Tačiau ir iš ten juos išvijo, ir jie patraukė į Kimbriją, arba Daniją. Tuo metu ten valdė kunigaikštis, vardu Teudotas. Jis baiminosi karingųjų gotų; ir kai šie atsiuntė pas jį pasiuntinius, prašydami skirti jiems vietos įsikurti, o jie už tai mokės jam duoklę, jis atsakė jiems, kad jo karalystėje yra sala, vadinama Kimbrija. Ten gyvena žmonės, atėję iš Skandijos. Jie gyvena ten prieš jo valią ir nemoka duoklės. Jei gotai pripažins jį savo valdovu, sumokės jam duoklę ir išvys skandiečius, tai galės kurtis šioje saloje.
O skandiečiai anksčiau gyveno Albione, tačiau dėl to, kad nebuvo ištikimi karaliui Druzijui, buvo ištremti į Norvegiją, tada vadintą Skandija, iš kur jie ir gavo savo vardą. Iš Skandijos jie persikėlė į Daniją ir gyveno ten Kimbrijos saloje.
Gotai priėmė Teudoto pasiūlymą, ir jų vadas Visbas nusiuntė skandiečiams į salą laišką, kuriame buvo sakoma, kad Teudotas atidavė jam žemę, kurioje jie gyvena, nes jie nenorėjo pripažinti jo savo valdovu, ir gotai dabar valdo šią salą, sumokėję už ją išpirką. O skandiečiai turi nuspręsti, ar jie geruoju išlaisvins žemę, ar nori joje gyventi toliau ir mokėti už tai duoklę. O gal jie nori dėl jos kovoti?
Kimbrijos gyventojai turėjo du vadus, kuriuos laikė savo karaliais, – Brutenį ir Videvutį. Vadai sukvietė vyresniuosius ir giminių galvas į savo tarybą: ką daryti? Paklusti jie niekam nebuvo įpratę; kariauti taip pat negali, nes atsispirti galingiesiems gotams jiems ne pagal jėgas.
Brutenis kalbėjosi su dievais, ir tie pasakė, kad skandiečiai turi palikti Kimbriją ir naujoje vietoje jie bus stipri ir galinga tauta. Taip prabilo dievai Brutenio lūpomis. Ir štai jie nusprendė palikti salą, sudarę sutartį su gotais, kurie prisiekė, kad skandiečių, kad ir kur jie vėl apsigyventų, jų naujose vietose neliesią.
Kimbrijos salą vėliau ją apgyvendinę gotai pavadino Gotlandu. Jie pastatė ten pilį, kurią pavadino savo kunigaikščio Visbo garbei. Dabar ji vadinasi Visbis1.
Brutenis ir jo brolis Videvutis su savo tauta susėdo į plaustus ir išplaukė per Kroną2 ir Hailibą3 ir atvyko į Ulmigeriją4, kur rado visiškai laukines gentis. O reikia pasakyti, kad krašte tarp Vyslos ir Nemuno nuo neatmenamų laikų gyveno daug tautų, ir visos turėjo savo vardus. Tačiau nei miestų, nei gyvenviečių, nei namų jos neturėjo. Jos buvo laukiniai barbarai. Jų drabužiai buvo iš nendrių, savo kunigaikščius jie vadino Mazos. Jie mokėjo jiems duoklę savo geriausiais vaikais. Laisvalaikiu jie daug ir mielai miegojo. O su savo žmonomis jie elgėsi labai laisvai: mainydavo jas savo nuožiūra, žmonų jie turėjo daug, bet šios gimdė mažai vaikų.
Atvykę į Ulmigeriją, kimbrai išskleidė čia savo palapines, paskui savaip pastatė pilis su gyvenvietėmis ir pamažu tapo – kur geruoju, kur jėga, o kur ir gudrumu – šios šalies valdovais. Šiose žemėse jie rado medaus, iš kurio ėmė gaminti svaigųjį gėrimą, o iki tol gėrė pieno išrūgas. Vietiniai Ulmigerijos gyventojai taip pat pamėgo gerti svaigųjį midų, pamažu perėmė kimbrų gyvenimo būdą ir tapo viena karinga ir stipria tauta.
KAIP ULMIGERIJA TAPO KARALYSTE
Dar prieš atsirandant kimbrams Ulmigerijoje vietos gyventojai mokėjo duoklę Mazovijos kunigaikščiui, tačiau kimbrai nenorėjo paklusti niekam, išskyrus savo karalių, kurį išsirinktų patys. Brutenis ir Videvutis sukvietė visus vyresniuosius ir giminių galvas į savo tarybą, kad išsirinktų sau karalių. Pasirinkimas toje taryboje krito ant Brutenio.
Ir atsakė jiems Brutenis: „Jokiu būdu negaliu būti jūsų karalius, juk aš jau tarnauju mūsų visagaliams dievams jų valia. Bet štai mano brolis Videvutis – jis vyriškas ir drąsus ir bus mums narsus karvedys ir teisingas karalius. O aš būsiu jūsų užtarėjas prieš mūsų dievus, ir viską, ką jie praneš, išgirsiu ir perduosiu tą pačią valandą.“
Su šiais žodžiais sutiko visi susirinkusieji ir išrinko Videvutį, karūnuodami jį karaliumi. O karalius Videvutis su visais žmonėmis išrinko Brutenį vyriausiuoju žyniu ir pavadino jį Krivių Krivaičiu, kas reiškia „antrasis po dievų valdovas“, ir pažadėjo nieko nedaryti be jo valios, bet klausyti jo kaip paties Dievo.
Savo žemę jie pavadino Brutenija ir nusprendė niekam nepaklusti ir niekam neaukoti aukų, išskyrus savo dievus. Paskui Brutenis prie šešių uolekčių storio ąžuolo, paskirto dievams Patolui, Patrimpui ir Perkūnui, liepė pastatyti gyvenvietę Krivių Krivaičiui ir vaidilutėms, arba žyniams. Jis pavadino ją Rikojotu. O Videvutis tarp Krono ir Hailibo, ant Neringos5, pastatė tvirtovę ir pavadino ją Noitu, vėliau vadintą Naitenburgu6. Iš jos jis valdė šalį ir buvo savo tautos mylimas. O turėjo jis dvylika sūnų, tarp kurių vėliau ir padalijo karalystę. Jų vardai – Litvas, Samas, Sūdas, Nadras, Skalvas, Notangas, Bartas, Galindas, Varmas, Hogas, Pomezas, Chelmas, ir visi jie davė savo vardus žemėms, kurias valdė.
VERTĖJOS PASTABOS
1. Visbis (šved. Visby) – pagrindinis Švedijos Gotlando salos miestas, Gotlando lėno administracinis centras. Geriausiai išlikęs senovinis Skandinavijos miestas, turizmo centras, Pasaulio paveldo objektas.
2. Kronas – Baltijos jūra.
Viena iš Simono Grunau „Prūsijos kronikų“ mįslių – keli jo minimi prūsų žemės hidronimai ir toponimai. Visų pirma kronikininkas praneša, kad „Vistula... fliest in Crono, das gesaltzene mehr“ („Vysla... teka į Kroną, sūriąją jūrą“), „Brudeno und sein bruder Witowudo... qwomen durch Crono, das wassir Hailibo...“ („Brutenis ir jo brolis Videvutis... atėjo per Kroną, Hailibo vandenį...“), „Vitowuto im baute ein schlos zwischen Crono und Hailibo... und ist auffder Neringhe...“ („Videvutis pastatė jiems pilį tarp Krono ir Hailibo... ant Neringos (= nerijos)“ (Grunau S., 1876, S. 56, 61, 62).
Temme ir Tettau mano, kad Crono (Kronas) atitinka Baltijos jūrą, o Hailibo – Aistmares (Kaliningrado įlanką).
3. Hailibas (Hailibo) – Kaliningrado įlanka / Aistmarės.
4. Prūsai vadino savo žemę Salų karalyste (Ulmiganija, Ulmigerija, Ulmerigija gotiškajame variante) – Sembos pusiasalis iki XII amžiaus buvo laikomas sala, apribota Baltijos jūros vandenų ir Prieglaus bei Deimės upių. Apskritai prūsų žemės didžiausios galybės laikotarpiu driekėsi nuo Vyslos iki Nemuno.
5. Kuršių nerijoje.
6. Žinių apie šią tvirtovę neišliko.
NAUDOTA LITERATŪRA
Simonas Grunau, „Prūsijos kronikos“. (Nuoroda. Žr. p. 60 ir toliau)
● Redakcijos pastaba: skaitykite VisitPrussia.com interviu su vokiečių, o ypač prūsų pasakų vertėja, mūsų nuolatine autore Tatjana Kolivai, kuri rašo savo tinklaraštį, kuriame paskelbta begalė kitų jos išverstų palyginimų, legendų ir pasakų.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
