LAIŠKAS
Garbingajam vyrui ir Kristų mylinčiam broliui Verneriui fon Orzelnui, Švenčiausiosios Marijos Jeruzalės Vokiečių namų ligoninės magistrui, brolis Petras Dusburgietis, tų pačių [namų. – V. M.] šventosios tarnystės tarnas, reiškia deramą paklusnumą ir jį sveikina. Kiekvienam reginčiajam aišku, su kokiu kruopščiu apmąstymu ir apmąstytu kruopštumu senovės šventieji tėvai smulkiai aprašė nuostabius mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus darbus, Jo paties ar per Jo tarnus nuveiktus, Jam šlovinti bei garbinti ir dabartinei bei būsimai kartai pamokyti. Jie atsižvelgė ir į tuos Tobito žodžius, kad Dievo darbus skelbti girtina. Aš pasekiau jų pėdomis, kad nebūčiau išmestas į išorės tamsybes kaip nenaudingas ir netikęs tarnas, pasilikęs sau šeimininko patikėtą talentą, ir mūšius, kuriuos pergalingai kovojome mes ir mūsų pirmtakai, mūsų ordino broliai, užrašiau ir surinkau šioje knygoje, kurią specialiai siunčiu jūsų apsvarstymui, nuolankiai prašydamas (nes niekas negali pats savęs iki galo įvertinti), kad jūs, kiek tai įmanoma, ją patikrintumėte, ir jei joje būtų rasta kas nors taisytina, kad tai būtų ištaisyta ir, taip ištaisyta, ji taptų visų nuosavybe, idant joje aprašyti kiekvienų metų įvykiai išliktų palikuonių atmintyje. Parašyta ir Užbaigta Viešpaties Įsikūnijimo 1326 metais.
PROLOGAS
Ženklus ir stebuklus padarė man Aukščiausiasis. Todėl dera man skelbti Jo ženklus, nes jie dideli, ir Jo stebuklus, nes jie galingi. Danieliaus. III.
Šie žodžiai priklausė Nabuchodonosorui, Babilono karaliui; kai Danielius ir jo bendražygiai, paaukoję savo kūnus, kad netarnautų ir negarbintų jokio kito dievo, tik Dievą, kuriuo tikėjo, buvo surišti įmesti į krosnį, kurioje degė septynis kartus didesnė nei paprastai ugnis, jis, pamatęs, kad liepsnos liežuviai, kilę virš krosnies 49 uolektis, uždegė jo tarnus, o Danieliaus ir jo bendražygių visai nepalietė ir jiems jokios žalos nepadarė, tarė: ženklus ir stebuklus ir t. t. Tačiau šie žodžiai tinka šios knygos autoriui, kuris, išvydęs Švenčiausiosios Marijos Jeruzalės Vokiečių namų ligoninės brolių šventosios bendruomenės asmenyje tokius didžius ženklus ir tokius nepaprastus, nuo amžių negirdėtus stebuklus, kuriuos Prūsų žemėje gailestingai teikėsi padaryti Aukščiausiasis per minėtuosius brolius, nebijančius paaukoti savo kūnų mirčiai tikėjimui ginti, galėjo pasakyti: ženklus ir stebuklus padarė man Aukščiausiasis ir t. t. Bet kadangi Evangelijoje parašyta: kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų dangiškąjį Tėvą, tai Jėzaus Kristaus vardui šlovinti bei garbinti ir dabartinei bei būsimai kartai pamokyti jam patiko skelbti Dievo ženklus, nes jie dideli, ir Jo stebuklus, nes jie galingi. Ženklai dideli: Apaštalų darbuose sakoma, kad Steponas, kupinas tikėjimo ir galios, darė didžius ženklus. Ir tebūna neabejojama, kad ir Vokiečių namų broliai buvo kupini tikėjimo ir galios, kai jie, negausūs, pavergė tokią stiprią, laukinę ir nesuskaičiuojamą prūsų tautą, kurios net daugelis valdovų, nors ne kartą bandė, niekaip negalėjo pavergti. Tenebūna nutylėtas ir tas didis ženklas, kad minėtieji broliai karą vedė taip sėkmingai, jog per vienuolika metų nuo įsiveržimo į Prūsų žemę dienos jie galingai pavergė ir atvertė į krikščionių tikėjimą pagonis, gyvenusius Kulmo žemėje ir Liubavoje, ir tas tautas, kurios gyveno Pamedės, Pagudės, Varmės, Notangos ir Bartos žemėse, pastatydami ten daug įtvirtinimų, miestų ir pilių, kurių skaičius ir pavadinimai bus nurodyti toliau. Štai koks didis ženklas pasirodė kovojančiosios Bažnyčios danguje. Ženklai gi, gerasis Jėzau, Tau atsidavusiems tarnams, per kuriuos Tu teikeisi padaryti tokius didžius ženklus, kad sudrebėtų ir išsigąstų Tavo ženklų pagonys, gyvenantys žemės pakraščiuose. Jam taip pat dera skelbti Jo stebuklus, nes jie galingi. Įsimintinus padarė savo stebuklus maloningasis ir dosnusis Viešpats per minėtuosius brolius, tarsi iš tiesų būtų galima pasakyti apie juos tai, kas parašyta apie Izraelio tautą po išėjimo iš Egipto: tešlovina Viešpatį už Jo malonę ir už Jo nuostabius darbus žmonių vaikams, nes Jis pasotino ištroškusią sielą ir išalkusią sielą pripildė gėrybių. Kad būtų suprasta, kodėl siela, t. y. brolių gyvenimas, kadaise ištroškusi ir išalkusi, dabar pasotinta žemiškųjų gėrybių, būtina parodyti šį tą iš to, ko trūko praeityje ir ko gausu dabar, kad, taip vienas kitam priešpastatyti, jie daug ką paaiškintų. Nuo pat pradžių broliai, kad lengviau nugalėtų tikėjimo priešus, visomis sielos jėgomis siekė gauti tvirtų žirgų, patikimų ginklų, galingų įtvirtinimų, ir niekas jiems to nedavė; apie drabužius ir maistą jie rūpinosi tik tiek, kiek buvo gyvybiškai būtina. Sekdami mūsų Išganytojo gyvenimo ir mokymo pavyzdžiu, kuris tarė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“, jie išsižadėjo savęs tuo, kad, jei buvo kilmingi, turėjo turtų, buvo laisvos dvasios, vis dėlto mažai tegerbė savo kilmingojo kraujo garbę, nuolankiai mylėdami tai, kas kuklu ir kukliausia, todėl ir nepuošė savo padėties pagal pasaulietinį orumą; ir, pasirinkę tikrąjį neturtą, jie atsisakė savo norų; ir taip Kristaus vardan susiejo savo gyvenimą su įvairiausiais nesuskaičiuojamais nepatogumais, pavojais, rūpesčiais, nerimu. Ir jie nešė savo kryžių ir sekė Kristumi, nes kiekvieną dieną ir valandą buvo pasirengę priimti paniekinimą ir mirties bausmę tikėjimui ginti. Rengtis gražiais drabužiais, kuriuose slypi puikybės yda, jiems buvo laikoma gėda. Vieni jų vietoj marškinių vilkėjo ašutinę, kiti – šarvinius marškinius, taip kad kiekvienas su pranašu galėjo pasakyti: „Jiems, t. y. pagonims, sergant, aš vilkėjau ašutine.“ Taip pat iš drobinių maišų, kuriais jūra jiems buvo gabenami miltai, jie siūdinosi drobinius drabužius, kuriais džiaugsmingai vilkėdavosi. O jų valgis ir gėrimas buvo nepaprastai menki. Mat buvo duodama pasvėrus ir pamatavus, taip kad iš tiesų jie galėjo pasakyti su pranašu: „Tu maitinai mus ašarų duona ir girdei ašaromis gausiu saiku.“ Išsipildė jiems tai, ką Viešpats paskelbė per Izaiją: „Duos tau Viešpats duonos varge ir vandens skurde.“ Ne kartą jų giminaičiai, kurie dėl įprasto brolių susilaikymo negalėjo jiems deramai patarnauti, versdavo juos valgyti mėsą, nuo kurios jie nustatytu laiku sumarinta siela ir džiugiu veidu susilaikydavo. Brolių ir jų palydos gėrimas ir valgis buvo tokie menki, kad duonos ar pupų spalvą ir kvapą žmogaus rega ir uoslė vos galėjo atskirti. Tai ir dar daug ką kita, apie ką ilgai tektų rašyti, jie kantriai kentė savo trobelėse ir lūšnose. Bet kiek sunkumų ir nepriteklių jie patyrė žygyje, kai traukdavo į karą su pagonimis, žino Tas, kuriam viskas žinoma. Išsipildė jiems tai, ką apaštalas, kalbėdamas apie šventuosius kankinius, parašė hebrajams: kiti buvo nukankinti, kiti patyrė pajuoką ir plakimus, taip pat pančius ir kalėjimą; buvo užmėtomi akmenimis, perpjaunami, kankinami, mirė nuo kalavijo, klajojo apsisiautę avikailiais ir ožkenomis, kęsdami nepriteklių, sielvartą, skriaudas; tie, kurių viso pasaulio nebuvo verti, klajojo dykumose ir kalnuose, olose ir žemės plyšiuose.
Čia išvardyti nepritekliai, kuriuos kadaise iškentė broliai, kai jų siela buvo ištroškusi ir išalkusi. Jei nori žinoti, kaip jie pasiekė pakankamą statinių, žirgų, ginklų, valgio, gėrimo gausą ir visko, kas būtina žmogaus gyvenimui, padaugėjimą broliams ir jų žmonėms, atmerk akis ir žvelk; viskas atsivers tavo žvilgsniui. Ir tešlovina Viešpatį už Jo malonę ir už Jo nuostabius darbus žmonių vaikams, nes Jis sutrupino varinius vartus ir sulaužė geležinius skląsčius. Štai galingi stebuklai: kaip minėtųjų brolių buvo sunaikinti visi pagonys, gyvenę Prūsų žemėje, apie kurių nesuskaičiuojamą daugybę bus papasakota toliau, ir variniai jų miestų bei tvirtovių vartai buvo sutrupinti, ir geležiniai skląsčiai sulaužyti; ir taip Viešpats nuvedė juos nuo neteisaus kelio, ir jie buvo pažeminti dėl savo neteisumo. Ir tešlovina Viešpatį už Jo malonę ir už Jo nuostabius darbus žmonių vaikams! Teaukoja Jam šlovinimo auką. Įsižiūrėk, kaip broliai, tarsi Judas Makabiejus, apvalė Prūsų žemės šventąsias vietas, kurias pagonys anksčiau buvo išniekinę stabmeldyste, ir jose kasdien aukojama Viešpačiui šlovės ir garbės auka. Priimk gi, gerasis Jėzau, šią auką už visą savo tautą ir išsaugok šį paveldą ir pašventink jį. Ir, tarsi Dovydas, jie taip pat paskyrė kunigus ir kasdien šlovino Dievą. Taip paaiškėja, kokius didžius ženklus ir galingus stebuklus padarė Aukščiausiasis per minėtuosius brolius Prūsų žemėje; o tai, kas apie juos buvo sakyta, bus parodyta toliau. Bet kadangi paskutinėmis dienomis ateis sunkūs laikai; ir žmonės bus savimylos, ieškantys to, kas priklausytų jiems, o ne Jėzui Kristui, tai dėl padaugėjusio nedorumo daugelio meilė atšals. Todėl, gailestingiausiasis Jėzau, įdiek jiems sveiką protą, kad neįžeistų dvasios, kuria yra paženklinti; atnaujink ženklus ir padaryk naujų stebuklų, ir išgelbėk juos savo stebuklų galia, ir suteik šlovę savo vardui, ir tegul susigėsta visi, darantys blogą Tavo tarnams, ir tesusigėsta su visa savo galybe, ir jų jėga tebūna sutriuškinta; ir tepažįsta, kad Tu vienintelis Viešpats ir šlovingas visoje visatoje.
APIE ŠIOS KNYGOS SANDARĄ
Šios knygos sandara bus tokia. Pirma, aprašysiu, kokiu laiku, kieno ir kaip buvo įkurtas Vokiečių namų ordinas; antra, kada ir kaip minėtieji broliai įžengė į Prūsų žemę; trečia, apie mūšius ir kita, kas buvo nuveikta minėtoje žemėje; iš šių įvykių nedaugelį mačiau pats, apie kitus girdėjau iš tų, kurie juos matė ir juose dalyvavo, o likusieji – tie, apie kuriuos pasakojimus pripažinau patikimais. Ketvirta, pabaigoje paminėsiu popiežius ir imperatorius, valdžiusius šio ordino įkūrimo metu, ir kai kuriuos dėmesio vertus įvykius, nutikusius tuo laiku. Bet kadangi suvokiu, kad man pritrūks jėgų atlikti šį darbą, ypač todėl, kad toks įvykis jau beveik išnyko iš dabar gyvenančių žmonių atminties, o be Dievo negaliu nieko nuveikti , todėl meldžiu Tave, gerasis Jėzau, kuriame paslėpti visi išminties ir pažinimo lobiai, kad atskleistum paslaptis ne tik būsimas, bet ir dabartines bei praėjusias. Apšviesk savo dvasios malone mano protą ir suteik man iškalbos ir išminties greitai užbaigti šį darbą, kad tie, kurie išgirs apie didžius Tavo ženklus ir galingus stebuklus, joje aprašytus, Tavimi pasitikėtų, Tave šlovintų ir garbintų, kad Tu, iš Kurio – viskas, per Kurį – viskas, Kuriame – viskas, būtum išaukštintas virš visko, gyvenantis ir viešpataujantis per amžių amžius. Amen.
I dalis
APIE VOKIEČIŲ NAMŲ ORDINO PRADŽIĄ
PRATARMĖ APIE VOKIEČIŲ NAMŲ ORDINO ĮKŪRIMĄ
Išmintis pasistatė sau namus, iškalė septynis jų stulpus. Saliamono Patarlių knyga, IX. Nors šie žodžiai priklausė Saliamonui, vadinančiam Dievo Sūnų Tėvo išmintimi, dėl ko apaštalai sako: „Patiems pašauktiesiems, ir žydams, ir graikams, mes skelbiame Kristų, Dievo galybę ir Dievo išmintį“; ir psalmėje: „Viską Tu padarei išmintingai“, t. y. Sūnuje, kuris, priėmęs žmogaus pavidalą, po savo mirties sau šlovei ir garbei pastatė kovojančiosios Bažnyčios namus ir iškalė septynis stulpus, t. y. septynis įsakymus, kuriais jie laikomi; vis dėlto jie gali būti ir šventosios motinos Bažnyčios žodžiai, kuri poną popiežių Celestiną III vadina išmintimi, nes žemėje vietoj Dievo Sūnaus jis veikia pagal Siracido posakį: „Išmintis atitinka savo vardą.“ Mat pas jį plaukia visuotinė Bažnyčia klausytis ir regėti jo mokymo, kaip Šebos karalienė – Saliamono išminties. Šis ponas popiežius Celestinas III pastatė, t. y. įsteigė ir patvirtino sau ir šventajai Bažnyčiai naudai namus, būtent šventąją Švenčiausiosios Marijos Jeruzalės Vokiečių ligoninę, ir iškalė septynis stulpus, t. y. septynis brolius komtūrus, arba žemių preceptorius, būtent Livonijos, Prūsijos, Teutonijos, Austrijos, Apulijos, Romanijos ir Armėnijos, kuriais minėtojo ordino broliai laikosi, tarsi tikri namai, besiremiantys ant pastatytų stulpų, taip kad didysis magistras ir kapitula yra šių namų pamatas, komtūrai, arba žemių preceptoriai, – stulpai, o kiti broliai – visa, kas ant jų laikosi. Ir taip ponas popiežius prilyginamas išmintingam vyrui, kuris pasistatė savo namus ant uolos ir gali pasakyti: „Aš sutvirtinau jo stulpus.“ Bet kadangi Rašte sakoma: dvasia teikia gyvybę, kūnas nieko neduoda, todėl ir dera šioje šventovėje pastatyti septynis tokius dvasinius stulpus, iš kurių trys, būtent nuolankumas, neturtas, skaistybė, kuria pastovią tvarką, o keturi kiti, būtent sielvartas, atgaila, atleidimas ir meilė, kuri uždengia daugybę nuodėmių, – pašalina bet kokį aplaidumą laikantis šventųjų apeigų neliečiamo teisingumo vardan. Štai jie – dvasiniai stulpai, iškalti išminties ranka, šiuose šventojo pamaldumo namuose, kuriuos pastatė ponas popiežius, kad, jei prapliptų godumo lietus ir išsilietų prabangos upės, ir papūstų puikybės vėjai, ir užgultų juos, jie negalėtų sugriūti; nes jie pastatyti ant tvirtos uolos; o ta uola – Kristus.
1. APIE VOKIEČIŲ NAMŲ ORDINO ĮKŪRIMĄ
Viešpaties vardu, amen. Jo Įsikūnijimo 1190 metais, tuo metu, kai Akros miestą buvo apgulę krikščionys ir Viešpaties malone atkovojo jį iš netikėlių rankų, krikščionių kariuomenėje buvo keletas pamaldžių žmonių iš Brėmeno ir Liubeko miestų, kurie, būdami žmonės, negalintys be gailesčio ir užuojautos žvelgti į įvairiausius nepakeliamus minėtoje kariuomenėje buvusių ligonių nepriteklius ir vargus, įrengė ligoninę savo palapinėje, padarytoje iš laivo, vokiškai vadinamo „kogu“, burės, kur, surinkę minėtuosius ligonius, atsidavę ir nuolankiai jiems tarnavo ir, taupiai naudodami Dievo jiems siųstas gėrybes, gailestingai gydė, manydami, kad kiekvieno ligonio ar vargšo asmenyje jie priima patį Kristų, kuris Teismo dieną tiems, kurie bus Jo dešinėje, pasakys: „Nes buvau alkanas, ir jūs mane pavalgydinote; buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte; buvau nuogas, ir mane aprengėte; buvau ligonis, ir mane aplankėte“ ir t. t.; o kai jie paklaus: „Kur mes Tave matėme sergantį?“, Jis atsakys: „Iš tiesų sakau jums, kai padėjote vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padėjote.“ Štai kaip Kristus visus ligonius, luošius ir atstumtuosius vadina broliais; ir pagrįstai, nes Jis – mūsų kūnas ir mūsų brolis. Bet kadangi apaštalas sako: „Aš pasodinau, Apolas palaistė, o Dievas davė augti“; nors iš šių žodžių aišku, kad nei sodinantysis, nei laistantysis nėra kas nors, o viskas – augti duodantis Dievas, vis dėlto žmogaus uolumas kartu su rūpesčiu dėl nepriteklių turi apsupti globa augalus, kurie iki šiol neša naujų gausių vaisių ir savo laiku žada dar gausesnių. Štai kodėl, kai ponas Jeruzalės patriarchas, šlovingasis Jeruzalės karalius Henrikas, Nazareto, Tyro ir Cezarėjos arkivyskupai bei Betliejaus ir Akros vyskupai, Šventojo Jono ligoninės magistras ir tamplierių namų magistras, ir daug abiejų namų brolių, ir daug Šventosios Žemės baronų, būtent Rudolfas Tiberietis, ir ponas Hugo, jo brolis, ir Reinaldas, Sidono ponas, ir ponas Aimaras Cezarėjietis, ir ponas Jonas Ibelinietis, ir daug kitų iš Jeruzalės karalystės, o iš Alemanijos Konradas, Mainco arkivyskupas, Konradas, Vircburgo vyskupas ir Romos imperijos kancleris, Volferis, Pasau vyskupas, Gardulfas, Halberštato vyskupas, ir Zeico vyskupas, Frydrichas, Švabijos kunigaikštis, Henrikas, Reino pfalcgrafas ir Braunšveigo kunigaikštis, Frydrichas, Austrijos kunigaikštis, Henrikas, Brabanto kunigaikštis, tuo metu vadovavęs kariuomenei; Hermanas, Saksonijos pfalcgrafas ir Tiuringijos landgrafas, Brandenburgo markgrafas Albrechtas ir Henrikas fon Kaldenas, imperijos maršalas, markgrafas Konradas Landsbergietis, markgrafas Dytrichas Meisenietis, taip pat grafai ir magnatai bei daugybė didikų iš minėtosios kariuomenės, maloningai išvydę, kad ši naujai pasodinta ligoninė su pertekline gausa neša garbės ir šlovės vaisių, ir nepalaužiamai tikėdamiesi, kad, Viešpačiui duodant augti, ji, išskleidusi savo šakas, ateityje duos turtingiausią vaisių gausą, visų minėtųjų valdovų taryba nutarė, kad ponas Frydrichas, Švabijos kunigaikštis, nusiųstų oficialius pasiuntinius pas savo brolį, šviesiausiąjį poną Henriką VI, Romos karalių, būsimąjį imperatorių, kad šis išprašytų iš pono popiežiaus leidimą minėtajai ligoninei įsteigti ir patvirtinti. Taigi popiežius, tai išgirdęs ir pritaręs pasiuntinybės prašymui su pamaldžiais prašymais, minėtoje ligoninėje, panašiai kaip brolių tamplierių ordinas, įsteigė Jeruzalės ligoninės ordiną vargšams ir negaliems, dvasininkams ir riteriams bei kitiems broliams ir patvirtino jį Viešpaties vardu, leisdamas minėtosios ligoninės broliams nešioti baltą apsiaustą su juodu kryžiumi, ir suteikė visas laisves, imunitetus ir atlaidus, apaštalų sosto suteiktus minėtiesiems ligoninės ir šventyklos namams pagerbti, kad naudotųsi jais taip pat laisvai kaip ir anie. Mat derėjo, kad tie, kurie su pamaldžiu ketinimu nori tapti lygūs narsos darbais, taptų lygūs ir gaudami apaštališkąjį palaiminimą. Ir taip buvo įsteigtas ir patvirtintas ir gavo daug privilegijų šis garbingas Švenčiausiosios Marijos Jeruzalės Vokiečių namų ligoninės brolių riterių ordinas. Tai išrinktasis Galybių Viešpaties vynmedis, kurį Tu, Jėzau Kristau, pasodinai ir buvai vadas kelyje jo akyse. Tu įtvirtinai jo šaknis, ir jis pripildė žemę; paskui Tu jį perkėlei ir išvijai pagonis iš Prūsų žemės ir Livonijos, ir pasodinai jį ten, ir štai jis išleido savo šakas iki jūros ir atžalas iki upės. Ši garbinga riterija ne tik žmonių žemėje įsteigta, bet ir daugeliu atžvilgių iš anksto numatyta pagal dangaus paveikslą ir žemės įvairovę. Mat senosiose istorijose skaitome, kad didysis patriarchas Abraomas su savo tarnais kovojo už savo dievobaimingo brolio išlaisvinimą, ir kai jis išlaisvino nekaltąjį iš nelaisvės ir grįžo, nugalėjęs karalius, karalius ir kunigas Melchizedekas jam įteikė duonos ir vyno dovaną su Aukščiausiojo Dievo palaiminimu, kurio globos dėka priešai pateko į jo rankas. Nuo to laiko ėmė vykti krikščionių kova su tautų maištais, nuo tada Šventąja Dvasia atskleidžiant, kiek tokių kovotojų malone tų, kurie užima aukščiausią vietą Bažnyčioje, turi būti išlaikoma bažnytiniam palaiminimui ginti, remiant juos ypatingu palankumu ir savo atlaidais bei privilegijomis patvirtinant Nukryžiuotojo paveldo pašventinimą, šiems riteriams suteiktą. Atrodo, kad ši riterija, sukurta pagal dangaus ir žemės paveikslą, yra vienintelė ir svarbiausia, kuri vietoj Kristaus kentės dėl Jo kryžiaus išniekinimo ir pasišvęs Šventosios Pažadėtosios Žemės atkovojimui iš pagonių priespaudos. Mat Jonas regėjo kovojančiąją Bažnyčią naujosios Jeruzalės, nužengiančios iš dangaus nuo Dievo, pavidalu, kurioje jie kovoja kartu su kitais dangaus galybių būriais, atremdami bet kokią priešingą jėgą. Žinoma, šis regėjimas mums primena, kokie riteriai turi įeiti į kovojančiąją Bažnyčią, kurių pašaukimas turi būti atremti Bažnyčiai priešišką netikėlių tironiją, labiau už viską įtvirtinant teisingai tikinčių tautų tikslus pagal Dievo angelų skaičių ir pareigas. Jam pritaria ir žemės liudijimas. Juk prie Mozės ir Jozuės bei kitų Izraelio teisėjų Dievo kariai naujajame kare, kurį pasirinko Viešpats, Anako giminę ir kitus Šventajai Žemei priešiškus gyventojus, didžiu piktumu susivienijusius, įsiveržę tarsi liūtai, sunaikino iki pamatų, išskyrus tik tuos, kuriems Dievo tautai auklėti teko gyventi vergovės jungu. O laikui bėgant kartu augo ir šios religijos išankstiniai ženklai. Mat Dovydas, vyras pagal Viešpaties širdį, iškilęs teisingai tikinčiųjų karalystėje, kaip įžvalgus ateities pranašas, aiškiau pranašaudamas šią kariauną, ketino keretų ir peletų legionus padaryti savo šeimos nariais, kurios tarnais jie taptų, nes pagal tiesioginę jų vardų reikšmę jie buvo laikomi jo galvos sargais, akivaizdžiai tam, kad, sunaikindami kėsinusiuosius į Dovydo gyvybę, jie stebuklingu išgelbėjimu apgintų pavaldinius. Aiškinama, kad keretai stebuklingai sunaikinti, o peletai išgelbėti. Mat kai Dovydas buvo pranašas ir Šventosios Dvasios širdis, numatantis tiek dabartį, tiek ateitį tiesos raštuose, jis savo įžvalgumu paskelbė minioms, kad pačioje istorijos pabaigoje Kristus pastatys sargus Bažnyčios priešakyje, kurie, skirdami savo brangias sielas ne sau patiems, susijuostų prie šlaunies Jo šventąjį kalaviją, kad, apsupę Saliamono guolį, Izraelio galiūnų galiūnai išvarytų nakties baimes, niūraus netikėjimo baimes, iš krikščionių kraštų. Šiai girtinai ir Dievo vertinamai sielai pasirodė taip pat ir Makabiejų karas, kurie, maitindamiesi dykumoje žolėmis, kad netaptų suteršimo dalininkais, įstatymo vardan ir kupini tikėjimo, Antiochą Epifaną ir nuodėmės šaknį, kuris siekė palenkti Dievo tautą į pagoniškas apeigas ir ištvirkimo landynę, Dievo padedami sutrypė, kad apvalytų ir atnaujintų šventoves, atkovotų Siono žemę ir sugrąžintų žemei taiką. Jų karus uoliai sekdamas, šis šventasis riterių ordinas, būtent Švenčiausiosios Marijos ligoninės Vokiečių namai Jeruzalėje, nusipelnė būti papuoštas šlovingais nariais, įvairiais ir šlovei skirtais įvairioms Dievui patinkančioms pareigoms atlikti. Mat jie yra išrinktieji riteriai ir kariai, tvirta ranka triuškinantys priešus tėvynės įstatymo vardan. Jie yra ir amžinasis meilės geradarysčių šaltinis, suteikiantis prieglobstį svetimšaliams, keleiviams ir vargšams. Be to, jie yra tie, kurie, būdami gailestingumo įsikūnijimas, liepsningos sielos suteikia prieglobstį vienuolynuose išsekusiems ir ligoniams, nesibjaurėdami purvu. Tarp šių narių garbingą ir labai naudingą vietą užima dvasininkai, kad, tarsi kibirkštys, bėgančios per gyvenimą taikos metu, ragintų pasauliečius laikytis apeigų ir lankyti pamaldas, ir teiktų sakramentus, o kai šie stveriasi ginklo, duotų komuniją, t. y. priminimą apie nukryžiuotojo Viešpaties gyvenimą ir mirtį, ruoštų juos karinei narsai, ir taip nuo narsiausio riterio iki labiausiai negaluojančio ligonio, kurio dvasios ramybę jie saugo ir kurio išėjimą stiprina, sustiprėję dvasios saldybe, jie atlieka savo tarnystę. Taip šis dvasinis ordinas, kuris šventosios Bažnyčios labui greitai plinta, būdamas budrioje įvairių aukščiausiųjų dvasininkų akyje, sustiprėjo ir išaukštėjo daugybe privilegijų, imunitetų ir laisvių.
2. APIE BROLĮ HENRIKĄ VALPOTĄ, I ŠVENTOSIOS MARIJOS VOKIEČIŲ NAMŲ LIGONINĖS MAGISTRĄ
Brolis Henrikas, vadinamas Valpotu, I Švenčiausiosios Marijos Jeruzalės Vokiečių namų ligoninės magistras, jai vadovavo daug metų ir mirė lapkričio nonose [kalendose] ir palaidotas Akroje. Kai Brėmeno ir Liubeko miestiečiai, kurie, kaip sakyta, buvo pirmieji šio ordino įkūrėjai, įvykdę savo piligrimystės įžadą, ketino grįžti namo, tai pono Frydricho, minėtojo Švabijos kunigaikščio, ir kitų Alemanijos didikų, dalyvavusių Akros miesto apgultyje, patarimu jie perdavė jam minėtąją ligoninę su visomis aukomis ir valdomis, kurių tada buvo nemažai, kur jis su savo broliais nuolankiai tarnavo minėtiesiems negaliems ir atliko, kas reikalinga. Bet po minėtojo Akros miesto paėmimo šis brolis Henrikas išsirinko vieną vietą miesto sienose prieš Šventojo Mikalojaus vartus, kurioje pastatė bažnyčią ir ligoninę bei įvairius pastatus, ir ten tarnavo Dievui su savo broliais ir negaliaisiais. Šioje bažnyčioje palaidotas ir Švabijos kunigaikštis Frydrichas, miręs piligrimystės kelyje, nes dar būdamas gyvas pasirinko ten bažnytinio palaidojimo vietą.
3. APIE BROLĮ OTĄ, II MAGISTRĄ
Brolis Otas, II magistras, vadovavo ordinui daug metų ir mirė birželio 4-osiomis nonomis ir palaidotas Akroje.
4. APIE BROLĮ HERMANĄ, III MAGISTRĄ
Brolis Hermanas, vadinamas Bartu, III magistras, vadovavo ordinui daug metų ir mirė balandžio XIII kalendomis ir palaidotas Akroje.
5. APIE BROLĮ HERMANĄ FON ZALCĄ, IV MAGISTRĄ
Brolis Hermanas fon Zalca, IV magistras, vadovavo ordinui ilgus metus, mirė rugpjūčio IX kalendomis ir palaidotas Barletoje. Jis buvo iškalbingas, malonus, išmintingas, apdairus, įžvalgus ir pagarsėjęs visais savo darbais. Kai po savo išrinkimo jis pamatė tokią nepatvarią ordino būklę, tai prisiekė kai kurių brolių akivaizdoje, kad atiduotų akį, kad tik jo ordinas laikui bėgant taip išaugtų, jog galėtų turėti bent dešimt brolių riterių. Bet ką šiuo atveju padarei Tu, o visagerasis Jėzau, visada palaikantis teisingus besimeldžiančiųjų troškimus ir nepavargstantis maloningai išklausyti pamaldžių įžadų? Argi jis buvo apviltas savo troškime? Jokiu būdu. Priešingai, Tu davei jam daugiau, nei troško jo širdis. Mat laikui bėgant jo vadovaujamas ordinas taip suklestėjo, kad netrukus po jo mirties minėtajame ordine buvo du tūkstančiai brolių iš kilmingų Alemanijos karalystės giminių. Juk ir tas šviesiausiasis Tiuringijos landgrafas, ponas Konradas, iš kurio šeimos jis buvo kilęs, kai gyveno pasaulyje, su daugybe dvaro didikų įstojo į minėtąjį ordiną. O jo brolio Hermano laikais ordinui buvo suteiktos naujos privilegijos, tiek popiežiaus, tiek imperatoriaus. Mat nuostabios dovanos Apulijoje, Romanijoje, Armėnijoje, Alemanijoje, Vengrijoje, būtent sritis, vadinama Burca, Livonijoje ir Prūsijoje buvo jo laikais padovanotos ordinui. Juk taip išaukštėjo ordinas jo dėka, kad nuo amžių nebuvo girdėta, jog kokia nors kita religija ar ordinas būtų taip suklestėjęs šiame pasaulyje vieno žmogaus dėka. Ir nenuostabu. Mat Dievas jam buvo toks maloningas, kad jį visi mylėjo, ir iš tiesų būtų galima apie jį pasakyti, kad jis buvo mylimas Dievo ir žmonių. Jis laikė savo rankoje poną popiežių ir imperatorių, jau nekalbant apie kitus valdovus ir magnatus, ir taip palenkė sau jų sielas, kad gaudavo viską, ko tik jų prašydavo savo ordino garbei ir naudai. Štai kodėl atsitiko taip, kad, kai venecijiečiai buvo griežtai nubausti už sukeltą prieš imperiją maištą, jie didžiąją Šventojo Kryžiaus dalį įteikė kaip ypatingą dovaną imperatoriui Frydrichui II; o šis imperatorius ją atidavė minėtajam magistrui, kuris ją nusiuntė į Prūsijos kraštus, į Elbingo pilį, kur iki šiol ji yra didžiai krikščionių gerbiama dėl daugybės stebuklų, Viešpaties per ją padarytų. Atsitiko ir taip, kad, kai tarp pono popiežiaus Honorijaus III ir imperatoriaus Frydricho II iškilo tam tikrų slaptų nesutarimų ir abu supažindino šį brolį Hermaną su reikalu, kad jis juos išspręstų, jis, tai išgirdęs, atsisakė, tvirtindamas, kad labai nepadoru, jei jis imsis viso pasaulio valdovų reikalo, nes pats buvo kuklus žmogus ir nepiktnaudžiavo savo padėties privalumais. Štai kodėl atsitiko, kad pats ponas popiežius ir imperatorius, norėdami apsupti šį brolį Hermaną dar didesne garbe, suteikė jam ir jo būsimiems įpėdiniams, įsteigto Vokiečių namų ordino magistrams, princų orumą, ir šio principato ženklan ponas popiežius įteikė jam žiedą, o imperatorius suteikė karališkąsias insignijas jo vėliavai, ir taip jis dar ne kartą juos draugiškai sutaikė.
II dalis
APIE VOKIEČIŲ NAMŲ BROLIŲ ATĖJIMĄ Į PRŪSŲ ŽEMĘ
1. APIE TAI, KAIP PRŪSAI NIOKOJO KULMO ŽEMĘ
Tuo metu, kai tas kilmingasis ir šlovingasis, krikščioniškiausias valdovas kunigaikštis Konradas valdė Mazoviją, Kujaviją ir Lenkiją, buvo vienas vyskupas iš Prūsijos, vardu Kristijonas, iš cistersų ordino, kuris ne kartą sėjo tarp prūsų Dievo žodžio sėklą, ragindamas juos, kad, palikę stabmeldystę, garbintų tikrąjį Dievą Jėzų Kristų. Bet kadangi ši sėkla nukrito į liesą dirvą, ji nedavė jokio vaisiaus. Mat jie taip užkietėjo savo ydose, kad jokie sveiki raginimai negalėjo jų atitraukti nuo netikėjimo paklydimo. Bet vienas dalykas juose buvo girtinas ir daugeliu atžvilgių patrauklus: nors jie buvo pagonys ir garbino įvairius dievus, vis dėlto gyveno taikiai su kaimynais krikščionimis ir netrukdė jiems garbinti gyvojo Dievo ir niekuo jiems nekenkė. Bet tas žmonių giminės priešas, taikos pavyduolis, ilgai nelaukęs, pasėjo raugių. Mat jis sukurstė juos žiauriausiems persekiojimams, taip kad po nedaugelio metų, dalį krikščionių išžudę, kai kuriuos paėmę į nelaisvę ir išvedę į amžiną vergovę (tik nedaugelis jų išsigelbėjo pabėgdami), prūsai, visiškai nusiaubę Kulmo žemę, pavertė ją dykyne.
2. APIE LENKIJOS ŽEMĖS NIOKOJIMĄ
Ir kadangi šis kunigaikštis nesipriešino kurstytojams ir nerado tinkamos priemonės prieš jų priešiškus antpuolius ir kėsinimusi, tai jie, toliau einant blogyn, įsiverždavo į Lenkijos žemę su didele karių jėga tiek kartų ir padarydavo jai tokios žalos, kad, sudeginę namus, suaugusius vyrus persmeigdavo kalaviju, o moteris ir vaikus išvesdavo į amžiną vergovę; o jei pasitaikydavo, kad kokia nors nėščia moteris, gimdydama, negalėdavo paskui juos eiti, tai ją nužudydavo; ir, išplėšę vaikus iš motinų glėbio, dažnai juos numarindavo, užmaudami ant smaigo. Taigi jie taip nusiaubė žemę, kad iš visų jo kunigaikštystės įtvirtinimų ir pilių jam liko tik viena pilis, stovinti prie Vyslos upės, vadinama Plocku. Be to, 250 parapijų bažnyčių, neskaičiuojant reguliariųjų ir pasaulietinių dvasininkų vienuolynų, koplyčių, vyrų ir moterų vienuolynų, jie atidavė ugniai. Žudydami kunigus ir kitus dvasininkus, tiek reguliariuosius, tiek pasaulietinius, vienus už bažnyčios ribų, kitus – viduje, daugelį prie altoriaus, kai jie tarnavo šventajam mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnui ir kraujui, pačias šventenybes, Dievo paniekai nepagarbiai numetę ant žemės, trypė kojomis. Išsinešę taures, amforas ir kitus bažnytinius indus bei pamaldoms skirtus drabužius, elgėsi su jais šventvagiškai; Dievui paaukotas merginas begėdiškai naudojo savo geiduliams tenkinti. Ir trumpumo dėlei pasakysiu, kad neužtektų žodžių iki galo aprašyti, kiek pikto ir bjaurasčių jie padarė tikėjimui ir krikščionims.
3. APIE DOVANAS, ĮTEIKTAS PRŪSAMS JŲ ŽIAURUMUI SUŠVELNINTI
Prieš tai, kai minėtoji Lenkijos žemė buvo taip nuodugniai nusiaubta, kai iš jos dar kas nors buvo likę, šis kunigaikštis buvo jų įstumtas į tokią beviltišką padėtį, kad, kiek kartų minėtieji prūsai siųsdavo pas jį savo pasiuntinius, reikalaudami žirgų ir gražiai dažytų drabužių, jis jokiu būdu nedrįsdavo jiems atsakyti. Bet kai nebeturėjo, kuo juos patenkinti, jis pasikvietė į puotą didikus ir kitus su jų žmonomis, ir kai šie, linksmindamiesi, sėdėjo prie stalo, valgė ir gėrė, jis slapta įsakė jų drabužius ir žirgus padovanoti minėtiesiems pagonių pasiuntiniams. Ir tai niekam neišėjo į naudą ir negalėjo sušvelninti jų piktumo, nes jie nusiaubė minėtąją žemę, kaip jau sakyta anksčiau.
4. APIE KRISTAUS RITERIŲ ORDINO BROLIUS
Taigi, kai minėtasis kunigaikštis pamatė, kad jo žemė taip apgailėtinai sunyko ir jis niekaip negali jos apginti, tai brolio Kristijono, Prūsijos vyskupo, ir kai kurių didikų patarimu jis savo žemei ginti įsteigė brolius, vadinamus Kristaus riteriais, su raudonu kalaviju ir žvaigžde ant balto apsiausto, tuo metu buvusius Livonijos kraštuose, ir daug pagonių žemių jie galingai pajungė krikščionių tikėjimui, o minėtasis vyskupas į minėtojo ordino narius įšventino vieną žymų vyrą, vardu Brunonas, o su juo – keturiolika kitų. Paskui šis kunigaikštis pastatė šiems broliams pilį, vadinamą Dobryne, nuo kurios jie vėliau imti vadinti Dobrynės broliais, ir davė jiems alodą, arba dvarą, Kujavijos žemėje, vadinamą Sedlecu. Šis kunigaikštis ir broliai susitarė tokiomis sąlygomis, kad lygiai pasidalys tarpusavyje pagonių žemę, kurią vėliau Viešpačiui padedant galės sau pajungti. Kai tai sužinojo prūsai, tai, dar labiau įsiutę, su milžiniška karių daugybe ne kartą puolė minėtąją Dobrynės pilį ir buvo tokie priešiški šiems broliams, kad retas kuris iš jų drįsdavo pasirodyti už pilies ribų. Ir pagaliau net prieita iki to, kad keturi ar penki prūsai išdrįso plėšikauti šios pilies apylinkėse.
5. APIE PRŪSŲ, KULMO IR LIUBAVOS ŽEMĖS SUTEIKIMĄ VOKIEČIŲ NAMŲ ORDINO BROLIAMS
Tuo pat metu Vokiečių namų ordinas brolio Hermano fon Zalcos, savo magistro, dėka labai pažengė gausindamas brolių skaičių, turtus, valdžią ir garbę, taip kad gandas apie jo gerą vardą, sklisdamas visur, pagaliau pasiekė ir minėtąjį kunigaikštį. Tai įdiegė jo širdyje dievišką įkvėpimą, kad jis nori minėtuosius brolius pakviesti savo žemei, tikėjimui ir krikščionims ginti, iš ko aišku, kad broliai Kristaus riteriai, jo tam įsteigti, šiame darbe nepasisekė. Ir, sušaukęs savo vyskupus ir didikus, jis atvėrė jiems savo mintis, prašydamas duoti jam šiuo klausimu sveiką patarimą. Jie vieningai parėmė jo valią, pridurdami, kad iš teisingų pranešimų jiems tapo žinoma, jog minėtieji broliai – narsūs riteriai, nuo jaunų dienų užgrūdinti mūšiuose, be to, jie pripažinti ir priimti tiek pono popiežiaus, tiek imperatoriaus ir Alemanijos valdovų, taip kad jie nepalaužiamai tikisi, jog iš palankumo jiems ponas popiežius taps kryžiaus žygio į pagalbą minėtajai žemei įkvėpėju. Štai kodėl jis nusiuntė oficialius pasiuntinius su savo raštais pas minėtąjį brolį magistrą Hermaną; kai jie išdėstė jam ir jo broliams savo atvykimo priežastį, tas magistras po daugelio pasitarimų ir įvairių derybų su savo broliais dėl šio sunkaus reikalo pagaliau, pono popiežiaus ir imperatoriaus Frydricho II bei Alemanijos valdovų, kurie žodžiu ir darbu žadėjo jam čia padėti, nurodymu patenkino minėtojo kunigaikščio prašymą. Taigi minėtasis magistras nusiuntė brolį Konradą fon Landsbergą ir dar vieną savo ordino brolį pas šį Lenkijos kunigaikštį, kad jie pereitų Kulmo žemę ir išsiaiškintų, ar jo valia atvyko pasiuntinybė. Kai jie kunigaikščiui nesant atvyko į Lenkiją, tai atėjo prūsų kariuomenė ir nusiaubė Lenkijos žemę ugnimi ir kalaviju. Su šia kariuomene minėtieji broliai kunigaikščio žmonos ponios Agafijos įsakymu, subūrę aplink save daugybę lenkų, vyriškai stojo į mūšį, bet prūsai, priešindamiesi iš savo pusės (o lenkai pabėgo po pat pirmojo susirėmimo), mirtinai sužeidė minėtuosius brolius ir, paėmę į nelaisvę ir išsivedę lenkų kariuomenės vadą, nužudė daug žmonių. Bet minėtoji ponia po mūšio įsakė parnešti mūšio lauke likusius pusgyvius brolius ir perduoti juos gydytojų globai. Kai tie broliai pasveiko, jie sumaniai užbaigė jiems patikėtą pasiuntinybę. Tai išgirdęs, minėtasis ponas Konradas, Lenkijos kunigaikštis, brandžiai apsvarstęs, kaip minėta anksčiau, savo žmonos Agafijos ir sūnų Boleslovo, Kazimiero ir Semovito patarimu, vieninga valia ir karštu pritarimu davė minėtiesiems Vokiečių namų broliams, dabartiniams ir būsimiems, Kulmo ir Liubavos žemę bei žemę, kurią jie galės Dievui padedant vėliau atkovoti iš pagonių rankų, su visomis teisėmis ir naudojimusi, kurias jis ir jo protėviai turėjo amžinai valdydami, nepasilikdamas sau juose jokių teisių ir nuosavybės, bet žodžiu ir darbu atsisakydamas visko, į ką galėtų pretenduoti jis pats, ar jo žmona, ar vaikai, ar palikuonys. Ir kad ši dovana būtų tvirta ir amžina ir kad niekas vėliau negalėtų jos atšaukti, jis davė jiems raštus, patvirtintus savo antspaudais. Tai įvyko apie 1226 metus nuo Kristaus gimimo dalyvaujant toliau pasirašiusiems liudytojams, būtent: Gunteriui Mazoviečiui, Mykolui Kujaviečiui, Kristijonui, Prūsijos vyskupams, prepozitui Gernulfui, dekanui Vilhelmui, vyresniajam ir jaunesniajam grafams Pakoslavui iš Dirsovijos, kancleriui Jonui, vicekancleriui Grigaliui ir daugeliui kitų žymių bažnytinių ir pasaulietinių asmenų.
6. APIE TO, KAS IŠDĖSTYTA, PATVIRTINIMĄ IR APIE PONO POPIEŽIAUS KREIPIMĄSI Į BROLIUS
Kai apie šį Lenkijos žemės nusiaubimą dėl garsaus minėtojo kunigaikščio pareiškimo sužinojo Romos kurija, tai šventasis tėvas ir valdovas popiežius Grigalius IX, jam užjausdamas ir saugodamasis pavojų ateityje, visą su Vokiečių namų broliais protingai ir pagal priimtą apeigą nustatytą tvarką patvirtino Viešpaties vardu, įpareigodamas minėtuosius brolius nuodėmių atleidimui atkeršyti už nukryžiuotojo Viešpaties išniekinimą ir atkovoti krikščionims pažadėtą žemę, pagonių užimtą. Ir, įkvėpdamas juos kovai, tarė: „Susijuoskite ir būkite drąsūs, ir pasirenkite kautis su šiais pagonimis, kurie susirinko prieš mus, kad pražudytų mus ir mūsų šventovę, nes geriau mums žūti mūšyje, negu matyti mūsų tautos ir šventovės nelaimes.“ Ir, stiprindamas juos dvasios tvirtumu, guodė juos žodžiais Viešpaties, kuris, kreipdamasis į Izraelio vaikus, tarė: „Kai išeisi į karą prieš savo priešą ir pamatysi žirgų, ir kovos vežimų, ir kariuomenės gausesnės už tavąją, nebijok jų, nes su tavimi yra Viešpats, tavo Dievas“; o kiek toliau jis tęsė: „Jūs šiandien stojate į kovą su savo priešais: tenesilpsta jūsų širdis, nebijokite, nesutrikite ir nesibaiminkite jų; nes Viešpats, jūsų Dievas, eina su jumis kovoti už jus su jūsų priešais ir jus išgelbėti. Mat ne jūsų karas, o Dievo.“ Šį didžiausią dvasios tvirtumą turėjo Judas Makabiejus, kuris, stovėdamas su sauja žmonių prieš didžiulę pagonių daugybę, drąsindamas savuosius, sakė: „Nebijokite jų gausybės ir nesibaiminkite jų puolimo. Prisiminkite, kaip buvo išgelbėti mūsų tėvai Raudonojoje jūroje, kai faraonas vijosi juos su kariuomene. Ir dabar šaukimės dangaus; galbūt Jis pasigailės mūsų, prisiminęs sandorą su mūsų tėvais, ir sutriuškins dabar šią kariauną mūsų akivaizdoje, ir visi pagonys pažins, kad yra Tas, kuris išvaduoja ir gelbsti Izraelį. Nebijokite nusidėjėlio žodžių, nes jo šlovė virs mėšlu ir kirmėlėmis. Šiandien jis išsiaukština, o rytoj jo nebesuras. Taigi, vaikai, uoliai stokite už įstatymą ir atiduokite savo gyvybę už mūsų tėvų sandorą. Prisiminkite darbus, kuriuos jie nuveikė savo laikais, ir įgysite didžią šlovę ir amžiną vardą. Stiprėkite ir vyriškai laikykitės įstatymo, nes per jį būsite pašlovinti. Taigi surinkite pas save visus įstatymo vykdytojus ir atkeršykite už savo tautos skriaudas, ir atlyginkite pagonims.“
7. APIE NAUJĄJĮ VOKIEČIŲ NAMŲ BROLIŲ KARĄ SU PRŪSŲ TAUTA
Daug karų nuo seno buvo kariauta su prūsais, kaip pasakoja senosios istorijos: Julijaus Cezario, taip pat devynių brolių iš Švedijos, kurie buvo vadinami Gamptais, taip pat Hugono, pravarde Potyras, pagaliau brolio Kristijono, Prūsijos vyskupo, ir brolių Kristaus riterių, vadinamų Dobrynės broliais. Bet, sulaukę tinkamos progos, prūsai žudydavo arba priversdavo bėgti vadus ir kitus, kurie jiems vadovavo, ir taip nusimesdavo vergovės jungą nuo savo sprandų ir vėl puldavo į ankstesnius paklydimus. Dabar su jais pradėti nauji Švenčiausiosios Marijos Jeruzalės Vokiečių namų ligoninės brolių karai. Tai tie nauji karai, kuriuos pasirinko Viešpats, kad sugriautų priešo vartus, nes, jei vieną ar daug vadų ar prefektų jie užmuša ar sunaikina per vieną dieną, tai tą pačią ar kitą dieną žuvusiųjų vietoje iškils kiti, geresni arba jiems lygūs. Ne tiek nauja kare, kiek naujame karo vedimo būde, nes ne tik kūniškaisiais, bet ir dvasiniais ginklais pasiekiama pergalė prieš priešus, būtent malda. Štai kodėl Rašte sakoma apie Mozę, kad, kai jis meldėsi, Izraelis nugalėdavo Amaleką, o kai liaudavosi melstis, Izraelis būdavo nugalimas. Mat apie tą patį Mozę Išminties knygoje parašyta, kad jis nugalėjo naikintoją ne kūno jėga ir ne ginklų veiksmu, bet žodžiu, būtent malda. Ir apie jį pat Teisėjų knygoje sakoma: „Atminkite, Dievo tarnai, kad Amaleką, pasitikintį savo tvirtovėmis, jis nugalėjo ne kovodamas, bet kalbėdamas maldas.“ Parašyta ir apie Makabiejus, kad jie choru iškėlė maldas ir privertė kariaunas bėgti. Ir apie Judą Makabiejų sakoma, kad dviejuose mūšiuose jis nesimeldė: būtent prieš Antiochą Eupatorą, ir tada nenugalėjo, bet atsitraukė; antrajame – prieš Bakchidą ir Alkimą, ir tada pats krito mūšyje, o Izraelio vaikų kariauna pasileido bėgti. Yra ir kitas naujas būdas nugalėti, būtent nuolankumas, kuriuo savo sielas gelbėjo Kristaus kankiniai, apie ką sako Poetas:
Kilnus būdas nugalėti – nuolankumas; nugali tas,
Kas kenčia; jei nori nugalėti, išmok kentėti.
Ir kitoje vietoje:
Didžiausia iš dorybių, nuolankumas, nugali beginklius,
O, būna, neretai nugali ir ginkluotus vyrus.
Apie šį nuolankumą Grigalius sako: „Be geležies ir ugnies galime tapti kankiniais, jei iš tiesų išlaikysime sieloje nuolankumą.“ Apie tą patį ir Jeronimas: „Kuris šventasis gavo vainiką be nuolankumo?“ Nuo Bažnyčios atsiradimo netrūko to, kad neteisumas triumfavo, o teisumas buvo trypiamas. Taigi turime naują karą ir naują karo vedimo būdą, kai tikėjimo ir Bažnyčios priešus nugalime dvasiniais ginklais.
8. APIE KŪNIŠKUOSIUS IR DVASINIUS GINKLUS
Giesmių giesmėje parašyta, kad ant Dovydo bokšto kabojo galiūnų ginklai, o Išminties knygoje – kad 60 galiūnų iš Izraelio galiūnų, visi laikantys kalavijus ir patyrę kovoje, supo Saliamono guolį, kiekvienas su kalaviju prie šlaunies dėl nakties baimės. Iš to galima pastebėti, kad Jėzaus Kristaus galvos sargai turi turėti ginklų, kuriais gintų tikėjimo tvirtovę, išvarę puolusiuosius, ir saugotų šventosios motinos Bažnyčios taikos ir ramybės guolį. Bet juk Judita garsėja tuo, kad nužudė Holoferną ne ginklų veiksmu, o dorybe; kas pasitikėjo savo lanku, ir jo kalavijas jį išgelbėjo? Arba kas savo kalaviju įgijo žemę? Todėl, kaip moko apaštalas, mes taip pat turime apsivilkti visais Dievo ginklais, t. y. dorybėmis, kurios vienintelės, kaip sako Makrobijus, ir sukuria palaimingą žmogų ir jėga saugo savo turėtoją. Šiais dorybės ginklais mes taip pat turime saugotis nuo priešų, kaip sako Boetijus: „Mes atnešėme tau tokius ginklus, kurie, jei tik pirma laiko jų nenumesi, saugos tave neįveikiama tvirtybe.“ O apie atskiras ginklų rūšis, kūniškųjų ir dvasinių, tarpusavyje simboliškai susijusių, kurias mini Šventasis Raštas ir kuriais dera kovoti šiame naujajame Viešpaties kare, čia ir dėstoma.
Apie ilgąjį skydą
Apie skydą sakoma, kad Saliamonas padarė 200 didelių skydų ir 300 mažesnių skydų, o Siracidas sako, kad tikėjimas geriau už tvirtą skydą apgins tave nuo priešo. Skydu suprask tikėjimą, apie kurį Paulius sako: „O labiausiai imkite tikėjimo skydą“, kuris yra visų dorybių pamatas; be jo, kaip sako Augustinas, bet kokia dorybė nudžiūsta, tarsi šaka be šaknies dorybės; ir kaip sako Paulius: „O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“; bet kai jis yra, tai su juo ateina pas mus visos gėrybės. Štai kodėl Viešpats sako: „Turėkite tikėjimą Dievu; nes iš tiesų sakau jums, jei kas pasakys šitam kalnui: „Pakilk ir meskis į jūrą“, ir nesuabejos savo širdyje, bet tikės, kad išsipildys tai, ką jis sako, tai jam ir bus, ką tik pasakys.“ Štai kokia tikėjimo galia. Tai neįveikiamas skydas, kuriuo Juozapatas, Judo karalius, drąsino drebančią tautą, sakydamas: „Tikėkite Viešpačiu, mūsų Dievu, ir būsite tvirti, ir jums seksis“; štai kodėl atsitiko taip, kad amonitai ir moabitai, atsigręžę vieni prieš kitus, žuvo nuo vieni kitiems padarytų žaizdų, nes neišliko nė vieno, kuris galėtų išvengti mirties. Didžio tikėjimo kupinas buvo žodis, kai Dovydas prieš kovą su Galijotu tarė: „Tu eini prieš mane su kalaviju, ietimi ir skydu, o aš einu prieš tave Viešpaties vardu“, ir atidavė jį Viešpats į jo rankas. O, koks tikėjimas buvo Jonatane ir Jude Makabiejuje, kai jie tarė: „Viešpačiui nesunku išgelbėti per daugelį ar per nedaugelį.“ Čia Jonatanas ir jo ginklanešys nužudė 20 žmonių pusėje lauko, kurį pora jaučių suaria per dieną, ir kilo siaubas filistinų tautoje. Ir Judas su savo kariuomene sumušė Seroną. Štai pergalė, nugalinti pasaulį: kas nugali pasaulį, jei ne tas, kuris tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus; Jis sako: „Kas tiki manimi, nors ir numirtų, bus gyvas.“ Taigi vėl ir vėl apmąstyk visą Evangelijos tekstą, ir tarsi dvejopą kūno ir dvasios išganymą rasi, kad Viešpaties nuosprendis tvirtina: „Tavo tikėjimas tave išgelbės.“
Apie kalaviją
Apie kalaviją sakoma, kad Jeremijas ištiesė dešinę ir davė Judui kalaviją, sakydamas: „Imk šį šventą kalaviją, dovaną iš Dievo, kuriuo sutriuškinsi mano Izraelio tautos priešus.“ Šis kalavijas, o galingieji Kristaus riteriai, tarsi Sauliaus kalavijas, niekada negrįš veltui, nes pasisotins Kristaus kryžiaus priešais: lauke juos naikins kalavijas, namuose – siaubas, ir jaunuolį, ir mergelę, ir žindomą kūdikį, ir senelį, kad, kada tik su jais susitiktų kas nors iš priešų, jie visada sakytų: „Tai ne kas kita, kaip Gedeono kalavijas“, t. y. krikščionių riterijos. Kalaviju suprask teisingus darbus, nes tikėjimas be darbų yra miręs. Jei kiti ginklai saugo kūną nuo priešo smūgio, tai kalavijas nukreiptas į veiksmą, kuriuo parblokšiamas priešininkas, ir kadangi jis dviašmenis, tai ir teisingi darbai, iš vienos pusės, saugo juos darantįjį nuo mirtinos nuodėmės, iš kitos – veda į amžinąjį džiaugsmą.
Apie ietį
Apie ietį sakoma, kad kunigas Jehojada išdalijo ietis šimtininkams, ėjusiems sargybą prie Viešpaties namų. Tai ietys, kurias Joabas, kariuomenės vadas, įsmeigė į širdį Abšalomui, persekiojusiam savo tėvą Dovydą. Ietimi, kuri yra tiesi, suprask nuoširdų ketinimą, ir pagal apaštalo mokymą: „Ir visa, ką darote žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties vardu, ir ar valgote, ar geriate, ar ką kita darote, visa darykite Dievo garbei.“ Todėl ietis yra kiekvieno darbo atlygis ir nuopelnas, nes niekada blogas ketinimas nepagimdys gero darbo, ir atvirkščiai.
Apie apvalųjį skydą
Apie skydą Izaijas liepia: „Kelkitės, kunigaikščiai, tepkite skydus.“ Ir Viešpats tarė Jozuei: „Ištiesk ietį, kurią laikai rankoje, į Ajų, nes atiduosiu jį į tavo rankas“, ir ten pat toliau: „Jozuė nenuleido rankos, kurią buvo ištiesęs su ietimi, kol neatidavė prakeikimui visų Ajaus gyventojų.“ Tegul išrinktieji kariai taip elgiasi, o ne kaip Saulius, apie kurį Rašte sakoma, kad parblokštas galiūnų skydas, Sauliaus skydas, tarsi jis nebūtų buvęs pateptas aliejumi. Skydu suprask Dievo žodį, kuris moko mus visų gerų darbų, apie ką sakoma: „Dievo žodis – ugninis skydas visiems, kurie Juo pasitiki.“ Jis todėl vadinamas ugniniu, kad saugo nuo visų ugninių velnio strėlių. Apie tai sakoma, kad Judas Makabiejus kiekvieną iš savo žmonių apginklavo ne skydais ir ietimis, bet įtikinamomis geromis kalbomis. O jos todėl vadinamos įtikinamomis geromis, kad Dievo žodis įvykdo tai, kas patinka Dievui, ir atlieka tai, kam yra siųstas. Jei jis neatlygina vienam, tai teikia naudos kitam; niekada negrįžta tuščias.
Apie šarvus
Apie šarvus sakoma, kad Judas Makabiejus apsivilko šarvais kaip milžinas ir gynė savo kariauną. Šarvais suprask teisumą, apie kurį sako apaštalas: „Apsivilkite teisumo šarvais.“ Šis teisumas kiekvienam atiduoda, kas jam priklauso: Dievui – paklusnumo nuolankumą, apie ką Viešpats sako: „Taip mums dera įvykdyti visą teisumą“; artimui – užuojautą, todėl Grigalius sako: „Tikrasis teisumas turi užuojautą, netikrasis – pasipiktinimą; sau – kūno sutramdymą, nes teisinga, kad kūnas tarsi tarnaitė būtų po sielos jungu“, todėl Siracidas sako: „Mano sūnau, jei imiesi tarnauti Dievui, paruošk savo sielą gundymui“, ir kiek toliau tęsia: „Kovoti už tiesą – tai aukotis dėl savo sielos, ir kovok už tiesą iki mirties, ir Viešpats Dievas kovos už tave.“ Ir tada tai papildys psalmė: „Teisumas ir taika pabučiuos vienas kitą“, priešingu atveju nebus taikos, bet kūnas visada trokšta to, kas priešinga dvasiai, o dvasia – to, kas priešinga kūnui.
Apie lanką ir strėlinę
Apie lanką ir strėlinę Izaokas tarė savo sūnui Ezavui: „Imk savo ginklus, savo strėlinę ir savo lanką.“
Apie strėlę
Apie strėlę sako Izaijas: „Viešpats sužadino medų karalių dvasią prieš Babiloną, pripildykite strėlines strėlių“; teišsipildo Viešpaties žodis Kristaus kryžiaus priešams: „Sukrausiu ant jų nelaimes ir išsemsiu į juos savo strėles.“ Šiais trimis suprask tuos tris dalykus, kurie glūdi kiekvienos religijos pamate, būtent nuolankumą, skaistumą ir neturtą. Lankas reiškia nuolankumą, nes kaip jis lenkiasi, linksta ir atsitiesia nelūždamas, taip ir pamaldusis tarp laimingųjų ir priešininkų ramiai ir nemurmėdamas turi lenktis ir atsitiesti nuolankumu. Apie šį nuolankumo lankstumą Izaokas, laimindamas savo sūnų Jokūbą, sako: „Būk savo brolių ponas, ir tenusilenkia tau tavo motinos sūnūs“; kaip nuolankusis gali pasakyti su Izaiju: „Įtempė Viešpats savo lanką ir pastatė mane tarsi taikinį strėlėms.“ O, kaip tampriai įtempiamas šio nuolankumo lankas ten, kur tikintysis mūšyje, matydamas, kad jam gresia mirtis, nedrįsta atsitraukti. Čia paklusnumas geriau už auką, nes, kaip sako Grigalius, auka pagerbiamas svetimas, nuolankumu – savas kūnas. Strėlėmis suprantamas skaistumas, nes kaip strėlė, sakoma, kilusi iš sagio, sagis, t. y. „veikti išmintingai“ arba „pranašauti“, taip ir žmogui dera, kad galėtų gyventi skaistume, išmintingai nukreipti pagal savo sielą prigimtinę jėgą prieš kūno jausmą, visada linkusį į bloga, ir jam dera pranašauti, t. y. prisipildyti Dievo, nes tapti skaisčiam galima tik Dievo valia. Kaip strėlė dviem plunksnomis juda tarsi paukštis, kad greitai pataikytų į priešą, taip ir skaistumas, kad nuo seno skaistumu pataikytų į priešą, naudojasi dviem plunksnomis, kurios yra senojo gyvenimo atnaujinimas ir atnaujinimo nauda. Apie šias dvi plunksnas sako Izaijas: „Kurie viliasi Viešpačiu, atsinaujins jėgomis“, būtent pakeis kūnišką dvasine, apsiplunksnuos kaip ereliai, kurie, norėdami atsinaujinti, numeta senas plunksnas ir apsidengia naujomis. To mus ragina apaštalas, sakydamas: „Nusivilkite ankstesnio gyvenimo senąjį žmogų, kuris pūva apgaulingose geismėse, ir apsivilkite naujuoju žmogumi, sukurtu pagal Dievą.“ Ir taip atsinaujins tarsi erelio tavo jaunystė, ir tu skrisi skaistumo tobulume ir nežūsi, nes Jonatano strėlė niekada negrįžta atgal. Taigi skaistaus žmogaus kūnas gali pasakyti su Jobu: „Visagalio strėlės manyje, jų nuodus geria mano dvasia“, būtent prabangos nuodus. Koks yra skaistumo pasipiktinimas prieš prabangą ir kaip jis piktinasi, žino tik tas, kuris tai patyrė. Apie atnaujinimo naudą sako Bernardas: „Kas gražiau už skaistumą, kuris iš pradėtojo nešvaria sėkla padaro tyrą, iš priešo – artimą, pagaliau iš žmogaus – angelą?“ Taip pat Judita vyriškai elgėsi ir nužudė Holoferną, ir išgelbėjo Dievo tautą nuo pavojų, nes mylėjo skaistumą. O, kokia graži ir naudinga skaisti karta! Strėline, kuri skirta strėlėms laikyti, žymimas neturtas, nes kaip strėlė slepiama ir saugoma strėlinėje, taip ir skaistumas – neturte, nes malonumų trokštanti našlė gyva būdama yra mirusi. Štai kodėl skaistumas gali pasakyti tą patį, ką ir Izaijas: „Ir padarė mane Viešpats nušveista strėle; savo strėlinėje mane saugojo.“ Ir nepakanka pamaldiesiems to neturto, apie kurį sako Bernardas: „Jie nori būti neturtingi su sąlyga, kad niekuo nestokos, ir taip jie gerbia neturtą, kad nepatirtų jokio nepritekliaus“; bet to savanoriško, kupino nepriteklių neturto, apie kurį Viešpats sako: „Palaiminti dvasios vargdieniai“, kas, pasak Bernardo, reiškia – su dvasiniu ketinimu ir troškimu vien dėl Dievo valios ir sielos išganymo. Tai buvo Hadadezero tarnų strėlinės, o tas vardas reiškia „svarbiausias skirstytojas“, nes jis atskiria neturtą nuo turtų. Šias strėlines nešė Dovydas Neužmirštamojo, Kristaus, akivaizdoje, į kurį ir angelai trokšta įžvelgti, t. y. perkėlė į šį pasaulį ir atnešė jas į Jeruzalę, kur Jis nuogas buvo nukryžiuotas ant kryžiaus, kad mes eitume Jo neturto pėdomis. Šis neturtas gydantis, nes, kaip sako Grigalius, tuos, kuriuos ištinka puikybės liga, išgydo neturto vaistas: nes neturtas užmuša puikybę ir pasmaugia dvi pragaro dėles – godumą ir prabangą.
Apie svaidyklę
Apie svaidyklę sakoma pas Zachariją: „Galybių Viešpats juos gins, ir jie naikins ir trypės svaidyklių akmenis.“ Skaitome ir Karalių knygoje, kad Dovydo priešų sielą Jis nusvies tarsi svaidykle. Tai svaidyklė, iš kurios Dovydas metė akmenį ir pataikė filistinui į kaktą, ir akmuo įsmigo jam į kaktą, ir jis krito veidu į žemę, ir Dovydas nugalėjo filistiną svaidykle ir akmeniu, ir užmušė apsvaigusį filistiną.
Apie lazdą
Apie lazdą Viešpats sako per Izaiją: „O, Asūre, mano rūstybės lazda! ir rykštė“; ir kiek toliau tęsia: „Jis smogs tau lazda ir pakels prieš tave savo nendrę, kaip Egiptas.“ Apie dvasinę lazdos ir svaidyklės reikšmę parašyta, kad Dovydas, ruošdamasis kautis su Galijotu, nešėsi lazdą, kurią visada turėjo su savimi, ir išsirinko penkis glotnius akmenis, kuriuos įsidėjo į piemens krepšį, o svaidyklę nešė rankoje, ir užmušė ginkluotą filistiną. Ginkluotu filistinu suprask velnią, pasirengusį gundyti. Būk gi tu Dovydas tvirta ranka, atgailaujantis, ir visada turėk su savimi Šventojo Kryžiaus lazdą, ir išsirink penkis akmenis, t. y. penkias Kristaus žaizdas, ir įsidėk juos į piemens krepšį, t. y. į savo sielą, ir apvyniok ranką svaidykle, t. y. viso to prisiminimais, ir smok jam, kad jis tavęs nenugalėtų gundydamas. Be to, jei tik ši Šventojo Kryžiaus lazda pranašo Eliziejaus patarimu bus uždėta ant mirusio vaiko veido, t. y. to, kuris gyvena kaip vaikas, nuodėmėje, jis atgis.
Apie šalmą
Apie šalmą sakoma, kad Saulius aprengė Dovydą savo drabužiais ir užmovė jam ant galvos varinį šalmą. Ir tarė Viešpats per Jeremiją: „Stokite į kovą; balnokite žirgus ir sėskite, raiteliai, ir stokite su šalmais.“ Šalmu žymimas išganymas, kurį žmogus gauna iš Dievo per šiuos dorybių ginklus. Apie ką sako apaštalas: „Ir imkite išganymo šalmą“; o Izaijas: „Jis apsivilko teisumu kaip šarvais ir užsidėjo išganymo šalmą ant savo galvos.“ O, kokiame saugume būsi mūšyje, jei apsisaugosi šiais ginklais, ir bus tau Viešpats, tavo išganymo Dievas, tavo išganymas iki žemės pakraščių. Tai ginklai, kuriais patriarchas Jokūbas vieną sklypą paėmė iš amoritų rankų kalaviju ir lanku ir atidavė jį savo sūnui Juozapui, kuriais ir Izraelio vaikai įgijo Šventąją Žemę, užpuolikų nusiaubtą, o Dovydas nugalėjo savo karalystės priešus, o Makabiejai atstatė sugriautą šventąjį Jeruzalės miestą ir apvalė Dievo šventyklą, pagonių nešvarybėmis suterštą, išžudę priešus. O narsiausieji riteriai ir šlovingieji kariai, apsivilkite šiais ginklais ir atkeršykite už nukryžiuotojo Viešpaties išniekinimą, ir atkovokite Šventąją Žemę, krikščionims pažadėtą, pagonių užimtą! Sustiprėkite, ir tenesilpsta jūsų rankos kovoje. Nes yra atpildas už jūsų darbus, tas atpildas, apie kurį Viešpats tarė Abraomui: „Tavo atlygis bus didelis.“ Jei jus gąsdina sunkumai, žvelkite į atlygį, žinodami, kad kaip ydos niekada nebūna nenubaustos, taip ir dorybės nelieka be atlygio, ir dorybės atlygis bus Tas, kuris davė dorybę.
9. APIE KŪNIŠKŲJŲ IR DVASINIŲ GINKLŲ NAUDOJIMĄ
Yra šešios priežastys, kodėl mes naudojamės kūniškaisiais ir dvasiniais ginklais. Pirmoji – dėl pratybų, kad pratintumės mūšiuose Dievo valia, kuris daug pagonių išsiuntinėjo tarp Izraelio vaikų, kad jais išmėgintų Izraelį ir visus, kurie nežinojo apie visus Kanaano karus, ir kad jų vaikai išmoktų kautis su priešais ir mokėtų kariauti. Kas gi išliks mūšyje, jei ne tas, kuris sumaniai valdo ginklą? Štai kodėl taikos metu rengiami turnyrai ir kiti kariniai žaidimai pratyboms, kad karo atveju, kai priešai stovi prie vartų, nebūtų nė vieno, kuris, nemokėdamas elgtis su ginklu, nepasakytų, kaip Dovydas: „Aš negaliu taip vaikščioti“, ir negalėtų išeiti prieš priešus, būdamas beginklis. Bet kadangi žmogaus gyvenimas žemėje yra kova, tai vos tik žmogus ateina į pasaulį, jis įžengia į mūšio lauką kovoti prieš pragaro oro galybes, o mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet galingi Dievu. Todėl, pagal apaštalo mokymą, turime apsivilkti Dievo ginklais, t. y. dorybėmis, kurios yra iš vienintelio Dievo, teikiančio dorybę ir jėgą savo tautai, ir jose pratintis, kad galėtume atsilaikyti piktąją gundymo dieną ir kad mumyse dorybės daugėtų pratybomis, kaip sako Auksaburnis: „Kaip kiekvienas kūniškas menas pratybomis palaikomas, gausinamas ir papildomas, taip ir kiekviena dorybė pratybomis gausėja, dykinėjimu mažėja.“ Antroji priežastis, dėl kurios naudojamės kūniškaisiais ginklais, – priešo klastos. Štai kodėl Izraelio vaikai, bijodami priešo klastų, pasiėmę kovos ginklus, sėdėjo vietose prie kelių ir budėjo ištisą dieną ir naktį. Parašyta ir apie Judą Makabiejų, kad jis tinkamose vietose pastatė parengtyje ginkluotus Izraelio vaikus, kad iš priešų netikėtai neįvyktų kokia nors piktadarystė. Būtent tam naudojamės dvasiniais ginklais, kaip sako apaštalas: „Stiprėkite Viešpatyje ir Jo galybės jėga; apsivilkite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte atsilaikyti prieš velnio klastas“, kuris tyko mūsų tarsi liūtas savo guolyje. Tai tas liūtas, mūsų priešininkas velnias, kuris ieško, ką praryti, ir kuriam turime priešintis tvirtu tikėjimu. Trečioji priežastis, dėl kurios naudojamės kūniškaisiais ginklais, – atviras priešo puolimas. Štai kodėl Makabiejų knygoje sakoma, kad, kai Lisijas, pasikliaudamas karių gausa, visai nepagalvojo apie Dievo galią, bet, turėdamas nežabotą dvasią, ketino sugriauti šventąjį Jeruzalės miestą ir Dievo šventyklą ir jau buvo apgulęs tvirtovę, Makabiejus, pasiėmęs ginklą, ir visi, kurie buvo su juo, tai sužinoję, raudodami ir ašarodami šaukėsi Viešpaties, kad Jis atsiųstų jiems išgelbėti gerąjį angelą. Jie sustiprėjo dvasia ir jėgomis ir, puolę juos, sunaikino 11 tūkstančių jų pėstininkų ir tūkstantį šešis šimtus raitelių, o visus kitus privertė bėgti; daugelis jų, būdami sužeisti, gelbėjosi nuogi, o pats Lisijas išsigelbėjo gėdingai pabėgdamas. Tai priežastis, dėl kurios Vokiečių namų broliai nuo atėjimo į Prūsų žemę iki šiol nuolat naudojasi kalaviju, kad turėtų po ranka, kuo gintis, jei prieš juos iš priešų pusės staiga iškiltų atviros ar slaptos klastos. Lygiai taip pat naudojamės dorybės ginklais prieš atviras velnio klastas. Štai kodėl sako apaštalas: „Nes mes, vaikščiodami kūne, kovojame ne pagal kūną; mūsų kovos ginklai ne kūniški, glosa: t. y. laikini, bet galingi, t. y. stiprūs Dievu, t. y. per Dievą, tvirtovėms griauti, t. y. velnio klastoms, jais griauname užmačias, būtent demonų piktadarystes, ir kiekvieną išdidumą, t. y. proto gelmę, kylantį prieš Dievo pažinimą, t. y. tikėjimą.“ Taigi visada būk pasirengęs su visais dorybės ginklais prieš velnio klastas, nes, kaip vyskupas Paulinas rašė Augustinui, „šis mūsų priešas turi tūkstantį būdų mums pakenkti; turime kovoti su juo tokiais pat įvairiais ginklais, kaip ir tie, kuriais jis mus persekioja“. Jei atvirai ar slapta jis užpuls tave puikybės yda, pastatyk sau ginti nuolankumo dorybę, ir jis nuo tavęs pabėgs. Ir taip elkis su visomis nuodėmėmis. Jei pastatysi savo gynybai dorybės ginklus, išeisi nugalėtoju. Ketvirtoji priežastis, dėl kurios naudojamės kūniškaisiais ginklais, – dėl taikos, kad galėtume saugiai valdyti savo valdas. Štai kodėl Viešpats sako: „Kai stipruolis su ginklu saugo savo namus, tada saugus jo turtas. Taip tik tada, kai naudojamės dorybės ginklais, gyvename taikoje, o nedorėliams nėra taikos.“ Štai kodėl Siracidas sako: „Turtingi žmonės, apdovanoti jėga, jie taikiai gyveno savo būstuose. Jie visi buvo gerbiami tarp savo genčių ir savo dienomis buvo šlovė.“ Štai kodėl Baruchas sako: „Jei būtum ėjęs Dievo keliu, būtum gyvenęs taikoje amžinai.“ Todėl ir Saliamonas sako: „Kai Viešpačiui patinka žmogaus keliai, Jis ir jo priešus sutaiko su juo.“ Penktoji priežastis – kad atkovotume, kas prarasta. Taip Izraelio vaikai visiškai ginkluoti įžengė į pažadėtąją žemę, kurią Dievas davė jų tėvams, ir ją, priešų užimtą, atkovojo iš priešų rankų. Taip dangaus karalystė, kurią prarandame dėl nuodėmių, paimama dorybės jėga, ir tie, kurie pastangas deda, ją pagrobia ir valdo amžinai. Glosa tokia: reikia didelių pastangų gimti žemėje ir dorybe įgyti dangų, kurio iš prigimties valdyti negalime. Šeštoji priežastis – įbauginti, kad priešai, matydami ginklus, išsigąstų, kaip sakė Judita, nužudžiusi Holoferną: „Kai saulė patekės, pasiimkite kiekvienas savo kovos ginklą, išeikite veržliai, ne tam, kad nusileistumėte į lygumą, bet tarsi pulsdami, kad Holoferno sargyba tai išgirstų ir, žadindama jį, rastų jį plūduriuojantį savo kraujyje, ir dėl to juos apims baimė ir jie pabėgs.“ Taip ir mes naudojamės dorybės ginklais, kad parodytume, jog esame tarnyboje To, kuris yra karalių Karalius ir viešpačių Viešpats. To mus ragina apaštalas, sakydamas: „Visame kame parodome save kaip Dievo tarnus, didžiu kantrumu ir t. t., su teisumo ginklais Dievo galybėje.“ Dievo galybės ginklas – tai teisumas, kuris moko mus atiduoti kiekvienam pagal nuopelnus, būtent palikti pasaulį ir visa, kas pasaulietiška, ir prisiglausti prie Dievo, kuris ant savo vėliavos, kurią paliko mums nešti, padėjo ženklą, apie kurį Viešpaties gimimo metu angelas tarė išminčiams: „Štai ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais, gulintį ėdžiose.“ Tuo pažymėtos trys dorybės, būtent: nuolankumas (kūdikystė) priešingai puikybei, neturtas (vystyklai) priešingai godumui ir griežtumas (ėdžios) priešingai kūno palaidumui. Iškelkite šią vėliavą ir parodykite ją velniui, ir apims jį baimė, ir jis pabėgs.
10. APIE PIRMĄJĄ VOKIEČIŲ NAMŲ BROLIŲ PILĮ, KURI VADINOSI FOGELZANGAS
Nustačius kovai reikalingus ginklus, dera grįžti prie to, kas mūsų laukia. Kai minėtieji Vokiečių namų broliai, būtent brolis Konradas ir jo bendražygis, Prūsų žemėje, jau seniai minėtojo Lenkijos kunigaikščio jiems atiduotoje, nežinojo, kur priglausti savo galvas, jie sumanė prisiartinti iš toli, kad tarp savęs ir minėtųjų prūsų saugumo dėlei turėtų Vyslos upę. Jie paprašė minėtojo kunigaikščio, kad šis pastatytų jiems vieną pilį, o jis, būdamas visiškai pamaldus žmogus ir tikėjimo uolintojas, įsiklausydamas į šį poetinį posakį: „Pusę padarė tas, kas gerai pradėjo“, surinko savo žmones ir priešais dabartinį Torunės miestą ant vieno kalno pastatė jiems pilį, vadinamą Fogelzangu, kas išvertus į lotynų kalbą reiškia „paukščių giesmė“, kur broliai su sauja ginklanešių, priešindamiesi nesuskaičiuojamai pagonių daugybei, giedojo liūdesio ir sielvarto giesmę.
„Kryžiuočių atvykimas į Chełmno žemę“ (1713). Kūrinys eksponuojamas Torunės senojoje rotušėje ir yra tiesioginė šio Kronikos epizodo iliustracija. Paveiksle pavaizduotas kunigaikščio Konrado Mazoviečio susitikimas su imperatoriumi Frydrichu II ir legendinės tvirtovės galingame ąžuole gynyba nuo prūsų (dailininkas juos pavaizdavo kaip saracėnus).
Juk jie paliko saldžią savo tėvynės žemę ir įžengė į svetimą kraštą, kuriame jų laukė daug pažeminimo metų, ir tada nebuvo vilties, kad ketvirtoje ar šeštoje kartoje jie iš ten sugrįš. Jie išėjo iš žemės gausios, taikios ir ramios, o įžengė į žemę, kupiną siaubo, nedirbamų platybių ir žiaurių mūšių. Baigdamas pasakysiu, kad, palikę iš viso to, kas pasaulietiška, prabangą, laisvę, patogumus ir garbę, jie, išalkę ir ištroškę, nuolankiai eidami pasitikti bado ir visokios paniekos bei pažeminimo, susiejo save su begaliniais vargais, nepritekliais ir pavojais. Jie galėjo pasakyti su Petru: „Štai mes palikome viską ir sekėme Tavimi, Kristau; kas gi mums bus?“ Jei Tavo šlovės vainikas yra danguje, o visagerasis Kristau, visų šventųjų vainike, tai jie nusipelno būti Tavo apvainikuoti, tiek iškentę dėl Tavęs. Iš tiesų jiems išsipildė tai, ką Dievas tarė per Izaiją: „Viešpats paguos Sioną, paguos visus jo griuvėsius, ir padarys jo dykumas kaip rojų, ir jo stepę kaip Viešpaties sodą; džiaugsmas ir linksmybė bus jame, šlovinimas ir giesmė.“
11. APIE DAUGELIO VOKIEČIŲ NAMŲ BROLIŲ ATĖJIMĄ IR NESAU PILIES PASTATYMĄ
Kai ši pilis buvo pastatyta, minėtasis brolis Konradas nusiuntė pasiuntinius pas garbingąjį ir pamaldųjį brolį Hermaną fon Zalcą, Vokiečių namų didįjį magistrą, pranešdamas jam apie viską, kas buvo padaryta dėl jam patikėto reikalo, nuolankiai ir nusižeminęs prašydamas, kad jis atsiųstų jam dar brolių ir ginklanešių. Jis, išklausęs jo maldavimų, atsiuntė jam magistru brolį Hermaną, pravarde Balkas, sakydamas jam, kaip Viešpats Jozuei: „Būk tvirtas ir drąsus, nes tu vedi Izraelio vaikus, t. y. savo brolius, į žemę, kurią Viešpats prisiekė jiems duoti, ir Dievas bus su tavimi.“ Taip pat brolį Dytrichą fon Bernheimą maršalu, brolį Konradą fon Teutlebeną, kadaise šventosios Elžbietos kamerarijų, brolį Henriką fon Bergą, tiuringą, ir brolį Henriką fon Kicą iš Vitkendorfo kaimo su daugeliu ginklanešių ir žirgų davė jam į pagalbininkus. Kai jie atvyko į Fogelzango pilį, tai žemupyje prie Vyslos pastatė Nesau pilį. Ir kai broliai gyveno šioje pilyje, prūsai priešiškai įsiveržė į Lenkiją ir, kai pamatė, kad juos persekioja ginkluoti broliai, nepaprastai nustebo, iš kur ir kam jie atėjo. Jiems atsakė vienas lenkas, kurį jie vedėsi paėmę į nelaisvę, kad tai pamaldūs žmonės ir narsūs riteriai, pono popiežiaus atsiųsti iš Alemanijos kariauti su jais, kol nepalenks jų užsispyrusio ir nepaklusnaus sprando šventajai Romos Bažnyčiai. Tai išgirdę, jie, šaipydamiesi, atsitraukė.
12. APIE BROLĮ HERMANĄ, I VOKIEČIŲ NAMŲ ORDINO PRŪSŲ ŽEMĖS MAGISTRĄ
Brolis Hermanas, pravarde Balkas, I Švenčiausiosios Marijos Jeruzalės Vokiečių namų ligoninės magistras Prūsų žemėje, jai vadovavo 12 metų. Jis buvo taip pat I Livonijos žemės magistras, kur stovėjo ordino priešakyje beveik 6 metus, ir, abi žemes atvedęs į gerą būklę ir labai sėkmingai pakariavęs, kaip bus papasakota toliau, senatvės ir darbų prislėgtas, grįžo į Alemaniją ir ten mirė ir palaidotas. Kiek jis buvo šlovingas visais savo darbais, liudija jo nuostabūs darbai.
13. APIE KRYŽIŲ IR PRŪSŲ BEI LIVONIJOS ŽEMĖS KRYŽIUOČIŲ NUODĖMIŲ ATLEIDIMĄ
Tuo tarpu brolis Hermanas fon Zalca, didysis magistras, įžvalgus ir visame kame apdairus vyras, atvyko pas poną popiežių ir tarp kitų prašymų prašė ir gavo kryžių, kad apaštalų sosto vardu jį skelbtų karalystėse ir provincijose, tuo metu paskirtose padėti Prūsų žemei, ir tas popiežius, o vėliau popiežius Inocentas IV davė piligrimams, lankantiems Prūsiją ir Livoniją, privilegijas ir atlaidus, kokie buvo duodami vykstantiems į Jeruzalę.
III dalis
APIE VOKIEČIŲ NAMŲ BROLIŲ KARUS SU PRŪSAIS
1. IR PIRMIAUSIA APIE KARĄ SU KULMO ŽEMĖS GYVENTOJAIS
Brolis Hermanas Balkas, Prūsijos magistras, siekdamas tarnauti tikėjimo reikalui, kartu su minėtuoju kunigaikščiu ir jo kariuomenės jėga perėjo per Vyslą į Kulmo žemę ir ant kranto, upės žemupyje, 1231 metais pastatė Torunės pilį. Šis statinys buvo įrengtas kažkokiame ąžuole, kuriame buvo padaryti įtvirtinimai gynybai; iš visų pusių jie apsitvėrė užkardomis; priėjimas prie pilies buvo tik vienas. Šie septyni broliai turėjo su savimi laivelių, kad prūsams užpuolus galėtų laiveliais pasitraukti į Nesau, jei beviltiškos aplinkybės juos priverstų. Laikui bėgant jie aplink minėtąją pilį pastatė miestą, kurį vėliau, palikę pilį, dėl nuolatinių upės potvynių perkėlė į tą vietą, kur dabar yra tiek Torunės pilis, tiek miestas.
2. PRŪSŲ ŽEMĖS APRAŠYMAS
Prūsų žemė savo ribomis, kuriose ji yra, turi Vyslą, Sūriąją jūrą, Nemuną, Rusios žemę, Mazovijos kunigaikštystę ir Dobrynės kunigaikštystę. Vysla – tai upė, tekanti iš Krokuvos žemės į Pomeranijos žemę, įtekanti į jūrą prie Dancigo tvirtovės, skirianti Lenkiją ir Pomeraniją nuo Prūsijos. Nemunas – taip pat upė, ištekanti iš Rusios karalystės, įtekanti į jūrą šalia Memelburgo pilies ir miesto, taip pat skirianti pačią Rusią, Lietuvą ir Kuršą nuo Prūsijos.
3. APIE PRŪSŲ ĮVAIROVĘ IR JĖGĄ
Prūsų žemė buvo padalyta į 11 dalių. Pirmoji buvo Kulmo žemė ir Liubava, kuri iki Vokiečių namų brolių atėjimo buvo beveik negyvenama. Antroji – Pamedė, kurioje gyveno pamedėnai. Trečioji – Pagudė, kurioje gyveno pagudėnai. Ketvirtoji – Varmė, kurioje gyveno varmiai. Penktoji – Notanga, kurioje gyveno notangai. Šeštoji – Semba, kurioje gyveno sembai. Septintoji – Nadruva, kurioje gyveno nadruviai. Aštuntoji – Skalva, kurioje gyveno skalviai. Devintoji – Sūduva, kurioje gyveno sūduviai. Dešimtoji – Galinda, kurioje gyveno galindai. Vienuoliktoji – Barta ir Plika Barta, kurios dabar vadinamos Didžiąja ir Mažąja Barta, kurioje gyveno bartai, arba bartensai. Vargu ar buvo bent viena iš šių tautų, kuri neturėjo mūšiams dviejų tūkstančių raitelių ir daugelio tūkstančių karių. Turtinga ir gausiai gyvenama Semba galėjo turėti keturis tūkstančius raitelių ir 40 tūkstančių karių. Kilmingieji sūduviai kaip papročių kilnumu išsiskyrė iš kitų, taip ir pranoko juos turtais bei jėga. Mat jie turėjo šešis tūkstančius raitelių ir beveik nesuskaičiuojamą daugybę kitų karių. Kiekviena iš šių pagonių tautų turėjo daug tvirtų pilių, kurias per ilgai tektų vardyti. Išvysk gi didį Dievo ženklą ir galingus stebuklus! Septyni Vokiečių namų broliai su sauja ginklanešių, pastatę įtvirtinimą Kulmo žemėje ant vieno ąžuolo, kaip sakyta, iš pradžių išdrįso stoti prieš tokią didžiulę ir nesuskaičiuojamą pagonių daugybę, o laikui bėgant, per 53 metus, juos taip išmušė, kad neliko nė vieno, kuris nebūtų palenkęs savo sprando po tikėjimo jungu, padedant Viešpačiui Jėzui Kristui, palaimintam per amžių amžius. Amen.
4. APIE GALINDOS ŽEMĖS NUSIAUBIMĄ
Galindai veisėsi, ir dauginosi, ir augo, ir nepaprastai sustiprėjo, ir jais prisipildė jų žemė, taip kad niekaip nebegalėjo jų sutalpinti. Štai kodėl, kaip faraonas, norėdamas sunaikinti Izraelio tautą, tarė pribuvėjoms: „Jei bus sūnus, numarinkite jį; o jei duktė, tegul gyvena“, taip ir šiems pasirodė protinga žudyti kiekvieną naujagimę moteriškosios lyties, o vyriškosios – palikti karui. Ir kadangi jiems nepavyko įvykdyti šio nurodymo, nes moterys, matydamos naujagimių žavumą, slapta palikdavo jas [mergaites. – V. M.] gyvas, tai bendru sutarimu ir pritarimu, kad negalėtų maitinti nė vieno vaiko, jie nupjovė krūtis visoms savo žmonoms. Po šio niekšiško ir bjauraus darbo pasipiktinusios moterys atėjo pas vieną ponią, kuri pagal jų paprotį buvo laikoma šventąja ir pranaše, kurios valia buvo daromi visi darbai toje žemėje, prašydamos, kad ji priimtų sveiką sprendimą šiuo reikalu. Ji, užjausdama savo lytį, sukvietusi pas save geriausius visos žemės žmones, tarė jiems: „Jūsų dievai nori, kad jūs visi be ginklų ir šarvų ar kitų gynybos priemonių išeitumėte į karą su krikščionimis.“ Tai išgirdę, jie tuoj pat pakluso, ir visi, tinkami karo reikalui, džiugia širdimi nuėjo į kaimyninę krikščionių žemę. Iš ten jie išsivarė daugybę žmonių ir gyvulių, jau nekalbant apie kitas padarytas nelaimes. Jiems grįžtant kai kurie iš nepastebimai pabėgusių belaisvių, grįžę pas krikščionis, pranešė jiems, kad visoje pagonių kariuomenėje nėra jokių ginklų ir apskritai nieko, kuo jie galėtų gintis, maldaudami tikėjimu ir tiesa, kad jie drąsiai išeitų su jais kautis. Padrąsinti šių žodžių, krikščionys didžiule minia pasivijo juos, užpuolė ir išžudė visus, nesutikę pasipriešinimo; tai sužinoję, sūduviai ir kitos kaimyninės tautos įžengė į minėtąją Galindos žemę ir moteris, ir kūdikius, ir kitus likusius gyvus išvedė į amžiną vergovę, ir taip ši žemė iki šiol lieka dykynė.
5. APIE PRŪSŲ STABMELDYSTĘ, APEIGAS IR PAPROČIUS
Prūsai neturėjo supratimo apie Dievą. Kadangi jie buvo kvailiai, tai protu negalėjo Jo suvokti, o kadangi neturėjo rašto, tai negalėjo Jo regėti ir Rašte. Pačioje pradžioje jie labai stebėjosi tuo, kad kas nors, būdamas toli, gali paaiškinti savo ketinimus raidėmis. Ir štai, kadangi jie nepažino Dievo, atsitiko taip, kad savo paklydime jie visą gamtą garbino vietoj Dievo, būtent saulę, mėnulį ir žvaigždes, griaustinį, paukščius, taip pat keturkojus, net iki rupūžės. Jie turėjo ir šventų miškų, laukų ir vandenų, taip kad nedrįsdavo juose kirsti medžių, arti ar žvejoti. O šios ydose paskendusios tautos viduryje, būtent Nadruvoje, buvo viena vieta, vadinama Romuva, gavusi savo pavadinimą nuo Romos, kurioje gyveno kažkas, vardu Krivis, kurį jie gerbė kaip popiežių, nes kaip ponas popiežius valdo visuotinę krikščionių Bažnyčią, taip ir jo valia ar įsakymu buvo valdomi ne tik minėtieji pagonys, bet ir lietuviai bei kitos Livonijos žemės tautos. Tokia buvo jo valdžia, kad ne tik jis pats ar kas nors iš jo giminaičių, bet net pasiuntinys su jo lazda ar kitu skiriamuoju ženklu, eidamas per minėtųjų pagonių kraštus, buvo didžiai gerbiamas karalių, didikų ir paprastų žmonių. Jis taip pat pagal seną paprotį saugojo amžinąją ugnį. Prūsai tikėjo kūno prisikėlimu, tačiau ne taip, kaip derėjo. Mat jie tikėjo, kad, jei kas nors šiame gyvenime yra kilmingas ar nekilmingas, turtingas ar vargšas, galingas ar beteisis, toks jis bus po prisikėlimo būsimajame gyvenime. Štai kodėl atsitikdavo, kad su mirusiais didikais būdavo deginami ginklai, žirgai, tarnai ir tarnaitės, drabužiai, medžiokliniai šunys ir medžiokliniai paukščiai ir kita, kas pas juos susiję su karo reikalu. Su nekilmingaisiais būdavo deginama tai, kas susiję su jų užsiėmimu. Jie tikėjo, kad visa, kas sudeginta, prisikels su jais ir tarnaus kaip ir anksčiau. Apie šiuos mirusiuosius buvo toks velniškas apžavas, kad, kai mirdavo tėvai, jie eidavo pas minėtąjį popiežių Krivį, prašydami, kad tą ir tą dieną ar naktį jis pažiūrėtų, ar jie perėjo į savo namus; šis Krivis be jokio dvejojimo parodydavo ir tai, kaip mirusysis tvarkėsi su drabužiais, ginklais, žirgais ir šeimyna, ir didesniam įtikinamumui sakydavo, kad ant savo namų staktos jis [velionis. – V. M.] paliko tokią ir tokią žymę ietimi ar kitu įrankiu. Po pergalės jie aukodavo auką savo dievams ir iš viso to, kas jiems teko pergale, trečdalį įteikdavo minėtajam Kriviui, kuris tai sudegindavo. O dabar lietuviai ir kiti šių vietų pagonys degina minėtąją auką kažkokioje šventoje vietoje pagal savo apeigas, bet prieš sudegindami žirgus juos taip nuvaiko, kad šie vos gali stovėti ant kojų. Prūsai retai imdavosi kokio nors svarbaus reikalo, kol, pagal savo paprotį metę burtus, nesužinodavo iš savo dievų, ar juos ištiks gera, ar bloga. Jie nesirūpino atsarginiais ar puošniais drabužiais, ir iki šiol nesirūpina; kaip šiandien nusivilko, taip rytoj ir apsivelka, nekreipdamas dėmesio, kad jie išversti. Jie nesinaudoja minkštais guoliais ir skaniais valgiais. Kaip gėrimą jie geria paprastą vandenį ir midų, arba girą, ir kumelių pieną; o šį pieną geria tik tada, kai jį pašventina. Kitų gėrimų jie nuo amžių nežinojo. Savo svečiams jie rodo visokeriopą svetingumą, kokį tik pajėgia, ir nebūna jų namuose tokio valgio ar gėrimo, kuriuo jie šia proga su jais nepasidalytų. Jiems atrodo, kad jie blogai rūpinasi svečiais, jei tie nepasigeria jų gėrimu. Jie turi paprotį, kad išgertuvėse visi dalyvauja lygiai ir geria nesaikingai, todėl atsitinka, kad visi šeimininkai savo svečiui įteikia tam tikrą saiką gėrimo su sąlyga, kad, kai patys išgėrė, ir jų svečias išgertų tiek pat, ir toks vaišinimas kartojamas tol, kol svečias su šeimininkais, žmona su vyru, sūnus su dukterimi visi nepasigeria. Pagal seną paprotį prūsai iki šiol laikosi to, kad savo žmonas perka už tam tikrą pinigų sumą. Štai kodėl jis [vyras. – V. M.] elgiasi su ja kaip su tarnaite, ir ji nevalgo su juo prie vieno stalo, ir kasdien plauna kojas namiškiams ir svečiams. Niekam iš jų neleidžiama prašyti išmaldos; vargšas laisvai vaikšto pas juos iš namų į namus ir be jokios sąžinės graužaties valgo, kada panorėjęs. Jei pas juos įvyksta žmogžudystė, tai susitaikymas ateina tik po to, kai to žudiko ar jo artimojo nužudo nužudytojo giminaičiai. Kai dėl netikėtai susiklosčiusių aplinkybių jie susiduria su neįveikiamais sunkumais, tai paprastai nusižudo. Jie neturėjo nei dienų skyrimo, nei skaičiavimo. Štai kodėl atsitinka, kad, kai nustatomas terminas pasitarimui ar deryboms tarpusavyje ar su svetimšaliais, vienas iš jų pirmąją dieną padaro įpjovą kokiame nors medyje arba užriša mazgą ant virvelės ar diržo. Antrąją dieną jis vėl prideda antrą ženklą, ir taip po vieną, kol prieina prie tos dienos, kai turi būti sudaryta ta sutartis. Vieni iš jų kasdien eina į pirtį savo dievams pagerbti, kiti pirčių visai nepripažįsta. Vyrai ir moterys turi verpti, vieni – linus, kiti – vilnas, kuo, kaip manoma, jie įtinka savo dievams. Vieni nedrįsta jodinėti juodais žirgais, o kiti – baltais ar kitokios spalvos dėl savo dievų.
6. APIE VIENĄ STEBUKLĄ
Buvo vienas prūsas Sembos žemėje, Skokeno vietovėje, vardu Dorgis, kuris bjaurėjosi baltais žirgais; brolis Dytrichas, Sembos fogtas, panoro atitraukti jį nuo šio paklydimo ir nupirko jam baltą žirgą; kai šis prieš jo [Dorgio. – V. M.] valią vieną naktį pastovėjo jo arklidėje, tai rytą jis rado minėtąjį žirgą papjautą, o visus savo gyvulius nugaišusius. Taip buvo padaryta tris kartus, ir kiekvieną kartą baigėsi vienodai. Ir ketvirtą kartą tas fogtas nupirko jam baltą žirgą ir patikino, kad kartos tai tol, kol atitrauks jį nuo šio paklydimo. Taip pagaliau, kai ketvirtojo žirgo velnias nesunaikino, kaip trijų ankstesniųjų, tas Dorgis įtikėjo ir nuolankiai atgailavo dėl savo paklydimo, ir tapo dideliu tikėjimo uolintoju ir krikščionimi, ir karštu Dievo bei šventųjų tarnu, ir sutvirtino tikėjime daugelio klystančių naujakrikštų širdis.
7. APIE DVIEJŲ PILIŲ SUGRIOVIMĄ IR PIPINO MIRTĮ
Kai kurie pasakoja, kad, kai broliai gyveno minėtojoje medinėje pilyje, prūsai aukščiau Torunės ant Vyslos kranto turėjo pilį, vadinamą Rogovu, o žemiau jos, upės žemupyje, kitą, netoli tos vietos, kur dabar yra senoji pilis. Šiose vietose taip pat buvo vienas kilmingas žmogus iš Pamedės, Pipinas, kuris gyveno vienoje įtvirtintoje vietoje prie ežero, kuris pagal jo vardą vadinamas Pipino ežeru, su daugeliu pagonių plėšikaudamas: nė vienas krikščionis negalėjo išeiti iš pilies, kad jis jo nepagautų ar nenužudytų. Vieni iš užpakalio, kiti iš priekio, treti iš tarpo juos puldavo. Pagaliau broliai išėjo į mūšį su Rogovo pilies gyventojais ir, kadangi taip patiko Dievui, daugelį jų išžudė ir, sugavę vadeivą, išsivedė; šis vadeiva, kad išsaugotų sau gyvybę, atidavė jiems savo pilį, o laikui bėgant, kai kitos pilies gyventojai gulėjo girti po kažkokių ūžimų, jis nuvedė ten brolius su kariuomene, o jie, įsiveržę galingu puolimu ir visus išžudę bei paėmę į nelaisvę, pavertė pilį dulkėmis. Netrukus po to jis atidavė į brolių rankas Pipiną, savo svainį, kurį jie, pririštą prie žirgo uodegos, atgabeno į Torunę ir pakorė ant medžio. Šis Pipinas buvo tėvas to kilmingo žmogaus iš Pamedės, kurį vadino Matu, ir kiek tėvas kenkė persekiodamas tikėjimą ir krikščionis, tiek sūnus buvo naudingas, uoliai stodamas už tikėjimą ir krikščionis, nes jis iki pat savo mirties nepalaužiamai gynė krikščionių tikėjimą.
8. APIE PILIGRIMUS IR KULMO PILIES BEI MIESTO PASTATYMĄ
Kai Kristaus kryžiaus skelbimo garsas pasklido po visą Alemanijos karalystės žemę ir buvo paskelbtas naujas karas, kurį Viešpats pasirinko Prūsų žemėje, ir naujojo karo nuodėmių atleidimai bei laisvės, sujudo tie, kurių širdis palietė Dievas, būtent išrinktieji ir šlovingieji Alemanijos kariai, ir, prisisegę kryžių prie pečių, ėmė ginkluotis, kad atkeršytų už nukryžiuotojo Viešpaties išniekinimą, atmesdami nuo savęs viską, kas galėtų jiems trukdyti šiame šventame ketinime. Jie apmąstė tą išganingą Jeronimo paraginimą, kuriame jis sakė: „Jei tavo tėvas atsistos ant slenksčio, o tavo brolis pults tau ant kaklo, o tavo motina apnuogins krūtis, kurios tave pienu maitino, palik sielvarto palaužtą tėvą, palik sielvarto palaužtą motiną ir skubėk prie Kryžiaus vėliavos.“ Kai su šiais piligrimais jie atvyko į Torunę, brolis Hermanas, magistras, pastatė Kulmo pilį ir miestą 1232 metais nuo Kristaus gimimo, toje vietoje, kur dabar yra senoji pilis.
9. APIE BROLIŲ KARĄ SU PAMEDĖNAIS IR MARIENVERDERIO PILIES PASTATYMĄ
Kai šios pilys Dievo malone buvo pastatytos ir Kulmo žemės kraštai buvo apvalyti nuo senojo pagonių ydų ir klastos raugo, kad Dievas, mūsų gelbėtojas, siųstų mums sėkmę kelyje į kaimyninių pagonių žemes, kaip kai kurie tvirtai mano, magistras ir broliai, paruošę tai, ko reikia pilims statyti, nepastebimai persikėlė į salą prie Kvidino, kuri dabar yra beveik priešais Marienverderį, ir ten 1233 metais nuo Kristaus gimimo ant vienos kalvos pastatė pilį, pavadinę ją Marienverderiu. Bet kai tas kilmingasis vyras ir narsus riteris iš Saksonijos, Magdeburgo burgrafas, pravarde „mažaranka“, apsuptas daugelio riterių ir ginklanešių atvyko į Kulmo pilį, tai per metus, kuriuos ten praleido, jis nuėjo su magistru ir broliais ir perkėlė minėtąją Marienverderio pilį iš Kvidino salos į tą vietą, kur ji yra dabar, Pamedės valsčiuje, vadinamame Reizenu, pakeitęs vietą, bet ne pavadinimą.
10. APIE MARIENVERDERIO MIESTO STATYBĄ
Prie Magdeburgo burgrafo, vis dar esančio Kulme, nes jis dar nebuvo įvykdęs savo įžado, prisidėjo daug valdovų, būtent iš Lenkijos: kunigaikštis Konradas, Kujavijos kunigaikštis, Krokuvos kunigaikštis ir iš Vroclavo kunigaikštis Henrikas, vėliau totorių nužudytas, taip pat Odovijus, Gniezno kunigaikštis, ir daug kitų kilmingų ir galingų vyrų, gyvenusių nuo Oderio upės iki Vyslos upės ir nuo Bebžos upės iki Neisės upės, taip pat Šventopolkas, Pomeranijos kunigaikštis, su savo broliu Samboru. Jie atėjo su didžiule riterių ir karių daugybe, kokios niekada nebuvo matyta Prūsijoje, ir, pastatę Marienverderio miestą, sustiprino anksčiau pastatytą pilį.
11. APIE KRIKŠČIONIŲ PERGALĘ, KAI BUVO NUŽUDYTI PENKI TŪKSTANČIAI PRŪSŲ
Po to magistras brolis Hermanas ir kiti broliai žiemą, kai viską buvo sukaustęs storas ledas, pasiėmę su savimi minėtuosius piligrimus, kurių troškimas buvo pradėti tramdyti prūsų įžūlumą, pasiekė Reizeno valsčių ir, daug žmonių ten išžudę ir paėmę į nelaisvę, patraukė prie Sirgūnos upės, kur įvykdė seniai trokštamą dalyką. Mat jie rado didelę prūsų kariuomenę, visiškai ginkluotą ir jau pasirengusią mūšiui. Kai jie drąsiai stojo prieš juos, jie [prūsai. – V. M.] pasileido bėgti. Bet Pomeranijos kunigaikštis ir Samboras, jo brolis, labai patyrę kare su prūsais, su savo ginklanešiais užėmė kelius aplink užkardas, kad šie negalėtų pasitraukti, ir iš ten savo rūstybėje kirto nedorėlius. Ten spindintis krikščionių kariaunos kalavijas pasisotino pagonių kūnu, čia ietis negrįžo nesužeidusi, nes prūsai nei ten, nei čia negalėjo išvengti persekiotojų veido, ir buvo surengtos didžiulės prūsų tautos skerdynės, nes tą dieną krito daugiau nei penki tūkstančiai. Po to visi piligrimai su džiaugsmu grįžo namo, šlovindami Išganytojo malonę.
12. APIE REDINO PILIES PASTATYMĄ IR NUOSTABŲ VIENO BROLIO REGĖJIMĄ TEN
1234 metais nuo Kristaus gimimo, kai prūsai jau buvo išvyti iš Kulmo žemės, magistras brolis Hermanas, subūręs brolių ir ginklanešių kariuomenę, pastatė Redino pilį priešais girią, buvusią tarp Pamedės ir Kulmo žemės, toje vietoje, kur buvo nuolatiniai prūsų antpuoliai ir priėjimas į Kulmo žemę. Šioje pilyje buvo vienas brolis, kuris, apgautas velnio klastų, iš tiesų manė, kad Vokiečių namų ordine jis negali pasiekti sielos išganymo, slėpdamas širdyje troškimą įstoti į griežtesnį ordiną. Po to jis sapne išvydo šventuosius Bernardą, Dominyką, Pranciškų, Augustiną, einančius savo brolių priešakyje, ir jis, kreipdamasis į juos, ašarodamas prašė, kad jie priimtų jį į broliją, o jie vienas po kito atsisakė. Pati paskutinė ėjo Švenčiausioji Mergelė Marija su daugeliu Vokiečių namų brolių; jis ėmė nuolankiai jos maldauti, prašydamas, kad ji leistų jam bent likti savo brolių bendrijoje. Tarė jam Švenčiausioji Mergelė: „Tai neįmanoma, nes tau atrodo, kad tavo ordinas toks negriežtas, jog nėra jame nieko, ką pagal savo troškimą galėtum iškęsti.“ Ir, nuimdama apsiaustus nuo kiekvieno iš brolių, ji parodė žaizdas, kurias buvo padarę pagonys ir nuo kurių jie žuvo gindami tikėjimą, ir tarė: „Argi tau neatrodo, kad šie tavo broliai kai ką iškentė Jėzaus Kristaus vardu?“ Ir su šiais žodžiais regėjimas išnyko. Ir šis brolis, pabudęs ir atsipeikėjęs, nuėjo į kapitulą, kur buvo susirinkę broliai, ir tai, ką anksčiau lengvabūdiškai jiems buvo atskleidęs apie savo ketinimą, dabar, kaip išmintingas ir patyręs, nuolankiai atmesdamas kaip klaidingą, visiems papasakojo apie jam pasirodžiusį regėjimą. Šis brolis, eidamas Dievo tarnystės keliu, netrukus po to buvo pagonių nužudytas.
13. APIE MEISENO MARKGRAFO ATVYKIMĄ
Tuo metu tas kilmingasis ir šlovingasis, Dievui paklusnus valdovas Henrikas, Meiseno markgrafas, su 500 kilmingų ir mūšiuose užgrūdintų vyrų ir su daugybe įvairių turtų atvyko į Prūsų žemę. Visos šio žmogaus pastangos ir mintys buvo nukreiptos į pagonių sunaikinimą ir krikščionių kraštų išplėtimą.
14. APIE DAUGELIO PILIŲ SUGRIOVIMĄ IR PAMEDĖNŲ PAVERGIMĄ
Pamedės žemėje kadaise buvo valsčius, vadinamas Reizenu, kur gyveno šlovingi vyrai ir narsūs kariai, kuriuos minėtasis valdovas, uždėjęs ranką ant plūgo ir nesidairydamas atgal, drąsiai puldavo ir neretai niokodavo jį ugnimi ir kalaviju, praliedamas nemažai pagonių kraujo. Jų pilį, stovinčią prie Mokeros upės, ir visus įtvirtinimus, kuriuos jie turėjo toje vietoje, vadinamoje Stumu, prie Postelino, prie Rizenburgo ir Rizenkircho, prie Druzino ežero ir Vildenbergo, jis sugriovė galingu smūgiu ir, pavertęs pelenais, sulygino su žeme, o pagonis išžudė arba paėmė į nelaisvę. Bet niekas negali deramai nei žodžiais pasakyti, nei kalamu aprašyti, kaip galingai ir kaip vyriškai minėtasis markgrafas, tarsi liūtas, nesitraukiantis nė prieš ką, kovėsi su minėtaisiais pagonimis. Toks grėsmingas jis buvo jiems kare, kad jie pakluso tikėjimui ir broliams. Ir pagal sutartis ir laisves, kurios jiems tada buvo suteiktos, vėliau vadovavosi kiti naujakrikštai.
15. APIE KAI KURIUOS KARO LAIVUS IR MARKGRAFO IŠVYKIMĄ
Išmintingasis visada elgiasi išmintingai ir iš anksto numato daug sunkumų. Štai kodėl tas ponas markgrafas, kaip įžvalgus ir apdairus vyras, įsakė įrengti sau du karo laivus, iš kurių mažesnis vadinosi „Pilgerim“, o didesnis – „Fridelant“, kas išvertus į lotynų kalbą reiškia „Piligrimas“ ir „Taikos žemė“. Ir iš tiesų jie pagrįstai taip vadinosi. Mat jie padarė daug taikos gėrybių Prūsų žemės krikščionims. Iš minėtųjų laivų žmonės pastatė dvi pilis: Elbingą ir Balgą, o Aistmarės buvo apvalytos nuo pagonių antpuolių, kas pats savaime negalėjo būti prilygintas niekam kitam. Šie laivai po daugelio metų nuskendo Druzino ežere. Taip įvykdęs savo piligrimystės įžadą, tas valdovas, palikęs Prūsijoje daug karių Elbingo piliai statyti, grįžo namo.
16. APIE KARĄ SU PAGUDĖNAIS IR ELBINGO PILIES PASTATYMĄ
Dievo malone pavergę pamedėnus, magistras ir broliai nukreipė karo smaigalį prieš pagudėnus. Štai kodėl magistras su broliais ir piligrimais, kuriuos paliko ponas Meiseno markgrafas, vadovaudamas tiems laivams su viskuo, ko reikia statybai, išvyko į Pagudės žemę, į tą salą, kaip sako kai kurie, kuri yra Elbingo upės viduryje, toje vietoje, kur Elbingas įteka į Aistmares, ir pastatė ten pilį, kurią pagal upės pavadinimą pavadino Elbingu, 1237 metais nuo Kristaus Įsikūnijimo. Kiti praneša, kad ši pilis vėliau buvo pagonių užimta ir tada buvo perkelta į tą vietą, kur yra dabar, o aplink ją išaugo miestas.
17. APIE VIENĄ STEBUKLĄ
Daug šlovingų mūšių, apie kuriuos neįmanoma nuodugniai nei parašyti, nei papasakoti, Elbingo broliai sukovojo su pagudėnais. Tačiau pateiksiu vieną reikšmingą faktą. Kartą Elbingo broliai su sauja ginklanešių persekiojo didelę prūsų kariuomenę, kuri plėšikavo jų apylinkėse, ir, kai jie jau buvo pasirengę susiremti mūšyje, visi prūsai pabėgo, išskyrus vieną, kurį jie paėmė į nelaisvę. Kai jis pamatė tokius negausius karius brolių kariuomenėje, tai paklausė, kur gi kiti? Jam buvo atsakyta, kad daugiau nieko nėra. O jis tarė: „Mes aiškiai matėme, kad visas laukas pilnas ginkluotų žmonių, apsirengusių visai kaip broliai ir su tokiais pat ginklais, ir todėl mūsų kariuomenė pasileido bėgti.“ Tą patį visų akivaizdoje pripažino pagudėnai, buvę toje kariuomenėje, po jų atsivertimo į krikščionybę. O pagudėnai, kad ir kokie tvirti buvo kovoje su broliais, išvydę šį stebuklą ir taip pat negalėdami atlaikyti atkaklaus brolių spaudimo, davę įkaitų, palenkė savo užsispyrusias galvas ir nepaklusnius sprandus prieš tikėjimą ir brolius.
18. APIE BROLIŲ KARĄ SU VARMIAIS, BARTAIS IR NOTANGAIS IR APIE DAUGELIO BROLIŲ IR KRIKŠČIONIŲ ŽŪTĮ
Neįmanoma deramai papasakoti, kiek vargų, kiek pavojų ir kiek sunkumų nuolat patyrė magistras ir broliai, kad per juos Kristaus tikėjimas galėtų deramai plisti ir kad prasiplėstų krikščioniškojo pasaulio ribos. Štai kodėl atsitiko, kad, Dievo, be kurio nevyksta joks gėris, valia pamedėnams ir pagudėnams pasidavus tikėjimui ir broliams, tas pats magistras ir broliai pasirengė kovoti su varmiais, notangais ir bartais. Magistro paliepimu keli broliai ir ginklanešiai minėtais laivais perplaukė Aistmares, kad apžiūrėtų, kur būtų galima pastatyti pilį prieš minėtuosius prūsus. Priplaukę prie Varmijos žemės, jie išlipo į krantą ir netoli tos vietos, kur dabar stovi Balgos pilis, išvydo kažkokią prūsų pilį, kurios vis dėlto nedrįso pulti dėl savo negausumo. Bet kad negrįžtų tuščiomis, jie užpuolė netolimus kaimus, niokodami juos ugnimi ir kardu. Tai pamatę, prūsai juos užpuolė ir išžudė visus brolius ir ginklanešius, išskyrus tuos, kurie buvo palikti saugoti laivų. Šie, matydami savųjų žūtį, greitai pasitraukė ir pranešė magistrui, kas atsitiko.
19. APIE BALGOS PILĮ
Išgirdęs tai iš liūdnos pasiuntinybės, magistras nepaprastai sunerimo, bet ėmė pavyzdį iš Dovydo, kuris savo karvedžiui Joabui, ne mažiau sielvartaujančiam dėl savo žmonių mirties, tarsi drąsindamas tarė: „Tegul tavęs neslegia šis dalykas; mūšio baigtis įvairi, nes kardas ryja kartais vieną, kartais kitą. Padrąsink savo karius ir paragink juos žudyti tuos, kurie puola karalystę.“ Pagaliau nusiraminęs, jis pasiuntė jūra didžiulę kariuomenę atkeršyti už nekaltai nužudytuosius; šie, atvykę prie Balgos, išlipo į krantą ir, išdėstę lankininkus tinkamose vietose bei pristatę prie sienų kopėčias, narsiai užpuolė minėtąją prūsų pilį ir, padedami apgultųjų vado Kodruno, galingu šturmu ją paėmė, dalį žmonių paimdami į nelaisvę, dalį išžudydami. Po to broliai, dėkodami Dievui, apsigyveno su savo ginklanešiais minėtoje pilyje Kristaus gimimo 1239 metais ir iš ten dar šlovingiau vedė Viešpaties Dievo kariaunų kovas prieš minėtuosius prūsus.
20. APIE BALGOS PILIES APGULTĮ
Kai tai pasiekė prūsų ausis, vienas prūsas, Piopsas, varmių vadas, sutelkęs visas savo kariuomenės pajėgas, apgulė minėtąją Balgos pilį, ir kadangi jis buvo kitų priešakyje, tai kaip karvedys pats norėjo eiti į mūšį pirma kitų, ir prie pilies prieigų, pervertas vieno brolio strėlės, krito ant žemės ir išleido dvasią; dėl to kiti išsigandę pasitraukė nieko nepešę.
21. APIE MALŪNO STATYBĄ IR JO SUNAIKINIMĄ
Tuo metu daugelis kilmingų ir galingų Varmijos vyrų, matydami, kad Dievas brolių pusėje, susigėdo ir su visais savo namais bei šeimyna perėjo pas Balgos brolius; jiems atėjus įgavę naujų jėgų, broliai pastatė malūną už tilto per ežerą, prie dabar bendro brielio per vieną upę, ir, sutvirtinę jį tarsi pilį, paliko ten du brolius ir daug ginklanešių jo saugoti. Paskui prūsai, apgulę šią pilį stipria kariuomene, ją paėmė ir, išžudę brolius bei ginklanešius, pavertė pelenais.
22. APIE PAMALDŲ BALGOS BROLIŲ GYVENIMĄ
Koks buvo gyvenimo tyrumas, kokia susilaikymo dorybė ir koks drausmės taisyklių griežtumas tarp Balgos ir kitų minėtų pilių brolių, nežino niekas, išskyrus Tą, kuriam atvira kiekviena širdis ir nuo kurio niekas nepasislepia. Maldos vietos beveik niekada nebūdavo be besimeldžiančiojo, ir nebuvo minėtoje pilyje kampo, kur po mišparų ir rytmečio pamaldų neatsidurtų koks nors save plakantis brolis. Į Engelsbergo pilį atėjo kažkokie pamaldūs žmonės, kurie, išvydę ten brolių būklę ir gyvenimo būdą, paklausė, kaip vadinasi pilis. O kai jiems pasakė, kad ji vadinasi Engelsbergas, tai yra „angelų kalnas“, jie atsakė: „Iš tiesų ne veltui ji turi šį vardą, nes jos gyventojai gyvena angelišką gyvenimą.“
23. APIE PARTEGALO PILIES IR SKRANDONO ĮTVIRTINIMO STATYBĄ
Varmijos žemėje buvo kažkokie visus valdžia pranokę žmonės, vadinami Gobotinais, labai priešiški broliams. Jie, sutelkę daugybę karių, pastatė vieną pilį, vadinamą Partegalu, to paties pavadinimo lauke, o kitą įtvirtinimą – Skrandono kalne, apgyvendinę juose ginkluotus vyrus. Jie kasdien puldinėjo Balgos brolius, taip kad nuo tol niekas nebedrįso pasirodyti už pilies ribų.
24. APIE ŠNIKENBERGO PILIES STATYBĄ
Tą lauką, kuriame stovi Balgos pilis, supa ežerai, taip kad vasarą ten galima patekti tik tiltu; priešais šį tiltą, ant vienos kalvos, broliai pastatė pilį, vadinamą Šnikenbergu, apgyvendinę joje daug brolių ir vieną kilmingą vyrą Gertvigą, Gertvigo iš Pokarvio tėvą, ir daug kitų karingų vyrų, gynusių ją nuo pagonių antpuolių.
25. APIE BRAUNŠVEIGO HERCOGO ATVYKIMĄ
Tuo metu kaip šaltas vanduo troškulio iškankintai sielai ir gera žinia iš tolimos šalies, taip šis kilmingas, Dievui klusnus Otonas, garsus valdovas ir Braunšveigo hercogas, vadinamas ir Liuneburgo, atvyko su didžiule piligrimų daugybe į Prūsų žemę padėti broliams, atsidūrusiems itin skurdžioje padėtyje.
26. APIE PAGONIŲ IŠŽUDYMĄ IR PARTEGALO PILIES BEI ĮTVIRTINIMO SUNAIKINIMĄ
Iš minėtųjų prūsų pilių kasdien išeidavo kovoti tiek karių, kad broliams buvo užtverti visi keliai priešams pulti ir visiškai atimta galimybė su jais kovoti. Dėl to susirūpinę broliai ne kartą rinkdavosi pasitarti, svarstydami tinkamą priemonę. Pagaliau pats Kristus, kuris nesiliauja gailestingai guosti Jam atsidavusiųjų, kenčiančių kančias, savo dvasios malone pašaukė kažkokį Pomandą, kilmingą vyrą, kuris tarp prūsų kadaise turėjo didelę pagarbą, bet ką tik buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą ir perėjęs pas brolius, kad šitaip prisidėtų prie tikėjimo ir tikinčiųjų reikalo. Šis Pomanda iš Balgos pilies išėjo pas savo tautiečius prūsus, apsimesdamas tikėjimo ir krikščionių priešu; jį išvydę, prūsai džiaugėsi labai dideliu džiaugsmu, nes tikėjosi šio žmogaus veiksmais susilpninti visą brolių galią. Taigi šio Pomandos patarimu visi geriausi Varmijos, Natangijos ir Bartos vyrai bei kiti, galintys kovoti, susirinko ir įsikūrė stovykla, apgulę Balgą, bet broliai, kurie daug anksčiau buvo numatę tokį reikalų posūkį, jau susivieniję su minėtuoju Braunšveigo valdovu ir kitais piligrimais, visiškai ginkluoti stojo su jais į mūšį ir visus juos išžudė, taip kad neliko iš jų nė vieno, kuris vėliau praneštų apie šį įvykį. Po to tas hercogas ir broliai su savo kariuomene nuėjo prie Partegalo pilies ir įtvirtinimo ir juos užėmė, visus žmones išžudę ir paėmę į nelaisvę, o pilį ir įtvirtinimą pavertę pelenais. Tas pats valdovas surengė daug kitų mūšių per vienus metus, kuriuos praleido minėtoje Balgos pilyje, ir taip dažnai puldinėjo prūsus, kad jie negalėjo atsikvėpti. O metams praėjus ir įvykdęs savo piligrimystės įžadą, jis su džiaugsmu grįžo namo.
27. APIE VARMIŲ, NOTANGŲ IR BARTŲ PAJUNGIMĄ IR DAUGELIO PILIŲ STATYBĄ
O kadangi Varmijos, Natangijos ir Bartos prūsai, Dievo valia brolių ir minėtojo hercogo netekę jėgų, nebegalėjo priešintis, tai iš bėdos padarė dorybę ir, davę įkaitų, pasidavė tikėjimui ir brolių valdžiai. O broliai, kad išvengtų pavojų ateityje ir atimtų iš prūsų galimybę atnaujinti veiksmus, pastatė Natangijos žemėje, prie upės, vadinamos Kaustera, Kreuzburgą, Bartos žemėje – tris pilis: Bartenšteiną, Vizenburgą ir Reselį. Kai kas sako, kad jie laikui bėgant pastatė Varmijos žemėje Braunsbergą ir Heilsbergą, o Galindos žemėje – kažkokį miestą, apgyvendinę juose daug brolių ir ginklanešių jiems ginti. Daug kitų pilių pastatė didikai ir feodatarijai, kurie iš Alemanijos kraštų su visais namais, šeimyna ir namiškiais atėjo padėti minėtajai žemei; jų vardus žino vienas Dievas. Nuo tada krikščionys Prūsų žemėje ėmė daugėti, o dieviškasis mokymas plisti Jėzaus Kristaus garbei ir šlovei.
28. KAIP LIVONIJOS ŽEMĖ PERĖJO VOKIEČIŲ NAMŲ BROLIAMS
Tuo metu brolis Folkvinas, antrasis Kristaus riterių ordino magistras Livonijos žemėje, jau šešerius metus per oficialius pasiuntinius spaudė brolį Hermaną fon Salza, Vokiečių namų didįjį magistrą, kad savo ordiną įjungtų į jo ordiną. Dėl šio reikalo brolis Hermanas, minėtasis magistras, su broliu Johanu fon Medeborg, minėtojo brolio Folkvino pasiuntiniu, atvyko pas poną popiežių. Tuo tarpu atskubėjo brolis Gerlachas Raudonasis iš Livonijos, pranešdamas, kad magistras Folkvinas su daugeliu brolių, piligrimų ir Dievo žmonių krito mūšyje. Tai išgirdęs, ponas popiežius nutraukė minėtąjį reikalą ir minėtuosius brolį Gerlachą ir brolį Johaną priėmė į Šventosios Marijos Vokiečių namų ligoninės ordiną, duodamas jiems baltą apsiaustą su juodu kryžiumi ir įpareigodamas juos ir kitus šio Kristaus riterių ordino brolius, esančius Livonijoje, visų nuodėmių atpirkimui laikytis Vokiečių namų ordino gyvenimo taisyklių. Po to brolis Hermanas, didysis magistras, pasiuntė brolį Hermaną, pramintą Balku, Prūsų žemės magistrą, su 40 brolių ir daugeliu ginklanešių į Livonijos žemę; kai minėtasis brolis Hermanas Balkas, kaip sakyta, išbuvo ten beveik šešerius metus, jis, grįžęs į Alemaniją, užmigo ramybėje.
29. APIE BROLĮ POPĄ, ANTRĄJĮ PRŪSŲ ŽEMĖS MAGISTRĄ
Brolis Popas fon Osterna, antrasis Prūsų žemės magistras, vadovavo ordinui 7 metus, o, pasitraukęs iš savo pareigų, grįžo į Teutonijos kraštus ir netrukus buvo išrinktas didžiuoju magistru.
30. APIE ĮVAIRIUS BROLIŲ IR KRIKŠČIONIŲ NEPRITEKLIUS PRŪSIJOJE
Iš pradžių broliai ir visi krikščionys Prūsų žemėje patyrė daugybę ir neįtikėtinų nepriteklių maisto, gėrimo ir drabužių bei kitų žmogaus gyvenimui būtinų dalykų. Jei jie ketino įdirbti kokius nors laukus, galėjo tai daryti tik naktį, o tai, ką jie su didele rizika ir stropumu pasėjo, kiti įsiveržę sunaikindavo. Ir štai nuostabi Dievo malonė nusileido ant jų. Juk jie ėjo į palaimą, kai kentė tokius dalykus vardan Kristaus, taip pat jei gerdavo išganingos kančios taurę.
31. APIE PIRMĄJĮ PRŪSŲ ATSIMETIMĄ NUO TIKĖJIMO. APIE ŠVENTOPOLKO KARĄ SU VOKIEČIŲ NAMŲ BROLIAIS KRISTAUS GIMIMO 1242 METAIS IR PIRMIAUSIA APIE VELNIO NEAPYKANTĄ TIKĖJIMO KLESTĖJIMUI
Būtų ilga ir viršytų mano menką supratimą atskirai pasakoti, kaip galingai ir didingai, kaip sumaniai ir narsiai magistras ir minėtieji broliai, tarsi nauji Makabėjai, dėjo savo jėgas, kad praplėstų ir išplėtotų krikščioniškojo pasaulio ribas, kovotų su priešais, užimtų įtvirtinimus; apie jų mūšius ir pergales iki pasaulio pabaigos pasakos visa šventųjų bažnyčia. O kai Dievo malone minėtosios pilys buvo pastatytos Kristaus garbei ir šlovei ir aplinkiniai pagonys palenkė savo užsispyrusius sprandus tikėjimui ir broliams – tiesa, ne be didelių šių pagonių žudynių ir nemažo krikščionių kraujo praliejimo, – ir Kristaus tikėjimas tarp jų labai sustiprėjo, senoji gyvatė, nuodingasis slibinas, žmonių giminės priešas, negalėdamas ilgai pakęsti tokio tikėjimo ir krikščionių klestėjimo – būtent kad šventoji bažnyčia pasiekė Prūsijos ribas, paplito dieviškosios apeigos, pagonys sumišo, krikščionys džiūgavo, atsinaujino ženklai, buvo padaryti nauji stebuklai, – tarsi iš vidaus pakirstas mirtina savo piktumo žaizda, ėmė tūkstančiais būdų sumanyti ir rengti įvairias klastas, kaip nepastebimai įlieti savo nuodų, sunaikinti Viešpaties vynuogyną ir Viešpaties lauke pasėti raugių. Pagaliau jis sukėlė žiauriausią persekiojimų bangą prieš tikėjimą ir krikščionis, ir štai kaip.
32. APIE ŠVENTOPOLKO VYKDYTĄ TIKĖJIMO IR KRIKŠČIONIŲ PERSEKIOJIMĄ PRŪSIJOJE
Buvo Pamario žemėje vienas kunigaikštis, vardu Šventopolkas, nedorybės sūnus ir pražūties sūnus, kaip sakoma Rašte, su širdimi, pilna visokios klastos ir gudrumo, kuris pradėjo su prūsų tauta, ką tik atversta į Kristaus tikėjimą, vesti taikos derybas su slapta mintimi, sudarydamas su jais sąjungą su ta sąlyga, kad jie galingu smūgiu išvys Vokiečių namų brolius ir kitus krikščionis iš Prūsijos ribų, ir gera pasirodė ši kalba jų akyse, ir atėjo daugelis, ir beveik visi sudarė su juo susitarimą. Po to tas pats kunigaikštis sutvirtino savo pilis, stovinčias prie Vyslos kranto, ir apgyvendino ten nedorą tautą, neteisius žmones, kurie tapo didele kliūtimi broliams. Mat jie išeidavo iš minėtųjų pilių ir, jei matydavo, kad kas nors iš brolių pavaldinių plaukia pro šalį, staiga juos užpuldavo ir surengdavo jiems dideles skerdynes, išsinešdami daug grobio, kitus paimdavo į nelaisvę, o dar kitus, mūsų sielvartui, nužudydavo ir taip aplinkui liejo krikščionių kraują, ir tai buvo daroma tiek kartų, kad niekas nebesitikėjo prekiauti su broliais ar sunkiomis aplinkybėmis gabenti broliams maisto iš Elbingo, Balgos ir kitų vietų. Visa tai broliai mieliau kentė su romumu ir nuolankumu, nei gindamiesi pakeltų savo rankas prieš Viešpaties pateptąjį.
33. APIE APAŠTALŲ SOSTO LEGATĄ
Tuo metu popiežius buvo Inocentas IV, kuris pirmaisiais savo pontifikato metais, tai yra Kristaus gimimo 1243 metais, iš triukšmingo brolio Hermano fon Salza, Vokiečių namų ordino didžiojo magistro, pareiškimo sužinojęs, kad naujajam tikėjimo daigui Prūsų žemėje padaryta didelė žala minėtojo kunigaikščio Šventopolko klasta, pasiuntė į minėtąsias žemes legatą Vilhelmą, anksčiau Modenos vyskupą, vėliau tapusį popiežiumi Aleksandru IV, kad jis padalytų minėtąsias žemes į keturias vyskupijas ir, jei rastų ką nors taisytino, pataisytų ir sutvarkytų deramai. Šis legatas parašė minėtajam kunigaikščiui ir apaštališkąja valdžia pareikalavo, kad jis liautųsi persekiojęs tikėjimą ir krikščionis. O tas, nepaisydamas savo išganymo, sukietėjęs užsispyrusia siela tarsi gumbuotas medis, kuris negali linkti, neklausė tėviškų paraginimų, kurie iš tiesų kilo iš meilės šaknies, ir, nepaklusdamas, vis labiau grimzdo ydose ir kenkė Kristaus tikintiesiems tai sausumoje, tai vandenyje, ir apskritai, kur tik galėjo, vienus atimdamas turtą, kitus paimdamas į nelaisvę, dar kitus žudydamas. O legatas, matydamas, kad šiame kunigaikštyje nepasirodo pasitaisymo ženklų ir kad jis jokiu būdu nenori grįžti į šventosios motinos bažnyčios prieglobstį, iš anksto pateikęs atitinkamą paraginimą, kad, augant užsispyrimui, pelnytai auga ir bausmė, paliepė, kad minėtojo tirono ir jo bendrininkų ydoms pažaboti tam skirtose karalystėse ir provincijose apaštališkąja valdžia būtų skelbiamas kryžius, pamokydamas kryžiuočius ir Vokiečių namų brolius, primindamas šventojo paklusnumo dorybę ir nuodėmių atleidimą, kad nuo šiol jie gintų Kristaus tikėjimą ir krikščionių bažnyčią, esančią Prūsijos ribose, nuo tokio žiauraus ir neteisingo minėtojo kunigaikščio persekiojimo dėl jos žmonių.
34. APIE PRŪSŲ ŽEMĖS VIDINIŲ KRAŠTŲ NUSIAUBIMĄ
Taigi po viso to Šventopolkas, atmetęs Dievo baimę, pridėdamas piktadarysčių, blogesnių už pirmąsias, persekiojimo ydą, kuri anksčiau buvo beveik nematoma, padarė atvirą. Mat jis paliepė, kad naujai atsivertusieji, kurie lengvai krypo į ankstesnius klystkelius, vieną dieną iš visų Prūsų žemės kampų atnaujintų karą su broliais, kad nusimestų niekinamą ir žemą tikėjimą. Ir susirinko visi prūsai kaip vienas; tas Šventopolkas tapo jų kunigaikščiu ir vadu, ir stipria ranka bei iškeltu petimi jie įžengė į minėtosios žemės vidinius kraštus ir visus senuosius krikščionis, atėjusius iš Alemanijos padėti Prūsų žemei, mūsų sielvartui, išžudė, o moteris ir vaikus išvarė į amžiną nelaisvę. Jie nužudė taip pat brolį Konradą fon Dortmund, teisų ir karo reikaluose patyrusį vyrą, su visa jo palyda ir, užėmę visas pilis, išskyrus Balgą ir Elbingą, sunaikino jas iki pamatų, išžudę visus iki vieno brolius ir krikščionis.
35. APIE PRŪSŲ ŽEMĖS IŠORINIŲ KRAŠTŲ NUSIAUBIMĄ
Netrukus po to tas pats Šventopolkas, velnio sūnus, vėl surinko minėtuosius naujai atsivertusius atsimetėlius, ir jie, užpuolę su ginklu rankose, nusiaubė išorinius kraštus, būtent Pamedės ir Kulmo žemes, kardu ir ugnimi, užėmę ir iki pamatų sugriovę visas pilis ir įtvirtinimus, išskyrus tris, būtent Torunę, Kulmą ir Rediną. Be to, iš ten Jo garbei ir šlovei gyvenančios Dievo tautos jie nužudė keturis tūkstančius, taip kad visa Prūsų žemė atrodė paplūdusi krikščionių krauju.
36. APIE SARTOVICŲ PILIES PAĖMIMĄ 134 IR ŠVENTOSIOS BARBOROS, MERGELĖS IR DIDŽIOSIOS KANKINĖS, GALVOS RELIKVIJOS RADIMĄ
Niekas sveiku protu negali pagalvoti ar išgirsti be sielos virpulio ir teisėtos užuojautos, kad štai tikėjimo reikalas minėtuose kraštuose, taip didingai pažengęs su neišmatuojamais nepritekliais ir vargais Dievo garbei, bus vieno tirono piktadarystės privestas prie pražūties. Štai kodėl broliai, sumišę dvasia tai matydami, pasirinko verčiau mirti kovoje, nei matyti savo tautos ir šventenybių nelaimes. Vienas iš jų, būtent brolis Dytrichas fon Bernheim, senasis maršalas, drąsos įsikūnijimas (nes jis buvo siela Ulisas, o ranka ne silpnesnis už Hektorą), ir keturi broliai bei 24 ginklanešiai naktį prieš šventosios Barboros, mergelės ir didžiosios kankinės, šventę atėjo prie Šventopolko Sartovicų pilies ir, pristatę kopėčias prie sienų ir tyliai įėję, rado 50 vyrų, paliktų jai saugoti, žmonių nepaprastos jėgos ir kare išbandytų, kuriuos broliai su 24 ginklanešiais drąsiai užpuolė. Tie savo ruožtu, atremdami puolimą, narsiai gynėsi. Tai vieni, tai kiti įveikdavo; tarp jų prasidėjo žiauriausias mūšis, ir jis truko nuo aušros iki trečios valandos. Pagaliau pats Dievas, kuris neapleidžia Juo pasitikinčiųjų, siuntė broliams pagalbą ir pergalę iš dangaus, taip kad, išžudę visus, išskyrus nedaugelį pabėgusiųjų, jie surišo 40 moterų su vaikais, ten paimtų. Po to jie rado viename sandėlyje skrynią, arba skrynelę, o joje – sidabrinę dėžutę, o dėžutėje – šventosios Barboros, mergelės ir didžiosios kankinės, galvos relikviją; tai išvydę, jie puolė kniūbsti ant žemės, šlovindami Dievą už tokios šlovingos dovanos radimą. Ir, pakėlę šias šventąsias relikvijas, su dideliu džiaugsmu išėjo iš sandėlio. Tai pamačiusi, viena sena moteris, stovėjusi surišta kartu su kitomis, tarė broliams: „Jūs galite teisėtai džiaugtis ir iš tiesų privalote, nes dabar, kai turite šventosios Barboros relikvijas, jums lemta sėkmė.“ Broliai jos paklausė: „Kas tau tai pasakė? [66] Ir kaip tu gali tai žinoti?“ Ji atsakė: „Aš visada ypač pamaldžiai garbinau šventąją Barborą, štai kodėl šią naktį ji tris kartus man pasirodė susijuosusi ir tarsi pasirengusi kelionei, ir aš jos paklausiau: ‚Kur eini, Šventoji Mergele?‘ Ji atsakė: ‚Aš keliauju į Kulmo miestą ten išklausyti mišių‘, o kai ji pasirodė man trečią kartą ir tarė: ‚Sudie, mieloji mano‘, aš pašokau iš savo guolio ir palydėjau ją iki namų slenksčio, kur, jai pradingus, išvydau jus ginkluotus pilyje. Iš to aš tikrai žinau, kad jos relikvijomis ir maldomis jums atiduota ši pilis, kad jos relikvijas išsineštumėte su savimi į Prūsų žemę, kur jos bus labiau gerbiamos nei čia.“ Po to brolis Dytrichas, paskyręs kelis brolius ir ginklanešius minėtajai piliai saugoti, grįžęs su nedaugeliu iš jų, atnešė šias šventąsias relikvijas į Kulmą, kur dvasininkija ir liaudis, sutikę jas iškilminga procesija, nunešė į bažnyčią ir padėjo senojoje pilyje, kur iki šiol jos ilsisi nepaliaujamai gerbiamos dėl stebuklų, Viešpaties neretai per jas daromų.
37. APIE SARTOVICŲ PILIES APGULTĮ IR 900 PAMARIEČIŲ NUŽUDYMĄ
Kai tai pasiekė minėtojo kunigaikščio ausis, jis labai užsirūstino ir, visas savo pastangas pavertęs keršto nuodais, sušaukė visus naujai atsivertusius Prūsų žemės atsimetėlius, apgulė minėtąją Sartovicų pilį ir atkakliai ją puolė penkias savaites karo mašinomis, strėlėmis ir kitomis įmanomomis priemonėmis, o broliai ir kiti apgultieji jiems vyriškai priešinosi. Bet kadangi šis kunigaikštis buvo visokios klastos įsikūnijimas, jis visada veikė klastingai. Pagaliau, kad savo piktumu užsitrauktų Dievo rūstybę, jis surinko didžiąją savo kariuomenės dalį, kitą dalį palikęs pasaloje, slapta naktį perkėlė ją Vyslos ledu ir daugelyje vietų nusiaubė Kulmo žemę. Prieš jį išėjo brolis Dytrichas, maršalas, su sauja žmonių, pasitikėdamas gailestingumu Dievo, kuriam lengva paskelbti nuosprendį maža ar daugeliui, ir, stojęs į mūšį, padarė jiems didelį pralaimėjimą. Mat jis nužudė 900 žmonių, kitus privertęs bėgti, ir be kito grobio, kuris buvo didelis, paėmė 400 priešo žirgų. O kunigaikštis, sumišęs, su sauja žmonių grįžo prie kitos savo kariuomenės dalies, kurią buvo palikęs apgulčiai, taip nepastebimai, kad apgultieji pilyje negalėjo suprasti, kas atsitiko mūšyje. Štai kodėl jie pasiuntė vieną brolį pas maršalą, kad jis sužinotų tiesą apie šį įvykį; šis maršalas grąžino jį su žiniomis, nurodydamas, kad, kai jis pradės mūšį su minėtąja Šventopolko kariuomene, jie išeitų iš pilies ir padėtų, pridurdamas, kad tegul pilis paskui atitenka tam, kas čia laimės pergalę. Taigi, kai maršalas ruošėsi vėl stoti į mūšį su kunigaikščio kariuomene, Šventopolkas, gavęs iš pirmojo pralaimėjimo tikrų ženklų ir akivaizdžių požymių, kad Dievas ant jo baisiai užsirūstino, ir neabejodamas, kad Dievo skydas nuo jo atitrauktas, išsigando, ir taip suvirpėjo jo širdis, kad jis su daugeliu karių vis dėlto neišdrįso laukti nedaugelio, bet, pasileidęs bėgti, gėdingai pasitraukė. Tai matydamas, maršalas pamažu pažengė su savo kariuomene ir sunaikino priešų stovyklą. Bijodamas klastingos minėtojo kunigaikščio piktadarystės ir tos gudrios lapės klastos, kuri dažnai apgauna medžiotojo protą, jis neišdrįso persekioti pabėgusiųjų, bet visą dieną laikė savo kariuomenę parengtyje, tvirtindamas pilies spragas, atsiradusias per šturmą. Pagaliau vakare, palikęs ten daug ginklanešių, jis pasitraukė.
38. APIE NAKLO PILIES ŽLUGIMĄ IR PRŪSŲ ŽEMĖS NUSIAUBIMĄ
Apaštalų sosto legatas, slegiamas nuolatinių rūpesčių ir nerimo dėl tikėjimo reikalo, kad jis stiprėtų ir kad pražūtų tikėjimo priešas, Pamario kunigaikštis, matydamas, kad sėkmė kare ima pereiti į brolių rankas, pasikvietęs iš Lenkijos kunigaikštį Kazimierą, Kališo kunigaikštį ir brolius, tarėsi su jais eiti su kariuomene prieš Šventopolką. Jie, vykdydami jo nurodymus, nuėjo su didele kariuomene prie jo Naklo pilies ir ten įsirengė stovyklą, ir kai jie ten įsikūrė stovykla pagal karo meno taisykles, pastatė įvairias karo mašinas bei įrenginius ir parengė visa, ko reikia miestui pulti, tai tokiomis aplinkybėmis pilies gyventojai, išsigandę, kad negalės išeiti sveiki ir gyvi, atidavė pilį broliams. Šie, apgyvendinę joje brolius ir ginklanešius sargybai, su kita kariuomenės dalimi įsiveržė į Pamario žemę, išsidėstę nuo vieno jos galo iki kito, bet viską darydami ne juokais, o rimtai, nes visa, ką buvo galima atiduoti ugniai, jie degino ir, išžudę daugelį ir paėmę moteris bei vaikus, grįžo su didžiuliu grobiu.
39. APIE TAIKOS ATKŪRIMĄ TARP ŠVENTOPOLKO IR BROLIŲ
Taigi, kai tai buvo šitaip sutvarkyta ir gailestingai Dievo sureguliuota su kunigaikščiu Šventopolku, kuris anksčiau buvo toks užsispyręs ir atkaklus nedorybėje, kad nei malda, nei bausme, nei sąžinės graužatimi negalėjo suminkštėti, kad panorėtų grįžti į šventosios motinos bažnyčios prieglobstį, dabar ši nesėkmė jį pamokė, ir jis, matydamas, kad nuo šiol nebegali priešintis broliams, atėjo pas legatą ir brolius ir nuolankiai prieš juos prisipažino, kad klydo savo veiksmuose prieš tikėjimą ir krikščionis, maldaudamas suklupęs ant kelių, kad jo pasigailėtų ir jam atleistų, atsiduodamas su savo žmonėmis brolių pataisymui. Legatas, juos išklausęs, svarstė ir tarėsi su broliais dėl šio reikalo, sakydamas, kad sunku tikėti tuo, kuris dažnai laužė taikos sutartis. Antra vertus, jis nusprendė, kad prašančiajam atleidimo nedera atsakyti gailestingumo glėbio, ir pasirinko iš to tai, ką laikė geriausiu, būtent taiką, nes tik taikos metu gerbiamas taikdarys. Štai kodėl brolių patarimu jis priėmė jį į bažnyčios malonę šiomis sąlygomis. Kad susitaikymas tarp jo ir brolių būtų tvirtas, Šventopolkas atidavė broliams įkeitimui savo Sartovicų pilį ir savo pirmagimį sūnų Mstivojų, burgrafą Vimarą ir savo karvedį Vojaką, ir prisiekė ant šventosios Dievo Evangelijos, uždėjęs ant jos ranką, kad padės broliams kovoje su pagonimis, kiek kartų tik to pareikalaus aplinkybės, ir kad nuo šiol nebebandys daryti tokių bjaurių veiksmų prieš tikėjimą ir krikščionis kaip anksčiau, ir davė broliams savo raštus, užantspauduotus jo antspaudu, minėtiems dalykams patvirtinti. Po to broliai grąžino jam visus belaisvius, kokius tik galėjo paimti, tarp kurių buvo 70 kilmingų ir garbingų matronų ir, be to, kitų moterų, vyrų ir vaikų, ir minėtosios taikos broliai taip griežtai laikėsi, kad, išskyrus visa, kas būtina taikai išlaikyti, jokių karo veiksmų prieš pagonis nebeketino pradėti be minėtojo kunigaikščio patarimo.
40. APIE NAUJĄ ŠVENTOPOLKO KARĄ IR MŪŠĮ PRIE RENZENO
Bet kadangi žmogaus dvasia visada linkusi į blogį ir nuo kelio, prie kurio žmogus nuo jaunystės priprato, jis nenukryps ir pasenęs, tai šis ydingas Pamario kunigaikštis, blogio įsikūnijimas, savo įgimtų ydų, kurias rodė nuo jaunystės, negalėjo ilgai slėpti, bet, praėjus metams po taikos sudarymo, pamiršęs savo išganymą ir priesaiką, kuria patvirtino minėtąją taiką, ir neatsimindamas savo kraujo, būtent sūnaus ir kitų įkaitų, kuriuos davė įkeitimui, sulaužęs taikos sutartį, su naujai atsivertusiais Prūsų žemės atsimetėliais ir sūduviais surinko labai didelę kariauną, kuri visą Kulmo žemę, išskyrus tris pilis – Torunę, Kulmą ir Rediną, – pavertė dykyne, padariusi ir kitokio blogio belaisviais, nužudytaisiais ir nesuskaičiuojamu karo grobiu. Po to jie su savo kariuomene atėjo prie Kulmo pilies ir miesto ir stovėjo ten iki pat vakaro išdidžiai ir niekinamai. Paskui jie pasitraukė prie ežero, vadinamo Renzenu, ir ten nakvojo. Tai sužinoję, Kulmo broliai su 400 žmonių nuėjo jiems iš paskos, ir, kol pusė pagonių kariuomenės kėlėsi per minėtąjį ežerą, brolis Dytrichas, senasis maršalas, ketino pulti einančius iš paskos, tvirtindamas, kad, kol tie sugrįš, šie bus išžudyti. Jo patarimui pasipriešino brolis Berlvinas, naujasis maršalas, ir, nors vyresnieji broliai veikė nenoriai, nes jiems atrodė, kad, užpuolę juos per anksti, jie suburs juos pasipriešinti, vis dėlto jie paklausė jo patarimo ir galingu smūgiu užgriuvo juos iš užnugario, ir tie tuojau pat pasileido bėgti. Persekiodami juos, krikščionys daugelį išžudė, ir, kai krikščionių kariuomenė išsisklaidė, maršalas su 24 ginklanešiais nuėjo prie vieno kalno, ant kurio atsidūrė 4 tūkstančiai pagonių, pasirengusių su juo kautis. Bet kadangi prūsai matė tokį nedidelį brolių būrį aplink vėliavą, tai, sukaupę jėgas ir drąsą, staiga juos užpuolė ir nužudė maršalą ir visus brolius su 400 žmonių; liko tik dešimt žmonių, pabėgusių. Pagaliau atėjo broliai iš Torunės su 200 žmonių į maršalo paskirtą vietą ir valandą ir, išvydę nužudytus brolius, pabėgo. Vydamiesi juos, prūsai daugelį nužudė, kiti išsigelbėjo. Ir, pasiėmę grobį, kuris buvo labai didelis, jie su dideliu džiaugsmu išsivarė daug moterų ir vaikų. Tarp jų buvo Martynas iš Golino su savo nėščia seserimi; kai ji dėl prasidėjusio gimdymo negalėjo sekti skubančios kariuomenės, tas, kuris varė ją į nelaisvę, kardu perskrodė jai pilvą, ir gyvas kūdikis nukrito ant smėlio, o ji pati mirė. Šis bjaurus darbas taip pribloškė Martyną ir tokią neapykantą jis sukaupė savyje prieš pagonis, kad, išlaisvintas iš jų nelaisvės, ne kartą surengė jiems dideles skerdynes, kaip bus matyti toliau. Jiems pasitraukus, kai broliai išvydo blogį, kurį jie padarė tautai, tai kalbėjo vieni kitiems: „Vargas mums! Kam gimėme matyti savo tautos ir savo žemės sunaikinimą ir likti čia, kai ji atiduota į priešų rankas? Nužudyti jos seniai, jos jaunuoliai krito nuo priešo kardo. Ta, kuri anksčiau buvo laisva, tapo verge. Štai mūsų šventenybės, mūsų grožis ir mūsų šlovė ištuštėjo, ir pagonys jas išniekino. Kam mums dar gyventi?“ Ir jie perplėšė savo drabužius, ir apsivilko ašutinėmis, ir su jais visa dalyvavusi liaudis, apimta didelės baimės, graudžiai verkė.
41. APIE VIENĄ STEBUKLĄ
Kai po mūšio viena moteris su kitais Kulmo gyventojais nuėjo į mūšio vietą palaidoti kritusiųjų kūnų ir norėjo pernešti į miestą savo pusgyvį vyrą, jis pasipriešino, ir, kai ji paklausė, kodėl jam taip norisi ten likti, jis atsakė, kad tą dieną Švenčiausioji Mergelė Marija su smilkytuvu, lydima dviejų mergelių su degančiomis žvakėmis, smilkė smilkalais visus nužudytuosius ir, priėjusi prie jo ir pamačiusi, kad jis dar gyvas, tarė: „Trečią dieną tu mirsi, ir džiaukis, nes tavo siela, kaip ir kitų nužudytųjų sielos, pakils į amžinąjį džiaugsmą.“ Ir štai, atgabentas su kitais į Kulmo miestą, jis, kaip ir išpranašavo, trečią dieną mirė, ir visi žmonės patikėjo jo žodžiais.
42. APIE DVIEJŲ NAŠLIŲ VAIDĄ DĖL VIENO VYRO
Kai po šio mūšio Kulmo vyskupas pamatė, kad Kulmo mieste neliko vyrų, nes jie visi buvo nužudyti minėtajame mūšyje, tai įpareigojo našles, visų nuodėmių atleidimui, imti į vyrus savo tarnus, kad nepasmerktų ten pražūčiai tikėjimo reikalo. Štai kodėl atsitiko taip, kad, kai dvi moterys ėjo į bažnyčią, jos pamatė tarp kitų, aikštėje lošiančių kauliukais, vieną tarną, stiprų ir gražaus veido, nors ir prastai apsirengusį; todėl viena iš jų tyliai pasakė savo tarnaitei, kad atvestų jį pas ją į namus. O kita, jį pamačiusi, slapta pavedė savo tarnaitei nuvesti jį į jos menes ir nepaleisti, kol ji grįš. Po to ji deramai jį aprengė ir susituokė su juo, priėmusi santuoką bažnyčioje. Pirmoji moteris, tai sužinojusi, ilgai pyko ant kitos. Šis tarnas buvo kilęs iš Halės ir buvo toks dorovingas ir protingas, kad lygaus jam savo vertybėmis nebuvo visoje Prūsijoje.
43. APIE BROLIŲ KANČIAS PO MŪŠIO
Dėl šio brolių išžudymo Šventopolkas džiaugėsi labai dideliu džiaugsmu ir, krūvon kraudamas blogį ant savo blogio ir pridėdamas sielvarto prie brolių sielvarto, siekė bet kokiais būdais sukelti prieš juos jiems pavaldžią ir sunkiomis aplinkybėmis atsidūrusią liaudį ir palenkti ją savo piktai valiai meilikavimu ir dovanomis. Ir nors kai kuriuos jis suviliojo ir jie slapta palinko į jo palankumą, vis dėlto Dievo apvaizda ir brolių įžvalgumas griežtai prižiūrėjo, kad niekas negalėtų to parodyti atvirai. Ir taip jo pikti sumanymai virto niekais, ir jam nepavyko jo pikti ketinimai.
44. ----
Kai Šventopolkui, minėtajam Pamario kunigaikščiui, nepasisekė šis klastingas gundymas, jis rado kitą, dar piktesnį, tvirtai manydamas, kad ateina tinkamas ir seniai trokštamas metas, kai jis galės be jokio pasipriešinimo tą mažą krikščioniškojo tikėjimo kibirkštį, kuri dar ruseno po paskutinio mūšio, visiškai užgesinti ir sunaikinti. Ir jis surinko du tūkstančius žmonių, puikių karių, ir, persikėlęs laivais per Vyslą, įžengė į Kulmo žemę, ir, kai visa, kas dar buvo likę, išsilaikė dvi dienas ir dvi naktis, likusią dalį jis pavertė dulkėmis ir pelenais. Kol tai vyko, Kulmo broliai, susirinkę su didikais ir Kulmo miesto gyventojais, matydami blogį, kurį Šventopolkas padarė su savo kariuomene, raudojo ir, laistydami savo krūtines ašaromis, šaukėsi Dievo, sakydami: „Pasigailėk, Viešpatie, pasigailėk savo tautos ir neatiduok savo paveldo.“ Broliai manė, kad, jei jie vėl užpuls šią kariuomenę ir pralaimės, tai neteks Prūsų žemės be vilties ją atgauti, o vadinasi, pražus ten ir Kristaus tikėjimas. O Kulmo didikai ir miestiečiai sakė, kad geriau jiems garbingai kristi mūšyje nei, šitaip gyvenant, apgailėtinai mirti diena iš dienos. Ir nusileido Dievo Dvasia ant brolių ir ant visų dalyvaujančiųjų, ir, nors jų buvo labai nedaug, palyginti su priešais, vis dėlto, pasitikėdami Viešpačiu, jie grėsmingai ir narsiai užpuolė priešus prie Kulmo miesto, ir užvirė tarp jų didelis mūšis, ir daug krito iš abiejų pusių. Pagaliau gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, guodžiantis savuosius kiekviename sielvarte, taip sustiprino brolius, kad Šventopolkas, to išgąsdintas, su visais savo žmonėmis pabėgo ir patraukė į tą vietą, kur buvo palikęs laivus, tikėdamasis jais išsigelbėti. Bet ne taip, nedorėliai, ne taip: jie – kaip pelai, vėjo nupučiami nuo žemės paviršiaus! Štai papūtė stiprus vėjas ir visus tuos laivus nunešė toli nuo kranto, ir atsitiko jiems su tais laivais taip, kaip atsitiko pagonių saracėnų karaliui, kai jis, pralaimėjęs, bėgo nuo Karolio. Ir kadangi jie nerado laivų, tai įbrido į Vyslą, ir, išskyrus Šventopolką ir nedaugelį kitų, nuskendo visi tie, kurie traukėsi su juo ir kurie anksčiau buvo išsigelbėję nuo kardo. Ir taip Viešpats paguodė savo tautą, atsidūrusią ant pražūties slenksčio.
45. APIE VĖL ATKURTĄ IR SULAUŽYTĄ TAIKĄ IR APIE ZANTYRO PILIES STATYBĄ
Ir štai broliai, iš visų pusių spaudžiami nepritekliaus, tarp kitų patarimų, kurių jie visur ieškojo, pagaliau gavo brolio, vardu Ravė iš Redino, vyro protingo ir apdairaus sunkiuose reikaluose, patarimą atiduoti Mstivojų, Šventopolko sūnų, įkaitu Austrijos hercogui 166 ir papasakoti Alemanijos, Bohemijos, Krokuvos ir Lenkijos kraštuose apie Prūsų žemės ir brolių būklę, perspėjant, kad tikėjimo ir krikščionių reikalas čia greitai pražus, jei tik jam nebus greitai suteikta pagalba Viešpaties ir jų jėga. Po to atvyko brolis magistras Popas su keturiais broliais ir šeši broliai iš Markės, Meiseno ir Tiuringijos. Taip pat Austrijos hercogas atsiuntė 30 raitų lankininkų padėti minėtajai žemei. Jų atvykimu broliai labai apsidžiaugė, o Šventopolkas, priešingai, taip sunerimo ir išsigando, kad, iš baimės prašydamas pasigailėjimo, vėl jį gavo iš brolių, ir atsinaujino ankstesnė taika. Tačiau dėl jam būdingų ydų jis nesiliovė klastingai ir slapta persekiojęs brolius ir jų žmones ir neklausė, kai broliai jį už tai peikė. Pagaliau, kad jo slaptas piktumas taptų atviras, jis, surinkęs stiprią kariuomenę, grėsmingai įsiveržė į kunigaikščio Kazimiero Kujavijos žemę, kad visaip ją nusiaubtų ugnimi ir kardu, ir, paėmęs į nelaisvę ir nužudęs ten daug krikščionių bei padaręs kitų dalykų, grįžo su didžiuliu grobiu. Po to, kai jį vėl patraukė atsakomybėn, jis pasakė, kad nei dėl popiežiaus, nei dėl imperatoriaus, nei dėl kurio kito gyvojo nesiliaus persekiojęs savo priešų, ir pridūrė: „Grąžinkite man mano sūnų, jei norite gyventi su manimi taikoje.“ O kadangi broliai negrąžino jam jo sūnaus, jis ėmė juos atvirai persekioti kaip anksčiau. Ir pastatė jis upių santakoje, būtent Vyslos ir Nogato, pilį, vadinamą Zantyru, kurioje apgyvendino nedorus žmones; jie trukdė brolių pavaldiniams ramiai plaukioti laivais upe aukštyn ar žemyn, arba atimdavo iš jų turtą, arba paimdavo į nelaisvę, arba žudydavo.
46. APIE ŠVECO PILIES STATYBĄ IR JOS ŠTURMĄ
Taigi broliai, matydami, kad jų laukia naujas karas, užrašė Sartovicų pilį jiems ištikimam Samborui, Šventopolko sūnui, ir perdavė ją su viskuo, kas jai priklausė. Štai nuostabus ir labai stebinantis dalykas: sūnūs stojo prieš tėvą dėl žiaurumo, kurį jis gėdingai kreipė prieš tikėjimą ir krikščionis. Po to broliai išsiuntė pasiuntinius pas Apaštalų sosto legatą ir didįjį magistrą, kurie pranešė jiems apie naują karą ir Prūsų žemės būklę. Tai išgirdęs, legatas asmeniškai paskelbė kryžių prieš minėtąjį tironą ir paliepė įvairiose karalystėse ir provincijose skelbti jį apaštališkąja valdžia. Bet kadangi iškrypusios ydos ir ydingas blogų žmonių iškrypimas džiaugiasi darydami blogį ir žavisi piktu ištvirkimu, taip ir jis, labai džiaugdamasis Zantyro pilimi, kurią pastatė kaip grėsmę tikėjimui ir krikščionims, pradėjo statyti kitą pilį, dabar beveik priešais Kulmo miestą, kuri vadinasi Švecas, kad visiškai uždarytų laivų praplaukimą Vysla tiek aukštyn, tiek žemyn pasroviui, broliams labai reikalingą. Kai tai išgirdo magistras, jis paliepė Kulmo broliams atvykti su savo žmonėmis laivais, o pats su Torunės broliais ir kunigaikščiu Kazimieru ketino eiti į nurodytas vietas su raita kariuomene. Mat jis norėjo sutrukdyti minėtosios pilies statybai. Šventopolkas, matydamas, kad brolių laivai priplaukė prie kranto, nuėmęs stovyklą, sugriovė tiltą, kuriuo buvo galima patekti į pilį, ir pabėgo. Pagaliau, atsigręžęs ir matydamas, kad raiti broliai su savo kariuomene negali priartėti prie tų, kurie atplaukė iš Kulmo laivais, dėl juos skyrusios upės gilumo, atgavęs drąsą, grįžo su savo žmonėmis ir, kai pamatė, kad magistras ketina paimti pilį, greitai atstatęs tiltą, pasiuntė į pilį 300 vyrų, kad ją gintų. O puolantys broliai su kunigaikščiu Kazimieru galingu smūgiu užgriuvo pilį, ir toks žiaurus buvo tarp jų mūšis, kad iš abiejų pusių daug žmonių buvo mirtinai sužeista, ir daug krito iš pilies, bet kadangi pilis buvo taip sutvirtinta, kad jos nebuvo lengva paimti, tai, broliams pasitraukus nieko nepešus, Šventopolkas, sugrįžęs, dar geriau sutvirtino šią pilį.
47. APIE POTERBERGO PILIES STATYBĄ
Magistras brolis Popas, matydamas minėtojo kunigaikščio gudrumą, kad jis visur apdairiai tvirtinasi pilimis, ant kalno tarp dabartinio Kulmo miesto ir senosios pilies pastatė pilį, kurią pagal kalno pavadinimą pavadino Poterbergu, apgyvendinęs joje 12 brolių su daugeliu ginklanešių. Šis statinys buvo pastatytas, kad Šventopolkas neužstatytų minėtojo kalno ir kad nebūtų padaryta dar viena nuodėmė, blogesnė už pirmąją.
48. APIE ELBINGO PILIES IR MIESTO ŠTURMĄ
Šventopolkas, Pamario kunigaikštis, sužinojęs, kad nėra Elbingo brolių ir miestiečių, surinkęs didelę kariauną, išžygiavo šturmuoti pilies ir miesto. Tai pamačiusios, moterys, nusiėmusios moteriškus papuošalus, apsivilko vyriška dvasia ir, prisijuosusios kardus prie šlaunų, užlipo ant sienų, parodydamos tiek vyriškumo gynyboje, kiek niekada ten nebuvo parodžiusi silpnoji lytis. Štai kodėl kunigaikštis, manydamas, kad sugrįžo brolių ir miestiečių kariuomenė, sumišęs pasitraukė. Nemanyk, kad taip buvo tik čia, – taip buvo ir daugelyje kitų vietų, kur, nesant vyrų, įtvirtinimai galėjo kristi, jei priešai nebūtų susidūrę su moterų narsa.
49. APIE VIENĄ ŠVENTOPOLKO KARĮ
Buvo vienas karys Šventopolko palydoje, kuris taip bijojo Vokiečių namų brolių, kad vien juos paminėjus jam širdis į kulnis nusmukdavo. Štai kodėl tada atsitiko, kad šis kunigaikštis pasitraukė pailsėti į vieną kaimą ir, didžiausiai triukšmingai linksmindamasis, pasišaukė kai kuriuos karius ir tarė: „Pasiųskime vieną tarną į laukus, o jis po pirmojo patiekalo greitai sugrįš ir praneš, kad artėja broliai su kariuomene, o mes pažiūrėsime, kaip elgsis šis bailys.“ Labai jiems tai patiko, ir šiam tikslui buvo išsiųstas pasiuntinys. O kai broliai, kuriems apie tai buvo pranešta, priartėjo prie minėtojo kaimo, pasiuntinys jau buvo išėjęs ir, matydamas ateinančius brolius su ginklanešiais, apstulbęs ir išblyškęs iš didelės baimės, visas ašarose ir išsitraukęs kardą, sugrįžęs pas Šventopolką tarė: „Greitai kelkitės ir eikite, nes iš tikrųjų ateina broliai su kariuomene.“ Tai sumanę nusijuokė, bet tas bailus karys, išgirdęs apie brolius, tuojau pat peršoko per stalą ir pabėgo. Bet pasiuntinys pakartojo savo žodžius ir, patvirtinęs juos priesaika, pasakė, kad broliai su kariuomene jau netoliese. Štai kodėl kunigaikštis, kol kiti juokėsi, išėjo su vienu tarnu, o šį tarną, vijęsis jį, vienas tam pasiųstas brolis nuskandino upėje, nes kunigaikščio jis negalėjo pasivyti; kiti broliai sugavo ir išžudė visus ten likusius jo palydos žmones.
50. APIE MŪŠĮ LAIVUOSE
Magistras brolis Popas, besirūpinantis tikinčiųjų išgelbėjimu, pasiuntė brolį Konradą, pramintą Brėmeriu, su daugeliu ginklanešių, kad jis nuvestų tris maistu pakrautus laivus į Elbingą; kai jis priplaukė prie Zantyro, rado, kad Šventopolkas ir daug jo žmonių laukia su 20 laivų. Kai brolis Konradas juos išvydo, tai, neišsigandęs kaip bailys, bet kaip drąsuolis, pasitikintis Viešpačiu, kol jo laivai greitai lėkė narsos irklais, staigiai ir galingu smūgiu užgriuvo juos, taip kad daug kunigaikščio laivų buvo paskandinta, kiti – sudaužyti. Štai kodėl priešai, matydami juos šalia, priėjo nuo kranto, svaidydami akmenis. Broliui Konradui jie išmušė dantį, o daug kitų sužeidė; kiti atvyko į Elbingą sveiki.
51. VĖL APIE TĄ PATĮ
Elbingo broliai, kurie kankinamai ilgai laukė šių laivų atvykstant, sužinoję apie Kulmo žemės būklę, savo ruožtu išsiuntė laivus su savo pasiuntiniais. O kai jie plaukė netoli Šveco pilies, Šventopolkas su daugeliu ginklanešių ir 10 laivų vėl juos užpuolė. O minėtojo kunigaikščio vadas užpuolė brolį Fridrichą fon Weide, kuris vadovavo kitiems, ir perdūrė jam ietimi smakrą, bet brolis Fridrichas, savo ruožtu atsikirsdamas, jį nužudė. Elbingo miestiečių laive, kuris, staigiai priplaukęs, nejudėdamas įstrigo smėlyje, buvo nužudyti du broliai, bet brolis Fridrichas, atskubėjęs, išlaisvino kitus ir perkėlė į savo laivą, taip kad, išskyrus du brolius ir tris žmones, o priešo pusėje 20 nužudytųjų, kiti išliko gyvi.
52. APIE VIENĄ KILMINGĄ VYRĄ, PRIIMTĄ Į VOKIEČIŲ NAMŲ ORDINĄ
Netrukus po to, kai pilyse jiems ėmė stigti maisto, broliai su savo palyda, jau beveik išsekę iš bado, šaukėsi Viešpaties pagalbos, kuris visada maloningai pasotina nusiminusiuosius. Štai kodėl Jis palenkė vieno kilmingo vyro iš Krokuvos žemės sielą priimti vienuolio luomą, ir jis pripildė tris didelius laivus vyno ir midaus, arba brogos, ir kitų pragyvenimui būtinų dalykų ir atgabeno į Torunės pilį 300 jaučių ir karvių ir daug kitų galvijų, o mainais jis buvo priimtas su didele garbe ir priėmė Vokiečių namų ordino vienuolio luomą bei išgelbėjo brolius nuo didelių nepriteklių.
53. APIE PERGALINGĄ MŪŠĮ, KURIAME BROLIAI NUŽUDĖ 1500 PAMARIEČIŲ
Magistras brolis Popas, išsiuntęs į priekį žvalgus, kurie kruopščiai išžvalgė, ką veikia Šventopolkas, susitiko su kunigaikščio Kazimiero kariuomene netoli Vyšegrado pilies, ir ten buvo įrengtos stovyklos. Sugrįžę žvalgai pasakė, kad Šventopolkas su didele kariauna stovi prie Šveco pilies ir ją tvirtina. Ir visiems pasirodė protinga ten jį užpulti, ir iš Kulmo buvo išsiųsta į priekį 10 raitelių, kurie sutrikdė priešo kariuomenę; jie, susidūrę su 20 priešininkų, nužudė vieną karį, kiti 19 pabėgo išvydę brolių vėliavą, ir, kai jie atbėgo į Šventopolko kariuomenę, visi pasileido bėgti; iš jų išliko nedaugelis, atėjusių į pilį, visi kiti arba nuskendo, arba krito nuo kardo. Štai taip tą dieną broliai nužudė 1500 Pamario tautos žmonių. Iš šio pergalingo mūšio broliai grįžo, dėkodami Dievui, su didžiuliu karo grobiu, džiūgaudami Viešpatyje.
54. APIE VIENĄ STEBUKLĄ
Kai vienas kryžiuotis iš Meiseno, išbuvęs metus Prūsų žemėje, įvykdęs savo piligrimystės įžadą, grįžo į tėvynę, jis pakeliui mirė. Jo sūnus, sunerimęs dėl ilgo tėvo nebuvimo, ieškojo jo Prūsijoje, jo nerado, bet grįždamas atėjo į vieną kaimą, kur vyskupas šventino kapines. Kai per šį šventinimą vyskupas šlakstė šventintu vandeniu mirusiųjų kapus, vieno mirusiojo kūnas, pakilęs, prisiglaudė prie bažnyčios sienos; iš pradžių tai matė tik vyskupas, bet pagaliau malda jis pasiekė, kad aiškiai matė ir visa šventinime dalyvavusi liaudis. Taigi vyskupas prikalbino šį mirusįjį pasakyti, kas jis ir kodėl pakilo iš kapo. Tas atsakė, kad metus buvo piligrimas Prūsų žemėje, o grįždamas mirė ir buvo čia palaidotas, ir dėl vieno lauko, kurį gyvas būdamas neteisingai atėmė iš savo kaimyno, buvo prakeiktas, bet dėl piligrimystės įžado pats Kristus, už kurio paniekinimą jis atkeršijo, amžinąją bausmę pavertė laikinąja, būtent kad jis atliktų bausmę skaistykloje, kol kas nors iš jo artimųjų grąžins minėtąjį lauką. Po to vyskupas paklausė, ar kas nors jį atpažįsta. Sūnus jam atsakė, kad šis mirusysis – jo tėvas, ir pažadėjo dorai grąžinti minėtąjį lauką. Kai jis tai pasakė, vyskupas paliepė minėtajam numirėliui grįžti į kapą, ką tas ir padarė. Štai kokią malonę pats Kristus siunčia ir gyviems, ir mirusiems piligrimams, kurie, kaip ir Jis, kenčia dėl Jo kryžiaus paniekinimo ir nebijo ginti šventosios bažnyčios nuo netikinčiųjų priespaudos nenuleisdami rankų ir negailėdami gyvybės.
55. TAIP PAT APIE PERGALINGĄ BROLIŲ MŪŠĮ, KURIAME VĖL BUVO NUŽUDYTA 1500 ŽMONIŲ IŠ PAMARIO
Kai Apaštalų sosto legatas pats paskelbė kryžių ir paliepė per kitus, tam paskirtus, skelbti jį karalystėse ir provincijose, Alemanijos valdovai ir didikai susirūpino Prūsų žemės nusiaubimu, ir Austrijos hercogas pasiuntė į pagalbą Drusigerį, savo seneschalą, su daugybe riterių ir mūšiuose užgrūdintų vyrų, išvyko taip pat riteris Henrikas fon Liechtenstein, o su juo – daug piligrimų. Su jais ir su kunigaikščiu Kazimieru magistras ir broliai su savo žmonėmis įsiveržė į Pamario žemę ir, žygiuodami galingu ir grėsmingu puolimu, per devynias dienas ir naktis su didele kariauna ją nusiaubė, taip kad neliko joje nė vieno kampo, kur jie nebūtų buvę su ugnimi ir kardu. Tuo tarpu Šventopolkas su savo pavaldiniais ir naujai atsivertusiais Prūsų žemės žmonėmis surinko labai didelę gaują ir, eidamas su savo kariuomene besitraukiančių brolių pėdomis, kiekvieną naktį sustodavo ten, kur broliai buvo įsirengę savo stovyklas, rišdamas savo kovos žirgus ten, kur anksčiau stovėjo brolių žirgai, ir iš palapinių skaičiaus bei pėdsakų gausos padarė išvadą, kad jo kariuomenė dvigubai didesnė už brolių kariuomenę, ir džiaugėsi jis labai dideliu džiaugsmu ir, drąsindamas savo žmones, guodė juos tokiais žodžiais: „Rytoj mes padarysime taip, kad pamariečiai ir prūsai amžiams išsivaduos iš teutonų jungo.“ Išaušus rytui, kai broliai traukėsi, keli Šventopolko kariuomenės žmonės pagrobė grobį, kuris buvo nepaprastai didelis, nes užėmė dvi lje, o iš žmonių, paskirtų jį saugoti, 30 nužudė. Bet Drusigeris, magistro pasiųstas jiems į pagalbą, matydamas, kad jau daug nužudyta, pabėgo kaip bailys. Tai sužinojęs, ponas Henrikas fon Liechtenstein tuojau pat užpuolė priešus, o jų pagrobtą grobį grąžino į ankstesnę vietą. Tai sužinojęs, Šventopolkas su trimis būriais nuėjo padėti saviesiems; juos išvydę, išsigandę lenkai visi pabėgo, išskyrus vieną riterį – Martyną iš Kruszwicos, vėliavnešį, ir kunigaikštį Kazimierą, kurio patarimu tuoj pat pasiuntė pono Henriko fon Liechtenstein. Tuo metu broliai pasirengė mūšiui. Bet Šventopolkas, manydamas, kad broliai neketina bėgti, paliepė tūkstančiui geriausių savo kariuomenės vyrų nulipti nuo žirgų, pamokydamas juos, kad jie su dideliu triukšmu ir klegesiu užpultų brolius ir, atsistoję iš užnugario, prisidengę skydais, savo ietimis perdurtų krikščionių žirgus, sakydamas: „Ant jų sunkūs šarvai, ir jie negali kautis pėsti.“ Abiem kariuomenėms pasirengus mūšiui, ponas Henrikas sugrįžo ir, žvelgdamas į priešus, tarė broliams: „Delsimas prilygsta mirčiai. Tad pulkime juos.“ Ir jie puolė priešininkus, ir užvirė tarp jų žiaurus mūšis, ir iš Šventopolko kariuomenės mūšio vietoje krito 1500 žmonių; iš krikščionių niekas nebuvo mirtinai sužeistas, tik 10 jų kovos žirgų krito, pervertų priešo ietimis. Taigi broliai ir piligrimai su 1600 priešininkų žirgų ir kitu labai dideliu grobiu bei šlovinga pergale grįžo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, palaiminto per amžių amžius, valia. Amen. Drusigeris, seneschalas, kuris anksčiau tarsi bailys su savo žmonėmis pabėgo iš mūšio lauko, paskelbė Torunės mieste, kad broliai, piligrimai ir visa krikščionių kariuomenė krito mūšyje, ir krikščionys Kulmo žemėje ir Lenkijoje pravirko tokia rauda, kokios nuo amžių nebuvo girdėta. Bet kitą dieną, pavakare, kai broliai su savo kariuomene grįžo su pergale, krikščionių tautoje buvo didelis džiaugsmas, ir toks, kad prieš jį išblėso vakarykštės dienos liūdesys.
56. APIE TAIKOS ATKŪRIMĄ TARP ŠVENTOPOLKO IR BROLIŲ
Ir štai, kai Pamario žemė teisingu Dievo teismu ištuštėjo, kunigaikštis Šventopolkas, kuris anksčiau kaip riaumojantis liūtas vaikščiojo iškelta galva, ieškodamas, kaip sunaikinti brolius ir naująjį tikėjimą, pasodintą Prūsų žemėje dideliu daugelio krikščionių kraujo praliejimu, dabar kaip romus ėriukas, nuleidęs akis ir veidu iki žemės, nuolankiai prašė brolių, kad jie, kaip įprasta, teiktųsi priimti jį su palankiu gailestingumu. Broliai, manydami, kad jis, atsidūręs sunkioje padėtyje, visada po nekaltu veidu ir avies kailiu slepia vilko širdį, pilną piktumo ir klastos, kas buvo įrodyta darbais, nes jau trečią kartą jis sulaužė savo priesaika patvirtintą taiką, bijojo, kad vėl bus jo apgauti. Bet kadangi visada dera pirmenybę teikti geram taikos susitarimui vardan to, kuris yra taikdarys ir taikos mylėtojas, Jėzaus Kristaus, tai po įvairių derybų jie sudarė tarp savęs ir minėtojo kunigaikščio ankstesnę taiką pagal senąją formą kryžiuočių patarimu.
57. APIE BROLĮ HENRIKĄ, TREČIĄJĮ MAGISTRĄ. 1247.
Brolis Henrikas fon Weide, trečiasis Prūsų žemės magistras, vadovavo ordinui 8 metus. Jis atsivedė su savimi į Prūsų žemę kilmingą vyrą, poną iš Weide, savo giminaitį, su 50 narsiausių karių (jie buvo tokie drąsūs, kad liaudyje sklido apie juos kalbos, jog jų ietys nežino nepataikymo, o strėlės visada pataiko į taikinį) ir daug kilmingų piligrimų iš Alemanijos. Šis brolis Henrikas su savo žmonos sutikimu įstojo į Vokiečių namų brolių ordiną, o ji išėjo į moterų vienuolyną Kronovice, kurį vienuolyną jis buvo sukūręs, įkūręs ir apdovanojęs nuostabiomis dovanomis. Ir jame po daugelio mūšių, kuriuos šlovingai surengė būdamas magistru, kaip parodysime toliau, jis, didžiojo magistro pakviestas į kapitulą, kelyje susirgęs, mirė ir buvo palaidotas.
58. APIE VIENOS PILIES PAĖMIMĄ IR APIE KRISTBURGO PILĮ
Šis magistras brolis Henrikas, sužinojęs iš brolių, kiek blogio tikėjimui ir krikščionims padarė Šventopolkas ir jo sąjungininkai, naujai atsivertę Prūsų žemės atsimetėliai, ėmė visu sielos užsidegimu dėti pastangas jiems sunaikinti ir tikėjimui iškelti. Taigi, surinkęs brolius ir piligrimus, jis išžygiavo į karą ir Kristaus gimimo išvakarėse, gilią naktį, kai žmonės užmigo, atėjo prie pamedėnų pilies, kuri tada stovėjo vietoje, dabar vadinamoje Senuoju Kristburgu, ir, pristatę kopėčias prie sienų, jie negirdimai įėjo ir, visus paėmę į nelaisvę ir nužudę, ją užėmė, apgyvendinę ten brolius ir ginklanešius minėtajai piliai saugoti. Todėl jai ir buvo duotas šis pavadinimas Kristburgas, tai yra „Kristaus pilis“, kad tą Kristaus gimimo naktį ją paėmė krikščionys; o taip ji buvo pavadinta pagal angelo priesaką, dar prieš tai sumanant magistrui ar kitiems broliams.
59. APIE KULMO MIESTO PERKĖLIMĄ
Tuo metu šis kilmingas ir garsus valdovas iš Anhalto su daugybe riterių atvyko į Prūsų žemę ir, be daugelio gerų darbų, kuriuos jis ten nuveikė tikėjimui ir krikščionims sustiprinti, perkėlė Kulmo miestą iš senosios pilies į kalno šlaitą, kur jis yra dabar, ir šiuo perkėlimu Kulmo žemė buvo išgelbėta.
60. APIE ĮVAIRIAS ŠVENTOPOLKO DERYBAS IR PASITARIMUS
Išgirdęs apie magistro atvykimą, Šventopolkas prašė jo, kad atsiųstų pas jį poną Henriką fon Liechtenstein, o kai tas pas jį atėjo, tai, išdėstęs jam daug skundų dėl brolių, pasakė: „Esu pasirengęs stoti prieš bet kokį teismą ir daryti visa, ką tik paliepia broliai, jei man grąžins mano sūnų, kurį daviau jiems įkeitimui.“ Ponas Henrikas, manydamas, kad iš tiesų kiekvieną reikia kreipti ir mokyti, jam pasakė: „Jūs jokiu būdu negalite vėl atgauti savo sūnaus, nes taiką, kuriai išsaugoti jūs atidavėte jį įkeitimui broliams, jūs laužėte ne kartą, bet daugybę kartų, prisidėdamas prie atsimetėlių ir pagonių, su kurių kariuomene krikščionių ir brolių žemę niokojote ugnimi ir kardu, o tikėjimo reikalą, didingai pažengusį nesuskaičiuojamomis krikščionių netektimis, griovėte savo piktumu, vienus tikinčiuosius apgailėtinai numarindamas, kitus išvarydamas į amžiną vergiją; štai kodėl jums dera prašyti ne teismo, o pasigailėjimo.“ Bet kadangi tiesa gimdo neapykantą ir tiesos žodžiai nuolat ją sukelia blogiesiems, tai šis klastingas Šventopolkas, tarsi kurčia angis, užsikimšęs ausis nuo tiesos, nukreipė klausą ir, nenorėdamas klausyti tokių jo žodžių, paleido minėtąjį poną Henriką sveiką ir gyvą į Kulmo miestą, kur tas papasakojo magistrui ir broliams, ką girdėjo. Netrukus po to tas pats kunigaikštis pasiūlė magistrui susitikti su juo vienoje Vyslos saloje, kur po daugybės įvairių derybų, be galo vykusių tarp jų, jie draugiškai išsiskyrė.
61. APIE TAIKOS NUTRAUKIMĄ IR KUJAVIJOS ŽEMĖS NUSIAUBIMĄ
Po neilgo laiko Šventopolkas, vėl nedėkingas už geradarystes ir įvairias malones, jam suteiktas sunkiomis aplinkybėmis, ne kartą kenkė broliams, slapta plėšė brolių žmones, vienus žudė, kitus varė į nelaisvę ir įvairiai juos skriaudė. Pagaliau, atvirai sulaužęs taiką, jis pradėjo, kaip ir anksčiau, priešišką krikščionių persekiojimą ir, surinkęs stiprią kariuomenę, staiga įsiveržė į Kujaviją, kunigaikščio Kazimiero žemę, ir nusiaubė ją ugnimi ir kardu, ir, nužudęs daug krikščionių, išsivedė su savimi moteris ir vaikus su kitu didžiuliu grobiu.
62. APIE KRISTBURGO PILIES PAĖMIMĄ
Vis dar nepasisotinęs krikščionių krauju, šis Šventopolkas užsibrėžė nusidėti tol, kol vėl užsitrauks Aukščiausiojo Dievo rūstybę. Juk jam buvo nepakenčiamas brolių džiaugsmas dėl to, kad jie [Šventopolko šalininkai. – V. M.] taip ir nepaėmė pamedėnų pilies, ir jis ėmė galvoti, kaip laimėti pergalę. Taigi surinko jis visas savo kariuomenės ir naujai atsivertusių Prūsijos žmonių pajėgas, ir kadangi, kaip sakyta, jis buvo visokios klastos įsikūnijimas, tai visada veikė klastingai. Štai kodėl jis padalijo savo kariuomenę į dvi dalis, kad viena pultų pilį iš priekio, kita – iš užnugario. Taigi jis su viena minėtosios kariuomenės dalimi nuėjo prie artimesnės ir mažiau sutvirtintos pilies dalies, ir toks grėsmingas jis buvo puolime, kad broliai vos sugebėjo apginti šią dalį. Štai kodėl atsitiko taip, kad kita kariuomenės dalis, nesutikusi pasipriešinimo, įsiskverbė į pilį iš kitos pusės. Ir štai vieni iš priekio, kiti iš užnugario juos užpuolė, taip kad, trumpai tariant, visus brolius su jų palyda jie išžudė kardu.
63. APIE KRISTBURGO PILIES ATKŪRIMĄ
Šio skaudaus įvykio nepaprastai sunerimę broliai ir magistras nusprendė, kad nepaklusnius šių pagonių sprandus jie galėtų palenkti tikėjimui, tik jei tarp šios ištvirkusios tautos turėtų pilį, iš kurios kasdien juos pultų. Vėl sušaukę daugybę piligrimų, kurie nuolat plūdo iš Alemanijos kraštų Šventojo Kryžiaus skelbimo paskatinti, ir parengę visa, ko reikia pilims statyti, jie išvyko į Pamedės žemę. Pakeitę vietą, bet ne pavadinimą, jie pastatė Kristburgo pilį toje vietoje, kur ji stovi iki šiol Jėzaus Kristaus garbei ir šlovei, aprūpinę ją viskuo, ko reikia pilims saugoti, ir palikę ten taip pat didelę kariauną. Paskui, laikui bėgant, jie pastatė aplink pilį miestą, į kurį apsigyventi plūdo daugybė krikščionių, kurie, nenuleisdami rankų ir negailėdami gyvybės, kasdien bebaimiai gynė krikščionių tikėjimą.
64. APIE ŠVENTĄ KRISTBURGO BROLIŲ GYVENIMĄ
Šioje Kristburgo pilyje gyveno Dievą mylintys žmonės, stebinę savo nesuteptumu ir apeigų laikymusi, o be to, jie buvo narsūs riteriai, taip kad iš tiesų galima apie juos pasakyti, jog vienuolyne ir mūšio lauke jie gyveno kario gyvenimą. Tarp šių brolių buvo vienas, pramintas „iš Gleissbergo“, pasižymėjęs tokiu šventumu, kad penktadienį, kai bažnyčioje vyko pamaldos ir jis, kaip įprasta, suklupo pabučiuoti kryžiaus, medinis Nukryžiuotojo atvaizdas, pakilęs, ištiesė savo rankas, norėdamas jį apkabinti ir pabučiuoti. Laikydamas save to nevertu, šis brolis tarė: „Nedera Tau, Viešpatie, apkabinti tokio menko nusidėjėlio.“ Buvo ir kitas brolis, iki pat savo mirties nuolat ant pliko kūno nešiojęs sunkias geležines grandines vietoj naktinio diržo.
65. APIE DAUGELIO PAMARIEČIŲ IR PRŪSŲ ŽŪTĮ
Kai buvo pastatyta Kristburgo pilis, beprotžiai – naujai atsivertusieji ir Šventopolkas – sunerimo širdyje ir visi kaip vienas ėmė galvoti, kaip ją sugriauti ir sunaikinti, svarstydami įvairius puolimo būdus. Pagaliau jie sudarė sąmokslą kartu apgulti Kristburgo pilį ir nenutraukti apgulties tol, kol sulygins ją su žeme. Taigi prūsai surinko didžiulę kariuomenę ir išsiuntė į priekį daug karių saugoti keturračių vežimų ir vežimaičių, gabenančių maistą ir ginklus. Pasiųstuosius į priekį užpuolė broliai ir kautynėse visus išžudė, o vežimus ir vežimaičius pasiėmė į savo pilį. Tai sužinoję, įsiutę prūsai grįžo namo. Bet Šventopolkas su savo kariuomene nuėjo į Zantyro pilį ir ten įsikūrė stovykla bei išsiuntė į priekį daug karių, kad jie kuo kruopščiausiai išžvalgytų, ar galima apgulti Kristburgo pilį. Šiuos riterius taip pat užpuolė Kristburgo broliai, ir, kai daugelis jų buvo nužudyti, kiti, bėgdami su garsiu šauksmu, atėjo į savo pono Šventopolko kariuomenę. Ši pamariečių kariuomenė buvo taip išgąsdinta, kad visi pasileido bėgti. Tai išvydę, broliai vijosi juos ir vienus nužudė, kitus paėmė į nelaisvę, kiti nuskendo Vysloje, o kunigaikštis su sauja žmonių vos išsigelbėjo laivais. Ir štai Šventopolkas, patyręs pralaimėjimą, nes visa jo kariuomenės galia buvo palaužta, nuo tol nurimo.
66. APIE MŪŠĮ NATANGIJOJE, KUR BUVO NUŽUDYTI 54 BROLIAI SU DAUGELIU KRIKŠČIONIŲ
Kai šis prakeikimo sūnus Šventopolkas sukilo prieš brolius ir kurstė naujai atsivertusius Prūsų žemės žmones atsimesti nuo tikėjimo, saugus kelias ir sausuma, ir vandeniu, tiek į krašto gilumą, tiek iš jo, atsiverdavo tik su didžiule riterių daugybe. Štai kodėl magistras pasiuntė daug brolių ir ginklanešių, kurie pasiėmė su savimi Elbingo ir Balgos brolius, ir, visiškai ginkluoti įsiveržę į Natangijos žemę, jie nusiaubė ją ugnimi ir kardu, ir, kai jie, surengę dideles skerdynes, ketino pasitraukti, pamatė, kad visus kelius užėmė priešas ir kad grįžimo kelias visiškai atkirstas, taip kad broliai buvo priversti pasitraukti į kaimą, kuris vadinasi Krukė. Tai matydami, prūsai juos apgulė, taip kad nei vieni, nei kiti nedrįso nei pulti, nei stoti į mūšį. Pagaliau, kai prūsų minia išaugo, broliai buvo priversti sutikti su šiomis sąlygomis. Mat jie atidavė brolį Henriką, pramintą Boteliu, maršalą, ir dar tris brolius įkaitais, kaip reikalavo prūsai, kad kiti belaisviai liktų sveiki ir gyvi. Šios sąlygos nepatiko tik tam Dievo mylimam broliui Johanui, Balgos vicekomtūrui, kuris išmintingai patarė, kad broliai, pasitikėdami Dievu, drąsiai stotų į kovą; daugumai palaikius kitus ir, kaip sakyta, atidavus įkaitus, prūsai, sulaužę sutarties sąlygas, užpuolė likusiuosius ir nužudė 54 brolius ir visus kitus Kristaus gimimo 1249 metais. Po šių skerdynių vienas žmogus iš Natangijos užmovė ant ieties brolio Johano, minėtojo vicekomtūro, galvą ir, aukštai ją iškėlęs, tarė: „Jei tavo sveikas patarimas būtų patikęs tavo broliams, tai jie bent jau nebūtų nužudyti.“ Tarp jų vienas brolis patyrė tokią kančią: prūsai pririšo jį gyvą už rankos prie medžio ir, perskrodę jam pilvo vidurį, prie kurio prisišlieja viduriai, pritvirtino juos prie medžio; po to jie, mušdami jį, privertė bėgioti aplink medį, kol visi jo viduriai liko ant medžio, ir taip, iškeliaudamas pas Dievą, išpažindamas tikrąjį tikėjimą, jis išleido dvasią. Vartyk ir pervartyk visa, kas parašyta apie kankinius, bet tokios kankystės nerasi. Net Tarkvinijus Išdidusis, pirmasis visų kankinimų išradėjas, tokio nesugalvojo. Iš to aišku, kad ji buvo neįprasta ir nuo amžių negirdėta. Štai kaip Viešpats atidavė kardui savo tautą, nes pagonys liejo jų kraują kaip vandenį po visą žemę, ir nebuvo kam jų palaidoti, bet jų palaikai liko žemės žvėrims. Ikikol, Viešpatie, rūstausi? Pasigailėk mūsų pagaliau, Viešpatie, pasigailėk mūsų, kad kerštas už pralietą Tavo tarnų kraują stotų prieš Tavo akis. Išliek savo rūstybę ant tautų, kurios Tavęs nepažįsta, ir ant karalysčių, kurios Tavo vardo nesišaukia, ir dėl savo vardo šlovės pasigailėk mūsų; kam pagonims sakyti: „Kur jų Dievas?“
67. APIE PILIGRIMUS IR APIE TAIKĄ, SUGRĄŽINTĄ PRŪSŲ ŽEMEI
Žinia apie šį didelį pralaimėjimą, Dievo užleistą broliams ir tautai, pasiekė Alemanijos valdovus ir sukėlė jiems užuojautą. Štai kodėl atsitiko taip, kad pats Kristus, kuris sužeidžia ir išgydo, savo dvasios malone palietė kai kurių valdovų širdis, būtent Brandenburgo markgrafo, kuris Kristaus gimimo 1251 metais, ir Merzeburgo vyskupo, ir Švarcburgo grafo Henriko, kurie kitais po to metais įsiveržė į Prūsų žemę su daugybe riterių, ir kiekvienas iš jų grėsmingai peržengė minėtųjų atsimetėlių ribas, kad griautų ugnimi ir kardu, žudytų ir niokotų, kol visiškai sunaikins, kad paskui jie nebegalėtų atsigauti. Nuo tol pamedėnai, pagudėnai, varmiai, notangai ir bartai Viešpaties Jėzaus Kristaus, kurio dešinėje yra visa valdžia ir visų karalysčių įstatymai, valia grįžo prie tikėjimo ir, davę įkaitų, vėl pasidavė brolių valdžiai. Tuo pat metu ir dėl tos pačios priežasties Šventopolkas, Pamario kunigaikštis, išsekintas mūšių ir netekčių, nebepajėgdamas ilgiau priešintis broliams, iki pat savo gyvenimo pabaigos nepriekaištingai laikėsi sutarties tarp jo ir brolių, kurią parengė Jokūbas, Modijos archidiakonas, vėliau tapęs popiežiumi Urbonu IV. Taigi nuo tos dienos, kai prasidėjo Šventopolko karas, praėjo 11 metų, ir Prūsų žemė nurimo taikoje.
68. APIE BROLIŲ KARĄ SU SEMBAIS. APIE GIRMAVOS VALSČIAUS NUSIAUBIMĄ
Daug karų buvo vesta prieš sembų tautą, ir išvardyti juos atskirai būtų labai ilga, bet apie kai kuriuos dera papasakoti. Brolis Henrikas, pramintas Štange, Kristburgo komtūras, su didele kariuomene, magistro jam patikėta, išžygiavo į karą su Semba ir žiemą įsiveržė į ją netoli vietos, kur dabar stovi Lochštedo pilis, nužudęs ir paėmęs į nelaisvę daug žmonių, niokodamas ugnimi ir kardu iš visų pusių iki pat Girmavos kaimo, kur visiškai ginkluoti juos pasitiko sembai. Šis komtūras stojo su jais į mūšį tarsi bebaimis liūtas ir, kad juos sulaikytų, kol jo kariuomenė traukėsi į saugią vietą, daugelį sužeidė savo ietimi. Pagaliau prūsai jį klastingai apsupo ir, sudavę daugybę smūgių, numetė nuo žirgo. Tai pamatė brolis Hermanas, minėtojo komtūro brolis, ir užvirė jame meilė broliui. Negalėdamas pakęsti tokios nepelnytos jo žūties, jis stojo į mūšį ir, ilgai atrėmęs puolimą, kai daugelį mirtinai sužeidė, abu krito; kiti broliai su savo kariuomene išsigelbėjo.
69. APIE VIENĄ STEBUKLĄ
Apie šį brolį Henriką Štange, Kristburgo komtūrą, patikimai pasakojama, kad, kai jis koplyčioje, suklupęs prieš altorių, meldė Dievą, kad Jis parodytų jam kokį nors ženklą, jei laiko jį vertu savo malonės, tai medinė Nukryžiuotojo figūra, prieš kurią jis meldėsi, ištiesė savo ranką ir, peržegnojusi kryžiumi, jį palaimino, ir jis, išvydęs šį ženklą, nuėjo patenkintas. Tai matė ir visiems pranešė brolis Heindrikas, tos pačios pilies kunigas, kuris tuo metu meldėsi viename koplyčios kampe.
70. APIE SEMBOS KARO BAIGTIES IŠPRANAŠAVIMĄ
Pastačius Balgos pilį, sembai, smalsaudami sužinoti brolių gyvenimo sąlygas ir norėdami geriau pažinti jų būklę, pasiuntė vieną iš savo vyresniųjų į Balgą; broliai, sužinoję jo atvykimo priežastį, mielai jį priėmė ir parodė jam viską, ką turi refektoriume, dormitoriume ir bažnyčioje. Kai jis viską sužinojo apie brolių būklę, tai, grįžęs pas sembus, tarė: „Žinokite, kad broliai – tokie pat žmonės kaip ir mes; jų platūs ir minkšti pilvai, tokie, kokius matote ir pas mus; ginklais, maistu ir kitkuo jie gana panašūs į mus, bet štai kuo jie skiriasi nuo mūsų: jie turi paprotį vieno dalyko, kuris neabejotinai mus pražudys. Jie kas naktį keliasi iš savo guolio ir renkasi maldos vietoje, ir daug kartų dieną, ir reiškia pagarbą savo Dievui, ko mes nedarome. Štai kodėl kare jie be jokios abejonės mus įveiks.“ O kadangi jis matė, kad broliai valgo kopūstus, kurių prūsai nepažinojo, tai pamanė, kad tai žolė, ir todėl pridūrė: „Taip pat jie valgo žolę, tarsi žirgai ir mulai; kas gi galės atsispirti tiems, kurie girioje be vargo randa sau maisto?“
71. APIE SEMBŲ PAJUNGIMĄ
Kai minėtieji pagonys grįžo į tikėjimo vienybę, liko dar sembai, kuriems pajungti Kristus savo Įsikūnijimo 1254 metais pasiuntė Otakarą, Bohemijos karalių, vyrą tiek pamaldų, tiek mūšiuose užgrūdintą, Otoną, Brandenburgo markgrafą, kuris šioje piligrimystėje buvo maršalas, Austrijos hercogą, Moravijos markgrafą, Henriką, Kulmo vyskupą, Anzelmą, Varmijos vyskupą, ir Olomouco vyskupą su didele piligrimų daugybe bei baronus, riterius ir didikus iš Saksonijos, Tiuringijos, Meiseno, Austrijos, Reino ir kitų Alemanijos dalių, kurių sielos užsidegė troškimu atkeršyti už nukryžiuotojo Viešpaties paniekinimą. Tokia buvo šios kariuomenės daugybė, kad ji siekė daugiau nei 60 tūkstančių riterių; apie vežimų ir vežimaičių su ginklais ir maistu skaičių aš negirdėjau. Taigi ši kariuomenė žiemą atėjo į Elbingą, ir tikėjimo reikalui, kurį Dievas savo apvaizda numatė išganymui, žmonių giminės priešas velnias norėjo sutrukdyti; mat jis padarė taip, kad tarp vieno žmogaus iš Saksonijos ir kito iš Austrijos viename malūne įsiplieskė toks ginčas, kuriam iš jų pirmam malti, kad ne tik riteriai ir pėstininkai, bet ir karalius bei kiti valdovai griebėsi ginklų, bet Dievo vyras, Olomouco vyskupas, taikos mylėtojas, nutraukė tokio vaido esmę ir atkūrė ankstesnę taiką. Taigi, kai buvo pasiektas sutarimas, Bohemijos karalius nuvedė savo kariuomenę iki pat Balgos pilies, kur, kaip suruošė broliai, sutiko vieną senį, vardu Gedūnas, Visegaudo iš Medenavos tėvą, iš giminės tų, kurie vadinami Kandeimais, nuodugniai žinojusį visą Sembos karių galią. Kai karalius, pasirodžius pirmajai nedidelei kariuomenės daliai, jo paklausė, ar galima kariauti su tiek riterių, jis atsakė, kad ne. Paskui atskubėjo dvigubai didesnė kariuomenė, kurią išvydęs, jis atsakė kaip ir anksčiau; toliau atėjo trigubai didesnė kariuomenė, bet ir šios jam dar buvo negana; pagaliau atskubėjo visa likusi kariuomenės dalis, uždengusi ledą, kaip skėriai uždengia žemę, ir, kai karalius paklausė, ar galima kariauti Sembos žemėje su tokia kariuomene, jis atsakė: „Gana. Eik, kur tau patinka, ir pasieksi, ko panorėsi.“ Po to karalius davė jam savo vėliavas, kad jis jas iškeltų savo valdose, namuose ir savo pavaldinių namuose ir kad, išvydęs karališkuosius ženklus, niekas jam nepakenktų. O jis per ilgai delsė, nežinodamas, kokie greiti kare teutonai, štai kodėl, kai jis grįžo namo, pamatė, kad jo namai ir jo žmonių namai sudeginti, jo šeimyna, jo žmonės, jo brolis, vardu Ringelis, ir visi kraujo giminaičiai nužudyti. Taigi karalius įžengė į Sembą su savo kariuomene netoli valsčiaus, vadinamo Medenava, ir, sudeginęs visa, ką galėjo paimti ugnis, ir paėmęs į nelaisvę bei nužudęs daug žmonių, ten pat nakvojo. Kitą dieną jis atėjo į Rūdavos valsčių ir ten galingu smūgiu paėmė pilį, ir tokios ten buvo surengtos sembų tautos skerdynės, kad didikai pasiūlė karaliui įkaitų, prašydami, kad jis padarytų jiems garbę maloningai juos priimdamas ir nesunaikintų visos tautos. Po to jis atėjo į Kvedenavos, Valdavos, Kaimeno ir Tepliavos valsčius, ir, kad jis nesurengtų jiems tokių pat skerdynių kaip kitiems, kiekvienas iš jų atidavė savo sūnus įkaitais, įsipareigodami, grasinant mirties bausme, nuolankiai paklusti tikėjimo ir brolių reikalavimams. Kai visa tai buvo deramai atlikta, karalius perdavė minėtuosius įkaitus broliams, nužygiavęs iki kalno, ant kurio dabar stovi Karaliaučiaus pilis, sumanęs su broliais pastatyti ten pilį tikėjimui ginti ir palikęs jiems nuostabių karališkų dovanų jos statybai paremti. Kai jo piligrimystės darbas buvo atliktas, karalius grįžo į savo karalystę, nepatyręs didelių nuostolių.
72. APIE KARALIAUČIAUS, ARBA TVANKSTĖS, PILIES STATYBĄ
Ponui Bohemijos karaliui išvykus, magistras ir broliai sėkmingai parengė visa, ko reikia statybai, ir, pasiėmę su savimi jiems ištikimus prūsus, su didele kariuomene nuėjo Kristaus gimimo 1255 metais ir toje vietoje, kuri dabar vadinama senąja pilimi, pastatė Karaliaučiaus pilį, pavadinę ją Bohemijos karaliaus garbei Karaliaus pilimi (prūsų ji vadinama Tvankste pagal toje vietoje buvusios girios pavadinimą), ir palikę ten komtūru brolį Burchardą fon Hornhausen su daugeliu brolių ir ginklanešių. Paskui ši pilis buvo perkelta į tą vietą, kur stovi dabar, ant to kalno, ir apjuosta dviem sienomis su devyniais mūriniais bokštais.
73. APIE SEMBOS ŽEMĖS NUSIAUBIMĄ IR VILOVO PILIES PASTATYMĄ
Tais pačiais metais, kai buvo pastatytas Karaliaučius, nadruviai, skalviai ir sūduviai, kaimyniniai pagonys, pasipiktino tuo, kad sembai pasidavė tikėjimui ir broliams (nes bijojo, kad dėl jų ir jie turės pasiduoti tikėjimui, kaip vėliau pasitvirtino darbais); štai kodėl, savo jėgomis surinkę didelę kariauną, jie perėjo per Sembos žemę su ugnimi ir kardu, paėmę į nelaisvę ir nužudę daug žmonių, o traukdamiesi sumanė pastatyti Vilovo pilį, kad ateityje trukdytų broliams ir sembams staiga ir lengvai patekti į Nadruvos žemę. Todėl, pastatę minėtąją pilį ir palikę ten Tirską ir jo sūnų Maudelį su daugeliu ginkluotų vyrų, jie grįžo namo. Bet štai nuostabi Dievo apvaizda, neklystanti savo ketinimuose: ji lėmė, kad tai, ką nadruviai tada padarė savo gynybai, vėliau virto jiems didele pinkle ir pražūtimi. Mat Dievas palietė minėtojo Tirsko, minėtosios pilies viršininko, ir su juo buvusių žmonių širdis, kad, palikę stabmeldystę, jie atsivertė į Kristaus tikėjimą ir perėjo pas brolius bei tapo drąsiais krikščionių tikėjimo kovotojais.
74. APIE KARĄ SU VOHNSDORFO ŽEME IR KAPOSTETĖS PILIES PAĖMIMĄ
Ir kadangi šis Tirskas nuodugniai žinojo kelius į kaimynines žemes, tai Karaliaučiaus komtūras su sembų kariuomene, turėdamas vedliu minėtąjį Tirską, staiga įsiveržė į Vohnsdorfo žemę ir, pristatęs kopėčias prie sienų ir kaip dera išdėstęs visa, ko reikia šturmui, galingu puolimu paėmė Kapostetės pilį ir pavertė ją dulkėmis, paėmęs į nelaisvę ir nužudęs minėtojoje pilyje ir jos valdose daug žmonių, o visą žemę nusiaubęs ugnimi ir kardu.
75. APIE KITŲ PILIŲ UŽĖMIMĄ IR VOHNSDORFO ŽEMĖS PAJUNGIMĄ
Kitais metais tas Karaliaučiaus komtūras vėl surinko stiprią kariauną ir išžygiavo į minėtąją Vohnsdorfo žemę, ir jie įsikūrė stovykla Ochtolitės pilies apgulčiai ir, minėtuoju būdu ją paėmę, paėmę ten ir gretimose žemėse į nelaisvę ir nužudę daug žmonių, sudegino ją iki pamatų. O gyvenusieji trijose kitose pilyse, būtent Unsatrapyje, Gundavoje ir Angetetėje, matydami, kad Viešpats kovoja už brolius ir kad jie nebegali jiems priešintis kare, atidavė įkaitus ir nuolankiai palenkė savo sprandus krikščionių tikėjimui ir broliams.
76. APIE VIENOS NATANGIJOS DALIES NUSIAUBIMĄ
Iš šių Vohnsdorfo žmonių ir kitų, atsidūrusių šio komtūro žinioje, jis surinko kariuomenę ir užpuolė vieną Natangijos žemės pakraštį, kuris nenorėjo pripažinti su kitais pagaliau pasiektos taikos, ir nusiaubė jį ugnimi ir kardu. Minėtojo pakraščio vadą, vardu Godukas, su dviem sūnumis ir daugeliu kitų jis nužudė, jo žmoną ir visą šeimyną su moterimis ir vaikais bei kitu grobiu išsivedė.
77. APIE BRANDENBURGO MARKGRAFO ATVYKIMĄ
Tais metais, būtent Kristaus gimimo 1255 metais, ponas Johanas, Brandenburgo markgrafas, vyras, gana išmanantis karo reikalus, su daugybe riterių ir įvairiais ginklais žiemą atvyko į Prūsų žemę, bet, kadangi žiema buvo šilta, jis negalėjo persikelti pas netoliese esančius tikėjimo priešus. Mat tarp jų buvo pelkės ir kitos pavojingos vietos, kuriomis galima praeiti, kai jos padengtos labai tvirtu ledu, o kadangi jos nebuvo juo padengtos, tai praėjimas pas juos pasirodė neįmanomas. Štai kodėl aplinkybės privertė jį grįžti į tėvynę, ir už savo uolumą jis buvo apdovanotas, nors ir neužbaigė to, ko siekė.
78. APIE BROLĮ GERHARDĄ, PRŪSIJOS MAGISTRĄ
Brolis Gerhardas fon Hirzberg, ketvirtasis Prūsų žemės magistras, vadovavo ordinui dvejus metus. Nuveikęs daug gerų darbų Prūsų žemėje, jis grįžo į Alemaniją ir tapo Teutonijos žemės magistru, ir ten mirė ir palaidotas.
79. APIE VIENO KARALIAUČIAUS BROLIO GIRTINĄ GYVENIMĄ
Tuo metu Karaliaučiaus pilies brolių palydoje buvo brolis Hermanas, pramintas Saracinu, kilęs iš Švabijos, kuris, būdamas iki tol pasaulyje, taip pamilo Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kad niekada neatsakydavo niekam, prašančiam jos vardu. Štai kodėl atsitiko, kad, kai jis reikalavo iš vieno riterio, kurį buvo paėmęs į nelaisvę mūšyje, tam tikros pinigų sumos, kurios tas negalėjo sumokėti, grasindamas jį nužudyti, minėtasis riteris, kažkieno pamokytas, paprašė jo dėl pagarbos Švenčiausiajai Mergelei Marijai jo pasigailėti, ir tas, išklausęs šį maldavimą, tuojau pat jį paleido, nieko iš jo nepaėmęs.
80. VĖL APIE JĮ PATĮ
Kai šis brolis Hermanas jau buvo priimtas į Vokiečių namų ordiną ir ėjo į vietą, kur turėjo priimti abitą, jis sutiko viename lauke daugybę riterių, susirinkusių į turnyrą, iš kurių vienas, jau raitas ir visiškai ginkluotas, paliepė paskelbti iššūkį: ar neatsiras kas nors, kas išdrįstų stoti su juo į dvikovą dėl žirgo, ginklų ir savo mergelės meilės. Tai išgirdęs, brolis Hermanas, pasitikėdamas savo Mergele Marija, kuriai buvo pažadėjęs tarnauti, priartėjo prie jo ir pirmu pat smūgiu numetė jį ant žemės, o žirgą ir ginklus atidavė vargšams.
81. VĖL APIE JĮ PATĮ
Su šiuo broliu Hermanu, jau pasižymėjusiu ordine ir nuostabiai einančiu iš dorybės į dorybę, Švenčiausioji Mergelė Marija ne kartą slapta kalbėdavosi akis į akį, ir kartą atsitiko, kad Švenčiausioji Mergelė pasirodė jam liūdnu veidu, ir, kai jis mandagiai paklausė liūdesio priežasties, ji atsakė: „Mane nuliūdino tai, kad mano mylimi vaikai, tavo Vokiečių namų broliai, kadaise savo pamoksluose kalbėdavo tik apie mano Sūnų ir apie mane bei apie šventųjų darbus; dabar jie kalba tik apie karalių ir valdovų darbus ir pasaulio tuštybę, taip kad beveik niekada neskaito apie mano Sūnų ir apie mane bei apie šventųjų gyvenimą.“
82. APIE BROLĮ HARTMANĄ, PRŪSIJOS MAGISTRĄ
Brolis Hartmanas fon Grunbach, penktasis Prūsų žemės magistras, vadovavo ordinui trejus metus. Jis ne veltui turėjo savo vardą, nes buvo labai griežto būdo. Hartmanas reiškia „griežtas žmogus“. Jį vadino Vatmalu, kaip vadinosi tas vilnonis apsiaustas, kurį jis įvedė kaip drabužį broliams. Jis taip pat paliepė sudeginti Elbinge daugybės žmonių akivaizdoje du savo ordino brolius, susimokiusius su prūsais per atsimetimą nuo tikėjimo po mūšio Kurše, apie kurį bus pasakyta toliau. Ponas popiežius buvo taip sukrėstas šio poelgio, kad paliepė patį magistrą nušalinti nuo pareigų ir jam bei visiems tiems, kurių patarimu tai buvo padaryta, skirti metinę atgailą.
83. APIE PILIES STATYBĄ ŠVENTOJO JURGIO KALNE KARŠUVOJE
Tuo metu Livonijos kraštuose buvo magistras brolis Burchardas fon Hornhausen, kuris buvo duotas Livonijos broliams magistru iš Prūsų žemės. Kadangi jis nuodugniai pažinojo abi žemes ir, būdamas draugiškas žmogus, pelnė visų palankumą, tai paliepė, kad, Livonijos ir Prūsijos broliams lygiai skiriant jėgų ir lėšų, Kristaus gimimo 1259 metais būtų pastatyta pilis Karšuvos žemėje, Šventojo Jurgio kalne, kas tada buvo labai reikalinga krikščionių tikėjimui sustiprinti. Kai ji buvo pastatyta, minėtajai piliai saugoti buvo palikti pamaldūs žmonės, puikūs kariai, broliai ir ginklanešiai iš Prūsijos ir Livonijos.
84. APIE MŪŠĮ KURŠO ŽEMĖJE, KUR KRITO 150 BROLIŲ IR DAUGYBĖ KRIKŠČIONIŲ TAUTOS
Kristaus gimimo 1260 metais Livonijos ir Prūsijos broliai susirinko su stipriomis kariuomenėmis, kad pristatytų maisto Šventojo Jurgio pilies broliams, ir, kai jie priartėjo prie šios pilies, atvyko pasiuntinys, pranešęs, kad keturi tūkstančiai lietuvių niokoja tam tikrą Kuršo žemės dalį ugnimi ir kardu, lieja daugelio krikščionių kraują ir išsivarė į nelaisvę paimtas moteris ir vaikus su daugybe kito grobio. Kai, tai išgirdę, broliai ir visa kariuomenė rengėsi mūšiui, kad išlaisvintų iš priešo rankų sielas, Kristaus krauju atpirktas, vienas didikas iš Pamedės, vardu Matas, Pipino sūnus, kai brolis Henrikas Maršalas jo paklausė, kaip jiems dera pulti priešus, tarė: „Palikime savo žirgus toliau nuo mūsų, kad neturėtume pagundos prie jų grįžti, ir prieikime prie jų pėsti, ir taip žmonės, netekę žirgų pagalbos, liks mūšyje, o kitaip neabejotinai pasileis bėgti.“ Jo patarimui pasipriešino Danijos karaliaus riteriai iš Revelio ir daug kitų, tvirtindami, kad dėl šarvų sunkumo jie negalės ištverti mūšio be žirgų. Po to atėjo kuršiai, nuolankiai prašydami, kad, jei Dievas suteiks krikščionims pergalę, jie grąžintų jiems moteris ir mažus vaikus. Nors broliai buvo visai linkę patenkinti jų prašymus, vis dėlto Prūsijos ir Livonijos paprasti žmonės paprieštaravo, pareikšdami, kad su jų belaisviais pasielgs pagal iki šiol kare laikomą paprotį. Dėl to kuršiai sukaupė tokį piktumą prieš tikėjimą ir krikščionių masę, kad, kai broliai pradėjo kovoti su lietuviais, jie, tarsi atsimetėliai, užgriuvo krikščionis iš užnugario, ir kadangi lietuviai kovojo priekyje, o kuršiai iš užnugario, tai beveik visa abiejų žemių liaudis, palikusi ten brolius ir jiems ištikimus žmones, pasitraukė. Nuo tada kai kurie Prūsijos didikai atsidavusiai prisidėjo prie brolių; vienas iš jų, sembas Sklodas iš Kvedenavos, Nalubo tėvas, sušaukęs savo gentainius ir draugus, tarė: „Šiandien prisiminkite drabužių grožį, ne kartą jums brolių dovanotų, ir tegul jų spalvos atminimui jūsų kūno drabužis šiandien pasruvęs žaizdų krauju, o midaus, arba brogos, saldumo, ne kartą jūsų iš jų rankų priimto, atminimui išgerkite šiandien grėsmingos mirties kartumą, išpažindami tikrąjį amžinosios Trejybės tikėjimą.“ Po to jie vyriškai išėjo į mūšį ir kovojo tarsi nauji Makabėjai, ir įvyko ten didelis mūšis, ir daug krito iš abiejų pusių. Pagaliau, po ilgų tarpusavio grumtynių, broliai Viešpaties valia pralaimėjo, nes visa jų kariuomenės galia buvo palaužta pėstininkų pabėgimo, ir krito šiame mūšyje šventosios Margaritos dieną Kuršo žemėje, lauke prie Durbės upės, brolis Burchardas, Livonijos magistras, ir brolis Henrikas Botelis, Prūsijos maršalas, o su jais 150 brolių, o iš Dievo tautos tokia daugybė, kad jų skaičiaus aš negirdėjau. Po šių skerdynių priešai vijosi bėgančius žmones, tapusius tokiais bailiais, kad trys ar keturi priešai žudė šimtą krikščionių arba jie didžiai išsigandę bėgo. Štai kaip sustiprėjo mūsų priešai karo grobio, žirgų ir ginklų gausa, pagrobta iš tiek tūkstančių nužudytųjų, ir dabar triumfuoja savo galia. Išsekink, Viešpatie, jų jėgą ir išsklaidyk juos, kad jie žinotų, jog niekas kitas nekovoja už mus, tik Tu, mūsų Viešpatie.
85. APIE ŠIO MŪŠIO IŠPRANAŠAVIMĄ
Kai brolis Hermanas, pramintas Saracinu, turėjo išeiti iš Karaliaučiaus pilies su kitais broliais į minėtąjį mūšį Kurše, Švenčiausioji Mergelė Marija, jam pasirodžiusi, tarė: „Hermanai, aš kviečiu tave į savo Sūnaus puotą.“ Štai kodėl šis brolis Hermanas, išeidamas, pasakė kai kuriems broliams: „Sudie, nuo šiol jūs manęs nebematysite, nes Mergelė, Dievo Motina, pakvietė mane į amžinąjį džiaugsmą.“
86. APIE TĄ PATĮ
Buvo Alemanijos kraštuose viename vienuolyne pamaldi moteris, brolio Konrado fon Feuchtwangen, vėliau tapusio Vokiečių namų didžiuoju magistru, sesuo; Viešpats, jai pasirodęs, parodė jai šias skerdynes viename regėjime. Mat ji matė, kad broliai ir jų ginklanešiai kovoja su pagonimis ir žūva, o jų sielas angelai neša į dangų.
87. VĖL APIE TĄ PATĮ
Visiškai panašų į šį regėjimą išvydo vienas kaimo kūlėjas, žmogus paprastas, nesuktas ir dievobaimingas, Prūsų žemėje. Kai jis stovėjo prie savo namų vartų, tai aiškiai pamatė ore brolius, kovojančius su lietuviais, ir pasišaukė savo šeimyną bei tarė: „Argi jūs nematote, kaip mūsų Viešpaties broliai kovoja su pagonimis? Štai bėga ir prūsai, ir livoniečiai; štai kaunasi broliai su sauja riterių, vyriškai gindamiesi, iš visų pusių apsupti priešų; deja, štai jie žūva; dabar matau, kaip Švenčiausioji Mergelė Marija, šventosios mergelės ir Dievo angelai su jų sielomis kyla į dangų.“ Tarp šių sielų, kaip matė ir jis, ir ji, dvi buvo labiau pastebimos už kitas, ir tai buvo brolio Hermano, pramintojo Saracinu, ir vieno brolio, pramintojo „iš Gleissbergo“, sielos, apie kurio dalyvavimą statant Kristburgo pilį buvo kalbėta anksčiau. Abu regėjimai sutapo ir tuo, kad visos sielos, kurių kūnai krito šiame mūšyje Kurše, išsigelbėjo, išskyrus vieną. Kokia buvo jos pasmerkimo priežastis, aš nežinau, Dievas žino. Ir iš to reikia daryti išvadą ir tvirtai tikėti, kad pats Kristus, kuris nieko žemėje nedaro be priežasties, leido prasiveržti šiam praeities ir ateities atsimetimo nuo tikėjimo marui savo tautoje, kad žuvusieji gautų danguje pelnytą atlygį, o išlikusieji, atlaikę pavojus, dar labiau sustiprėtų tikėjime, ir kad sumištų netikintieji, nes tikėjimo galiai saugume gresia pavojus, o pavojuose jai niekas negresia, ir tą patį suprask apie gerus darbus.
88. APIE LENCENBERGO PILIES IR DAUGELIO PRŪSŲ SUDEGINIMĄ
Tuo metu, kai prūsai buvo įtariami atsimetimu nuo tikėjimo, brolis Volradas, Natangijos ir Varmijos fogtas, vadinamas Volradu Nuostabiuoju (ir taip iš tiesų buvo), dalyvavo puotoje su minėtosios žemės didikais Lencenbergo pilyje, ir netrukus kažkas užgesino šviesą ir puolė brolį Volradą ir būtinai būtų jį nužudęs, jei jis nebūtų buvęs ginkluotas. Kai paskui uždegė šviesą, jis parodė į suplėšytą drabužį ir paklausė didikų, ko nusipelno toks žudikas. Visi atsakė, kad jis nusipelno būti sudegintas. Kitą kartą tas pats brolis Volradas pakvietė į tą pačią pilį daug didikų, buvusių ten praėjusį kartą, ir, kai jie, apsvaigę, ėmė šnibždėtis, tardamiesi jį nužudyti, jis išėjo ir, užrakinęs vartus, sudegino minėtuosius didikus kartu su pilimi iki pamatų.
89. APIE ANTRĄJĮ PRŪSŲ ATSIMETIMĄ NUO TIKĖJIMO, TRUKUSĮ 15 METŲ
Tais pačiais metais, šventojo Mato, apaštalo ir evangelisto, išvakarėse, prūsai, matydami, kad broliai šiame mūšyje patyrė netekčių – brolių, ginklanešių, žirgų, ginklų ir kitų kovai reikalingų dalykų, – krūvon kraudami blogį ant blogio ir nelaimę ant nelaimės, vėl atsimetė nuo tikėjimo ir krikščionių ir nukrypo į ankstesnius klystkelius, ir sembai vieną žmogų, vardu Glandas, notangai – Herkų Mantą, varmiai – Glapą, pagudėnai – Auktumą, bartai – Divoną išsirinko savo kariuomenių vadais ir vadovais.
90. APIE DIDELĮ KRIKŠČIONIŲ KRAUJO PRALIEJIMĄ
Šie kariuomenių vadai ir vadovai paskyrė tikslią dieną, kad visi, susirinkę su ginklais, išžudytų ir visiškai sunaikintų visus iki vieno krikščionių tikėjimo skelbėjus. Ką jie ir įvykdė, nes visus krikščionis, kuriuos sutiko už įtvirtinimų ribų Prūsų žemėje, vienus, mūsų sielvartui, numarino, kitus, paėmę į nelaisvę, išvarė į amžiną vergiją; bažnyčias, koplyčias ir Dievo maldos vietas jie degino, su bažnyčios šventenybėmis piktžodžiaujamai elgėsi, bažnytinius rūbus ir indus naudojo nederamu būdu, kunigus ir kitus bažnyčios tarnus negailestingai žudė. Sembai sugavo vieną kunigą, Vokiečių namų brolį, atsiųstą jų krikštyti, ir spaudė jo kaklą dviem karčiais, kol jis, netekęs sąmonės, išleido dvasią; tuo pat metu jie pareiškė, kad tokia kankystė dera šventiems žmonėms, kurių kraujo jie nedrįso pralieti.
91. APIE MŪŠĮ PRIE POKARVIO, KUR BUVO NUŽUDYTA DAUG KRIKŠČIONIŲ
Kristaus gimimo 1261 metais, kai žinia apie tokio pobūdžio persekiojimus apskriejo Alemaniją, valdovai ir baronai sunerimo. Štai kodėl ponas iš Reiderio ir daug didikų iš kitų Teutonijos dalių, užjausdami tikėjimą ir krikščionis, kad naujasis bažnyčios daigas Prūsijos ribose, išaugęs ant daugelio krikščionių kraujo, turi taip apgailėtinai pražūti, atėjo padėti minėtajai žemei. Su jais broliai ir jų ginklanešiai įsiveržė į Natangijos žemę ir, nusiaubę ją ugnimi ir kardu, daugelį paėmę į nelaisvę ir nužudę, grįžo į tą vietą, kur dabar stovi Brandenburgo pilis, ir ten įsirengė stovyklą. Ir susitarė broliai ir piligrimai, kad viena kariuomenės dalis grįš į minėtąją, vėl ištuštėjusią žemę, o kita dalis liks minėtojoje vietoje. Po to notangai, manydami, kad sauja žmonių neišdrįs plėšti jų žemės, susirinkę užpuolė likusią kariuomenės dalį prie Pokarvio, o piligrimai ir broliai savo ruožtu jiems vyriškai priešinosi, ypač vienas riteris iš Vestfalijos, vardu Štenkelis fon Bentheim, kuris buvo girdėjęs vieno vyskupo pamoksle, kad Prūsijoje nužudytų krikščionių sielos turi pakilti į dangų, aplenkdamos skaistyklą; jis, paspyręs savo žirgą ir nukreipęs ietį, kaip tikras riteris, pralėkė pro priešo gretas, kirsdamas pagonis į dešinę ir į kairę, ir krito jie nuo jo smūgių ir į vieną, ir į kitą pusę. Bet grįždamas, kai pateko į jų tirštumą, jis buvo nužudytas; ir užvirė tarp jų žiaurus mūšis, ir iš abiejų pusių daug buvo mirtinai sužeista ir nužudyta. Pagaliau Dievo valia įvyko taip, kad pats ponas iš Reiderio su didele kariuomenės dalimi ir su juo buvusiais broliais buvo nužudytas, kai kurie buvo paimti į nelaisvę, kiti pasileido bėgti. Tuo tarpu broliai su kita kariuomenės dalimi, artėdami prie mūšio vietos, pamatė, kad krikščionių kariuomenė sutriuškinta, ir jie negalėjo jų išgelbėti dėl priešų daugybės ir kitu keliu grįžo namo. Po šių kautynių notangai, norėdami paaukoti auką dievams, metė burtus tarp ten paimtų į nelaisvę teutonų, ir jie du kartus iškrito vienam Magdeburgo miestiečiui, kilmingam ir turtingam, vardu Hircalsas; jis, atsidūręs tokioje nelaimėje, prašė Herkų Mantą prisiminti geradarystes, kurias ne kartą jam darė Magdeburgo mieste, ir išgelbėti jį iš šios nelaimės. Tai išgirdęs, Herkus, užjausdamas, du kartus jį išgelbėjo. Bet kai trečią kartą burtas vėl iškrito jam, jis nebenorėjo, kad jį gelbėtų, bet tuojau pat, gerai išpažindamas tikėjimą, aukodamas save Dievui, buvo pririštas prie savo žirgo ir sudegintas. Įsidėmėk, kad tas pats Herkus ir daug kitų vėliau prisiekdami tvirtino, kad, kai šis ant žirgo sudegintas miestietis išleido dvasią, jie matė, kaip iš jo burnos išskrido sniego baltumo balandis.
92. APIE ŠIO MŪŠIO IŠPRANAŠAVIMĄ
Buvo Alemanijos kraštuose viename vienuolyne viena švento gyvenimo moteris, kuri, išgirdusi, kaip daugybė demonų su dideliu triukšmu ir klegesiu įsiveržia į jos celę, juos užkeikusi, paklausė, kur jie skuba. Jie tarė: „Į Prūsiją. Ten rytoj bus didelis mūšis.“ Ji atsakė: „Kai grįšite, papasakokite man, kas ten įvyko.“ Jie, sugrįžę, pasakė, kad krikščionys pralaimėjo ir kad visų ten kritusiųjų sielos gavo išganymą, išskyrus tris, dalyvavusias šiame mūšyje ne iš pamaldumo, o norėdamos išbandyti savo riterišką narsą.
93. APIE DAUGELIO PILIGRIMŲ ŽŪTĮ
Tais pačiais metais grafas fon Barbis su daugybe riterių atvyko į Prūsiją ir įžengė į Sembos žemę. Ją nusiaubus, sembai susirinko ir užpuolė jį šventosios mergelės Agnietės dieną; jį sunkiai sužeidus, vieni jo žmonės pasileido bėgti, kiti buvo paimti į nelaisvę arba nužudyti.
94. APIE HEILSBERGO PILIES SUNAIKINIMĄ
Netrukus po to prūsai su trimis kariuomenėmis, trimis akmensvaidžiais ir kitais karo įrenginiais apgulė Varmės vyskupo pilį Heilsbergą. Badas privertė apgultuosius suvalgyti 250 arklių kartu su oda. Galiausiai, visiškai netekę atsargų, jie paliko pilį ir nepastebėti pasitraukė į Elbingo miestą, kur visiems 12 prūsų įkaitų, kuriuos vedėsi kartu, išdūrė akis ir paleido juos pas gentainius.
95. APIE KARALIAUČIAUS, KREUZBURGO IR BARŠTYNO PILIŲ APGULTĮ
O Belialo vaikai, matydami, kad viskas vyksta pagal jų valią, sumanė ir aptarė niekšingą darbą. Prieš Tavo tautą, Viešpatie, jie klastingai tarėsi ir sąmokslą rengė prieš Tavo saugomuosius. Jie tarė: eikime ir išnaikinkime juos iš tautų tarpo, kad Izraelio vardas nebebūtų minimas. Ir jie susirinko, kad visiškai sunaikintų Dievo tautą, ir apgulė Karaliaučiaus, Kreuzburgo ir Barštyno pilis. Aplink kiekvieną iš jų jie pastatė po tris tvirtus įtvirtinimus, apjuostus pylimu, su daugybe ginklanešių, kariškių, užgrūdintų mūšiuose, taip kad apgultieji buvo visiškai atkirsti nuo išorinio pasaulio. Neužtektų žodžių išsamiai papasakoti, kiek šturmų, kiek pavojų, kiek bado, kiek nepakeliamų nepriteklių iškentė apgulti broliai ir kiti žmonės minėtose pilyse. Mat kai jiems nebeliko nei avių, nei jaučių, nei kiaulių, nei karvių, nei arklių, jie buvo priversti valgyti jų odas; beviltiška padėtis juos prie to privertė. Ir tokios kietos buvo tos odos, tas neįprastas maistas, kad daugelis brolių ir kitų, kurie jas valgė, neteko dantų.
96. APIE BROLĮ HELMERICHĄ, PRŪSIJOS ŽEMĖS MAGISTRĄ. 1262.
Brolis Helmerichas, VI Prūsijos žemės magistras, vadovavo ordinui trejus metus ir palaidotas Kulmo bažnyčioje. Tuo metu Prūsijos žemės maršalas buvo brolis Dytrichas, mūšiuose užgrūdintas ir Kristų mylintis vyras.
97. APIE RÖSSELIO PILIES SUNAIKINIMĄ
Rösselio pilies broliai, išgirdę, kad Karaliaučiaus, Kreuzburgo ir Barštyno pilis apgulė prūsai, labai išsigando ir, daug kartų pasitarę ir įvairiai svarstę, sudegino pilį iki pamatų ir slaptais takais pasitraukė į girią.
98. APIE PERGALINGĄ MŪŠĮ, KURIAME JIULICHO IR MARKO GRAFAI NUKOVĖ TRIS TŪKSTANČIUS SEMBŲ
Visų šių neramumų sukrėsti, Prūsijos žemės broliai ir krikščionys, jau atsidūrę ties pražūties riba, sumišusia dvasia graudžiai verkė, kol nebeturėjo jėgų verkti ir nebegalėjo vieni kitų paguosti, nes bijojo užsitraukti dar didesnę Dievo rūstybę. Jau dvejus metus jie kovojo ir visada pralaimėdavo, o tikėjimo priešai švęsdavo pergalę. Todėl nuolankia ir sutrikusia siela, pakėlę akis į dangų, jie su ašaromis šaukėsi Viešpaties pagalbos, ir Jis juos išklausė. Nes Jis atsiuntė Jiulicho grafą ir Marko grafą Engelbertą su didele riterių galybe, kurie Kristaus gimimo 1262 metais, šventojo Vincento dienos išvakarėse, vakarop atvyko į Karaliaučiaus pilį. Ir jie norėjo tą pačią dieną paimti sembų įtvirtinimus, kuriais buvo apgultas Karaliaučius, tačiau broliai atkalbėjo, nes iki tokio šlovingo mūšio buvo likę vos kelios dienos. Rytą, kai krikščionių kariuomenė ruošėsi imtis įtvirtinimų užėmimo, ten nebuvo likę nė vieno semba; jie buvo pasitraukę, palikę įtvirtinimus, ir užkirto kelią piligrimams. To sunerimęs, Jiulicho grafas su savo kariuomene atsitraukė, nežinodamas, ar jo kelyje nėra pasalų. Tam brolių patarimu jis pasiuntė į priekį pasiuntinius, kurie ištyrė priešakyje esančius kelius; vienas iš jų, būtent Stantekas, susidūręs su sembų sargyba, grįžo sunkiai sužeistas, apnuogintu ir krauju aptekusiu kardu, ir nurodė pasalą. Todėl piligrimai pasiruošė mūšiui, ir Marko grafas raitas, o kiti pėsti smogė galingu smūgiu, taip kad, saugomi dieviškosios galios, jie nugalėjo priešus: vienus jie nukirto kardu, kiti pasileido bėgti, treti pasitraukė į kaimą, kuris kadaise vadinosi Kalige, o dabar vadinasi Sklunien, iš kurio juos išvijo su dideliu vargu. Mat teko pasikviesti visus brolius ir jų ginklanešius iš Karaliaučiaus. Šie drąsiai juos užpuolė ir po ilgo mūšio, kuriame iš abiejų pusių daug buvo sužeistų ir užmuštų, visus sunaikino. Taigi Dievo valia tą dieną buvo nukauta daugiau kaip trys tūkstančiai sembų ir kitų prūsų, tą pačią dieną, kaip ir prieš metus, kai įvyko mūšis prie Pokarvio.
99. APIE ŠIOS PERGALĖS PRANAŠYSTĘ
Šias sembų skerdynes išpranašavo vienas prūsas ir taip užtikrintai tvirtino, kad jos įvyks, jog girdėta, kaip jis, prisiekęs savo galva, kalbėjo Karaliaučiaus broliams, nežinau, kieno įkvėptas: „Šventojo Vincento dieną sembai žus.“ Tačiau kai piligrimų kariuomenė tą dieną išžygiavo, jam prikišo melą, bet jis, vis dar atkakliai laikydamasis savo tvirtinimo, tarė: „Vis tiek šiandien sembai žus, arba žemė prasivers ir, kaip Datano ir Abiramo, praris juos gyvus.“ Ir kaip jis išpranašavo, taip ir įvyko.
100. APIE SEMBUS KRIKŠČIONIS, PRISIDĖJUSIUS PRIE KARALIAUČIAUS BROLIŲ
Ir vis dėlto šis pralaimėjimas neįkvėpė sembams proto sugrįžti į šventosios motinos Bažnyčios glėbį, bet jie, išdidžiai iškėlę galvas, pasipiktino Viešpaties rykšte ir iššaukė brolius į žiauriausią mūšį; tarp jų nebuvo tik nedaugelio kilmingų vyrų ir didikų, kurie, palikę tėvų namus, vienas po kito su visa savo šeimyna atėjo į Karaliaučiaus pilį ir ištikimai prisidėjo prie brolių.
101. APIE KARALIAUČIAUS BROLIŲ KARĄ SU SEMBAIS ANTROJO ATSIMETIMO NUO TIKĖJIMO METU IR PIRMIAUSIA SU KVEDENOVO VALSČIUMI
Nalubas, Sklodo sūnus iš Kvedenovo, bebaimės sielos ir nesutramdomos širdies, tačiau pasipūtęs vyras, laikydamas gėda taip greitai palenkti sprandą broliams, nenorėjo sekti savo gentainių. Todėl, kai sunerimę broliai susiruošė su kariuomene žygiuoti prieš jį, jo brolis, būtent Vargulas, apmaudaujantis, kad šis dėl jaunystės toks užsispyręs, brolių leidimu atėjo ir tarė jam: „Prakeiktasis Nalubai, dabar kelkis ir būk tremtinys ir klajūnas, toli nuo savo žemės, nes nepaklausei mano ir savo gentainių žodžių; antraip broliai ir jų ginklanešiai, kurie jau kelyje, tave užmuš.“ Jis pabėgo į kaimyninį Skokeno valsčių ir išsigelbėjo vienui vienas, bet visą jo šeimyną ir turtą broliai sunaikino. Galiausiai tas Nalubas, nualintas dažnų puolimų, paklusno tikėjimui ir tapo vyru, vertu pagyrimo tikėjime ir krikšte.
102. APIE TAI, KAIP SUNKU BUVO PRISTATYTI MAISTO ATSARGŲ Į KARALIAUČIAUS PILĮ
Prūsai, sustabarėję savo ydose, svarstė, kaip sugriauti Karaliaučiaus pilį, būtent tą vietą, kurią Viešpats paskyrė savo vardo garbei ir šlovei. Todėl, atkeršydamas už visus jų sumanymus, Jis pavertė niekais visus jų veiksmus, kad ir ko jie imtųsi. Taigi prūsai, manydami, kad jėga Karaliaučiaus pilies paimti negalės, tačiau būdami patyrę ir karo gudrybes išmanantys žmonės, parengė daug laivų ir iš jų daužė ir naikino brolių laivus, gabenančius maisto atsargas į minėtą pilį, kad, šitaip atėmę maistą, numarintų ir pačius brolius. To sunerimę, broliai ir komtūras slapta pasiuntė vieną žmogų, kuris grąžtu pragręžė minėtus laivus, ir jis tai darė tiek kartų, kad prūsai, išvarginti kovos ir nuostolių nuo brolių laivų puolimo – broliai daugelį jų laivų sudaužė, žmones paėmę į nelaisvę ir išžudę, – buvo priversti pasitraukti.
103. APIE PRŪSŲ PASTATYTO TILTO PER PRIEGLIAUS UPĘ SUNAIKINIMĄ
O kai prūsams šitaip nepavyko, jie vėl susirinko ir, sugalvodami įvairius būdus, kaip įvykdyti pradėtą piktadarystę, galiausiai visi vieningai sutarė pastatyti tiltą per Prieglių, o kiekviename tilto gale – tvirtą į bokštą panašų įtvirtinimą, ir taip būtų galima atimti viską, kas tik būtų siunčiama upe į Karaliaučiaus pilį. Kai minėtos pilies broliai, jau pusgyviai iš bado, tai sužinojo, jie, verčiau rinkdamiesi žūti mūšyje nei taip apgailėtinai mirti iš bado, visiškai apsiginklavę išplaukė laivais, ir kai priartėjo prie tos vietos ir jau išmetė inkarus, pakilo stiprus vėjas ir greitai nunešė juos prie tilto, o tai įvyko Dievo apvaizda; priplaukę prie tilto, jie rado ant jo, įtvirtinimuose abiejuose galuose, daug ginkluotų žmonių; esantieji ant tilto ir įtvirtinimuose drąsiai jiems priešinosi; ir užvirė tarp jų toks žiaurus mūšis, kokio niekada šiame amžiuje nebuvo matyta tarp tokio nedidelio būrio kovotojų. Galiausiai Dievas siuntė jiems pagalbą ir apsaugą iš aukštybių, kuo, be abejo, reikia tikėti, nes žmogaus jėgoms beveik neįmanoma buvo atsilaikyti prieš tokią daugybę, taip kad, priešams pabėgus, broliai iki pamatų sugriovė ir sunaikino tiltą ir įtvirtinimus. Šiame mūšyje vienas brolis Gebhardas, kilęs iš Saksonijos, vydamasis keletą bėgančių prūsų, vienam iš jų vienu kardo smūgiu nukirto galvą; o tas, šio smūgio pakirstas, ne iš karto krito ant žemės, bet be galvos dar kiek pabėgo su kitais ir tik tada krito. Broliai ir kiti tai matę be galo stebėjosi, tvirtindami, kad niekada dar nieko panašaus nebuvo regėję.
104. APIE KARALIAUČIAUS PILIES ŠTURMĄ
Netrukus po to Herkus Mantas, notangų vadas, surinkęs milžinišką kariauną, atėjo į Karaliaučiaus lauką šturmuoti pilies. Jam priešais išėjo broliai su savo ginklanešiais, savo ruožtu drąsiai priešindamiesi. Bet minėtasis Herkus Mantas, iš tolo pamatęs, kad brolis Heinrichas Ulenbušas užtaiso balistą, greitai prišoko prie jo, sakydamas: „Šiandien tu nuo manęs iškeliausi į dangų“, – ir pervėrė jį savo ietimi, sunkiai sužeisdamas; vis dėlto nuo šios žaizdos jį vėliau išgydė. Tai matydamas, vienas tarnas sužeidė minėtąjį Herkų trumpa ietimi ir taip už jį atkeršijo. Šios žaizdos nusilpintas, jis su savo kariuomene pasitraukė nieko nepešęs.
105. VĖL APIE TĄ PATĮ IR APIE VIENĄ STEBUKLĄ, ĮVYKUSĮ SU KAŽKIENO BALISTA
Niekam neužteks žodžių išsamiai papasakoti, kiek ir kokių įvairių bei gudrių būdų sembai ir kiti prūsai ne kartą šturmavo Karaliaučiaus pilį, taip kad iš abiejų pusių buvo daug užmuštų ir mirtinai sužeistų. Todėl kartą atsitiko, kad sembai, su kariuomene šturmavę minėtą pilį, tapo tokie grėsmingi šiame mūšyje, kad vienas brolis tarp kitų gynėjų buvo priverstas mesti užtaisytą balistą ir vos išsigelbėjo bėgdamas. Pakėlęs tą balistą, vienas sembas pasikabino ją ant kaklo. Kiti, jį apsupę, nepaprastai stebėjosi, kas tai yra, nes anksčiau tokio daikto nebuvo matę, ir lietė ją rankomis įvairiose vietose; galiausiai, kai kažkas paspaudė nuleistuką, balistos templė perrėžė jam gerklę, taip kad netrukus jis mirė. Todėl nuo to laiko prūsai labai bijojo balistų.
106. APIE KARALIAUČIAUS MIESTO, STOVĖJUSIO ANT ŠVENTOJO MIKALOJAUS KALNO, SUNAIKINIMĄ
Aplink Šventojo Mikalojaus parapijos bažnyčią ant kalno prie Karaliaučiaus pilies broliai įkūrė miestą, ir kadangi jis nebuvo gerai įtvirtintas, netikėtai užgriuvo sembai ir, daug žmonių paėmę į nelaisvę ir išžudę, jį liūdnai sunaikino. Todėl vėliau jis buvo perkeltas į slėnį tarp Prieglio ir pilies, į tą vietą, kur stovi iki šiol.
107. APIE DRAMENOVO KAIMO NUSIAUBIMĄ IR DAUGELIO SEMBŲ ŽŪTĮ
Niekas negalėtų aprašyti, o jei ir parašytų, vargu ar juo patikėtų, kaip broliai, sembams puolant, rūpinosi vėl atversti juos į krikščionių tikėjimą. Todėl, nusilpninę ir privertę bėgti tuos, kurie gyveno Valdovo, Kvedenovo ir Vargeno bei kituose kaimyniniuose valsčiuose, broliai su kariuomene išžygiavo prieš Pobethen valsčių, ir kai jie traukėsi su milžinišku grobiu, nusiaubę vieną kaimą, vadinamą Dramenovu, ir daugelį paėmę į nelaisvę bei išžudę, juos užpuolė besivejantys priešai ir vos nepriverstė bėgti. Bet brolis Heinrichas Ulenbušas, drąsus vyras, atsistojo prieš juos ir taip vyriškai priešinosi, kad kiti, sukaupę jėgas ir atgavę dvasią, grįžo į mūšį ir nukovė didžiulę daugybę minėtųjų sembų.
108. APIE BROLIŲ PERGALĘ PRIEŠ SEMBUS BETENO VALSČIUJE
Sembos žemėje yra vienas valsčius, vadinamas Betenu, kuriame gyvena karingi ir tokie stiprūs žmonės, kad iš vieno kaimo į mūšį gali išeiti 500 vyrų; Karaliaučiaus broliai vieni nedrįso jų pulti. Todėl jie paprašė Livonijos magistro, kad iš savo kraštų atsiųstų jiems į pagalbą brolių ir ginklanešių, paskyrę dieną ir vietą, kada ir kur jie turi susitikti mūšiui. Taigi broliai, nustatytu laiku su savo kariuomene atėję iš Karaliaučiaus į numatytą vietą, pradėjo niokoti minėtą valsčių ugnimi ir kardu, dar nesusijungę su livoniečiais. Todėl sujudinti sembai susirinko ir galingu smūgiu užgriuvo brolių kariuomenę, ir kai šie jau buvo bepasileidžią bėgti, prie ko juos vertė pernelyg didelė priešų jėga, atskubėjo Livonijos brolių kariuomenė su gausia ir stipria raitija, ir štai, kartu užpuolę priešus, jie išžudė kardu visą tą sembų kariuomenę, o moteris ir vaikus paėmė į nelaisvę. Šio ir gretimų valsčių gyvenamas vietas jie pavertė pelenais.
109. APIE TAIKOS ATKŪRIMĄ TARP BROLIŲ IR SEMBŲ
Sembai, kuriuos Viešpats per brolius ir kitus krikščionis šiais ir kitais nepritekliais pataisė, nebepajėgdami priešintis, atidavę savo vaikus įkaitais, vėl atsivertė į krikščionių tikėjimą.
110. APIE SEMBŲ ATSITRAUKIMĄ IŠ RINOVO VALSČIAUS
Bet žmonių giminės priešas, velnias, kuriam visada nekenčiama krikščionių taika ir ramybė, pakurstė tuos Sembos žmones, kurie gyveno Rinovo valsčiuje, kad jie vėl puoltų į atsimetimo nuo tikėjimo nuodėmę. Todėl jie susirinko ir su kariuomene šturmavo Sembos vyskupo pilį Žuvininkus, kurioje tuo metu buvo tik du žmonės, būtent vienas brolis ir jo tarnas. Ir štai stebuklas. Pažeidęs akių vyzdžius, jų pyktis juos apakino, taip kad jie nematė diržo ar dirželio, kabančio jiems prieš akis, kuriuo jie būtų galėję atidaryti minėtos pilies vartus; mat jiems būtų tereikėję pajudinti mažąjį pirštą, ir pilis būtų buvusi sugriauta iki pamatų. Ir štai po neilgo šturmo jie pasitraukė nieko nepešę.
111. APIE RINOVO VALSČIAUS NUSIAUBIMĄ IR JO GYVENTOJŲ ŽŪTĮ
Kai tai pasiekė Karaliaučiaus brolių ausis, jie, tuo pasipiktinę, kartu su kitais sembais surinko kariuomenę ir, įsiveržę į minėtą Rinovo valsčių, išžudė visus vyrus, o moteris ir vaikus su visu jų turtu išsivedė; taigi vėl nurimo taikoje Sembos žemė, kaip ir anksčiau.
112. APIE TEPLIAVOS IR LOCHSTEDTO PILIŲ STATYBĄ SEMBOS ŽEMĖJE
Po antrojo atsimetimo nuo tikėjimo jie pastatė Tepliavos pilį, kurią prūsai vadina Surgurbi, o ilgainiui – Viklantsorto pilį, dabar vadinamą Lochstedtu, pagal vieno ten gyvenusio semba, Laukstietės, vardą, ir jas sutvirtino, kad būtų lengviau tramdyti sembų klastą.
113. APIE GIRDAVOS PILIES SUNAIKINIMĄ
Tuo metu vienas vyras, vardu Girdavas, kurio giminė iki šiol vadinama Rendalija, tikėjimo ir krikščionių uolus šalininkas, valdė Bartos žemėje pilį, pagal jo vardą vadinamą Girdava. Kai po daugelio mūšių ir šturmų, kuriuos jis atlaikė iš savo tautiečių, atsimetusių nuo tikėjimo, jam visiškai nebeliko maisto atsargų, jis sudegino pilį ir su visa šeimyna ir namiškiais išėjo pas brolius į Karaliaučių.
114. APIE ŠEŠIŲ BROLIŲ IR DAUGELIO KRIKŠČIONIŲ ŽŪTĮ VAISTOTEPILOS PILYJE
Toje pačioje Bartos žemėje, kaip kai kurie pasakoja, broliai turėjo pilį, vadinamą Vaistotepila, stovėjusią ant Gobrionos upės kranto. Kartą tie broliai vijosi prūsų kariuomenę, nusiaubusią ten du kaimus. Bet prūsai, prasiveržę pro pasalas, kurias anie buvo surengę, nužudė šešis brolius ir daug krikščionių.
115. APIE VAISTOTEPILOS PILIES SUNAIKINIMĄ
Nepasitenkindami brolių vargais, prūsai surinko milžinišką kariauną ir, apgulę Vaistotepilos pilį, visą dieną iki sutemų galingai ją šturmavo, o broliai savo ruožtu vyriškai gynėsi. Bet kai prūsai pasitraukė nieko nepešę, broliai, nusprendę, kad pilis netvirta ir niekaip negalės išlikti sveika ir nepaliesta prieš tokius galingus šturmus, sudegino pilį ir nepastebėti pasitraukė.
116. APIE VISENBURGO PILĮ IR 20 BROLIŲ BEI DAUGELIO KRIKŠČIONIŲ ŽŪTĮ
Visenburgo pilis, prūsų vadinama Valevona, stovėjo Bartos žemėje, ant Gobrionos upės kranto; prie jos iš Sūduvos ir kitų pagonių kraštų atėjo kariuomenė ir, nusiaubusi apylinkes, pasitraukė. Po to kažkas iš brolių palydos patarė jiems, atmetus baimę, vytis juos. Broliai, su juo sutikę, greitai su savo kariuomene puolė jų vytis, bet kadangi iš karto jų nerado, norėjo grįžti. Bet tas išdavikas neleido, prisiekdamas, kad prie upės, vadinamos Vangrapija, jie neabejotinai juos pasivys. Kai jie priartėjo prie tos vietos, priešai staiga juos užpuolė, tarsi tai būtų buvę iš anksto parengta. Tai matydami, broliai užkopė ant netoliese esančio kalno ir nuo jo ilgai vyriškai gynėsi, ir daug žuvo iš abiejų pusių. Galiausiai Viešpaties valia prūsai paėmė viršų, nužudė 20 brolių ir išžudė visą jų kariuomenę.
117. APIE VISENBURGO PILIES SUTRIUŠKINIMĄ
Šią Visenburgo pilį prūsai apgulė beveik trejus metus ir pastatė tris akmensvaidžius, kuriais kasdien šturmavo pilį. Galiausiai broliai, greitai pagrobę vieną iš jų, parsigabeno į pilį ir ilgai juo gynėsi. Netrukus po to, kai jiems baigėsi atsargos, broliai su savo ginklanešiais, palikę pilį, nepastebėti pasitraukė Kristaus gimimo 1263 metais, laikydami kelią į Mazovijos kunigaikštystę. Kai tai paaiškėjo, Divonas, tuometinis bartų vadas, vijosi juos su daugeliu ginklanešių, bet negalėjo pasivyti, nes jų jau pavargę žirgai atsisakė eiti; jis, pasiėmęs 13 vyrų greitesniais žirgais, vedėsi juos paskui save, ir kai priartėjo, rado brolius, jau nusilpusius iš bado ir dėl nuovargio nebepajėgiančius kovoti, ir jis galingu smūgiu juos užpuolė ir pirmajame susirėmime nužudė tris. Kiti, gindamiesi, sunkiai sužeidė minėtąjį Divoną, ir tada jis nutraukė mūšį, o broliai su savo žmonėmis pasitraukė taikiai.
118. APIE KREUZBURGO PILIES SUNAIKINIMĄ
Tais pačiais Kristaus gimimo metais, būtent 1263-iaisiais, kai Kreuzburgo pilį notangai jau trejus metus buvo apgulę su trimis akmensvaidžiais ir trimis įtvirtinimais, broliai su savo palyda, po daugelio šlovingų čia įvykusių mūšių, kai jiems baigėsi atsargos, nepastebėti naktį pasitraukė iš pilies. Kai tai sužinojo prūsai, jie juos vijosi ir visus, išskyrus du brolius, išžudė kardu.
119. APIE BARŠTYNO PILIES ŠTURMĄ
Apgulties metu Barštyno pilyje buvo 400 brolių ir kitų ginklanešių, o prūsai pastatė aplink pilį tris įtvirtinimus, kuriuose nuolat buvo 1300 rinktinių karių. Jie taip pat turėjo tris akmensvaidžius, kuriais ją šturmavo. Bet iki jos žlugimo, jau nekalbant apie daugelį nuostabių darbų, kuriuos ten nuveikė broliai, minėtoje Barštyno pilyje buvo vienas vyras, vardu Miligedas, toks drąsus, kad prūsai, jį nužudę, būtų manę, jog nužudė pusę apgultųjų. Todėl jie tarėsi, kaip gudrumu jį išvilioti ir nužudyti, ir, sugalvodami įvairius gudrius būdus, pradėjo štai kaip. Pirmiau surengę pasalas, jie pasiuntė vieną vyrą, narsų karį, apgultųjų karinei galiai pažeminti, kaip Galijotą – prieš Izraelio sūnų pulkus. Jis sušuko garsiu balsu, sakydamas: „Jei pilyje yra kas nors, kas išdrįs stoti su manimi į dvikovą, teišeina!“ Tai išgirdęs, Miligedas, paprašęs brolių leidimo ir jį gavęs, išėjo ir puolė jį vytis. Bet kai pamatė, kad iš pasalos išlindo milžiniška priešų gauja, jis, tą nužudęs, pabėgo į mišką ir slaptais takais grįžo į Barštyno pilį. Ne kartą ir šiaip, ir taip jie mėgino prie jo prieiti, kol galiausiai, apgavę, jį nužudė. Lygiai taip pat jie nužudė vieną vyrą, vardu Tropas, drąsos įsikūnijimą ir uolų tikėjimo šalininką. Dėl jų mirties prūsų tautoje kilo didelis džiaugsmas, o brolius, priešingai, apėmė didelis sielvartas. Bet kad jų džiaugsmą paverstų sielvartu ir liūdesiu, broliai pakorė ant kartuvių, pastatytų prie pilies vartų, 30 prūsų įkaitų, kuriuos laikė nelaisvėje. Todėl atsitiko, kad prūsai, pamatę savo sūnus ir gentainius pakartus, irgi graudžiai pravirko.
120. APIE TRIJŲ ĮTVIRTINIMŲ SUNAIKINIMĄ IR DAUGIAU KAIP TŪKSTANČIO PRŪSŲ ŽŪTĮ
Po to įvyko susirėmimas tarp brolių palydos ir juos apgulusių prūsų dėl vieno katilo, kurį reikėjo pernešti iš vieno įtvirtinimo į kitą; jame prūsai paprastai virdavo šventąsias aukas pagal savo paprotį. Į šį mūšį broliai išėjo su 150 karių, ir užvirė tarp jų didelis mūšis. Galiausiai broliai Viešpaties valia jėga atėmė katilą ir, eidami toliau, iki pamatų sugriovė tuos tris įtvirtinimus, taip kad iš 1300 vyrų, paskirtų juos ginti, vargu ar kas išliko, o iš brolių pusės žuvo tik maršalas.
121. APIE TAI, KAIP BROLIAI PALIKO BARŠTYNO PILĮ
Kai įtvirtinimai vėl buvo atstatyti, o broliai ketvirtaisiais metais, tai yra Kristaus gimimo 1264 metais, netekę atsargų, nebegalėjo priešintis prūsams, jie tris kartus juos apgavo, ir štai kaip. Broliai su visa savo palyda tyliai slėpėsi už pilies sienų nuo ryto iki devintos valandos, ir kai prūsai pamatė, kad pilyje niekas nesirodo, pamanė, jog apgultieji pabėgo, ir galingu smūgiu šturmavo pilį. Bet broliai, išėję iš slėptuvių, juos atmušė, daug nužudę ir mirtinai sužeidę strėlėmis ir akmenų smūgiais. Galiausiai po begalės susirėmimų ir mūšių vienas pamaldus brolis šaukėsi Dievo, kad Jis apreikštų jam, ką dera daryti tokiomis aplinkybėmis. Dangaus balsas jam atsakė: „Judai ir Jeruzale! Nebijokite ir neišsigąskite. Rytoj išžygiuokite, ir Viešpats bus su jumis; būkite tvirti; pamatysite, kad Viešpaties pagalba yra su jumis.“ Tai išgirdę, kitą dieną broliai, pasidaliję ir padaliję savo palydą į dvi dalis (viena iš jų nuėjo į Karaliaučiaus pilį, kita – į Elbingą), pasiėmę šventąsias relikvijas ir palikę pilyje vieną brolį, seną, sukriošusį ir aklą, kuris negalėjo eiti su jais, pasitraukė. O tas brolis, kuris liko pilyje, kaip įprasta, kiekvieną kanoninę valandą duodavo varpu ženklą. Galiausiai, kai jis nebegalėjo ilgiau slėptis, priešai prisėlino prie pilies ir, pamatę, kad niekas jiems nesipriešina, įėjo ir, nužudę brolį ir pasilikę pilį sau, vedė iš jos daug mūšių su broliais.
122. APIE VILOVO PILIES ŠTURMĄ
Tuo metu galinga prūsų, sūduvių ir lietuvių kariauna įsiveržė į Sembos žemę ir, pastatę lietuvius su vienu akmensvaidžiu iš vienos pusės, o kitus su kitu – iš kitos, aštuonias dienas, kasdien šturmuodami, gulė Vilovo pilį. Galiausiai vieną dieną, kai visi susirinko mūšiui – lankininkai su strėlėmis, akmensvaidžiai, kiti su malkomis ir šiaudais pilies sudeginimui, o likusieji kitais būdais kankino apgultuosius, – Heinrichas fon Taupadelis, vėliau tapęs Vokiečių namų ordino broliu, narsus vyras ir tobulai išmanantis balistininkų meną, paragino apgultą liaudį gintis ir su ja užgesino ugnį, ne kartą kurtą pilies sudeginimui. Šiame žiauriausiame mūšyje daug pagonių buvo užmušta ir mirtinai sužeista; o minėtasis Heinrichas, iššovęs iš balistos, strėle pervėrė ir nužudė vieną kilmingą ir galingą vyrą, lietuvių vadą, o kitoje pusėje iššovė į vieną meistrą, kuris, norėdamas pataisyti akmensvaidį, užlipo ant jo viršaus, ir strėle prikalė jo ranką prie akmensvaidžio; tai pamatę, išsigandę pagonys nutraukė apgultį.
123. APIE BROLIO HELMERICHO, MAGISTRO, IR 40 BROLIŲ BEI DAUGELIO KRIKŠČIONIŲ ŽŪTĮ
Tais pačiais metais Herkus Mantas, notangų vadas, su stipria kariuomene įsiveržė į Kulmo žemę ir, jau nekalbant apie daugybę žmonių ir kitą nesuskaičiuojamą grobį, kurį išsigabeno, sudegino visus už įtvirtinimų ribų stovėjusius statinius ir apšlakstė tą žemę krikščionių krauju. Kai tai pasiekė magistro brolio Helmericho ausis, jis sušaukė visą savo kariuomenės galią ir vijosi juos iki Lubavos žemės ir, išrikiavęs savo kariuomenę mūšiui, narsiai juos užpuolė. Prūsai gi, apsupti užkirtimais, iš pradžių ryžtingai priešinosi, bet galiausiai pabėgo, o krikščionys, vydamiesi juos, išsisklaidė, ir nors per šį bėgimą daugelį nužudė, vis dėlto, kai prūsai pamatė prie vėliavos saujelę žmonių, jie susivienijo, grįžo prie užkirtimų ir, pradėję naują mūšį, ilgai trukusį, galiausiai Viešpaties, kurio keliai neištiriami, valia nužudė magistrą ir brolį Dytrichą, maršalą, ir 40 brolių bei visą krikščionių kariuomenę, ir buvo įvykdytos tokios Dievo tautos skerdynės, kad jos laikomos didesnėmis nei tos, kurios anksčiau įvyko kuršių mūšyje, nes nors čia ir nebuvo tiek užmuštųjų, kiek ten, vis dėlto žuvo beveik visi žymūs ir iškilūs vyrai, kurių išmintimi ir uolumu buvo valdoma Prūsijos žemė ir vedamas karas. Vėliau viena atsiskyrėlė, gyvenusi šio mūšio vietoje, daug kartų matė naktį degančias žvakes – aiškų liudijimą, kad ten žuvusieji jau gavo erškėčių vainiką iš Kankinių Karaliaus.
124. APIE BROLĮ LIUDVIKĄ, VII PRŪSIJOS ŽEMĖS MAGISTRĄ
Brolis Liudvikas fon Baldersheimas 323, VII Prūsijos magistras, vadovavo ordinui šešerius metus Kristaus gimimo 1265 metais. Tuo metu maršalas buvo brolis Frydrichas fon Holdenštetė.
125. APIE DAUGELIO PILIGRIMŲ ATVYKIMĄ
Kai žinia apie visų aukščiau minėtų pilių sunaikinimą apskriejo Alemanijos kraštus, sunerimo karaliai ir valdovai, ir kad Dievo Bažnyčia Prūsijos kraštuose, iki kraštų paplūdusi krikščionių krauju, galutinai nepražūtų, bet jų džiugiu atvykimu imtų stiprėti, Kristaus gimimo 1265 metais Braunšveigo hercogas ir Tiuringijos landgrafas, Jo gimimo 1266 metais Otonas, Brandenburgo markgrafas, su sūnumi ir broliu pagal kūną, Jo gimimo 1268 metais Otakaras, Bohemijos karalius, lydimi daugelio riterių ir visiškai apsiginklavę, atvyko į Prūsiją minėtai žemei padėti, būtent prūsų maištui numalšinti. O kadangi dar nebuvo atėjusi valanda, kai Dievui buvo malonu pasigailėti savo tautos, bet Jis toliau baudė, minėti valdovai dėl švelnios žiemos negalėjo įgyvendinti trokštamo noro, bet, palikę Prūsijos žemės krikščionis dideliame pavojuje, grįžo namo.
126. APIE BROLĮ ULRICHĄ IR 50 PRŪSŲ ŽŪTĮ
Tuo metu Karaliaučiaus palydoje buvo brolis Ulrichas iš Magdeburgo, toks stiprus kūnu, kad savo jėga pranoko daugelį žmonių. Mat jis paimdavo bet kuriuos du ginklanešius vienu pirštu už diržo iš nugaros ir iškeldavo juos aukštai, nors jie ir priešindavosi. Jis su keletu brolių ir ginklanešių buvo paskirtas saugoti krikščionių laivų, kurie jūra atplaukė į Prūsijos žemę, iki tol neretai prūsų niokotą. Todėl atsitiko, kad, kai jis su saujele žmonių liko prie minėtų laivų, atplaukė ginkluoti prūsai su penkiais laivais, ir kai jie priartėjo, norėdami sudaužyti krikščionių laivus, brolis Ulrichas pagriebė savo laivo stiebą ir, pramušęs jų laivus, visus nuskandino, taip kad su jų laivais nuskendo 50 prūsų. Kiti, tai pamatę, išsigandę pasitraukė.
127. APIE BRANDENBURGO PILIES STATYBĄ
Kristaus gimimo 1266 metais Brandenburgo markgrafas, kaip minėta aukščiau, su daugybe riterių atvyko į Prūsijos žemę, ir kadangi nieko kito padaryti negalėjo, magistro ir brolių patarimu pastatė Brandenburgo pilį ir panoro taip ją pavadinti amžinam atminimui savo markgrafystės garbei.
128. APIE POMERANIJOS KUNIGAIKŠČIO SVENTOPOLKO MIRTĮ IR APIE JO SŪNAUS MESTVINO MAIŠTĄ PRIEŠ BROLIUS
Tais metais Pomeranijos kunigaikštis Sventopolkas atsigulė ligos patale ir, pajutęs, kad miršta, pasišaukė savo sūnus ir kaip paskutinį testamentą, kurį patvirtino savo mirtimi, davė jiems tokį pamokymą, sakydamas: „Nuo tada, kai tarp manęs iš vienos pusės ir Vokiečių namų brolių – iš kitos prasidėjo karas, aš vis silpnėjau; visais teisingais ir neteisingais būdais, šiaip ir taip juos puoliau, ir man nesisekė, nes su jais – Dievas, ir Jis kovoja už juos. Todėl patariu jums niekada prieš juos nestoti, bet gerbti juos su visokeriopa pagarba.“ Šio pamokymo nepaklausė Mestvinas, jo pirmagimis sūnus. Bet po tėvo mirties, tapęs Pomeranijos kunigaikščiu, dėl kažkokio neapgalvoto įžūlumo eidamas pirmaisiais grėsmingais savo tėvo pėdsakais, jis pakurstė prūsus, kad šie su kariuomene ugnimi ir kardu nusiaubtų Kulmo žemę ir Pamedės vyskupiją priešais jo Neuenburgo pilį, ir jie, prūsai iš vienos Vyslos pusės, o kariai iš Neuenburgo pilies – iš kitos, galingai atakavo 15 brolių laivų, prikrautų visko, ko reikia tikėjimui ir krikščionims ginti, kol laivininkams teko pasitraukti (nes kitaip jie negalėjo išsigelbėti), viską išmetus iš laivų.
129. APIE KERŠTĄ UŽ ŠĮ MAIŠTĄ
Tai sužinojęs, magistras su broliais, surinkęs didelę kariauną, šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus dieną įsiveržė į Pomeranijos žemę prie Neuenburgo pilies, o vėliau, atėjus rudeniui, pavertė pelenais valsčius prie Dirschau miesto ir pilies bei kitos pilies, paimdamas daug žmonių ir gyvulių. Po to Pomeranijos kunigaikštis Mestvinas, kuris anksčiau kaip liūtas puldavo brolius ir jų pavaldinius, dabar, tokio sukrėtimo nuramintas, žemindamasis ir daug maldaudamas, išsirūpino iš magistro, kad tarp jo ir magistro bei brolių būtų atkurta ankstesnė taika.
130. APIE BRANDENBURGO PILIES SUNAIKINIMĄ
Brolis Frydrichas fon Holdenštetė, Brandenburgo komtūras, su savo broliais ir ginklanešiais nuėjo į Notangos valsčių, vadinamą Solidovu, prie Kreuzburgo pilies, ir nusiaubė jį ugnimi ir kardu, daug žmonių nužudęs ir paėmęs į nelaisvę. Grįžtant jį pasitiko pasiuntinys, pranešęs, kad Brandenburgo pilis sunaikinta, ir štai kaip. Viena žemos padėties prūsė, Belialo duktė, pasišalino iš minėtos pilies ir pranešė Glapui, varmių vadui, apie brolių nebuvimą; šis, atėjęs su daugybe karių, ją paėmė. Tai išgirdęs, įpykęs komtūras su savo žmonėmis nuėjo į Karaliaučių ir, laivu grįžęs į Brandenburgą, brolius ir kitus iš savo palydos, kurie gynėsi minėtos pilies mediniame bokšte, gyvus ir sveikus išsivedė nuo prūsų šturmo ir puolimo.
131. APIE BRANDENBURGO PILIES ATSTATYMĄ IR APIE VIENO JOJE GYVENUSIO BROLIO PAGIRTINĄ GYVENIMĄ
Brandenburgo markgrafas, sužinojęs, kad jo pastatytą pilį sunaikino prūsai, supyko ir, vėl surinkęs didelę kariuomenę, grįžo į Prūsiją ir magistro bei brolių patarimu toje pačioje vietoje pastatė kitą pilį tuo pačiu vardu. Šioje pilyje buvo vienas kilmingas brolis Hermanas fon Lichtenburgas, kuris nuolat nešiojo šarvus ant pliko kūno vietoj marškinių, jau nekalbant apie kitus kūno marinimus ir susilaikymus, kuriuos sau buvo užsidėjęs. Todėl atsitiko, kad, kai jis skubiai išžygiavo į mūšį, kaip dera, užsivilkęs ir kitus šarvus, jo kūnas buvo taip išopėjęs, tarsi būtų skorpionų sugraužtas. Kai kunigas brolis Petras, jo nuodėmklausys, įtikinėjo jį, kad mūšio metu reikia nusiimti šarvinius marškinius dėl kitų šarvų sunkumo, jis atsakė, kad jokios aplinkybės negalės jo priversti nusiimti jų, kol gyvas. Bet tą pačią naktį jam pasirodė Švenčiausioji Mergelė Marija, kuri lengvu rankos prisilietimu jį išgydė, taip kad, kai minėtasis brolis Petras vėl jį pamatė, ant jo odos nebuvo jokių nesveikų dėmių.
132. APIE BROLĮ DYTRICHĄ, VIII PRŪSIJOS MAGISTRĄ
Brolis Dytrichas fon Gaterslebenas, VIII Prūsijos žemės magistras, vadovavo ordinui 6 metus, Kristaus gimimo 1271 metais. O maršalas tuo metu buvo brolis Konradas fon Tirbergas vyresnysis.
133. APIE NOTANGOS ŽEMĖS NUSIAUBIMĄ, KURĮ ĮVYKDĖ PONAS DYTRICHAS, MEISENO MARKGRAFAS
Kristaus gimimo 1272 metais, kai Viešpats, pažvelgęs, išvydo savo tautos kančias Prūsijoje ir jau buvo atėjusi laiko pilnatvė, kai Jis panoro pasigailėti savo žmonių, ponas Dytrichas, Meiseno markgrafas, šlovingo valdovo pono Heinricho sūnus, apie kurį buvo kalbėta aukščiau, Pamedės kare, su daugybe karių atvyko į Prūsiją, ir kai kartu su magistru ir broliais ruošėsi pulti priešus, rado Notangos žemės pasienyje įtvirtinimą, ginamą daugelio ginklanešių, kurie trukdė minėto valdovo įsiveržimui. Bet broliai Dytrichas ir Giunteris, broliai iš Regenšteino, kartu su broliais ir ginklanešiais sugriovė minėtą įtvirtinimą, visus nužudę arba paėmę į nelaisvę. Po to minėtasis valdovas, eidamas šventaisiais savo tėvo pėdsakais, kaip bebaimis liūtas, kuris nė prieš ką nesitraukia, su savo kariuomene įžengė į Notangos žemę ir nužygiavo iki turgavietės, vadinamos Gerkinu, kur išbuvo tris dienas ir tris naktis, kasdien eidamas per Notangą su ugnimi ir kardu. Ir jis surengė jiems tokias skerdynes, kad kitais metais jie vėl paklusno tikėjimui ir broliams. Taigi, tai atlikęs, tas ponas markgrafas grįžo į savo kraštus, vis dėlto patyręs žmonių nuostolių, nes iš jo žmonių per pirmąjį įtvirtinimo šturmą nuo prūsų rankos krito 150, o niokojant Notangos pilį – 50 vyrų. Šis pamaldus valdovas, be daugelio kitų geradarybių, suteiktų broliams Prūsijos žemei sustiprinti, įšventino į Vokiečių namų ordiną 24 kilmingus ir narsius vyrus iš savo palydos ir, pasirūpinęs, kad jiems nieko netrūktų, ko reikia šventajai ir karinei tarnybai, paliko juos Prūsijos žemėje.
134. APIE BROLĮ KONRADĄ, IX PRŪSIJOS MAGISTRĄ
Brolis Konradas fon Tirbergas vyresnysis, IX Prūsijos žemės magistras, vadovavo ordinui 6 metus, Kristaus gimimo 1273 metais. Jis, didžiojo magistro pakviestas į kapitulą, mirė kelyje. [108]
135. APIE NOTANGŲ VADO HERKAUS MANTO MIRTĮ
Šiam valdovui išvykus, notangai pradėjo bijoti baimės ten, kur nėra baimės. Niekur nebuvo tokios įtvirtintos vietos, kur jie nebūtų baiminęsi neišvengiamo pavojaus. Todėl atsitiko, kad Herkus Mantas, jų vadas, su keletu savo bendrininkų pasitraukė į girią, ir kai jis sėdėjo vienas savo palapinėje, o jo draugai buvo išėję medžioti, netikėtai užpuolė broliai – Heinrichas fon Šėnenbergas, Kristburgo komtūras, ir brolis Helvigas fon Goldbachas su keletu ginklanešių, ir, pamatę Herkų, jie labai apsidžiaugė ir, sugriebę jį, pakorė ant medžio, o pakartąjį pervėrė kardu.
136. APIE VARMIŲ VADO GLAPO MIRTĮ IR APIE VARMIŲ IR NOTANGŲ PAJUNGIMĄ
Glapas, varmių vadas, turėjo vieną pavaldinį, vardu Steinovas, kurį labai švelniai mylėjo. Ne kartą jis buvo išgelbėjęs jį nuo mirties. Bet tas, neatsimindamas jam suteiktų geradarybių, atlygino blogiu už gera, o neapykanta už meilę. Mat jis sumanė, kaip jį pražudyti, ir, kad tai įvykdytų, pasiūlė jam paimti vieną pilį, esančią Sembos žemėje, prie Aistmarių kranto, beveik priešais Brandenburgo pilį, paskirdamas jam dieną, kada jis turėjo ateiti su savo kariuomene. Tuo tarpu tas Steinovas atėjo pas Karaliaučiaus komtūrą ir tai jam perdavė, patardamas, kad jis su savo kariuomene eitų kartu su juo. Šis, paklausęs jo patarimo, pasiėmęs daug brolių ir ginklanešių, atėjo ir rado Glapą su jo kariuomene, apgulusį minėtą pilį, ir, staiga juos užpuolęs, visus nužudė. O Glapą jis nusivedė į Karaliaučių ir pakorė ant kalno, kuris pagal jo vardą iki šiol vadinamas Glapo kalnu. Kai buvo nužudyti vadai ir visi, kurie vedė karą, notangai ir varmiai vėl paklusno tikėjimui ir broliams.
137. APIE ATSKIRUS VISŲ PRŪSIJOS ŽEMĖS PILIŲ IR MIESTŲ MŪŠIUS ANTROJO ATSIMETIMO NUO TIKĖJIMO METU, PIRMIAUSIA APIE BALGĄ
Bendrais bruožais papasakojus apie antrojo atsimetimo nuo tikėjimo karą, dera pereiti prie atskirų Prūsijos žemės pilių ir valsčių mūšių išvardijimo. Todėl tegu nesijaudina skaitytojas, jei kurį nors antrojo atsimetimo mūšį, aprašytą aukščiau ar žemiau, ras ne ta tvarka, kuria jie vyko, nes jie jau išblėso iš dabar gyvenančių žmonių atminties, taip kad niekas iš jų negali jų tinkamai išdėstyti. Mat daugiausia išdėstoma, kas įvyko, bet įvykių tvarka sutrikusi. Todėl rasi, kad daug kas čia įdėta ir aprašyta iš anksto. Kai varmiai, notangai ir bartai Kristaus gimimo 1260 metais atsimetė nuo tikėjimo ir krikščionių, jie su ginklu ėjo per savo žemes ir kiek tik rasdavo krikščionių, žudydavo, o pagrobtas moteris ir vaikus išsivesdavo į nelaisvę. Po to jie nuėjo prie Balgos ir pagrobė brolių žirgus ir gyvulius, ir tai buvo daroma ne vieną, o daugybę kartų.
138. APIE TRIJŲ BROLIŲ IR 40 VYRŲ NUŽUDYMĄ
Netrukus po to du kilmingi ir galingi vyrai, Skumas ir Stučė, su didele kariuomene atėjo prie Balgos. Broliai su savo žmonėmis, išėję priešais, nužudė du kilmingus prūsus. Tą dieną buvo toks rūkas, kad vienas kito nematė per atstumą. Todėl atsitiko, kad, kai broliai ruošėsi pulti besitraukiančius prūsus, nes pusė jų kariuomenės buvo perėjusi pelkę, tie, kurie tykojo pasaloje, iššoko ir nužudė tris brolius su 40 karių.
139. APIE KELETO PRŪSŲ ŽŪTĮ
Nuo pat jos įkūrimo Balgos pilyje buvo tokių vyriškų ir drąsių brolių ir ginklanešių, kad vargu ar kuri nors priešų kariuomenė galėjo nuo jų pasitraukti sveika ir nepaliesta. Todėl atsitiko, kad, kai Pobravas, surinkęs kariuomenę iš notangų ir varmių, naktį pasiuntė daug pėstininkų į Balgos lauką, o pats, ryte nusekęs paskui juos su raitija, pagrobė brolių gyvulius, nužudęs tris juos saugojusius vyrus, brolis Gerhardas iš Reino krašto ir daug kitų brolių su ginklanešiais, puolę juos vytis, nužudė minėtąjį Pobravą ir šešis vyrus ir atėmė iš jų grobį.
140. APIE BRAUNSBERGO MIESTIEČIŲ MŪŠĮ ANTROJO ATSIMETIMO NUO TIKĖJIMO METU IR PILIES BEI MIESTO PAĖMIMĄ
Ponas ir brolis Anzelmas iš Vokiečių namų ordino, Varmės vyskupas, pastatė Braunsbergo pilį ir miestą toje saloje žemutinėje Sergijos upės tėkmėje, vargu ar per du akmens metimus nuo vietos, kur jie dabar stovi; pirmaisiais antrojo atsimetimo nuo tikėjimo metais juos apgulė prūsai su didele kariuomene, visą dieną galingai šturmuodami. Miesto ir pilies gyventojai savo ruožtu drąsiai jiems priešinosi, užverstę vežimais, keturračiais vežimais ir kitais rąstais tas pilies ir miesto vietas, kur priešams galėjo atsiverti prieiga. Per šį šturmą iš kiekvienos pusės daug buvo sužeista, o kai kurie žuvo. Galiausiai, nieko nepasiekę, jie pasitraukė. Vėliau aplinkybių priversti 40 vyrų iš minėtos pilies ir miesto išėjo šieno ir malkų, ir visi jie buvo priešų nužudyti. To išgąsdinti, miesto ir pilies gyventojai puolė į neviltį, kad niekaip negalės pasipriešinti, jei prasidės naujas šturmas. Taigi, sudeginę pilį ir miestą, jie pasitraukė su visa savo šeimyna, nepasiėmę jokio turto ir rakandų, išskyrus tai, ką galėjo panešti ant pečių. Kai jie traukėsi, kelyje juos pasitiko 60 krikščionių, kuriuos broliai iš Elbingo pasiuntė jiems į pagalbą. Bet kai šie išgirdo, kad pilis ir miestas sudeginti, visi kartu iškeliavo į Elbingą. Vėliau, Kristaus gimimo 1297 metais, ponas Heinrichas, Varmės vyskupas, pastatė Braunsbergo miestą ir pilį toje vietoje, kur jie dabar yra. Kai šis vyskupas po savo įšventinimo pirmą kartą įžengė į savo vyskupiją, jis gavo ten kaip metines pajamas iš visos vyskupijos tik vieną markę iš vieno malūno.
141. APIE KRISTBURGO BROLIŲ MŪŠĮ ANTROJO ATSIMETIMO NUO TIKĖJIMO METU, APIE VIENĄ STEBUKLĄ IR DAUGELIO PRŪSŲ SUNAIKINIMĄ
Brolis Dytrichas, pravarde Rode, Kristburgo komtūras, antrojo atsimetimo nuo tikėjimo metu išžygiavo su broliais ir piligrimais, šimto vyrų būriu, ir nusiaubė Pagudės žemę, po to juos ėmė vytis nesuskaičiuojama daugybė prūsų; kadangi jis negalėjo išvengti mūšio su jais, tai, pasikliaudamas Dievo gailestingumu, juos užpuolė, ir kadangi jis narsiai veržėsi mūšyje, jie pasileido bėgti, o broliai ir piligrimai, vydamiesi juos, visus išžudė, taip kad niekada per vieną dieną saujelė žmonių nebuvo nužudžiusi tiek žmonių. Belaisviai gi, kuriuos broliai atvedė surištus, pasakojo, kad mūšio metu matė, kaip viena nuostabaus grožio mergelė nešė per orą brolių vėliavą; nuo šio regėjimo jie tapo tokie bailūs ir taip suvirpėjo jų širdis, kad niekas neišdrįso gintis.
142. APIE VIENO ĮTVIRTINIMO PAĖMIMĄ
Pagudėnai, susirinkę, panoro vėl pradėti karą ir, priėję Kristburgą, galingu smūgiu užgriuvę vieną šalia jo esančią pilį, kurioje gyveno pamedėnai krikščionys, galiausiai į ją įsiveržė ir, paėmę į nelaisvę ir išžudę visus žmones, išskyrus tuos, kurie spėjo pabėgti į Kristburgo pilį, iki pamatų sugriovė minėtą įtvirtinimą.
143. APIE 12 BROLIŲ IR 500 VYRŲ ŽŪTĮ, APIE KRISTBURGO MIESTO, PAMEDĖNŲ PILIES IR BROLIŲ PRIEMIESČIO SUNAIKINIMĄ IR DAUGELIO KRIKŠČIONIŲ IŠŽUDYMĄ
Divonas, pravarde Klekinė, bartų vadas, ir pagudėnas Linkas su didele kariuomene įsiveržė į Kulmo žemę, ir kol, išgirdę šios kariuomenės triukšmą, Kristburgo broliai ir kiti rinkosi į Kulmo žemę, pagudėnai, kaip iš anksto buvo įsakęs Divonas, su stipria raitelių ir pėstininkų kariuomene atėjo prie pilies, vadinamos Tranpere, stovinčios tarp Kristburgo ir Marienburgo, kuriai apgulti paliko pėstininkus, o vieną vyrą, vardu Koltė, paskyrė jų vadu. Raitija gi nuėjo iki valsčiaus, vadinamo Algentu, kuriame dabar yra Marienburgo pilis, ir iki Marienverderio, žudydama, grobdama ir degindama viską, kas tik pasitaikė kelyje. Tai sužinoję, broliai iš Pusilijos ir Višovo 360 pilių su savo ginklanešiais atėjo į pagalbą Kristburgo broliams ir miestiečiams, jau visiškai apsiginklavusiems. Ir kai broliai, žygiuodami, priartėjo prie apgultosios pilies, prūsai, nutraukę šturmą, pasileido bėgti. Per šį bėgimą ir pilies šturmą daug prūsų buvo užmušta ir mirtinai sužeista, o Koltė, jų vadas, taip pat krito nuo kardo, ir štai bėgantys pėstininkai susitiko su raitija. To išgąsdinti, susirinko ir raitija, ir pėstininkai ir įsirengė stovyklą ant Sirgunės kranto, o priešais juos įsikūrė broliai su savo kariuomene. Prūsai, matydami, kad mūšio jiems neišvengti, sulaukę akimirkos, kai krikščionys, tarsi pamiršę baimę, liko be patikimos sargybos ir net nubalnojo žirgus, pusę savo kariuomenės slapta perkėlė per upę, ir vieni iš užnugario, kiti iš priekio primetė krikščionims žiauriausią mūšį, ir, krikščionims dar nespėjus pasiruošti pasipriešinti, prie Pogansto kaimo buvo nužudyta 12 brolių ir 500 vyrų. Jie vijosi kitus, bėgančius į miestą, ir po neilgo šturmo jėga paėmė ir visiškai sugriovė miestą, pamedėnų pilį ir brolių priemiestį, visus paėmę į nelaisvę ir išžudę, išskyrus tuos, kurie spėjo pabėgti į brolių pilį. Tuo metu Kristburgo pilyje buvo likę tik trys broliai ir trys tarnai ir vienas pamedėnas, vardu Sirenas, dėl kažkokių jo padarytų nusižengimų sukaustytas grandinėmis. Jis, sulaužęs trinkas, su kardu ir ietimis, kaip bebaimis liūtas, atsistojo ant brolių pilies tilto ir užtvėrė priešui kelią, kol buvo nuleisti vartai. Po to vienas brolis strėle pakirto vieną prūsą, kuriam buvo pavesta saugoti 40 į nelaisvę paimtų ir surištų krikščionių vaikų, ir vaikai, pabėgę į pilį, išsigelbėjo nuo amžinos nelaisvės.
144. APIE DAUGELIO PRŪSŲ ŽŪTĮ
Minėtasis Divonas, vėl įsiutęs prieš krikščionių giminę, surinkęs stiprią kariauną, vėl apiplėšė valsčius prie Kristburgo ir Marienburgo, manydamas, kad dabar, kaip ir anksčiau, viskas turi vykti pagal jo užgaidą. Mat jis jau buvo nužudęs ir paėmęs į nelaisvę tiek brolių ir kitų krikščionių, kad netikėjo, jog išliko kas nors, galintis jam pasipriešinti. Todėl, pasiuntęs į priekį savo kariuomenę su grobiu, jis su saujele žmonių nusekė paskui ją. Bet Kristburgo ir Elbingo broliai su nedidele kariuomene, pasikliaudami Tuo, kurio galia vienas vejasi tūkstantį, o du išvaiko tūkstančių tūkstančius, atėjo prie Hovaro upės. Ten jie vyriškai užpuolė Divoną ir nužudė vieną jo giminaitį, vardu Daborė, ir visus jo žmones. Bet Divonas išsigelbėjo, didžiai sumišęs pabėgęs su saujele žmonių. Taigi broliai, susigrąžinę iš jų atimtą grobį, dėkodami grįžo namo.
145. APIE TAI, KAIP SUNKU BUVO PRISTATYTI MAISTO ATSARGŲ Į KRISTBURGO PILĮ
Kadangi Kristburgo broliai iš visų pusių buvo apsupti priešų jėgos, jie retai be didelės rizikos ir vargo galėdavo pristatyti tai, kas būtina, iš Elbingo. Todėl atsitiko tris kartus, kad, kai visa tai buvo gabenama Sirgunės upe, broliai ir tarnai neteko ir turto, ir gyvybės, dėl to Kristburgo pilyje prasidėjo toks badas, kad, jei nebūtų atskubėjęs Samilė, vienas Pamedės didikas, Tussino tėvas, gyvenęs tarp priešų, bet slapta gerbęs tikėjimą ir brolius, pilis būtų ištuštėjusi. Kai tai sužinojo prūsai, jie, įsiutę, sugriebė minėtąjį Samilę, įpylė jam į burną verdančio vandens ir, nuogą pakepinę ant laužo, taip kad pusgyvis jis vos galėjo kvėpuoti, nusiuntė jį broliams, o jis, ilgai sirgęs, išgyveno. Galiausiai minėtoje pilyje vėl įsigalėjo badas, ir toks, kad broliai iš bado buvo priversti pasakyti ir patarti savo ištikimiesiems pamedėnams, prisidėjusiems prie jų, kad jie išeitų nuo jų į kitas vietas, nepažeidžiant jų teisių ir laisvių, kad galėtų rasti maisto, o ne mirti ten iš bado. Todėl nedaugelis liko, o kiti išėjo. Štai Dievo stebuklas ir aukščiausioji meilė, gailestingai nukreipta į šiuos brolius ir kitus krikščionis ne tik šioje pilyje, bet ir visoje Prūsijos žemėje, kad jie su tokiu nuolankumu ir romumu iškentė tokius beveik nepakeliamus ir visiškai prieštaraujančius žmogaus gyvenimo sąlygoms nepriteklius, jog be liūdesio, bet beveik visada džiaugdamiesi, manė esą rojaus palaimoje.
146. APIE BROLĮ ENGELKONĄ, KRISTBURGO VYRĄ, KURIO GYVENIMAS VERTAS PAGYRIMO
Tuo metu minėtoje Kristburgo pilyje buvo brolis Engelkonas, kilęs iš Vestfalijos, nuostabaus pamaldumo ir susilaikymo vyras, visiškai atsidavęs Dievui. Be kitų dorybių, jis pasižymėjo tuo, kad ant pliko kūno vietoj marškinių nešiojo geležinius šarvinius marškinius, ir taip iki savo mirties sunešiojo keturis tokius šarvinius marškinius, laiko ir rūdžių suėstus.
147. APIE MŪŠĮ PRIE MARIENVERDERIO MIESTO IR JO SUNAIKINIMĄ ANTROJO ATSIMETIMO NUO TIKĖJIMO METU
Ir vis dar neprisisotinę krikščionių kraujo, prūsai vėl ginkluojasi, kad žudytų, plaktų ir kryžiuotų krikščionis, kad taip ant jų kristų visas teisusis kraujas, pralietas Prūsijos žemėje ginant krikščionių tikėjimą. Taigi, susirinkę su milžiniška karių daugybe, antrojo atsimetimo nuo tikėjimo metu jie išžygiavo prieš Marienverderio miestą ir, surengę pasalas tinkamoje vietoje, pasirodė nedideliu būriu. Juos priešiškai užpuolė broliai ir miestiečiai su savo ginklanešiais, vydami juos į lauką, esantį tarp miesto ir malūno, daug nužudydami ir mirtinai sužeisdami, ir kai jie manė, kad visiškai juos sumušė, pasirodė pasaloje tūnoję prūsai ir nužudė visus brolius ir miestiečius, išskyrus nedaugelį, pabėgusį į miestą. Jie priešiškai juos persekiojo ir po neilgo šturmo paėmė miestą, ir dalis žmonių buvo paimta į nelaisvę, kiti – nužudyti, o likusieji pabėgo į pilį ir išsigelbėjo. Taigi, iki pamatų sudeginę miestą, jie pasitraukė su milžinišku grobiu.
148. APIE ANTRĄJĮ MINĖTO MARIENVERDERIO MIESTO SUNAIKINIMĄ
Kai Marienverderio miestą broliai su dideliu vargu ir nepritekliais atstatė, atsitiko, kad prūsai su didele kariuomene, nusiaubę Kulmo žemę, nuėjo prie Belichovo pilies, priklausiusios vienam Pamedės didikui, vardu Jonas, Sargano sūnus, ir stovėjusios prie Osos. Iš šios pilies išėjo brolis Konradas Švabas iš Elbingo su daugeliu ginklanešių ir stojo su jais į riterišką kovą, kurioje daug buvo sužeista iš abiejų pusių. Po to jie priėjo prie Marienverderio miesto ir po ilgo ir žiauraus šturmo vėl sugriovė jį iki pamatų; vieni pabėgo į pilį, kiti išsigelbėjo, pasislėpę viename miesto įtvirtinime, kiti buvo paimti į nelaisvę arba nužudyti. Per šiuos du prūsų mūšius jie padarė didelę žalą šventųjų atvaizdams, bažnytiniams drabužiams ir kitiems Dievo tarnystei skirtiems daiktams bei bažnyčios šventenybėms.
149. APIE ŠTARKENBERGO PILIES STATYBĄ IR DAUGELIO KRIKŠČIONIŲ ŽŪTĮ
Tuo metu brolis Anas, Vokiečių namų ordino didysis magistras, įsakė Prūsijos magistrui ir broliams pastatyti pilį Kulmo ir Pamedės diecezijų ribose prie Osos, o pats ketino dosniai aprūpinti pilies gyventojus viskuo, kas būtina. Jai statyti magistras sušaukė daug žmonių, ir kai kiekvienas ten buvo užsiėmęs jam pavestu darbu, netikėtai atėjo prūsų kariuomenė ir išžudė visą tą žmonių daugybę. Bet praėjo daug laiko, ir magistras vėl sušaukė žmones ir tada Dievo malone užbaigė minėtos pilies statybą, pavadinęs ją Štarkenbergu 369, o tai išvertus į lotynų kalbą reiškia „tvirtas kalnas“, ir paskyrė jai saugoti daug brolių ir ginklanešių.
150. APIE ŠTARKENBERGO PILIES PAĖMIMĄ IR DAUGELIO BROLIŲ BEI KRIKŠČIONIŲ ŽŪTĮ
Prūsai, išgirdę apie minėtos pilies statybą, pasipiktino ir su stipria kariuomene ją apgulė. Bet brolis Konradas fon Blindenburgas, išėjęs su jais į mūšį, gavo penkias žaizdas, panašias į penkias Kristaus žaizdas, ir buvo nužudytas, ko ne kartą su ašaromis meldė Dievo. Tada prūsai, iš visų pusių apsupę pilį, pradėjo šturmą. Broliai, savo ruožtu priešindamiesi, daug jų nužudė ir mirtinai sužeidė strėlėmis. Tačiau prūsai, įsiutę, visi verčiau rinkosi mirti, nei nieko nepešę nutraukti apgultį, ir, priėję arčiau, kai daug žuvo iš abiejų pusių, paėmė minėtą pilį ir, nužudę brolius su visais jos gyventojais, pačią pilį pavertė dulkėmis. Po daugelio metų minėta pilis buvo perkelta už Osos į Kulmo vyskupiją ir stovi ten iki šiol.
151. APIE ŠPITENBERGO PILIES NUSIAUBIMĄ ANTROJO ATSIMETIMO NUO TIKĖJIMO METU
Pamedės žemėje buvo viena pilis, vadinama Špitenbergu, kurioje gyveno broliai. Bet kadangi antrojo atsimetimo nuo tikėjimo metu juos tiek kartų trikdė prūsai, o jie niekaip negalėjo jiems pasipriešinti dėl būtiniausių dalykų stokos, tai, sudeginę pilį, jie pasitraukė su savo ginklanešiais, ir taip ji iki šiol tebestovi apleista.
152. APIE KULMO ŽEMĖS KARĄ ANTROJO ATSIMETIMO NUO TIKĖJIMO METU IR PIRMIAUSIA APIE BROLĮ HEIDENREICHĄ, KULMO VYSKUPĄ
Brolis Heidenreichas iš Pamokslininkų ordino antrojo atsimetimo nuo tikėjimo metu buvo Kulmo vyskupas. Apie jį patikimai pasakojama, kad Švenčiausioji Mergelė Marija pasirodė vienam vargšui ir davė jam laišką minėtajam vyskupui; vyskupas, skaitydamas tą laišką, pamatė, kad jame aprašytas visas jo gyvenimas ir dar pasakyta, kad krikščionys Prūsijos žemėje nuo šiol turės iškęsti nemažai nelaimių ir priespaudos iš prūsų.
153. APIE KULMSEE MIESTO APGULTĮ
Po to atėjo prūsų kariuomenė ir apgulė Kulmsee miestą. To sunerimęs, vyskupas pasikvietė didikus ir feodatarijus, įpareigodamas juos nuodėmėms išpirkti, kad jie nueitų ir kuo kruopščiausiai išžvalgytų kariuomenės dydį ir jėgą. Kelyje jie sutiko keletą prūsų, su kuriais stojo į kovą, ir vieną iš jų, labai aukštą vyrą, daugiau nei per galvą aukštesnį už visus kitus, sužeidė ir pusgyvį parsivedė į miestą. Labai sunerimęs, kad jis paimtas į nelaisvę, prūsų vadas pažadėjo nutraukti apgultį ir nepadaryti žalos nė vienam krikščioniui, jei jam bus grąžintas tas minėtasis sužeistas vyras, ir tai abi pusės įvykdė.
154. APIE DAUGELIO KULMSEE MIESTIEČIŲ ŽŪTĮ
Pjūties metu atėjo prūsų kariuomenė ir 13 dienų slėpėsi miške prie vietos, vadinamos Fogelzangu, bet taip, kad kasdien nedideli būriai pasirodydavo lauke ir nuvydavo miestiečius nuo pjūties. Galiausiai, kadangi javai buvo prinokę ir nebegalėjo ilgiau stovėti be žalos derliui, miestiečiai, manydami, kad kariuomenė pasitraukė, visi išėjo į pjūtį. Tai pamatę, prūsai, stipriu ir baisiu smūgiu juos užgriuvę, išžudė vyrus, o moteris ir vaikus išsivedė į amžiną nelaisvę.
155. APIE REDENO BROLIŲ MŪŠĮ IR ŠIO MIESTO SUNAIKINIMĄ
Niekas negali išsamiai aprašyti ar papasakoti, kiek Redeno broliai ir miestiečiai antrojo atsimetimo nuo tikėjimo metu iškentė nuo prūsų, gindami krikščionių tikėjimą, nes per šią vietą beveik nuolat buvo jų išėjimas ir įėjimas į Kulmo žemę. Sakoma, kad Redeno miestas buvo du kartus paimtas mūšiu ir visi iki vieno jame buvę žmonės buvo paimti į nelaisvę ir nužudyti.
156. APIE KELETO PAGONIŲ ŽŪTĮ
Vienas brolis iš Redeno ir Martynas iš Golino, jodami giria ir dairydamiesi, ar netyčia kas nors jiems nepasitaikys, ėmė klysti ir, pasiklydę, sutiko tris prūsus, iš kurių du nužudė, o trečio pasigailėjo, kad jis vestų juos tiesiu keliu, bet jis nuvedė juos į priešų žemę. Kai jie pamatė jo apgaulę, jį nužudė, ir kai jie skubiai traukėsi, juos sugriebė ir surišo penki prūsų raiteliai, vijęsi juos, ir paliko saugoti dviem žmonėms. O kiti trys prūsai puolė vytis nušuoliavusio to brolio žirgo. Po to, kai tie du norėjo apnuogintu kardu nukirsti galvą surištam Martynui, jis paprašė juos pirmiau nuvilkti nuo jo drabužius, kad jie nesusiteptų krauju. Kai jie, sutikę, atrišo Martynui rankas, jis, išplėšęs iš jų kardą, abu nužudė, o kai tas brolis išsivadavo iš pančių, jie abu stojo prieš kitus tris ir nužudė ir juos, o paskui, nebeklysdami, grįžo į Redeno pilį.
157. VĖL APIE MARTYNĄ IŠ GOLINO IR JO NUOSTABŲ MŪŠĮ
Tuo pačiu metu 20 prūsų niokojo Lenkiją. Redeno brolių įsakymu minėtasis Martynas iš Golino puolė jų vytis su 17 bendražygių. Tie prūsai, grįždami iš Lenkijos, rado Martyno sargybinius miegančius ir, vieną nužudę, kitą, kai šis jiems pasakė bendražygių skaičių ir jų buvimo vietą, pririšo prie medžio. Po to jie juos užpuolė; Martynas ir jo bendražygiai savo ruožtu vyriškai gynėsi, daug iš abiejų pusių buvo sunkiai sužeista. Kai tai pamatė vienas Martyno bendražygis, kuris, nusirengęs, buvo perplaukęs netolimą upę vėžių gaudyti, jis, sugrįžęs, pagriebė vieno užmuštojo kardą ir skydą ir nuogas stojo į mūšį. Jie jį baisiai sukapojo ir sužeidė, taip kad daugelyje vietų dideli mėsos gabalai kabojo nuo jo kūno. Toks atšiaurus buvo mūšis tarp jų, kad, pavargę, abiejų pusių geranorišku sutarimu, jie tris kartus ilsėjosi ir tiek pat kartų, sukaupę jėgas, pradėdavo naują kovą. Galiausiai, kai jau buvo žuvę visi krikščionys ir prūsai, tas sargybinis, kurį buvo pririšę prie medžio, išsivadavęs iš pančių, atėjo į mūšio vietą ir rado tik pusgyvį Martyną; paguldęs jį į vežimą, jis parvežė jį į Redeną kartu su prūsų žirgais, ginklais ir kitu turtu.
158. APIE BROLIŲ MŪŠĮ VARTENBERGO PILYJE IR DAUGELIO KRIKŠČIONIŲ ŽŪTĮ
Kulmo žemėje, ant vieno kalno, vadinamo Vartenbergu, ežero viduryje, buvo viena pilis, gavusi savo vardą nuo to kalno, kurioje gyveno broliai su daugeliu ginklanešių. Ir atėjo kartą sekmadienis, kai kaimyninių kaimų žmonės linksminosi ir šoko; netikėtai pasirodė kažkokia kariuomenė iš Sūduvos ir išžudė visus tuos žmones, o moteris ir vaikus išsivedė su savimi.
159. APIE VARTENBERGO PILIES PAĖMIMĄ
Kad ir kiek kartų ir kad ir kokiu skaičiumi tie pagonys liedavo krikščionių kraują, jie vis dėlto nesiliovė persekioti. Mat jie dėjo visas pastangas, kad juos visiškai sunaikintų. Todėl sūduviai, vėl surinkę didžiausią kariauną, nuėjo prie Vartenbergo pilies ir po daugelio grėsmingų šturmų (o broliai jiems kiek išgalėdami priešinosi) galiausiai sugriovė ją iki pamatų, sudeginę ir nužudę visus brolius su visa palyda, ir štai minėta pilis iki šiol tebestovi apleista.
160. APIE BIRGELAU PILIES SUNAIKINIMĄ 375
Treniota, Lietuvos karaliaus sūnus, prisijungęs daugelį kitų karių pagonių, surinko mūšiui beveik 30 tūkstančių vyrų ir, priartėjęs prie Prūsijos žemės, padalijo savo kariuomenę į tris būrius, iš kurių vieną pasiuntė į Mazoviją, kitą – į Pamedę, ir abi žemes nusiaubė ugnimi ir kardu. Likusieji įsiveržė į Kulmo žemę ir, be kito blogio, kurį ten padarė, paėmė Birgelau pilį, pagrobę gyvulius ir visą turtą brolių ir tų, kurie buvo pabėgę į minėtą pilį. Broliai ir kiti žmonės išsigelbėjo, pasislėpę viename bokšte.
161. APIE VISOS KULMO ŽEMĖS KARĄ ANTROJO ATSIMETIMO NUO TIKĖJIMO METU. APIE DAUGELIO KRIKŠČIONIŲ ŽŪTĮ
Kai brolis Heidenreichas, Kulmo vyskupas, šventino Torunės ligonių špitolės koplyčią, esančią už miesto sienų, prūsai, sužinoję žinią apie jos šventinimą, surinkę kariuomenę, užpuolė žmones, grįžtančius po šventinimo, ir, nužudę vyrus, išsivedė į nelaisvę paimtas moteris ir vaikus.
162. APIE TORUNĖS ŠPITOLĖS SUDEGINIMĄ, KULMO MIESTO ŠTURMĄ IR LUBAVOS PILIES BEI MIESTO SUNAIKINIMĄ
Tuo pačiu metu sūduviai su didžiausia kariuomene, kokios niekada nebuvo matyta Prūsijoje, įžengė į Lubavos žemę ir iki pamatų sugriovė to paties vardo pilį ir miestą. Paskui, prie Straisbergo pilies įžengę į Kulmo žemę ir padaliję kariuomenę, jie pirmiausia užėmė daug pilių, kad žudytų ir imtų į nelaisvę į jas subėgančius žmones. Po to jie atėjo prie Torunės ir sudegino špitolę ir viską, kas buvo už sienų ir ką galėjo apimti ugnis. Galiausiai, atėję prie Kulmsee miesto, jie dieną ir naktį galingiausiais smūgiais jį šturmavo, tačiau veltui, nes miestiečiai savo ruožtu vyriškai gynėsi. Ir štai po keturių dienų minėtos žemės niokojimo jie pasitraukė su milžinišku karo grobiu: žmonėmis, žirgais, gyvuliais ir kitkuo. Vienas stiprus vyras iš Sūduvos iš tos kariuomenės vijosi moterį krikščionę, kuri tuo metu bėgo prie ežero, ir kai jis norėjo ją nužudyti, ji, pamiršusi savo lyties silpnumą, vyriškai pasipriešino. Jis, dėl to įsiutęs, dantimis nukando jai nykštį; ji savo ruožtu, įtūžusi, užkimšusi jam molio į burną ir ausis, uždusino jį mirtinai.
163. APIE DAUGELIO PRŪSŲ ŽŪTĮ
Netrukus po to prūsų kariuomenė, įsiveržusi į Kulmo žemę, nusiaubė ją ugnimi ir kardu ir didelėmis krikščionių skerdynėmis. Galiausiai jie atėjo prie Kulmsee miesto, kur juos visiškai apsiginklavę pasitiko miestiečiai ir, stoję į mūšį, nužudė jų vadą ir daug kitų žmonių, ir taip buvo išgelbėta visa jų paimta į nelaisvę krikščionių liaudis.
164. APIE KULMO ŽEMĖS NUSIAUBIMĄ IR KELETO BROLIŲ BEI GINKLANEŠIŲ ŽŪTĮ
Po to Skomantas su sūduviais, įžengęs į Kulmo žemę, padalijo savo kariuomenę į dvi dalis, iš kurių viena išžygiavo prieš Torunę, kita – prieš Kulmsee miestą, žudydamos, grobdamos ir degindamos viską, kas tik pasitaikė kelyje. Bet vakarop jos susitiko prie Birgelau pilies ir ten įsirengė stovyklą. Tą pačią naktį minėtos pilies broliai išėjo su savo ginklanešiais ir, sujudinę miegančią kariuomenę, daug nužudė ir mirtinai sužeidė; kilo didelis klyksmas, kurį išgirdę minėtos kariuomenės naktinę sargybą ėję kariai atskubėjo jau su ginklais ir nužudė du brolius su pusbroliu ir daug ginklanešių.
165. APIE ŠĖNZĖS PILIES 383 ŠTURMĄ IR BARTŲ VADO DIVONO ŽŪTĮ
Galiausiai Divonas, bartų vadas, su 800 karių apgulė Šėnzės pilį ir prisiekė savo dievų galia, kad, jei jie tuoj pat neatiduos jam pilies, jis tiek brolius, tiek ginklanešius pakars prie pilies vartų. Šioje pilyje buvo tik trys broliai ir saujelė ginklanešių; tiems ginklanešiams broliai užvilko savo apsiaustus ir uždėjo skydus, kad išgąsdintų apgulėjus, idant atrodytų, jog brolių daug. Po to, kai iš kiekvienos pusės buvo parengta viskas, ko reikia pilims šturmuoti, jie pradėjo šturmą, ir kai daug priešų buvo sužeista ir nužudyta, brolis Arnoldas Kropas šūviu iš balistos peršovė minėtajam Divonui gerklę. Kai jis mirė, kiti pasitraukė nieko nepešę. Su šiuo piktžodžiautoju Divonu atsitiko tas pat, kas ir su Heliodoru, kuris, susiruošęs apiplėšti iždą Viešpaties šventykloje, Dievo ištiktas, krito ant žemės kaip negyvas, ir jį, įėjusį su didele palyda ir asmens sargybiniais, kaip bejėgį išnešė ant neštuvų.
166. APIE DVIEJŲ KELETO KULMO ŽEMĖS FEODATARIJŲ PILIŲ, BŪTENT CHEMSOTO IR DAR VIENOS, PAĖMIMĄ
Vėliau Skomantas, sūduvių vadas, su milžiniška sūduvių ir rusėnų kariuomene per 9 dienas nusiaubė Kulmo žemę ugnimi ir kardu. Per tas 9 dienas, kai kariuomenė ėmė artėti prie Kulmsee miesto, vienas riteris iš Lenkijos, vardu Nineritzas, įėjo į minėtąjį miestą, kurį tas riteris buvo pažadėjęs atiduoti į minėtojo Skomanto rankas. Todėl, kai miestiečiai, pamatę priešus, užlipo ant sienų, tą patį padarė ir jis ir kaip išdavikas davė jiems ženklą: kartą ir kitą jis papūtė savo ragą. Tai išgirdę, išsigandę miestiečiai sugriebė minėtąjį riterį ir, įsitikinę, kad jis ketino juos išduoti, pakorė jį ir jo sūnų su vienu tarnu prie miesto vartų. Skomantas, matydamas, kad jį apgavo, išžygiavo prieš Chemsoto pilį, galingu puolimu ją paėmė ir nužudė 40 vyrų, paskirtų jai saugoti. Paskui jis galingu smūgiu užgriuvo kito feodatarijaus riterio pilį, vadinamą Cipeliu, ir kai visi ten buvusieji buvo nužudyti ir paimti į nelaisvę, abi pilys buvo paverstos pelenais.
167. APIE PRŪSŲ, MOKANČIŲ TEUTONŲ KALBĄ, KLASTĄ
Herkus Mantas, notangų vadas, ir daug kitų prūsų, kurie nuo vaikystės buvo auklėjami pas brolius, šio persekiojimo metu padarė daug blogio krikščionių liaudžiai, nes labai dažnai atsitikdavo taip, kad, kai pagonių kariuomenė eidavo per brolių kraštus, krikščionių liaudis, negalėjusi pabėgti į pilį, slėpdavosi miškuose, gervuogynuose ir pelkėse. Tai sužinojęs, minėtasis Herkus, surinkęs daug ginklanešių, ateidavo į tas vietas, kurios jam dėl to atrodė įtartinos, ir, pridengdamas klastą taikiais žodžiais, sakydavo teutoniškai: „Jei kas čia yra, teišeina be baimės, nes pagonių kariuomenė jau pasitraukė.“ Kai jie, patikėję jo žodžiais, išeidavo, jis, užpuolęs juos su savo žmonėmis, visus paimdavo į nelaisvę arba nužudydavo.
168. APIE ELBINGO BROLIŲ IR MIESTIEČIŲ MŪŠĮ ANTROJO ATSIMETIMO NUO TIKĖJIMO METU IR APIE KAI KURIUOS PAGUDĖS KRIKŠČIONIS, PRISIDĖJUSIUS PRIE BROLIŲ
Kai prasidėjo antrojo atsimetimo nuo tikėjimo persekiojimai, kai kurie Pagudės didikai, nors ir nedaugelis, nebūdami nedėkingi už geradarybes, kurias jiems suteikė magistras ir broliai, palikę tėvų paveldą, su visa šeimyna ir namiškiais atėjo į Elbingą ir tapo ištikimais brolių šalininkais.
169. APIE VEKLICO PILIES IR DAR VIENO ĮTVIRTINIMO SUNAIKINIMĄ
Pagudėnai su sūduviais ir kitais Prūsijos pagonimis, surinkę stiprią kariauną, antrojo atsimetimo nuo tikėjimo pradžioje perėjo per visą Pagudę ir Pamedę ir, kiek tik ten sutiko krikščionių, visus žudė, moteris ir vaikus imdami į nelaisvę. Paskui, eidami toliau, jie šturmavo Elbingo pilį ir taip siautėjo, kad neabejotinai būtų paėmę priemiestį, jei vienas vyras, vardu Virtelis, nebūtų pervėręs ietimi jų vado. Jam žuvus, jie sumišę atsitraukė prie vieno įtvirtinimo, esančio tarp Rogovo ir Vesekos upių, toje vietoje, kur Veseka įteka į Druzino ežerą, ir po neilgo šturmo jį sudegino, visus paėmę į nelaisvę ir išžudę, išskyrus tuos, kurie išsigelbėjo, laivais persikėlę per Druziną. Po to, pamatę, kad visi jiems be prieštaravimų paklūsta, atėjo prie Veklico pilies, stovinčios prie Rogovo upės, ir po ilgo ir sunkaus šturmo bei vyriško apgultųjų gynimosi galiausiai pavertė ją pelenais, visus paėmę į nelaisvę arba nužudę.
170. APIE LIEFARDO MALŪNO PAĖMIMĄ IR DAUGELIO ELBINGO MIESTIEČIŲ ŽŪTĮ
Kristaus gimimo 1273 metais, kai sembai, notangai, bartai ir varmiai, karo ir nuostolių išsekinti, jau buvo paklusę tikėjimui ir broliams, pagudėnai, vis dar atkakliai priešindamiesi, surinkę savo kariuomenę prie Elbingo, įsikūrė viename miške, iš kurio išjodami nedideli raitelių būriai pasirodydavo prie Elbingo miesto; vydami juos, Elbingo miestiečiai, nuolat laikę ginklus parengtus, kai kuriuos nužudė. Bet kai miestiečiai, juos vydamiesi, per toli nutolo nuo miesto, pasalose buvę pagudėnai išėjo ir užėmė į miestą vedantį kelią. Po to miestiečiai, bijodami, kad lauke nepajėgs pasipriešinti tokiai karių daugybei, užlipo į Liefardo malūną, įtvirtintą tarsi pilis. Taigi atskubėję pagudėnai įnirtingai šturmavo minėtą malūną. Bet kadangi miestiečiai, tuo metu dar ne itin pavargę, ryžtingai gynėsi ir daug buvo sužeista iš kiekvienos pusės, jie netrukus, nutraukę kovą, aprimo. Kai pagudėnai susiruošė antrą kartą stoti į mūšį, jie kreipėsi į krikščionis, kad šie atiduotų jiems pilį ir pasiduotų patys, antraip jie visus išžudys ir sunaikins. Galiausiai jie susitarė su ta sąlyga, kad miestiečiai atiduos jiems 25 geriausius iš savo tarpo, kad tokiu būdu kiti būtų išgelbėti. Po to pagudėnai, sulaužę taikos sutartį, vėl pradėjo šturmą, ir kadangi miestiečiams jau nebuvo kuo gintis, jie, sukūrę ugnį, padegė pilį; kai vieni, tai matydami, mėgino gelbėtis iš ugnies, buvo nužudyti, kiti, šokdami iš ugnies, kliuvo ant prūsų iškeltų iečių, kiti sudegė. Tiek ten buvo pralieta krikščionių kraujo, kad artimiausia upė, netekusi natūralios spalvos, atrodė kruvina. Daug patikimų žmonių pasakoja (ir tuo reikia besąlygiškai tikėti), kad, kai tai vyko, kai kurie, stovėję ant Elbingo miesto sienų, savo akimis matė, kaip atsivėrė dangus ir angelai kėlė nužudytųjų sielas.
171. APIE PAGUDĖNŲ PAJUNGIMĄ, DIDŽIAUSIAS JŲ SKERDYNES IR TAIKĄ, SUGRĄŽINTĄ KRIKŠČIONIMS
Taigi magistras ir broliai, sunerimę dėl tokio liūdno įvykio, kad atkeršytų už nužudytųjų pažeminimą, surinko visą savo kariuomenės galią ir, įžengę į Pagudės žemę, niokodami ją ugnimi ir kardu nuo vieno krašto iki kito, išžudė vyrus, o į nelaisvę paimtas moteris ir vaikus išsivedė. Be to, jie paėmė ir Heilsbergo pilį, tuo metu buvusią pagudėnų rankose, visus paėmę į nelaisvę arba nužudę, ir nuo to laiko Prūsijos žemė nurimo taikoje.
172. APIE NUOLATINĮ PRIEŠŲ PUOLIMĄ IR ĮVAIRIAS PRŪSIJOS KRIKŠČIONIŲ KANČIAS ANTROJO ATSIMETIMO NUO TIKĖJIMO METU
Tiek vargų, tiek nepriteklių ir tiek nerimo iškentė broliai ir kiti krikščionys per šį persekiojimą, trukusį daugiau nei 15 metų, nuo priešų visuose miestuose, pilyse ir kitose vietose, ir atsilaikė tik tikėjimo Dievu dėka, kad nė vienas dabar gyvenantis žmogus negali to išsamiai išdėstyti. Vargu ar pasitaikydavo tokia valanda, kai jie galėdavo sotiai pavalgyti duonos, kartą kitą ar daugiau neišpuolę į mūšį atremti priešų. Iš tiesų išsipildė jiems tai, kas sakoma apie žydus, norėjusius atstatyti šventąjį Jeruzalės miestą, priešindamiesi pagonių pasipriešinimui: pusė jų dirbo darbą, o kita pusė laikė ietis nuo aušros iki žvaigždžių pasirodymo; viena ranka jie dirbo darbą, o kita laikė kardą. Bet šie Dievo tarnai, kaip moko apaštalas, visuose savo varguose, stygiuje, sunkiose aplinkybėse, po smūgiais, kalėjimuose, tremtyse, darbuose, budėjimuose, pasninkuose gyveno ties gyvenimo ir mirties riba didžioje kantrybėje; tarsi liūdintys, vis dėlto jie visada džiaugėsi. Todėl prašau tų, kuriems teks skaityti šią knygą, nebijoti negandų ir suprasti, kad šios kančios skirtos ne pražūčiai, o mūsų giminės pamokymui. Nes tai, kad nedorėliams neduodama daug laiko, bet jie greitai baudžiami, yra didelės malonės ženklas. Nes ne taip, kaip su kitomis tautomis, kurioms Viešpats kantriai laukia, kad nubaustų jas, kai jos pasieks nuodėmių pilnatvę, ne taip Jis nusprendė apie mus, kad nubaustų mus vėliau, kai jau pasieksime nuodėmių galą. Jis niekada neatitraukia nuo mūsų savo gailestingumo ir, bausdamas nelaimėmis, nepalieka savo tautos.
173. APIE ANTRĄJĮ BARŠTYNO PILIES SUNAIKINIMĄ
Sūduviai, išgirdę, kad bartai, varmiai ir kiti prūsai vėl paklusno tikėjimui ir broliams, pasipiktino ir, susirinkę, su milžiniška kariuomene netikėtai apgulė Barštyno pilį, kurią, broliams išėjus, bartai buvo pasilikę sau, sugriovė ją ir pavertė pelenais, visus paėmę į nelaisvę arba nužudę.
174. APIE BESELEDOS PILIES APGULTĮ IR DVIEJŲ TŪKSTANČIŲ SŪDUVIŲ ŽŪTĮ
Kitais metais sūduviai, nadruviai ir skalviai, atėję su milžiniška kariuomene, apgulė Beseledos pilį, esančią miške, vadinamame Kertene, prie Barštyno, žiauriausiai ją šturmuodami. Kai tai pamatė Nameda, Posdraupoto motina iš Monteminų giminės, ji tarė savo sūnums: „Sau ant nelaimės pagimdžiau jus. Kodėl nenorite apginti savo gyvybės ir savo tautos nuo priešų?“ Šių jos žodžių paveikti, sūnūs ir kiti pilies gyventojai išėjo į mūšį ir nukovė daugiau kaip du tūkstančius pagonių kariuomenės vyrų. Po to broliai atstatė Barštyno pilį ir gyvena ten iki šiol.
175. APIE KARĄ SU NADRUVIAIS IR DAUGELIO TOS ŽEMĖS GYVENTOJŲ KRIKŠTĄ
Kristaus gimimo 1274 metais, kai pagudėnai, varmiai, notangai, bartai ir sembai sugrįžo į vienintelę šventąją motiną Bažnyčią ir, kaip dera, davė įkaitų, kad ateityje nesiimtų nieko neteisėto, bet nuolankiai paklustų tikėjimui ir brolių valdžiai, magistras ir broliai, uoliai siekdami išplėsti krikščionybės ribas, apsiginklavo prieš nadruvių gentį. Mat po to, kai Tirskas, Maudelo tėvas, Vilovo kaštelionas, apie kurį buvo kalbėta aukščiau, su visais prie jo prisidėjusiais paklusno tikėjimui ir broliams, daug galingų ir kilmingų žmonių iš Nadruvos ilgainiui atėjo pas brolius su visa savo šeimyna ir, atgimę krikšto versmėje, palikę stabus, tarnavo gyvajam Dievui Jėzui Kristui.
176. APIE DVIEJŲ NADRUVOS ŽEMĖS PILIŲ RETOVO SRITYJE PAĖMIMĄ
Brolis Konradas fon Tirbergas, magistras, atsižvelgdamas į šių nadruvių protingumą ir ištikimybę ir į tai, kad dėl jų pasitraukimo Nadruvos žemė būtų labai susilpnėjusi, pasiuntė brolį Dytrichą, Sembos žemės fogtą, ir kariuomenę su jais į minėtąją Nadruvos žemę. Jie, įžengę, nusiaubė Retovo valsčių ugnimi ir kardu ir, eidami toliau, prie dviejų minėto valsčiaus pilių, po ilgo tarp jų įsiliepsnojusio mūšio, galiausiai Dievo padedami paėmė jas abi ir, daug žmonių nužudę ir paėmę į nelaisvę, jas kartu su jų priemiesčiais atidavė gaisro liepsnoms; ir jie pagrobė tiek grobio – žirgų, gyvulių ir kito turto, – kad vos galėjo viską išsigabenti.
177. APIE OTOLICHIJOS PILIES PAĖMIMĄ
Netrukus po to tas pats brolis Dytrichas, fogtas, magistro įsakymu, kartu su daugeliu brolių ir 40 raitelių, su daugybe laivais plaukiančių pėstininkų, atėjo į Nadruvos valsčių, vadinamą Katovu, ir, išdėstę lankininkus tinkamose vietose ir pristatę prie sienų kopėčias, pradėjo Otolichijos pilies šturmą. Bet kadangi pilies gyventojai buvo girdėję, kad broliai anksčiau tokiu galingu puolimu paėmė dvi kitas pilis, tai neviltyje ir baimėje negalėjo ilgai priešintis, ir po neilgo šturmo, per kurį daug pilies gynėjų buvo mirtinai sužeista, o kiti žuvo, broliai staigiai įsiveržė į pilį ir, nužudę vyrus ir paėmę į nelaisvę moteris ir vaikus, sudegino ją iki pamatų.
178. APIE KAMENISVIKĖS PILIES PAĖMIMĄ
Paskui magistras su didele kariuomene perėjo per Nadruvos žemę su ugnimi ir kardu, ir kai atėjo prie Kamenisvikės pilies, stovinčios prie Arsos upės, kaip dera išdėstęs visa, kas būtina šturmui, jis užpuolė pilį, ir iš abiejų pusių daug buvo sužeista, nes minėtojoje pilyje buvo 200 drąsių karių. Galiausiai po ilgo ir labai sunkaus mūšio broliai staigiai į ją įsiveržė ir, nužudę visus minėtuosius vyrus, paėmę į nelaisvę moteris ir vaikus ir pagrobę milžinišką grobį, pačią pilį visiškai sudegino.
179. APIE NADRUVOS ŽEMĖS NUSIAUBIMĄ
Šlovingai prieš šią Nadruvos žemę buvo vedama daug mūšių, kurie šioje knygoje neaprašyti, nes būtų pernelyg ilga pasakoti apie kiekvieną atskirai. Todėl nadruviai, nors iki tol turėjo didelę karinę galią ir daug įtvirtinimų, palikę bet kokį laukinumą, paklusno tikėjimui ir broliams, išskyrus nedaugelį, kurie pasitraukė į Lietuvos žemę; taigi minėtoji Nadruvos žemė iki pat šios dienos tebėra apleista.
180. APIE KARĄ SU SKALVIAIS. APIE KARO PRIELAIDAS
Kai Dievo malone nadruviai buvo nukariauti, broliai nukreipė kariuomenes kovoti su skalviais, manydami, kad nieko nepadarė, jei dar kas nors liko padaryti; ir atkreipk dėmesį, kad visa tai, kas toliau, buvo nuveikta karo su nadruviais metu, nes į Skalvą buvo galima patekti vandeniu, o nadruviai, gyvenantys toli nuo Nemuno upės, negalėjo tam sutrukdyti.
181. APIE ILGĄ VIENOS PILIES APGULTĮ IR APIE VIENĄ NUOSTABŲ DALYKĄ
Skalviai turėjo vieną pilį prie Ragainės, ant vieno kalno, kurią rusėnai su milžiniška kariuomene gulė devynerius metus prieš Vokiečių namų brolių įsiveržimą į Prūsijos žemę. Galiausiai rusėnai, karo ir nuostolių išvarginti, paklausė apgultųjų, kokiu maistu jie laikosi. Tie atsakė, kad žuvimi. Mat pilies viduryje jie turėjo tvenkinį, 20 žingsnių ilgio ir beveik tiek pat pločio, tada knibždantį žuvų, kurių užteko visiems apgultiesiems išmaitinti. Štai stebuklas: kai skalviai buvo pagonys, jis knibždėjo žuvų; o dabar, kai jie tapo krikščionimis, jame gyvena varlės; ir nėra minėtame tvenkinyje tiek vandens, kad jame galėtų veistis žuvys. Kodėl taip yra, nežinau; žino Dievas, kurio sprendimai nesuvokiami, o keliai neištiriami.
182. APIE RAGAINĖS PILIES PAĖMIMĄ
Brolis Dytrichas, Sembos fogtas, magistro įsakymu vesdamasis daug brolių ir tūkstantį vyrų, visus išmanančius įtvirtinimų šturmą, laivais atvyko į skalvių žemę, esančią abiejuose Nemuno krantuose, ir, staiga priartėjęs prie pilies, tuomet stovėjusios toje vietoje, kur dabar yra Ragainės pilis, pradėjo ją šturmuoti. Kai kurie stengėsi užsiropšti pristatytomis prie sienų kopėčiomis. Bet kai skalviai savo ruožtu ruošėsi išeiti, brolių lankininkai strėlių lietumi juos atmušė. Taigi, kai jie staigiai įsiveržė – vieni per sienas, kiti per pilies vartus, – visą tą pagonių daugybę, kurių pilyje buvo daugiau nei žmonių brolių kariuomenėje, jie išžudė kardu, o moteris ir vaikus su milžinišku kitu grobiu pasiėmė su savimi. Po to jie sudegino pilį ir jos priemiestį bei kitus netoliese buvusius statinius.
183. APIE RAMIGĖS PILIES PAĖMIMĄ
Sunkų ir beveik žmogaus prigimčiai nepakeliamą dalyką ryžtasi imtis žmogus, pasikliaujantis Viešpačiu, kai iš tam tikrų ženklų ir akivaizdžių požymių jis jaučia, kad Dievas jam maloningas. Todėl minėtasis brolis Dytrichas, atėjęs su savo kariuomene į priešingą Nemuno krantą, lygiai taip pat šturmavo Ramigės pilį, ir nors per minėtą šturmą kai kurie jo žmonės buvo sužeisti ir nužudyti, vis dėlto tą pačią dieną jis staigiai ją paėmė ir sugriovė, dalį žmonių paėmęs į nelaisvę, o kitus nužudęs.
184. APIE LABGUVOS PILIES SUNAIKINIMĄ
Kai tai pasiekė skalvių ausis, sudrebėjo jų kaulai, ir susirinkę tautos seniūnai visi kartu sprendė, kaip jiems atkeršyti. Ir jie vieningai išrinko 400 rinktinių karių, kurie, laivais atplaukę prie brolių Labguvos pilies, staiga auštant, kai žmonės dar ilsėjosi savo guoliuose, ją paėmė, nužudę joje visus iki vieno vyriškosios lyties asmenis, bet pasigailėję moterų ir vaikų, kuriuos, pirmiau sudeginę pilį, su dideliu grobiu išsivedė su savimi.
185. APIE SKALVOS ŽEMĖS NUSIAUBIMĄ
Bet kadangi atleidimo lengvumas skatino nusižengti, reikėjo griežtai nubausti skalvius už tokio nusižengimo padarymą, kad ateityje jiems nebūtų noro to kartoti. Taigi magistras ir broliai surinko stiprią kariuomenę kaltininkams nubausti; kai jie atėjo į Skalvos žemę, perėjo per ją su ugnimi ir kardu nuo vieno krašto iki kito toje dalyje, kuri ribojasi su Prūsijos žeme, ir, išžudę daug žmonių, išsivedė surištas moteris ir vaikus. Tuo tarpu Stinegota, skalvių vadas, su didele kariuomene juos vijosi; tai pastebėję, magistras ir broliai, nepastebimai surengę pasalas, užpuolė ateinančią skalvių kariuomenę ir daug jų nužudė, o kitus privertė bėgti.
186. APIE VIENĄ IŠDAVYSTĘ, ĮVYKDYTĄ PRIEŠ BROLIUS
Buvo vienas galingas vyras, skalvis, vardu Sareka, kaštelionas Sarekos pilyje, pavadintoje jo vardu, toje Skalvos dalyje, kuri ribojasi su Lietuvos žeme. Jis, neturėdamas kariaunos, kuri galėtų suduoti smūgį broliams, sumanęs klastingą išdavystę, susiruošė, apsimetęs geranorišku, juos apgauti. Mat jis pasiuntė savo pasiuntinius pas Memelburgo komtūrą, nuolankiai ir atsidavusiai prašydamas jį, kad šis ateitų su savo ginklanešiais ir tuoj pat išsivestų jį, ketinantį su visa šeimyna ir namiškiais, palikus stabmeldystę, priimti krikšto malonę, nes tik stipria ranka jį galima išvesti iš pagonių rankų. Komtūras, išklausęs šią pasiuntinystę, nudžiugo didžiu džiaugsmu ir, nors negalėjo būti visiškai tikras dėl šio dalyko, vis dėlto, tikėdamasis naudos tiek sielų, panoro Dievo vardu imtis pavojingo ir rizikingo darbo. Taigi jis išžygiavo kartu su keletu brolių ir ginklanešių, ir kelyje jį sutiko vienas žmogus, kuris įspėjo jį apie šią išdavystę, tvirtindamas, kad minėtasis Sareka su daugeliu kariauninkų laukia kelyje, kad nužudytų jį ir brolius. Tai išgirdęs, komtūras, nenorėdamas, kad tas Sareka gautų naudos iš tokios piktadarystės, apėjęs jį, staiga jį užpuolė ir, paėmęs į nelaisvę su aštuoniais geriausiais jo pusės vyrais, išsivedė, o kiti išsigandę pabėgo. Pirmąją pat naktį, kai broliai miegojo savo palapinėse, tas Sareka, būdamas stiprus vyras, išsivadavo iš pančių, kuriais buvo stovintis pririštas prie medžio, ir, pagriebęs kardą, nužudė vieną brolį ir tris ginklanešius, o dar vienam nukirto ranką; šioje kovoje ir jis pats buvo nužudytas.
187. APIE SASOVIJOS PILIES PAĖMIMĄ
Brolis Konradas fon Tirbergas, magistras, tai sužinojęs, supyko ir surinko 1500 raitelių kariuomenę, o kiti plaukė 15 laivų; jie susitiko prie skalvių Sasovijos pilies ir, ryžtingai pradėję jos šturmą, po ilgos kovos galingu smūgiu ją paėmė ir pavertė pelenais, dalį žmonių paėmę į nelaisvę, o kitus išžudę kardu.
188. APIE SKALVOS ŽEMĖS NUSIAUBIMĄ
Daug kitų mūšių broliai vedė prieš skalvius, apie kuriuos ilgai būtų rašyti. Taigi, kai geriausi tos žemės vyrai, būtent ponai Surbančas, Svisdeta ir Surdeta, pamatė, kad Dievas baisiai ant jų supyko, o broliams nuostabiai maloningas, nebedrįsdami priešintis dieviškajai galiai, pamažu su visa šeimyna ir namiškiais perėjo pas krikščionis, palikę protėvių paveldą. Paprasti žmonės gi, išgirdę, kad jų kariuomenės vadai, kurie vedė karą, sudėjo ginklus, taip pat paklusno krikščionių tikėjimui. Ir štai ta žemė liko ištuštėjusi daugeliui metų.
189. APIE TREČIĄJĮ PRŪSŲ ATSIMETIMĄ NUO TIKĖJIMO IR KRISTBURGO BEI ELBINGO KOMTŪRŲ SU JŲ PALYDA PAĖMIMĄ Į NELAISVĘ
Kai su nesuskaičiuojamais nuostoliais ir begaliniu nerimu, ne be didžiausių aukų tarp krikščionių, broliai antrą kartą palenkė po tikėjimo jungu šią laukinę ir nesutramdomą prūsų gentį ir manė, kad ateis taika ir ramybė, staiga juos ištiko pražūtis. Mat žmonių giminės priešininkas, tikėjimo priešas, taikai pavydus velnias, įėjęs į jų širdis, pakurstė juos, kad jie vėl stotų į maišto kelią ir, sustabarėję nuodėmėje, spirtųsi prieš akstiną. Sutikę su jo patarimu, jie visi, išskyrus pamedėnus krikščionis, sudarę sąmokslą, ketino įvykdyti atsimetimo nuo tikėjimo piktadarystę. Tačiau niekas nedrįso atvirai stoti prieš brolius, išskyrus pagudėnus, kurie, su ginklu rankose užpuolę Elbingo komtūrą ir Helvigą fon Goldbachą, Kristburgo komtūrą, ir jų bendražygius, paėmė juos į nelaisvę. Bet vienas vyras, vardu Povida, tuoj pat juos išlaisvino. Kapelioną, jų kunigą, jie pakorė ant medžio ir nužudė vieną jų tarną, o likusi palydos dalis, priversta bėgti, vos išsigelbėjo.
190. APIE DAUGELIO PAGUDĖNŲ NUŽUDYMĄ
Tuo metu brolis Dytrichas fon Liedlau, Sembos fogtas, grįžęs iš Alemanijos, atitraukė nuo tokios klaidos sembus, švelniai jį mylėjusius. Kai apie tai sužinojo notangai ir varmiai, ir jie atsisakė sumanyto blogio, geru tikėjimu žadėdami ištikimai prisidėti prie brolių. Taigi, surinkęs didelę kariuomenę, brolis Konradas fon Tirbergas, magistras, ir broliai įsiveržė į Pagudės žemę ir, išžudę be skaičiaus vyrų ir nusiaubę žemę ugnimi ir kardu, išsivedė į nelaisvę moteris ir vaikus. Kai jie tai atliko, ir vyrai, ir moterys keikė vieną sembą, vardu Bonsė, Pobethen valsčiaus kamerarijų, manydami, kad jis įvykdė šį baisų nusikaltimą, buvo jo pirminė priežastis ir šaltinis. Tas Bonsė norėjo, neslėpdamas, turėti dvi žmonas, o kadangi broliai tai draudė, jis, supykęs, pakurstė atsimesti nuo tikėjimo beveik visus prūsus. Todėl jis, kaip ir buvo nusipelnęs savo nuodėmėmis, buvo nuteistas mirti.
191. APIE TĄ PATĮ
Tais pačiais metais, rudenį, broliai vėl su ginklu rankose įsiveržė į minėtąją Pagudės žemę ir, vėl nusiaubę ją ugnimi ir kardu, paėmę į nelaisvę ir išžudę visus, išskyrus nedaugelį, kurie su savo šeimyna pasitraukė į Lietuvą, į Gardino pilies valsčių, pavertė ją dykyne.
192. APIE KULMO ŽEMĖS IR GRAUDENZO, MARIENVERDERIO, ZANTYRO, KRISTBURGO PILIŲ VALSČIŲ NUSIAUBIMĄ IR KLIMENTO PILIES SUNAIKINIMĄ
Tuo metu Kulmo žemėje buvo vienas brolis, Bertoldas fon Nordhauzenas, provincijos komtūras, kuris, nors ir buvo rūpestingas taikos reikalų tvarkytojas, karo reikalams buvo mažiau gabus (nes žmonių gabumai įvairiems dalykams nevienodi), todėl jis nesipriešino pagonių puolimui taip, kaip derėjo. Todėl sūduviai ne kartą įsiveržė į Kulmo žemę ir, surengę dideles Dievo tautos skerdynes ir nusiaubę žemę ugnimi ir kardu, pasitraukdavo, o kai pajuto, kad niekas jiems nesipriešina, išdrįso su nedidele kariuomene priešiškai įsiskverbti į minėtąją Kulmo žemę. Galiausiai magistras paskyrė brolį Hermaną fon Šėnenbergą, mūšiuose užgrūdintą vyrą, provincijos komtūru minėtoje žemėje, ir šis jiems vyriškai pasipriešino, nes kad ir kiek kartų sūduviai su nedidele kariuomene įsiverždavo į Kulmo žemę, jis su savo ginklanešiais drąsiai išeidavo jų pasitikti ir, juos užpuolęs, nugalėdavo mūšyje ir, daug nužudęs, kitus priversdavo bėgti, ir tai jis kartojo tiek kartų ir tiek buvo užmuštųjų, kad sūduviai nebedrįso ateiti be didelės kariuomenės. Taigi dėl tokių jų skerdynių ir labai daugelio negandų, užgriuvusių Kulmo žemę, Skomantas, sūduvių vadas, su keturiais tūkstančiais savo pagonių ir lietuvių kariuomenės galia galingu puolimu įsiveržė į Kulmo žemę 11 tūkstančių mergelių dieną ir daugeriopai atkeršijo už savuosius. Per pirmąjį puolimą jie galingu smūgiu užgriuvo vieno feodatarijaus pilį, vadinamą Plovistu, stovinčią prie Osos upės, ir neabejotinai būtų ją sugriovę, bet galiausiai susitarė tokiomis sąlygomis, kad pilies gyventojai duos du kelius išmanančius žmones, kurie pervestų pagonių kariuomenę per krikščionių kraštus ir atgal, ir taip jie liko sveiki ir nepaliesti. Po to jie nuėjo prie pilių, būtent Redeno, Lipos, paskui prie Velsaiso pilies, kurios priemiestį sudegino iki pamatų. Po to jie galingiausiu smūgiu užgriuvo vieno feodatarijaus Turnico pilį, o pilies gyventojai savo ruožtu išėjo prieš juos, ir nors tą dieną jie šturmavo nesėkmingai, vis dėlto tą naktį praleido ją apgulę. Bet kitą dieną, pajutę, kad pilį saugo daugiau ginklanešių nei anksčiau, jie, nesiėmę kito šturmo, pasitraukė. Po to jie atėjo prie Klimento pilies, priklausiusios vienam feodatarijui, ir, apsupę ją iš visų pusių, šturmavo; galiausiai, sukūrę ugnį, sudegino ją iki pamatų, ir joje sudegė šimtas krikščionių, neskaitant moterų ir vaikų, kuriuos jie išsivedė į nelaisvę. Galiausiai jie išžygiavo prieš šias pilis ir miestus, būtent Graudenzą, Marienverderį, Zantyrą ir Kristburgą, ir ką tik sutiko kelyje, arba nužudė, arba paėmė į nelaisvę, arba pavertė pelenais. Paskui su milžinišku žmonių grobiu, susidedančiu iš krikščionių, ir kitkuo jie pasitraukė. Nė vienas sveiko proto žmogus negali be ašarų pagalvoti, kiek blogio ir kokias dideles Dievo tautos skerdynes surengė ir kiek žalos padarė ta kariuomenė Bažnyčios šventenybėms ir jos tarnams.
193. APIE KARĄ SU SŪDUVIAIS IR APIE PASKUTINĮ PRŪSIJOS ŽEMĖS KARĄ
Kai Viešpaties Jėzaus Kristaus padedami visos Prūsijos žemės gentys buvo nugalėtos, dar liko viena, būtent sūduvių, stipriausia iš visų, kurią broliai ne žmogaus jėga ir ne karių gausa, bet pasikliaudami tuo, kad Viešpats apsaugos ir padės, vyriškai užpuolė, manydami, kad ne tik galvą ir kitas kūno dalis, bet ir priešo uodegą, pagal Viešpaties pamokymą, dera paaukoti. Taigi, kad galutinai sunaikintų savo priešą, broliai pradėjo karą su Sūduvos žeme, ir štai kaip.
194. APIE SŪDUVOS ŽEMĖS KIMENOVO VALSČIAUS NUSIAUBIMĄ
Brolis Konradas fon Tirbergas, magistras, ir daug brolių su 1500 raitelių įsiveržė į Sūduvos žemę ir valsčiuje, vadinamame Kimenovu, sunaikino visus žmones, ir, be užmuštųjų, kurių buvo daugybė, jie išsivedė į nelaisvę tūkstantį žmonių su kitu, beveik nesuskaičiuojamu karo grobiu. Kitą dieną, kai brolių kariuomenė, besitraukdama, atėjo į mišką, vadinamą Vinse, sūduviai su trimis tūkstančiais rinktinių vyrų puolė jų vytis; broliai, vyriškai juos užpuolę su savo žmonėmis, daug nužudę ir mirtinai sužeidę, nuvijo juos iki pat jų žemės sienos. Šiame mūšyje iš brolių kariuomenės žuvo tik šeši vyrai, kiti grįžo sveiki.
195. APIE LENKIJOS ŽEMĖS NUSIAUBIMĄ
Tuo metu stipri lietuvių kariuomenė įsiveržė į Lenkiją ir, nusiaubusi ugnimi ir kardu Bžesčio, Lenčycos ir Dobžinio pasienį, surengė tokias krikščionių skerdynes, žudydama ir imdama į nelaisvę, kad niekas negalėjo tiksliai nustatyti jų skaičiaus.
196. APIE TĄ PATĮ; APIE 800 LIETUVIŲ ŽŪTĮ
Netrukus po to 800 raitelių iš Lietuvos toje Lenkijos dalyje, kuri vadinama Kiersovu, sugriovė 10 kaimų ir, nužudę daug krikščionių, pasitraukė su dideliu grobiu. Tuo tarpu pamaldus vyras Leszekas, Krokuvos kunigaikštis, surinkęs daug tūkstančių žmonių, užkopė ant vieno kalno ir tarė: „Kas ne iš bailiųjų, tekyla pas mane, kad šiandien atkeršytume už Nukryžiuotojo pažeminimą.“ Žodžiu, jis, kaip Gedeonas, iš daugelio riterių gavo tik 300 vyrų, su kuriais ėjo į mūšį ir vyriškai užpuolė priešus Dievo, kuris nepalieka nė vieno, Juo pasikliaujančio, malone, ir, pirmiausia išlaisvinęs į nelaisvę paimtus krikščionis, surengė dideles tikėjimo priešų skerdynes, taip kad iš 800 vyrų vargu ar dešimt išsigelbėjo bėgdami.
197. APIE SŪDUVOS MERUNIŠKĖS VALSČIAUS NUSIAUBIMĄ
Brolis Konradas, magistras, visada besidarbuojantis pagonims sutriuškinti, surinkęs didelę jėgą – raitelių ir pėstininkų kariuomenę, su raiteliais įsiveržė į Sūduvos valsčių, vadinamą Meruniške, o kitus paliko prie įėjimo į minėtąją žemę, ir nužudė 18 to valsčiaus ponų. Iš kitų abiejų lyčių žmonių jis nužudė ir paėmė į nelaisvę 600 ir minėtąjį valsčių nusiaubė ugnimi ir kardu.
198. APIE SAMDINIUS
Nuostabių ir neįprastų darbų nuveikė krikščionių samdiniai, būtent Martynas iš Golino, Konradas, pramintas Velniu, ir vienas žmogus, vardu Stovemelis, ir Kudaras iš Sūduvos, ir Nakamas iš Pagudės, ir daugelis kitų; visų jų neįmanoma išvardyti. Šis Martynas su keturiais vokiečių vyrais ir 11 prūsų užėmė vieną kaimą Sūduvos žemėje, žmones paimdamas į nelaisvę ir žudydamas. Ir kai po ilgos kelionės jis atėjo į tokią vietą, kur, atmetęs visas baimes, sėdėdamas prie stalo su savo draugais, stiprinosi po kovos, priešai, staiga jį užpuolę, nužudė keturis jo draugus vokiečius; kiti išsigelbėjo, palikę ten visus turėtus ginklus ir atsargas. Po to sūduviai labai džiūgavo; o Martynas, įsiutęs, klajojo po mišką, kol sušaukė savo išlikusius draugus, ir kadangi jie neteko visų ginklų, jam pavyko, priešams miegant, pavogti jų skydus, kardus ir ietis; jais apsiginklavęs, jis su savo žmonėmis prisėlino ir išžudė visus jų guoliuose, išskyrus vieną, kurį Martynas nužudė, pastojęs jam kelią, kai šis manė pabėgti; ir štai su ankstesniu grobiu, minėtųjų pagonių ginklais ir kitkuo jis sugrįžo.
199. APIE TĄ PATĮ
Tas pats Martynas su sauja kitų vėl įėjo į vieną kaimą Sūduvos žemėje ir sutemus, kai vieni buvo pirtyje, kiti – prie valgio, o likusieji užsiėmę įvairiais darbais, jie juos užpuolė ir visus išžudė. Martynas pirtyje nužudė 10 žmonių, ir taip jie pasiėmė arklius, gyvulius ir visa kita, taip pat moteris ir vaikus.
200. APIE SŪDUVIŲ PABĖGIMĄ
Tuo pačiu metu sūduviai, susirinkę atkeršyti už tai, kas atsitiko, su nedidele kariuomene įsiveržė į Notangos žemę ir, kai nedidelė jos dalis ištuštėjo, pasitraukė. Broliai su savo ginklanešiais ryžtingai juos persekiojo, daugelį nužudė ir mirtinai sužeidė; kiti išsigandę pabėgo.
201. APIE BROLĮ KONRADĄ, PRŪSŲ ŽEMĖS MAGISTRĄ, VIEŠPATIES 1279 METAIS
Brolis Konradas fon Feuchtwangenas, X Prūsijos magistras, ordinui vadovavo vienus metus. Kai po Prūsų žemės magistro brolio Konrado fon Tirbergo ir Livonijos žemės magistro brolio Ernsto, kurį nužudė pagonys, mirties abiejų žemių pasiuntiniai kreipėsi į didįjį magistrą, jis buvo duotas magistru ir Prūsijos, ir Livonijos broliams Viešpaties 1279 metais. Tačiau kai po metų pajuto, kad jam neužteks jėgų valdyti abiejų žemių, atsisakė savo pareigų Prūsijoje ir liko tik Livonijos žemės magistru.
202. APIE SŪDUVOS ŽEMĖS POKIMOS VALSČIAUS NUSIAUBIMĄ
Tuo metu magistro įsakymu brolis Konradas fon Tirbergas jaunesnysis, Prūsų žemės maršalas, surinkęs visą savo kariuomenės jėgą, įsiveržė į Sūduvos žemės valsčių, vadinamą Pokima, ir, kai traukėsi, padaręs didelį niokojimą ugnimi ir kardu, daug žmonių paėmęs į nelaisvę ir nužudęs, sutemus su savo kariuomene ledu perėjo ežerą, kuris vadinasi Nogotinas. O kai išaušo rytas, ledas ištirpo, taip kad jo kariuomenės palikti pėdsakai išnyko.
203. APIE BROLĮ MANEGOLDĄ, PRŪSIJOS MAGISTRĄ, VIEŠPATIES 1280 METAIS
Brolis Manegoldas buvo XI Prūsijos magistras dvejus metus. Anksčiau jis buvo komtūras Karaliaučiaus pilyje, kur padarė daug gerų darbų, ir tapo Prūsų žemės magistru; kai jau beveik dvejus metus vadovavo ordinui, buvo pakviestas į kapitulą ir, iškilmingai išrinkus brolį Burchardą fon Schwandeną Vokiečių namų ordino didžiuoju magistru, mirė grįždamas.
204. APIE SEMBOS ŽEMĖS NUSIAUBIMĄ
Prie šio magistro brolio Manegoldo sūduviai, broliams nubaudus juos už anksčiau išdėstytas ir kitas nelaimes, nepaprastai įsiuto ir, išpuoselėję prieš juos didelį pasipiktinimą, susirinko pasitarti, kaip atkeršyti už tokią priespaudą, ir kadangi patys to padaryti negalėjo, tai, pasitelkę lietuvių pagalbą, ryžtingai įsiveržė į Sembos žemę. Broliai iš anksto nuo to apsisaugojo. Todėl jie nieko kita negalėjo padaryti, tik 10 dienų žygiavo po minėtosios žemės pakraščius ir sudegino namus bei visa, kas buvo už pilių ir įtvirtinimų, ir taip, praradę penkis savo kariuomenės žmones, pasitraukė.
205. APIE PUOLIMĄ Į SŪDUVOS ŽEMĘ IR DAUGELIO SŪDUVIŲ PAĖMIMĄ Į NELAISVĘ BEI ŽŪTĮ
Kol ši pagonių kariuomenė buvo Sembos žemėje, brolis Ulrichas Bauwaras, Tepliavos komtūras, su 12 brolių ir 250 raitelių įėjo į Sūduvą ir, be kitos žalos, padarytos jai ugnimi ir kardu, paėmė į nelaisvę ir nužudė 150 žmonių, paėmė į nelaisvę kilmingųjų žmonas, vaikus ir namiškius, taip kad sūduviai čia prarado daugiau, negu laimėjo Semboje.
206. APIE BROLIO ULRICHO MŪŠĮ SU SŪDUVIAIS
Šis brolis Ulrichas buvo drąsos įsikūnijimas. Mat jis ryždavosi sunkiems darbams, į kuriuos bailys ir pažiūrėti bijotų. Jis padarė sūduviams be galo daug žalos. Jis tiek kartų ėjo prieš juos karu, kad magistras, bijodamas, kad tai nesibaigtų jam kokia nors rimta nelaime, uždraudė jam ateityje juos pulti be jo ypatingo leidimo. Ir kai jo paklausė, kodėl jis su jais toks žiaurus, jis atsakė: „Man buvo vis tiek, ką daryti, kad tik gaučiau iš jų penkias žaizdas, kaip Kristus gavo už mane.“ Taip su juo ir atsitiko, nes sūduviai galiausiai jį nužudė, mūšyje padarę jam penkias žaizdas.
207. APIE VIENO SŪDUVIO ATSIVERTIMĄ Į KRIKŠČIONYBĘ IR STEBUKLINGĄ ĮVYKĮ
Tuo metu vienas kilmingasis iš Sūduvos, vardu Rusigenas, su visais vaikais ir namiškiais atėjo pas Balgos komtūrą ir, išreiškęs norą dalyvauti pamaldose, gavo atsisakymą. Sužinojęs atsisakymo priežastį, jis apsikrikštijo su visais savo šeimynykščiais ir tuoj po krikšto susirgo, o atsigulęs pasiuntė pakviesti vieno brolio, kunigo iš Balgos, kuris jį pakrikštijo, nuolankiai prašydamas jį patepti ligonių aliejumi. Šis kunigas tai atliko su visu rūpestingumu ir, apsidairęs, prie jo kojų pamatė iš medžio padarytą kryžių, kurį tas sūduvis buvo liepęs sau padaryti. Kunigas, nustebęs, kad šis, tą dieną pakrikštytas, taip pamilo Kristaus tikėjimą, ėmė klausinėti, ar jis padarė ką nors gera prieš priimdamas tikėjimą. Šis atsakė, kad nužudė daug krikščionių; iš kitų dalykų jis neprisiminė jokio kito gero darbo, išskyrus tik tai, kad, kai jis su didele kariuomene įėjo į Lenkiją, vienas sūduvis pagrobė Švenčiausiosios Mergelės Marijos su sūnumi ant rankų atvaizdą, ir kai grįžtant jie ėmė svaidyti į tą atvaizdą savo ietis, jis, pasigailėjęs, jėga jį atėmė ir atidavė vienam krikščioniui, sakydamas: „Paimk šį savo Dievo atvaizdą ir nunešk jį ten, kur jis būtų deramai gerbiamas.“ Po to jam sapne pasirodė Nekalčiausioji Mergelė, gražaus veido ir puikiausiais drabužiais, ir tarė: „Už tą paslaugą, kurią man padarei mano atvaizde, tau bus atlyginta mano Sūnaus karalystėje.“ Kai šis sūduvis tai papasakojo kunigui, beveik tą pačią dieną laimingai užmigo Viešpatyje.
208. APIE MARIENBURGO PILIES PASTATYMĄ
1280 metais Zantyro pilis, pakeitusi vardą ir vietą, buvo perkelta ten, kur stovi dabar, ir jai buvo duotas Marienburgo vardas, tai yra Šventosios Marijos pilis, kurios garbei ir šlovei šis perkėlimas buvo atliktas.
209. APIE SŪDUVOS VALSČIAUS, VADINAMO KRASIMA, NUSIAUBIMĄ
Brolis Manegoldas, magistras, kad sūduvių karas, drąsiai pradėtas jo pirmtako, jo laikais nenurimtų, bet plėstųsi kasdien, surinko visą savo kariuomenės jėgą ir per Viešpaties Paaukojimo šventę įėjo į Sūduvos valsčių, vadinamą Krasima, niokodamas jį ugnimi ir kardu. To galingo žmogaus Skomanto, minėtojo valsčiaus vado, namus jis pavertė pelenais ir, paėmęs į nelaisvę bei nužudęs 150 žmonių, grįžo su dideliu grobiu. Kai ši kariuomenė ruošėsi įeiti į minėtąjį valsčių, ji paklydo ir, šiam klaidžiojimui įvykus Viešpaties apvaizdos valia, kuria niekas nevyksta be priežasties, išsisklaidė ir, taip įėjusi, užėmė ir nusiaubė visą valsčių. Šiame mūšyje žuvo brolis Ulrichas Bauwaras, Tepliavos komtūras, ir keturi žmonės, o brolis Liudvikas fon Liebenzellis buvo paimtas į nelaisvę.
210. APIE PIRMĄJĮ BROLIO LIUDVIKO FON LIEBENZELLIO PAĖMIMĄ Į NELAISVĘ
Brolis Liudvikas fon Liebenzellis, kilmingas žmogus, nuo jaunystės užgrūdintas karo reikaluose, savo gyvenime nuveikė nuostabių darbų, apie kuriuos bus kalbama toliau. Kai jį paėmė į nelaisvę, atidavė Skomantui, kuris jį labai pamilo, nes savo drąsa jis buvo į jį panašus; todėl atsitiko taip, kad jis, nuo šiol esantį nelaisvėje, nusivedė jį su savimi ten, kur geriausi Sūduvos žemės žmonės buvo susirinkę į puotą. Toje puotoje vienas kilmingas ir galingas žmogus mėgino įžeidimais ir keiksmais išvesti brolį Liudviką iš kantrybės. Todėl jis tarė Skomantui: „Ar tu atvedei mane čia, kad šis temdytų mano sielą savo įžūliais žodžiais?“ Skomantas jam atsakė: „Gailiuosi dėl tavo nuoskaudos, ir jei išdrįsi, atsakyk į tau padarytą įžeidimą, o aš tau padėsiu.“ Tai išgirdęs, brolis Liudvikas atgavo drąsą ir nužudė savo priešininką kardu. Vėliau brolį Liudviką vienas minėtojo Skomanto tarnas išlaisvino iš nelaisvės ir sugrąžino broliams.
211. APIE SŪDUVIŲ VADO SKOMANTO ATSIVERTIMĄ Į KRIKŠČIONYBĘ
Šis Skomantas buvo galingas ir turtingas žmogus Sūduvos valsčiuje, vadinamame Krasima, ir kadangi negalėjo atsispirti nuolatiniams brolių puolimams, su visais šeimynykščiais ir draugais iš savo žemės išėjo į Rusios žemę. Pagyvenęs joje kurį laiką ir pavargęs nuo tremties, jis sugrįžo į savo tėvynės žemę. Tai sužinoję, broliai vėl ėjo prieš jį karu ir taip dažnai jį trikdė, kad jis galiausiai su visais vaikais ir namiškiais pasidavė tikėjimui ir broliams.
212. APIE SŪDUVOS VALSČIAUS, VADINAMO SILIJA, NUSIAUBIMĄ IR ANTRĄJĮ BROLIO LIUDVIKO PAĖMIMĄ Į NELAISVĘ
Kai brolis Manegoldas, magistras, pakviestas į kapitulą, išvyko į kelionę, brolis Konradas fon Tirbergas, maršalas, su daugeliu brolių ir didžiausia kariuomene įsiveržė į Sūduvos valsčių, vadinamą Silija. Tokia gausi buvo ši kariuomenė, kad ji nusidriekė daugelį mylių. Ten jie visus minėtojo valsčiaus statinius pavertė pelenais, nužudė vieną kilmingąjį, vardu Vadolė, tenykštį vadą, ir daugelį kitų, pasiėmė nesuskaičiuojamą grobį. Šiame žygyje brolis Liudvikas fon Liebenzellis, gavęs daug mirtinų žaizdų, pusgyvis buvo paliktas sniege. Vėliau sūduviai, jį radę, užkėlė ant arklio, taip kad galva ir rankos svyrojo į vieną pusę, o kojos – į kitą, ir vežė tokiu nevykusiu būdu, kad kraujas, tekantis iš žaizdų, jau sukrešėjęs kūne, norom nenorom smarkiai ištekėjo, ir taip jis buvo išgydytas, kaip jis pats tikrai manė. Šis brolis Liudvikas, vėl paimtas į nelaisvę, buvo atiduotas prižiūrėti vienam kilmingajam, vardu Kantegerdas.
213. APIE POTTENBERGO PILIES SUGRIOVIMĄ IR MEWE PILIES PASTATYMĄ
Šventopolkas, kadaise Pamario kunigaikštis, apie kurį buvo kalbėta anksčiau, turėjo keturis sūnus: vyriausiąjį Mestviną, kurį, kaip sakyta, jis atidavė įkaitu, Samborą, Vartislavą ir dar vieną. Šis Vartislavas tapo Vokiečių namų ordino broliu ir dalį minėtosios kunigaikštystės, kurią valdė, padovanojo Vokiečių namų broliams Prūsijoje. Samboras, matydamas, kad iš savo dalies negali garbingai gyventi pagal savo padėties orumą, atidavė ją minėtiesiems broliams, kad jie prireikus padėtų jam ir jo palydai. Tą patį padarė ketvirtasis brolis, ir kad ši dovana būtų tvirta ir amžina, šie trys atsisakė visų pretenzijų į teises ir turtą, kurias galėtų pareikšti jie ar jų įpėdiniai minėtoje kunigaikštystėje, ir davė apie tai broliams savo raštus, tvirtai patvirtintus jų antspaudais. O Mestvinas, tai išgirdęs, jėga užėmė šias tris Pamario kunigaikštystės dalis ir prieš brolių valią laikė jas daugelį metų. Pagaliau atvyko ponas Pilypas, Fermo vyskupas, apaštalų sosto legatas, pasiųstas į Lenkijos žemę, kuriam brolis Konradas fon Tirbergas, magistras, pasiskundė dėl smurto, kurį minėtasis Mestvinas padarė Prūsijos broliams šiose trijose minėtosios kunigaikštystės dalyse, ir kaip įrodymą, kad jis ir broliai turėjo tikrą teisę į jas, pateikė minėtąsias privilegijas. Išklausęs abiejų šalių argumentus ir panaikinęs minėtąsias privilegijas broliams ir visiems, turėjusiems teises į šias žemes, šis legatas baigė jų ginčą taip: kad Vokiečių namų broliai valdytų valsčių, vadinamą Wanzeke, minėtoje Pamario kunigaikštystėje, kur dabar stovi Mewe pilis, ir tuo užbaigė visus jų nesutarimus. Todėl Viešpaties 1283 metais broliai perkėlė Potterbergo pilį iš Kulmo žemės ir iš jos statinių pastatė Mewe pilį toje vietoje prie Vyslos, kur ji dabar stovi Jėzaus Kristaus garbei ir šlovei.
214. APIE BROLĮ KONRADĄ FON TIRBERGĄ, PRŪSIJOS MAGISTRĄ
Brolis Konradas fon Tirbergas jaunesnysis, XII Prūsijos magistras, ordinui vadovavo penkerius su puse metų. Šis brolis Konradas buvo tikras brolis brolio Konrado fon Tirbergo, anksčiau minėto magistro, ir abu buvo narsūs vyrai, garsūs karo reikaluose ir visuose darbuose, ir karas su pagonimis jų rankose klostėsi taip sėkmingai, kad pagal jų valią jiems viskas pavykdavo.
215. APIE VIENOS SEMBOS ŽEMĖS DALIES NUSIAUBIMĄ
Viešpaties 1283 metais 800 raitelių iš Lietuvos žiemą per Kuršių neriją įsiveržė į Sembos žemę ir du jos valsčius, būtent Abendą ir Pobethen, nusiaubė ugnimi ir kardu, nužudę 150 krikščionių, ir kadangi niekas jiems nesipriešino, visi jie pasitraukė sveiki ir gyvi. Tvirtai manoma, kad taip atsitiko todėl, kad magistras ir broliai, iš anksto žinodami apie šių lietuvių atėjimą, kelias dienas laukė jų su kariuomene; galiausiai, nusibodus ilgam laukimui, kuris juos sulaikė žygyje ilgiau nei įprasta, jie išsiskirstė ir grįžo namo. O kitą dieną lietuviai įsiveržė į Sembą ir, nesutikę jokių gynybinių kliūčių, padarė tai, apie ką kalbėta anksčiau.
216. APIE NEUHAUSO PASTATYMĄ SEMBOS ŽEMĖJE, SŪRIOSIOS JŪROS KRANTE, KURŠIŲ NERIJOJE
Brolis Konradas, magistras, kaip išmintingas ir įžvalgus vyras, manydamas, kad nerija, keliu, iš niekur nematomu, vėl gali kilti daug pavojų ir nemalonumų broliams ir Sembos žemei iš pagonių pusės, minėtojoje nerijoje, Sūriosios jūros krante, įkūrė tvirtą pilį, vadinamą Neuhausu, kad lietuviai staiga neįsiveržtų į Sembos žemę.
217. APIE KIMENOVO PILIES PAĖMIMĄ IR 1600 SŪDUVIŲ ATSIVERTIMĄ Į KRIKŠČIONYBĘ
Tuo pačiu metu šis brolis Konradas, magistras, besirūpinantis jam patikėtu reikalu, praleido daug bemiegių naktų galvodamas, kaip atvesti tikėjimo priešus sūduvius į tiesos kelią. Todėl, kai jis, šiam tikslui surinkęs didelę daugybę brolių ir kitų karių, traukė į Sūduvą, jį pasitiko brolis Liudvikas fon Liebenzellis, vedęs su savimi Kantegerdą, kuris jį laikė nelaisvėje, ir 1600 abiejų lyčių žmonių iš Sūduvos, kuriuos jis, būdamas nelaisvėje, atvertė į Kristaus tikėjimą. Juos išvydęs, magistras apsidžiaugė ir liepė jiems keliauti į Sembos žemę. Po to kitą dieną magistras su savo kariuomene įėjo į Sūduvos valsčių, vadinamą Kimenovu, ir tokiu pat vardu vadinamą pilį taip įnirtingai šturmavo, kad pilies gyventojai su sąlyga, kad jis išsaugos jiems gyvybę ir turtą, galiausiai jam pasidavė, žadėdami priimti Kristaus tikėjimą. Todėl, davęs jiems palydovą, jis liepė jiems nedelsiant keliauti į Sembos kraštą. Bet kitą dieną, kai broliai, sutriuškinę minėtąjį Kimenovo valsčių, su savo kariuomene traukėsi, paaiškėjo, kad minėtieji Kimenovo pilies gyventojai, nužudę savo palydovą, kitu keliu išvyko į Lietuvos žemę. O brolis Liudvikas su savo palyda patraukė į Sembos žemę, kur visi atgimė krikšto šaltinyje.
218. APIE BROLIO FRIEDRICHO HOLLE IR 30 ŽMONIŲ ŽŪTĮ
Tais pačiais metais brolis Friedrichas, pramintas Holle, tikras brolio Markwardo fon Röblingo brolis, su 100 raitelių iš Brandenburgo pilies išėjo į Sūduvą, ir kai, paėmęs didelį grobį Kersovo valsčiuje, traukėsi, jį persekioję priešai nužudė jį ir 30 žmonių. Tačiau manau, kad nederėtų nutylėti, jog šis brolis Friedrichas, prieš būdamas nužudytas, vienam narsiam kariui, su kuriuo kovėsi, sudavė tokį stiprų kardo smūgį per galvą, kad šis, neišsilaikęs, kartu su arkliu nukrito ant žemės, tačiau nuo to smūgio neturėjo nė vienos žaizdos kūne, neatsirado nė mėlynės, kaip jis pats ir kiti sūduviai, dalyvavę tame mūšyje ir tai matę, atsivertę į Kristaus tikėjimą, viešai patvirtino.
219. APIE VIENO KILMINGOJO IR 1500 ŽMONIŲ IŠ SŪDUVOS ATSIVERTIMĄ Į KRIKŠČIONYBĘ IR MINĖTOSIOS ŽEMĖS NUSIAUBIMĄ
Daug begalinių karų buvo vesta su sūduviais; trumpumo dėlei apie juos nutylėsiu. O kai vienas žmogus, Jedetas, kilnus kilme ir būdu, galingas ir turtingas, Kimenovo sūduvių vadas, nebegalėjo pakęsti tokių dažnų ir žiaurių brolių puolimų, jis su visais vaikais ir namiškiais bei su 1500 abiejų lyčių žmonių atėjo pas brolius ir buvo pakrikštytas. O Skurdas, kitos Sūduvos dalies vadas, niekindamas tikrąjį tikėjimą, su savo žmonėmis išėjo į Lietuvos žemę; ir taip Sūduvos žemė iki šiol tebėra apleista.
220. APIE MALONĘ, RODOMĄ PAGONIMS, ATSIVERTUSIEMS Į KRISTAUS TIKĖJIMĄ
Kas tik atsiverčia į Kristaus tikėjimą, palikęs stabmeldystę, su tuo broliai elgiasi maloningai, ir štai kaip. Jei jis kilmingas ir kilęs iš kilmingųjų giminės, jam duodama žemių laisvai valdyti ir tiek, kad jis galėtų gyventi deramai pagal savo padėtį; jei jis nekilmingas, tai jis ir pats tarnauja broliams pagal iki šiol laikomą Prūsų žemės paprotį; nebent su vertais atlygio ar papeikimo elgiamasi kitaip. Pavyzdžiui, nekilmingieji, kurie per atkritimą nuo tikėjimo ar kitomis aplinkybėmis ištikimai laikėsi brolių tikėjimo, – argi jų šlovingi nuopelnai nereikalauja, kad jų nekilmingumas virstų kilniu kilmingumu, o vergovė – pelnyta laisve? Žinoma, Viešpatie. Ir atitinkamai suprask ir priešingai. Todėl Prūsų žemėje daug naujakrikštų, kurių protėviai buvo kilę iš kilmingos giminės, o jie patys dėl savo blogio, padaryto prieš tikėjimą ir krikščionis, buvo pripažinti nekilmingais; o kitiems, kurių tėvai buvo nekilmingi, už ištikimą tarnystę tikėjimui ir broliams buvo suteikta laisvė.
IV dalis
APIE ĮVYKIUS
1. APIE POPIEŽIŲ CELESTINĄ III IR IMPERATORIŲ HENRIKĄ VI
Tuo metu, kai atsirado Vokiečių namų ordinas, būtent Viešpaties 1190 metais, valdė popiežius Celestinas III ir imperatorius Henrikas VI (Dusb. I, c. 2).
2. APIE POPIEŽIŲ INOCENTĄ III 1 IR IMPERATORIUS OTONĄ IV 2 IR FRYDRICHĄ II 3
Vėliau atitinkamai valdė popiežius Inocentas III ir imperatoriai Otonas IV ir Frydrichas II (Ptol. 21, 1; Mart., p. 385).
3. APIE MIESTO KONSTANTINOPOLIO PAĖMIMĄ
Viešpaties 1200 metais Konstantinopolio miestą, apie kurį buvo išpranašauta, kad jį paims tik angelas, paėmė frankai ir venecijiečiai, įėję per sieną, ant kurios buvo angelo atvaizdas. Miestiečius apgavo dviprasmiška žodžio „angelas“ reikšmė. Ir ten imperatoriumi tapo Flandrijos grafas Balduinas, ir lotynai ten valdė 57 metus (Ptol., 21, 4; Mart., p. 387).
4. APIE VIEŠĄJĄ KRIKŠČIONIŲ ATGAILĄ
Prie šio popiežiaus Inocento beveik visi krikščionys atliko viešą atgailą, ir kadangi jie save plakdavo, vokiškai buvo vadinami geisleriais.
5. APIE TOTORIŲ VIEŠPATAVIMO PRADŽIĄ
Viešpaties 1202 metais prasidėjo totorių viešpatavimas (Ptol., 1. c.; Mart., 1. c.). [188]
6. APIE VYNO VIRTIMĄ KRAUJU, O DUONOS – KŪNU PAŠVENČIANT ALTORIŲ
Tuo metu Rozė-an-Bri, pašventinant altorių, vynas regimai virto krauju, o duona – kūnu (Ptol., 21, 4; Mart., p. 395).
7. APIE MIRUSIO RITERIO PRISIKĖLIMĄ
Vermandua prisikėlė vienas miręs riteris, daugeliui išpranašavo daug ateities dalykų ir ilgą laiką gyveno be valgio ir gėrimo (Ptol., 1. c.; Mart., 1. c.).
8. APIE MEDAUS RASĄ, NUDAŽIUSIĄ JAVUS
Galijoje, šv. Jono Krikštytojo šventės išvakarėse, iš dangaus krintanti medaus rasa nudažė javų varpas, taip kad daugelis, įsidėję jas į burną, aiškiai jautė medaus prieskonį (Ptol., 1. c.; Mart., 1. c.).
9. APIE DIDELIŲ AKMENŲ KRUŠĄ
Prie Araso liepą kilo smarki audra, ir iš dangaus pribiro tiek daug akmenų, kad jie iš pagrindų sunaikino javus, vynuogynus ir sodus (Ptol., 1. c.; Mart., 1. c.).
10. APIE DAUGELIO TOTORIŲ ŽŪTĮ ISPANIJOJE
Tuo pačiu metu Almimolinas, saracėnų imperatorius 6a, su nesuskaičiuojama daugybe atėjo į Ispaniją ir paskelbė karą visiems, garbinantiems kryžių. Jį nugalėjo susirinkę Ispanijos karaliai, ir įvyko tokios skerdynės, kad tekėjo užmuštųjų saracėnų kraujo upeliai. Sugėdintas Almimolinas išsigelbėjo su sauja žmonių (Ptol., 21, 9; Mart., p. 392).
11. APIE LIVONIJOS ŽEMĖS ATVERTIMĄ Į KRIKŠČIONYBĘ
Viešpaties 1204 metais Livonijos žemė, būtent Rygos provincija, popiežiaus Inocento rūpesčiu buvo atversta į Kristaus tikėjimą 7 (Ptol., 21, 10; Mart., 1. c.).
12. APIE ŠVENTOSIOS ELŽBIETOS GIMIMĄ 8
Viešpaties 1207 metais gimė šventoji Elžbieta.
13. APIE HONORIJŲ III 9 IR IMPERATORIŲ FRYDRICHĄ II
Valdė popiežius Honorijus III ir imperatorius Frydrichas II.
14. APIE BAŽNYTINIŲ ORDINŲ PRADŽIĄ IR ATSIRADIMĄ
Šventojo Benedikto ordinas atsirado Viešpaties 500 metais prie popiežiaus Felikso III (Ptol., 8, 13?).
Kliuni ordinas – Viešpaties 900 metais prie popiežiaus Adriano III (Ptol., 16, 23-24).
Kartūzų ordinas – Viešpaties 1082 metais, prie popiežiaus Viktoro III (Ptol., p. 1078).
Cistersų ordinas – Viešpaties 1097 metais.
Vienuoliškasis Šventojo Jono ordinas – Viešpaties 1104 metais, prie popiežiaus Urbono II 18.
Templininkų ordinas – Viešpaties 1112 metais, prie popiežiaus Paschalio II; jį panaikino popiežius Klemensas V Venecijos susirinkime Viešpaties 1312 metais, XI balandžio kalendų dieną, septintaisiais minėtojo popiežiaus pontifikato metais, ne galutiniu sprendimu, bet apaštalų sosto rūpesčiu, valdant imperatoriui Henrikui VII.
Vokiečių namų ordinas – Viešpaties 1190 metais, prie popiežiaus Celestino III ir imperatoriaus Henriko IV (Dusb. I, 2).
Brolių pamokslininkų ordinas – Viešpaties 1216 metais, prie popiežiaus Honorijaus III (Ptol., 21, 20 ir 25; Mart., p. 399-400).
Brolių minoritų ordinas – Viešpaties 1223 metais, prie popiežiaus Honorijaus III.
Karmelio kalno atsiskyrėlių ordiną ir Brolių scholarų ordiną įsteigė tas pats ponas popiežius Honorijus.
15. KURIAIS METAIS ŠVENTOJI ELŽBIETA IŠTEKĖJO
Viešpaties 1221 metais Elžbieta ištekėjo už Tiuringijos landgrafo.
16. APIE KALNO PASISLINKIMĄ NUO ŽEMĖS DREBĖJIMO JĖGOS BURGUNDIJOJE
Viešpaties 1225 metais Burgundijoje, druskos kalnuose, nuo žemės drebėjimo jėgos vienas kalnas atsiskyrė nuo kitų, pasislinko link priešais esančių kalnų, užpildė visą slėnį ir užgriuvo 5 tūkstančius žmonių (Ptol., 21, 26; Mart., p. 400).
17. APIE ŠVENTOSIOS ELŽBIETOS VYRO MIRTĮ
Viešpaties 1227 metais, III rugsėjo idų dieną, landgrafas, šventosios Elžbietos vyras, kryžininkas, mirė piligriminėje kelionėje Sicilijos mieste, vadinamame Otrantu.
18. APIE POPIEŽIŲ GRIGALIŲ IX IR IMPERATORIŲ FRYDRICHĄ II
Valdo popiežius Grigalius IX ir imperatorius Frydrichas II.
19. APIE GIBELINUS IR GVELFUS
Viešpaties 1228 metais Italijoje susidarė gibelinų ir gvelfų partijos, pavadintos dviejų susipykusių brolių vardais. Gibelinas buvo imperijos pusėje, gvelfas – bažnyčios pusėje (Ptol., 21, 27).
20. APIE MALJORKOS IR MENORKOS SALŲ UŽĖMIMĄ
Viešpaties 1230 metais Aragono karalius Ispanijoje užėmė salas, vadinamas Maljorka ir Menorka, kurias buvo užėmę saracėnai (Ptol., 21, 33).
21. APIE ŠVENTOSIOS ELŽBIETOS MIRTĮ
Viešpaties 1231 metais, XIII gruodžio kalendų dieną, mirė šventoji Elžbieta.
22. APIE VENGRIJOS IR LENKIJOS NUSIAUBIMĄ
Tais pačiais metais totoriai nusiaubė Vengriją ir Lenkiją (Ptol., 21, 31).
23. KAIP KASTILIJOS KARALIUS FERNANDAS NUGALĖJO GRANADOS KARALIŲ
Tuo pačiu metu Kastilijos karalius Fernandas nugalėjo saracėnų Granados karalių, taip kad šis jau ilgą laiką kasdien moka jam 1000 aukso marabotinų duoklę (Ptol., 21, 33).
24. APIE VIENOS KNYGOS AKMENYJE RADIMĄ TOLEDE
Viešpaties 1232 metais Ispanijos Tolede vienas žydas oloje rado knygą, įdėtą į akmenį, kuri neva turėjo medinius lapus, prirašytus hebrajiškai, graikiškai ir lotyniškai. Joje buvo parašyta tiek pat, kiek ir Psalteryje, ir kalbama apie tris pasaulio amžius nuo Adomo iki Antikristo, atskleidžiančius žmonių savybes. Apie trečiąjį pasaulį buvo sakoma taip: trečiajame pasaulyje Dievo Sūnus gims iš Mergelės Marijos ir kentės žmonių išganymui. Tai perskaitęs žydas su visa savo šeima apsikrikštijo. Ir ten buvo parašyta, kad ją turi rasti valdant Fernandui (Mart, p. 400; Ptol., 21, 34).
25. APIE ŠVENTOSIOS ELŽBIETOS KANONIZACIJĄ
Viešpaties 1235 metais šventąją Elžbietą Perudžoje, brolių pamokslininkų vienuolyne, kanonizavo popiežius Grigalius IX, kur tas pats popiežius pašventino altorių jos garbei.
26. APIE VIEŠPATIES ERŠKĖČIŲ VAINIKO PERKĖLIMĄ
Viešpaties 1239 metais Viešpaties erškėčių vainiką Prancūzijos karalius Liudvikas perkėlė iš Konstantinopolio į Paryžių (Ptol., 21, 36).
27. APIE VENGRIJOS IR LENKIJOS NUSIAUBIMĄ IR VENGRIJOS KARALIAUS BROLIO KALMANO BEI VROCLAVO KUNIGAIKŠČIO HENRIKO ŽŪTĮ
Tais pačiais metais totorių gentis iš rytų kraštų įsiveržė į Vengriją ir Lenkiją, ir ten jie mūšyje nužudė Kalmaną, Vengrijos karaliaus brolį, ir Henriką, lenkų kunigaikštį, ir kitus žmones, kokie tik jiems pakliuvo, ir jų žemes pavertė dykyne, taip kad daugelis vieno kalno dulkes vartojo vietoj miltų (Mart, p. 399).
28. APIE VISIŠKĄ SAULĖS UŽTEMIMĄ
Tais pačiais metais, birželio trečiąją dieną vidurdienį, buvo visiškas saulės užtemimas, taip kad buvo galima net matyti žvaigždes, kaip sutemus (Ptol., 21, 37).
29. APIE POPIEŽIŲ CELESTINĄ IV IR IMPERATORIŲ FRYDRICHĄ II BEI POPIEŽIŲ INOCENTĄ IV IR IMPERATORIŲ FRYDRICHĄ II
Viešpaties 1240 metais valdė popiežius Celestinas IV ir imperatorius Frydrichas II.
Viešpaties 1243 metais valdė popiežius Inocentas IV ir Frydrichas II.
30. APIE ŠVENČIAUSIOSIOS MARIJOS GIMIMO OKTAVOS ĮVEDIMĄ
1245 metais tas pats popiežius surengė susirinkimą Lione, kur įvedė Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimo oktavos šventimą (Ptol., 22, 3).
31. APIE ŠVENTŲJŲ EDMUNDO, STANISLOVO IR PETRO KANONIZACIJĄ
Taip pat jis kanonizavo šventąjį Edmundą, Kenterberio arkivyskupą, šventąjį Stanislovą Krokuvietį, nužudytą priešiško valdovo, ir šventąjį kankinį Petrą iš Pamokslininkų ordino (Ptol., 22, 4; Mart., p. 409).
32. APIE TIURINGIJOS LANDGRAFO IŠRINKIMĄ ROMOS KARALIUMI
1246 metais Tiuringijos landgrafas buvo išrinktas Romos karaliumi (Ptol, 22, 5; Mart., p. 303, 309).
33. APIE BROLĮ KONRADĄ, KADAISE TIURINGIJOS LANDGRAFĄ, V VOKIEČIŲ NAMŲ ORDINO DIDĮJĮ MAGISTRĄ
Brolis Konradas, kadaise Tiuringijos landgrafas, V Vokiečių namų ordino didysis magistras, mirė IX rugpjūčio kalendų dieną ir buvo palaidotas Marburge. Dar būdamas pasaulyje, jis jėga paėmė Fritzlaro miestą, dėl ko, ketindamas įstoti į ordiną, gailėjosi, ir už šį nusižengimą nusprendė prisiimti bausmę: basas ir prasta galva ėjo minėtajame mieste procesijos priekyje ir atsistojo prieš bažnyčios vartus, tiesdamas žmonėms lazdą, kurią laikė rankoje, kad kiekvienas jį valiai primuštų. Tačiau niekas jo nepalietė, išskyrus vieną senutę, kuri sudavė jam daug smūgių. Štai taip šis brolis Konradas buvo įšventintas į Vokiečių namų ordiną. Kartą, bėgdamas nuo žmonių minių ir šurmulio, su Hartmanu fon Heldrungenu ir Dytrichu fon Grüningenu bei sauja savo šeimynykščių jis išvyko į savo Tennebergo pilį; kai jie ten gyveno, atėjo viena paleistuvė, į kurią kreipdamasis landgrafas tarė: „Iš kur tu eini?“ Ji atsakė: „Visą dieną sėdėjau gervuogyne, permirkusi ir sušalusi.“ O jis jai tarė: „Tu, nelaimingoji, daugiau kenti dėl pragaro kančių, negu kitas – dėl amžinojo džiaugsmo.“ O ji atsakė: „Garbingasis pone, nežinau kito būdo, kuriuo galėčiau užsidirbti pragyvenimui.“ Paklausė jos landgrafas: „Ar nori gyventi skaisčiai, jei turėsi visa, kas būtina gyvenimui?“ Tai išgirdusi, ji atsiduso, pravirko ir su ašaromis tarė: „Iš tiesų, pone.“ Todėl landgrafas, užjausdamas jos sielos kančią, paskyrė jai tam tikras pajamas, kuriomis ji galėjo naudotis, kol gyva. Po to visus tuos priekaišto žodžius, kuriais ją barė, jis išsaugojo savo širdyje, manydamas, kad jie labiau tinka jam negu jai. Mat ji nusidėjo verčiama skurdo, o jis, užsiėmęs daugybe reikalų, neapgalvotai savo nuodėmėmis kreipė Dievą prieš save, ir, apimtas šių minčių, visą naktį praleido nemiegodamas. Kai rytą jis apie tai pasakė minėtiesiems Hartmanui ir Dytrichui, apimtiems tų pačių apmąstymų, kartu su jais basas ir be lininių baltinių nuėjo į Šventojo Mikalojaus bažnyčią Goldbache, prašydamas ten Dievo patarimo šiuo reikalu. Ten jam buvo dieviškas įkvėpimas, kad jis su sauja savo šeimynykščių nueitų pas poną popiežių ir išpažintų jam visas savo nuodėmes. Šis popiežius jam paskyrė įstoti vienuoliu į Vokiečių namų ordiną. Po to, sugrįžęs, jis atsisakė vesti Austrijos kunigaikščio dukterį, jam skirtą į žmonas, ir, paklusdamas šventam sumanymui, papasakojo, kas atsitiko, savo atsiskyrėliams, liepdamas, kad jie iš Dievo malonės kartu su juo įstotų į minėtąjį ordiną. Jie visi, pasidavę jo kalboms, sutiko. Tuo tarpu vienas riteris su daugeliu ginklanešių nusiaubė minėtojo landgrafo žemę, ir kai jis traukėsi, jį pasitiko tarnas iš jo pilies, pranešęs jam, kad jo žmona tuo metu sunkiai gimdė ir mirė kartu su negyvu berniuku. Tai išgirdęs, riteris sunerimo ir pagalvojo, kad Dievas taip jį nubaudė už tai, kad šiuo niokojimu jis norėjo sutrukdyti šventam savo pono landgrafo sumanymui. Tada, grąžinęs visą grobį, kurį buvo paėmęs, jis atėjo pas savo poną, prašydamas bausmės už padarytą nusikaltimą. Tarė jam landgrafas: „Kaip tu išdrįsai pasirodyti man į akis?“ O jis tarė: „Pasitikėdamas įprastu jūsų malonybės palankumu, atėjau pas jus, nes tvirtai nusprendžiau savo širdyje įstoti į Vokiečių namų ordiną, kaip ir jūs.“ Nuo šių žodžių landgrafas taip apsidžiaugė, kad džiugiai puolė jį bučiuoti ir su meile jį paleido. Po to su minėtuoju riteriu ir anksčiau minėtais Hermanu ir Dytrichu bei su daugeliu kitų riterių ir kilmingųjų jis atėjo pas Vokiečių namų brolius į Marburgą, kur, kai jie turėjo apsivilkti abitą ir, kaip įprasta, kniūbsti parpuolė prieš altorių, o kunigas po kitų maldų, garsiu balsu užgiedojęs, pradėjo: „Aleliuja! Ateik, Šventoji Dvasia!“ – tai Šventoji Dvasia regimai nužengė ant jų lyg liepsnos liežuviai, ir kuo labiau kuris nors iš jų užsidegdavo Dievo meile, tuo didesnė minėtoji liepsna atrodė visų dalyvaujančiųjų akyse. Šis brolis Konradas, landgrafas ir magistras, buvo taip apšviestas Šventosios Dvasios malonės, kad žinojo slaptus žmonių darbus, todėl negalėjo pakęsti šalia savęs nė vieno nusidėjėlio, turinčio paleistuvystės ydą. Vienas abatas, tai sužinojęs, norėjo išbandyti, ar taip yra iš tikrųjų, ir, atsivedęs su savimi du jaunus paleistuvius, atėjo pas magistrą, kuris, vos pamatęs šiuos tarnus, liepė juos išvaryti. Bet kai tarnai, kankinami tikro sąžinės graužimo ir atgailos, sugrįžo, magistras, juos išklausęs, tarė: „O visagerasis Jėzau, koks Tu gailestingas ir geras! Šie du tarnai anksčiau buvo velnio vaikai, dabar jie – Dievo vaikai.“
34. APIE HOLANDIJOS GRAFO VILHELMO IŠRINKIMĄ ROMOS KARALIUMI
Viešpaties 1249 metais, mirus landgrafui, Holandijos grafas Vilhelmas buvo išrinktas Romos karaliumi, bet netrukus po to jį nužudė fryzai, ir štai abu neteko imperatoriaus karūnos (Ptol., 22, 9).
35. APIE DANIJOS KARALIAUS HENRIKO ŽŪTĮ
1250 metais Danijos karalių Henriką nužudė jo jaunesnysis brolis Abelis, norėjęs karaliauti vietoj jo, bet teisingu Dievo teismu, kad jis neturėtų naudos iš piktadarystės, antraisiais metais jį nužudė fryzai (Mart., p. 404). Šį įvykį karaliui išpranašavo šventasis Vaclovas, Bohemijos kunigaikštis, kuris lygiai taip pat prieš 300 metų buvo nužudytas savo brolio, ir jis prašė minėtojo karaliaus Henriko, kad šis lieptų pastatyti bažnyčią jo vardo garbei, ką šis ir padarė, būtent pastatė cistersų ordino vienuolyną Revelyje, esančiame Livonijos žemėje.
36. APIE NEAPOLIO MIESTO SUGRIOVIMĄ IR IMPERATORIAUS FRYDRICHO II SŪNAUS KONRADO MIRTĮ
Viešpaties 1251 metais Konradas, imperatoriaus Frydricho II sūnus nuo Jeruzalės karaliaus dukters, atėjo į Apulijos karalystę ir Neapolį. Jis iki pamatų sugriovė sienas, bet kitais metais mirė nuo nuodų (Mart, p. 404).
37. APIE POPIEŽIŲ ALEKSANDRĄ IV IR VALDŽIOS VAKANSIJĄ
Viešpaties 1253 metais į valdžią atėjo popiežius Aleksandras IV, kadaise buvęs Lenkijos ir Prūsijos žemės legatas, nes buvo vakansija. Jis buvo geradaris, maloningas ir dievobaimingas vargšų atžvilgiu ir (Ptol., 22, 13) padarė daug gero Prūsijos žemei sustiprinti, nes sunkumus, kuriuos ten patyrė Vokiečių namų broliai ir kiti krikščionys, matė savo akimis.
38. APIE BROLĮ POPĄ, VI VOKIEČIŲ NAMŲ ORDINO DIDĮJĮ MAGISTRĄ
Brolis Popas fon Osterna tuo metu buvo VI didysis magistras. Po daugelio mūšių, kuriuos prieš užimdamas pareigas ir po to šlovingai vedė Prūsijos ir Livonijos žemėje, išvargintas senatvės ir darbų, jis nuolankiai atsisakė savo pareigų, ir minėtosios pareigos iš jo perėjo broliui Annui.
39. APIE NESUTARIMĄ RENKANT ROMOS KARALIUMI KASTILIJOS KARALIŲ ALFONSĄ 54 IR KORNUOLO GRAFĄ RICHARDĄ, ANGLIJOS KARALIAUS BROLĮ
Viešpaties 1256 metais Alemanijos valdovai nesutardami išrinko Romos karaliumi du, būtent Kastilijos karalių Alfonsą ir Kornuolo grafą Richardą, Anglijos karaliaus brolį; šis nesutarimas truko ilgą laiką (Ptol., 22, 15).
40. APIE ŠVENTOSIOS KLAROS KANONIZACIJĄ
Viešpaties 1257 metais popiežius Aleksandras kanonizavo šventąją Klarą iš Šventojo Damiano ordino, kuris vėliau prisijungė prie Brolių minoritų ordino (Ptol., 22, 16).
41. APIE ALBERTĄ DIDĮJĮ IR TOMĄ AKVINIETĮ
Tuo metu gyveno Albertas Didysis, dvasininkas iš Alemanijos, Pamokslininkų ordino narys, kuriam lygaus moksluose nebuvo. Jis, atsisakęs Regensburgo vyskupijos, Kelno mieste 18 metų buvo mokytojas ir mirė sulaukęs 80 metų Viešpaties 1280 metais ir palaidotas Kelne. Tuo metu klestėjo ir brolis Tomas Akvinietis, Alberto mokinys, iš Pamokslininkų ordino (Ptol., 22, 18-20), kurį vėliau kanonizavo popiežius Jonas XXII.
42. APIE KONSTANTINOPOLIO MIESTO ATKOVOJIMĄ
Viešpaties 1259 metais Konstantinopolį, kurį buvo paėmę galai ir venecijiečiai, atkovojo graikų imperatorius Paleologas (Mart., p. 405).
43. APIE ŠEŠIŲ TŪKSTANČIŲ IŠ FLORENCIJOS IR LUKOS ŽŪTĮ
Tais pačiais metais daugiau nei šeši tūkstančiai iš Florencijos ir Lukos, kovojusių su sieniečiais, buvo paimti į nelaisvę ir žuvo (Mart, p. 405, 406).
44. APIE BOHEMIJOS IR VENGRIJOS KARALIŲ KARĄ
Viešpaties 1260 metais Vengrijos karalius ėjo karu prieš Bohemijos karalių, turėdamas 40 tūkstančių raitelių iš įvairių tautų. Jam priešais išėjo Bohemijos karalius su šimtu tūkstančių raitelių ir septyniais tūkstančiais žirgų, ir kai jie vienu metu susidūrė, pakilo tokios dulkės, kad vidury baltos dienos žmogus žmogų vos galėjo įžiūrėti. Galiausiai, kai Vengrijos karalius buvo sunkiai sužeistas, jis pabėgo su savo žmonėmis, ir vienoje upėje nuskendo 14 tūkstančių žmonių iš Vengrijos, neskaitant užmuštųjų (Mart, p. 406, 407).
45. APIE KRISTAUS KŪNO ŠVENTĖS ĮVEDIMĄ
Viešpaties 1261 metais popiežius Urbonas IV įvedė Kristaus Kūno šventę, kurią vėliau Vienoje patvirtino popiežius Klemensas V 1310 metų Visuotiniame susirinkime (Ptol, 22, 23-25). [196]
46. APIE SICILIJOS KARALYSTĖS SUTEIKIMĄ KAROLIUI
Viešpaties 1263 metais tas pats popiežius Urbonas Sicilijos karalystę, kurią Manfredas buvo smurtu užėmęs, atidavė Karoliui, Provanso grafui, Prancūzijos karaliaus broliui, taip ją iš jo atimdamas (Mart., p. 407; Ptol., 22, 26).
47. APIE BROLĮ ANNO, VII VOKIEČIŲ NAMŲ ORDINO DIDĮJĮ MAGISTRĄ
Brolis Anno, VII Vokiečių namų ordino didysis magistras, buvo tuo metu nuolat pamaldus žmogus, padaręs daug gero ordinui ir Šventajai žemei sustiprinti. Jis mirė VIII liepos idų dieną.
48. APIE KOMETĄ IR JOS ŽENKLĄ
Viešpaties 1264 metais pasirodė tokia ryški kometa, kokios tada nebuvo matęs nė vienas gyvas žmogus. Pakilusi rytuose dideliu spindesiu iki pusrutulio vidurio, ji nusitęsė į vakarus spindinčią uodegą, ir nors įvairiose pasaulio dalyse daug ką ženklino, vis dėlto tikra ir teisinga tik tai, kad, kadangi ji buvo matoma daugiau nei tris mėnesius, nuo jos pasirodymo susirgo popiežius Urbonas, o tą naktį, kai popiežius mirė, išnyko ir kometa (Mart, p. 407; Ptol., 22, 26).
49. APIE KAROLIO KARŪNAVIMĄ SICILIJOS KARALYSTĖJE IR IMPERATORIAUS FRYDRICHO II NESANTUOKINIO SŪNAUS MANFREDO MIRTĮ
Viešpaties 1265 metais popiežius Klemensas IV karūnavo minėtąjį Karolį Sicilijos karalystėje, kurią jam buvo suteikęs popiežius Urbonas. Šis Karolis atėmė gyvybę ir karalystę iš imperatoriaus Frydricho II nesantuokinio sūnaus Manfredo (Mart., p. 408; Ptol, 22, 30).
50. APIE ISPANIJOS NUSIAUBIMĄ, KURĮ ĮVYKDĖ SARACĖNAI
Viešpaties 1266 metais daug saracėnų, atėję iš Afrikos, užėmė Ispaniją, bet vis dėlto krikščionys, patyrę nemažų nuostolių, juos nugalėjo (Mart., p. 408).
51. APIE ARMĖNIJOS IR ANTIOCHIJOS NUSIAUBIMĄ, KURĮ ĮVYKDĖ BABILONIJOS SULTONAS
Viešpaties 1267 metais Babilonijos sultonas, nusiaubęs Armėniją, paėmė Antiochiją, vieną šlovingiausių žemės miestų, ir, visus išžudęs ir paėmęs į nelaisvę, pavertė ją dykyne (Mart., p. 408; Ptol., 22, 33).
52. APIE IMPERATORIAUS FRYDRICHO II VAIKAIČIO KONRADINO ŽŪTĮ
Viešpaties 1268 metais Konradiną, buvusio imperatoriaus Frydricho II vaikaitį, mūšyje paėmė į nelaisvę Sicilijos karalius Karolis, ir jis su daugeliu Alemanijos kilmingųjų buvo nukirsdintas (Mart., p. 409; Ptol., 22, 34-38).
53. APIE PRANCŪZIJOS KARALIAUS LIUDVIKO, JO SŪNAUS IR DAUGELIO KRYŽININKŲ MIRTĮ ŽYGYJE UŽ ŠVENTOSIOS ŽEMĖS ATKOVOJIMĄ
Viešpaties 1270 metais, VIII rugsėjo kalendų dieną, Prancūzijos karalius Liudvikas su dviem savo sūnumis ir daugeliu valdovų išvyko atkovoti Šventosios žemės, bet jis pats su vienu sūnumi ir daugeliu kitų žmonių mirė kelyje. Šis krikščioniškiausias karalius po daugelio maldų pakėlė tokią: „Įeisiu į Tavo namus, melsiuosi Tavo šventoje šventykloje ir šlovinsiu Tavo vardą, Viešpatie.“ Ir, tai pasakęs, užmigo Viešpatyje. Kita kariuomenės dalis žygiavo toliau, ir kai pas juos atėjo Sicilijos karalius Karolis su savo žmonėmis, jie apsidžiaugė ir taip atstūmė sultoną ir jo žmones, kad šiems teko sudaryti taiką tokiomis sąlygomis: kad tas sultonas paleistų visus krikščionis belaisvius, kad leistų statyti Dievo bažnyčias visuose savo karalystės miestuose, kad Kristaus tikėjimas būtų skelbiamas visoje jo karalystėje, o norintieji krikštytis būtų krikštijami, ir kad jis taptų krikščionių duoklininku. Po to atėjo Anglijos karalius Edvardas su daugybe fryzų ir piligrimų, ir jo kariuomenėje buvo 200 tūkstančių karių, ir krikščionys tikėjosi, kad pajungs sau ne tik Šventąją žemę, bet ir Saracėnų žemę. Tačiau nuodėmėms atpirkti visa krikščionių kariuomenė iširo, taip kad jokios kitos naudos neatnešė, nes popiežius, patriarchas, legatas ir Navaros karalius mirė (Mart., c. 414; Ptol., 22, 41, 42).
54. APIE POPIEŽIŲ GRIGALIŲ X 72 IR ŠVENTOSIOS JADVYGOS, LENKIJOS KUNIGAIKŠTIENĖS, KANONIZACIJĄ 73
Viešpaties 1272 metais popiežius buvo Grigalius X. Jis kanonizavo šventąją Jadvygą, Lenkijos kunigaikštienę (Mart., c. 413; Ptol., 23, 1).
55. APIE RUDOLFO 74 IŠRINKIMĄ ROMOS KARALIUMI
Viešpaties 1273 metais Rudolfas Habsburgas buvo išrinktas Romos karaliumi (Mart., c. 420; Ptol., 23, 3).
56. APIE BROLĮ HARTMANĄ FON HELDRUNGENĄ, VIII VOKIEČIŲ NAMŲ ORDINO DIDĮJĮ MAGISTRĄ
Tuo metu brolis Hartmanas fon Heldrungenas buvo VIII Vokiečių namų ordino didysis magistras; jis mirė XIV rugsėjo kalendų dieną.
57. APIE LIONO SUSIRINKIMĄ IR KARDINOLO BONAVENTŪROS 76 BEI TOMO AKVINIEČIO MIRTĮ
Viešpaties 1274 metais popiežius Grigalius X sušaukė Lione susirinkimą dėl pagalbos Šventajai žemei, kuriame graikai grįžo į šventosios bažnyčios vienybę, taip pat buvo pakrikštyti totorių pasiuntiniai. Ponas kardinolas Bonaventūra iš Brolių minoritų ordino mirė... (Mart., c. 416; Ptol., 23, 2).
58. APIE POPIEŽIŲ INOCENTĄ V IR ROMOS KARALIŲ RUDOLFĄ
Viešpaties 1275 metais valdė popiežius Inocentas V, kuris anksčiau vadinosi Pietro di Tarantasia, iš Pamokslininkų ordino, ir Rudolfas, Romos karalius (Mart., c. 416; Ptol., 23, 17, skilt. 2).
59. APIE KARALIAUS RUDOLFO VYRESNIOJO SŪNAUS MIRTĮ
Tuo metu karaliaus Rudolfo vyresnysis sūnus, nugalėjęs Savojos grafą, nuskendo Reine (Ptol., 23, 18).
60. APIE POPIEŽIŲ ADRIANĄ V 81 IR KARALIŲ RUDOLFĄ
Viešpaties 1276 metais valdė popiežius Adrianas V ir Rudolfas, Romos karalius (Mart., c. 417; Ptol., 23, 20).
61. APIE RIESENBURGO PILIES IR MIESTO STATYBĄ
Tais metais Albertas, Pamedės vyskupas, pastatė Riesenburgo pilį ir miestą Prūsijos žemėje.
62. APIE POPIEŽIŲ JONĄ XXI 82 IR KARALIŲ RUDOLFĄ, ROMOS KARALIŲ
Tais pačiais metais popiežius Jonas XXI, kilęs iš Ispanijos, parašė didelę medicinos meno knygą, kuri vadinasi „Suma, arba vargšų turtas“... (Ptol., 23, 21; Mart., c. 418). [199]
63. APIE ROMOS KARALIAUS RUDOLFO PERGALĘ PRIEŠ BOHEMIJOS KARALIŲ OTAKARĄ
Tuo metu Rudolfas, Romos karalius, mūšyje nužudė Bohemijos karalių Otakarą, Austrijos kunigaikštystę atidavė savo sūnui Albrechtui, kuris vėliau tapo Romos karaliumi, o savo dukterį išleido už nužudytojo Bohemijos karaliaus sūnaus (Ptol., 23, 25).
64. APIE POPIEŽIŲ MIKALOJŲ III 86, KARALIŲ RUDOLFĄ IR TIBRO POTVYNĮ
Viešpaties 1277 metais valdė popiežius Mikalojus III ir Rudolfas. Tuo metu Romoje Tibras taip išsiliejo ir patvino, kad pakilo daugiau nei keturiais sprindžiais virš Švenčiausiosios Marijos Rotondos altoriaus (Ptol., 23, 26; Mart, p. 420).
65. APIE ŠVENTOSIOS MARIJOS MAGDALIETĖS KŪNO RADIMĄ
Viešpaties 1280 metais Karolis, Salerno karalius, vėliau tapęs Sicilijos karaliumi, rado Marijos Magdalietės kūną (Ptol., 23, 25).
66. APIE ALBERTO DIDŽIOJO MIRTĮ
Tais pačiais metais Kelne mirė Albertas Didysis (Ptol., 22, 19).
67. APIE ŠVENTOJO JODOKO 87 STEBUKLUS PRŪSŲ PAMEDĖJE
Tais pačiais metais šventasis Jodokas pradėjo daryti stebuklus Pamedės vyskupijoje Prūsijoje.
68. APIE POPIEŽIŲ MARTYNĄ IV, KARALIŲ RUDOLFĄ, STEBUKLINGĄ JŪROS ŽUVĮ IR DAUGELIO GALŲ ŽŪTĮ SICILIJOJE
Viešpaties 1281 metais valdė popiežius Martynas IV ir Romos karalius Rudolfas. Tuo metu, vasario mėnesį, buvo sugauta jūros žuvis, panaši į liūtą, toje pajūrio šalyje, kuri yra priešais Montalto kalną, ir atgabenta į Senąjį miestą, kur susirinko daugybė dvasininkų pamatyti šios pabaisos, nes jos oda buvo apaugusi vilna, letenos trumpos, uodega liūto, galva liūto, ausys, nasrai, dantys ir liežuvis buvo kaip liūto. Kalbėjo, kad, kai ją sugavo, ji baisiai suriko, taip kad daugelis įžvelgė tame ateities ženklą. Ir štai netrukus po to Sicilijos srityje Palermo gyventojai, įsiutę iš pykčio, niekindami minėtąjį karalių, išžudė visus ten gyvenusius galus, tiek vyrus, tiek moteris, ir, kas dar bjauriau, perpjovę pilvus kai kurioms nėščioms sicilietėms, apie kurias kalbėjo, kad jos pastojo nuo galų, nužudė jas, joms dar nespėjus pagimdyti (Ptol., 24, 1; Mart., p. 422; Mart., p. 424).
69. APIE 50 TŪKSTANČIŲ SARACĖNŲ IR 30 TŪKSTANČIŲ TOTORIŲ ŽŪTĮ
Tuo pačiu metu rytų totoriai nužudė daugiau nei 50 tūkstančių saracėnų, bet sultonas, sukaupęs jėgas ir dvasią, užpuolė totorius ir, privertęs juos bėgti, sunaikino 30 tūkstančių (Mart., p. 426).
70. APIE BROLĮ BURCHARDĄ, IX VOKIEČIŲ NAMŲ ORDINO DIDĮJĮ MAGISTRĄ
Brolis Burchardas fon Schwandenas, IX Vokiečių namų ordino didysis magistras, tuo metu vadovavo ordinui. Kai jis turėjo vykti ginti Šventosios žemės, tai, nežinau kuo vadovaudamasis, paprašęs leidimo ir jį gavęs, išstojo iš Vokiečių ordino ir įstojo į hospitaljerų ordiną, kuriame vėliau ir mirė.
71. APIE POPIEŽIŲ HONORIJŲ IV, KARALIŲ RUDOLFĄ, KARMELITŲ ORDINO ĮSTEIGIMĄ IR ŠVENTOJO AUGUSTINO ORDINO IŠKĖLIMĄ Į PAGRINDINIUS
Viešpaties 1284 metais valdė popiežius Honorijus IV ir Romos karalius Rudolfas. Šis popiežius patvirtino karmelitų ordiną, kurio klausimas liko neišspręstas Liono susirinkime, ir karmelitai pakeitė iki smakro užsegamus apsiaustus baltomis kapomis. Tuo pačiu metu Paryžiuje augustinų ordinas buvo iškeltas į pagrindinius (Ptol., 24, 13; Mart., c. 432; Ptol., 24, 14).
72. APIE BROLĮ EGIDIJŲ, DIDĮJĮ ŠVENTOJO AUGUSTINO ORDINO DAKTARĄ, IR APIE JO MIRTĮ
Tuo pačiu metu klestėjo magistras Egidijus, didysis augustinų ordino daktaras, kuris vėliau, popiežiaus Bonifaco VIII paskirtas Buržo arkivyskupu (Ptol., 24, 14), mirė Avinjone, kai ten valdant popiežiui Jonui XXII buvo Romos kurija, Viešpaties 1316 metais, sausio kalendų dieną, ir buvo palaidotas Paryžiuje pas savo ordino brolius.
73. APIE KONRADO, KUNIGO IŠ ALEMANIJOS, NUĖJUSIO Į LIETUVĄ ATVERSTI PAGONIŲ Į KRIKŠČIONYBĘ, ŽŪTĮ
Viešpaties 1285 metais Konradas, kunigas iš Alemanijos, nuėjo į Lietuvos žemę, kad atverstų tenykščius pagonis į krikščionybę. Po dvejų jo buvimo ten metų lietuviai jį nužudė. Toje vietoje, kur jis buvo nužudytas, vėliau dažnai būdavo matyti degančių žvakių.
74. APIE POPIEŽIŲ MIKALOJŲ IV, KARALIŲ RUDOLFĄ IR TRIPOLIO MIESTO SUGRIOVIMĄ
Viešpaties 1288 metais valdė popiežius Mikalojus IV iš brolių minoritų ordino ir Romos karalius Rudolfas. Antraisiais šio popiežiaus valdymo metais buvo sugriautas Tripolio miestas, kai jame gyvenę krikščionys buvo paimti į nelaisvę ir nužudyti (Ptol., 24, 20; Mart., p. 432; Mart., p. 421).
75. APIE VIENĄ MERGELĘ LJEŽO DIECEZIJOJE, IŠGYVENUSIĄ DAUGIAU NEI 30 METŲ BE VALGIO IR GĖRIMO
Tuo metu Alemanijoje, Lježo diecezijoje, kaime, vadinamame Erkel, viena mergelė pradėjo gyventi be valgio ir gėrimo ir taip gyveno daugiau nei 30 metų. Minėtojo kaimo kunigas padavė jai nekonsekruotą ostiją tą dieną, kai ji paprastai priimdavo Viešpaties kūną, ir ji negalėjo jos nuryti, o kai ji jos atsisakė, jis davė jai konsekruotą ostiją, kurią ji tuoj pat nurijo, tuo patvirtindama, kad jokiu būdu negalėjo priimti materialaus maisto.
76. APIE MŪŠĮ NETOLI KELNO, PRIE VORINGENO KAIMO
Tuo metu įvyko mūšis prie Kelno, netoli Voringeno kaimo, kuriame Brabanto kunigaikštis Jonas nugalėjo Kelno arkivyskupą Siegfriedą fon Runkelį, ir iš kiekvienos pusės žuvo po 1300 kilmingųjų, neskaitant paprastų žmonių.
77. APIE AKONO MIESTO SUGRIOVIMĄ
Viešpaties 1290 metais, mergelės Potencianos dieną, tai yra XIV birželio kalendų dieną, Akono miestą sugriovė sultonas, ir nesuskaičiuojama daugybė krikščionių buvo paimta į nelaisvę ir nužudyta (Mart, c. 421; Ptol., 24, 23, 24). [202]
Atkreipk dėmesį, kad apie Viešpaties 600 metus, tuo metu, kai mirė Mahometas, imperatorius Heraklijus, išėjęs į karą su persų karaliumi Chosrovu, laimėjo pergalę ir Šventojo Kryžiaus dalį, kurią šis buvo išnešęs iš Dievo šventyklos, sugrąžino ir atkūrė Dievo bažnyčias ir Šventąją žemę, kurią šis buvo nusiaubęs.
78. APIE ŠVENTOSIOS ŽEMĖS PADĖTĮ
Netrukus po imperatoriaus Heraklijaus pasitraukimo iš Šventosios žemės vienas, vardu Omaras, arabų valdovas, valdęs trečiasis po Mahometo, karu įsiveržęs į Šventąją žemę, ją užėmė, ir štai krikščionys, gyvenantys šventajame Jeruzalės mieste ir aplinkiniuose kraštuose, 490 metų nešė sunkiausią pagonių ir žiaurių šeimininkų jungą. Pagaliau, kai Viešpats jau ilgai rūstavo, prisiminęs savo gailestingumą ir matydamas savo tautos kančias, jis įkvėpė vieną vargingą ir pamaldų žmogų iš Prancūzijos karalystės, gyvenusį atsiskyrėlio gyvenimą Amjeno vyskupijoje, kurį vadino Petru Atsiskyrėliu, aplankyti Viešpaties kapą ir Šventosios žemės šventąsias vietas. Kai jis atėjo į šventąjį miestą, matydamas, kaip nepagarbiai bedieviai elgiasi su šventosiomis vietomis, o garbingąjį vyrą Simeoną, miesto patriarchą, žemina kartu su jo pavaldiniais tarsi paskutinį vergą, su visiška panieka patirdami jį nežmoniškiems pažeminimams, kadangi jis buvo šventas ir labai užjaučiantis žmogus, tai, pasigailėjęs pažemintųjų, pradėjo karštai sielvartauti ir liūdėti ir mąstyti apie įvairius būdus, kuriais galėtų ateiti į pagalbą pažemintiesiems. O kai vieną naktį Viešpaties Prisikėlimo bažnyčioje jis budėjo, kalbėdamas maldas Viešpačiui, ir, pavargęs nuo ilgo budėjimo, užsnūdo ant bažnyčios grindų, mūsų Viešpats Jėzus Kristus jam pasirodė sapne, pavesdamas jam pasiuntinybę pas poną popiežių ir Vakarų valdovus dėl Šventosios žemės išlaisvinimo. Ir jis, sustiprintas dieviškosios apvaizdos ir uždegtas meilės, su minėtojo patriarcho Simeono ir kitų Jeruzalėje gyvenančių krikščionių laiškais pirmiausia kreipėsi į popiežių Urboną II, kurio buvo maloningai priimtas, ir perėjo Italiją bei persikėlė per Alpes, kad susijaudinęs kreiptųsi tiek į Rytų ir Vakarų valdovus, tiek į paprastus žmones, ir įvairiais raginimais (nes jis buvo protingas žmogus, stiprus darbu ir žodžiu) palenkė daugelio sielas imtis piligriminės kelionės į Jeruzalę, padedant Viešpačiui, kuris didžia malone atlygina už savo pasiuntinio maldas. Netrukus po to ponas popiežius Urbonas, nusekęs paskui minėtąjį Petrą į Galiją, sušaukęs Visuotinį susirinkimą, išsamiai papasakojo visiems, kuriuos Šventoji Dvasia įkvėpė atkeršyti už Nukryžiuotojo išniekinimą ir išlaisvinti Šventąją žemę, apie krikščionių, esančių Šventojoje žemėje, nelaimes ir persekiojimus ir apie Viešpaties kapą, taip pat apie kitas šventąsias vietas, sutryptas ir išniekintas nešvarių šunų, ragindamas į šventą ir brangią piligriminę kelionę visų nuodėmių atleidimui. O Dievo žodžio sėkla krito į gerą ir derlingą dirvą ir davė gausių vaisių, taip kad daugelis vyskupų, bažnyčių prelatų, valdovų, kunigaikščių, grafų, baronų, kilmingųjų ir kitų, prisisegę gyvybę teikiančio kryžiaus ženklą ant savo pečių, davė Viešpačiui kryžiaus žygio įžadą. Taigi Viešpaties 1096 metais minėtasis Petras su kryžininkais ir didele daugybe vokiečių, persikėlę per Helesponto jūrą, paėmė miestą, dabar vadinamą Šventojo Jurgio sąsiauriu, taip pat Antiochijos miestą ir šventąjį Jeruzalės miestą, o laikui bėgant, kai atėjo kiti piligrimai, – nesuskaičiuojamus ir neva neįveikiamus miestus ir pilis, išvaduodami juos iš pagonių rankų, taip kad šventajame Jeruzalės mieste buvo paskirtas patriarchas, kuris buvo virš keturių arkivyskupų, būtent Tyro su keturiais pavaldiniais, Cezarėjos – su vienu, Nazareto – su vienu ir Petros – su vienu pavaldiniu. Įkūrus bažnyčią, atsirado labai daug veikiančių vienuolynų, vienuolių brolijų, atsiskyrėlių maldyklų, moterų vienuolynų. Buvo ir karalius Jeruzalėje, kuris buvo virš daugelio valdovų, grafų ir ponų. Kas galėtų išvardyti Viešpaties stebuklus ir didžius darbus, atliktus su visu Jo troškimu, kuriuos Jis sukūrė savo šlovei ir mūsų išganymui! Dievas pamatė visa, ką buvo sukūręs, ir tai buvo labai gera, ir pamilo visa, ką sutvėrė. Tik nuodėmės, kuri yra niekas, Jis nekentė, ją išvijo ir sunaikino. Todėl, jei per šešias dienas vienu žodžiu Jis visa sukūrė, tai nuodėmei sunaikinti pasaulyje sugaišo daugiau nei 33 metus. Štai kas Jam bjauru, kas įžeidžia Jo didybės žvilgsnį, kas Jam, geram ir gailestingam mums, neša erškėčius, štai kas iš angelo daro velnią, iš laisvojo – vergą, iš nesutepto – mirtingą ir nuodėmingą, iš palaimintojo – pažemintą, o iš piliečio – tremtinį ir atstumtąjį, iš Dievo vaikų – velnio vaikus; štai kas niekada nelieka nenubausta. Todėl, užrūstintas bedievių nuodėmių, kurie suteršė Šventąją žemę daugybe įvairių nusikaltimų ir kėsinosi į Jį, žiauriu tapo Tas, kuris iš prigimties maloningas ir geras. Todėl jie buvo išstatyti pajuokai savo kaimynams, ir priešai visų akivaizdoje iš jų tyčiojosi. Jų citra virto gedulu, o jų jėga – skarmalais. Ji tapo kaip našlė; didžioji tarp tautų, kunigaikštytė tarp sričių tapo duoklininke. Štai todėl Dievas atidavė kalavijui savo tautą ir užsirūstino ant savo paveldo. Štai todėl jų priešai tapo galva, o jie – uodega, taip kad jų priešai jėga atėmė ne tik pažadėtąją žemę, bet beveik visas sritis, miestus ir įtvirtinimus nuo Egipto žemės pradžios iki Mesopotamijos, daugiau nei 20 dienų kelio, neskaitant daugelio kitų miestų ir pajūrio įtvirtinimų. Vėliau daugelis karalių ir valdovų, atėję su nesuskaičiuojama daugybe karių, atkovojo Šventąją žemę ir atkovotą vėl prarado, taip kad Viešpaties 1250 metais ji pradėjo juntamai silpti, kol Viešpaties 1290 metais Akono miestas, vienintelis išlikęs, pagonių buvo sugriautas iki pamatų. Šio miesto sugriovimo priežastys buvo dvi: pirma, daugybė ponų, tarp kurių kilo nesutarimai dėl jo gynybos; antra, kryžininkai, kuriuos ponas popiežius pasiuntė į pagalbą, buvo be vado, ir nuolat kildavo neramumai ir maištai.
79. RAUDA DĖL ŠVENTOSIOS ŽEMĖS NUSIAUBIMO
Ir štai tu, o Šventoji pažadėtoji žeme, Dievo mylima, šventųjų angelų gerbiama ir viso pasaulio žavima, Dievo išrinkta ir paskirta, kad per tave regimai parodytų savo buvimą ir tavyje, tarnaujant mūsų išlaisvinimo šventenybėms, atpirktų žmonių giminę, esi paversta dykyne ir apimta sielvarto. Viešpats tapo kaip priešas, sugriovė visus tavo rūmus, sunaikino tavo tvirtoves ir nuėmė tavo tvorą kaip nuo sodo, privertė užmiršti šventes ir šabus; ir savo rūstybės pasipiktinimu atmetė karalių ir kunigą 113. Visi tavo persekiotojai pagavo tave tarp sunkumų, taip kad tu karčiai verkei naktį ir ašaros ant tavo skruostų, ir nėra tau guodėjo iš visų, kurie tave mylėjo.
80. ŠVENTOSIOS ŽEMĖS KREIPIMASIS Į KRIKŠČIONIS DĖL JOS IŠGELBĖJIMO
Maldauju, išklausykite, visos krikščionių tautos, ir pažvelkite į mano skausmą 115, prisiminkite, kas man nutiko, įsižiūrėkite ir pamatykite mano paniekinimą 116, imkite skydą ir šarvus ir pakilkite man į pagalbą, išsitraukite kardą ir užkirskite kelią mane persekiojantiems 117, išgelbėkite mane, vargšę ir apleistą, ir ištraukite iš nedorėlių rankos 118.
81. APIE POPIEŽIŲ CELESTINĄ V 119 IR KARALIŲ ADOLFĄ NASSAUIETĮ
Viešpaties 1294 metais valdo popiežius Celestinas V ir Adolfas Nassauietis, Romos karalius (Ptol., 24, 27, 29; Mart., p. 433).
82. APIE POPIEŽIŲ BONIFACĄ VIII IR KARALIŲ ADOLFĄ
Viešpaties 1295 metais valdo popiežius Bonifacas VIII ir Adolfas, Romos karalius (Ptol. app., p. 1217; Mart., p. 435).
83. APIE ŠVENTOJO LIUDVIKO, PRANCŪZIJOS KARALIAUS, KANONIZACIJĄ
Viešpaties 1296 metais popiežius Bonifacas kanonizavo Prancūzijos karalių Liudviką (Ptol. app., p. 1217; Mart., p. 436).
84. APIE BROLĮ GOTTFRIEDĄ FON HOHENLOHE, VOKIEČIŲ NAMŲ ORDINO DIDĮJĮ MAGISTRĄ
Viešpaties 1297 metais brolis Gottfriedas fon Hohenlohe buvo išrinktas Vokiečių namų ordino didžiuoju magistru ir jam vadovavo 13 metų. Ir vis dėlto jis nepriskiriamas prie kitų magistrų, nes po 13 metų atsisakė savo posto ir vėl neapgalvotai jį užėmė.
85. APIE ROMOS KARALIAUS ADOLFO MIRTĮ
Viešpaties 1298 metais Austrijos kunigaikštis Albertas mūšyje nužudė Romos karalių Adolfą ir po jo pradėjo valdyti (Ptol. app., p. 1219; Mart., p. 433, 434-435).
86. APIE ROMOS KARALIŲ ALBERTĄ
Viešpaties 1299 122 metais valdo popiežius Bonifacas VIII ir Albertas, Romos karalius (Ptol. app., p. 1220; Mart., p. 434).
87. APIE 200 TŪKSTANČIŲ SARACĖNŲ ŽŪTĮ
Viešpaties 1300 metais totoriai, išėję iš savo vietų, užpuolė saracėnus: pirmiausia Kapadokiją, paskui – Seleukijos, arba Antiochijos, kraštus, iš ten – Didžiąją ir Mažąją Armėniją, iš ten – visą pažadėtąją žemę, Damaską ir Gazą, iki pat Egipto sienų; visose šiose žemėse jie nužudė daugiau nei 200 tūkstančių saracėnų (Ptol. app., p. 1220).
88. APIE JUBILIEJINIŲ METŲ NUODĖMIŲ ATLEIDIMĄ
Tai buvo jubiliejiniai metai, ir ponas popiežius Bonifacas visiems, aplankiusiems šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus buveinę, suteikė visišką nuodėmių atleidimą (Ptol. app., p. 1220; Mart., p. 437).
89. APIE KOMETĄ
Viešpaties 1301 metais, rugsėjį, vakaruose pasirodė kometa Skorpiono ženkle, tai yra Marso buveinėje, kuri kartais atsukdavo uodegą į rytus, kartais – į pietus, ir pasirodydavo vakare (Ptol. app., p. 1221; Mart., p. 437). [206]
90. APIE VENGRIJOS KARALIAUS MIRTĮ IR JO ĮPĖDINĮ KAROLĮ
Tuo metu mirė Vengrijos karalius Andrius 124, ir po daugelio ginčų tarp Bohemijos karaliaus ir Austrijos kunigaikščio 126 Vengrijos karalystę gavo Karolis Martelis 127 (Ptol. app., p. 1221).
91. APIE ROMOS KARALIAUS ALBRECHTO KARĄ SU BAVARIJOS KUNIGAIKŠČIU IR MAINCO BEI KELNO ARKIVYSKUPAIS
Tais pačiais metais Romos karalius Albrechtas laimėjo karą prieš Bavarijos kunigaikštį 128, Mainco ir Kelno arkivyskupus (Ptol. app., p. 1221).
92. APIE VIENĄ ŠVENČIAUSIOSIOS MERGELĖS STEBUKLĄ
Viešpaties 1302 metais vienas plėšikas, gerbiantis Mergelę Mariją, buvo nukirsdintas Perudžoje, Italijoje; jo galva, jau atkirsta nuo kūno, garsiu balsu sušuko: „Atveskite man kunigą, nes Švenčiausioji Marija už tai, kad kiekvienos dienos pabaigoje kreipdavausi į ją maldomis, neleidžia man mirti, kol neišpažinsiu visų savo nuodėmių.“ Ir taip įvyko.
93. APIE NESUTARIMĄ TARP POPIEŽIAUS BONIFACO IR PRANCŪZIJOS KARALIAUS PILYPO
Tais pačiais metais prasidėjo nesutarimas tarp popiežiaus Bonifaco, iš vienos pusės, ir Prancūzijos karaliaus Pilypo – iš kitos. Mat popiežius pasakė, kad Prancūzijos karalius tarp pasaulietinių ir dvasinių asmenų turi tiesiogiai paklusti apaštalų sostui, ir popiežius pasiuntė Prancūzijos karaliui reskriptą apie paklusnumą su bule, pareikšdamas, kad nepaklūstantysis yra eretikas. Šis reskriptas buvo perskaitytas ir sudegintas Paryžiuje, karaliaus rūmuose, dalyvaujant nesuskaičiuojamai daugybei dvasininkų ir pasauliečių. Ir karalius iškėlė prieš popiežių 15 kaltinimo straipsnių ir apeliavo į būsimą susirinkimą arba popiežių. Tačiau popiežius nuo šių kaltinimų susirinkime Romoje apsiteisino (Ptol., p. 1221-1222; Mart., p. 438).
94. APIE DAUGELIO GALŲ IR FLAMANDŲ ŽŪTĮ
Tais pačiais metais, liepą, flamandai sukilo prieš Prancūzijos karalių, ir susirinkę į mūšį trys tūkstančiai galų grafų, baronų ir kilmingųjų žuvo (Ptol., p. 1222).
Viešpaties 1303 metais popiežius Bonifacas paskyrė imperatoriumi Romos karalių Albrechtą ir pajungė jam Prancūzijos karalystę, ką, beje, popiežius Klemensas V vėliau atšaukė (Ptol., p. 1222, 1227; Mart., p. 438, 442).
Tais pačiais metais įvyko didelis mūšis tarp galų ir flamandų, ir iš kiekvienos pusės daug kas žuvo (Ptol., p. 1223).
95. APIE POPIEŽIAUS BONIFACO PAĖMIMĄ Į NELAISVĘ IR IŽDO IŠGROBSTYMĄ
Tais pačiais metais, rugsėjo pradžioje, netoli Anagnijos, tai yra savo gimtinėje, popiežius Bonifacas buvo paimtas į nelaisvę, o visas bažnyčios iždas išgrobstytas. Bet galiausiai, minėtojo miesto gyventojų išlaisvintas, jis buvo atvežtas į Romą ir pasodintas į šventojo Petro sostą. Netrukus jis mirė (Mart., p. 438; Ptol., c. 1223).
96. APIE POPIEŽIŲ BENEDIKTĄ XI 130 IR KARALIŲ ALBRECHTĄ
Viešpaties 1303 metais valdė popiežius Benediktas XI iš Brolių pamokslininkų ordino ir Albrechtas, Romos karalius (Mart., p. 1440; Ptol., p. 1224).
97. APIE UPIŲ POTVYNĮ
Viešpaties 1304 metais, Jo Gimimo išvakarėse, buvo toks upių potvynis, kad žmonės manė žūsiantys tvane. Paryžiuje nuplovė abu tiltus, taip kad iš jų neliko nė pėdsako, ir buvo padaryta didelė žala kitoms provincijoms.
98. APIE POPIEŽIŲ KLEMENSĄ V IR KARALIŲ ALBRECHTĄ
Viešpaties 1305 metais valdė popiežius Klemensas V ir Albrechtas, Romos karalius (Mart., p. 1441; Ptol., p. 1226).
99. APIE NUTIKIMĄ SU POPIEŽIUMI IR JO VAINIKU IR APIE DAUGELIO ŽŪTĮ
Kai šis popiežius Klemensas šventojo Martyno oktavoje 131 po savo vainikavimo išėjo iš Šventojo Justo bažnyčios ant kalno netoli Liono, nugriuvo siena ir prispaudė daugelį, ir žuvo Bretanės kunigaikštis, vedęs popiežiaus žirgą. Karolis, Prancūzijos karaliaus brolis, buvo sunkiai sužeistas, ir pats popiežius nukentėjo. Mat jo žirgas parkrito ir buvo užverstas akmenimis, o vainikas nukrito jam nuo galvos, ir krentant buvo pamestas neįkainojamas rubinas, buvęs neįprastai brangaus vainiko viršūnėje; ir visa tai jam buvo ateities ženklas (Mart., p. 441; Ptol., p. 1226).
100. APIE DÜNAMÜNDĖS PILIES ĮSIGIJIMĄ
Viešpaties 1305 metais Vokiečių namų broliai iš Livonijos šventojo apaštalo Jokūbo išvakarėse 132 teisėtu pirkimo pagrindu įsigijo Dünamündės pilį 133.
101. APIE ŠVENTOJO RUPERTO STEBUKLUS KARALIAUČIUJE
Viešpaties 1306 metais Prūsijoje, Karaliaučiaus pilyje, Viešpats ėmė daryti stebuklus šventojo Ruperto relikvijų dėka, ir daug žmonių, ir šunų, ir gyvulių buvo išgydyti nuo įvairių negalių.
102. APIE BOHEMIJOS KARALIAUS VACLOVO MIRTĮ IR JO KARALYSTĖS PERDAVIMĄ
Viešpaties 1307 135 metais mirė Bohemijos karalius Vaclovas, o jo sūnus 136 buvo karūnuotas Budoje ir tais pačiais metais nužudytas vieno savo riterio (Ptol., p. 1227), ir taip Bohemijos karalystė, nesant įpėdinio, atiteko svetimšaliams, nes Romos karalius Albrechtas toje karalystėje pasodino savo sūnų 137.
103. APIE RODO SALOS UŽĖMIMĄ, KURĮ ĮVYKDĖ HOSPITALJERAI
Tais pačiais metais hospitaljerai užėmė Rodo salą, kurioje gyveno turkai, ir penkias kitas salas (Mart., p. 442).
104. APIE ROMOS KARALIAUS ALBRECHTO NUŽUDYMĄ
Viešpaties 1308 metais, šventųjų Pilypo ir Jokūbo dieną 138, Romos karalių Albrechtą nužudė kunigaikštis Jonas, pramintas Bežemiu, jo sūnėnas, nes šis buvo atėmęs iš jo dalį Austrijos kunigaikštystės, nors jis buvo teisėtas įpėdinis.
105. APIE LIUKSEMBURGO GRAFO HENRIKO 139 IŠRINKIMĄ ROMOS KARALIUMI
Tais pačiais metais, šventosios Kotrynos dieną 140, Alemanijos valdovai, turintys rinkimo teisę, vieningai išrinko Liuksemburgo grafą Henriką Romos karaliumi (Mart., p. 444; Ptol., p. 1230).
106. APIE JO KARŪNAVIMĄ AACHENE
Viešpaties 1309 metais šis išrinktasis buvo karūnuotas Aachene, per Trijų Karalių šventę 141 (Mart, p. 444; Ptol., 1. c.).
107. APIE JO KARŪNAVIMĄ MILANE
Viešpaties 1311 metais, Jo Apsireiškimo dieną, Romos karalius Henrikas buvo karūnuotas geležine karūna Milane (Ptol., p. 1234; Mart., p. 446). [209]
108. APIE DEŠIMTIES TŪKSTANČIŲ SARACĖNŲ RAITELIŲ NUŽUDYMĄ, KURĮ ĮVYKDĖ TOTORIAI
Ir tais metais totoriai su armėnais ir gruzinais atėjo į Siriją ir Palestiną ir, išvarę sultoną, nužudė daugiau nei 10 tūkstančių raitelių (Ptol, p. 1235).
109. APIE TEMPLININKŲ ORDINO GALĄ
Viešpaties 1312 metais, XI balandžio kalendų dieną 142, valdant imperatoriui Henrikui VII, templininkų ordinas buvo pasmerktas Vjeno susirinkime popiežiaus Klemenso V ne galutiniu nuosprendžiu, bet apaštalų sosto rūpesčiu; jis buvo įkurtas Viešpaties 1112 metais prie popiežiaus Paschalio II ir imperatoriaus Henriko V (Mart., p. 445; Ptol., p. 1236).
110. APIE KARALIAUS HENRIKO KARŪNAVIMĄ IMPERATORIUMI
Tais metais Henrikas VII, Romos karalius, buvo karūnuotas imperatoriumi Laterano bažnyčioje Romoje, 62-aisiais metais nuo imperatoriaus Frydricho II mirties (Mart., p. 447; Ptol., p. 1238).
111. APIE ŠVENTOJO PETRO, KADAISE POPIEŽIAUS CELESTINO V, KANONIZACIJĄ
Viešpaties 1313 metais, gegužės 5-ąją dieną, popiežius Klemensas V kanonizavo šventąjį Petrą Išpažinėją, buvusį popiežių Celestiną V, ir įsakė švęsti jo šventę birželio 14-ąją dieną (Mart, p. 446; Ptol., p. 1240).
112. APIE KOMETĄ
Tais pačiais metais, šventojo Jurgio šventės išvakarėse, vakare pasirodė kometa, 10 dienų atsukusi uodegą į Italiją.
113. APIE IMPERATORIAUS HENRIKO MIRTĮ
Tais pačiais metais, Baltramiejaus dieną 143, imperatorius Henrikas mirė Sienos grafystėje ir buvo palaidotas Pizoje. 10 dienų, per kurias buvo matoma kometa, reiškė 10 imperatoriaus ligos dienų prieš jo mirtį (Ptol., p. 1240; Mart., p. 449).
114. APIE SILKIŲ LAIMIKIO NUTRŪKIMĄ PRŪSIJOJE
Tais metais Prūsų žemėje nebuvo sugauta silkių, kurių nuo neatmenamų laikų ten būdavo gausybė. [210]
115. APIE TRIS SAULĖS SPINDULIUS IR KOLEGIJOS SKILIMĄ
Viešpaties 1314 metais, kovo kalendų dieną 144, Karpantrase, kur tuo metu buvo Romos kurija, apie aštuntą valandą pasirodė trys saulės: viena – netikra, rytuose, dvi – pietuose: viena – tikra, kita – priešinga gamtai, ir jos ilgai buvo matomos, ir kiekviena siuntė savo spindulius. Tai buvo tam tikras ženklas ir stebuklas, reiškiantis popiežiaus mirtį, o netrukus po jo mirties – kolegijos skilimą. Tačiau šis skilimas truko dvejus metus ir keturis mėnesius, kol kardinolai susitarė dėl būsimojo popiežiaus išrinkimo. Mat lygiai toks pat ženklas pasirodė ir mirus Julijui Cezariui, kaip rašo Komestoras 145, o po jo mirties įvyko senato skilimas (Ptol., p. 1241).
116. APIE POPIEŽIAUS MIRTĮ
Tais pačiais metais, XIV gegužės kalendų dieną 146, mirė popiežius Klemensas, lygiai po metų nuo tos dienos, kai pirmą kartą pasirodė kometa (Ptol., p. 1242).
117. APIE GINČYTINĄ LIUDVIKO BAVARO IR AUSTRIJOS KUNIGAIKŠČIO FRYDRICHO IŠRINKIMĄ ROMOS KARALIUMI
Tais pačiais metais, XII lapkričio kalendų dieną 147, Liudvikas Bavaras 148 ir Austrijos kunigaikštis Frydrichas 149 buvo nesutariant išrinkti Romos karaliumi tuo metu, kai apaštalų sostas buvo laisvas 28 mėnesius, ir šis ginčas tarp jų tęsėsi iki 1322 metų, kai šventojo Mykolo dienos išvakarėse Bavarijos kunigaikštis Liudvikas po daugelio mūšių paėmė Austrijos kunigaikštį Frydrichą į nelaisvę ir laikė jį nelaisvėje dvejus metus. Nuo tada tarp jų įsivyravo santarvė.
118. APIE POPIEŽIŲ JONĄ XXII IR IŠRINKTUOSIUS
Viešpaties 1316 metais popiežius Jonas XXII valdė su šiais nesutariant išrinktaisiais.
119. APIE ŠVENTOJO LIUDVIKO, SICILIJOS KARALIAUS ROBERTO BROLIO, KANONIZACIJĄ
Viešpaties 1317 metais popiežius Jonas kanonizavo šventąjį Liudviką 150, Sicilijos karaliaus Roberto 151 brolį, iš Brolių minoritų ordino, ir nustatė švęsti jo gimimo dangui dieną penktąją dieną po Švenčiausiosios Mergelės Ėmimo į dangų (Mart., c. 449).
120. APIE RAUPSUOTŲJŲ SUDEGINIMĄ PRANCŪZIJOJE
Viešpaties 1320 metais Prancūzijoje buvo sudeginti raupsuotieji. Mat kalbėjo, kad jie užnuodijo upes nuodais, nuo kurių žuvo daug žmonių ir gyvulių.
121. APIE VIENĄ STEBUKLĄ
Viešpaties 1321 metais Sklavijos kraštuose trys žmonės, apkaltinti nuodų gabenimu, buvo įmesti į verdantį vandenį; du iš jų tuoj pat uždūso, o trečiasis, būdamas nekaltas, išėjo nesužeistas.
122. APIE VIENO MIRUSIO BERNIUKO PRIKĖLIMĄ PRŪSŲ ŽEMĖJE, BRANDENBURGO PILYJE
Viešpaties 1322 metais Prūsų žemėje, Brandenburgo pilyje, gyveno Tomas, Hertvigo iš Pokarvio sūnus, kuris mirė ketverių metų ir buvo prikeltas Viešpaties Kryžiaus medžio galia; šį medį anksčiau brolis iš Fleckensteino atnešė ten nuo Reino, o brolis Gebhardas fon Mansfeldas įmetė į ugnį, ir jis iššoko, daugeliui liudytojų įrodydamas, kad tai tas pats medis, iš kurio buvo padarytas kryžius, ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus.
123. APIE KRAUJO LAŠUS, SUNKUSIUS IŠ DUONOS PRŪSŲ ŽEMĖJE, KRISTBURGO PILYJE
Viešpaties 1324 metais, kai Andreas, dailidė Kristburgo pilyje Prūsų žemėje, pietavo, iš duonos, kurią jis mirkė į alų, išsiskyrė kraujo lašai; jo stalo draugai, manydami, kad jis teka iš kokios nors žaizdos, atidžiai apžiūrėjo ir jo burną, ir veidą, ir rankas, bet nerado jokio sužeidimo pėdsako, ir tuo daugelis stebėjosi.
124. APIE DAUGELIO TŪKSTANČIŲ GVELFŲ PARTIJOS ŽMONIŲ NUŽUDYMĄ ITALIJOJE
Viešpaties 1325 metais Italijoje gibelinai nužudė daug tūkstančių gvelfų partijos žmonių.
125. APIE VENGRIJOS ŽEMĖS NUSIAUBIMĄ IR 30 TŪKSTANČIŲ TOTORIŲ NUŽUDYMĄ
Viešpaties 1326 metais Vengrijos karalius 153 nužudė 30 tūkstančių iš totorių kariuomenės, kuri buvo nusiaubusi jo karalystę.
126. [VIEŠPATIES 1382 METAIS MIRĖ BROLIS WINRICHAS].
Petro Dusburgiečio pirmosios kronikos pabaiga
PRIEDAI
1. IŠ EVANGELIJOS: PRADŽIOJE BUVO ŽODIS
Tais pačiais metais brolis Verneris, didysis magistras, visuotinėje kapituloje nustatė, kad, garbinant ir šlovinant mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsikūnijimą, kasdien pasibaigus pagrindinėms mišioms dvasininkai skaitytų Evangeliją „Pradžioje buvo Žodis“ su eilute „Parodyk mums, Viešpatie, savo gailestingumą“, o visi kartu – „Amžinasis ir visagali Dieve, kreipk mūsų darbus Tavo gerovėn“, ir ties žodžiais „Ir Žodis tapo kūnu“ broliai klauptųsi ant kelių iki pat maldos pabaigos.
2. APIE MOHRUNGENO PILIES PASTATYMĄ
Viešpaties 1327 metais brolis Hermanas, Elbingo komtūras ir pagrindinių namų hospitalininkas, pastatė miestą, vadinamą Mohrungenu, netoli Saalfeldo miesto, pavadintą pagal ežerą, ant kurio kranto jis stovi.
3. APIE KRISTMEMELIO PILIES SUGRIOVIMĄ
1328 metais Memelburgo pilis, kurią broliai iš Livonijos pastatė Viešpaties 1252 metais ir kuri iki šiol buvo jiems pavaldi, buvo perduota broliams iš Prūsijos. Todėl Kristmemelio pilis, kurią pastatė magistras brolis Karlas, buvo palikta šventojo Petro grandinių dieną.
4. APIE ŠIO SUGRIOVIMO ŽENKLĄ
Šios pilies sugriovimą pranašavo vienas ženklas. Viešpaties 1327 metais, tuo pačiu metų laiku, kaip ir kitais metais, kai buvo įvykdytas sugriovimas, trys broliai stovėjo minėtosios pilies viršuje artėjant sutemoms, kai danguje dar buvo pasirodę nedaug žvaigždžių, ir jie pamatė vieną žvaigždę šiaurinėje pusėje, kuri, pažeidusi natūralią eigą, greitai nuėjo daugiau nei 100 žingsnių priešinga kryptimi ir ten sustojo ir nebegrįžo, nors minėtieji broliai ilgai laukė jos sugrįžtant.
5. VĖL APIE TĄ PATĮ
Viešpaties 1328 metais buvo žemės drebėjimas ne kur nors kitur, o minėtojoje pilyje, ir žemė taip baisiai drebėjo, kad seni namai grėsė sugriūti, taip kad buvusieji namuose buvo pasirengę iššokti laukan, kad išvengtų mirties.
6. APIE GARDINO PILIES VALSČIAUS NUSIAUBIMĄ
Tuo pačiu metu 60 brolių ir palyda iš Prūsijos išžygiavo prieš Gardino pilį, ir kai jie sužinojo, kad apie juos buvo įspėta, pasiuntė 400 žmonių, kurie įėjo į minėtosios pilies valsčių, jį nusiaubė ir grįžo į brolių kariuomenę. Kitą dieną, kai lietuviai, patikėję, kad broliai grįžo į savo žemę, išėjo į savo laukus, broliai su visa savo kariuomene galingu puolimu įsiveržė į minėtąją žemę ir šešias mylias nusiaubė ją ugnimi ir kardu. O daugelis kilmingųjų iš minėtosios pilies su visais vaikais ir namiškiais, iki 94 sielų, prisidėjo prie brolių ir, atėję į Prūsiją, priėmė krikšto malonę.
7. APIE PRIEMIESČIO SUNAIKINIMĄ
Tuo tarpu broliai iš Ragainės su 80 žmonių įėjo į priemiestį ir ėjo karu prieš Putenikos pilies gyventojus, į kurią išvakarėse buvo atėję 200 vietinių vyrų, o broliai to nežinojo. Ir, įėję rytą, auštant, kai jie dar ilsėjosi savo guoliuose, jie staiga juos užpuolė ir nužudė vyrus, ir moteris, ir kūdikius, kurie negalėjo pabėgti, o paskui sudegino priemiestį.
8. APIE OUKAIMO PILIES PRIEMIESČIO SUDEGINIMĄ
Netrukus po to broliai iš Ragainės su savo pavaldiniais įėjo į Oukaimo pilies priemiestį, kai pilies gyventojai miegojo, ir sudegino jį iki pamatų, ir, išskyrus keturis žmones, buvusius pilyje, ir išskyrus nedaugelį pabėgusių, visi kiti su žmonomis, vaikais, galvijais ir naminiais gyvuliais žuvo nuo ugnies arba kardo.
9. APIE MEDVĖGALIO PILIES GYVENTOJUS
Viešpaties 1329 metais Jonas Liuksemburgietis, Bohemijos karalius, su savo karalystės kilmingaisiais ir Silezijos kunigaikščiu Falkenbergu, ir su grafais iš Leiningeno, Öttingeno, Neuenaro, Weilnau, Württembergo, Schauenburgo ir Falkensteino, ir su ponais iš Kerpeno, Geros, Bergo, Rotensteino, Dahmės, Kotbuso, Meiseno, ir su Donos burgrafu, ir su daugeliu kilmingųjų iš Alemanijos karalystės ir Anglijos įėjo į Prūsų žemę. Su jais visais brolis Verneris ir 200 brolių bei 18 tūkstančių karių, neskaitant pėstininkų, išžygiavo į Lietuvą ir Viešpaties Paaukojimo išvakarėse apgulė Medvėgalio pilį, ir po daugelio šturmų jie pasidavė krikščionių tikėjimui, ir šeši tūkstančiai minėtosios pilies žmonių buvo pakrikštyti Viešpaties vardu, bet netrukus po to nuo tikėjimo atkrito.
10. APIE KULMO ŽEMĖS NUSIAUBIMĄ
Tuo metu, kai tai vyko, ir tą pačią dieną Lenkijos karalius Lokietekas padarė piktadarystę, kurią ilgai buvo sumanęs: su šešiais tūkstančiais karių, gudrumu, nesivaržydamas paliaubų, kurias buvo sudaręs su Bohemijos karaliumi ir magistru, įėjo į Kulmo žemę ir penkias dienas ir penkias naktis niokojo ją ugnimi ir kardu. Štai nuostabus ir nedoras dalykas! Šis karalius anksčiau buvo kunigaikštis ir ką tik apaštalų sosto buvo paskirtas karaliumi, kad taptų dar uolesniu ir ištikimesniu ir dar narsesniu šventosios bažnyčios, tikėjimo ir krikščionių gynėju. O dabar jis ne tik negina krikščionių bendrijos, bet žiauriai puola jos gynėjus. Ir dar blogiau, jis padarė piktadarystę, apie kurią kalbėjome anksčiau, tuo metu, kai Bohemijos karalius ir magistras bei jų kariuomenė puolė pagonis ir keršijo už nukryžiuotojo Viešpaties išniekinimą.
11. APIE KARO ŽENKLĄ
Viešpaties 1329 metais, paskutinę sausio dieną, tą naktį, kuri eina prieš Švenčiausiosios Mergelės Marijos Paaukojimo šventykloje išvakares, vienas prūsas, budriai stovėjęs sargyboje Girdavos pilyje, išgirdo griaustinio dundėjimą ir pamatė žaibų blyksnius, o po to pamatė ore didelę daugybę žmonių, mojuojančių išsitrauktais kardais; paskui jis pamatė ryškiausią šviesą keturiose pasaulio šalyse, o jos centre – spindintį kryžių, kurio viršutinė dalis, nusidriekusi į rytus, pirmoji pradėjo kilti, paskui pamažu gretima dalis – į vakarus, po jos dešinioji dalis – į pietus ir kairioji dalis – į šiaurę. Galiausiai pasirodė didelė minia, kuri, nusivedusi visa tai paskui save, nuėjo į rytus, į Lietuvą. Ir tada viskas išnyko ir t. t.
12. APIE VYŠEGRODO PILIES SUGRIOVIMĄ
Nors Viešpats Pakartoto Įstatymo knygoje sako: „Mano yra kerštas ir atpildas“, tačiau vėl, kai priartėjo Matatijo mirties dienos, jis tarė savo sūnums: „Prisiminkite mūsų tėvų darbus, kuriuos jie nuveikė savo laikais, ir jūs įgysite didelę šlovę ir amžiną vardą.“ Ir kiek toliau pridūrė: „Atkeršykite už savo tautos skriaudas ir atlyginkite pagonims atpildu.“ Ir kitoje vietoje, kai buvo nužudyti tie, kurie, nesipriešindami pagonims, žuvo savo paprastume, vyras tarė savo artimui: „Jei mes visi elgsimės taip, kaip elgėsi šie mūsų broliai, ir nekovosime su pagonimis už savo gyvybę ir savo nuostatus, jie greitai išnaikins mus iš žemės.“ Laimei, žinodami šiuos ir kitus Šventojo Rašto raginimus, magistras ir broliai nusprendė ginti Prūsų žemę, su nesuskaičiuojamais nuostoliais ir vargais atimtą iš pagonių rankų, ir tikėjimą, ten pasodintą daugelio kilnių žmonių krauju, nuo minėtojo karaliaus kėsinimųsi, nenuleisdami rankų ir negailėdami savo gyvybės. Taigi magistras, surinkęs didelę kariuomenę, pasiuntė ją į Lenkiją minėtųjų metų vasarą, ir ji apgulė Lenkijos karaliaus Vyšegrodo pilį, kur gyveno nusikaltę žmonės, garsūs savo piktadarybėmis, kurie, pasistatę laivą Vysloje, plėšė pro šalį keliaujančius žmones, ėmė juos į nelaisvę ir žudė, ir niekas negalėjo nuo jų pasprukti sveikas, ir tai tęsėsi daugelį metų, darant sunkią žalą broliams ir jų žmonėms; ir po daugelio puolimų jie pagaliau galingai įsiveržė ir savo rūstybėje ištiko nedorėlius, ir, visus paėmę į nelaisvę ir nužudę, įsiutę sudegino pilį iki pamatų.
13. APIE NAKLO IR KITŲ PILIŲ SUGRIOVIMĄ
Tais pačiais metais ir tą pačią vasarą atėjo kita brolių kariuomenė ir žemę, besiribojančią su Bresto miestu, nusiaubė ugnimi ir kardu. Ir po to kariuomenė nužygiavo toliau ir apgulė vieną pilį, kurioje apgultieji ją atidavė su sąlyga, kad jie pasitrauks nepatyrę materialios žalos. Paskui minėtoji kariuomenė nužygiavo prie dviejų kitų pilių ir prie Naklo pilies; ji vieną po kitos užėmė tris pilis ir, visus paėmusi į nelaisvę ir nužudžiusi, pavertė pilis dulkėmis. Toje pilyje buvo vienas vadas, vardu Heinrichas, riteris, kuris vienodai plėšė dvasininkus ir pasauliečius, vienuolius ir pasauliečius ir visus pro šalį keliaujančius ir žiauriai su jais elgėsi. Jį broliai paėmė į nelaisvę, ir kai jo paklausė, kodėl jis padarė visas šias piktadarystes, jis atsakė: „Juk niekas man nedraudė ir netrukdė.“ Štai kaip nusikaltimo nebaudžiamumas skatina troškimą nusikalsti.
14. APIE VAIKENO VALSČIAUS NUSIAUBIMĄ
Viešpaties 1330 metais grafai iš Markos ir iš Mandos bei Jülicho grafo brolis su daugeliu Alemanijos riterių ir kilmingųjų atėjo į Prūsų žemę, o žiemą į žemę atėjo magistras ir pasiuntė su jais 100 brolių ir tris tūkstančius raitelių, kurie, įėję į Lietuvos žemę, valsčių, vadinamą Vaikenu, nusiaubė ugnimi, o kadangi žmonės buvo įspėti iš anksto, jie gavo nedaug grobio.
15. APIE GEDIMINO PILIES IR PRIEMIESČIO SUDEGINIMĄ
Tuo pačiu metu broliai iš Ragainės su savo pavaldiniais nepastebimai, auštant, kai lietuviai miegojo, įėjo į Gedimino pilies priemiestį ir visą jį su vyrais, moterimis ir kūdikiais bei su visa manta sudegino iki pamatų, išskyrus 12 žmonių, kurie, pabėgę į pilį, išsigelbėjo nuo neišvengiamos žūties.
16. APIE RYGOS MIESTO SUGRIOVIMĄ
Minėtaisiais metais, būtent 1330 metais, per Velykas, kai Rygos miestas jau beveik metus buvo apgultas, nenumaldomas (kaip jau minėta) nesutarimas tarp Rygos miestiečių, iš vienos pusės, ir Vokiečių namų brolių iš Livonijos, iš kitos, kuriam laikui nurimo, nes, išsekinti bado ir apgulties, kuri gąsdino tiek miesto valdovus, tiek paprastus žmones, miestiečiai buvo priversti pasiduoti ir atiduoti savo artimuosius, ir miestą, ir laisves, ir visas teises bei privilegijas į Livonijos žemės magistro brolio Eberhardo fon Monheimo ir brolių rankas, kad jie visa tai tvarkytų ir disponuotų savo nuožiūra. Ir magistras neįėjo į miestą, kol grioviai nebuvo užpilti pylimų žemėmis 30 uolekčių pločiu. Ir viena moteris tarė: „Matyt, šis magistras labai storas, jei reikalauja tokios erdvės ir neįeina pro kitus vartus, kaip kiti krikščionys.“
17. APIE KULMO ŽEMĖS NUSIAUBIMĄ
Tais pačiais metais, rudenį, Lenkijos karalius Lokietekas su visais savo karalystės raiteliais ir daugeliu duoklininkų bei 8 tūkstančiais karių, kuriuos jam į pagalbą iš savo tautos atsiuntė Vengrijos karalius, galingai įsiveržė į Kulmo žemę ir apgulė Schönsee miestą ir pilį, o po to atėjo prie Lipės pilies, tačiau šturmavo ne kelias valandas, bet 10 dienų niokojo minėtąją žemę ugnimi ir kardu. Galiausiai, kai jam baigėsi atsargos ir buvo sudarytos kai kurios sutartys, jis pasitraukė.
18. APIE VIENĄ STEBUKLĄ
Toje kariuomenėje buvo vienas grafas, magistras Vilhelmas, vengrų vadas, kuriam regėjime naktį, kai jis gulėjo savo guolyje, pasirodė Švenčiausioji Mergelė ir, griežtai jį bardama, tarė: „Kodėl tu niokoji mano žemę, aplaistytą daugelio krikščionių krauju? Jei nepasitrauksi, žinok, kad greitai mirsi žiauria mirtimi.“
19. APIE VIEŠPATIES KERŠTĄ
Kol vengrai niokojo Kulmo žemę, Vengrijos karalius su didžiule kariuomene išžygiavo prieš vieną karalių, savo pavaldinį. Kai jis užpuolė jo karalystę, to valsčiaus valstiečiai pjūklais įpjovė per vidurį medžius miške, pro kurį vengrai turėjo praeiti grįždami, kad, kai vienas nuvirs, užkliudęs kitą, jį parverstų ir taip toliau. Todėl atsitiko taip, kad kai traukdamiesi vengrai įėjo į minėtąjį mišką ir minėtieji valstiečiai pastūmė medžius, šie griuvo vienas ant kito, ir taip visi, krisdami iš visų pusių, prispaudė didelę daugybę vengrų. Štai, nors Dievas iš prigimties geras, maloningas ir gailestingas, ilgai kantrus ir kupinas malonės, tačiau, kaip sako pranašas Nahumas, Viešpats taip pat keršytojas ir baisus rūstybėje, Viešpats keršija savo priešams ir nepasigaili savo priešininkų. Kaip gi galėjo Viešpats ilgai kantriai ir gailestingai pakęsti, kad šis Vengrijos karalius pasiuntė savo žmones niokoti Kristaus ir Dievo Motinos žemės ir ten gyvenančių brolių, kurie kasdien pasirengę nenuleisti rankų ir negailėti gyvybės, kad atkeršytų už nukryžiuotojo Viešpaties išniekinimą? Žinoma, Viešpats negalėjo palikti to neatkeršyto.
20. APIE DIDŽIOJO MAGISTRO MIRTĮ
Minėtaisiais metais, būtent 1330 metais, žiemos šventojo Martyno oktavoje, brolis Johannas fon Endorfas, iš saksų tautos, iš Vokiečių namų ordino, velnio ir savo paties neteisumo kurstomas, nužudė brolį Vernerį, didįjį magistrą, kai šis išėjo iš bažnyčios po mišparų, nes jis priekaištavo jam dėl jo nusižengimų. O Johannai, brolžudy, ką tu padarei? Štai tavo brolio kraujo balsas šaukiasi Dievo iš žemės. Ar kas yra girdėjęs ką nors panašaus? Juk tu padarei tokį blogį, kokio nebuvo padaryta nuo pat ordino įkūrimo. Tu neatitinki savo vardo aiškinimo; sakoma, kad Jonas – tas, kuriame yra malonė. Bet deja! Tavyje nebuvo malonės, nes, kadangi magistras nubaudė tave už tavo nuodėmes, tu, jei būtum buvęs protingas, turėjai gerbti jį tarsi savo tėvą. O dabar, kaip kvailys, tu jo nekentei. Kodėl gi tu nebuvai įpratęs prie gerumo? Kodėl su Judo beprotybe tą pačią dieną valgei jo valgio ir gėrei jo gėrimo, o paskui, pervėręs jo kūną durklu, praliejai jo kraują? Jis, bausdamas tave, rūpinosi pašaukti tavo sielą iš mirties į gyvenimą. O tu, jį pakirtęs ir atėmęs gyvybę, žiauriai atnešei mirtį. Kas duotų mano galvai vandens ir mano akims ašarų šaltinį! Ir aš dieną ir naktį verkčiau savo tautos galvos, taip skaudžiai nužudytos.
Vertė V. I. Matuzova
Tekstas pateikiamas pagal leidinį: Петр из Дусбурга. Хроника земли Прусской. М.: Ладомир. 1997
© tekstas – V. I. Matuzova, 1997
© internetinė versija – Thietmar, 2003
© OCR – Halgar Fenrirsson, 2003
© Ladomir, 1997
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
