Vieni jį įsivaizduoja vokišką iki paskutinio grindinio akmens, o kiti įsitikinę, kad iš buvusios užmarštin nugrimzdusio Karaliaučiaus prabangos jau seniai nieko neliko. Yra ir tokių, kurie mano, kad miestas iki šiol uždaras ir į jį patekti gana sudėtinga ne tik svečiams iš kitų šalių, bet ir Rusijos gyventojams. Atsiranda ir tokių, kurie giliai įsitikinę, kad kaimynystė su Europa daro Kaliningradą ne tiesiog ypatingu miestu, iš visų pusių suspaustu kitų šalių, o gyvenančiu pagal kažkokius savus dėsnius. Reikšdami spėliones, jie mėgsta pridurti: „Jūs ten dar neatsiskyrėte į Kaliningradijos valstybę?“ Ir, kas būdinga, pasvarstyti apie „atsiskyrimą“ mėgsta būtent tie, kurie Kaliningrade niekada nesilankė. Deja, tokio pobūdžio pasažų dėl žinomų priežasčių paskelbti nesiryžome. Norėdami suprasti, kaip iš šalies atrodo mūsų širdžiai mielas eksklavas, uždavėme savo pašnekovams paprastą klausimą: „Kaip jūs įsivaizduojate Kaliningradą?“ Dar paprašėme nežvilgčioti į Vikipediją ir nesidrovėti rašyti (eksperimento grynumo dėlei!) visko, kas šaus į galvą.
Kaliningradui labiau tiktų Sokurovo „Faustas“
Aleksandras Akuliničevas,
žurnalistas (Volgogradas, Rusija)
Mano žinios apie šį miestą iš esmės apsiriboja dviem pavardėmis: Kantas ir Euleris. Tačiau, kaip Volgogrado gyventojas, su kuriuo nesusijusi nė viena bent kiek panašaus masto pavardė, geranoriškai pavydžiu kaliningradiečiams, kurie gali aplankyti didžiojo filosofo kapą ir praeiti maždaug tuo pačiu maršrutu kaip didysis matematikas (nors jiems ir teks du kartus pereiti tą patį tiltą – kiek žinau, seniausia miesto dalis apskritai liko tokia pat kaip XVIII amžiuje?) Kai kas nors iš pažįstamų kalba apie Kaliningradą, įsivaizduoju miestą su nuostabia, bet ne per daug puošnia vokiška architektūra – tiesa, miestą apdriskusį, neprižiūrėtą ir vietomis niūrų, maždaug kaip Vyborgas. Kaliningradas, Vyborgas ir galbūt Ivangorodas – mažiausiai rusiškos Rusijos gyvenvietės, tokios mano asociacijos. Kaliningrade turbūt, jei norėtum, galima nufilmuoti kokį nors istorinį filmą su būdinga aplinka – kaip Rygoje filmavo „Septyniolika pavasario akimirkų“ ir „Šerloką Holmsą“, tik vėlgi, Kaliningradui mano įsivaizdavimu labiau tiktų Sokurovo „Faustas“. Istorija šiame mieste, priešingai nei metaforoje, ne sustingusi, ne užšalusi, o gyva ir iškankinta – ir todėl galbūt dar patrauklesnė. Kyla nuogąstavimas, kad laikui bėgant istorijos lieka vis mažiau ir Kaliningradas tampa vis panašesnis į šimtus kitų Rusijos miestų – vadinasi, jame verta apsilankyti anksčiau, nei bus prarasta visa, kas dar neprarasta. Girdėjau ir apie Kuršių neriją – sako, ten nepaprastai gražu, – ir apie gintaro dirbinių gausą, bet šios įžymybės, man atrodo, neužtemdys nematomų dviejų didžiųjų miestiečių pėdsakų.
Man atrodo, į šį miestą galima net važiuoti atostogų
Anastasija Gilmor,
fotografė (Permė, Rusija)
Kaliningradą įsivaizduoju jaukų ir saulėtą, su krūva įdomių įžymybių. Tikriausiai ten galima rasti mielą vietą ramiems pasivaikščiojimams. Manau, kad šis miestas slepia daugybę istorinių mįslių ir paslapčių. Man atrodo, kad ten net galima važiuoti atostogų, nes žinau, kad jis toli nuo mūsų atšiaurių Uralo kalnų. Be juokų, jis yra šalia Europos ir, greičiausiai, ten jau jaučiama jos nepakartojama dvasia.
Kaliningradas kelia kur kas didesnį susidomėjimą nei daugelis kitų Rusijos miestų
Aleksandras Melešenka,
žurnalistas (Maskva, Rusija)
Kaliningrade niekada nebuvau, bet įsivaizdavimų apie jį vis dėlto daugiau nei, pavyzdžiui, apie Brianską ar Archangelską. Pastaruosius nebent žemėlapyje rasčiau. O Kaliningradas – visų pirma anklavas (eksklavas – red.). Iš čia du susikertantys samprotavimai. Viena vertus, tai miestas su vokiška istorija ir atitinkama architektūra. Lyg ir turėtų būti gražus, net didingas ir jaukus. Kita vertus, atšiauri sovietinė ir rusiška tikrovė negalėjo nepalikti pėdsakų, todėl tikriausiai išlikę architektūros paminklai kaimyniškai sugyvena su niūriais penkiaaukščiais blokiniais namais, vietomis duobėtais keliais ir prastu aplinkos sutvarkymu. Beje, maždaug tas pats ateina į galvą ir apie visą Kaliningrado sritį. Dar viena asociacija – artumas Europai. Turbūt Kaliningrado gyventojai Pabaltijyje ir Lenkijoje lankosi kur kas dažniau nei jų tėvynainiai iš kitų regionų. Štai, ko gero, ir viskas. Dar į galvą ateina žodžiai „Kantas“ ir „Kuršių nerija“, bet susieti juos su miestu nerizikuodamas apsijuokti sugebėčiau tik padedamas Vikipedijos. Beje, Kaliningrade asmeniškai norėčiau apsilankyti, jis kelia kur kas didesnį susidomėjimą nei daugelis kitų Rusijos miestų.
Socrealizmas niekam ypač netinka
Olegas Vladimirovas,
žurnalistas (Minskas, Baltarusija)
Kaliningradas kadaise buvo prūsų piliakalnis Tvankstė (rodos, taip), paskui atėjo kryžiuočiai ir jis tapo Karaliaučiumi. Kirche, Küche, Kant. Paskui įvyko karas, buvusį miestą sulygino su žeme (beveik) ir atsirado Kaliningradas. Socrealizmas niekam ypač netinka, bet buvusios prabangos likučiai ir noras tapti tikra Europa daro stebuklus. Dabar, manau, Kaliningradas bent jau įdomus. O dar ten gyvena Griškovecas.
Gal ir iki šiol Kaliningrade daug užsieniečių
Venera Gimadijeva,
Didžiojo teatro operos trupės solistė (Maskva, Rusija)
Apie Kaliningradą žinau labai mažai. Galima sakyti, beveik nieko. Žinau, kad anksčiau tai buvo Karaliaučius (man apie tai pasakojo močiutės sesuo, kurią po karo išsiuntė ten dirbti), kad ten anksčiau gyveno vokiečiai (gal ir iki šiol ten daug užsieniečių). Būtent todėl įsivaizduoju šį miestą kaip rusiško ir europietiško sintezę. Kaliningradą įsivaizduoju su senoviniais vokiško stiliaus namais, su grindiniu ramiose gatvelėse. Turbūt pasitaiko ir sovietmečio įkvėptos architektūros. Miestas man atrodo labai gaivus ir šviesus, su daugybe parkų ir skverų ir, turbūt, su gana išvystyta pramone.
Man atrodo, kad miestas primena tvirtovę
Alona Malinka,
vertėja, Sankt Peterburgo valstybinio universiteto dėstytoja (Sankt Peterburgas, Rusija)
Atvirai kalbant, savo gėdai, mažai ką esu girdėjusi ir skaičiusi apie Kaliningradą, todėl rašysiu tik savo asociacijas. Kaliningradas man regisi nelabai dideliu miestu grįstomis gatvėmis ir europietiška, bet rusiškai neprižiūrėta architektūra su byrančiu tinku. Dar man atrodo, kad jis pilnas didelių žalių, šakotų medžių ir pusiau laukinių parkų. Jei kalbėtume apie asociacijas, tai man kažkodėl pirmiausia į galvą ateina spalva. Raudona spalva, plytų spalva. Ir pilka – akmens spalva. Dar akmens ir medžių kvapas. Man apskritai atrodo, kad miestas labiau primena tvirtovę, juk jam reikėjo kažkaip atsitverti nuo kaimynų – gerų ir piktų. Ir tada, ir dabar.
Viltis, kad miestą kada nors pervadins
Leonidas Kleinas,
filologas, dėstytojas, publicistas ir radijo laidų vedėjas (Maskva, Rusija)
Kanto kapas. Vakarietiškas, vokiškas miestas. Atkirstas nuo didžiosios žemės. Miestas, kuris galėjo būti klestintis, jei ne sovietų valdžia. Fantazijos, kad yra nedidelių, nebrangių ir jaukių viešbučių. Atvira, grėsminga, tamsi tikra jūra. Viltis, kad miestą kada nors pervadins.
Kaliningrade daug pasakiško ir architektūriškai neįprasto
Anna Bogdevič,
žurnalistė (Surgutas, Rusija)
Sunku, žinoma, įsivaizduoti miestą, apie kurį apskritai nieko nežinai. Man jis kažkodėl atrodo panašus į Pabaltijį. Tai yra esu beveik įsitikinusi, kad jame labai daug kažko pasakiško ir architektūriškai neįprasto Rusijos paprasto žmogaus akiai. Pavyzdžiui, kaip Rygoje. Apskritai Rusijos miestams būdingas miesto erdvės eklektiškumas, bet viena, kai, pavyzdžiui, Surguto kaimas išgyveno sovietinės tipinės statybos laikotarpius, o paskui – 2000-ųjų finansinės gerovės. Ir visai kas kita – Kaliningradas, kurį sunku paversti tipiniu Rusijos miestu, nes jis kadaise buvo Karaliaučius. Tačiau pagrindinis šio miesto skirtumas nuo visų kitų Rusijos miestų, manau, – miestiečiai. Kaliningradiečiai, man atrodo, labiau europiečiai nei rusai. Nors jie, sprendžiant iš naujienų iš jūsų regiono, kasdien su galva neria į rusišką tikrovę.
Miestas su ryškiai išreikšta žmonių auklėjimo kultūra
Aleksejus Fominas,
Udmurtijos valstybinės filharmonijos direktorius (Iževskas, Rusija)
Apie Kaliningradą žinau labai mažai, todėl, jei būti sąžiningam ir neieškoti informacijos apie miestą internete, asociacijų prirankiosiu vos keliems sakiniams. Man atrodo, kad tai miestas su ryškiai išreikšta žmonių auklėjimo kultūra. Miestas su europietiška architektūra, kuri savo didingumu priverčia virpėti mažą žmogutį.
Liko vokiškų rajonų su smailiastogiais nameliais
Vadimas Demidovas,
rašytojas, poetas, muzikantas ir žurnalistas (Nižnij Novgorodas, Rusija)
Ko gero, visos mano žinios apie Kaliningradą semtos iš Jevgenijaus Griškoveco tinklaraščio, kurį reguliariai paskaitinėdavau prieš trejus ketverius metus. Apie tai, kad pas jus kartais būna uraganų, kad rugsėjis labai šiltas, kad gulbės skraido, kad apskritai miestas šviesus ir džiugus. Vėlgi uostas – vadinasi, jūra, paplūdimiai. Pats sau pridedu, kad pas jus liko vokiškų rajonų su nameliais, kurių stogai smailūs, o kai kurie net su smaigaliais. Ir ten šaunu vakarais pasivaikščioti.
Čia galima sutikti lėtų ir apdairių pabaltijiečių, pedantiškų vokiečių ir plačios sielos rusų
Svetlana Daruda,
inžinierė ekologė (Chustas, Ukraina)
Apie Kaliningradą žinau tik iš istorijos ir geografijos pamokų mokykloje. Šis miestas yra vienos iš Rusijos sričių rajono centras; ši sritis yra atskirai nuo visų kitų šalies regionų, iš visų pusių apsupta Lietuvos ir Lenkijos. Neabejotinai tai tarptautinis miestas, kuriame sutiksi lėtų ir apdairių pabaltijiečių (lietuvių, latvių, estų), pedantiškų vokiečių ir plačios sielos rusų. O jei kalbėtume asociacijomis, tai Kaliningradas – didelis, pramoninis, jūrinis, istoriškai įdomus, turtingas, išdidus ir nepriklausomas.
Jos vietinėje bažnyčioje nuplėšdavo raudonas užuolaidas, kad paskui pasisiūtų sijonus
Aleksandras Diomčenka,
dramaturgas, žurnalistas (Kurskas, Rusija)
Kaliningradas man atrodo europinio tipo miestas. Tai gražus miestas su unikalia architektūra, kuris man atrodo svetimas – vis dėlto tai Europa. Dar kažkodėl prisiminiau Didįjį Tėvynės karą ir vienos frontininkės pasakojimą apie tai, kaip jos vietinėje bažnyčioje nuplėšdavo raudonas užuolaidas ar kažką panašaus, kad paskui pasisiūtų sijonus.
Pilių bokštų apvalumai ir aštrūs namų kampai su medinių sijų „gyslomis“
Borisas Jegorovas,
BalconyTV Kostroma prodiuseris (Kostroma, Rusija)
Jei bandyčiau įsivaizduoti, kaip Kaliningradas gali atrodyti, vadovaučiausi prisiminimais apie miestus, kuriuose buvau ir kuriuose nebuvau. Man Kaliningradas veikiau panašus į bet kurį didelį Pabaltijo zonos miestą. Prisimenu spalvotas „stereoskaidres“, kurias tėvas devintojo dešimtmečio pradžioje parvežė iš Rygos kaip suvenyrą (mūsų šeima fotografija nesidomėjo, todėl savo fotoaparato namuose neturėjome). Iš asmeninės patirties – tik kelionė į Daniją dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, todėl Kopenhagos artumas vandeniui irgi prideda asociacijų. Plačios gatvės, siauros gatvės. Grindinys. Naujųjų rajonų šiuolaikinė architektūra ir „senoji Europa“. Pilių bokštų apvalumai, tiesios linijos ir aštrūs namų kampai su medinių sijų „gyslomis“. Spalvų gama iš patamsėjusių raudonų plytų, gelsvo baltinimo ir žalių alėjų.
Publikacijoje panaudotos nuotraukos paimtos iš apklausos dalyvių asmeninių archyvų.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
