Ji pradėta statyti gana vėlai – apie 1309 m. Iki tol pilies vietoje ar šalia jos stovėjo prūsų pilis, tačiau Ordinas jos nenaudojo. Sprendimu statyti pilį siekta trijų pagrindinių tikslų: įkurti administracinį teritorijos valdymo centrą, ginti Karaliaučių artimuosiuose prieigose iš rytų nuo lietuvių antpuolių ir įrengti pirmąjį persikrovimo punktą, kuriame galėtų apsistoti ordino būriai, žygiuojantys į Lietuvą.
Statinys buvo stačiakampio formos: tik pietinėje ir vakarinėje pusėse stovėjo korpusai su patalpomis, o iš rytų ir šiaurės jį uždarė gynybinė siena. Taigi, galima sakyti, išėjo ½ įprasto keturių korpusų pastato. Be to, pati pilis buvo papildomai apjuosta išorine parchamo siena. Pilies pflegeris buvo pavaldus Karaliaučiaus komtūrui.
Visu ordino laikotarpiu pilis sėkmingai vykdė jai skirtas užduotis, jokių žinių apie tai, kad ją būtų paėmę lietuviai, nėra.
Po ordino sekuliarizacijos pilis atiteko kunigaikščiui Albrechtui, o šiam vedus antrą kartą buvo perduota kunigaikštienei Anai Marijai. Albrechto ir Anos Marijos santykiai buvo sudėtingi: iš esmės lygiagrečiai gyvavo du dvarai – kunigaikščio ir kunigaikštienės, o ir turtas daugeliu atžvilgių buvo padalytas. 1550 metais Waldau pilis kunigaikštienės reikmėms buvo pirmą kartą iš esmės perstatyta; darbams vadovavo architektas Christophas Römeris. Vėliau, 1630-aisiais, pilis tapo Dönhoffų giminės nuosavybe, tačiau jau po 20 metų ją išpirko valstybė.
Kitas pilies perstatymas įvyko 1700 metais, valdant kurfiurstui Frydrichui III, netrukus tapusiam karaliumi Frydrichu I. Buvo nugriautos parchamo sienos, o vidinės sienos neteko gynybinių elementų. Užtat buvo pristatytos ūkinės ir tarnybinės patalpos, reikalingos administracinėms funkcijoms vykdyti. Nuo 1720 metų pilis kartu su aplinkinėmis žemėmis buvo nuomojama. Tačiau 1858 metais Waldau vėl perduota valstybės reikmėms – pilyje buvo atidaryta žemės ūkio akademija, o nuo 1870-ųjų – seminarija, rengusi kaimo mokyklų mokytojus. Taip naudojant pilį buvo sunaikinti gynybinių bokštų likučiai, ir XX a. pradžioje pilis įgavo tokį pavidalą, kokį turi iki šiol: iš jos išliko pietinis ir vakarinis korpusai, sujungti trumpa gynybinės sienos atkarpa.
Waldau pilies maketas rodo, kaip rimtai ji buvo apsaugota.
Po karo, nuo 1947 metų, Waldau, pervadintame Nizovje, įsikūrė kaimo profesinė technikos mokykla, rengusi žemės ūkiui darbininkiškų specialybių specialistus. Pačioje pilyje veikė moksleivių bendrabutis ir kai kurios mokyklos administracinės patalpos.
Tokia pilis išbuvo iki 2009 metų, kai mokykla (vėliau imta vadinti madingu žodžiu „kolegija“) buvo uždaryta. 2010 metais Waldau pilis, išgalvotu pretekstu, esą tai buvusi bažnytinė nuosavybė, buvo perduota Rusijos stačiatikių bažnyčiai (Maskvos patriarchatui). 2013 metais vakarinio pilies korpuso rūsius sutvarkė buvusio mokyklos dėstytojo Andrejaus Ivanovičiaus Barinovo šeima. Vėliau šiame korpuse buvo įkurtas kraštotyros muziejus. Vis dėlto dar iki 2014 metų pilyje be elementarių patogumų gyveno mokyklos sargo šeima su nepilnamečiu anūku; jos perkėlimu į normalų būstą rūpinosi ir šios publikacijos autorius. 2016 metais kitą Waldau pilies korpusą atkurti ėmėsi Sorokinų šeima, gavusi pilies atgaivinimo programai prezidentinę dotaciją. Taigi šiuo metu pilis prižiūrima, abiejuose korpusuose veikia muziejai, populiarūs tarp turistų.
Nuotraukos puslapyje: Bildarchiv Ostpreußen, bildarchiv-ostpreussen.de, Michailas Ogorodnikovas
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
