PRŪSIJOS LEGENDOS – tinklaraštyje, kurį veda Tatjana Kolivai.
Karaliaučiuje labai daug puikių konditerijų. Netgi tvirtinama, kad dvaro konditeris Pomatti (Pomatty), kurio konditerija yra Altštato turguje (Alistadtscher Markt), – pirmasis meistras visoje Prūsijos valstybėje, o garsusis Spanjaponis (Spagnapony) Berlyne – tik jo mokinys. Daugelis Karaliaučiaus konditerijų įsikūrusios puikiose vietose. Pro įstaigos „Pomatti“ (Pomatty) langus atsiveria vaizdas į turgų su jo šurmuliu ir sambrūzdžiu, pro konditerijos „Meyer“ (Meyer) langus – į aikštę Königsgartene. Pro konditerijos „Bertsch“ (Bertsch) langus matyti Kalvių tiltas (Schmiedebrücke) ir viena iš Prieglaus atšakų. Iš konditerijos „Dölitscher“ (Dölitscher) – nuostabi perspektyva į Pilies tvenkinį ir tiltą per jį.
Konditerijoje „Dölitscher“ – ne tik didelės šviesios patalpos. Salė skoningai papuošta rinktinėmis gėlėmis, be to, iš čia galima išeiti į erdvų paviljoną po palapinės formos stogu ir grožėtis sodu, plačiu tvenkinio vandens paviršiumi ir priešingais krantais. O iš paviljono laiptais galima nusileisti į sodą, atsisėsti ant tvenkinio kranto, stebėti pro šalį plaukiančias valtis, priešingo kranto sode vaikštinėjančius miestiečius ir taip sėdėti, įsiklausant į iš ten sklindančius žmonių balsus ir muzikos garsus.
Konditerija „Zappa“ (Zappa) nukels mus į patį gyviausią miesto rajoną, kur namai dusliai dreba nuo nuolatinio karietų dundesio, o miesto gyvenimo sumaištis ir grūstis vargu ar liaujasi ir po vidurnakčio.
Tačiau geriausia įstaiga Karaliaučiuje – tai neabejotinai konditerija „Siegel“ (Siegel), įsikūrusi pačiame Prancūzų gatvės viduryje.
Esmė ne tiek čia viešpataujantis komfortas ir puiki vieta, kiek nepaprasta šios vietos atmosfera. Nekalbu apie puikius saldumynus ir elegantišką interjerą. Šiuo požiūriu kitos konditerijos nenusileidžia, o net pranoksta konditeriją „Siegel“ (pavyzdžiui, Dölitscher, Meyer, Janatzi).
Reikalas tas, kad konditerija „Siegel“ Karaliaučiuje kartu yra ir kavinė. Ji mums tas pats, kas Stehely ir Spagnapony Berlynui. Jei norite ne tik pamaloninti visus savo penkis pojūčius, ne tik paskaityti laikraščių, bet ir išgirsti naujausias miesto naujienas, o paskui aptarti viską, ką perskaitėte ir išgirdote, prie puodelio aromatingos kavos su pyragaičiais, konditerija Siegel neturės konkurentų. Žinoma, ji nėra labai didelė, tačiau būtent erdvės stoka labai skatina artimą bendravimą. Prisimenu, kad Berlyno kavinės Stehely patalpų dydis, ypač galinis kambarys, į kurį reikėdavo užlipti laipteliais, dažnai man sukeldavo gana niūrų įspūdį, kai prie mažų marmurinių staliukų lankytojai tyliai gurkšnodavo kavą skaitydami laikraščius, o puslapių šnaresys skambėdavo kaip kieno nors graudus atodūsis skambančioje tyloje.
Pro priekinius konditerijos „Siegel“ langus atsiveria vaizdas į gatvę – viskas, kas ja eina, važiuoja, bėga ir slysta, publikai kelia nemenką susidomėjimą.
O pro jos skaityklos langus matyti didelis sodas, vaizdingai apsuptas brangių namų galinių sienų. Kai sėdi čia, pasinėręs į skaitymą, toks peizažas be galo palankiai veikia sielą. Pavasarį, kai žaliuoja medžiai ir skleidžiasi žiedai, o kaimyninių namų kaminų dūmai šviesiai melsvais stulpais kyla virš šviežios žalumos, geriausia apskritai nieko neskaityti, o tik žiūrėti, ilsėtis ir klausytis linksmų dainų, kurias dainuoja netoliese esančio Schuberto skrybėlių fabriko darbininkai.
Vis dėlto unikalią konditerijoje „Siegel“ viešpataujančią atmosferą kuria jos lankytojai. Ji įmanoma tik todėl, kad visi puikiai žino, kas ir kada ten ateina, kokią draugiją ten galima sutikti tam tikromis valandomis. Priklausomai nuo sezono ir paros meto, šios draugijos sudėtis labai keičiasi. Vasarą daugiausia lankytojų būna nuo 11 valandos ryto iki 16 valandos vakaro, o žiemą – iki 18 valandos vakaro, kai paprastai prasideda koncertai ir teatro spektakliai. Šiomis lankomiausiomis valandomis įvairios lankytojų grupės keičia viena kitą, tačiau tarp jų vis dėlto yra tam tikras nebylus ryšys ir tam tikras bendrumas.
Referendarai, medicinos daktarai, įvairių mokymo įstaigų dėstytojai, studentai, pirkliai, justicijos komisarai, rentininkai, atsargos kariškiai, makleriai, muzikantai, karininkai, kurių interesai neapsiriboja šunimis, arkliais ir damomis, dvarininkai, dažnai atvykstantys į miestą, valdininkai ir t. t., ateidami į konditeriją „Siegel“, sukuria tam tikrą sutelktą bendriją ir ypatingą savitą bendravimo patirtį. Labai daugelis čionykščių lankytojų, derinančių žurnalų ir laikraščių skaitymą su gyvais debatais, už konditerijos ribų neturi vienas su kitu nė mažiausio ryšio, likdami asmeniškai nepažįstami, ir vis dėlto diena iš dienos čia tarpusavyje užmezga įdomų bendravimą.
Padavėjai vietos konditerijose – paprastai vyrai.
Kartais susimąstydavau, kodėl Karaliaučiuje tiek daug konditerijų ir kodėl jose suvalgoma tiek daug pyragaičių, ledų, šokolado, išgeriama tiek kavos, arbatos, grogo, punšo, limonado, likerio ir pan. Pietų Vokietijoje nieko panašaus nėra.
Kai studijavau Heidelberge, labai nustebau, kad mūzų mieste visiškai nėra konditerijų. O paskui, grįžęs į Magdeburgą, labai ilgėjausi vyno smuklių ir nuostabios kavinės „Duprez“ (Duprez) prie tilto per Nekarą.
Miunchene mėgau lankytis kavinėje „Tambosi“ (Tambosi) po Hofgarteno arkadomis, tačiau, jei neatsižvelgsime į jos interjerų savitumą, net mažiausia Karaliaučiaus konditerija visais atžvilgiais gali varžytis su garsiuoju Miuncheno italu. Turbūt viskas dėl klimato. Žiemos šalčiai, dažni rūkai, lietūs nuteikia mėgautis arbata, grogu ir punšu. Ir atvirkščiai, kepinanti karšta saulė priverčia prisiminti limonadą ir ledus. O kadangi grietinėlė ir grietinė yra vieni pagrindinių visų vietinių delikatesų ingredientų, iš jų gaminama begalė patiekalų. Ypač verta paminėti vadinamąsias morengas, kurios labai mėgstamos ir čia suvartojamos milžiniškais kiekiais. Apskritai oras mūsų kraštuose labai permainingas, todėl organizmui reikia nedidelių skonio paskatinimų, kad galėtų save palepinti ir atgauti pusiausvyrą.
Vien limonado, kuriuo koks nors paryžietis gaivinasi teatre per pertraukas, karaliaučiečiui neužtenka, – jam reikia ko nors sotesnio, pavyzdžiui, pyrago gabalo ir likerio.
Iki šiol labai gerai prisimenu savo pirmąjį apsilankymą vietos teatre, kai man pirmą kartą teko iš arti išvysti čionykščius scenos meno žinovus ir gerbėjus. 1833 metų spalio trečiąją praleidau savo pirmąją dieną Karaliaučiuje, o vakare nuėjau klausytis operos. Buvo rodoma „Nebylė iš Portičio“1.
Pirmiausia mane nustebino, kad beveik visa publika sėdėjo su galvos apdangalais. Tiesa, tam buvo paaiškinimas: salėje buvo šalta. Tik ponai karininkai, kuriems beveik visą dieną tenka nešioti kepures ar šalmus, buvo plikomis galvomis. Be galvos apdangalų buvo ir džentelmenai, nešioję perukus. Tiesą sakant, jie ir taip buvo pakankamai apsaugoti nuo šalčio. Prasidėjo spektaklis, ir aplink mane ėmė šnarėti popieriniai maišeliai su saldumynais, pyragaičiais ir t. t., kuriuos šen bei ten vyniojo damos su savo kavalieriais. Obuolius ir kriaušes kramtė visi – nuo parterio iki galerijos. Keistą įspūdį darė Rytų Prūsijos ir lietuviškos aktorių, vaidinusių neapoliečius kareivius, fizionomijos. Spektaklyje jie vaizdavo kunigaikščio asmens sargybą, todėl buvo ginkluoti kareiviškais kardais, primenančiais prieš šimtmetį vykusį Septynerių metų karą, ir šovinių dėklais. Trumpai tariant, aš, tarsi išmestas iš mūsų prūsiškosios šiaurės į kažkokį naują nuostabų pasaulį, po antrojo veiksmo nustojau žiūrėti spektaklį ir nuėjau į teatro konditeriją. Ten išvydau tą pačią publiką.
Šviesiaplaukiai, mėlynakiai ir raudonskruosčiai karaliaučiečiai vartojo grogą, punšą ir karštą vyną milžiniškais kiekiais ir darė tai aiškiai suvokdami, kad šis procesas yra būtina, neatsiejama ėjimo į teatrą dalis.
Beje, vietos gyventojų skonio pomėgius lemia ne tik vietinio klimato atšiaurumas ir permainingumas, bet ir nuostabių vaisių, kuriuos siūlo pietų saulė, stoka. Tiesa, vaisių apskritai čia netrūksta, tačiau jie sumedėję, vandeningesni, mėsingesni, ne tokie saldūs kaip pietuose ir anaiptol ne tokie įvairūs. Čia tenka apsieiti be šviežių riešutų, keptų kaštonų, vynuogių, daugelio veislių obuolių ir kriaušių.
PASTABA
1. „Nebylė iš Portičio“ – prancūzų kompozitoriaus Danielio Auberio (1782–1871) opera.
2023 metais Kaliningrade, adresu Litovskij Val 21d, atidarytas muziejus, skirtas Karaliaučiaus ir visos Rytų Prūsijos restoranams, kavinėms ir konditerijoms. Muziejus dirba be išeiginių nuo 10.00 iki 18.00. Iš anksto susipažinti su projektu galima internetu: NUORODA.
PRŪSIJOS LEGENDOS – tinklaraštyje, kurį veda Tatjana Kolivai.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
