Dabartinio Botanikos sodo, kuris yra vienas iš Kaliningrado valstybinio universiteto padalinių, teritorija Karaliaučiaus žemėlapyje atsirado 1904 m., kai šiaurės rytiniame Maraunenhof priemiestyje buvo įkurtas Miesto sodo medelynas (Stadtgärtnerei).
Baltijos federalinio universiteto, tapusio Miesto sodininkystės teritorijos paveldėtoju, Botanikos sode galima pamatyti memorialinį ženklą – didelį granito akmenį, 1919 m. pastatytą alėjoje rytinėje sodo dalyje Karaliaučiaus universiteto profesoriaus, aukštesniųjų augalų sistematikos katedros vedėjo Paulo Kaeberio (Paul Kaeber, 1869–1919) – miesto sodininkystės kūrėjo ir pirmojo jos direktoriaus, kurio aktyvios veiklos dėka čia buvo suformuota didelė augalų iš įvairių pasaulio klimato juostų kolekcija, – garbei. Užrašas ant atminimo akmens lakoniškas: † 25.03.1919 sodo direktorius Kaeberis. Daugiau kaip penkiolika gyvenimo metų Paulas Kaeberis skyrė Rytų Prūsijos florai nebūdingų introdukuotų augalų sodinimui, kolekcijos formavimui, plėtimui ir tobulinimui, taip pat praktinei jų aklimatizacijai, siekdamas ateityje naudoti juos miesto želdinimo reikmėms.
Paulo Kaeberio memorialas.
1901 m. Karaliaučiuje įkuriama Miesto sodų ir parkų direkcija, kuriai vadovauja Paulas Kaeberis. Jo paskyrimas į šias pareigas neatsitiktinis: Kaeberis buvo vienas aktyvių Kesselio miesto gražinimo draugijos, Karaliaučiuje veikusios dar nuo 1838 m., narių, o direkcijos įkūrimo metu, būdamas trisdešimt trejų, ėjo sodų inspektoriaus pareigas.
Jis vadovavo senojo Liaudies sodo tvarkymo darbams, padėjusiems šią natūralios augmenijos erdvę paversti malonia pasivaikščiojimams viešąja žaliąja zona. 1907 m., jau trejus metus faktiškai vadovaudamas sodo medelyno darbui, jis oficialiai gauna sodininkystės direktoriaus pareigas. Dalyvaujant Paului Kaeberiui, 1912–1913 m. prie Aukštutinio tvenkinio, už Rossgarteno vartų, buvo įkurtos pirmosios sodų ir daržų kolonijos.
Miesto sodininkystė pradėjo veikti praėjus trejiems metams po medelyno įkūrimo, t. y. 1907 m. Sunkūs velėniniai glėjiniai užpelkėjusios vietovės dirvožemiai kėlė tam tikrų sunkumų augalininkystei. Tačiau kai sodo ūkiui aprūpinti laistymo vandeniu čia buvo iškastas didelis vieno hektaro ploto tvenkinys, išimtas substratas pasirodė esąs durpės ir buvo sėkmingai panaudotas dirvožemio struktūrai pagerinti, o tai vėliau palankiai paveikė sodo augalų augimą ir vystymąsi. Tvenkinį pildė gruntiniai vandenys, ir tai padėjo šiek tiek nusausinti per daug drėgnus dirvožemius. Vėliau tvenkinio dugnu buvo nutiesti vamzdžiai ir įrengtas fontanas, neabejotinai puošęs šį sodo kampelį.
Iš tvenkinio prasideda upelis, kertantis sodo teritoriją ir nuo pietinės jo ribos nuolankiai nerantis į vamzdį, nutiestą po geležinkelio sankasa, kad savo kelio pabaigoje, netoli „Junost“ parko, papildytų vakarinės Aukštutinio tvenkinio įlankos vandenis.
Sodo medelyno įkūrimą paskatino vienos iš Karaliaučiaus mokyklų rektoriaus Grambergo 1900 m. tarnybinis raštas, kuriame buvo nurodoma, kad būtina įkurti ūkį, kuriame būtų auginami augalai, skirti miesto mokykloms aprūpinti vaizdine mokomąja medžiaga (auginiais, daigais, sisteminėmis augalų kolekcijomis) gamtos mokslų dalykų, ypač botanikos ir gamtotyros, pamokoms. Be to, tuo metu buvęs nedidelis sodas prie Drieseno labdaros įstaigos (Drisensche Stiftung) Yorkstraße (1812 metų gatvė) su medžių sodinukų, skirtų miestui apželdinti, medelynu turėjo labai ribotas galimybes ir netenkino augančių miesto želdinimo poreikių, kas labai neramino miesto savivaldą. Atidarydamas naują 123 350 m2 (12,3 ha) ploto medelyną, magistratas planavo išspręsti miesto želdinimo problemas ir patenkinti mokyklinio, profesinio ir universitetinio švietimo poreikius.
Maraunenhof sodo ūkiui pavestos funkcijos buvo gana įvairios.
Miesto sodininkystė turėjo aprūpinti medžių ir krūmų sodinukais, gėlių daigais, rožėmis, gražiai žydinčiomis lianomis naujus skverus, parkus, aikštes, alėjas, kurie šiais XX a. pradžios metais intensyviai kūrėsi Karaliaučiuje.
Sodas turėjo tapti vaizdinės medžiagos tiekėju 80-čiai Karaliaučiaus mokyklų. Ilgus metus šis procesas vyko taip: kiekvieną šeštadienį į mokyklas buvo siunčiamas augalų, kuriuos galėjo pateikti sodininkystė, sąrašas. Mokytojai šiame sąraše pabraukdavo tai, ko jiems reikėjo einamosioms pamokoms, ir sąrašą siųsdavo atgal. Kiekvieną trečiadienį ir penktadienį specialus vežimas pristatydavo paketus su augalais į tam tikras miesto vietas, kur jų ateidavo mokyklų atstovai.
Sodas buvo mokymo ir pažinimo centras sodininkams profesionalams ir mėgėjams – sodo bičiuliams. Čia buvo galima įsigyti augalų, gauti praktinių žinių, patarimų ir konsultacijų augalininkystės, sodininkystės, želdinimo ir miesto namų valdų bei užmiesčio vilų aplinkos tvarkymo klausimais. Savo savitumu miestas sodas Karaliaučius–Kaliningradas daugeliu atžvilgių yra skolingas miesto sodininkystės veiklai, jos dideliam indėliui formuojant naująjį miesto veidą. 1922 m. „Vokiečių dendrologijos draugijos pranešimuose“ jos pirmininkas daktaras Fritzas grafas fon Schwerinas (F. Graf v. Schwerin) pažymi, kad „ankstesniais metais Karaliaučiuje buvo labai mažai žalumos, klombų, gėlynų ir alėjų palei gatves, o dabar, miesto sodininkystės, vadovaujamos P. Kaeberio, veiklos dėka, miestą puošia ryškūs gėlynų parteriai, alėjos, promenados, apželdinti pėsčiųjų takai, kalvelės prie vilų, egzotiški medžiai su neįprastų formų ir spalvų vainikais“.
Miesto sodininkystė užsiėmė sunkiu ir kruopščiu augalų introdukcijos ir aklimatizacijos darbu. Tais metais, kaip ir anksčiau, buvo nepaprastai madinga puošti sodus ir parkus ne tik vietinių rūšių medžiais, bet ir įvairiais egzotiškais (reliktiniais, endeminiais) lapuočiais ir spygliuočiais iš kitų Žemės rutulio floros sričių. Rytų Prūsijos klimatas, gana atšiaurus dėl nuolatinės drėgmės, staigių ir šaltų šiaurės rytų vėjų, didelių temperatūros svyravimų žiemą ir pavasarį, vėlyvų pavasario šalnų, trukdė aklimatizuoti augalus iš šiltesnių regionų floros.
Daugybė lapuočių ir spygliuočių, pasodintų privačiose Karaliaučiaus ir apylinkių kolekcijose, žūdavo nepaisant geros priežiūros ir apsaugos. Tačiau vėliau, sodininkystės veiklos dėka, daugelio medžių, krūmų rūšių ir rožių veislių aklimatizacijos tikslai buvo pasiekti, egzotinių ir vaismedžių, daugybės krūmų sodinukus buvo rekomenduojama sodinti Rytų Prūsijos klimato sąlygomis.
Kiekvienas aklimatizuotas augalas buvo apskaitomas, stebimas, aprašomas ir įtraukiamas į sąrašą, kuris buvo išspausdintas Karaliaučiuje, leidykloje „Hartung“, kad su juo susipažintų sodininkai, be to, buvo pateiktas, tiesa, ne visas, 1922 m. „Vokiečių dendrologijos draugijos pranešimuose“. Į šį sąrašą įtraukta daug ekstratropinės zonos lapus metančių ir spygliuočių medžių rūšių bei įvairių jų formų su piramidiniais, svyrančiais, išskėstais ir kitokiais vainikais, neįprastos spalvos ir formos lapais.
Iš plikasėklių skyriaus sąraše yra 60 rūšių, tarp jų dviskiautis ginkmedis, europinis kukmedis, sidabrinė kanadinė cūga, Duglaso pocūgė, vienspalvis, didysis, subalpinis, sibirinis, sachalininis, Veitcho kėnis (iš viso 11 kėnio rūšių ir formų); paprastoji, juodoji, baltoji, dygioji, ajaninė, sitkinė eglė (iš viso 30 rūšių ir formų); susuktoji, korėjinė, austrinė, geltonoji pušis (11 rūšių, 1 forma); japoninis, europinis, sibirinis, amerikinis maumedis; Kempferio pseudomaumedis, japoninis tujopsis, pelkinis kiparisas, vakarinės tujos formos „Rheingold“, rutulinė, Rosenthalio, Wagnerio; žirnavaisis, Lawsono puskiparisis ir kt., kadagiai – 8 rūšys ir 5 formos, tarp jų kazokinis, kininis, virgininis. Iš gaubtasėklių skyriaus minimos 44 šeimos, tarp jų gluosniniai (26 rūšys ir 20 hibridų, iš jų tuopų – 21 rūšis), riešutmediniai (6 rūšys – 3 riešutmedžio rūšys, 3 karijos rūšys), beržiniai (beržų 15 rūšių ir formų, tarp jų Maksimovičiaus, juodasis, karpatinis, popierinis, Ermano, tuopalapis), alksnis – 8 rūšys, 9 formos, tarp jų pilkasis, pilkasis svyruoklinis, japoninis, juodasis, raukšlėtasis), 3 skroblų rūšys ir 3 formos; bukiniai (2 rūšys, 4 bukų formos; 16 rūšių ir 8 formos ąžuolų, tarp jų raudonasis, mongolinis, stambiavaisis, bekotis, pelkinis, stambiadulkinis); kleviniai (16 rūšių, 22 klevo formos, tarp jų totorinis, platanalapis aštuonių formų, mandžiūrinis, skroblalapis, paprastasis dešimties formų, lauko, sidabrinis), kaštoniniai (7 rūšys), guobiniai (22 rūšys ir formos); liepiniai (14 liepų rūšių, tarp jų mongolinė, didžialapė, vynuogialapė, amerikinė, Moltkės, mandžiūrinė, įvairialapė); alyvmediniai (uosis – 3 rūšys, 7 formos).
Iš kitų sąrašo šeimų paminėsime atskirus augalus, tik tuos, kurie žinomi ir nespecialistams: medžiaginis bijūnas, raganės – 10 rūšių, klevalapis platanas, kanadinis, azijinis, amūrinis raugerškis (iš viso 10 rūšių), magnolija (2 rūšys), tulpmedis, virgininis hamamelis, aktinidija (3 rūšys), lanksva (82 rūšys ir formos), šermukšnis (10 rūšių, 5 formos), daurinė sidabražolė, sachalininis kamštmedis, japoninė oriksa, trispyglė gledičija, robinija, karagana (7 rūšys), ailantas ir kt., ir kt.
Taigi miesto sodininkystė savo teritorijoje suformavo turtingą ir įvairų egzotinių augalų medelyną: visa, kas tuo metu buvo pažangiausia sodininkystėje, daržininkystėje ir gėlininkystėje, visa, kas galėjo paskatinti augalų mėgėjus įsigyti papuošimų savo sodui, parkui ar nedideliam sklypui prie namų, rado savo vietą medelyne.
Miesto sodo ir muziejaus po atviru dangumi funkcija iš pradžių nebuvo planuota, tačiau medelyno direkcija kartu su daugeliu entuziastingų bendraminčių iš profesionalų ir mėgėjų tarpo, tobulindama sodo planavimą ir augalų asortimentą, palaipsniui pavertė miesto sodininkystę neįkainojama kolekcija, Karaliaučiaus įžymybe.
Sodo lankytojai galėjo susipažinti su įvairiais augalais iš kitų šalių ir klimato juostų (čia buvo sodinamos net egzotinės daržovių kultūros), įsigyti sodinukų ir daigų. 1910 ir 1928 m. Karaliaučiaus vadovuose pranešama, kad sodas atviras lankytojams darbo dienomis nuo 8 val. ryto iki 6 val. vakaro, vasarą sekmadieniais ir švenčių dienomis – nuo 8 iki 12 val. vakaro). Didžiulė kolekcija turėjo ne tik estetinę ir praktinę, bet ir edukacinę vertę. Sodo bazėje mokėsi universiteto, vidurinių profesinių mokymo įstaigų, tarp jų dailės mokyklos, ir bendrojo lavinimo mokyklų studentai bei mokiniai. Dailės mokyklos studentai ateidavo čia į „plenerą“ (darbą lauke), mokėsi kompozicijos, spalvos ir šviesos, žaidusios marga medžių lapija ir ryškiomis gėlių vejomis, perteikimo.
Pagal sodininkystei iš pradžių iškeltus tikslus jos teritorija buvo padalyta į įvairios paskirties sklypus:
- Miško medelynas, susidedantis iš 1,5 ha ploto sodinukų mokyklos ir 5 ha sodinukų auginimo sklypo. Be medžių, čia buvo auginami krūmai, gražiai žydinčios lianos, rožės, žoliniai vienmečiai ir daugiamečiai augalai, tam buvo pastatyti šiltlysvės ir oranžerijos;
- „Mokyklinis sodas“ (1 ha) aprūpindavo vaizdine medžiaga miesto mokyklų botanikos pamokas. Čia daugiausia augo lauko, pievų ir miško žolės, piktžolės ir naudingieji augalai, vienmečiai ir daugiamečiai augalai su įvairių formų žiedais, sėklomis, lapais, šaknimis, svogūnėliais, šakniavaisiais ir šakniastiebiais;
- „Botanikos sodas moksleiviams“ (3 ha), sumanytas vaikų užsiėmimams tiesiogiai lankantis sodininkystėje. Dalį šios teritorijos (1 ha) užėmė tvenkinys su fontanais. Čia buvo galima atvesti vaikus į pamoką lauke arba tiesiog pasigrožėti flora, stebėti augalus, piešti šioje patrauklioje ir pamokančioje sodo dalyje. Augalai čia buvo išdėstyti pagal augavietes ir dirvožemius: spygliuočių ir lapuočių miško, durpyninės pelkės, pievos, jūros pakrantės augalų bendrijos. Antrasis išdėstymo variantas leido pabrėžti augalų naudingumą ir parodyti įvairius jų naudojimo būdus: vaistiniai augalai, nuodingi augalai, daržo žolės, gražiai žydinčios ir kita naudinga žaluma. Visur lentelėse buvo nurodyti liaudiški augalų pavadinimai, jų lotyniškas variantas, taip pat naudojimo būdai;
- Eksperimentinė kolekcinė dendrologinė sodo dalis (arboretumas) užėmė 2 ha plotą ir buvo padalyta į biologinę ir sisteminę dalis. Pirmajame (biologiniame) sklype buvo augalai su įvairiomis augimo formomis (stačia, šliaužiančia, vijokline ir kt.), taip pat demonstruojantys įvairius prisitaikymus prie sausros, drėgmės, vabzdžių viliojimo, sėklų platinimo ir t. t. Sklypo centre, šviesioje laukymėje, buvo „saulės laikrodis“, sudarytas iš augalų, atveriančių ar uždarančių žiedus tam tikromis valandomis. Minučių tikslumu jis laiko, žinoma, nerodė, tačiau dienos valandas pagal jį buvo galima lengvai nustatyti „pakankamai patikimai“. Sisteminė arboretumo dalis (tikrasis arboretumas) buvo nepaprastai turtinga lapuočių ir spygliuočių sumedėjusių rūšių kolekcija, kurios didžiąją dalį sudarė introdukuoti augalai.
Sodininkystės direktoriaus pareigas, Paului Kaeberiui išėjus į pensiją, kurį laiką ėjo dendrologas, sodų inspektorius Ludwigas Butzas (Ludwig Butz, 1879–1966), tačiau iki 1922 m. visų Karaliaučiaus miesto sodų ir parkų, taip pat, žinoma, ir Maraunenhof sodininkystės, direktoriumi tampa Ernstas Schneideris (Ernst Schneider, 1874–1968) – žinomas kraštovaizdžio architektas, Karaliaučiaus žaliojo žiedo kūrėjas, dendrologijai paskyręs daugiau kaip ketvirtį amžiaus.
XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje vien miesto sodininkystės oranžerinių augalų rinkinyje buvo apie 4000 pavadinimų.
Po Antrojo pasaulinio karo miesto sodininkystė išliko toli gražu ne visa. 1948 m. buvusios Karaliaučiaus sodininkystės teritorija su iš dalies išlikusia augalų kolekcija buvo pertvarkyta į Botanikos sodą, kuris priklausė Kaliningrado žaliojo ūkio trestui, vėliau, nuo 1949 m., sodas 18 metų priklausė Plechanovo komunalinio ūkio akademijos Kaliningrado žaliųjų statinių mokslinio tyrimo stočiai.
Pirmoji inventorizacija sode vyko 1950–1951 m., kai buvo apskaityti visi išlikę augalai. Antroji 1958 m. inventorizacija nustatė tik 400 augalų pavadinimų – daugiausia tai buvo kolekcinio dendrariumo likučiai. Lauko gėlės, mokyklinis botanikos sodas, oranžerijų augalai visiškai žuvo, ankstesnis sodo planas buvo beveik neįžiūrimas.
1967 m. Botanikos sodas tampa vienu iš Kaliningrado valstybinio universiteto padalinių ir tam tikru mastu tęsia mokslines Karaliaučiaus sodininkystės tradicijas. Pagrindinė šiuolaikinio Botanikos sodo mokslinio darbo kryptis – pietų Baltijai nebūdingų įvairių Žemės rutulio regionų floros atstovų introdukcija, taip pat darbas su tropiniais oranžeriniais augalais. Botanikos sodas išsaugojo miesto poilsio vietos funkciją, tačiau edukacinė funkcija moksleivių atžvilgiu, sodininkų konsultavimo praktika, sodinukų pardavimas miestui želdinti beveik prarasti.
Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje atnaujintas sodo planas padėjo susiformuoti naujiems peizažams, kuriuose deramą vietą užima Karaliaučiaus sodininkystės egzotiški medžiai. Griežtas geometrinis atviros parterinės erdvės prie įėjimo į Botanikos sodą planas primena daugelio Europos parkų reguliarųjį stilių: puošnūs stačiakampiai gėlynai ir tiesi pagrindinė alėja, vedanti prie dviejų tvenkinių – didžiojo ir mažojo, atspindinčių nusvirusių gluosnių sidabrinę žalumą ir apsuptų žaliomis vejomis su švelniais, rafinuotais laukiniais vilkdalgiais – prabangių Europos veislių protėviais. Šioje žalių vandenų ir žalios erdvės aplink tvenkinius kompozicijoje įžvelgiami romantinio parkų stiliaus bruožai. Deja, mažasis tvenkinys, atsiradęs pertvarkius ir išvalius didįjį tvenkinį, pamažu seklėja ir pradeda užželti. Didžiojo tvenkinio fontanai nebuvo atkurti, nėra ir prieškarinių vandens lelijų, užtat plaukioja visur esančios antys, kurių negąsdina užžėlęs vandens telkinys.
Centrinė sodo dalis perimetru atitverta senomis pavėsingomis alėjomis – ąžuolų, tuopų, riešutmedžių, liepų, bukų, spygliuočių. Kai kurios iš jų išlikusios fragmentiškai, dalis atnaujintos, pasodinta naujų medžių. Bendras parko stiliaus įspūdis byloja kraštovaizdinio „angliškojo“ parko naudai. Būtent šis stilius buvo labai būdingas Karaliaučiaus parkams.
Sodo apipavidalinime, kaip priminimas apie jo praeitį, kaip ir anksčiau didelį vaidmenį vaidina sėkmingas skirtingos vainikų spalvos ir formos medžių derinys, taip pat kompozicijos iš įvairių artimų augalų rūšių formų – stačių, šliaužiančių, svyrančių.
Augalų išdėstymas sodo teritorijoje, atsižvelgiant į jo dirvožemio, hidrologines, mikroklimato sąlygas ir pačių augalų reikalavimus, taip pat kraštovaizdžio planavimo ypatumai atsispindėjo formuojant įdomiausias sodo kompozicijas – tai alpinariumas; vijoklinių augalų – lianų, atstovaujančių įvairioms šeimoms, gentims ir rūšims, – alėja: penkialapis, lapių ir amūrinis vynvytis, margalapė aktinidija, smailialapė aktinidija, kininis citrinvytis, didžialapė kirkazonė, vynuogialapė raganė, vokiškasis sausmedis, arba paprastasis kvapusis sausmedis; daugiau kaip 80 pavadinimų spygliuočių kompozicija; medžių grupės ir alėjos su neįprastų formų vainikais (svyrančiais, piramidiniais, rutuliškais, išskėstais, kandeliabriniais, gyvatiškais) arba neįprastos spalvos ir formos lapais (purpuriniais, auksiniais, raudonais, margais, karpytais, skeltais, papartlapiais, įvairialapiais).
* * *
Botanikos sode auga daugiau kaip dešimt pušų (Pinus) rūšių ir formų – paprastoji pušis (Pinus silvestris), Veimuto (P. Strobus), kalninė (P. montana) ir jos forma P. m. var pumilio, standžioji pušis (P. rigida), austrinė (P. nigra), Bankso (P. banksiana), Kocho (P. cochinna), Palaso (P. pallasiana), rumelinė (P. peuce), europinė kedrinė (P. cembra), korėjinė (P. koraiennsis) ir sibirinė kedrinė (P. c. sibirica).
Eglių (Picea) kolekcijoje paminėsime ajaninę eglę (Picea ajanensis), rytinę (P. orientalis), dygiąją melsvąją (P. pungens Glauca), dygiąją sidabrinę (P. p. Argentea), paprastąją (P. exelsa) ir jos formas – tankiaspyglę (P. e. Parviformis) ir nykštukinę (P. e. nana), serbinę eglę su siauru strėlišku vainiku (P. omorica), sibirinę (P. obovata), kanadinę (P. canadensis) su ryškiai raudonais žydėjimo metu kankorėžiukais.
Sodo kaštonai (Aesculus L) įvairūs ir savo vešlių žvakių – žiedynų – spalva, ir vainiko forma: paprastasis kaštonas blyškiai rožiniais, beveik baltais žiedais (Aesculus hippocastanium), jo formos – svyruoklinė (A. h. Pendula) ir rutulinė (A. h. umbraculifera), pavija kaštonas ryškiai rožiniais žiedynais (A. pavia) ir jo forma – tamsiai raudonoji (A. p. Atrosanguinea), smulkiažiedis kaštonas (A. parviflora) ir jo forma – mėsiškai raudonoji (A. p. carnea). Pažįstama ir nepažįstama liepa (Tilia L) pasirodo įvairiais pavidalais – europinė liepa (T. europaea) ir jos forma – vynuogialapė (T. e. vitifolia), mažalapė liepa (T. cordata) ir jos forma, besiskirianti vainiko forma, – svyruoklinė (T. c. pendula), įvairialapė liepa (T. heterophylla), kaukazinė tamsiai žalia (T. caucasica Euchlora), didžialapė (T. platyphyllos) ir jos formos – auksinė (T. p. aurea), svyruoklinė (T. p. pendula) ir karpytalapė (T. p. laciniata).
Klevų (Acer) kolekcijoje yra ne mažiau kaip 15 rūšių ir formų: raudonasis klevas (Acer rubrum), platanalapis, arba baltasis, klevas (A. pseudoplatanus) ir jo formos – purpurinė (A. p. Purpureum), raudonvaisė (A. p. Erythrocarpum), Nizetti (A. p. Nizeti), paprastasis, arba smailialapis, klevas (A. platanoides) ir jo formos – delniškai skelta (A. pl. Palmatifidum), purpurinis karalius (A. pl. Crimson King Drummondii), rutulinė (A. pl. Globosum) ir Schwedlerio (A. pl. Schwedleri), cukrinis klevas (A. saccharum), Semionovo (A. semenovi), sidabrinis, arba cukringasis (A. saccharinum), uosialapis, arba amerikinis (A. negundo), ir jo forma – sidabriškai marga, arba baltai marga (A. n. Variegatum).
Ąžuolų rūšys ir formos sodo alėjoje sudaro puikią kompoziciją: gerai žinomas kotuotasis ąžuolas (Quercus robur), dar vadinamas vasariniu arba paprastuoju, ir jo nuostabios formos – papartlapė (Q. r. Filicifolia), piramidinė (Q. r. Fastigiata) ir svyruoklinė (Q. r. Pendula), austrinis ąžuolas (Q. cerris), Šiaurės Amerikos kilmės skaisčiai raudonasis (Q. coecinea), pelkinis (Q. palustris) ir raudonasis (Q. rubra) ąžuolai, Hartviso ąžuolas (Q. hartwissiana), bekotis, arba žieminis (Q. petraea), ir jo forma – šliandralapė (Q. p. Mespilifolia).
Pernelyg šviesūs šiam sodui beržai – Maksimovičiaus (Betula maximowisziana), kilęs iš Japonijos, karpotasis (B. pendula) ir jo formos – Karelijos (B. p. Carelica), Youngo (B. p. Joungii) ir nuostabioji – svyruoklinė piramidinė (B. p. Fastigiata).
Iš devynių esamų buko (Fagus) rūšių sodo kolekcijoje vienoje alėjoje atstovaujamos tik dvi rūšys ir jų formos, bet kokios jos gražios: didžialapis bukas (Fagus grandifolia), miškinis bukas (F. silvatica) ir jo formos – auksinė (F. c. Aurea), karpytalapė (F. s. laciniata) ir tamsiai purpurinė (F. s. Purpurea).
…Ir tai tik mūsų laikų Botanikos sodo rūšių ir dekoratyvinių formų dendrokolekcijos sąrašo pradžia. Neįmanoma nepaminėti dar tuopų, uosių, taip pat egzotiškesnių augalų: baltosios karijos (Carya alba) ir širdiškosios (C. cordiformis), amūrinio (Phellodendron amurense), sachalininio (Ph. sachalinense), japoninio (Ph. japonicum) kamštmedžio, vakarinio platano (Platanum occidentalis), pleištalapio (P. cuneata), pelkinio kipariso (Taxodium distichum), karpytalapio juodojo šeivamedžio (Sambucus nigra Laciniata), elniaragio sumedžio (Phus typhina), Himalajų kedro (Cedrus deodare), sparnavaisio sparnariešučio (Pterocarya pterocarpa), puošniosios katalpos (Catalpa speciosa), tulpmedžio (Liriodendron tulipifera), magnolijų: smailialapės (Magnolia acuminata), žvaigždėtosios (M. stellata), Kobus (M. cobus), Soulange'o (M. Soulangeana), atvirkščiai kiaušiniškos (M. obovata), dviskiaučio ginkmedžio (Gincgo biloba), riešutmedžių – graikinio (Juglans regia) ir pilkojo (J. cinerea), lipniosios robinijos (Robinia viscosa), baltosios robinijos (R. pseudoacacia) ir jos formos – vienalapės (R. ps. unifolia).
BFU botanikos sodo dendrariumo kolekcija buvo kuriama kelių jo darbuotojų kartų pastangomis, remiantis išlikusia prieškarine medžių ir krūmų rūšių sudėtimi.
Dėl to 1997 m. sausio 1 d. sumedėjusių augalų kolekcijoje buvo 475 rūšys, 7 atmainos, 174 formos, 40 hibridų, 27 veislės – iš viso 723 taksonai, priklausantys 160 genčių, 62 šeimoms iš 3 klasių. Introdukuotiems augalams tenka 616 taksonų (85 %), aborigeniniams (vietiniams) augalams – 107 taksonai (15 %).
Plikasėklių skyriui atstovauja 57 rūšys, 3 atmainos, 62 formos, 1 hibridas – iš viso 126 taksonai iš 16 genčių, 5 šeimų. Introdukuotiems augalams tenka 108 taksonai (86 %), aborigeniniams augalams – 18 taksonų (14 %). Daugiausia taksonų turi gentys Abies – kėnis (7 rūšys, 1 atmaina, 2 dekoratyvinės formos), Chamaecyparis – puskiparisis (4 rūšys, 11 formų), Juniperus – kadagys (5 rūšys, 10 formų), Picea – eglė (9 rūšys, 11 formų), Pinus – pušis (16 rūšių), Thuja – tuja (3 rūšys, 24 formos).
Gaubtasėklių skyriui atstovauja 418 rūšių, 4 atmainos, 112 formų, 39 hibridai, 19 veislių – 579 taksonai, priklausantys 144 gentims, 57 šeimoms. Introdukuotiems augalams tenka 490 taksonų (84 %), aborigeniniams augalams atstovauja 89 taksonai (16 %). Daugiausia taksonų turi gentys: Acer (klevas) – 15 rūšių, 1 atmaina, 21 forma; Berberis (raugerškis) – 26 rūšys, 6 formos, 4 hibridai; Lonicera (sausmedis) – 12 rūšių, 4 formos, 3 veislės; Siringa (alyva) – 18 rūšių, 3 hibridai, 13 veislių; Spirea (lanksva) – 14 rūšių, 3 formos, 6 hibridai. Kitos gentys atstovaujamos mažesniu taksonų skaičiumi arba viena rūšimi. Tarp dendrariumo augalų – 9 rūšys, saugomos ir rekomenduojamos saugoti Kaliningrado srityje, 20 rūšių įrašyta į SSRS Raudonąją knygą. Retų egzotinių medžių sąraše yra: amerikinis maumedis, kanadinis gimnokladas, japoninė oriksa, amūrinis kamštmedis, klevalapis platanas, puikioji katalpa, japoninis cercidifilas, tulpmedis, smailialapė ir žvaigždėtoji magnolija, pelkinis kiparisas, dviskiautis ginkmedis, auksinis miškinis bukas, papartlapis kotuotasis ąžuolas ir kiti.
Sodo oranžerijose, tropiniame, subtropiniame ir kaktusų skyriuose, yra 500–600 augalų kolekcija. Lauke sodinama apie 900 rūšių ir veislių kolekcinių gražiai žydinčių augalų – vienmečių (180 veislių), smulkiųjų svogūninių (260 veislių), narcizų ir tulpių (130–150 veislių), vilkdalgių (52 veislės), bijūnų (30 veislių), kardelių (apie 200 veislių), jurginų (116 veislių), rožių – daugiau kaip 100 veislių, todėl nuolat žydinčios kolekcijos puošia sodą nuo pavasario iki rudens.
* * *
Šiuo metu bendras sodo plotas – 13,754 ha, dendrariumas užima 8,5 ha, dendrologinis medelynas – 0,5 ha, lauko gėlių kolekcija – 1,5 ha. Likusią teritoriją užima kolekcinės oranžerijos, šiltlysvės, vejos, du tvenkiniai, ūkinis kiemas ir takų tinklas. Botanikos sodo kolekcijų fondą sudaro daugiau kaip 2,5 tūkstančio pavadinimų augalų – beveik visų pasaulio gamtinių zonų atstovų.
Botanikos sodas – gyva kolekcija: vieni augalai dėl vienų ar kitų priežasčių žūva, kiti sodinami. Klastingos klimato sąlygos ir pakankamų lėšų kolekcijai išlaikyti stoka – du veiksniai, nuolat persekiojantys visus Kaliningrado parkus, – kelia augalų rūšinės sudėties supaprastėjimo ir nuskurdimo grėsmę, su kuria metai iš metų drąsiai kovoja Botanikos sodo direkcija.
…Laiko bėgsmas ir jo sunkumai nejuntami tiems, kurie neskubėdami vaikšto po senų ir augančių medžių vainikais, šnabždančiais žmogui tik apie amžinybę ir grožį. Medis negali linkėti blogo, skųstis, dūsauti neaiškiais nepasitenkinimo protrūkiais. Paslaptinga, tyra, nesenstanti augalų gyvybinės jėgos aura ir gerosios magijos bangos čia nusileidžia ant neramių ir šurmulingų žmonių sielų.
Immanuelio Kanto Baltijos federalinio universiteto botanikos sodas 2024 m. atviras lankytojams nuo balandžio iki lapkričio kasdien, be pietų pertraukos ir poilsio dienų. Kasos dirba nuo 10 iki 18 val., vaikščioti po sodą galima iki 19.00. Oranžerijos atviros lankytojams antradieniais, trečiadieniais, ketvirtadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais (pirmadienis ir penktadienis – poilsio dienos). Oranžerijų darbo laikas – nuo 12.00 iki 16.00. Bilietų kainos:
Michailo Ogorodnikovo nuotrauka.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
