Kam Kaliningradui Chopino skveras? Aš rimtai. Kas tai – priminimas apie praėjusį jubiliejų su dovanomis, atitinkančiomis datos apvalumą? Ne, Chopinas – tai ne gintaro paveikslas ir ne visomis vaivorykštės spalvomis žaižaruojantis kiniškas fontanas (nors šito gėrio mieste ir taip pakanka). Pats paminklas nedainuoja ir nešoka, palieka visai malonų įspūdį, bet tai neatsako į pagrindinį klausimą – kodėl mes čia, Kaliningrade, gerbiame būtent šio didžio kompozitoriaus atminimą?
Kaip Stepano Razino ir Komunalnajos gatvių sankryža, kurių pavadinimai nukreipia į bet ką – nuo Paryžiaus komunos iki šiandienos komunalinio ūkio problemų, – išskelia muzikos ir harmonijos kibirkštį? Ne, tai, kad šventovę Komsomolskajos gatvėje įrėmina Čekistų ir Karlo Marxo gatvės, turi kažkokią prasmę, bet kas sieja Stenką Raziną ir Chopiną?
Atsidūrus Rygoje ar Vilniuje, stebina, kaip griežtai ir nepalenkiamai „mažos, bet išdidžios“ Baltijos demokratijos žiūri į savo istorinės atminties konstravimą, – susidaro įspūdis, kad visi kiemai ir skverai išdalyti iš anksto. Net tarp karštų laisvės kovotojų susidaro eilė – kuris herojus bus įkaltas į mūsų istorinę atmintį pirmas. Svetimiems čia ne vieta. Ir tai, ko gero, teisinga.
Tiesa, ir pas mus pastaruoju metu pirmenybė teikiama ideologiškai patikrintam paminklų turiniui.
Yra akivaizdžiai pavykusių siužeto posūkių – išskirtinai teigiamai reikia įvertinti paminklo Pirmojo pasaulinio karo didvyriams pastatymą Kaliningrade.
Ir net tai, kad Gvardeiskio prospekte pastatytas monumentas savo skulptūrine grupe primena kažką maskvietiško apie 1905 metų revoliuciją, o bareljefas ant postamento akivaizdžiai nukreipia į Guldymo į kapą ikonografinį siužetą, – visa tai atrodo visiškai natūraliai ir organiškai. Galų gale su žmonėmis reikia kalbėti jiems suprantamomis kalbomis.
Su Kaliningrado istoriniais paminklais, skirtais konkretiems įvykiams ar profesijoms, paprastai viskas daugmaž aišku: ir siužetas, ir priežastis, kodėl jie atsirado vienoje ar kitoje vietoje. Antai, iš naujesnių, paminklas „Kaliningrado laivų statytojams“ nekelia klausimų: aišku, kodėl jis pastatytas šioje vietoje ir šiuo metu.
Tačiau entuziazmo pagauti mes gana dažnai prarandame saiko jausmą.
Užeikite į Pergalės parką, kuris, dubliuodamas Kaliningrado paminklą 1200 gvardiečių, tam tikra prasme yra pertekliškai tautologiškas. Ir nemaloniausia – jame labai gerai matyti, kad mūsų atmintis tokia ilga, kiek užtenka finansavimo. Pažingsniuokite gilyn ir atsakykite, ką bendra su pergale turi užžėlę takeliai ir vieniši žibintai, – galų gale tai Pergalės parkas ar vieta žaisti Narniją?
Arba kam Kaliningradui reikia TOKIOS Pavelo Florenskio* gatvės? Tai yra to, kad jis mirė kankinio mirtimi Soloveckuose, mums nepakanka, matyt, keršijame jam už tai, ką jis rašė apie Kantą? Ivano Susanino gatvė bent jau atsiremia į pelkutę, čia bent kokia nors prasmė yra. Bet už ką Florenskiui visa tai?
Jei pamėgintume suprasti, kas vyksta su miesto aplinka, pamatytume vaizdą, įdomų atvykusiam antropologui, bet pražūtingą vietos kultūriniam kraštovaizdžiui. Ne, atskirai paėmus kiekvienas naujas pastatas mieste, kiekvienas naujas Kaliningrado paminklas pretenzijų nekelia – toje pačioje dabar beveik nepasiekiamoje Europoje esama ir baisesnių, – bet kur mes iš tiesų pirmaujame visoje planetoje, tai mene užsigerti raugintus agurkus pienu, na, arba, jei jums maloniau girdėti, ypatingame polinkyje į eklektiką, kurioje vienintelėje, man nežinomais sumetimais, gali nurimti mūsų miesto tvarkytojų mintis.
Memorializacijos niežulys toks stiprus, kad sugebame statyti paminklus ten, kur jie jau stovi, suplakdami rišlaus kultūrinio ir istorinio teksto likučius į pragarišką postmodernistinį kokteilį.
Pavyzdys. Paminklas vandenyno žvejybos pionieriams, tas, kuris prie sporto komplekso „Junost“, ir tas, kuris mano jaunystės laikais buvo vadinamas „sudužusio butelio paminklu“. Galima įvairiai vertinti sovietinę architektūrą, bet šis kompleksas – o tai neabejotinai ir kultūrine, ir istorine prasme kompleksas – yra vientisas ir net tinkamas. „Junost“ („Jaunystė“) ir pionieriai, tegu ir ne tie, o kiti, vis dėlto yra viename semantiniame lauke. Na, tai yra šis tekstas, paprasčiau tariant, parašytas viena kalba.
O kas vyksta toliau? O toliau įvyksta katastrofa: po burėmis iškyla šventojo Mikalojaus Stebukladario figūra. Ne, nieko katastrofiško pačiame Mikalojuje nėra. Jis jūrininkų globėjas, jis tas, jis anas, jis galų gale Kalėdų Senelis kituose, ne tokiuose tobuluose kaip mūsiškis, pasauliuose. Bet nejaugi neakivaizdu, kad dviejų net ne paminklų, o kalbų, kultūrinių kodų – žodžių čia galima pririnkti daug – suvedimas viename taške, tai štai nejaugi nesuprantama, kad tai atima prasmę iš abiejų kalbų – profanuojama ne tik sovietinė darbo kaip žygdarbio idėja, bet ir viskas, kas susiję su naujai iškepto Kolkos pionieriaus įvaizdžiu?
Problema, beje, rimtesnė, nei atrodo: kovoje tarp prasimanytų idėjų – pirmosios, kad Kaliningradas yra Karaliaučius, ir antrosios, kad mūsų miestas stačiatikiškesnis už pačią stačiatikybę, – mes ištriname svarbiausią.
Kaliningradas – sovietinis miestas. Ir jo širdis – sovietinė, ir kareiviai, paėmę jį šturmu, – sovietiniai, ir rankos, prikėlusios jį iš griuvėsių, – sovietinės.
Prisimenu, kai per Velykas Kaliningrado „Bulių paminklui“ dažydavo patys žinote ką, ir už tai dvejų metelių neduodavo.
Kam naikinti atmintį apie tai, kas buvo? Tikrai, kam? Nežinau, juk čia net nieko nepastatė: nei parduotuvės, nei šimto aukštų namo. Išeina, ne dėl naudos, o iš širdies? Žodžiu, išmokė kvailį melstis. Vėl. Na ką, būna. Nors, žinoma, geriau būtų perkėlę ten Kaliningrado paminklą „Motina Rusija“, ar Lenino paminklą, ar vienintelį Kalinino paminklą Kaliningrade, tai yra visus „mūsiškius“. Ir tai būtų ne taip baisu.
Kažkodėl verslininkai su komjaunuoliška praeitimi aktyviai aukoja šventovėms, bet vengia prisiminti, ant ko taip audringai sužydėjo jų talentai. Suprantu, kad kalbėti apie darbo žmones dabar kažkaip nepatogu, juk paaiškės, kad sovietinis Kaliningradas – tai ne tik nykūs penkiaaukščiai, kuriuos kada nors teks nugriauti, – tai ir švietimas, tai ir socialinės lygybės, teisingumo idėja, viso to, kas neparduodama dabartinėse parduotuvėse. Įamžinti tai – reiškia stigmatizuoti patį save. Na jau ne, mes geriau dar vieną šventovę pastatysime. Atsargai.
Bet jei taip toliau eisis, mes nutrinsime savo atmintį iki skylių ir jau pamiršime, kas su mumis buvo iš tikrųjų, o kas egzistavo tik fantazijose.
Ir tada paaiškės, kad pats svarbiausias paminklas Kaliningradui jau stovi Centriniame parke. Ir bus miestas tarsi Kaliningrado paminklas Miunhauzenui, tai yra viskas aplinkui yra, o jo paties nėra.
Michailo Ogorodnikovo nuotraukos.
____________
* Pavelas Florenskis – rusų filosofas, laikęs Kanto filosofiją veidmainiška ir klastinga, o patį Kantą – „bedieviško piktumo ramsčiu“.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
