonytėmis medinėmis juostelėmis; o visiems šonams sujungti buvo padaryta daugybė kabliukų, kilpelių ir kaištelių. Pagaliau visą jos išorę nuspalvinau įvairiais dažais ir, priklijavęs ant jų mažų, iš paveikslėlių iškirptų kupidonėlių, paukštelių ir gėlyčių, galiausiai padengiau laku. Žodžiu, padariau dėžutę ne tik pačią žygiams tinkamiausią ir jaukią, bet ir negėdingą parodyti bet kam. Visi karininkai negalėjo atsistebėti mano išradimu ir meistriškumu ir būriais rinkdavosi pas mane žiūrėti paveikslėlių ir jais grožėtis. O kadangi ir šie ne tik patys savaime buvo gana puikūs ir vaizdavo visų geriausių Venecijos miesto ir daugelio kitų žymiausių Europos miestų vietų ir gatvių vaizdus, bet ir buvo mano nuspalvinti pagal natūrą, — tai jie negalėjo į juos atsižiūrėti ir negalėjo atsigirti mano išradimo ir meistriškumo.

Žodžiu, šis pirmasis mano gabumų išradimams ir sumanymams bandymas pelnė man pulke daug garbės. Visi ėmė laikyti mane didžiausiu gudruoliu ir išradėju, o tai nežinia kaip glostė mano garbės troškimą ir, teikdamas man neapsakomą malonumą, skatino kas valandą dar labiau užsiimti panašiais dalykais. O kad mane dar labiau tuo užimtų, likimas, tarytum tyčia, netrukus po to suteikė man dar progą pamatyti ir sužinoti dar daug tokio, ko niekada nebuvau matęs ir kas galėjo ne tik nepaprastai mane palinksminti, bet ir vėl sujaudinti mano smalsumą ir sužadinti norą toliau išradinėti ir pažinti su tuo susijusius dalykus.

Toje pačioje gatvėje, kur aš gyvenau, ir netoli mūsų, atsitiko gyventi vienam mokytam ir tokiam žmogui, kuris vertėsi stiklų šlifavimu ir visokių optinių mašinų bei kitų fizikos instrumentų gamyba.

Pas šį žmogų mane nusivedė vienas iš mano pažįstamų, ir nežinau, ar ant žemės, ar kur kitur buvau tomis minutėmis, kai jis rodė man įvairius savo ir mano niekada dar nematytus daiktus ir instrumentus. Jo puikūs įvairūs mikroskopai, apie kuriuos iki tol neturėjau jokio supratimo, mane žavėjo. Negalėjau pavargti visą valandą žiūrėdamas į juos į visus mažus jo man rodomus daiktelius, ypač į nepaprastai mažus gyvūnėlius, kuriuos mačiau čia viename vandens lašelyje, bėgiojančius ir besivartančius nesuskaičiuojama daugybe ir besivaikančius vienas kitą. O vos tik pasotinau jais savo smalsų žvilgsnį, kaip krištolinės prizmės ir kiti optiniai instrumentai bei jais atliekami eksperimentai vėl kėlė man naują pasigėrėjimą ir nuostabą; bet susižavėjimo, į kurį mane įvedė jo camera obscura {Optinis prietaisas daiktų atvaizdui plokštumoje gauti. Žinomas dar arabų mokslininkams pirmojo mūsų eros tūkstantmečio pabaigoje.}, jau niekaip negaliu aprašyti. Iš tiesų buvau nesavas iš džiaugsmo ir malonumo, kai pamačiau, kaip gerai ir kokiu nepakartojamu meistriškumu pati gamta moka piešti ant popieriaus gražiausius paveikslus ir, kas man buvo nuostabiausia, gyviausiomis spalvomis. Ilgai nesupratau, iš kur atsiranda šios įvairios spalvos, kol iš dalies man išaiškino minėtas meistras, kuris, pastebėjęs mano ypatingą ir su dideliu atidumu susijusį smalsumą, nepraleido progos parodyti man visa, ką tik turėjo, ir daug ką paaiškinti pavyzdžiais, kad man būtų lengviau suprasti. Žodžiu, niekada neužmiršiu tų malonių ir žavingų valandų, kurias tada praleidau jo namuose, ir buvau šiam žmogui labai daug skolingas, nes jis tuo tarytum atvėrė man duris į mokslų šventovę ir paskatino į ją eiti ir rasti moksluose tūkstantį malonumų ir pramogų, kurie vėliau padėjo man patirti tiek daug palaimingų minučių per mano gyvenimą.

Beje, užsiimdamas šiuo apžiūrinėjimu, kiek, iš vienos pusės, džiaugiausi visais šiais iki tol nematytais reginiais, tiek, iš kitos pusės, apgailestavau, kodėl turiu mažai pinigų ir nesu toks turtingas, kad galėčiau visus tuos daiktus nusipirkti. Tačiau kad ir koks tada buvau neturtingas pinigų, negalėjau atsiskirti su viena maža dėžute, sudarančia camera obscura, kurios pagalba buvo galima labai patogiai perpiešti visus natūralius namų, gatvių, vietovių ir visokių kitų objektų vaizdus. Nupirkau ją iš šio žmogaus, bet už du už ją sumokėtus červoncus su kaupu buvau atlygintas neapsakomu ir dideliu malonumu, kurį ši dėžė galėjo man teikti. Visada negalėjau atsigėrėti tuo, kaip gerai ant matinio stiklo patys savaime atsispindėdavo ir nusipiešdavo visi objektai, į kuriuos nukreipi ištraukiamą šios dėžės vamzdelį, ir nepraleidau progos tuoj pat, naudodamasis šiuo instrumentu, perpiešti tos gatvės, kuri matėsi pro mano langus, vaizdą.

Šis perspektyvinis paveikslas pas mane išlikęs ir iki šiol, ir saugau jį kaip kokį to meto paminklą.

Beje, ši dėžutė suteikė man ne vien šį malonumą, bet ir kitą, būtent: ji davė man progą naujam išradimui, būtent — priversti ir pačią mano perspektyvinę dėžę, prireikus, atlikti camera obscura pareigas; nes vos tik sužinojau, iš ko ir kokiu būdu camera obscura įrengta ir kaip vyksta visi jos veiksmai, tai man nebuvo sunku prieiti ir iki to, kaip lygiai tą patį galėtų daryti ir pati mano dėžė, tik šiek tiek ją pakeitus.

Kol aš minėtu būdu stovėjau sargyboje, o paskui nuolat buvau užsiėmęs aukščiau aprašytais, mane linksminančiais užsiėmimais, visi kiti mūsų pulko karininkai, ne tik jauni, bet ir pagyvenę, užsiėmė visai kitais reikalais ir rūpesčiais. Beveik visų jų karštas noras būti Karaliaučiuje tekėjo visai iš kito šaltinio nei manasis. Jie buvo pakankamai prisiklausę, kad Karaliaučius yra toks miestas, kuris pilnas visko, kas gali patenkinti ir pasotinti jaunų ir prabangoje bei paleistuvystėje savo gyvenimą leidžiančių žmonių aistras, būtent, kad jame buvo didžiausia daugybė karčemų, biliardinių ir kitų pasilinksminimo vietų; kad jame galima gauti visko, ko tik nori, o labiausiai — kad moteriškoji lytis jame pernelyg linkusi į gašlumą ir kad jame yra didžiausia daugybė jaunų moterų, užsiimančių negarbingu amatu ir parduodančių savo garbę ir skaistybę už pinigus. Šis pastarasis gandas ypač daugeliui buvo labai viliojantis, ir jie iš anksto džiaugėsi, kad turės geidžiamiausią progą pasotinti savo nežabotas aistras; o daugelis tam ir ėjo į Karaliaučių, kad tuoj pat po atvykimo susirastų sau gerų meilužių ar bent jau pasiimtų išlaikyti jaunų merginų. Visa tai jie iš tiesų nepraleido progos įvykdyti. Nespėjo praeiti nė dvi savaitės, kai, didžiausiai savo nuostabai, išgirdau, kad mieste neliko nė vienos karčemos, nė vieno vyno rūsio, nė vienos biliardinės, nė vieno ištvirkimo namų, kurie mūsų ponams karininkams jau būtų nežinomi, bet kad ne tik visi jie jų suskaičiuoti, bet labai daugelis jau artimai susipažino iš dalies su savo šeimininkėmis, iš dalies su kitomis tenykštėmis gyventojomis; o kai kurie jau ir pasiėmė jas išlaikyti, ir visi apskritai jau skendo visokioje prabangoje ir paleistuvystėje.

Mano nuostaba, tai išgirdus, buvo neapsakoma, juo labiau kad tą patį išgirdau ir apie pačius gerbiamiausius ir tokius žmones, kuriuos laikiau visai nesugebančiais tokio ištvirkusio gyvenimo.

O kas mane dar labiau nustebino, tai kad iš tų pačių žmonių tada nebegirdėjau jokių padorių ir protingų pokalbių, o visos kalbos ir žodžiai, ir visi geriausi jų juokai bei pokalbiai buvo vien apie lošimus, pasivaikščiojimus ir moteris, ir tai priėjo net iki to, kad jie, pamiršę visą gėdą, nė kiek nebesigėdijo girtis ir puikuotis vienas prieš kitą savo nepadorumais ir paleistuvyste ir be menkiausios sąžinės graužaties plepėjo ir malė tokius šlykščius niekus, kurių protingam žmogui be pasibjaurėjimo klausytis nebuvo įmanoma. Bet to dar buvo maža, jie darė dar blogiau ir, patys iki ausų paskendę nedorybėje, dėjo visas įmanomas pastangas įtraukti ir kitus į tokio pat bjauraus gyvenimo pinkles, ir ne tik išjuokdavo visus tuos, kurie nesekė jų pavyzdžiu, bet beveik juos plūdo ir niekino.

Atleiskite man, mielas bičiuli, kad tarp kitko pasakoju jums dabar tokius šlykščius niekus. Padariau tai tam, kad parodyčiau, kokiame pavojuje tada buvau, gyvendamas tokiame mieste ir tarp tokios rūšies žmonių. Būdamas būtent tokio amžiaus, kai žmonės labiausiai būna apimti viso gašlių geismų karštumo ir dar toli gražu nepajėgia valdyti savo aistrų ir paklusti sveiko proto nurodymams; turėdamas progą kasdien girdėti begėdiškiausius ir gašliausius pokalbius, matyti labiausiai gundančius pavyzdžius, galinčius ištvirkinti ir doriausią žmogų, o kas dar labiau — kęsti pačias patyčias ir pašaipas {Dūriai, priekaištai, patyčios.} iš visų savo draugų ir bičiulių už tai, kad nesu jų bendras visose jų paleistuvystėse, — tokiomis aplinkybėmis, sakau, argi ir aš nebūčiau lengvai galėjęs nuklysti nuo dorybės kelio ir įkristi į ydų bedugnę? Ak! Aš ir iš tiesų buvau nuo to taip netoli, kad mažai ir labai mažai trūko, jog ir aš taptau tokiu pat išdykėliu ir paleistuviu, ir vien nematoma Viešpaties ranka išgelbėjo ir neleido man paskęsti tame pačiame bjaurybių ir nedorybių klampyne, į kurį pasinėrė beveik visi mūsų karininkai. Ir iš tiesų, mielas bičiuli, kai ateina man į galvą tie laikai, tai ir dabar negaliu atsistebėti, kokiu būdu aš tada nuo šio blogio išsilaisvinau. Turėjo susidėti visa daugybė įvairių ypatingų aplinkybių, kad mane išgelbėtų nuo tų pavojų, kuriais buvau apsuptas, ir Viešpaties rankai, arba veikiau jo Apvaizdai, besirūpinančiai manimi, teko per prievartą ištraukti mane iš tokių ištvirkusių ir pavojingų žmonių draugijos ir, padarius su manimi tai, kas man niekada nė į galvą neatėjo, suteikti man tokią vietą ir įpinti į tokias aplinkybes, kurios pačios savaime turėjo padėti mano išsigelbėjimui.

Bet kadangi visa tai jums nelabai suprantama, tai paaiškinsiu jums šį dalyką aiškiau ir papasakosiu išsamiau apie šią labai svarbią mano gyvenimo epochą ir apie visa tai, kas tada padėjo mano išsigelbėjimui.

Pirmoji aplinkybė, daug man tuo metu padėjusi, buvo tas anksčiau minėtas, man įgimtas natūralus drovumas ir kuklumas, kuriems buvau pasidavęs nuo mažens ir kurie ir tada dar buvo tokie dideli, kad man visada buvo didžiausia komisija {Tiesiogine prasme — pavedimas, užduotis; čia: keblumas, sumišimas.}, jei kartais tekdavo būti kartu su nepažįstamomis moterimis ir su jomis kalbėtis. Būtent tai ir saugojo mane nuo to įžūlumo, nachališkumo {Įžūlumas, akiplėšiškumas, įkyrumas, begėdiškumas.} ir drąsos, kokią turėjo kiti mano broliai ir kurios padedami jie galėjo tuoj pat su jomis susitarti ir susipažinti ir kuri įvesdavo juos į visokias nedorybes. O kas dėl manęs, tai tokiais atvejais buvau tikra raudonskruostė mergaitė, ir man buvo nesmagu ir gėda net menkiausių juokų ir pokštų su jomis krėsti, o tuo labiau pradėti su jomis kokias nors laisvybes. Prie to labai daug prisidėjo ir tai, kad kadangi nuo mažens turėjau progą skaityti kai kurias poemas ir meilės istorijas, kuriose meilė buvo vaizduojama švelni, tyra ir nekalta, o ne grubi ir ištvirkusi, tai, prisisunkęs šių minčių, turėjau apie ją pačias švelniausias, romantiškas sąvokas, ir todėl toks elgesys su moterimis, kokį mačiau pas kitus, man atrodė pernelyg grubus, šlykštus ir niekšiškas, ir niekaip negalėjau savęs pripratinti prie laisvo ir tokio įžūlaus bei begėdiško elgesio su jomis kaip kiti. Bet man buvo didžiausia komisija ir pradėti su jomis kalbėti, ypač su nepažįstamomis, ir to niekada negalėjau padaryti neparaudęs ir didžiai savęs neprivertęs, — charakterio bruožas, nors pats savaime juokingas, bet per visą mano gyvenimą virtęs man didžiausia nauda.

Kita, labai daug man padėjusi aplinkybė buvo ta laiminga atsitiktinybė, kad abiejuose mano butuose nebuvo nė vienos jaunos moters ir merginos, galinčios patraukti jauno žmogaus dėmesį, o jei ir buvo moterų, tai visos senos ir negražios. Tuo atsitiktinai išvengiau ne tik pats pagundos progų, kurios, kaip žinoma, labiausiai veikia ir priveda žmogų prie visko, kas bloga, bet kartu ir dažnų savo draugų apsilankymų, nes pas juos jau buvo įprasta iš savo brolijos eiti pas tą ir dažniau lankyti tą, kurio bute buvo gražių šeimininkų dukterų, ir pas tokius paprastai būdavo jų sueigos.

O kadangi mano bute nebuvo nieko jiems patrauklaus, tai ir neturėjo jie noro dažnai manęs lankyti ir ilgai užsisėdėti, o jei kada ir užeidavo, tai daugiausia tam, kad pakviestų kartu eiti pasivaikščioti.

Trečioji aplinkybė, sulaikiusi mane nuo paleistuviško gyvenimo, buvo ta, kad vos tik buvau pakeistas sargyboje, kitą dieną po to man teko matyti vieno jauno karininko iš kito, čia iki mūsų stovėjusio pulko, laidotuves, mirusio pačiu apgailėtiniausiu būdu nuo venerinės ligos, įgytos stovint šiame mieste. Šis reginys, taip pat visuotinis gandas ir daugelio patikinimai, kad beveik nė vienas iš karininkų, užsiėmusių tokiu pat amatu, neliko sveikas, bet visi tapo kurios nors iš šių šlykščių ligų aukomis, įspaudė mano širdyje tokią baimę ir pasibjaurėjimą, kad aš tada pat pats sau nusprendžiau visais įmanomais būdais bėgti nuo visų tenykščių moterų ir jų, kaip kokių nuodų ir užkrato, bijoti ir saugotis. O tai man daug padėjo tuo pavojingu metu ir buvo priežastis, kad niekaip nesutikdavau palaikyti kompanijos neretai mane kviečiantiems draugams ir eiti kartu su jais į abejotinus ir įtartinus namus, bet mieliau sėdėjau ir užsiėmiau savo darbais.

Bet visos šios aplinkybės, ir net pats mano pomėgis knygoms ir visokiems įdomiems užsiėmimams, nebūtų galėję manęs išgelbėti nuo jų ir nuo visų pagundų ir gundymų, kuriems beveik kasdien buvau pasiduodamas dėl šių savo draugų ir bičiulių, naudojusių net pačias gudrybes ir apgaules, kad mane įpainiotų į pinkles, jei nebūtų įsikišęs pats likimas ir nematoma ranka neatitraukęs manęs nuo bedugnės, ant kurios krašto buvau. Jis tai padarė, staiga sukeldamas visai netikėtą mano aplinkybėse ir tokią permainą, kuri atskyrė mane nuo ankstesnių mano draugų, tokių man pavojingų, ir užkirto kelią dažniems susitikimams su jais, ir padarė tai štai kokiu būdu.

Kadangi visos Prūsijos karalystės valdymas tada priklausė nuo mūsų, bet jai valdyti dar nebuvo paskirtas joks atskiras žmogus, o sklido tik gandas, kad bus atsiųstas atskiras gubernatorius, tai iki to laiko visus reikalus, susijusius su vidaus valdymu šioje valstybėje, ypač mokesčių ir pajamų rinkimą, tvarkė vienas iš mūsų brigadininkų, vardu Numersas. Šio žmogaus žinioje tada buvo visos Prūsijos valdybos, kolegijos ir kanceliarijos; bet kadangi jos visos buvo pilnos tenykščių teisėjų ir kanceliarijos tarnautojų, o mūsiškių nė vieno su jais nebuvo, tai jis jau seniai norėjo turėti tenykštėje kamaroje, kurios žinioje buvo visos valstybės pajamos, ką nors iš savo karininkų, suprantantį vokiečių kalbą ir galintį užrašinėti visas gaunamas pajamas ir išlaidas ir įrašinėti jas į atskiras, jo duotas knygas. Tokio žmogaus jis jau seniai mekavo {Tiesiogine prasme — manyti, spėti, laikyti, atspėti; čia: ieškoti.}, bet kadangi pulkuose, stovėjusiuose čia iki mūsų, nebuvo nė vieno tam tinkamo, tai, atėjus mūsų pulkui, jis ėmė klausinėti ir teirautis, ar nėra pas mus tokio.

Atsitiko taip, kad jam užėjo noras pasikalbėti apie tai su pačiu mano kapitonu, ponu Gnevuševu, tada ėjusiu miesto plac-majoro pareigas, ir likimui buvo malonu, kad šis žmogus nė nedvejodamas rekomenduotų tam mane.

Jis, mane mylėdamas, tiek prišnekėjo apie mane ir mano gabumus minėtam brigadininkui, kad šis jau kitą dieną išsireikalavo mane iš pulko ir tuoj pat pavedė man aukščiau minėtą komisiją.

Neįmanoma deramai apsakyti, kaip nustebau, gavęs iš pulko staiga ir prieš visus savo lūkesčius įsakymą prisistatyti brigadininkui Numersui, o pulke laikyti mane išvykusiu. Tada nežinojau, ką tai reiškė ir kam mane pas jį siuntė. Bet kadangi per visą savo tarnybą laikiausi taisyklės, kad, nežinant, kur gali rasti ir kur pamesti, niekada pačiam nesiveržti į jokią komandą, o kur siunčia — nesipriešinti, tai be prieštaravimų paklusau šiam įsakymui ir jau kitą dieną prisistačiau savo naujajam vadui.

Ponas Numersas priėmė mane labai meiliai ir, šiek tiek pasikalbėjęs su manimi vokiškai, liepė man ką nors parašyti; o kadangi vokiškai rašiau gana gerai, tai, kiek atrodė, mano rašysena jis buvo labai patenkintas. Jis tą pačią valandą nuvažiavo su manimi į kamarą ir atidavė mane į rankas vienam senukui patarėjui, vardu Bruno, liepdamas jam pavesti man tą reikalą, apie kurį jau seniai su juo kalbėjo, ir mane prižiūrėti.

Šis senukas man pasirodė labai tylus ir geraširdis žmogelis. Jis, mane meiliai priėmęs, tuoj pat nuvedė į atskirą ir šoninį šalia savęs kambarį ir paskyrė man vietą sėdėti. O kadangi tuščios knygos pas juos jau buvo paruoštos, tai ir parodė man, kaip ir ką jose rašyti, ir davė visus reikalingus nurodymus, todėl turėjau tuoj pat pradėti savo darbą ir nurašinėti iš jų vokiškai tai, kas buvo nurodyta.

Šitaip staiga iš kariškio tapau raštininku arba bent jau turėjau jau turėti reikalą ne su šautuvu, o su plunksna ir rašalu. Ši permaina man tada nebuvo labai maloni. Mano komisija nors ir nebuvo sunki ir buvo tik minėto senuko man duodamų sąskaitų sąsiuvinių perrašinėjimas į tuščias virvele susiūtas knygas, bet aplinkybė, kad buvau priverstas kasdien eiti į kamarą ir sėdėti joje ne tik visą rytą iki pietų, bet ir po pietų beveik iki pat vakaro ir nieko kito neveikti, tik rašyti ir perrašinėti tai, kas visai nelindo man į galvą ir buvo man nesuprantama, o kas dar blogiau — sėdėti vienam ir tikroje vienatvėje, didžiulėje, nuobodžioje ir tamsioje palatoje, apšviestoje tik dviem aprūkusiais langais su geležinėmis grotomis, ir dar ne po langais, o atokiau nuo jų, vadinasi, sėdėti kaip paukšteliui uždarytam ir leisti geriausią pavasario metą ne tik nuolatiniame triūse ir darbe, bet ir nuobodžiausioje vienatvėje, neturint nė vieno, su kuo galėtum perkelti žodį, — ši aplinkybė, sakau, man, ypač iš pradžių, kai darbo buvo labai daug, buvo labai ir labai nemaloni ir ne kartą vertė gailėtis prarastos laisvės, kuria naudojausi iki tol ir kuria tada jau galėjau džiaugtis tik vien šventadieniais ir sekmadieniais bei keliomis valandomis vidudienį ir prieš vakarą.

Vis dėlto ši permaina mano aplinkybėse man buvo iš esmės naudinga, ir aš ir dabar dar negaliu deramai atsidėkoti likimui, kad jis tada taip su manimi pasielgė, nes tuo išvengiau visų ankstesnių savo pavojų, nes kadangi manęs niekada nebūdavo namie, tai visi ankstesni mano draugai ir bičiuliai pamažu ir atprato nuolat pas mane ateiti aplankyti ir kviesti mane kartu į karčemas ir kitas pasilinksminimo vietas pasivaikščioti.

O sudarę jau tarpusavyje draugijas ir gaujas, jie užsiimdavo savo pramogomis ir malonumais, o mane, kaip tam tikru būdu nuo pulko atskirtą ir jų draugijai nepriklausantį, paliko ramybėje ir prie savo gaujų nebeprijungdavo, kuo aš buvau labai patenkintas.

Kita ir svarbiausia nauda, ištekėjusi iš šios permainos, buvo ta, kad šiuo mano buvimu kamaroje man tarytum buvo nutiestas kelias į kitą, vėliau sekusią ir dar daug svarbesnę permainą, kuri virto man begaline nauda, kaip apie tai paminėsiu vėliau savo vietoje.

Taigi, prieš visus lūkesčius tapęs atplėštas ir nepriklausomas nuo pulko, pradėjau gyventi visai nauju ir man neįprastu gyvenimo būdu, kuris iš pradžių nors ir atrodė man labai nuobodus, bet kadangi prie visko galima priprasti, tai per trumpą laiką tapo man gana pakenčiamas, ir aš juo nė kiek nebesiskundžiau, bet, pamažu pripratęs prie tylaus ir vienišo gyvenimo, ėmiau rasti jame ir šiek tiek malonumo. Visas mano tuometinis laikas buvo leidžiamas štai kaip. Kiekvieną dieną rytą, atsikėlęs, išgėręs arbatos ir apsirengęs, iškeliaudavau į savo kamarą. Atstumas nuo jos iki mano buto nors ir buvo nemažas ir siekė daugiau kaip pusantro varsto, tačiau paprastai vaikščiodavau vienas ir pėsčiomis, o kadangi, laimei, trumpiausias kelias ten ėjo geromis gatvėmis ir grindiniais, tai šios kelionės man niekada neįgrisdavo, o šis vaikščiojimas dar daug prisidėjo prie mano sveikatos. Atėjęs į kamarą, paprastai sėsdavau prie savo stalo ir, nepakildamas iš vietos, dirbdavau iki pat pirmos valandos. Šiuo metu man tik kiek įgrisdavo mano vienatvė, nes pagrindiniai šios kamaros kambariai, kur buvo daugybė raštininkų, buvo kiek atokiau nuo tos vietos, kur aš sėdėjau, o čia buvo tik trys kambariai, kurių viename sėdėjo minėtas senukas patarėjas, kurio priežiūroje buvau, kitame aš, o trečiame, mažame, — vyriausiasis surenkamų pajamų priėmėjas. Bet kadangi vokiečių kanceliarijose visai ne tokie papročiai kaip pas mus, ir visi kanceliarijos tarnautojai neleidžia sau jokių laisvybių kalbose ir neleidžia laiko juokuose ir plepaluose, tai kiekvienas iš jų sėdi kaip įkastas savo vietoje ir užsiima savo darbu kuo uoliausiai, ir pas juos ne tik niekada nebūna triukšmo ir sumaišties, bet visame kame laikomasi padorumo, tylos ir visiškos tvarkos, — tai ir minėti abu mano kaimynai visada taip uoliai užsiimdavo savo reikalais, kad man per ištisą parą kartais nepavykdavo perkelti su jais nė vieno žodžio; o apie kokių nors pokalbių pradėjimą nebuvo galima nė pagalvoti. Be to, ne tik šie ponai, bet ir visi geriausi Karaliaučiaus miesto gyventojai apskritai kažkaip jautė tam tikrą pasibjaurėjimą mumis visais, rusais, ir tarytum tyčia visaip stengėsi mūsų ir patiklaus, atviro bei draugiško bendravimo su mumis vengti ir šalintis, todėl ir nenuostabu, kad nors aš ir nemažai laiko išbuvau šiose pareigose kamaroje ir nors, rodydamas abiem savo kaimynams kuo didžiausią mandagumą, visaip stengiausi su jais bent kiek artimiau susipažinti, tačiau visos mano pastangos buvo veltui. Jie atsakydavo man tik tokiu pat mandagumu, bet daugiau nieko iš jų negalėjau išgauti, nes nors ir kasdien laukiau, kad kuris nors iš jų pakviestų mane kada jei ne pietų, tai bent jau puodelio kavos ar arbatos, tačiau niekada to iš jų nesulaukiau; o pačiam įsibrauti {Pasirodyti įžūliam, tapti įkyriam.} ir eiti pas juos nekviestam atrodė man nepadoru. Žodžiu, jie man atrodė tikri vienišiai vilkai. Bet tokių pat vilkų radau ir tarp tenykštės renterijos {Iždinė.} ir druskos kontoros tarnautojų, į kurias po kelių dienų turėjau eiti ir po kelias valandas prasėdėti prie tokio pat darbo, tai yra tenykščių renterijos ir druskos pajamų įrašinėjimo į atskiras knygas. Abiejose šiose įstaigose, buvusiose toje pačioje pilyje, kur buvo ir kamara, reikalus tvarkė du senučiukai, bet abu jie buvo dar nedraugiškesni ir nekalbesni už mano kaimynus, taip kad iš šių galėjau tikėtis dar mažiau meilumo ir draugiškumo nei iš ankstesniųjų.

Visa tai iš pradžių mane be galo stebino, ir aš ne kartą pats sau su apmaudu galvojau ir sakiau:

„Kas čia per vienišiai ir velniai sėdi? Prie nė vieno iš jų nėra prieigos ir iš nė vieno neišgausi jokio draugiškumo ir meilumo!“

Bet vėliau, kai artimiau pažinau visą prūsų tautą ir Karaliaučiaus gyventojus, nustojau tuo stebėtis ir priskyriau tai jau ne tiek jų nedraugiškumui, kiek bendram jų nepalankumui visiems rusams, kuriems nors išoriškai jie rodė visokią pagarbą, bet viduje laikė juos savo priešais ir todėl vengė draugiško ir atviro bendravimo su jais; o be to, jų saikingas ir susilaikantis gyvenimo būdas, tolimas nuo bet kokios prabangos ir pertekliaus, turėjo tam didelės įtakos.

Bet aš jau nukrypau nuo savo pasakojimo tvarkos, ir dabar, grįždamas prie jos, pasakysiu, kad, praleidęs minėtu būdu visą rytą nuolatiniame ir nuobodžiame rašyme, išmušus dvylika valandų, išeidavau kartu su kitais iš kamaros ir grįždavau į butą. Čia visada rasdavau savo kareiviškus, mano tarnų pagamintus pietus jau paruoštus, kurie nors ir nebuvo tokie skanūs kaip tariamieji {Įsivaizduojami, menami, spėjami.} prūsiški, bet aš niekada alkanas nuo stalo nepakildavau. Paskui tuoj pat imdavausi piešimo ir, praleidęs prie jo ir kitų įdomių užsiėmimų valandą ir daugiau, išmušus dvi valandas, vėl iškeliaudavau į savo kamarą ir prasėdėdavau ten beveik iki pat vakaro. O iš jos išėjęs ir grįžęs namo, eidavau pasivaikščioti į laivų prieplauką ir kitas netoliese esančias vietas, ypač palei Prieglio upės krantą, ir žiūrėdavau į upe plaukiojančius laivus ir į daugybę žmonių, užsiimančių krantuose laivų pakrovimu ir iškrovimu. O kai pasitaikydavo sekmadienis ar šventadienis, kai kamaroje nebūdavo posėdžio, tada visą dieną skirdavau arba piešimui, arba vaikštinėjimui po visą miestą ir po visas geriausias jo dalis. Kartais nueidavau pas savo senuką pulkininką, kuris kartais sulaikydavo mane pas save pietų ir pasiimdavo kartu pasivaikščioti į geriausią ir garsųjį tenykštį Saturguso sodą, apie kurį išsamiau paminėsiu savo vietoje. O kadangi ir be šio šiame mieste buvo kitų sodų, kuriuose kiekvienas galėjo vaikštinėti, tai, juos susiradęs, kartais nueidavau ir į juos pasivaikščioti. O į karčemas labai retai užsukdavau, ir tai nebent tam, kad išgerčiau arbatos ir kavos ir paskaityčiau užsienio laikraščių; o kadangi to meto laikraščiai buvo labai įdomūs ir aš sužinojau, kad jie buvo leidžiami ir čia, mieste, tai nepraleidau progos užsisakyti jų ir sau ir jais tenkinti savo smalsumą.

Šitaip, pripratęs prie šio naujo ir vienišo gyvenimo būdo, praleidau kelias savaites pačioje ramiausioje būklėje ir gyvenau, galima tiesiai pasakyti, taikoje ir tyloje ir buvau savo padėtimi patenkintas. O nuo savo ankstesnių draugų tapau toks nutolęs, kad nė nežinojau, kas pas juos tarpusavyje vyksta, ir mažiausiai stengiausi tai sužinoti.

Bet dabar man laikas baigti savo laišką ir pasakyti jums, kad esu, ir taip toliau.

KARALIAUČIAUS APRAŠYMAS

60-asis laiškas

Mielas bičiuli! Kadangi per tas savaites, kurias, būdamas prie kamaros, praleidau aukščiau minėtu būdu taikoje, tyloje ir ramybėje, turėjau pakankamai laiko ir progų apžiūrėti ir pažinti Karaliaučių, tai dabar pasistengsiu įvykdyti tai, ką praleidau ankstesniuose laiškuose, ir aprašyti jums šią Prūsijos sostinę, kad gautumėte apie ją šiek tiek artimesnį supratimą.

Šis miestas yra visos Prūsijos karalystės viduryje ir gali būti laikomas pajūrio miestu, nes nors ir stovi ne prie pačios jūros ir atvira Baltijos jūra nuo jo ne arčiau kaip septyniasdešimt varstų, bet kadangi tarp tos jūros yra siaura ir labai ilga įlanka, vadinama Fryžo Hafu {Frišhafas.}, ir į šią įlanką įteka Prieglio upė, netoli kurios žiočių ant jos krantų iškilęs Karaliaučius, o ši upė gana gili, tai jis ir naudojasi tuo pranašumu, kad visi jūrų prekybos laivai ir galiotai {Nedidelis prekybos laivas, galera.} minėtu hafu ir upe atplaukia iki pat jo ir čia vykdo savo komerciją arba prekybą.

Minėta upė teka per patį šį miestą, ir kadangi ji toje pačioje vietoje, kur jis pastatytas, išsišakojusi į daugelį atšakų, suformavo kelias plačias ir dideles salas, tai šios teikia šiam miestui ypatingą naudą.

Kai kurios iš šių lygių ir žemų salų, išraižytų daugeliu kanalų, padengtos gražiausiomis šienaujamomis pievomis, auginančiomis tankiausią, ėdžią {Skanią, sultingą.} ir gerą žolę, kuri ypač įsimintina tuo, kad Karaliaučiaus gyventojai gamina iš jos ypatingos rūšies kruopas, žinomas pas juos „švadengric“ vardu {Pažodžiui — švediškos kruopos.}. Vasarą, kai ant šios žolės užauga šluotelės, panašios į mūsų dirsių ar ožkarožių {Šluotelė — čia: stiebas, varpa; dirsė — miglinių šeimos augalas su stambiomis varpelėmis — pašarinė žolė; ožkarožiai — ankštiniai augalai; ragelis — ankštis.}, jie nukerta jas sietais ir rėčiais ir paskui, išdžiovinę, išlukšena iš jų kruopas, kurios košėje turi maloniausią skonį. Rudenį šios vietos būna nusėtos keliais tūkstančiais jose besiganančių galvijų ir arklių. O pačios artimiausios miestui salos užimtos įvairiais miesto pastatais, ir iš jų ypač verta dėmesio didelė ir pačiame miesto viduryje esanti apvali sala, nes ji visa užstatyta ištisiniais ir labai aukštais mūriniais pastatais ir sudaro atskirą ir geriausią miesto dalį.

Beje, šis miestas gana didelis, turi daugybę gyventojų ir apjuostas aplinkui žemių pylimu su bastionais, o jūros pusėje, kairėje Prieglio upės pusėje, padaryta nedidelė taisyklinga keturkampė tvirtovė arba citadelė, vadinama Friedrichsburgu, su aplinkui įrengtomis patrankomis. Bet visi šie įtvirtinimai neturi didesnės reikšmės, nes kadangi dėl didžiulio miesto ploto visų pylimų išlaikymas geroje tvarkoje būtų susijęs su dideliais kaštais {Išlaidomis.}, tai ir su gausia įgula šis miestas negali atlaikyti tvarkingos ir ilgalaikės apgulties, todėl jis gali būti laikomas labiau atviru pirklių ir prekybos miestu nei tvirtove. Vis dėlto visur prie įvažiavimų buvo padaryti tvarkingi miesto vartai ir prie jų laikomos griežtos sargybos.

O kas dėl šio miesto vidaus, tai jis visų pirma dalijasi į patį miestą ir į kelis didelius priemiesčius, kurie, tačiau, nėra atskirti nuo miesto jokia atskira siena, bet kartu su juo apjuosti minėtu žemių pylimu, o nuo miesto skiriasi tik tuo, kad juose pastatai ne tokie geri ir ne tokie aukšti kaip mieste, be to, daugiausia susideda iš fachverkų arba plytinių molinukių, kai, priešingai, pačiame mieste jau yra vis ištisiniai ir kelių aukštų mūriniai namai, tarpusavyje suspausti kuo ankščiausiai.

Beje, šis vidinis ir geriausias miestas turi tris pagrindinius skyrius arba dalis, žinomas pas juos „Altštato“, arba senamiesčio, „Kneiphofo“, kuri dalis yra aukščiau minėtoje saloje, ir „Löbenichto“ vardais. Kiekviena iš šių dalių tam tikru būdu sudaro atskirą miestą, nes kiekviena turi savo atskirą rotušę, atskirą katedrą, atskirus savo viešuosius pastatus, atskirą turgaus aikštę ir atskirą miesto valdžią. O kas dėl vadinamųjų priemiesčių, tai šie susideda iš labai ilgų ir gana plačių gatvių, besidriekiančių nuo minėtų pagrindinių miesto dalių į įvairias puses. Svarbiausi iš jų vadinasi: Rossgartenas, Tragheimas, Sackheimas, Steindammas, Haberbergas ir kai kurie kiti.

Visi šie priemiesčiai, išskyrus kelis po juos išsibarsčiusius bajorų namus, susideda iš vidutiniškų ir tik dviejų aukštų namų.

Žymiausiu iš visų Karaliaučiuje esančių pastatų galima laikyti vadinamąją pilį, arba buvusių Prūsijos kunigaikščių rūmus. Šis milžiniškas ir dėl savo senumo puošnus pastatas iškilęs ant aukščiausios kalvos ar kalno, esančio pačiame miesto viduryje. Jis padarytas keturkampis, labai aukštas, turi savo viduje keturkraštę, gana erdvią aikštę ir puošia savimi visą miestą, juo labiau kad jis iš daugelio pusių, ypač iš anapus upės, matomas virš visų namų. Viename iš keturių jo šonų, arba fasadų, antrame aukšte yra senieji kunigaikščių kambariai, susidedantys iš daugelio salių ir erdvių kambarių, kurie ir mums ten esant buvo apmušti tais senaisiais austiniais apmušalais, kurie buvo dar tuo metu, kai juose buvo priimamas valdovas Petras I, kai jis keliavo su Lefortu po įvairias šalis pasiuntinybės palydoje, ir kuriuose kambariuose apsistoja Prūsijos karaliai, kai jie, įžengę į sostą, atvyksta į Karaliaučių priimti priesaikos, kuri puošni ceremonija vyksta minėtoje, šios pilies viduje esančioje aikštėje {Karaliaučius buvo Prūsijos karalių karūnavimo vieta.}. O kitu metu šiuose kambariuose gyvendavo vyriausieji valdytojai ir šioje karalystėje buvusių kariuomenių vadai, kaip ir prieš mūsų įžengimą juose gyveno jų feldmaršalas Lehwaldtas. Vis dėlto visuose šiuose kambariuose ne tik nėra jokios ypatingos apdailos didybės, bet jie žemoki, tamsūs ir labai nelinksmi, ir tai, galbūt, ir davė progą buvusiems Prūsijos valdovams vieną ir geriausią šios pilies kampą perstatyti ir pridėti dar į viršų du milžiniškus aukštus. Bet nežinia kodėl abu šie aukštai liko kažkaip visai neįrengti, o tik apdirbti juodai, ir jau mes vėlesniais metais patys pasistengėme vieną iš šių aukštų įrengti ir apstatyti taip, kad niekam, net ir patiems karaliams, nebūtų gėda jame gyventi. Šio fasado apatiniame aukšte buvo sandėliai, virtuvės, sargybinės ir pagaliau, ant kampo, ta pati kamara, į kurią aš vaikščiodavau.

Abu kiti, šoniniai fasadai talpino daugybę kambarių, iš dalies stovinčių tuščių, iš dalies užimtų įvairių civilinių vyriausiųjų valdybų ir įstaigų, o kiti kambariai tarnavo kaip sandėliai įvairiems daiktams laikyti.

O kas dėl paskutiniojo ir ketvirtojo fasado, esančio priešais kunigaikščių kambarius, tai visas jo vidus užimtas vienos milžiniško dydžio kirchės, arba dvaro bažnyčios, kurioje kiekvieną sekmadienį du kartus vykdavo pamaldos ir susirinkdavo didžiausia daugybė žmonių.

Pagaliau viename šio fasado kampe iškilęs labai aukštas ir labai storas keturkampis bokštas, neturintis jokios smailės ir kupolo; ant jo plokščios viršūnės buvo iškeliama tik didelė vėliava.

Čia, po pačia viršūne, padaryti nedideli kambarėliai, ir juose nuolat gyvena keli trimitininkai ir kiti muzikantai. Jų pareiga yra ta, kad šio bokšto viršuje nuolat budėtų ir žiūrėtų, ar kur nekils gaisras, kurį vos tik jie pastebi, tai nuo tos akimirkos ima groti savo trimitais ypatingus gaisro ir pavojaus signalus. O kad žmonės iš toli galėtų matyti ir žinoti, kurioje pusėje gaisras, tai dieną į tą pusę palenkia minėtą vėliavą, o nakties metu iškiša į tą pusę kartį su ant jos kabančiu dideliu žibintu, iš ko žmonės ir sužino, į kurią pusę jiems reikia bėgti gaisro gesinti. Tai teko mums patiems matyti kelis kartus mums esant kilusių gaisrų metu, ir reikia prisipažinti, kad ši jų tvarka yra girtina ir gera.

Be to, verta dėmesio, kad po šiuo bokštu ir pačiame šiame kampe yra jų viešoji ir senoji biblioteka, užimanti kelias erdvias palatas ir pilna kelių tūkstančių knygų. Šios knygos daugiausia senos ir iš dalies rankraštinės, ir man teko matyti labai retų, senovės vienuolių labai švariu ir tvarkingu pusiau ustavo {Žr. 14 pastabą po tekstu.} raštu rašytų, papuoštų įvairiomis figūromis ir puošmenomis gyviausiomis spalvomis. O kas dar nuostabiau, tai daugelis jų prikaustytos prie lentynų ilgomis geležinėmis grandinėlėmis tam, kad kiekvienas galėtų jas nuo lentynos nusiimti ir pagal norą apžiūrinėti ir skaityti, o pavogti ir išsinešti būtų negalima. Ši biblioteka vasarą kiekvieną savaitę, tam tikromis dienomis, būdavo atidaroma, ir kiekvienas galėjo laisvai į ją ateiti ir kad ir visą dieną joje sėdėti ir skaityti bet kurią knygą, o tik žiūrėdavo, kad kas nors neišsineštų kurios nors iš jų. O kad šiuo skaitymu būtų galima kiekvienam patogiau naudotis, tai palatos viduryje buvo pastatyti ilgi stalai su suolais aplinkui, ir daugelis, ypač mokyti žmonės ir studentai, iš tiesų naudojosi šiuo leidimu, ir man tekdavo rasti juos čia po dešimt ir po dvidešimt žmonių, užsiimančių skaitymu.

Be knygų, šioje bibliotekoje rodomos ir kai kurios kitos retenybės, bet labai nedaug; ir labiausiai vertos dėmesio buvo Martyno Liuterio ir jo žmonos Kotrynos fon Bora portretai, apie kuriuos tikino, esą jie nutapyti su jais gyvais.

Pagaliau įėjimų ir įvažiavimų į šią pilį tik du: vienas iš priekinio fasado, didelis, panašus į miesto vartus, tamsus, po palatomis, o kitas po kirche, mažas ir lyg slaptas. O be to, į kamarą buvo išorinis prieangis su portiku tiesesniam įėjimui į ją.

Beje, priešais pilį buvo nedidelė aikštė, nuo kurios į įvairias puses driekėsi trys didelės ir kelios mažos bei kreivos gatvės.

Viena iš didžiųjų ėjo į šalį, aplink pilį, į Steindammo priemiestį ir garsi tuo, kad joje stovi geriausi ir didžiausi mūriniai namai, priklausantys žymiausiems Prūsijos didžiūnams ir keliems princams bei grafams; o kita, vedanti į Rossgarteno priemiestį, vadinosi Prancūzų gatve ir įsimintina iš dalies tuo, kad joje gyveno visi prancūzai ir turėjo savo namų apačioje geriausias prancūzų krautuves su visokiomis prekėmis, iš dalies tuo, kad buvo pastatyta ant labai plačios vieno labai ilgo ir labai plataus tvenkinio užtvankos miesto viduryje, netoli nuo miesto esančio ir ant vieno nedidelio, iš šono į Prieglių įtekančio upelio užtvenkto. Ši gatvė buvo labai graži ir taip pastatyta, kad niekaip nebuvo galima atspėti, jog ji yra ant užtvankos, nes už ištisinių mūrinių pastatų vandens visai nesimatė. O kas dėl trečiosios didžiosios, tai ši ėjo nuo kalno į tą miesto dalį, kuri vadinosi Altštatu.

O kas dėl šių pagrindinių miesto dalių, tai pirmoji, vadinama Altštatu, arba Senamiesčiu, buvo po kalnu tarp pilies ir Prieglio upės ir susidėjo vien iš labai aukštų, siaurų ir ištisai vienas priešais kitą kelių aukštų pastatytų mūrinių namų, padalytų į kelis kvartalus siauromis, tamsiomis ir daugiausia kreivomis gatvėmis, kokios visur senuosiuose Europos miestuose buvo įprastos. O šios dalies viduryje buvo gana erdvi keturkampė pailga aikštė, apsupta aplinkui tokiais pat ištisiniais aukštais namais. Ši aikštė įsimintina tuo, kad jos gale yra geriausios eilės arba krautuvės su įvairiomis prekėmis, o pačioje aikštėje kiekvieną savaitę, šeštadieniais, vykdavo mėsos ir kitų maisto produktų turgūs. Ir tomis dienomis šios aikštės niekaip neatpažinsi, nes ji visa per valandą būdavo užstatoma daugybe mažų medinių, bet tvarkingų išardomų krautuvėlių, kurios visos vakarop vėl būdavo išardomos, ir aikštė iki sekmadienio būdavo išvaloma taip, kad joje nelikdavo nė vienos šiukšlelės. Šis paprotys mums iš pradžių pasirodė labai keistas, bet vėliau negalėjome juo atsigėrėti.

Prie žymiausių šioje dalyje esančių viešųjų pastatų galima priskirti, pirma, jų katedrą, arba kirchę, kuri nors buvo sena, pastatyta gotikos skoniu su labai aukšta smaile, bet turėjo savyje labai turtingus vargonus, kainuojančius kelias dešimtis tūkstančių ir vertus pamatyti; antra, svarbiausia miesto rotušė {Miesto savivaldos namai.}, sudaranti gana didelį ir tvarkingą pastatą, iškilusį prie pat aikštės. Sargybai prie jos laikyti jie turėjo kelias dešimtis miesto pasenusių kareivių, iš kurių ypatingos ir juokingos uniformos negalėjome atsijuokti. Trečia, prie tos pačios aikštės jie turėjo vadinamąjį visuomeninį miesto namą, turintį kelis kambarius ir vieną milžinišką salę, kurioje vykdavo jų visuomeniniai pasitarimai ir iškilmės, taip pat vestuvių pokyliai, kaip apie tai bus paminėta vėliau, kai apie šias vestuves atskirai pasakosiu.

O kas dėl antrosios dalies, vadinamos Kneiphofu, tai ši jau daug žymesnė ir geresnė už minėtąją pirmąją.

Ji yra, kaip jau anksčiau minėta, visiškai saloje, apsupta aplinkui vandeniu ir atskirta nuo Altštato tik viena siaura Prieglio upės atšaka. Pastatai joje nors taip pat ištisiniai mūriniai, su siauromis gatvėmis, bet šios gatvės jau kiek tiesesnės; o kadangi joje gyvena visi turtingiausi pirkliai, tai ir gerų namų yra daugybė. Bet nė viena gatvė nėra tokia verta dėmesio kaip vadinamoji Ilgoji Kneiphofo gatvė, kurią mūsiškiai praminė Milijonine. Ji kerta visą šią dalį išilgai ir jungiasi su abiem tiltais, kuriais sala sujungta su Altštatu ir Haberbergo priemiesčiu ir iš kurių vienas nejudamas, o kitas pakeliamas, laivams praleisti. Šios gatvės pavadinimas ir nėra netinkamas, nes iš joje gyvenančių pirklių daugelis yra milijonieriai, ir šią gatvę galima laikyti geriausia ir turtingiausia visame mieste; bet namai ir joje visi ištisiniai, senoviško stiliaus, labai aukšti, penkių ar šešių aukštų ir nepaprastai siauri, o vien plotis ir tiesumas suteikia jai geriausią spalvą.

Pagrindinė bažnyčia šioje dalyje yra salos viduryje ir įsimintina tuo, kad joje būdavo laidojami buvę Prūsijos kunigaikščiai ir žymiausi žmonės ir kad ji papuošta daugeliu gražių mauzoliejų ir antkapių, taip pat nukabinėta daugeliu trofėjų ir vėliavų. Jos priekiniame gale, už altoriaus, padaryta grotuota geležinė pertvara ir už jos, erdvios nišos viduryje, iškilęs aukštas ir platus keturkampis kapas, kurio viršuje — vienas iš senųjų Prūsijos valdovų, gulintis visu ūgiu kartu su savo žmona. Bet šis mauzoliejus toli gražu ne toks geras kaip kitas, esantis pačioje bažnyčioje, prie sienos. Čia, už paauksuotų grotų, virš savo kapo gulėjo vienas iš seniausių Prūsijos didžiūnų, buvęs valstybės kancleris, nepaprastai meistriškai iškaltas visu ūgiu iš baltutėlio marmuro. Jis pavaizduotas gulintis kaip gyvas ant šono ir su tokiais drabužiais, kokius tada dėvėdavo, ir, pasirėmęs viena ranka, tarytum paskendęs giliuose apmąstymuose. Visa tai pavaizduota taip meistriškai, kad negalima tuo atsigėrėti; o ant sienos priešais šią vietą įstatyta juodo marmuro lenta su auksine lotyniška epitafija. Beje, ši kirchė nors buvo milžiniška, bet pati seniausia, pastatyta gotikos skoniu.

Netoli šios bažnyčios buvo garsusis Karaliaučiaus universitetas ir, šalia jo, tenykščių profesorių ir kitų mokytų žmonių namai.

Bet šis universitetas nei savo išore, nei vidumi negalėjo stebinti, nes jo pastatas buvo pats paprasčiausias ir senas, ir pati auditorija neturėjo jokios reikšmės. Vis dėlto savo esme šis universitetas buvo ne iš paskutiniųjų, ir jame mokėsi didžiausia daugybė visokio luomo žmonių, tarp jų ir daug kilmingų.

Šios miesto dalies rotušė, taip pat visuomeniniai namai neturėjo didesnės reikšmės, o labiau už juos verta dėmesio buvo birža, pastatyta ant kranto prie žaliojo pakeliamo tilto. Ji sudarė didžiulę salę su beveik ištisiniais langais aplinkui, ir joje susirenka visi pirkliai pasikalbėti tarpusavyje apie prekybą.

O kas dėl trečiosios pagrindinės miesto dalies, vadinamos Löbenichtu, tai ši yra šalia Altštato ir (mažiau) už visas kitas verta dėmesio. Neradau joje nieko ypatingo, išskyrus katalikų vienuolyną ir bažnyčią, gana didelę ir daug labiau papuoštą nei liuteronų.

Šitaip papasakojęs apie pagrindines miesto dalis, dabar paminėsiu ką nors apie priemiesčius ir apie tai, kas juose verta dėmesio. Geriausiu ir didžiausiu iš jų galima laikyti Haberbergo, tai yra tą, kuris yra už upės, nes jis sudaro ištisą miesto dalį, turi plačią ir labai ilgą gatvę, kuri apie Petrines būna pilna nesuskaičiuojamos daugybės žmonių, nes tuo metu čia vyksta metinė mugė, apie kurią turėsiu progą pakalbėti kitoje vietoje. Be to, šiame priemiestyje yra ir žydų sinagoga, sudaranti gana puikų mūrinį pastatą.

Steindammo priemiestis nieko ypatingo savyje neturi, išskyrus savo kirchę, kuri įsimintina tuo, kad ji pati seniausia ir mūsų vėliau buvo paversta mūsų rusų bažnyčia.

Sackheimo priemiestis pats savaime niekuo neįsimintinas, bet tarp jo ir Tragheimo priemiesčio buvo parado vieta, verta šiokio tokio dėmesio. Ji sudaro gana erdvią, lygią ir pievų žole apaugusią vietą, labai tinkamą kariuomenei mokyti ir pratybas daryti, todėl ir mūsų kariuomenė paprastai čia mokydavosi. Be to, ji įsimintina tuo, kad joje pastatytas gražus mūrinis arklių malūnas su daugybe pastovų {Pastovas — girnų pora.}, ir jame nuolat dirba po šešiolika arklių.

Tragheimo priemiestis įsimintinas, pirma, tuo, kad turi savyje daugybę ponų ir gana puikių bei didelių namų; antra, savo palankia padėtimi, prie minėto didelio tvenkinio, esančio tarp jo ir Rossgarteno priemiesčio.

Viršutinė šio gražaus ir labiau į mažą ilgą ežerą panašaus tvenkinio dalis apsupta ištisiniais sodais, esančiais už abiejų šių priemiesčių namų, o apatinė — ištisiniais, mūriniais, iki pat vandens pastatytais namais; o viduryje, abiem šiems priemiesčiams sujungti, padarytas labai ilgas, siaurutis ir tik pėstiesiems skirtas tiltas.

O kas dėl minėto Rossgarteno priemiesčio, tai jis vertas dėmesio tiek savo dydžiu, tiek sodais, o ne mažiau ir daugeliu jame esančių bajorų namų, kokių taip pat daugybė ir gatvėje, einančioje link Gumbinės, kur, be kita ko, yra ir karaliaus rūmai, kurie tada tačiau buvo labai nedidelis ir toks mūrinis namelis, kokių pas mus Maskvoje galima rasti kelis šimtus, ir stovėjo tuščias. O šios ilgos gatvės gale yra našlaičių namai, sudarantys puikų, bet ne itin didelį mūrinį pastatą.

Be visų šių ir kai kurių kitų priemiesčių, vertas tam tikro dėmesio ir tas, kuris driekiasi palei Prieglio upės krantą ir yra priešais tvirtovę, ir buvo būtent tas, kur turėjau savo butą, nes mūsų pulkas buvo išdėstytas visas po minėtus priemiesčius. Šis įsimintinas tiek jame esančia laivų prieplauka, tiek laivų statykla, o ne mažiau ir aukščiau minėtais špikleriais {Vokiškai — sandėlis, klėtis.}, arba sandėliais grūdams, druskai ir kitoms stambioms prekėms, iškraunamoms iš baržų. Beje, kadangi visas šis priemiestis yra po kalnu ir žemoje bei lygioje vietoje, tai jis išraižytas daugeliu ir gana plačių kanalų, kurių vanduo susijungia su Prieglio upe. Kvartalai tarp šių kanalų vienose vietose apgyvendinti namais, kitose apsodinti sodais, o dar kitose tik apsodinti medžiais ir turi geriausias pievas: bet nė vienas iš jų nėra toks įsimintinas kaip tas, kuriame yra vieno turtingiausio pirklio, vardu Saturgusas, sodas. Šis sodas nors ir ne itin didelis, bet gali būti laikomas geriausiu visame Karaliaučiuje, nes jis ne tik taisyklingai išplanuotas, bet ir papuoštas visomis įmanomomis puošmenomis. Šeimininkas, būdamas smalsus, mokytas ir turtingas žmogus, pripildė jį daugybe retų daiktų. Turi jis čia turtingą oranžeriją, prigrūstą įvairių svetimšalių augalų; yra menažerija, arba paukštynas ir žvėrynas, kuriame laikoma daugybė retų svetimšalių paukščių ir žvėrelių; yra daug gražių namelių ir pavėsinių. Viename iš jų yra maža kunstkamera, arba gana pilnas gamtos kabinetas. O kadangi man dar pirmą kartą teko čia tokį matyti, tai negalėjau atsigėrėti daugybe retų ir niekada mano nematytų daiktų, ypač didžiule įvairių rūdų, suakmenėjimų, akmenų, įvairių kriauklių, įvairių paukščių kiaušinių, įvairių paukščių iškamšų kolekcija, o labiausiai — didžiule gintaro gabalėlių su viduje esančiomis musytėmis ir vabalėliais kolekcija, kuriais pas jį nukabinėta ištisa komoda ir kurių skaičius siekia kelis tūkstančius. Kitas namelis, kuriame jis paprastai vaišindavo savo svečius, vietoj apmušalų papuoštas paveikslais, kuriuose už stiklo priklijuoti natūralūs drugeliai, ir jų mačiau čia nesuskaičiuojamą daugybę.

O kas dėl paties sodo, tai jis pilnas nesuskaičiuojamos daugybės gėlių ir gerų vaismedžių, o sienos pridengtos labai aukštomis persikų ir abrikosų špaleromis.

Yra čia taip pat daugybė įvairiomis figūromis apkarpytų medžių, o aikštelės visos papuoštos daugybe puikių fontanų. Vanduo šiems fontanams siurbliais įtraukiamas iš prie sodo esančio kanalo į didelį švino baseiną, paslėptą tam tyčia sodo kampe pastatytame gražiame bokšte, kurio apačioje padaryta puiki pavėsinė ir joje varpų muzika, varoma tuo pačiu vandeniu. Visų šių reginių iki tol nebuvau matęs, ir todėl kiekvieną kartą, kai tik tekdavo man šiame sode būti, jie teikdavo man daug malonumo.

Beje, galima pasakyti, kad šis miestas visko turi su pertekliumi, ir jo gyventojai gyvena gana gerai, tačiau saikingai ir beveik be jokių perteklių. Tarp jų nepastebima jokio didesnio švaistymo ir nesaikingumo. Visi geriausi žmonės gyvena rimtą ir labiau vienišą gyvenimą, nei reikėtų, karietų ir turtingų ekipažų pas juos nepaprastai mažai, o visi daugiausia vaikšto pėsčiomis. Namuose tarnų pas juos labai nedaug. Valgį pas juos paprastai verda moterys, kurios pačios ir perka stalui viską, ko reikia, o kartu ir atlieka lakajų pareigas; kai jų ponioms užsimano eiti į bažnyčią ar kur į svečius, ar kur vasarą pasivaikščioti, jos jas lydi ir eina paskui jas, kas mums iš pradžių buvo labai nuostabu. Tik viena man nepatiko — kad namai pas juos, ypač geresnėse miesto dalyse, labai ankšti ir nepatogūs; retas iš jų užima penkis sieksnius pločio, o dauguma ne daugiau kaip dviejų ar trijų sieksnių pločio, ir be to visi kambariai juose turi langus tik į vieną pusę, ir labai nedaug jų apšviesta trimis langais, o daugiausia juose po du langus, nes abi šoninės sienos dėl ištisinio užstatymo pas juos paprastai aklinos.

Šį trūkumą pas juos atstoja pastato aukštis ir daugybė aukštų, iš kurių vienas žemesnis už kitą. Bet tai atneša su savimi tą nepatogumą, kad į viršutinius aukštus visada reikia lipti tamsiais ir pačiais nepatogiausiais apvaliais laiptais, apgraibomis; nes kadangi pas juos kiekviename aukšte tik po du kambarius, iš kurių vieno langai į gatvę, o kito — atgal, tai tarp jų yra tamsus priebutis, kur eina šie laiptai ir kartu yra židinėliai, kur jie sau verda valgį. Kiemų turi labai nedaug namų, ir tie labai ankšti, o kiti nors ir turi, bet pačius ankščiausius, ir į juos įeinama tik per namus, o tvarkingų vartų nėra; ir tarnauja jie daugiausia tik malkoms laikyti. O įėjimai į namus visur padaryti iš gatvės, ir durys į priebutį visada perskeltos, į dvi dalis, bet ne išilgai, o skersai, kad viršutinė pusė dieną galėtų būti atidaryta šviesai į priebutį įleisti, o apatinė uždaryta, kad niekas negalėtų įeiti.

Beje, verta dėmesio, kad geriausioje jų Kneiphofo, arba Milijoninėje, gatvėje ir prie geresnių namų prieangiai visur padaryti mediniai, bet beveik niekada nepūvantys, o turintys ketaus išvaizdą, taip kad niekaip negalima atspėti, kad jie mediniai.

Tai jie pasiekia kas dvejus ar trejus metus kartojamu jų ištepimu išvirta derva ir paskui apibarstymu geležies nuodegomis {Smulkios skeveldros, byrančios kalant geležį.} iš kalvių, iš ko ant jų susidaro tarytum ketaus pluta, neleidžianti jiems supūti nuo lietaus ir darganos. Visų namų skaičius mieste siekia 3800, o gyventojų — 40 tūkstančių {Palyginimui įdomus Karaliaučiaus gyventojų skaičius 1911 m. — 246 tūkstančiai.}.

Vaikščioti ir važinėti po miestą gana patogu, nes visos gatvės išgrįstos lauko akmenimis, ir šis grindinys visada laikomas geros būklės; o nakties metu, ypač rudenį ir žiemą, visos gatvės būna apšviečiamos žibintais. Tačiau ankštose miesto gatvėse apmaudus nepatogumas būna tas, kad naktimis visokias atmatas ir šiukšles išmeta iš namų į gatves, kurios nors kasdien atskirų ir tam tyčia paskirtų žmonių nuvalomos ir išvežamos, bet neretai nuo to būna blogas kvapas ir tvankumas, užteršiantis orą, ir dėl to apatiniai kambariai paprastai būna labai nuobodūs ir dėl gatvių siaurumo tamsūs.

Bažnyčių Karaliaučiuje iš viso 18, iš kurių 14 liuteronų, 3 kalvinistų ir 1 Romos katalikų. Dauguma jų pastatytos gotikos skoniu, su labai ilgomis smailėmis ant varpinių; tačiau yra ir be jų, iškilusių naujosios architektūros skoniu, tačiau nedaug.

Vandens šis miestelis turi pakankamai, nes, be Prieglio upės ir minėto tvenkinio, visose gatvėse padaryta daugybė šulinių, virš kurių pastatyti tarytum maži sargybos nameliai ir bokšteliai ir įstatyti siurbliai, o vanduo gaunamas pumpuojant juos iš šono.

Be to, šiame mieste yra keli dideli vėjo malūnai, gana gerai įrengti, o be to ir puikus vandens malūnas su daugybe pastovų, pastatytas ant to upelio, ant kurio yra tvenkinys, žemiau užtvankos, ir paslėptas taip, kad jo visai nepastebėsi.

To šį kartą pakaks žiniai apie šį miestą, nes apie kita bus išsamiau paminėta vėliau, kitomis progomis. Kitame savo laiške grįšiu prie nutrūkusios savo pasakojimo gijos ir pasakosiu jums, kas su manimi šiame mieste nutiko toliau ir kas davė progą antrajai ir tai permainai mano aplinkybėse, iš kurios ištekėjo padariniai, turėję viso mano gyvenimo gerovei didžiausią įtaką. O kadangi šis mano laiškas jau pernelyg išaugo, tai leiskite man juo baigti ir, patikinus jus savo nepakitusia draugyste, pasakyti jums, kad esu visada jūsų, ir taip toliau.

PENKTOSIOS DALIES PABAIGA.

(Bus tęsiama.)

ŠALTINIS:

Болотов А. Т. Жизнь и приключения Андрея Болотова: Описанные самим им для своих потомков: В 3 т. Т. 1: 1738-1759 / Вс. ст. С. Ронского; Примеч. П. Жаткина, И. Кравцова. -- М.: ТЕРРА, 1993.

Dalis praleistų skyrių pridėta pagal:

Leidinys: А. Т. Болотов в Кёнигсберге (Из записок А. Т. Болотова, написанных самим им для своих потомков). Калининград, Кн. Из-во, 1990.

Kiti skyriai pridėti pagal pirmąjį „Užrašų“ leidimą („Русская старина“ priedai, 1870).

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.