Medinė pilis, gavusi Šėneviko vardą, dar nebuvo baigta statyti, kai prie jos sienų atsirado sukilę prūsai. Pasak legendos, pilyje tebuvo vienas riteris su tarnu, o pilies vartus buvo galima atidaryti iš lauko, tačiau nežinoma jėga apakino prūsus, ir jie atsisakė užimti Šėneviką. Tiesa, tuo laimingi atsitiktinumai Žuvininkų likime ir baigėsi.
Numalšinus prūsų sukilimą, vietovė buvo perduota naudotis Ordinui, tikintis, kad Ordino pajėgos čia pastatys mūrinį įtvirtinimą. Tiksli mūrinės pilies statybos data nežinoma, tačiau greičiausiai ji prasidėjo 1280–1285 m. Taip atsirado „pilnoji“ keturių korpusų pilis su išplėtotu priešpiliu ir vandens grioviais. Sembos vyskupo pastangomis prie pilies sienų buvo įkurta gyvenvietė Bischofshausen (pažodžiui – „vyskupo namai“), kuri 1305 m. rugpjūčio 19 d. gavo miesto teises. O pats pavadinimas Bischofshausen iki XV a. palaipsniui virto Fischhausen.
Iš pradžių pilis stovėjo labai palankioje vietoje, nes tuomet sąsiauris tarp žemyno ir dabartinės Aistmarių nerijos buvo kaip tik priešais ją, vadinasi, pro šalį plaukdavo prekybiniai laivai. Miesto ir apylinkių raidai palankiai veikė pilies, kaip vyskupo rezidencijos, statusas. Be to, pilies neužpuldinėjo lietuviai, nes ji buvo giliame užnugaryje, saugoma to paties Karaliaučiaus.
Tačiau vėliau senąjį sąsiaurį užnešė smėlis, o naujasis atsivėrė ten, kur yra dabar, ir Žuvininkai iš karto neteko strateginės reikšmės. Po Didžiojo karo (1409–1411) ir pralaimėjimo Žalgirio mūšyje Žuvininkų miestiečiai, kaip ir kiti biurgeriai, buvo apkrauti didelėmis rinkliavomis skoloms ir kontribucijoms išmokėti. Be to, 1416 m. mieste siautė maras, nusinešęs daugybės miestiečių gyvybes, taip pat ir paties vyskupo Henriko IV fon Šauenburgo. Naujų nelaimių pilei atnešė Trylikos metų karas (1454–1466). Vyskupas Nikolajus II fon Šėnekas buvo nusprendęs, kad Sembos vyskupijai bus geriau po Lenkijos karūna, todėl prisidėjo prie Prūsų miestų sąjungos, tačiau prie Žuvininkų sienų pasiųstas Ordino Hanso fon Glaicheno būrys privertė vyskupą Nikolajų prisiekti ištikimybę Ordinui, kuris pilies gynybai skyrė nedidelę įgulą. Tačiau jei prieš šimtą metų Žuvininkai buvo giliame užnugaryje, tai dabar atsidūrė pačiame fronte, nes aktyviausi Vokiečių ordino priešininkai buvo Elbinge ir Dancige.
1456 m. Dancigo būrys išsilaipino iš laivų prie Žuvininkų, užpuolė miestą, jį apiplėšė ir sudegino. Būrio pajėgų nepakako pilei šturmu užimti, tačiau visiškai užteko, kad įgula būtų užblokuota pilyje, o apylinkės nusiaubtos. Ir nors užpuolikai netrukus buvo sumušti prie Lochštedo, grobį jie spėjo perkelti į laivus.
Po ketverių metų, 1462-aisiais, kol pagrindinės Ordino pajėgos apgulė Frauenburgą (Fromborką), jungtinis lenkų bei Elbingo ir Dancigo miestiečių būrys visiškai netikėtai kryžiuočiams vėl išsilaipino prie Žuvininkų, užėmė miestą, apiplėšė ir sudegino iki pamatų. Pilis vėl atsilaikė, tačiau pasibaigus karui aplinkinės sritys buvo visiškai nusiaubtos.
Po Ordino sekuliarizacijos Sembos vyskupas Georgas fon Polencas atsisakė savo įgaliojimų ir perdavė bažnytinį turtą kunigaikščiui. Vyskupo rezidencija – Žuvininkų pilis – buvo pritaikyta administraciniams poreikiams: čia įsikūrė hauptamto (apskrities) valdyba, gintaro ir pakrantės teismas. Pilis istorijoje dar mažiausiai tris kartus paliko savo pėdsaką: 1526 m. pilies koplyčioje kunigaikštis Albrechtas susituokė su Danijos Dorotėja, o nuo 1567 m. čia apsigyveno psichikos liga sirgęs Albrechto sūnus ir Prūsijos sosto įpėdinis Albrechtas Frydrichas. Pilyje jis gyveno iki pat savo mirties 1618 m. Galiausiai 1629 m. Žuvininkų pilyje vyko Švedijos karaliaus Gustavo II Adolfo ir kurfiursto Jurgio Vilhelmo derybos. Jos visų pasitenkinimui baigėsi sutarties pasirašymu, pagal kurią Prūsija Trisdešimties metų kare (1618–1648) išlaikė ginkluotą neutralitetą.
Tuo pat metu aplink karinę reikšmę praradusią Žuvininkų pilį buvo supilti bastioninio plano žemių pylimai, pavertę pilį nedideliu fortu, kuriame senasis Ordino statinys atliko citadelės vaidmenį.
Tačiau pati pilis kaip tik tuo metu ėmė sparčiai irti. Kai kurie statybos darbai buvo atlikti, pavyzdžiui, pakeisti stogo elementai, juolab kad medžioklių metu pilyje dažnai apsistodavo valdančiosios Hohencolernų dinastijos atstovai. Vis dėlto karaliaus Frydricho I nurodymu nuo XVIII a. pradžios pilies statiniai imti ardyti, o sugriautas mūras naudotas Piliavos tvirtovei ir aplink ją esančių vandens griovių krantams sutvirtinti. Taip Žuvininkai pakartojo Balgos pilies likimą. Iš pilies liko tik bokštas su laikrodžiu ir pietinis korpusas arba tik jo dalis. Be to, 1776 m. bokštas sudegė nuo žaibo ir po to sugriuvo. XIX a. pilies teritorijoje buvo pastatyti nauji pastatai nuomininkui gyventi, o išlikęs pietinis korpusas naudotas ūkio reikmėms ir darbininkams apgyvendinti. Nuo XIX a. pabaigos šie statiniai buvo saugomi kaip istorijos paminklai. Tašką Žuvininkų pilies istorijoje padėjo Antrasis pasaulinis karas. 1945 m. balandį puolant Sembos pusiasalį pilis atsidūrė 3-iojo Baltarusijos fronto junginių pagrindinio smūgio kryptyje. Pilies statiniai patyrė galingą ugnies poveikį, po kurio iš pietinio korpuso liko tik beformiai griuvėsiai. Po 1945 m. pilį dar šiek tiek „pakrapštė“ ieškodami plytų ir mitinių lobių. Mūsų laikais ją primena tik vienos korpuso sienos griuvėsiai, siekiantys pusantro aukšto. Visai tikėtina, kad po statybinių ir buitinių šiukšlių sąvartomis slypi išlikę rūsiai.
Nuotraukos puslapyje: Bildarchiv Ostpreußen, bildarchiv-ostpreussen.de
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
