Jei būsimąją Ordino sostinę tuo metu būtų aplankęs koks nors kilmingas feodalas iš Prancūzijos ar Šiaurės Italijos, jis būtų pastebėjęs, kad Marienburgo pilis gana didelė, tačiau pagal Vakarų Europos mastus nepakankamai įtvirtinta. Pilies bokštai per ankšti, kad juose tilptų daugiau gynėjų, o jų konstrukcija neleidžia visapusiškai kontroliuoti erdvės po sienomis. Korpusų sienos galingos ir aukštos, tačiau neturi tuo metu į madą įėjusių kabančių šaudymo angų – mašikulių. Pro jas, nerizikuojant būti pašautam priešo strėle, galima buvo mesti jam ant galvos akmenis, pilti verdančią dervą ar srutas. Vis dėlto į tokį priekaištą pilies komtūras būtų atsakęs, kad viskas pastatyta itin racionaliai. Papildomiems gynybiniams elementams reikia pasitelkti pirmarūšius architektus, o tai gerokai pabrangina statybas. Juolab kad net kaimynai lenkai menkai teišmanė sumanaus pilių šturmo meną – priešįtvirtinimių ir apgulties bokštų statybą, įvairių svaidomųjų pabūklų naudojimą sienoms griauti, o lietuviai ir prūsai jo visai neišmanė. Todėl net nedidelė mūrinės pilies, kurios sienų neįmanoma padegti, įgula, turėdama pakankamai maisto atsargų ir veikiantį šulinį, galėjo labai ilgai atsilaikyti prieš pagonis. Ir čia erdvūs sandėliai buvo svarbesni nei bokštų skaičius.
Jei įgulą sudarė bent dešimt ar dvidešimt riterių ir šimtas pėstininkų knechtų, Ordino broliai mieliau spręsdavo reikalus su nepatyrusiu priešu atvirame mūšyje, aikštėje prieš pilį, nes sunkiųjų šarvų ir kovinio parengimo pranašumas buvo net reikšmingesnis už mūro sienų apsaugą.
1280-aisiais pilis buvo apjuosta gynybine siena. Tuo pat metu į pilį perkeltas vienuolynas, o gynybinės sienos ribose įrengtos vienuolyno kapinės. Prie pilies dar 1276 m. atsirado gyvenvietė, kuriai 1278 m. suteiktos miesto teisės. Iki XIII a. pabaigos prie keturių korpusų kvadrato pristatytas danckeris ir didelis gynybinis bokštas. Iš šiaurės rytų prie pilies pristatytas priešpilis. Apskritai iki 1309 m. Marienburgas vystėsi kaip tipiška komtūrijos pilis. Kai 1308 m. buvo užimtas Dancigas, o netrukus pagal Soldino sutartį prijungtas ir visas Rytų Pamarys, magistrui Zygfridui fon Feuchtwangenui tapo aišku, kad Ordinui gerai sekasi tik Prūsijoje. Be to, aktyviau imtis prūsiškosios krypties ragino Prūsijos landmeisteris Henrikas fon Plockė – Ordine labai autoritetinga asmenybė. Todėl 1309 m. Ordino sostinė ir didžiojo magistro rezidencija persikėlė iš Venecijos į Marienburgą.
Marienburgo pasirinkimas Ordino sostine buvo pagrįstas: pilis, viena vertus, buvo nepasiekiama Ordino žemes puldinėjusiems lietuvių pagonims, kita vertus, stovėjo gyvybingiausiame valstybės regione. Oficialiai Marienburgas Ordino sostine paskelbtas 1309 m. rugsėjo 14 d.
Suprantama, kad sostinės statusas neišvengiamai turėjo paveikti ir pačią pilį. Reikėjo apgyvendinti daugybę valdininkų, tarnų ir karių, priimti oficialias delegacijas ir pasiuntinybes, todėl Marienburgo pertvarka prasidėjo jau tais pačiais 1309 metais. XIV a. ketvirtajame dešimtmetyje pilis įgijo trijų dalių struktūrą: ją sudarė Aukštutinė pilis, t. y. rekonstruoti seniausi pastatai, Vidurinė pilis, įsikūrusi buvusio priešpilio vietoje, ir Žemutinė pilis, kuri vietoj senojo priešpilio tapo ūkine ir sandėlių teritorija. Aukštutinėje pilyje buvo pastatyta Šv. Onos koplyčia, vėliau tapusi beveik visų didžiųjų magistrų palaidojimo vieta. Tačiau tradicija laidoti čia Ordino vadovus susiformavo ne iš karto. Pats sostinės perkėlimo iniciatorius Zygfridas fon Feuchtwangenas 1311 m. buvo palaidotas Kulmsee (Chełmža). Jo įpėdinis Karlas fon Tryras 1324 m. palaidotas gimtinėje, Tryre. Werneris fon Orselnas ir Liudvikas fon Braunšveigas atgulė Marienverderio (1330) ir Karaliaučiaus (1335) katedrose. Tik 1341 metais Šv. Onos koplyčioje buvo palaidotas Dietrichas fon Altenburgas. Tačiau laidojimas Marienburge tradicija tapo dar po dešimties metų, palaidojus Heinrichą Dusemerį, nes prieš jį valdžiusio Ludolfo Königo paskutinė poilsio vieta buvo Marienverderis.
Pagrindinis Marienburgo pilies gyvenimas vyko Vidurinėje pilyje, kurioje buvo įsikūrusi pati magistro rezidencija, dar vadinama didžiojo magistro rūmais. Ši Marienburgo dalis daugiausia pastatyta valdant Heinrichui Dusemeriui (1345–1351), kuris negailėjo lėšų, kad Marienburgas įgytų įspūdingo masto pilies statinius ir prabangius interjerus. Didžiojoje Vidurinės pilies refektorijoje tilpo iki 400 žmonių. Konvento salės sienoms tapyti buvo naudojami nepaprastai brangūs žali dažai, viduramžiais gaminami iš moliuskų. Apskritai visas milžiniškas kompleksas ir jo puošyba turėjo pabrėžti Ordino galybę. Ir būdinga, kad Marienburgo pilies didybė augo kartu su paties Kryžiuočių ordino didybe ir kartu su ja buvo prarasta.
Įdomu, kad nuo Miglotojo Albiono iki Baltijos krantų viduramžių pilys buvo statomos pagal tą patį principą: užpuolikai turėjo šturmuoti kliūtį po kliūties, užimti vieną gynybos ruožą po kito. Antai ginkluotam būriui, išdrįsusiam užimti Marienburgo pilį iš vakarų, mažiausiai apsaugotos pusės, būtų tekę įveikti pusantros dešimties įtvirtintų vartų, keturis pakeliamuosius tiltus ir išlaužti tris nuleidžiamąsias geležines grotas.
Įdomu ir kas kita: per visą šimtmečių tūkstančių Europos pilių šturmų istoriją atvejų, kai šturmuojantieji iš tiesų įveikdavo kliūtį po kliūties ir galiausiai apsupdavo įgulos likučius citadelėje – donžone ar bergfride, buvo vos keli. Tai ką, pilių gynybos sistemos kūrėjų apsiskaičiavimas? Vargu. Greičiausiai tai psichologinis ginklas, juk tie patys lenkų pasiuntiniai ne kartą lankėsi audiencijose pas didįjį magistrą. Kiekvieną kartą juos vesdavo painiu keliu, nuleidžiant ir pakeliant tiltus bei grotas, atrakinant spynas geležimi kaustytose duryse, prižiūrint sargybiniams daugybėje bokštų ir bokštelių. Ir jie, grįžę iš Marienburgo, pranešdavo karaliui, kad ši pilis – tikri plytiniai spąstai, kurių šturmu paimti tiesiog neįmanoma. Beje, dar vienas dalykas. Visos šios gausios kliūtys 1361 metais nesugebėjo išlaikyti pilies požemyje Lietuvos kunigaikščio Kęstučio. Nes vienas išdavikas pilies įguloje gali paversti niekais visą jos kūrėjų išmonę.
Iki 1409–1411 metų Didžiojo karo jis buvo visiškai pastatytas. Ordinui pralaimėjus Žalgirio mūšį, lenkų ir lietuvių kariuomenė nusprendė vienu ypu užbaigti karą ir patraukė į Ordino sostinę. Pagal visus apskaičiavimus, Marienburgo užėmimas jau nebebuvo neįveikiamas uždavinys. Marienburge buvo likusi negausi, maždaug 50 riterių, kryžiuočių ir vengrų bajorų įgula, kuri, gavusi žinią apie visišką Ordino kariuomenės sutriuškinimą ir didžiojo magistro Ulricho fon Jungingeno žūtį, nusiminė ir praktiškai prarado kovingumą. Tačiau Lenkijos karalius Vladislovas pagal nugalėtojų paprotį teikėsi praleisti mūšio lauke tris dienas. Paskui vyko žuvusių lenkų ir kryžiuočių laidotuvės. Tik 1410 metų liepos 18 dieną karaliaus kariuomenė priartėjo prie Marienburgo. Tačiau ten jau buvo spėjęs atvykti Schwetzo komtūro Heinricho fon Plaueno būrys: šis, vos gavęs žinią apie Ordino sutriuškinimą, numatė priešo planus ir su kariuomene išžygiavo į Marienburgą jo ginti. Jau liepos 18 dieną jis buvo pilyje ir pirmiausia įsakė sudeginti miestą, kad juo negalėtų pasinaudoti apsistoti lenkai ir lietuviai. O Vladislovas neskubėjo: pakeliui užiminėjo antraeiles pilis, priiminėjo pilių ir miestų, norėjusių savo noru pasiduoti Lenkijos karūnai, pasiuntinius. Tik liepos 25 dieną Vladislovo kariuomenė priartėjo prie Marienburgo. Kitą dieną buvo surengtas pirmasis šturmas, tačiau jis nepavyko. Po to pilis buvo apšaudoma artilerija. Net primityvi XV a. pradžios artilerija parodė, kad plytiniai įtvirtinimai negali ilgai atlaikyti jos ugnies. Dėl nedidelio lenkų pabūklų skaičiaus akmeniniai sviediniai pilies pastatams lemtingos žalos nepadarė, tačiau gynėjus gerokai įbaugino. Vienas akmeninis sviedinys, apgadinęs Vidurinės pilies vasaros remterį, vėliau buvo įmūrytas į jo sieną tiems įvykiams atminti. Kita vertus, ir Ordino artilerija netylėjo ir su permainingomis sėkmėmis šaudė akmeniniais sviediniais į lenkų kariuomenės pusę. Apgultis užsitęsė. Kryžiuočiams per parapijos kunigą pavyko išgabenti iš pilies Ordino iždą ir už tuos pinigus pasisamdyti samdinių kariuomenę.
Marienburgo interjerai stulbina vaizduotę! Jau XV amžiuje ten buvo šildomos grindys! O kokios lubos!
1410-ųjų rugsėjo 9 dieną jungtinę apgulties kariuomenę paliko lietuviai. Paskui, netikėdami sėkme, ėmė išvykti ir lenkų kunigaikščiai. Karaliui neliko nieko kito, kaip nutraukti apgultį ir pradėti grįžti į Lenkiją. Taip Heinrichas fon Plauenas pelnė „Marienburgo gelbėtojo“ vardą, o patį Marienburgą buvo galima laikyti Ordino gelbėtoju, nes jam žlugus Didžiojo karo baigtis būtų buvusi visai kitokia.
O ši baigtis, kaip ne kartą minima, buvo gana pakenčiama, turint omenyje, kad kariniu požiūriu Ordinas buvo sutriuškintas ir tolesni karo veiksmai jam sėkmės nežadėjo. Teritoriškai Ordinas prarado tik pačią naujausią savo įsigytą žemę – Žemaitiją, ir tai tik Lenkijos karaliaus Vladislovo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro valdymo laikotarpiui. Be to, 100 tūkstančių Prahos grašių kontribucija karaliaus naudai Ordino vadovams apskritai atrodė antraeilis taikos sutarties straipsnis. Tačiau būtent šie pinigai galiausiai padarė tai, ko nepajėgė padaryti visa lenkų ir lietuvių kariuomenė, – sunaikino Ordiną kaip savarankišką valstybę, suardė jo vientisumą, tiek teritorinį, tiek socialinį.
Laikotarpis tarp Didžiojo ir Trylikos metų karo (1411–1454) Ordinui ir jo sostinei Marienburgui buvo politinių, finansinių ir pilietinių krizių virtinė. Atėjus laikui mokėti pirmąjį kontribucijos trečdalį paaiškėjo, kad Ordinas pinigų neturi, iždą, miestus ir valstiečius nualino karas, o be kontribucijos Ordinas dar buvo skolingas ir pagal vidaus bei užsienio paskolas. Magistras Heinrichas fon Plauenas pasielgė taip, kaip šimtmečiais elgėsi visi Europos valdovai, – skolai padengti įvedė specialų mokestį, palietusį visus valstybės gyventojus, bet visų pirma miestus ir pačius Ordino riterius. Atsakydamas į tai, jis dėsningai susilaukė opozicijos tiek pačiame Ordine, tiek miestuose. Sukilo Dancigas – svarbiausias Ordino pajamų šaltinis, paskui prie maišto prisidėjo Rehdenas, suaktyvėjo antikryžiuotiška „Driežo sąjunga“. Į tai magistras turėjo vienintelį atsakymą: karinė ekspedicija, teismas, vadeivų egzekucija. Tačiau po to, kai buvo nuteistas Rehdeno komtūras, magistras neteko paramos ir Ordino viršūnėje. Plauenas žengė precedento neturintį žingsnį – ėmė rengti pasitarimus su miestiečiais ir smulkiąja bajorija, o 1412 metais įsteigė „Žemių tarybą“, kuri tapo pirmuoju bandymu įtraukti miestų atstovus į valstybės valdymo sistemą.
Kolonas Marienburgo Aukštutinės pilies kieme puošia gausūs bareljefai ir horeljefai.
Tačiau šis „demokratinis žingsnis“ iš tiesų pakenkė magistro autoritetui – dabar Heinrichu fon Plauenu buvo nepatenkinti visi: Ordino broliai, Livonijos krašto magistras, miestų patricijatas, dvasininkija. Žibalo į ugnį pylė Lenkijos karalius, siuntinėjęs popiežiui ir imperatoriui raštus su pasiūlymu apskritai panaikinti Ordiną, nes Pabaltijyje jam neliko jokių uždavinių.
Magistras privalėjo reaguoti į tokią provokaciją ir pradėjo priešlaikinius karo veiksmus prieš Lenkiją. Pats magistras dėl ligos liko Marienburge, o tai jo autoriteto kariuomenės sluoksniuose nepadidino. Galiausiai karo vadovybė parsivedė kariuomenę atgal, o magistro iniciatyva susirinkusi kapitula stojo prieš jį, apkaltino Plaueną išdavyste, neatleistinomis klaidomis ir galų gale privertė jį „savanoriškai“ atsisakyti valdžios. Fon Plauenas buvo išsiųstas į Dancigo kalėjimą, o magistru tapo sąmokslininkų vadas Michaelis Kiuchmeisteris fon Šternbergas. Taip Marienburge įvyko pirmasis ir paskutinis sostinės istorijoje valstybės perversmas. Iki šiol lieka neaišku, kaip vėliau buvo palaidotas Heinrichas fon Plauenas. Neilgai prieš mirtį jis buvo visiškai reabilituotas ir, Ordino kronikų duomenimis, palaidotas Šv. Onos koplyčioje Marienburge. Šis faktas minimas visose Heinricho fon Plaueno biografijose. Tačiau atvėrus kriptą paaiškėjo, kad fon Plaueno kapas tuščias. O 2007 m. lenkų archeologai Kvidzyno (Marienverderio) katedroje atvėrė kriptą su trimis Ordino laikotarpio palaidojimais. Viename iš jų antropologai atpažino 27-ąjį Kryžiuočių ordino didįjį magistrą. Dabar jo palaidojimas Marienverderyje laikomas visuotinai pripažintu faktu.
Vidiniai Ordino nesutarimai, dideli mokesčiai, nuolatinis Lenkijos spaudimas lėmė Trylikos metų karą (1454–1466), kuriame vienoje pusėje kovojo Ordinas ir jam ištikimi miestai, kitoje – Prūsų sąjunga, t. y. miestai, norėję išsivaduoti iš Ordino valdžios, ir jiems aktyviai padėjusi Lenkija. Be to, miestai kartais po kelis kartus pereidavo iš vienos pusės į kitą – priklausomai nuo to, kieno kariuomenė atsidurdavo prie jų sienų. Įsitikinę Ordino priešininkai ir Prūsų sąjungos ramstis buvo Dancigas (Gdanskas) ir Elbingas (Elblongas).
Žvelgiant iš šiandieninės valstybinės perspektyvos, Prūsų sąjungos veiksmai, kuriais siekta suardyti Kryžiuočių ordino valstybę ir pereiti Lenkijos karūnos valdžion, atrodo kaip neabejotina išdavystė. Tačiau tuo metu tai buvo įprastas reiškinys, nes vasalinė priklausomybė reiškė kur kas daugiau nei tautinė. Be to, Prūsijos miestų gyventojų tautinė sudėtis buvo marga: būta lenkų, lietuvių, etninių prūsų.
Jei trys po Heinricho fon Plaueno ėję didieji magistrai – Michaelis Kiuchmeisteris (1414–1422), Paulius fon Rusdorfas (1422–1441) ir Konradas fon Erlichshauzenas (1441–1449) – rinkosi bendradarbiavimo su miestais, o vėliau ir su Prūsų sąjungos atstovais kelią, tai kitas magistras Liudvikas fon Erlichshauzenas buvo Ordino valdžios monopolio šalininkas, o su miestais kalbėjosi išimtinai diktato pozicijomis. Atsakydami Prūsų sąjungos atstovai pasiuntė Lenkijos karaliui Kazimierui IV raštą, siūlydami priimti juos savo globon. 1454 m. kovo 6 d. Lenkijos pusė paskelbė inkorporacijos aktą, pagal kurį Prūsų sąjungos miestai ir jiems priklausiusios teritorijos buvo įjungtos į Lenkijos sudėtį. Sukilę miestiečiai apsupo artimiausias Ordino pilis, reikalaudami, kad riteriai jas paliktų ir perduotų sukilėliams. Atsakydamas Ordinas pradėjo karo veiksmus, nors jiems buvo visiškai nepasirengęs. Nuo pat pradžių Ordinas patyrė pralaimėjimą po pralaimėjimo. Reikėjo samdinių kariuomenės, tačiau jai trūko pinigų. Marienburgą lenkai apgulė dar 1554-aisiais. Tuo metu pilis jau buvo apjuosta išoriniais žemės įtvirtinimais, kuriuose stovėjo artilerija. Tai buvo laikmečio dvasia: artilerijos ir rankinių šaunamųjų ginklų raidos laikotarpiu Europos fortifikatoriai dar nebuvo pasirengę atsisakyti senųjų pilių, todėl juosdavo jas išoriniu žemės pylimu su redutais, bastėjomis ir bastionais, kurie ir atlaikydavo apgulėjų ugnį. Apgulant Marienburgą taip pat buvo naudojami parako pabūklai.
Pamažu Ordinas ėmė taisyti padėtį karo veiksmų teatruose. Tačiau dabar pagrindine problema tapo pinigų stygius ižde. Prasidėjo Ordino valdų išpardavimas, kad bent kaip nors būtų surinkta lėšų samdiniams. 1456 m. padėtis pasiekė tokį tašką, kad didysis magistras, dengdamas skolą čekų samdiniams, įkeitė jiems sostinę – Marienburgo pilį, o pats išvyko į Karaliaučių. 1457 m., kai prie Marienburgo priartėjo lenkų kariuomenė, samdiniai jį tiesiog pardavė, ir formaliai jie turėjo tam visišką teisę. 1466 m. Ordinas visiškai išseko ir paprašė taikos. Lenkijos pusė ir ypač kare dalyvavę miestai taip pat buvo smarkiai nualinti karo veiksmų ir karinių išlaidų. Tais pačiais metais buvo pasirašyta Antroji Torunės taika, pagal kurią Ordinas neteko suvereniteto ir didžiosios dalies savo teritorijų. Lenkijai atiteko ir buvusi Ordino sostinė – Marienburgas.
Cepelinas virš Marienburgo. Kadaise Prūsijoje jie skraidydavo tarp miestų, kaip dabar lėktuvai.
Perėjusi Lenkijos valdžion, Marienburgo pilis, dabar vadinama Malborku, prarado buvusią didybę. Pati pilis liko tokia pati, tačiau jos statusas gerokai sumenko. Dabar pilis tapo tik viena iš daugelio karališkųjų rezidencijų, delegacijų susitikimų ir pasiuntinybių priėmimo, pokylių ir iškilmių vieta. Pilies teritorijoje taip pat veikė dirbtuvės, arsenalas, buvo dislokuota gausi įgula.
1618 m. Malborko katedra buvo perduota jėzuitams. 1626 ir 1656 m. pilį užėmė švedai. Čia pat 1656 m. birželio 29 d. Brandenburgo kurfiurstas ir kunigaikštis Prūsijoje Frydrichas Vilhelmas („Didysis kurfiurstas“), spręsdamas Prūsijos suvereniteto klausimą, pasirašė Marienburgo sutartį, pagal kurią kunigaikštystė (Frydricho Vilhelmo sumanymu – laikinai) tapo Švedijos karaliaus lenu. Per ilgą Lenkijos ir Švedijos karų laikotarpį Malborkas ne kartą atsidūrė karo veiksmų zonoje, tačiau sugriautas nebuvo.
Jau po Lenkijos padalijimo 1772 m. Marienburgo pilies tykojo naujas pavojus – ji imta aktyviai naudoti ūkinei veiklai, dalis patalpų buvo perstatyta, dalis išardyta plytoms. Ardyti pilį oficialiai uždrausta tik 1804 m. – po to, kai metais anksčiau Karaliaučiaus studentas Maksas fon Šenkendorfas per spaudą kreipėsi į visuomenę, reikalaudamas išsaugoti viduramžių paminklą. Prūsijos karai su Napoleonu pakoregavo Marienburgo gelbėjimo planus. Tačiau jiems pasibaigus, 1816 m., prasidėjo pilies restauracija, daugiausia iš aukų. Restauracija baigta 1850 m. Pilis vėl atgavo buvusį grožį. 1872 m. čia netgi buvo minimos Vakarų Prūsijos prijungimo prie Vokietijos 100-osios metinės. Iškilmėse dalyvavo kaizeris Vilhelmas I. Pilies rekonstrukcija tęsėsi ir po šių iškilmių. Darbams vadovavo pilies istorijos specialistas Konradas Štainbrechtas.
Nacistinėje Vokietijoje požiūris į Kryžiuočių ordiną ir jo paliktus statinius buvo dviprasmiškas. Viena vertus, vokiečių nacizmo ideologai brėžė tiesiogines istorines paraleles tarp Trečiojo reicho ir Ordino valstybės, naudojo ordino simboliką, mitologizavo ordino istoriją. Kita vertus, jie atsiribodavo nuo Ordino, prisimindami gana negarbingą jo galą ir vasalinę priklausomybę nuo Lenkijos. Be to, naciai manė, kad jaunimui daug naudingiau pažinti šiuolaikines realijas nei knaisiotis prieštaringoje praeityje. Vis dėlto išlikusius ordino statinius nacių struktūros naudojo gana aktyviai ir su ideologine potekste. Antai didžiojo magistro rūmuose Marienburge ne kartą rinkdavosi nacių partijos nariai į įvairias ceremonijas, o pilies teritorija buvo naudojama kaip vietos Hitlerjugend ir „Vokiečių merginų sąjungos“ skyrių vasaros stovykla. Beje, toks istorinių statinių panaudojimas ir kituose reicho regionuose nebuvo retenybė.
Marienburgas – didžiausia pasaulyje iš plytų pastatyta pilis.
Raudonosios armijos daliniams artėjant prie Marienburgo, naciai paskelbė Marienburgo pilį tvirtove. Šiame sprendime buvo daug propagandos, bet mažai karinės prasmės. Skirtingai nei Karaliaučių, Marienburgą iš pradžių bombardavo sovietų tolimoji aviacija, kurią derėtų vadinti taktine, o ne strategine, kaip britų. Paskui sekė artilerijos apšaudymas ir šturmas, taip pat pasitelkiant aviaciją.
Dėl viso to, pasibaigus mūšiams dėl Marienburgo, pilis virto griuvėsių krūva, kurioje vos buvo galima įžiūrėti buvusius pilies pastatus. Tačiau jau 1940-ųjų pabaigoje lenkai išminavo teritoriją, išvalė dalį griuvėsių ir užkirto kelią į pilį statybinių medžiagų medžiotojams. 1950-ųjų pabaigoje Malborke buvo įkurtas visuomeninis pilies atkūrimo komitetas, kurį sudarė vietos istorikai, kultūros veikėjai ir kraštotyrininkai. 1961 m. įsteigtas Pilies muziejus. Pilies rekonstrukcija truko daugelį metų ir nebaigta iki šiol. 1997 m. Malborko pilis įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Specialistai pažymėjo didelį atkurtų pilies pastatų autentiškumą. 2014–2016 m. restauratoriai baigė atkurti pilies katedrą, arba, kaip ji dabar vadinama, Švč. Mergelės Marijos pilies bažnyčią. Pilies komplekso rekonstrukcija dar nėra visiškai užbaigta. Tačiau ir dabartinio pavidalo Marienburgo pilies muziejaus kompleksas yra statinių mastu ir ekspozicijų išsamumu stulbinantis objektas, kasmet traukiantis šimtus tūkstančių turistų iš įvairių šalių.
Iliustracijos: Bildarchiv Ostpreußen, bildarchiv-ostpreussen.de, Michailas Ogorodnikovas
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
