PRŪSIJOS LEGENDOS – Tatjanos Kolivai tinklaraštyje.
Karaliaučius – tai ne tik Prūsijos sostinė, bet ir konditerių sostinė. Kas neragavo Karaliaučiaus marcipano? Iš visų Europos ir pasaulio miestų Karaliaučiuje, be abejonės, daugiausia dirbtuvių, tačiau jose kuriamos ne monumentalios statulos iš marmuro ar granito, o mažųjų formų „skulptūra“ iš migdolų miltų ir cukraus pudros.
Karaliaučiuje konditerių yra maždaug tiek pat, kiek Leipcige knygų prekeivių. Yra posakis, kad Žiema vasarą ilsisi savo rūmuose Šveicarijos kalnuose. O aš manau, kad čia, Karaliaučiuje, Žiema turi vasaros rūmus, nes vietos konditeriai, arba „šveicarai“, kaip juos kadaise pas mus vadino, turi erdviausius ledo rūsius, kokių vargu ar turi kuris nors iš Europos valdovų.
Kiekvieną, kas peržengia vietos konditerijų slenkstį, pasitinka ledų, pyragaičių ir įvairiausių saldumynų piramidės, viliojamai išdėliotos stiklinėse vitrinose.
Jau nekalbu apie ledus, kurie puodeliuose ar krištolinėse taurėse vasaros karštyje parduodami Karaliaučiaus gatvėse saulės išvargintiems praeiviams atsigaivinti.
Beje, apetitiškesnių ir daugiau pasakančių vardų nei kai kurių vietos konditerių neaptiksi nė viename romane. Antai konditerijos Feige, t. y. „figa“, pavadinimas mūsų vaizduotėje sužadina gerai žinomo pietų vaisiaus saldumą; Pomatti primena mums lotynišką žodį pomum – „vaisius“, – kuris melodingai įvelkamas į itališką šio garsaus konditerio pavardės švelnumą, ir galiausiai konditerijos Dölitscher (dabar Maurizio) pavadinime paslėptas viso pasaulio gurmanų šūksnis: Delišes! – „Skanu!“
Kaliningrado kepyklų tinklas „Königsbacker“ retkarčiais eksperimentuoja su senaisiais receptais.
Prancūzų gatvėje yra geriausia mieste pono Siegelio kavinė. Tai kartu ir labai didelė konditerija. Ši išskirtinė įstaiga yra daugelio vietos literatų susitikimų vieta.
Kiekvienas, kas nori pastebėti tikrąjį Karaliaučiaus inteligentijos elitą visomis jo apraiškomis ir permainingu gyvumu, kiekvienas, kas nori iš arčiau pažinti rašytojus, mokslininkus, dailininkus, politikus, taip pat aktorius, keliautojus, poetus, – trumpai tariant, visus tuos, kurie savo kūryboje siekia ištrūkti iš banalybės rėmų, – būtinai turi apsilankyti „Siegelio“ kavinėje įvairiu paros metu, nes kaskart jie čia atras naują bendruomenę su savitais subkultūriniais bruožais.
Mūsų kavinės šeimininkas – šveicaras kilme. Mokydamasis amato jis gyveno Paryžiuje ir, regis, pirmąsias meistrystės pamokas ėmė pas patį Tortoni1. Ponas Siegelis – vienas maloniausių ir dėmesingiausių žmonių, darančių garbę savo luomui, o kartu ir vienos didžiųjų Karaliaučiaus paslapčių savininkas, kurią iki šiol daugelis veltui bando įminti. Mat šio žmogaus paruošta kava ne tik stebina – ji pritrenkia net patyrusius žinovus, tarp kurių ir kunigaikštis Pückleris2 bei pats Didysis Konstantinopolio sultonas.
PASTABA
1. Café Tortoni de Paris – Paryžiaus kavinė, XIX amžiuje sulaukusi didelio pasisekimo. Autorius, matyt, turi omenyje François Aldegonde'ą Tortoni (1800-1876), antrąjį kavinės savininką iš garsiosios Tortoni dinastijos, kuriam vadovaujant ši įstaiga tapo madingiausia Paryžiaus vieta. Didžiausio klestėjimo ji pasiekė 1830–1848 metais. Tuo metu jos reputacija buvo nepralenkiama, o vardas skambėjo visoje Europoje.
„Nėra užsieniečio, kuris vasaros vakarą nenueitų pailsėti į ryškiai apšviestą Tortoni kavinę. Tai bendra gražių žmonių susitikimo vieta, privaloma stotelė išėjus iš Operos. Čia, šio itališko burtininko didžiojoje kavinėje, ledai turi visus vardus ir visas įmanomas formas. Per vieną vasaros vakarą jų suvalgoma daugiau nei tūkstantis porcijų.
„Kavinė „Tortoni““ (1856), prancūzų dailininko Eugène'o Guérard'o (1821–1866) litografija.
Prabangiausios karietos stovi aplink kavinę trigubu žiedu. Kur bepažvelgsi – visur lakajų livrėjos ir grynakraujų žirgų kinkiniai. – Tai Tortoni vakaras.
Tačiau rytinis Tortoni – visiškai kitoks reginys. Tai ne kas kita, kaip vertybinių popierių biržos filialas, kur biržos makleriai, bankininkai, spekuliantai ateina papietauti ir pakomentuoti naujausių aukštuomenės paskalų ir, žinoma, aptarti einamųjų kotiruočių. Bet štai staiga išmuša tam tikra valanda. Visi sėda į savo karietas, žirgai nušuoliuoja, ir netrukus viskas išnyksta.
Lygiai vidurdienį atvyksta dendžiai: jie įeina į Tortoni pro užpakalines duris iš Taitbout gatvės, nes ant centrinio įėjimo laiptų vis dar grūdasi biržos žmonės. Pagal naujausią Paryžiaus madą išsipusčiusi, nusiskutusi ir susišukavusi dendžių minia su dideliu triukšmu pietauja iki antros valandos, o paskui taip pat triukšmingai išlekia..."
(René Héron de Villefosse, Histoire et géographie gourmande de Paris, les Éditions de Paris, 1956, p.86.)
2. Kunigaikštis Hermannas Ludwigas Heinrichas von Pückleris-Muskau (Hermann Ludwig Heinrich von Pückler-Muskau, 1785–1871) – vokiečių rašytojas, sodininkas ir keliautojas, stambiausias Prūsijos žemvaldys. Visoje Prūsijoje garsus gurmanas ir kavos žinovas. Šiandien jo šlovės, kai šis vardas buvo visų lūpose, atgarsis – jo garbei pavadintas trispalvis kreminis tortas. Pagal vieną versiją, kunigaikštis receptą parsivežė iš Arabijos, pagal kitą – jis pats sukūrė šį daugiasluoksnį tortą.
2023 metais Kaliningrade, Litovskij Val g. 21d, atidarytas muziejus, skirtas Karaliaučiaus ir visų Rytprūsių restoranams, kavinėms ir konditerijoms. Muziejus dirba be poilsio dienų nuo 10.00 iki 18.00. Iš anksto su projektu galima susipažinti internete: NUORODA.
PRŪSIJOS LEGENDOS – Tatjanos Kolivai tinklaraštyje.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
