Pirmoji iš jų atsirado dar tada, kai Ordinas ką tik buvo baigęs užkariauti prūsų gentis. 1277 metais fogto Dietricho von Liedelau, kurio vardu buvo pavadintas seniausias iš iki XX a. išlikusių Karaliaučiaus pilies bokštų, būrys traukė į žemaičių (lietuvių) žemes per marias ir Memelio (Nemuno) upe, ant kurios kranto užpuolė prūsų tvirtovę Raganitą. Po apgulties ir šturmo tvirtovė buvo paimta ir sudeginta. 1289 metais Raganitos vietoje buvo pastatytas medžio ir žemės įtvirtinimas, pavadintas Landeshut. Vėliau prūsų tvirtovės garbei jis imtas vadinti Ragaine. Matyt, kiek vėliau ten atsirado ir mūriniai statiniai.
Ši tvirtovė iš pradžių buvo skirta valdyti ją supančiai Skalvos sričiai. Tačiau kadangi po Prūsijos užkariavimo prasidėjo puolimas prieš Lietuvą, jos vaidmuo kiek pasikeitė – dabar Ragainė tapo forpostu, riterių būrių susibūrimo vieta žygiuojant į Lietuvą.
Pati Ragainės pilis tapo centru visos įtvirtinimų sistemos, kurią kryžiuočiai energingai statė Nemuno krantams ginti, nes lietuvių atsakas ilgai nelaukė ir jų antpuoliai į prūsų žemes tapo reguliarūs. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, padėtis atrodė patinė: Ordinui akivaizdžiai stigo jėgų sumušti lietuvius tiesioginėje karinėje akistatoje. O sėkmingai vykdyti lietuvių etnoso skaldymo politiką, kaip tai buvo padaryta Prūsijoje, sutrukdė ta aplinkybė, kad Lietuva jau buvo įžengusi į ankstyvųjų feodalinių santykių tarpsnį, todėl lietuvių gentis vienijo kunigaikščio valdžia. Tačiau ir lietuvių antpuoliai būdavo sėkmingi tik tada, kai pavykdavo pasinaudoti netikėtumu. O susidūrimas su organizuota ordino kariuomene jos pačios teritorijoje nežadėjo jiems nieko gero, ką parodė 1370 metų Rūdavos mūšis. Vis dėlto tokie lietuvių išpuoliai smarkiai nualindavo ordino ūkį. Todėl savo priešakinėse pozicijose, Ragainės tvirtovėje, Ordinas laikė nuolatinę stiprią 40 riterių ir maždaug šimto knechtų įgulą, kurią reguliariai papildydavo į Ragainę atvykstantys jungtiniai kryžiuočių riterių ir Ordino svečių būriai, ketinę pulti lietuvių teritoriją. Tris kartus – 1290, 1295 ir 1315 metais – pilis buvo smarkiai puolama, tačiau nė karto nebuvo paimta, nors apylinkės buvo negailestingai niokojamos.
Tačiau vėliau Lietuvai sustiprėjus ir 1385 metų Krėvos unija susijungus su Lenkija, Ordinas buvo priverstas gerokai sustiprinti savo forpostą prie Memelio.
Juolab kad Skalvoje pastatytas nedideles pilis lietuviai nuolat užimdavo ir sudegindavo, vadinasi, jiems atsispirti turėjo labai galinga tvirtovė – būtent tokia ir buvo projektuojama naujoji Ragainės pilis. Tačiau senojoje vietoje jos gerokai išplėsti ir sustiprinti nebuvo įmanoma. Todėl buvo nuspręsta statyti naują pilį žemiau Memelio tėkme, už dviejų kilometrų nuo senosios. Šios statybos išsamiai atspindėtos ordino dokumentuose, kuriuose smulkiai nurodoma, kiek išleista pinigų, sunaudota medžiagų, maisto produktų darbininkams, kiek žmonių dirbo ir t. t. Taigi žinoma, kad Ragainės pilį statė iš karto 30 meistrų mūrininkų (su padėjėjais ir pameistriais), o pagalbiniuose darbuose dirbo 1200 vietos gyventojų. Pilies sienos buvo mūrijamos penkerius metus – nuo 1397 iki 1402 metų, o po to dar vyko stogo dengimo ir apdailos darbai. Pilies langams įstiklinti prireikė dviejų su puse tonos baltojo ir spalvotojo stiklo. Pati pilis – keturi kvadratu išdėstyti korpusai, kurių matmenys 59x59 metrai, – savo dydžiu galėjo prilygti tik Marienburgo piliai iki jos perstatymo. Sienos buvo trijų metrų storio, pilį juosė iki keturių metrų gylio ir iki 12 metrų pločio griovys. Atsižvelgiant į naujas karybos tendencijas, Ragainė buvo neblogai aprūpinta šaunamaisiais ginklais: 1407 metais pilyje buvo 11 įvairaus kalibro pabūklų ir 18 kartečinių pabūklų. Iki 1409–1411 metų Didžiojo karo vakarinėje pilies pusėje spėta pastatyti priešpilį su dideliu apvaliu bokštu ir siauru bei aukštu „sargybos“ bokštu. Pastarasis tikriausiai buvo skirtas aplink pilį esančiai teritorijai stebėti.
XX amžiaus pirmoji pusė. Ragainės pilis iš paukščio skrydžio.
Pagrindiniai Didžiojo karo įvykiai praūžė toli nuo Ragainės, o štai Trylikos metų karas (1454–1466) ją šiek tiek palietė – prasidėjus karo veiksmams, pilį užėmė Prūsijos miestų sąjungos šalininkai, tačiau netrukus kryžiuočiams pavyko ją susigrąžinti.
Sekuliarizavus Ordiną, Ragainė pagal kunigaikštystės administracinę reformą tapo didelio amto, apėmusio beveik visus dabartinės Kaliningrado srities šiaurės rytus, centru. Prie pilies augo gyvenvietė, kuri 1722 metais gavo miesto teises. XIX a. pradžioje didžiulį pilies pastatą nuspręsta naudoti kaip kalėjimą ir teismo rūmus, todėl jis buvo gerokai perstatytas. Buvo prarastos antrojo aukšto skliautinės lubos – jas pakeitė paprastos, pilyje buvo kertamos naujos durys, perdaromi langai, griaunamos vidinės pertvaros, įrengiami laiptatakiai. 1828 metais pilyje kilo didelis gaisras, po kurio ji buvo atstatyta dar labiau pakeista. Priešpilis buvo nugriautas ir užstatytas pastatais, iš jo liko tik „sargybos“ bokštas. Tokio pavidalo pilies pastatas išliko iki Antrojo pasaulinio karo pradžios.
Po 1945-ųjų Ragainės pilis atiteko SSRS sveika, tačiau jai reikėjo priežiūros ir remonto. Pilies kiemas buvo naudojamas kaip turgus, pirmojo aukšto patalpos – kaip sandėliai. Niekas nieko remontuoti neketino, gautas trofėjus buvo negailestingai eksploatuojamas.
Iki 1955 metų pilis jau buvo avarinės būklės, stogo beveik visur nebeliko, viršutiniai aukštai ėmė irti. Kai Ragainės pilyje pradėtas filmuoti filmas „Dvidešimt dienų be karo“ (1976), senoji citadelė jau buvo smarkiai sugriuvusi – tai matyti ir kadruose. O filmavimo metu susprogdinta vidinė pilies siena gerokai padidino griuvimus, ir to vargu ar galima pateisinti kūrybiniu režisieriaus sumanymu. Po to Ragainės pilis, iš esmės likdama pagrindine Nemano miesto įžymybe, kartu tarnavo kaip šilumos trasos atraminė konstrukcija, statybinių medžiagų šaltinis, nelegalus šiukšlynas ir paauglių susibūrimų vieta. Būta nedrąsių bandymų išvalyti ir užkonservuoti griuvėsius. Vėliau ant langų ir vartų įrengė groteles ir duris, tačiau tai apribojo patekimą į pilį tik kultūringiausiai gyventojų daliai. Pagaliau 2020 metais vietos sūrininkas, išsinuomojęs Ragainės pilį iš dabartinės savininkės – Rusijos stačiatikių bažnyčios (Maskvos patriarchato), padedamas savanorių atliko didžiausios apimties per visą pokario istoriją darbus, siekdamas paversti pilį visiems prieinamu turistiniu objektu.
Šiuo metu pilies kiemas išgrįstas akmenimis, tęsiamas rūsių valymas, įrengti nauji vartai, kas savaitę rengiamos talkos, į kurias renkasi entuziastai iš vietos gyventojų, o prie jų dažnai prisijungia savanoriai iš kitų srities miestų, pradedant Kaliningradu.
Iki darbų pabaigos dar toli, tačiau spartus jų tempas teikia vilties. Vis dėlto net ir tokios būklės pilis neabejotinai verta istorinio turizmo mėgėjų apsilankymo, juolab kad joje jau vedamos ekskursijos. Jei mūsų srityje ir yra kas nors „tikro kryžiuočių“, tai, žinoma, Ragainės pilies griuvėsiai.
Iliustracijos: Bildarchiv Ostpreußen, bildarchiv-ostpreussen.de, Michailas Ogorodnikovas
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
