XIV a. pradžioje Ordinas ėmė turėti nemažai lėšų savo įtvirtinimams modernizuoti, o naujasis priešas – Lietuvos kunigaikščiai su būriais, sustiprintais karių iš rusų žemių ir Ordos, – akivaizdžiai parodė, kad mediniai pilys jam rimtesnės kliūties nesudaro. Todėl 1360 m., po dviejų niokojančių lietuvių antpuolių 1347 ir 1352 metais, Labguvos pilis buvo „iš pagrindų“ perstatyta iš akmens – pilis išėjo nedidelė, bet turėjo keturis korpusus ir du keturkampius bokštus. Tuo pat metu prie Labguvos pilies buvo pastatytas netaisyklingos formos priešpilis, tolimai primenantis apskritimo ketvirtį. Priešpilyje buvo vartai su virš jų iškilusiu bokštu, taip pat pastatyta šv. Jurgio bažnyčia, kaip ūkinis pastatas išlikusi iki 1880 metų. Labguvos pilies dancigas buvo įmontuotas į sieną. Pirmuosiuose aukštuose buvo ūkinės ir tarnybinės patalpos, tarp jų virtuvė ir kepykla. Antrajame – gyvenamosios patalpos, susirinkimų ir ceremonijų salė, remteris.
XIV–XVI a. Labguvos pilyje buvo įsikūrusi kanalo, vėliau pavadinto Großer Friedrichsgraben (Polesko kanalu), statybos administracija.
Kanalas buvo baigtas iki 1410 metų, tačiau dar 120 metų po to jis buvo platinamas ir periodiškai valomas. Tai buvo tiems laikams unikalus darbas, kurio tikslas – užtikrinti patikimą laivybą nuo Karaliaučiaus iki Ragainės neišplaukiant į jūrą ar į marias. Įdomu, kad kurį laiką kanalo darbams vadovavo moteris, vardu Katharina Truchsess von Wetzhausen (mirė 1526 m.).
Trylikos metų karo (1454–1466) metu Labguva liko ištikima Ordinui. Pačioje karo pradžioje pilį puolę Prūsų sąjungos būriai iš Vėluvos (Znamenskas) ir Allenburgo (Družba) apylinkių susidūrė su deramu jos įgulos pasipriešinimu. Paimti pilies jiems nepavyko.
Po Ordino sekuliarizacijos Labguvos miestas tapo amto centru, o to paties pavadinimo pilis buvo padovanota kaip vestuvių dovana pirmajai Albrechto žmonai Dorotėjai, vėliau, Dorotėjai mirus ir Albrechtui vedus antrą kartą, ji atiteko antrajai žmonai – Onai Marijai.
Valdant Didžiajam kurfiurstui Frydrichui Vilhelmui, Labguvos pilis tapo aplink ją pastatytos to paties pavadinimo tvirtovės citadele. Nuo 1818 m. čia buvo landrato – Labguvos apskrities vadovo – rezidencija, pilyje taip pat veikė teismas ir kalėjimas. Priešpilis buvo iš dalies nugriautas, grioviai taip pat iš dalies užpilti. Tačiau pati pilis architektūriniu ir istoriniu požiūriu išliko gana patraukli.
1945 m. pilis buvo pritaikyta kalėjimui. Šią paskirtį ji atliko iki 1963 m., kai joje kilo gaisras. Tačiau net ir po gaisro, kaip matyti iš nuotraukų, išliko fachverkinės sienos, dalis čerpių stogo. Iš priešpilio dar buvo likęs vartų bokštas ir gynybinių sienų liekanos. Vėliau pastatą naudojo Leningrado žemės ūkio instituto filialas Poleske, paskui jis buvo atiduotas gamyklai „Jantar“ gamybinėms patalpoms. Perstatant pilį dirbtuvėms, nukentėjo vidaus patalpos, išorės sienos, buvo nugriautos gynybinės sienos ir vartų bokštas. Dešimtajame dešimtmetyje pilis tapo savivaldybės nuosavybe. Viename jos kampe įsikūrė miesto muziejus, likusiose patalpose – įvairios komercinės įstaigos. Šiuo metu muziejus faktiškai neveikia. Išliko ordino laikų rūsiai ir kai kurie ordino laikų patalpų elementai.
Nuotraukos puslapyje: Bildarchiv Ostpreußen, bildarchiv-ostpreussen.de
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
