Tai ištrauka iš Nikolajaus Karamzino knygos „Rusų keliautojo laiškai“. Karamzinas aplankė mūsų Katedrą 1789 m. liepos 19 d., vadinasi, slaptų požeminių perėjimų ar net viso požeminio miesto Karaliaučiuje problema yra ne mažiau kaip dviejų šimtmečių senumo. Deja, Nikolajus Michailovičius nepatikslino, kokiomis myliomis buvo matuotas šis atstumas: prancūziškomis sausumos myliomis po 4444 metrus ar vokiškomis po 7420 metrų, o gal kuriomis nors kitomis iš dar 44 tuo metu Europoje buvusių. Todėl klausimas, kokia tai buvo bažnyčia miesto pakraštyje, lieka be atsakymo.
Vienos uosto valdybos buhalteris Nikolajus vargu ar buvo skaitęs šią didžiojo rusų istoriko ir literato knygą, o juo labiau neprisiminė cituotos ištraukos atmintinai. Praėjus 160 metų po Karamzino apsilankymo mieste prie Priegliaus, įvairios durelės sugriautų Karaliaučiaus kvartalų rūsiuose jį domino dėl kitų priežasčių: vokiečiai, kurie dar neseniai po miesto šturmo glaudėsi tuose rūsiuose, beveik visi paliko buvusiąją Rytų Prūsiją, palikdami daug namų apyvokos daiktų, kuriuos buvo galima naudoti buityje arba parduoti blusų turguje. Tiesa, tinkamus naudoti daiktus mieste kasinėjo ne jis vienas, todėl šis užsiėmimas nieko nestebino. Tačiau vieną kartą savaitgalį Nikolajus, kaip įprasta, išėjo į savo „žvejybą“, o darbe pasirodė tik antradienį. Nepaisant akivaizdžių bėdų, kurias žadėjo pravaikštos pagrindinėje darbovietėje, Nikolajus neatrodė prislėgtas, o į klausimus, kas lėmė tokį šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, atsakinėjo išsisukinėdamas. Užtat po kelių dienų kaimynai pastebėjo jį tame pačiame blusų turguje prekiaujantį vokiškomis konservų dėžutėmis. Kai saugoti paslaptį tapo nebepakeliama, prie butelio „Ekstros“ virtuvėje Nikolajus papasakojo komunalinio buto kaimynams, kad užėjo į paprastą rūsį Barbarastraße (dabar Pavliko Morozovo g.) ir atsidūrė tikrame požeminiame labirinte. Iš pradžių tai buvo tiesiog požeminis perėjimas. Paskui sekė atšakos ir kambariai. Kai kuriuose buvo sukrauti konservai, kituose buvo žibalo atsargos, dar kituose gulėjo patalynės komplektai ir eilėmis stovėjo žibalinės lempos.
Nikolajus tvirtino, kad koridoriuose ir kambariuose buvo elektros instaliacija ir kabojo šviestuvai, bet įjungti šviesos jis bijojo, nes, jo žodžiais, nuolat jautė kažkieno buvimą šalia.
Galiausiai, nuėjęs požemių labirintais ne vieną kilometrą ir visiškai paklydęs, jis buvo priverstas dvi naktis (kaip jam atrodė) praleisti ant lentynų su čiužiniais. Ir tik trečią parą mūsų buhalteriui pavyko išlįsti į paviršių kažkur Bagrationo gatvės rajone. Kaimynai į pasakojimą pažiūrėjo skeptiškai, bet vis dėlto pranešė kur reikia. Kitas dvi dienas Nikolajus praleido milicininkų draugijoje, tačiau išvykimas į vietą skundo nepatvirtino. Nepaisant to, konservai savaitgaliais turguje vis pasitaikydavo. Kol po mėnesio Nikolajus dingo be pėdsakų…
Nebandykite rasti šios istorijos dokumentinio patvirtinimo miesto archyve – tai tik viena iš daugelio miesto legendų. Tačiau, kaip žinoma, kiekviena legenda išauga iš kokių nors tikrų šaknų. Todėl būtų neblogai išsiaiškinti, kas iš tikrųjų slypi už daugybės istorijų apie požemines gamyklas ir sandėlius, tunelius, kuriais galima pravažiuoti automobiliu, ar net apie požeminį geležinkelį iki Berlyno. Kas yra šių požeminių statinių užsakovas ir statytojas: Vokiečių ordinas, prūsų fortifikatoriai ar slaptos nacių organizacijos?
Didžiųjų magistrų palikimas
Šiuolaikinių žmonių sąmonėje Vokiečių ordiną visada gaubė paslapties ir mistikos aureolė. Griežta hierarchija ir statutas, uždarumas nepašvęstiesiems, niūrūs pilių griuvėsiai mūsų sąmonėje įkūnijo patį „tamsųjį viduramžių laikotarpį“, o paslaptimi dvelkiantys žodžiai „didysis magistras“, „konventas“, „komtūras“ kuo puikiausiai dera su požeminėmis galerijomis, požemių kalėjimais ir sunkiais plytų skliautais. Savo klestėjimo laikotarpiu ordino valstybė nuo visos likusios Europos skyrėsi tuo, kad neturėjo vasalinės sistemos: visi ištekliai – kariniai, ekonominiai, finansiniai – buvo tiesiogiai pavaldūs centrinei ordino valdžiai. Išteklių sutelkimas vienose rankose leido įgyvendinti sudėtingiausius projektus.
Kas gi iš iki mūsų laikų išlikusio ordino palikimo legendose galėjo gauti „požeminio miesto“ vardą? Na, visų pirma tai riterių statinių, ir pirmiausia pilių bei bažnyčių (kirchių), rūsiai.
Daugelis skaitytojų yra matę atkastus Karaliaučiaus pilies vakarinio sparno rūsius. Tikriausiai atsiras ir tokių, kuriems dar berniukais ar mergaitėmis pasisekė pabuvoti šiuose rūsiuose dar prieš gerai žinomą Vokiečių ordino tvirtovės liekanų susprogdinimą. Įspūdį darė ir patalpų dydis, ir tai, kaip kokybiškai jos buvo įrengtos. Tiesa, tokių rūsių nerandame nei Katedroje, nei daugumoje ordino laikotarpio bažnyčių, nematome jų tokiose pilyse kaip Balga, Saalau (Kamenskojės gyvenvietė Černiachovsko rajone), Ragainė (Nemano miestas) ir kai kuriose kitose, bet tai nereiškia, kad jų ten nebuvo. Paprasčiausiai praėjus keliems šimtmečiams po pastatymo ordino statinių rūsiai buvo sąmoningai užpilti smėliu ar gruntu, kad padidėtų pamatų tvirtumas ir būtų išvengta senų sienų griūties. Tuo pačiu tikslu, beje, buvo užmūrijamos ir daugybė gotikinių pastatų langų angų. Vienokiu ar kitokiu mastu rūsiai yra beveik visur. Tačiau aptikti juos dabar galima tik atlikus archeologinius tyrimus.
Ir vis dėlto rūsiai – tai visai ne tai, ką vadiname „tikrais požemiais“. Argi viduramžių Karaliaučiuje negalėjo būti slaptų požeminių perėjimų ir galerijų? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia atsižvelgti į tai, kad ordine pinigus skaičiuoti mokėjo, todėl požeminės komunikacijos turėjo turėti aiškią ir suprantamą paskirtį. Be to, Karaliaučiaus gruntų ypatumai, aukštas gruntinio vandens lygis ir to meto inžinerinių technologijų lygis neleido sukurti kiek reikšmingesnio požeminių statinių tinklo. O štai slaptas perėjimas iš pilies į lauką – visai įmanomas.
Tokie perėjimai aprašyti kitose pilyse, ir neabejotinai jis galėjo būti ir Karaliaučiaus pilyje. Ir pagal logiką, ir pagal kitų panašių perėjimų patirtį jis turėjo vesti į Prieglių.
Jei ordino vadovybė būtų atsidūrusi kritinėje padėtyje, toks perėjimas būtų leidęs slapta palikti pilį, sėsti į valtį, paslėptą prie išėjimo į upę, ir išvengti pavojaus. Būtent tokį perėjimą, tiksliau, jo mūro liekanas, archeologai galbūt rado per kasinėjimus Karaliaučiaus pilies teritorijoje. „Galbūt“ – todėl, kad archeologai juo praėjo ne daugiau kaip 30 metrų. Toliau perėjimas buvo visiškai sugriuvęs ir virtęs žemės ir plytų mūro nuolaužų mišiniu. Mat tokie statiniai turi būti nuolat prižiūrimi, kad išliktų tinkamos būklės. Ir jei visur matome, kaip vokiški antžeminiai pastatai be tinkamos priežiūros sunyksta ir sugriūva per kelis dešimtmečius, galima tik įsivaizduoti, kas nutiko keliems šimtmečiams užmirštiems požeminiams tuneliams. Keliose žiniasklaidos priemonėse šmėstelėjusius pranešimus, esą rastas paslaptingas perėjimas iš pilies į Katedrą, galima palikti jų autorių sąžinei ir fantazijai. Įtikinamo paaiškinimo, kodėl riteriams reikėjo statyti požeminį perėjimą tarp šių dviejų objektų, taip niekas ir nepateikė. Žinoma, nerasta ir jokių įrodymų, kad perėjimas ėjo toliau nei Priegliaus krantas.
Ką gi turime galiausiai? O galiausiai apie ordino laikotarpį Karaliaučiaus požemių istorijoje galime pasakyti, kad miesto gelmėse yra žemėmis užpiltos Karaliaučiaus pilies ir senų bažnyčių rūsių liekanos ir (galbūt) vieno ar kelių požeminių perėjimų iš pilies už jos ribų pėdsakai. Tačiau pereiti jais, kol archeologai jų neatvers, niekam nebepavyks.
Slapti perėjimai bastionuose ir fortuose
Kiekvienas, kas vaikščiojo senaisiais gynybiniais įtvirtinimais prie Lietuvių pylimo, atkreipė dėmesį, kad pylimo kūne yra požeminių patalpų. Kai kurios jų izoliuotos, kai kurios sujungtos tarpusavyje. Ir tai tik tai, kas matoma plika akimi. Tokių pat požeminių statinių yra priešingame senamiesčio gale palei Kalinino prospektą, kur taip pat ėjo bastioninis miesto pylimas. Visai įmanoma, kad šie statiniai suvaidino savo vaidmenį legendose apie požeminį miestą. Juk galima įsivaizduoti, kad jei perėjimų ir rūsių yra čia, tai jų yra ir likusioje miesto dalyje, jie veda į „Kronprinz“ kareivines ar net į pilį – kodėl gi ne? Be to, šis 1843–62 m. pastatytas bastionų žiedas yra antrasis miesto istorijoje ir kai kuriose atkarpose iškilo XVII a. bastioninių įtvirtinimų linijoje, o ten savo ruožtu irgi galėjo būti požemių.
Bastionai pirmajame Karaliaučiaus pylimų žiede.
Deja, kruopšti miesto fortifikacijos istorijos analizė šioms prielaidoms vietos nepalieka. Pirmasis bastionų žiedas, kurį miestas, valdant kunigaikščiui Jurgiui Vilhelmui, įgijo spaudžiamas švedų per Trisdešimties metų karą, buvo išimtinai medinis ir žeminis. Jis statytas 1626–34 m. pagal to meto bastioninės fortifikacijos kanonus ir turėjo bastionus bei pusbastionius be jokių kazematų viduje. Iki mūsų dienų išlikę miesto pylimo ir bastionų pjūvių brėžiniai visiškai patvirtina tai, kas pasakyta. Su antruoju bastionų žiedu viskas dar aiškiau, nes archyvuose yra statybos brėžinių. Ir net tie kazematai Lietuvių pylimo viduje, kuriuos galime matyti dabar, griežtai kalbant yra ne požemiai, o statiniai, kurie po pastatymo buvo užpilti žemėmis, kad būtų atsparesni artilerijos ugniai.
Patikimai žinoma tik apie vieną požeminį perėjimą tarp tos epochos fortifikacinių objektų – tai požeminis perėjimas iš „Grolman“ bastiono į gynybines „Kronprinz“ kareivines po dabartine Lietuvių pylimo gatve.
Tiesa, jis buvo statomas atviru būdu, o tik paskui užpiltas žemėmis, ir gyvavo neilgai – jau XIX a. pabaigoje rekonstruojant gatvę perėjimas buvo užverstas. Pats bastioninės tvirtovės gynybos organizavimo principas nereikalavo požeminių komunikacijų tinklo. Tas pat pasakytina ir apie vėlesnę fortų sistemą. Vokiškas pedantiškumas ir tikslus vadinamųjų „vokiškųjų tipinių fortų“ projektų laikymasis išsklaido visas abejones: fortai turėjo tik negilius rūsius ar pusrūsius ir niekada nebuvo sujungti požeminiu geležinkeliu, kaip tvirtina dar viena miesto legenda.
Požeminė nacizmo pramonė
Požeminio Karaliaučiaus egzistavimo šalininkams liko viena gelbstinti viltis – Trečiojo reicho laikų statiniai. Tam tikrų prielaidų tam yra: žinoma, kad totalitariniai režimai visada pagimdydavo kažką neeilinio. Tam padėjo galimybė mobilizuoti bet kokius šalies išteklius dėl pačios fantastiškiausios idėjos. Tai ypač būdinga hitlerinei viršūnei, kuri iki paskutinių gyvavimo dienų tikėjo kažkokiu stebuklingu ginklu, galinčiu iš karto išgelbėti sistemą nuo neišvengiamos žlugties. Tad galbūt, bijant Raudonosios armijos puolimo ir sąjungininkų bombardavimų, Karaliaučiuje vis dėlto buvo sukurtas legendose vadinamas „pirmasis aukštas“? Kategoriškai galima atsakyti tik į klausimą apie tikrą požeminį miestą: ne, nieko panašaus nerasta.
Nėra jokių požeminių tankų gamyklų, požeminių mini povandeninių laivų bazių su išėjimu į Prieglių, slaptų nesuskaičiuojamų ginklų sandėlių. Nėra, nes nėra nė vieno patikimo jų statybos liudijimo.
Apie slaptus fiurerio bunkerius jų pakanka, o apie požemines gamyklas Karaliaučiuje – nė vieno. Tokie objektai neišvengiamai apauga dokumentais: dėl statybinių medžiagų ir metalo konstrukcijų tiekimo, dėl elektros perdavimo linijų statybos, dėl įrangos išdėstymo ir specialistų komplektavimo, galiausiai dėl įvežamos žaliavos ir tiekiamos gatavos produkcijos. Tačiau nieko to nerasta, o tai patikimas ženklas, kad jokių požeminių gamyklų nebuvo.
Viltis miršta paskutinė!
Vis dėlto teigti, kad po žeme mūsų mieste visai nieko nėra, taip pat negalima. Visų pirma mus pasiekė platus požeminių inžinerinių komunikacijų tinklas. Tai ne požeminiai perėjimai, iš pradžių skirti slaptam žmonių judėjimui. Tačiau daugelis miesto kolektorių ir vandentiekių tokie dideli, kad žmogus jais gali judėti visu ūgiu. Vienu tokiu tuneliu vanduo iš Aukštutinio ežero patenka į griovį prie Pergalės parko, o jo atšaka praeina po Šiaurės stoties bėgiais ir išteka į paviršių už Sovietų prospekto, sudarydama Parkovyj upelį. Kai kuriuose kolektoriuose aptikta užmūrytų atšakų. Kur jos veda ir kam buvo skirtos, nežinoma iki šiol. Pasakojama, kad pačioje šeštojo dešimtmečio pradžioje, pasklidus gausiems gandams, esą sovietiniai piliečiai ramiausiai vaikštinėja po požeminį Karaliaučių, iš Lavrentijaus Pavlovičiaus Berijos žinybos į Kaliningradą buvo pasiųsta plačius įgaliojimus turinti komisija. Komisija į darbus įtraukė vietos privalomosios tarnybos karius, kurie ir užmūrijo nežinomos paskirties tunelius, palikdami tik tuos, kurių funkcijos buvo suprantamos ir skirtos miesto ūkio darbui. Šiai istorijai patvirtinti vietos diggeriai prieš kelerius metus net paskelbė tokio užmūryto perėjimo nuotrauką su delno atspaudu cemente ir užrašu „DMB 1953“. Beje, požeminių gamyklų komisija taip pat nerado.
Žinomas ir vienas tikras požeminis perėjimas. Jis ėjo nuo geležinkelio tunelio po Pergalės aikšte iki policijos prezidiumo (Polizeipräsidium) pastato (dabar tai FSB valdybos pastatas).
Požeminio perėjimo paskirtis buvo nešokiruoti traukiniais į kurortus važiuojančios publikos areštuotųjų pristatymo į policijos prezidiumo pastatą procedūra. Tam vagonas su kaliniais sustodavo geležinkelio tunelyje, o konvojus požeminiu perėjimu pristatydavo etapuojamuosius į paskirties vietą. Šiuo metu šis perėjimas nenaudojamas, o įėjimai į jį užmūryti plytomis ir užtinkuoti.
Slėptuvės statyba W formos galerijos pavidalu priešais universiteto pastatą.
Dar vienas požeminių statinių tipas – slėptuvės ir bunkeriai. Slėptuvės buvo statomos atviru būdu, ką galima pamatyti daugybėje karo laikų nuotraukų. Daugiausia tai buvo standartinės W formos galerijos. Vienokios ar kitokios būklės slėptuvių išlikę gana daug, bet nė viena jų neturi susisiekimo perėjimų su kitais požeminiais objektais. Su bunkeriais reikalai šiek tiek sudėtingesni, nes dauguma jų egzistuoja tik liudytojų parodymuose apie juose sandėliuotas kažkokias vertybes. Liudytojai išsamiai pasakojo, kaip leidosi laiptais žemyn, kaip tarpiniuose aukštuose matė stovinčias lovas, maisto atsargas, paslaptingas dėžes. Tačiau didžiąja dauguma atvejų, nors liudytojai buvo pasirengę nurodyti tikslią įėjimo į bunkerį vietą, jokių požeminių statinių nebuvo rasta. Dažniausiai hipotetiniai bunkeriai liudytojų pasakojimuose minimi Koperniko, Vagnerio, Barnaulo gatvių rajone, o tai leidžia manyti, kad bent vienas požeminis objektas šioje miesto dalyje yra, tačiau liudytojai nesutaria dėl tikslios jo vietos, nes lankydamiesi jame buvo patyrę stresą. Bet kuriuo atveju rajonas tarp Koperniko gatvės ir Lenino prospekto geologiniu požiūriu yra palankiausias požeminėms komunikacijoms statyti, todėl galutinai išspręsti klausimą, ar čia yra slaptų požemių, ar ne, dar teks ateities tyrinėtojams.
Ir dar šiek tiek apie požeminius perėjimus
Ne vienas vaikystės prisiminimas iš šeštojo dešimtmečio apie tai, kaip vaikai iš vieno rūsio požeminiu perėjimu patekdavo į kitą, o iš jo – į trečią, ketvirtą, tikriausiai taip pat suvaidino savo vaidmenį formuojantis legendai apie požeminį Karaliaučių. Šie požeminiai perėjimai iš tiesų egzistavo ir buvo vokiečių pastatyti per karą, kad būtų galima išsigauti iš namo rūsio, jei per bombardavimą užverstų įėjimus. Tiesa, jie labiau priminė medžiu ir žemėmis uždengtas tranšėjas ir vargu ar jungė daugiau nei du ar tris namus, tačiau vaikų fantazijose virsdavo kilometrų ilgio tuneliais su plytų lubomis.
Kiti šeštojo dešimtmečio vaikai tokius perėjimus pastebėjo Karaliaučiaus pilies rūsiuose. Liudininkų teigimu, perėjimai tęsėsi kelis ar keliasdešimt metrų ir baigdavosi griuvėsiais.
Ir šie vaikystės įspūdžiai galbūt taip pat turi realų pagrindą. Yra liudijimų, kad prieš pat miesto šturmą pilyje buvo vykdomi kažkokie žemės darbai, o požeminiai perėjimai iš rūsių buvo skirti kažkokioms vertybėms ar archyvams paslėpti. Ir jei tokie perėjimai iki šiol nerasti, tai tik todėl, kad jų paieškos buvo vykdomos nesistemingai, trūkstant laiko ir lėšų.
Apibendrinant
Tik skaitytojui spręsti, ar toli pažengėme pažindami požeminį Karaliaučių nuo Nikolajaus Karamzino laikų ir jo „Ar tai tiesa, ar ne, nežinau…“. Taip, remdamiesi logika, dokumentiniais patvirtinimais ir analogijomis, paneigėme tik pačias fantastiškiausias legendas apie miesto požemius. Tačiau neabejotina ir kita: ne viskas, kas liko po Kaliningrado grindinio lygiu, patikimai ir nuodugniai ištirta. Garsusis „Briusovo bunkeris“ Rosenstraße (dabar Vagnerio g. 2–8 namo kiemo teritorija) ar „Turlyginos požeminis perėjimas“ po Lange Reihe (Barnaulo g.) dabar atrodo mitai, bet juk ir Homero Troja kadaise buvo mitas, kurio egzistavimu spėjo suabejoti ne vienas istorikas. Ir galima tik spėti, kas atsivers tyrinėtojams, sugebėsiantiems įminti šias Karaliaučiaus požemių paslaptis.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
