Nedidelio privataus muziejaus Altes Haus*, pirmuosius lankytojus priėmusio 2014 m. balandį, istorija dar kartą įrodė daugeliui akivaizdų dalyką: Kaliningrado Karaliaučiumi nesugadinsi. Paprastas prieškarinis butas su paprastais prieškariniais baldais per labai trumpą laiką tapo viena ryškiausių miesto įžymybių ir beveik atsistojo į vieną gretą su Gintaro muziejumi, Katedra ir Žvejų kaimeliu.
Altes Haus durys beveik neužsidaro. Viena ekskursija keičia kitą, šeimininkai vos spėja pasitikti ir išlydėti svečius. Visiems įdomi praėjusio amžiaus pirmosios pusės karaliaučiečių buitis. Idėjos autoriai – Kaliningrado verslininkas Aleksandras Byčenka ir jo žmona Natalja – visiškai netikėtai jiems patiems tapo žiniasklaidos personomis, mieste gerai žinomais žmonėmis.
– Ar džiaugiatės, kad viskas taip pasisuko? – klausiu Aleksandro, sėdėdamas jo „vokiškame bute“ ant vokiškos kėdės prie apvalaus vokiško stalo. – Juk dabar turite gerokai daugiau rūpesčių ir problemų…
– Bet malonumo dar daugiau! Teigiamų emocijų – dar daugiau. Turiu verslą, iš kurio pragyvenu: prekiauju pakuotėmis ir vienkartiniais indais. Šį užsiėmimą pavadinti įdomiu labai sunku. O muziejus – tai tarsi atgaiva sielai. Jis teikia daugybę teigiamų emocijų ir padeda susipažinti su įdomiais žmonėmis.
– Kiek laiko brandinote muziejaus sukūrimo idėją?
– Apskritai nebrandinau. Viskas išėjo visiškai atsitiktinai. Nors, kita vertus, jei gerai pagalvotume, visame tame galima įžvelgti tam tikrą dėsningumą. Nuo pat ankstyvos vaikystės mane supo senoviniai daiktai. Gimiau Kaliningrade, rajone, kuris vadintas „Fortu“. Vietiniai berniukai žaisdavo karą su tikrais, iš žemės iškastais ginklais. Žaisti parduotuvėje pirktais automatais ir pistoletais buvo tiesiog gėda…
Vėliau, jau suaugęs, supratau – mane traukia viskas, kas karaliaučietiška.
Pirkdavau sunkius ketinius lygintuvus, vokiškus baldus, indus. Kolekcionavimu to nepavadinsi. Tiesiog norėjau apsupti save tokiais daiktais.
Ilgainiui su žmona įsigijome dalį vokiškos vilos ir pamažu ėmėme ją pildyti mums patinkančiais daiktais.
Negaliu sakyti, kad pirkome kokį nors brangų antikvarą. Daugiausia tai buvo paprasti daiktai, bet turintys tam tikrą aurą, tarsi įsigėrę maldų, jei galima taip pasakyti …
Vienas mano geras bičiulis kartą pasakė: „Klausyk, visi mes čia be šaknų, visus mus į šią žemę atpūtė permainų vėjas. Retas kuris turi krėslą, kuriame sėdėdavo senelis, ar puodelį, iš kurio gerdavo močiutė. Bet kodėl ši istorija negali prasidėti nuo mūsų?“ Taigi nusprendžiau: tegul mano dukra turi tokių daiktų. Ir visai nebūtina, kad namuose stovėtų krėslas, kuriame sėdėjo būtent jos senelis. Tegul tai būna krėslas, kuriame sėdėjo kitas senelis. Svarbiausia, kad tas krėslas turėtų savo istoriją…
– O kokia buto, kuriame dabar kalbamės, istorija?
– Žinoma, kad šis namas pastatytas maždaug 1907 metais. Jame veikė „Stiftung“ – kažkas panašaus į labdaros fondą. Kitaip tariant, čia gyveno senyvi karaliaučiečiai, kuriems reikėjo priežiūros. Šis fondas buvo įkurtas dar 1821 metais. Iš pradžių jis buvo įsikūręs Altstadte, bet XX a. pradžioje persikėlė į naują prestižinį rajoną – Amalienau.
Deja, vokiškoje adresų knygoje pirmojo aukšto butai nesunumeruoti, todėl sunku suprasti, kuris kam priklausė. Žinoma, kad ten gyveno fondo kuratorius ponas Hagedornas ir dvi našlės. Ilgą laiką mudu su žmona manėme, kad Altes Haus – tai buvę Hagedorno apartamentai. Bet dabar tuo jau nebesame tikri. Mat kai nuo sienų buvo nulupti keli tapetų sluoksniai, atsivėrė pirminė svetainės sienų spalva – rožinė. Žinoma, restauruojant butą, originali kambario išvaizda buvo atkurta.
Kartą į mūsų muziejų atėjo žinomas mados istorikas Aleksandras Vasiljevas. Išgirdęs versiją apie Hagedorną, jis pasakė: „Draugai, neišsigalvokite – nė vienas vyras neleis nudažyti savo svetainės rožine spalva.“ Žodžiu, panašu, kad čia gyveno viena iš našlių…
– O kas čia gyveno po karo?
– Reikia pasakyti, kad šiam namui labai pasisekė. Jis – vienas iš nedaugelio šiame rajone, kurie beveik nenukentėjo, todėl jame apgyvendino jaunesniųjų karininkų šeimas, o nedidelius (64 kvadratinių metrų) butus pavertė komunaliniais.
Šioje svetainėje, kurioje dabar sėdime, gyveno senyva moteris – Lidija Grigorjevna, atsikėlusi čia su tėvu kariškiu dar 1946 metais. O dviejų tūkstantųjų pradžioje vienas mano bičiulis išpirko iš jos šį būstą. … Kalbant apie mus su žmona, čia apsigyvenome visiškai atsitiktinai. Mat savo namuose pradėjome remontą, ir mums reikėjo kur nors gyventi, kol jis vyks. Išsinuomoti butą pasirodė ne taip paprasta, nes turime didelį šunį, ir su juo mūsų niekur neįsileido. Ir tada prisiminiau, kad vienas mano pažįstamas, besidomintis antikvariatu, turi tuščią svečių butą. Paskambinau jam, ir jis maloniai sutiko mums jį išnuomoti. Planavome čia pragyventi tris mėnesius, o pragyvenome devynis, nes mūsų remontas užsitęsė.
– Ir vis dėlto – kaip prieita iki muziejaus?
Kaip jau sakiau, pažįstamas, kuriam priklauso butas, taip pat domisi antikvariatu ir prieškario istorija. Daug ką iš to, ką matote, – jo nuopelnas. Būtent jis restauravo butą ir ėmė jį pildyti vokiškais baldais. Kol čia gyvenome, pas mus nuolat ateidavo draugai.
Juk visiems buvo įdomu pamatyti butą, kuriame viskas vokiška. Paskui draugai prašė leidimo atsivesti kokių nors savo pažįstamų, o tie pažįstami jau vedėsi savo pažįstamus. Ir taip viskas kažkaip ir įsisuko.
Patys nepastebėjome, kaip ekskursijos po butą ir tolesnis jo įrengimas ėmė užimti 80 procentų mūsų su žmona laiko. Bet svarbiausia – supratome, kad visa tai mums labai patinka. Todėl, kai mūsų remontas baigėsi, pratęsėme buto nuomą ir ėmėme galvoti, kaip jį naudoti toliau. Iš pradžių kilo idėja įkurti čia antikvarinį saloną, o paskui nusprendėme salono funkcijas suderinti su muziejaus funkcija.
Mat Kaliningrade (ir apskritai visur) antikvariatu, mano nuomone, prekiaujama neteisingai. Žmonės bando parduoti senus daiktus. O reikia parduoti svajonę. Reikia parduoti kvapą, reikia parduoti pojūčius.
Galvojome, kad kaip ir anksčiau kviesime į butą žmones, pasakosime istorijas, rodysime daiktus. Galbūt kas nors ką nors ir nusipirks.
Bet paskui antikvarinio salono funkcija beveik išnyko. Per visą laiką pardavėme gal kokius penkis daiktus.
Užtat muziejus iš tiesų tapo reiškiniu Kaliningrado kultūriniame gyvenime, ir mes su žmona tuo be galo džiaugiamės. Naujų draugų pas mus padaugėjo kelis kartus. Ėmėme bendrauti su žmonėmis, su kuriais be muziejaus niekada nebūtume susipažinę. Pavyzdžiui, pas mus lankėsi Britų muziejaus direktorius Neilas MacGregoras, ir jam čia labai patiko.
– Kas jus lanko dažniau – vietiniai ar atvykėliai?
– Sunku pasakyti. Mes lankytojų kažkaip šiuo principu neskirstome. Skirstome juos į tuos, kuriems įdomu, ir tuos, kuriems nelabai įdomu.
– Negi ateina ir tie, kuriems neįdomu?
– Būna ir taip. Tiesiog žmogus kažkur yra pasižymėjęs, kad Kaliningrade būtinai reikia aplankyti Altes Haus. Štai jis ateina, nuobodžiaujančiu žvilgsniu viską čia apžiūri ir išeina su atlikto pareigos jausmu.
Bet tokių, kurie ateina dėl varnelės, labai mažai. Daugiausia žmonės – tiek vietiniai, tiek atvykėliai – aiškiai žino, ko atėjo.
Jiems reikia Karaliaučiaus. Jie nori pamatyti jo nuolaužą, suprasti, kaip žmonės čia gyveno, ką jautė, apie ką galvojo.
Ir čia tokį smalsumą patenkinti, manau, kiek lengviau nei klasikiniame muziejuje. Neturime vitrinų, neturime užtvarų, nėra griežtų močiučių, kurios žiūrėtų, kad lankytojai nieko neliestų. Pas mus žmonės gali, kaip sakoma, perleisti daiktus per save, pajusti juos. Ir taip daugiau sužinoti apie tuos, kurie anksčiau šiais daiktais naudojosi.
– Be viso kito, jūsų muziejuje rengiami įvairūs įdomūs renginiai.
– Taip, Altes Haus atmosfera nuteikia neskubriam, bet kartu įdomiam laiko leidimui. Pavyzdžiui, retkarčiais rengiame čia vynų degustacijas.
Apskritai paskaitos čia skaitomos dažnai. Pavyzdžiui, jaunas mokslininkas istorikas Romanas Širouchovas reguliariai pasakoja apie prūsų buitį, tradicijas ir tikėjimus. Kartu su juo organizuojame keliones po su Rytų Prūsijos istorija susijusias vietas, ir šios ekskursijos labai populiarios.
… Neseniai su žmona dalyvavome forume, skirtame socialiniam verslumui. Iš pradžių manėme, kad su šia veiklos sritimi neturime nieko bendro, bet paskui supratome: tai, ką darome muziejuje, ir yra socialinis verslumas.
Mums prieinamais būdais sprendžiame socialinius uždavinius, kuriuos iš principo turėtų spręsti valstybė, tačiau dėl kažkokių savų priežasčių to nedaro arba daro nepakankamai gerai. Kalbama apie žinių apie šio krašto praeitį populiarinimą ir istorinio paveldo išsaugojimą.
Štai, pavyzdžiui, tos pačios ekskursijos po sritį su Romanu Širouchovu. Kiekvienas darome tai, ką mokame: Romanas dalijasi savo plačiomis žiniomis, o mes su žmona organizuojame transportą, maitinimą ir t. t. O galiausiai kartu atliekame visuomenei svarbią funkciją, kuri, beje, padeda muziejui išsilaikyti.
– Kiek girdėjau, ketinate atidaryti dar vieną muziejų. Šįkart – XX a. 7–8 dešimtmečio butą…
– Maždaug prieš metus atsidūrėme Kolomnoje, netoli Maskvos, kur keli iniciatyvūs žmonės sukūrė ištisą muziejų imperiją su 150 darbuotojų ir 15–20 milijonų rublių darbo užmokesčio fondu.
Be kita ko, jai priklauso ir muziejus-butas su praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmečio interjeru.
Mus labai įkvėpė šis pavyzdys, ir nusprendėme sukurti kažką panašaus Kaliningrade. Turime butą su prieškariniu interjeru. Kodėl gi neatidarius muziejaus su pokariniu?
Man atrodo, kad visuomenėje esama tam tikros nostalgijos tiems laikams. Turiu omenyje ne nostalgiją sovietinei ideologijai ar komunistų partijai, o nostalgiją savo jaunystei ir vaikystei.
Mano kartos žmonėms (aš gimiau 1969 metais) tai tikrai bus įdomu.
Na, o jaunimas, tikiuosi, taip pat neaplenks šio muziejaus. Juk tuo metu buvo daug daiktų, apie kuriuos dabartiniai vaikai ir paaugliai neturi nė menkiausio supratimo. Pavyzdžiui, mano dukra buvo sužavėta telefonu su sukamuoju disku. Ji tiesiog niekada anksčiau tokių nebuvo mačiusi…
– Tai bus tiesiog 7–8 dešimtmečio butas ar to meto Kaliningrado butas?
– Žinoma, Kaliningrado! Kaip Altes Haus yra ne šiaip vokiškas 1907 metų butas, o 1907 metų butas Rytprūsiuose, Karaliaučiaus mieste, Hardenbergstraße gatvėje, taip ir sovietiniame bute viskas bus konkretu ir atpažįstama. Be kita ko, ketiname panaudoti žvejybos temą, nes čia daug kas plaukiojo į jūrą.
Kur bus naujasis muziejus, kol kas nežinau. Galvojome jį įkurti tiesiai virš „vokiško“ buto Pugačiovo gatvėje, bet planus teko keisti, nes Altes Haus pakeitė adresą.
– Kodėl?
– Mat šis butas, kaip jau minėjau, mums nepriklauso. Norėjome jį išpirkti, tačiau su savininku susitarti nepavyko.
Todėl įsigijome kitą butą – Krasnaja g. 11, – į kurį, baigus restauravimo darbus, persikėlė mūsų muziejus.
– Bet vieta Pugačiovo g. 12 jau „įdvasinta“. Žmonės prie jos priprato…
– Nieko baisaus. „Įdvasinsime“ naują vietą. Muziejus juk ne vieta ir ne daiktai. Muziejus – tai visų pirma žmonės…
Na, o be to, įrengdami naują muziejų pasiekiame naują autentiškumo lygį. Tai yra ten, tikiuosi, apskritai viskas bus prieškariška ir vokiška – net vonia ir radiatoriai.
– Jūs prisidėjote prie Michaelio Wiecko knygos „Karaliaučiaus saulėlydis“ leidimo. Papasakokite apie tai.
– Šią knygą perskaičiau maždaug prieš dvejus metus, ir ji man padarė labai stiprų įspūdį. Tada nusprendžiau, kad kada nors ją perleisiu. Šis noras sustiprėjo asmeniškai susipažinus su Wiecku. Kartą Kanto bičiulių draugijos pirmininkas Gerfriedas Horstas atvedė į mūsų muziejų kelis savo pažįstamus, kurių daugelis buvo gimę Karaliaučiuje. Tarp jų buvo ir „Karaliaučiaus saulėlydžio“ autorius Michaelis Wieckas.
…Kai ėmiau rūpintis muziejumi, susipažinau su „Piktorikos“ savininku Maksu Popovu, kuris taip pat labai norėjo perleisti Wiecko knygą. Ir ėmėme ieškoti galimybės tai padaryti kartu. Ilgą laiką negalėjome susisiekti su rusiško teksto teisių turėtojais, bet galiausiai pavyko. Jie neprieštaravo pakartotiniam leidimui, tačiau pasakė, kad turime gauti oficialų Wiecko leidimą.
Per Gerfriedą Horstą susisiekiau su autoriumi, šis labai greitai atsiuntė patvirtinimą, ir Maksas ėmėsi darbo. Reikia pasakyti, kad jis ir jo komanda atliko didžiulį darbą. Kadangi elektroninis teksto variantas neišliko, teko skenuoti kiekvieną senos popierinės knygos puslapį.
Knygoje daug gerų iliustracijų. Dalį jų pateikė Wieckas, dalį – Maksas Popovas iš savo gausios kolekcijos. Žodžiu, rezultatas, mano nuomone, išėjo vertas. Jo nesigėdiju. Iš esmės manau, kad knyga „Karaliaučiaus saulėlydis“ turėtų būti kiekvienoje Kaliningrado šeimoje.
*Altes Haus – senas namas (vok.)
Muziejaus svetainės adresas: alteshaus.ru
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
