Pasibaigus pagrindiniam statybų etapui, pilis buvo keturkampis, beveik kvadratinis (45x44 m) keturių pastatų kompleksas. Sienų aukštis ir storis, taip pat pačių pilies pastatų plotis rodo, kad jie buvo statomi ne vienu metu, o per gana ilgą laikotarpį.
Prie pilies glaudėsi priešpilis, maždaug dvigubai su puse didesnis už ją plotu. Tikėtina, kad, steigdamas naują komtūriją ir statydamas komtūro rezidencijai gana didelę pilį, ordinas tikėjosi apgyvendinti Nadruvos žemes kolonistais ir prūsų valstiečiais.
Tačiau nuolatiniai lietuvių antpuoliai ir laisvų žemių gausa kitose Prūsijos srityse neleido šių planų įgyvendinti. Netrukus paaiškėjo, kad negausi pavaldžių teritorijų valstietija nepajėgia pakankamai išlaikyti visos komtūrijos, todėl 1347 metais, po galingo ir niokojančio lietuvių puolimo, ji buvo panaikinta. Pilis tapo pflegerio pilimi, t. y. rangu žemesnio statuso, ir dabar buvo pavaldi Karaliaučiaus komtūrijai. Vis dėlto Įsrūčiui XIV a. ordino gyvenime teko svarbus vaidmuo. Viena vertus, jis buvo perkrovimo punktas ordino riteriams ir jo „svečiams“ – kryžiuočiams riteriams iš Europos, atvykdavusiems į Prūsiją dalyvauti žygiuose į Lietuvą, – keliaujant link sienos su Lietuva prie Ragainės (Nemano). Yra žinių, kad prieš tokį žygį Įsrūtyje viešėjo būsimasis Anglijos karalius Henrikas IV. Kita vertus, Įsrūtis buvo priešakinis ordino įtvirtinimas, pasitinkantis lietuvių antpuolius. Ir jei pirmasis vaidmuo pflegerijai nešė šiokių tokių pajamų, tai antrasis grėsė nuniokojimu.
Įsrūtis ilgą laiką liko itin pavojinga tarnybos vieta. Užtenka paminėti, kad lietuviai pilį puolė 1347-aisiais, 1366-aisiais, 1367-aisiais, 1376-aisiais ir 1403-iaisiais metais, o mažiausiai du kartus – 1367-aisiais ir 1376-aisiais – ji buvo paimta ir sudeginta. Dar kartą pilis buvo apgulta ir sugriauta 1457-aisiais per ordino Trylikos metų karą (1454–1466) su Prūsijos miestų savivaldomis.
Po Vokiečių ordino sekuliarizacijos Įsrūtis neteko karinės reikšmės, tačiau įgijo administracinę. Prie pilies augo gyvenvietė, 1583-iaisiais gavusi miesto teises. Pati pilis XVI a. pabaigoje tapo kameramto centru; jam buvo pavaldūs 13 valsčių – šulcenamtų. Pilyje veikė administracinės institucijos, tarp jų teismas ir kalėjimas priešpilio bokšte. Poreikis apgyvendinti čia valdininkus lėmė ne vieną pilies pastatų perstatymą. Napoleono karų metu pilis buvo pertvarkyta į maršalo Ney prancūzų korpuso kareivines, o 1812-aisiais Napoleonas įsakė patalpas įrengti ligoninei.
Nuo XIX a. pabaigos Įsrūčio pilyje buvo įsikūrusios ulonų pulko kareivinės, teismo institucijos, o dalis patalpų buvo skirta muziejui.
1945 metais Raudonajai armijai užimant Įsrūtį pilis buvo apšaudyta ir iš dalies sudegė. Po karo išlikusios patalpos buvo naudojamos ūkio reikmėms, nė karto neremontuotos ir toliau iro. 1960-ųjų viduryje pilyje buvo vykdomi masiniai sunykusių pastatų griovimo darbai, nugriauta dalis pilies sienų ir priešpilio bokštas. Tokia padėtis truko iki 1990-ųjų; per tą laiką visiškai sugriuvo šiaurinis pilies flygelis, o iš kitų liko tik laikančiųjų sienų dalys. Labiau pasisekė priešpilio pastatams, kurie išliko iki mūsų dienų.
Šiuo metu pilyje veikia NVO fondas „Dom-Zamok“. Organizacija rengia ir įgyvendina švietimo, kultūros ir mokslo projektus, taip pat eksperimentuoja su naujomis veiklos formomis turizmo ir laisvalaikio srityse.
Pilyje įkurti ir nuolat veikia: istorijos laboratorija, taikomosios kultūrologijos centras, tarptautinio bendradarbiavimo centras, dailės galerija, istorijos ir meno klubas. Muziejaus ekspozicijoje, pristatančioje miesto istoriją, yra Groß Jägersdorfo mūšio diorama.
Iliustracijos: Bildarchiv Ostpreußen, bildarchiv-ostpreussen.de, Michailas Ogorodnikovas
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
