1376 metais kunigaikštis Kęstutis, kuriam tada buvo jau 79 metai, su kariuomene priartėjo prie Taplackeno ir jį sudegino, paimdamas į nelaisvę pilies pflegerį ir dalį įgulos. Tiesa, tais pačiais metais kryžiuočiai ėmė pilį atstatyti iš naujo, šįkart iš mūro. Po Ordino sekuliarizacijos 1530 metais Taplackenas buvo perstatytas ir vėliau naudojamas administraciniams tikslams. Palanki padėtis prie kelio, vedančio į Lietuvą ir Rusiją, lėmė, kad čia veikė ne tik vietos administracija, bet ir pašto tarnyba.
Taplackene feldjėgeriai paprastai paskutinį kartą keisdavo arklius prieš įvažiuodami į Karaliaučių.
XIX a. Taplackenas buvo nuomojamas nuomininkams, kurie šiek tiek perstatė pastatą, o kieme pastatė mūrinių statinių. Tačiau apskritai iki XX a. pilis buvo neblogai išlikusi. Vis dėlto 1945 metais ji atsidūrė pagrindinio sovietų kariuomenės smūgio linijoje ir per karą smarkiai nukentėjo. Griuvimų dar pridėjo 1946 metais kilęs gaisras, kurį sukėlė pilyje apgyvendinti kareiviai. Nuo 1948 metų pilies liekanos buvo naudojamos kaip būstas kolūkiečiams. Statinio niekas nesaugojo, remonto nedarė, todėl buvo prarasta keletas jo fragmentų. 2007 metais pilies liekanoms suteiktas istorijos ir architektūros paminklo statusas, tačiau 2019 m. objektas tebebuvo naudojamas kaip gyvenamasis namas – apie tai net buvo nufilmuotas dokumentinis filmas.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
