PRŪSIJOS LEGENDOS – Tatjanos Kolivai tinklaraštyje.
Nustatyti vieno ar kito miesto charakterį gana sunku, ir vis dėlto nebijosime pastebėti, kad pagrindinis Karaliaučiaus bruožas yra jo universalumas. Čia galima rasti visko: kiekvieną amatą, kiekvieną meno rūšį, mokslo šaką, pamatyti bet kokį gyvenimo būdą, sutikti daugybę politinių ir religinių srovių. Tačiau dėl tam tikro miesto atskirumo šis universalumas yra šiek tiek ydingas. Todėl Karaliaučių galima apibūdinti kaip miestą, kuriame viskas egzistuoja „beveik“ pavidalu.
Tai beveik rūmų rezidencija, nes čia gyveno – kartais ilgai – kunigaikščiai, kurfiurstai, karaliai. Tai beveik pramoninis miestas, nes čia yra keli dideli fabrikai. Tai beveik didelis jūrų uostas, nes dviejų ir trijų stiebų burlaiviai gali įplaukti į jo centrą, nors tikrasis uostas – Piliava – yra už septynių mylių. Tai beveik turtingas miestas, nes jame gyvena daugybė labai pasiturinčių miestiečių ir labai turtingų pirklių. Tai beveik tvirtovė, nes bent jau taip vadinamas nedidelis fortas prie upės muitinės Holländerbaume, ir taip toliau.
Taigi Karaliaučiaus charakteris universalus. Jis iki šiol puoselėja ir saugo daugybę archajiškų papročių, bet lygiai taip pat atviras drąsiausioms naujovėms.
Antai čia iki šiol galima pamatyti fizionomijų, siekiančių laikus iki prancūzų įsiveržimo: raudonskruosčius veidus su pilkai mėlynomis akimis, žilais, dažnai pudruotais plaukais. Šiems ponams būdingas solidumas, jie vilki labai padorius kostiumus, labai patogius ir atpažįstamus iš ne itin plačios baltos kaklaskarės su paprastu mažu kaspinėliu. Tai protingi, tylūs, patikimi žmonės, savotiški kantiškieji racionalistai tiek religiniais, tiek politiniais klausimais. Jų žmonos jiems prilygsta, tik su tuo skirtumu, kad apsirengdamos moterys vis dėlto stengiasi sekti naujausiomis mados tendencijomis. Kitkuo veidai tokie pat raudoni, akys tokios pat pilkai mėlynos, manieros tokios pat paprastos, charakteris toks pat dalykiškas, o mąstymo būdas visiškai praktiškas.
Tačiau kartu turime ir jaunuolių, apsirengusių pagal naujausią madų žurnalų klyksmą: jie dėvi ilgas, aptemptas kelnes, tarsi pasiruošę jodinėti, trumpus paltus ir geltonas pirštines, jie turi baltus rankogalius, juodus kaklaraiščius ir būtiną lornetą, kabantį ant ne mažiau privalomos šilkinės liemenės. Kai kurie iš jų nusikirpę pagal naujausią madą, o kai kurių išvaizda keičiasi kas keturias savaites: tai plati barzda, tai vešlūs ūsai, tai gausybė standžių garbanų ant galvos, kurias netrukus pakeičia pasišiaušę liūto karčiai – jokia naujovė neturi sutrikdyti jaunuolio, kuris nori būti vertas devynioliktojo amžiaus!
Tačiau Karaliaučius, turėdamas šiaurietišką mentalitetą, apskritai niekur neskuba ir tuoj pat nesižavės kuo nors nauju. Skubotumas jam nebūdingas.
O, šis miestas neskuba su vertinimais ir išvadomis. Prireiks šiek tiek laiko, kol Karaliaučius ką nors priims, pavadins savu. Ir jei tai, kas nauja, kuo nors prieštarauja protingam paprastumui, būtinai nuskambės karaliaučiškių labai mėgstamas posakis: „Ach, maake Se mi doch nich tom Narre!" – „Nedaryk iš manęs kvailio!“
Ši frazė Karaliaučiuje girdima visur, ją čia mielai kartoja visi: ir prekiautoja Žuvų turguje, ir elgeta prie Tragheimo vartų, ir garbingas profesorius, ir dailutė tarnaitė, norinti parodyti kareiviui, bandančiam su ja užmegzti romaną, kad ji ne iš kelmo spirta.
Karaliaučiškio taip lengvai neapgausi: „Ach, maake Se mi doch nich tom Narre!"
Lietuviški bruožai
Šalia žydiškų ir lenkiškų Karaliaučiaus bruožų ankstesniais laikais čia buvo labai pastebimos lietuviškos gaidelės, tačiau dabar jos beveik išnyko. Pačioje Lietuvoje sparčiai vyksta germanizacija, tad ir ten pamažu nyksta savita lietuvių kalba ir liaudies dainos, kurių daugelį surinko ir išvertė velionis konsistorijos patarėjas Rėza (Jalrath Rhesa) iš Karaliaučiaus.
Tačiau prie universiteto iki šiol veikia Lietuvių seminarija, kurioje mokosi ne tik lietuviai, bet ir mozūrai. Žemėlapyje Mažosios Lietuvos vietą galima nustatyti pagal jos sostinę Gumbinę [dab. Gusevas, Kaliningrado sr.], o pagrindinis mozūrų tėvonijos miestas yra Lykas [dab. Elkas, Lenkija]. Mozūrai – tai ne prūsų ar lietuvių, o slavų gentis, kuri, kaip ir lietuviai, turi ryškiai išreikštą savo tapatybę.
Lietuvį ir mūsų dienomis vis dar lengva atpažinti iš drabužių.
Jis vilki gana ilgą tamsiai mėlyną arba baltą pamuštą apsiaustą su šviesiai mėlyna arba šviesiai žalia juosta, vadinamuoju „pasu“ (der Paß). Paprastai jis turi tankius ir ilgus kaštoninius plaukus ir nedidelius ūsus. Vasarą jis dėvi skrybėlę, žiemą – šalmo formos kepurę su ausinėmis, kuri labai praktiška. Čia ją įprasta vadinti lietuviška kepure. Lietuvis savo daiktus nešioja arba pintoje pintinėje, vadinamoje „liške“ (Lischke), kabančioje ant virvės, apjuostos aplink liemenį, arba dėžėje rankose, vadinamoje „pandeliu“ (Pandel). Tokios dėžės tūkstančiais gaminamos žeminėse prie Priegliaus, ties Mėlynuoju bokštu. Lietuvio atvaizdą mieste galima pamatyti ant muilo gamintojų iškabų, tikriausiai todėl, kad jie didžiąją dalį žaliavų gauna iš Lietuvos, o gal todėl, kad jų klientai yra lietuviai.
Man nepavyko atlikti jokių stebėjimų apie lietuvių kalbos įtaką vokiečių kalbai. Prisimenu tik vieną juokingą atsitikimą. Lenkų bažnyčioje teologijos studentas sakė pamokslą lenkų kalba. Pats jis buvo lietuvis. Pamokslo pradžią jis perskaitė lenkiškai. Bet paskui studentas įsijautė, jį apėmė įkvėpimas, ir jis perėjo į lietuvių kalbą, kuria perskaitė visą pamokslą iki galo. Lenkai parapijiečiai pamanė, kad jų jaunasis kunigas tikriausiai kalbėjo prancūziškai.
PRŪSIJOS LEGENDOS – Tatjanos Kolivai tinklaraštyje.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
