1252 m. rugpjūčio 1 d. vyskupijos kanceliarija išleido dokumentą, patvirtinantį liepos 29 d. sutartį. Pagal ją vyskupas įsipareigojo penkerius metus, skaičiuojant nuo statybų pradžios, remti Ordiną pinigais ir kasmet skirti darbams 500 žmonių. Pasibaigus sutartam terminui, pilį, miestą ir aplinkines žemes šalys turėjo pasidalyti – dvi dalys atitekdavo ordinui, viena – vyskupijai. Tais pačiais 1252-aisiais pilis jau buvo pastatyta. Tai buvo gana gremėzdiškas medinis statinys, kuris netrukus sudegė per žemaičių puolimą. Jo vietoje gana greitai iškilo mūrinė pilis, o po jos sienomis – Memelio miestas, pavadintas upės, prie kurios žiočių jis buvo įkurtas, vardu (dabar – Nemunas, vok. Memel).
Pagal sutartį Memelio pilyje turėjo būti kalamos monetos, kurios galiotų visoje Kuršo diecezijoje (vyskupijoje), o Ordino ir vyskupo pavaldiniai turėjo teisę laisvai prekiauti visame Kurše.
1253 m. vasario 8 d. dokumentais buvo patvirtintos miesto ribos; trečdalis miesto pagal sutartį atiteko vyskupui. Tokia dvasinės ir pasaulietinės valdžios vienybė turėjo strateginę reikšmę ir buvo aiškinama gana palankia Memelio padėtimi: miestas buvo jungiamoji grandis tarp Vokiečių ordino valdų Prūsijoje ir Livonijos ordino žemių Pabaltijyje. Tų pačių metų vasarą žemaičių ir sembų kariuomenė apgulė Memelio pilį, tačiau jos paimti nepavyko. Atsakydamas magistras fon Zainas nusiaubė žemaičių žemes, o rudenį pilį perstatė ir sustiprino.
Iš pradžių Memeliui buvo lemta tapti viso Kuršo sostine, nes ten ketinta įkurti ne tik vienintelę šioje provincijoje kalyklą, bet ir Kuršo katedros kapitulos rezidenciją. Kalbant apie naujosios bendruomenės vidaus santvarką, iš pradžių buvo numatyta jai suteikti Dortmundo miesto teisę. Ordinas netgi buvo linkęs pavadinti miestą Naujuoju Dortmundu. Tačiau 1257 m. Memelis gavo Liubeko teisę. Ji buvo gana griežta, ypač kalbant apie bausmes už valstybinius nusikaltimus. Pavyzdžiui, pinigų padirbinėtojai buvo baudžiami mirtimi „išverdant verdančiame vandenyje arba nuplėšiant galvos odą“. Be to, Memelis turėjo tapti kolonistų įsikūrimo vieta ir atlikti „vartų“ į Livoniją vaidmenį. Iki 1258 m. mieste jau stovėjo dvi bažnyčios. Viena (Šv. Jono) aptarnavo dar negausius kolonistus, vokiečių miestiečius, o kita (Šv. Mikalojaus) – lietuvius iš apylinkių. Pilies Šv. Marijos bažnyčia atsirado kiek vėliau ir stovėjo katedros kapitulos teritorijoje.
Pagrindinio kolonizacijos organizatoriaus vaidmuo teko Liubekui – tai liudija raštas, kurį 1261 m. balandžio 27 d. Ordino vicelandmeisteris Livonijoje nusiuntė Liubeko valdžiai ir gyventojams. Jame buvo raginama dar iki žiemos atvykti jūra į Memelį. Ordinas žadėjo suteikti naujakuriams lenu „tuščias žemes, anksčiau priklausiusias nužudytiems kuršiams atskalūnams. Skiriamos žemės dydis priklausė nuo kolonistų luominės padėties. Didžiausias sklypas (40 saksiškų hubų) buvo skiriamas riteriui arba „doram miestiečiui, atvykusiam su šarvais apkaustytu žirgu“. Taigi dalyvavimas kolonizacijoje miestiečiams suteikdavo galimybę pakelti savo luominį statusą ir priartėti prie riterių padėties.
Pirmieji vokiečių kolonistai į Memelį atvyko iš Holšteino, Vestfalijos (Dortmundo) ir Liubeko. Tačiau jų ilgą laiką buvo nedaug. XVI a. pradžioje miesto ribose gyveno maždaug dvi dešimtys šeimų – apie 100–150 žmonių. Priemiesčiai buvo gausesni. Juose buvo užregistruotos 143 nevokiškos kilmės šeimos, kurioms viduramžiais nebuvo suteikiamos miesto teisės. Už pilies ribų kūrėsi įvairių etninių grupių atstovai. Miesto ribose gyventi buvo leidžiama tik vokiečiams.
Pagal pradinį planą miestas buvo vyskupijos centras, tačiau dėl nuolatinių Vakarų Lietuvoje gyvenusių žemaičių antpuolių toks išbuvo visai neilgai. XIV a. Vokiečių ordino brolis kunigas Petras Dusburgietis, „Prūsijos žemės kronikos“ autorius, taip aprašė 1323 m. tragediją: „... Lietuviai iš Žemaitijos su savo kariuomene paėmė Memelio miestą ... patį miestą ir tris artimiausias naujakrikštų pilis, valtis ir kitus laivus bei visa, ką galima sunaikinti ugnimi, išskyrus tik pilį, kurioje gyveno broliai, jie pavertė pelenais ...“.
1328 m. (kitais duomenimis, 1326 m.) Livonijos ordinas, nebepajėgdamas apginti Memelio ir jo apylinkių nuo žemaičių, perdavė pilį ir miestą Vokiečių ordino valdžiai mainais į valdas Estijoje. Vyskupas kartu su Livonijos ordino broliais buvo priverstas palikti miestą. Tuomet Vokiečių ordino riteriai priėmė sprendimą, ilgam nulėmusį Klaipėdos krašto likimą. Siena tarp dviejų ordino provincijų buvo perkelta į šiaurę nuo Nemuno, o tai reiškė, kad Memelis iš Livonijos (būsimųjų Latvijos ir Estijos teritorijos) perėjo Rytų Prūsijai. Naujoji valdžia suaktyvino vokiečių naujakurių verbavimą į Memelį. Tačiau vokiečių valstiečiai nenoriai vyko į šį svetimą, tolimą ir dar neįsisavintą kraštą, todėl Ordinui teko kviestis lietuvių pabėgėlius, išvarytus iš Lietuvos dėl krikščionybės priėmimo, taip pat krikščionybę priėmusius kuršius, kurie gana greitai germanizavosi.
Viduramžių Memelio maketas Klaipėdos pilies muziejuje (viršuje) ir pilies maketas Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.
Apie šios genties karingumą Vokiečių ordino riteriai žinojo ne iš nuogirdų. Kuršiai ne tik 1170 m. apiplėšė švedų Elando salą, o 1187 m. užėmė ir nusiaubė Sigtuną – politinį ir religinį Švedijos centrą, bet ir 1193 m. smarkiai prikūlė Kurše išsilaipinusią kryžininkų kariuomenę, sudarytą iš Brėmeno vokiečių, danų ir švedų. Taip smarkiai, kad danai net sukūrė maldą: „Viešpatie, saugok mus nuo maro ir kuršių.“ Šiaurės Vokietijos viduramžių kronininkas, kanauninkas ir scholastikas Adomas Brėmenietis patarė krikščionims laikytis kuo toliau nuo jų krantų – Baltijos jūroje kuršių piratai buvo laikomi negailestingiausiais.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
