Pilies statybos iniciatorius buvo didysis magistras Werneris von Orselnas, pavedęs šį darbą Balgos komtūrui Dietrichui von Altenburgui. Pagrindinė jos paskirtis – būti tarpiniu įtvirtinimu tarp Kryžburgo (Slavskojės gyv., Bagrationovsko apygarda) ir Bartensteino (Bartošicų m., Lenkija) pilių.
Iš pradžių pilis vadinosi Ile, Ilaw. Vėliau pavadinimas virto Eylau.
Kitaip nei daugelis kitų pilių, Ylava nuo pat pradžių buvo statoma iš akmens ir plytų. Istorija išsaugojo statybos darbų vadovo vardą – tai buvo statybų meistras Arnolfas von Eulensteinas. Pati pilis buvo keturių sparnų statinys, plane sudarantis 43×41 m keturkampį. Iš rytų prie jos šliejosi erdvus priepilis. Pietiniame sparne buvo pilies koplyčia – neatsiejamas ordino pilies atributas.
Iki 1347 m. Prūsų Ylavos pilis buvo ordino pflegerio rezidencija, o nuo 1347 m. čia įsikūrė kameramto administracija. Vienas iš Prūsų Ylavos pflegerių buvo Konradas Valenrodas – būsimasis ordino didysis magistras. Iki 1348 m. prie pilies jau buvo gyvenvietė Neuhofas su dvylika karčemų; vėliau ji perėmė pilies vardą ir tapo miestu.
Prūsų Ylava aktyviai dalyvavo Trylikos metų kare (1454–1466). Iš pradžių sėkmė lydėjo Prūsų sąjungą, ir jos būriai be didesnio vargo kartu su kitomis Notangos pilimis užėmė ir Prūsų Ylavą. Paskui atėjo ordino eilė, ir pilis buvo atsiimta iš sukilėlių. Ordino įgula – iki dviejų dešimčių riterių – ir 60 Vokiečių ordino pusėje kovojusių savanorių pašalino įtvirtinimų pažeidimus ir pasirengė atremti priešo puolimus. Tuo metu į Karaliaučių žygiavo dviejų tūkstančių vyrų Prūsų sąjungos būrys, vadovaujamas Remschelio von Krixeno. Sužinojęs, kad Prūsų Ylavoje yra tokia menka įgula, von Krixenas nusprendė pakeliui užimti pilį. Šturmas prasidėjo 1455 m. gegužės 24 d. Visi sukilėlių bandymai paimti pilį šturmu susidurdavo su atkakliu pasipriešinimu.
Tolesni įvykiai yra legendiniai, o šių žinių patikimumas kelia abejonių. Matydami, kad įgulos aiškiai nepakanka piliai apginti, teutonų riteriai išsiuntė pasiuntinį prie Karaliaučiaus. Tam jie pasinaudojo senu požeminiu perėju, kuris baigėsi toli už puolančiųjų pozicijų.
Ordino didysis špitolininkas Heinrichas Reussas von Plauenas skyrė pasiuntiniui grafo Ludwigo von Helfensteino ir kapitono von Blankensteino būrius. 1455 m. gegužės 26 d. Ordino pastiprinimas, pasinaudojęs ryto rūku, netikėtai užpuolė priešo kariuomenę. Rezultatas: 600 žuvusių ir 300 į nelaisvę paimtų Prūsų miestų sąjungos šalininkų, o Prūsų Ylavos apgultis buvo nutraukta.
Per karą Prūsų Ylava dar du kartus buvo smarkiai užpulta: 1455 m. spalį priešas sudegino priepilį, tačiau pilies paimti nepajėgė, o kitų metų kovą bandymus apgulti pilį sužlugdė netikėta ir galinga jos įgulos kontrataka.
Pasibaigus karui ir įforminus Lenkijos karūnos lenų teisę į Prūsijos žemes, 1492 m. Prūsų Ylavos pilis buvo perduota valdyti Heinrichui Reussui von Plauenui. Maždaug tuo pačiu metu pilis gavo herbą, kuriame pavaizduotas liūtas — toks pat kaip von Plauenų giminės herbe.
Paskutinį kartą Ordino laikais Prūsų Ylava dalyvavo karo veiksmuose 1520-aisiais, per Raitelių karą (1519–1521) – atvirą magistro Albrechto ir Lenkijos karaliaus Žygimanto konfrontaciją. Tuomet lenkai dar kartą sudegino gyvenvietę, tačiau pilis atsilaikė.
Iškart po Reformacijos Prūsijoje Prūsų Ylavos pilis tampa hauptmano rezidencija ir dvaru. 1585 m. lapkričio 30 d. gyvenvietė prie Prūsų Ylavos iš regento Jurgio Frydricho gavo miesto teises.
Po Napoleono karų, 1814 m., Prūsų Ylavos dvarą (pilį ir aplinkines teritorijas) vėl nupirko tūlas Heinrichas Valentini. Priepilio vietoje jis pastatė sodybą ir žmonos garbei pavadino ją Henriettenhof. O pati pilis be priežiūros ir remonto pamažu nyko. Valentini šeima dvarą valdė iki 1945 metų.
1961 m. pilies ir priepilio teritorija aktu buvo perduota Bagrationovsko rajono vartotojų kooperatyvų sąjungos kontorai. 1964 m. pilies ir priepilio teritorijoje dirbo SSRS kultūros ministerijos centrinių mokslinių restauravimo dirbtuvių ekspedicija. Ekspedicija užfiksavo itin didelį apleistumą ir sugriovimus. Vėliau vakariniame flygelyje dar kurį laiką veikė šaudykla. 1990 m. sudegė išlikęs priepilio pastatas. Dešimtojo dešimtmečio viduryje buvo parengtas projektas ir vykdomi darbai, kuriais priepilį ketinta rekonstruoti į viešbutį. Jie pastatui padarė daugiau žalos nei naudos.
Priepilis — tai viskas, kas liko iš Prūsų Ylavos pilies. 2017 m. žiema.
Palei Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantę driekėsi šiaurinė pilių grandinė: Germau (Russkoje), Pobethen (Romanovo), Rūdava (Melnikovo), Laptau (Muromskoje), Powunden (Chrabrovo), Schaaken (Nekrasovo). Joms galima priskirti ir anksčiau aprašytą Kaymen (Zarečje) pilį, taip pat Labguvos (Polesskas) pilį. Iš pradžių jos buvo statomos įprastais tikslais: aplinkinėms teritorijoms kontroliuoti ir prūsų ginkluotiems sukilimams atremti. Tačiau 1283 m. užkariavus Prūsiją, šios pilys ėmė spręsti kitus uždavinius.
Nuo XIV a. šiaurės Prūsijos pilys saugojo Karaliaučiaus apylinkes nuo lietuvių būrių antpuolių, o per tokius antpuolius jose slėpdavosi vietos gyventojai. Santykinai trumpais laikotarpiais tarp karo veiksmų jos atlikdavo administracinę funkciją. Šios pilys stovėjo senųjų prūsų tvirtovių vietoje arba visai šalia jų. Tokia vieta ir buvusių prūsų pylimų panaudojimas nulėmė jų būdingą apvalią formą.
Padalijus Sembos teritoriją, Laptau ir Powunden pilys atsidūrė Sembos vyskupui priklausiusiose žemėse, o Laptau netrukus atiteko katedros kapitulai.
Maždaug 1320–1370 m. šios pilys buvo perstatytos iš mūro. Taip jos tapo patikimais įtvirtinimais prieš lietuvius, kurie nebuvo itin įgudę imti tvirtovių. Netoli Rūdavos pilies 1370 m. įvyko garsusis mūšis. Vienoje pusėje stojo didelė lietuvių kariuomenė, vadovaujama kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio, su sąjungininkais – rusų ir totorių būriais. Kitoje pusėje kovėsi Ordino kariuomenė, sustiprinta Karaliaučiaus pašauktiniais bei kryžiuočiais iš danų Livonijos ir vokiečių žemių. Įvykiuose dalyvavo ir Laptau pilies įgula. Kaip ir Rūdava, ji atlaikė apgultį ir sukaustė lietuvių kariuomenę, kol atvyko Ordino būriai.
Kaip jau minėta, pilys atliko ir administracinę funkciją: jose reziduodavo vietos Ordino valdytojai (kamerarijai) arba vyskupo vietininkai – priklausomai nuo to, kam pilis priklausė. Tačiau jau po Didžiojo karo (1409–1411), kai Ordinas ėmė mokėti Lenkijai milžiniškas kontribucijas, išlaikyti daugybę pilių tapo per brangu. Ordino statiniai, neparduoti samdiniams skolų sąskaita, buvo remontuojami atrankiniu būdu ir ne visa apimtimi. O kai Ordinas buvo sekuliarizuotas, pačios pilys sparčiai prarado karinę reikšmę. Visiškas jų sunaikinimas tapo tik laiko klausimu.
Rūdava buvo iš dalies išardyta, o vienas iš flygelių perstatytas į bažnyčią, kurios griuvėsiai išliko iki mūsų dienų. Panašus likimas ištiko ir Germau. Iš pradžių kunigaikštystėje šiai piliai rasta paskirtis: 1581 m. čia iš Lochstädto buvo perkelta gintaro valdyba, todėl 1586 m. pilis netgi buvo suremontuota. 1644–1693 m. Germau veikė Gintaro teismas, siuntęs į kartuves nelegalius gintaro gavėjus. Tačiau daugiau pilis nebuvo remontuojama ir pamažu nyko. Gintaro valdyba ir teismas iš jos buvo perkelti į Palvininkus (Jantarnyj). Iki XVIII a. Germau buvo iš dalies išardyta – medžiagos panaudotos kelių pylimams ir ūkiniams pastatams statyti. Kartu apie 1760 m. vienas iš pastatų buvo perstatytas į bažnyčią. Deja, iš jos liko tik nedidelė bokšto dalis. XVIII a. pradžioje Laptau buvo išardyta statybinėms medžiagoms Karaliaučiaus–Kranto kelio pylimui. Dar anksčiau (XVI a.) statybinėms medžiagoms buvo išardyta Powunden pilis. Jos plytos panaudotos Laptau piliai, kuri Powunden išgyveno maždaug 150 metų ilgiau, remontuoti. Pobethen taip pat buvo apleista ir XVII a. išardyta plytoms.
Nuotraukos puslapyje: Bildarchiv Ostpreußen, bildarchiv-ostpreussen.de, Michailas Ogorodnikovas
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
