1276-aisiais pagal Pamario kunigaikščio Sambaro testamentą Mewe žemės atiteko Ordinui. Tuoj pat buvo įsteigta Mewe komtūrija, o po Miličo sutarties (1282) pradėta statyti pilis – iš pradžių kaip laikinas medinis įtvirtinimas. Darbams vadovavo pirmasis Mewe komtūras Dytrichas fon Špyra (Dietrich von Spira). Statybai buvo panaudotos išardyto Potenburgo įtvirtinimo Kulmo žemėje medinės konstrukcijos, kurios į Mewe buvo gabenamos vandens keliu.
Vos baigus statyti medinį įtvirtinimą, beveik iš karto pradėtas jo perstatymas iš akmens.
Statyba prasidėjo nuo gynybinių griovių ir gynybinių sienų keturkampio, kurio aukštis siekė šešis metrus, mūrijimo. Šio keturkampio kampuose buvo pastatyti už perimetro išsikišę bokštai – trys maždaug vienodi ir vienas gerokai didesnis. Paskui imta statyti gyvenamąsias patalpas. Tuo metu prie pilies sienų vokiečių kolonistai įkuria gyvenvietę, kuriai 1297 m. rugsėjo 25 d. Prūsijos landmeisteris Mainhardas fon Kverfurtas (Meinhard von Querfurt) suteikė Kulmo miesto teises.
XIV amžiaus pradžioje Mewe pilis buvo perstatyta – paaukštintos sienos ir bokštai, pristatyti du pagrindinio pastato sparnai, ant sienų įrengtos medinės gynybinės galerijos. Ordino klestėjimo laikotarpiu, XIV amžiaus antrojoje pusėje, Mewe pilis buvo svarbiausias jo gynybinis punktas vakarinėje valstybės dalyje.
Prieš prasidedant Didžiajam karui (1409–1411) su Lenkija ir Lietuva Mewe pilies arsenale buvo 162 arbaletai, 40 tūkstančių jiems skirtų strėlių, šiek tiek šaunamųjų ginklų, po balnu stovėjo 105 koviniai žirgai, dar 405 arkliai galėjo būti naudojami vilkstinei. Vis dėlto nei pilies įtvirtinimai, nei turimas arsenalas nepadėjo piliai atsilaikyti Didžiajame kare (1409–1411) – po Žalgirio mūšio, kuriame žuvo Mewe komtūras Zigismundas fon Ramungenas (Sigismund von Ramungen), Mewe pilį lenkų kariuomenė užėmė be mūšio. Tačiau pagal Pirmąją Torunės taiką 1411-aisiais Mewe buvo grąžintas Ordinui. Laikotarpiu tarp Didžiojo ir Trylikamečio karų Mewe tapo rezidencija didžiojo magistro Michaelio Küchmeisterio fon Šternbergo, 1422-aisiais atsisakiusio savo įgaliojimų. Pilis net buvo kiek perstatyta: šiauriniame sparne įrengti buvusio didžiojo magistro apartamentai, o pati pilis įgijo įspūdingą priešpilį. Vis dėlto po pusantrų metų rezidencijos gyventojas mirė, ir pilis grįžo į ankstesnį gyvenimą.
Trylikamečio karo (1454–1466) metu prie pilies sienų įsikūręs Mewe miestas perėjo į Prūsų sąjungos pusę. Miesto savanoriai, kuriems vis dėlto vadovavo lenkų vadas Janas iš Janios, jau 1454 m. vasarį apgulė pilį.
Po savaitės nepertraukiamų kovų įgula suprato, kad anksčiau ar vėliau sukilėliai pilį užims, todėl, apgulėjams netikėtai, padegė medines pilies konstrukcijas ir pabėgo į Marienburgą. Janas gavo pilį kaip karaliaus dovaną už sėkmingą apgultį, tačiau Mewe gyventojų sustabdyti jau nebebuvo įmanoma – jie išplėšė pilį, nors ši faktiškai jau priklausė lenkams ir buvo jų pusėje. Tuo Trylikamečio karo keistenybės Mewe piliai nesibaigė. Kai iki 1454 m. rugsėjo Ordinas atsigavo po pirmųjų pralaimėjimų ir ėmė keisti karo eigą savo naudai, Mewe gyventojai perėjo į jo pusę ir padėjo ordino kariuomenei atsiimti pilį. Pilyje liko įgula, sudaryta iš pačių Ordino riterių, kuriems vadovavo didysis komtūras Ulrichas von Isenhofenas, ir ordino samdinių. Netrukus šią įgulą užpuolė lenkų kariuomenė, gerokai pranokusi pilies gynėjų pajėgas.
Be to, pilyje kilo epidemija, o dėl neišmokėto atlyginimo sukilę samdiniai ėmė derėtis su lenkais dėl pasidavimo sąlygų. Vis dėlto netrukus lenkų kariuomenė nutraukė apgultį ir grįžo į Lenkiją. Kaip vėliau paaiškėjo, vienas iš pilies gynybos vadų Fritzas von Raveneckas per lenkų riterį paprasčiausiai papirko dalį priešo karių.
Mewe pilies ir miesto vaizdas nuo Vyslos XX a. pirmojoje pusėje.
1457 m. lenkų kariuomenė vėl apgulė Mewe ir vėl patyrė nesėkmę. Galiausiai 1463 m. Mewe apsupo artilerija sustiprinta kariuomenė, vadovaujama etmono Piotro Dunino, ir pradėjo planingą apgultį: pilis buvo visiškai blokuota, aplink ją supilti žemių įtvirtinimai. Po devynių mėnesių apgulties Mewe pilis kapituliavo. Dar po dvejų metų Trylikametis karas baigėsi, ir pagal Antrąją Torunės taiką Mewe atsidūrė prie Lenkijos karalystės prijungtoje teritorijoje. Pilis tapo seniūno valdomu administraciniu centru ir įtvirtintu punktu prieš galimą kryžiuočių puolimą.
1625 m. pilį, tuo metu jau vadintą Gniew, per 1621–1626 m. Lenkijos–Švedijos karą užėmė Švedijos kariuomenė, vadovaujama karaliaus Gustavo II Adolfo. Pasibaigus paliauboms ir prasidėjus kitam Lenkijos–Švedijos karui (1626–1629), 1627 m. lenkai pilį atsiėmė.
Tačiau tai jau nebebuvo pilies karinės istorijos dalis. Tuo metu ji buvo praradusi karinę reikšmę ir ėjo iš rankų į rankas, kai buvo užimama (išlaisvinama) aplinkinė teritorija. Per kitą Lenkijos–Švedijos karą („Švedų tvanas“, 1655–1660) Gniew pilį 1655 m. užėmė švedai, o 1657 m. ją vėl susigrąžino Lenkija. Šis karas Gniew pilį smarkiai nuniokojo: visiškai prarastas priešpilis ir gynybinių sienų fragmentai.
Nuo XVII a. antrosios pusės pilis tampa Gniew etmono ir seniūno, būsimojo Lenkijos karaliaus Jono Sobieskio, rezidencija. Valdydamas Gniew, jis prisidėjo prie miesto atgimimo po karų, o pilį kiek perstatė savo poreikiams, be kita ko, joje buvo pastatytas sparnas jo žmonai ir vaikams. Jonui Sobieskiui mirus, Gniew tapo jo našlės Marijos Kazimieros nuosavybe.
1772 m., po pirmojo Lenkijos padalijimo, Gniew vėl tapo Prūsijos miestu. Rado pritaikymą ir pilis – ji vėl buvo perstatyta, šį kartą karinio turto ir pašarų sandėliavimui bei kareiviams apgyvendinti.
Gniew pilis XXI a. pirmojoje pusėje.
Kareivinės ir sandėliai joje veikė iki 1856 m., kai pilis buvo perduota Vidaus reikalų ministerijai ir pradėta pertvarkyti į kalėjimą. Perstatant prarasta nemažai senų statinių ir detalių, be kita ko, nugriautas dancgas. Užtat, sekant neogotikos mada, pilyje buvo atkurtos smailiosios arkos ir langai, taip pat kampiniai bokšteliai. Priešpilis buvo pertvarkytas ir atstatytas iš naujo, stoge atsirado stoglangiai. Kaip kalėjimas Gniew (Mewe) veikė iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, kai vėl buvo atiduotas kareiviams apgyvendinti.
Lemtingi piliai tapo 1921-ieji. Tuo metu ši teritorija vėl buvo atitekusi Lenkijai. Pasak legendos, pilį padegė vokiečių diversantas, tačiau iš tikrųjų didžiulio gaisro pilyje priežastys nežinomos iki šiol. Per gaisrą įgriuvo perdangos trijuose iš keturių sparnų; sienos atlaikė, tačiau buvo visiškai padengtos suodžiais.
Antrojo pasaulinio karo metais pilyje buvo įsikūręs Hitlerjugendo būrys, šaukiamųjų surinkimo punktas, karo belaisvių persiuntimo stovykla. O po karo pilies griuvėsiuose iš pradžių įsikūrė lenkų saperių batalionas, vėliau – kalėjimas.
Galiausiai 1967 m. nuspręsta atkurti pilį kaip istorinį statinį su muziejiniu kompleksu. Pirmasis atkūrimo etapas vyko 1968–1975 m.: buvo išvalytos griuvenos, atkurta dalis perdangų ir stogai dviejuose sparnuose.
1992 m. prasidėjo antrasis restauravimo etapas. Šiuo metu pilyje veikia Gdansko archeologijos muziejaus filialas, istorijos, jojimo ir medžioklės klubai, choro studija, kalvė, magijos mokykla. Pilyje ir jos apylinkėse vyksta tradicinės rekonstrukcijos ir turnyrai – Gniew mūšis (1625), „Sobieskio kardas“, rengiami įvairūs renginiai – nuo mokslinių simpoziumų iki vestuvių.
Prie Gniew pilies sienų (Mewe) kasmet vyksta du puikūs istorinės rekonstrukcijos festivaliai.
(Nuotrauka iš pilies paskyros socialiniame tinkle „Facebook“.)
Iliustracijos: Bildarchiv Ostpreußen, bildarchiv-ostpreussen.de, Michailas Ogorodnikovas
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
