Kranto herbas
Pirmieji žmonės pakrantėje prie dabartinio Zelenogradsko pasirodė apie 7–8 tūkstančius metų prieš mūsų erą, ką liudija mezolito laikų radiniai. Šiai kultūrai, paplitusiai šiaurės rytų Estijoje, buvo būdingas sėslus gyvenimo būdas, medžioklė ir žvejyba. Vėlesnio laikotarpio radiniai priklauso neolitui ir datuojami 2–4 tūkst. pr. m. e. Žemumoje prie Kuršių marių ir Friedrichswalde (Dubkų miške) rasta titnaginių kirvių, priklausiusių kultūros, paplitusios Didžiojoje Britanijoje, Pietų ir Vidurio Europoje, atstovams. Jos atstovai vertėsi gyvulininkyste, rankiojimu, medžiokle ir išmanė žemdirbystės bei metalurgijos užuomazgas.
Neolito pabaigoje būsimojo Kranto apylinkėse (ir apskritai pietryčių Pabaltijo teritorijoje) atsiranda virvelinės keramikos kultūra. Savo pavadinimą ji gavo dėl molinių indų ornamentikos. Šios kultūros kilmė iki šiol tebėra mįslė.
Vaikai prie Gandrų tvenkinio (Storchenteich) Plantage parke.
Manoma, kad jos atstovai į pietryčių Pabaltijį galėjo atvykti iš Danijos, Vidurio Vokietijos, Rytų Lenkijos ar Ukrainos. Šie žmonės vertėsi primityvia žemdirbyste. Iš ginklų jiems būdingi akmeniniai kovos kirviai. Virvelinės keramikos kultūros atstovai mirusiuosius laidojo pavieniuose kapuose po nedideliu pilkapiu. Kranto apylinkėse akmeninių kirvių per kasinėjimus rasta Wosegau (Višniovoje), Mülsen (Cholmuose), Friedrichswalde (Dubkų miške), Weischkitten (Sokolnikuose).
Tačiau įdomiausi radiniai archeologų laukė Kaupo miške. Čia aptikti pilkapiai, datuojami maždaug II tūkstantmečiu pr. m. e. Viename iš jų buvo du sėdinčioje padėtyje palaidoti skeletai.
Galima tvirtai teigti, kad virvelinės keramikos kultūroje egzistavo tikėjimas pomirtiniu gyvenimu, nes pilkapyje buvo buities daiktų (raižtukų, ylų, kaulinių apkalų) ir ginklų (akmeninių kirvių).
Kranto apylinkių radinių iš bronzos amžiaus (2 tūkst. pr. m. e. – V a. pr. m. e.) ir ankstyvojo geležies amžiaus (V a. pr. m. e. – mūsų eros pradžia) nedaug: tarp jų galima paminėti kelis kirvius ir spiralinę apyrankę iš lobio prie Mülsen (Cholmų), pilkapinius kapus Kaupo miške ir prie Laptau (Muromskojės) gyvenvietės. Vietos gyventojai mirusiuosius degindavo, pelenus dėdavo į molinį puodą – laidojimo urną, kurią statydavo į iš didelių akmenų sudėtą dėžę. Visa tai iš viršaus užpildavo žemėmis – taip atsirasdavo pilkapis.
Senojo gerojo Kranto promenadas ir paplūdimys.
Jei atsektume atskirų šio laikotarpio radinių vietas, jos driekiasi nuo Kaliningrado pusiasalio Kuršių nerijos link, kuri, galbūt, atliko prekybos kelio vaidmenį.
Fritzo Krauskopfo atvirukas su vaizdu į viešbutį „Monopol“ prie paplūdimio.
Nuo tada žmonės čia gyveno nuolat, tačiau jokio ypatingo aktyvumo ar klestėjimo nepastebėta nei bronzos amžiuje, nei vėliau. Gyvenimas apylinkėse kiek suaktyvėjo tik romėniškosios įtakos laikotarpiu, ir kadangi romėnai labai vertino gintarą, archeologiniai kasinėjimai rodo, kad vietos gyventojų tankumas gerokai išaugo dėl aktyvios prekybos gintaru.
Vietos gyventojų kultūra šiuo laikotarpiu ištirta pagal laidojimo papročių pėdsakus. Nustatyta, kad buvo paplitęs tiek griautinis, tiek degintinis laidojimas. Griautiniuose kapuose palaikai gulėjo kaladiniuose karstuose, o kartais tiesiog ant žemės, galva į šiaurę. Laikantis degintinio laidojimo papročio, mirusieji būdavo deginami specialiose aikštelėse, pelenai dedami į laidojimo urną, o ši – į nedidelę iškastą duobę, kuri iš viršaus apdedama akmenimis.
Kapuose gausu įkapių, liudijančių čia gyvenusių žmonių turtingumą: ginklų, papuošalų, žirgo aprangos reikmenų, romėniškų monetų (tarp jų net auksinių!), datuojamų 81–192 m.
Kai kurie iš šių daiktų buvo gauti mainais į gintarą. Antikos autorių veikaluose vietos gyventojai minimi aisčių vardu.
Tautų kraustymosi laikotarpiu (V–VIII a.) čia vėl stoja tyla, kurią galbūt lemia menkas ištirtumas. Tačiau tai, kad žmonės čia vis dėlto gyveno, įrodo šio laikotarpio radiniai Dollkeim (Kovrovo) kapinyne: segės, susuktinės apyrankės ir antkaklės, keramika. Šiuo laikotarpiu pasikeitė laidojimo paprotys. Mirusiuosius ir toliau degindavo, tačiau pelenus laidodavo ne urnose, o žemėje, specialiai iškastose duobutėse, apjuostose akmenų vainikais. Kapo duobės dugne paprastai guli žirgo griaučiai – žirgas paguldytas ant pilvo, sulenktomis kojomis.
Šeimos nuotrauka prie apledėjusių molo atramų.
IX amžiuje būsimojo Kranto apylinkėse pasirodo nauji naujakuriai – vikingai. Čia, kaip ir kitose Baltijos pakrantės vietose, jie įkūrė mainų punktą. Vikingų ir vietos gyventojų santykiai ne visada buvo taikūs. Priešiškumo priežastis buvo gintaras, kurio prekybą vikingai norėjo kontroliuoti.
Užšalusi jūra Zelenogradske (2021).
Nuo X a. jie ne kartą bandė užkariauti Sembą. Apie prieš tūkstantį metų vykusius įvykius mums pasakoja ir istoriniai šaltiniai, pavyzdžiui, Saksas Gramatikas: „Hakonas, karaliaus Haraldo, pramintas Mėlynadančiu, sūnus, nukariavo sembus. Danai užvaldė Sembą, vedė nugalėtų prūsų moteris ir gyveno kartu su priešais.“ Patys prūsai gyveno įtvirtintose gyvenvietėse – piliakalniuose, vienas iš kurių, Garbeck, buvo netoli Sosnovkos (Bledau) gyvenvietės.
XIII a. viduryje Vokiečių ordinas prie Kuršių nerijos pradžios atidarė karčemą „Cranza-Krug“.
To meto karčemos buvo užvažiuojamieji kiemai, kuriuose keliautojai galėjo apsistoti nakvynei ir pavalgyti, taip pat pailsinti arklius. Kai kurios tokios karčemos buvo įtvirtintos, kad apsigintų nuo pagonių užpuolimų. Kranto įkūrimo metai – 1252-ieji – paprastai siejami su „Cranza-Krug“ karčemos įkūrimu. Ilgainiui prie karčemos atsirado Cranzkuhren kaimas, kurio gyventojai daugiausia buvo lietuviai ir prūsai, vertęsi žvejyba ir paukščių gaudymu. Ši gyvenvietė minima 1258 metais, dalijant teritoriją tarp Vokiečių ordino ir Sembos vyskupo. Pagal jo rezultatus žemės prie Cranza-Krug liko Ordinui ir įėjo į Rūdavos (Rudau, Melnikovo) kameramtą.
Promenadas ir paplūdimys Zelenogradske.
1283 m. žiemą įvyko didelis lietuvių žygis į Sembos žemes. 800 raitelių (pagal Petro Dusburgiečio kroniką) perėjo Kurisch (Kuršių) neriją ir nusiaubė Powunde (Chrabrovo gyvenvietės apylinkės) ir Pobethen (Romanovo gyvenvietės apylinkės) žemes, nužudydami 150 krikščionių ir dar daugelį paimdami į nelaisvę.
Pakeliamas tiltas Kranto promenade.
Šiai krypčiai apsaugoti krašto magistro Konrado von Thierbergo Jaunesniojo (Thierberg der Jüngere, mirė po 1287 m.) nurodymu prie nerijos pradžios buvo pastatyta medinė-žemių Neuhaus pilis. Tiksli Neuhauso vieta nežinoma, tačiau pats jo egzistavimo faktas neabejotinas, nes jis minimas daugelyje iki mūsų laikų išlikusių dokumentų.
1308 metais, vadovaujant Sugardui ir Manstai, įvyko dar vienas didelis žemaičių žygis į Sembą. Neuhauso pilis buvo blokuota, o jos apylinkės nusiaubtos. Žemaičiai patraukė toliau ir vėl nusiaubė Powunde ir Rudau žemes (Chrabrovo ir Melnikovo gyvenviečių apylinkes). Prieš juos išžygiavo Ordino kariuomenė; tai sužinoję užpuolikai skubiai grįžo į Lietuvą. Pažymima, kad tuo metu Neuhauso pilis jau buvo praradusi savo svarbiausią reikšmę, nes toliau į šiaurę, nerijoje, 1290 m. buvo pastatyta Rasytės / Rossitten (Rybačio) pilis. Vėliau 500 metų apylinkėse nevyko jokių reikšmingų įvykių, o visi paminėjimai apie Krantą yra epizodiniai.
Cranzkrug 1584 m. pažymėtas Kasparo Hennenbergerio / Hennenberger (1529–1600) žemėlapyje, tais pačiais metais jį paminėjo istorikas Kasparas Steinas, taip pat jis pažymėtas nežinomo keliautojo užrašuose (1700 metai).
Suprantama, kad visą tą laiką Krantas buvo eilinis žvejų kaimas. Žuvų gausa prie Sembos krantų skatino būtent tokią pajūrio vietovių ūkio raidą. Krantą nuo kitų žvejų kaimų skyrė tik ypatinga geografinė padėtis. Iki XVIII amžiaus vietos gyventojai daugiausia kalbėjo prūsų kalba. Iki 1785 metų žvejų kaimui įsitvirtino Kranzkuhren pavadinimo variantas. Kol neturėjo savo bažnytinės parapijos, kaimas priklausė Rūdavos (Melnikovo) parapijai.
Kranto paplūdimyje smėlio buvo į valias.
XVIII a. pab. – XIX a. pr. tarp europiečių ėmė plisti maudynių jūroje mada. Nemažai fiziologų pažymėjo palankų jūros vandens, saulės vonių, gryno oro, ypač netoli spygliuočių miškų, poveikį organizmui. Šios naujovės leido Rytų Prūsijai vėl priminti apie save tėvynainiams ir kaimynams.
„Banga“ – linkėjimai iš Kranto (humoristinis XX a. pr. atvirukas)
Karaliaučiaus mokslininkas Ludwigas von Baczko (1756–1823) pastebėjo, kad Kranzkuhren gyvena daug pagyvenusių žmonių. Jis tai siejo su nepaprasta maudynių jūroje nauda organizmui ir pasiūlė pajūryje įkurti kurortą. 1793 metais Karaliaučiaus medicinos profesorius Johannas Danielis Metzgeris (1739–1805) viename savo straipsnių garsiajame „Preußisches Archiv“ bandė sudominti bendrapiliečius kurorto Sembos pakrantėje idėja ir nurodė Kranzkuhren, Palmnicken (Jantarną) ir Groß Dirschkeim (Donskoje).
Pirmąją vyriausybinę kurorto įrengimo Kranzkuhren programą 1800 metais parengė Frydrichas Vilhelmas III. Tačiau jai nebuvo lemta įgyvendinti dėl prasidėjusių karų su Napoleonu.
Užtat vietovės grožį galėjo įvertinti karalienė Luizė, 1807 m. sustojusi šiame kaime pakeliui iš Karaliaučiaus į Klaipėdą. Namas Zelenogradske, Turgenevo g. 10, kuriame ilsėjosi karalienė, išliko iki šiol.
Prie kurorto kūrimo idėjos grįžta jau po karo, 1813 m. Kurorto kūrimui vadovauti pavesta Karaliaučiaus apygardos vyriausiajam medicinos patarėjui Friedrichui Christianui Kesseliui (1765–1844). 1816 metais Krantas buvo atidarytas visuomenei kaip valstybinis kurortas. Per pirmąjį sezoną jame apsilankė 35 poilsiautojai, kurių paslaugoms paplūdimyje buvo dvi maudymosi kabinos.
1817 m. prie esamos „kurorto infrastruktūros“ prisidėjo namas su šiltomis voniomis. Pirmaisiais kurorto gyvavimo metais vasarą į Kranzkuhren sustiprinti sveikatos maudynėmis jūroje atvykdavo tik retos Karaliaučiaus šeimos. Taupydami lėšas poilsiautojai apsistodavo žvejų trobose, o patys šeimininkai tuo metu persikeldavo į daržines.
Vaizdas į vandens bokštą, kuriame dabar įsikūręs Zelenogradsko kačių muziejus „Murariumas“.
1820 m. kurortinio judėjimo aktyvistai įkūrė specialų komitetą, vėliau tapusį „Kesselio vardo gerinimo sąjunga“. 1823 metais pradėtas tiesti plentas iš Karaliaučiaus į Krantą, kurio statyba užsitęsė 30 metų.
Senajame Krante malūnas buvo, o dabartiniame Zelenogradske vėjo malūnų nėra.
Skirtingai nuo seno gruntinio kelio, naujasis plentas aplenkė Quednau (Severnaja Gora) iš vakarų pusės, o už Laptau (Muromskojės) ėjo per Bledau (Sosnovką). Karaliaučiaus gyventojai į Krantą važiuodavo tiek individualiais (nuosavais ir samdytais) arklių traukiamais ekipažais, tiek į pajūrį kursuojančiais (nuo 1852 m.) diližanais. Patį kurortą vis dažniau vadino „Krantu“ (Cranz), tarsi pabrėždami, kad važiuoja prie jūros, o ne į žvejų kaimą. Kartu būtent poilsiautojai išgarsino vietinę plekšnę, rūkytą ant pušų kankorėžių, tvirtindami, kad niekur kitur jos taip skaniai nebegamina. Dėl to plekšnė vėliau net pateko į Kranto herbą (žr. aukščiau), o iš jo – ir į Zelenogradsko herbą.
1821 metais Krante pastatyti pirmieji svečių namai „Logierhaus“ (pažod. „gyvenamasis namas“), kurie, deja, 1835 m. sudegė. 1824 m. Krante poilsiavo jau 220 žmonių. 1842 m. „Konversations- und Logierhaus“ („Gyvenamasis ir pokalbių namas“) atstatytas Corso aikštės rajone.
Tikrąjį populiarumą kurortui atnešė karaliaus Frydricho Vilhelmo IV vizitas, įvykęs 1843 metų liepos 9 dieną. Karalius liko patenkintas tuo, ką pamatė, ir skyrė lėšų tolesnei kurortinės veiklos plėtrai Kranzkuhren.
Nuo to laiko Krantas įgijo „karališkosios maudyklės“ statusą, kurį turėjo iki 1895 m. 1854 m. Kranto kurorte apsilankė jau 1714 poilsiautojų. 1856 metais Plantage parke, sekant mineralinių vandenų mada, atidaryta kolonada, kurioje buvo čiaupai su mineraliniu vandeniu. 1859 m. pastatytas vasaros teatras, kuriame beveik kasdien vykdavo spektakliai. 1864 m. atidarytas telegrafo ryšys tarp Kranzkuhren ir Karaliaučiaus. 1871 m. Kranzkuhren buvo 173 namai, dar du namai priklausė Cranzkrug ir dar vienas – Kranzkuhren bendruomenei priklausiusiai Grenz girininkijai.
Kranto bažnyčia dabar tarnauja miestui kaip stačiatikių cerkvė.
1877 m. Krante įkurta savarankiška bažnytinė parapija. 1885 m. Kranto parapija sujungta su Sarkau (Lesnojaus) parapija.
Geležinkelio katastrofa Kranto stotyje 1906 m. birželio 27 d.
Pamaldoms buvo naudojamas nedidelis fachverkinis pastatas, kuris netrukus tapo per mažas, ir 1896–97 m. Krante pastatyta šv. Adalberto mūrinė bažnyčia. 1899 metais senoji bažnyčia buvo išardyta ir parduota Medenau (Logvino) parapijai, kad Zimmerbude (Svetle) būtų įkurtas „filialas“.
1885-12-31 iškilmingai atidarytas geležinkelio susisiekimas su Karaliaučiumi, todėl kelionė į Krantą tapo prieinama plačiam gyventojų ratui. Traukinių skaičius linijoje keitėsi priklausomai nuo sezono, taip pat nuo darbo ar poilsio dienų ir XX a. pr. sudarė nuo 13 iki 19 traukinių viena kryptimi. Amžininkai pažymi, kad sezono įkarštyje norinčiųjų nuvažiuoti prie jūros buvo daugiau nei vietų traukiniuose, ir daugelis važiuodavo stovėdami.
Stebėtina, bet garo traukinių kelionės laikas buvo toks pat kaip dabartinių elektrinių traukinių – nuo 24 minučių greitųjų iki 49 minučių stojančių visose stotyse: Maraunenhof stotis (Pervomaiskaja g.), Rothenstein stotis (Kutuzovo-Novoje), Quednau stotis (Severnaja Gora), Stiegehnen sustojimo platforma (Orlovka), Groß Raum stotis (Riabinovka), Mollehnen stotis (Kaštanovka), Laptau stotis (Muromskoje), Bledau sustojimo platforma (Sosnovka).
Geležinkelio atidarymas iškart paveikė kurorto lankomumą – 1889 m. poilsiautojų skaičius siekė jau 8183 žm., neskaičiuojant vienos dienos lankytojų. 1889 m. liepos 8 d. Krante iškilmingai atidarytas naujas stoties pastatas, nepriekaištingai tebeveikiantis iki šiol. Kadangi tuomet traukiniai turėjo vieną lokomotyvą, prie stoties pastato buvo įrengtas apsukamasis ratas. Garvežys būdavo atkabinamas nuo sąstato, užvažiuodavo ant rato, apsisukdavo 180 laipsnių kampu ir antruoju keliu apvažiuodavo sąstatą, po to vėl prie jo prikabinamas, kad važiuotų atgal – į Karaliaučių. 1895-07-08 atidarytas eismas dviejų kilometrų geležinkelio atkarpa nuo Kranto iki Cranzbeek prie Kuršių marių, kad poilsiautojai iš ten galėtų garlaiviu plaukti į Klaipėdą / Memel (Lietuva).
Garlaiviai „Cranz“ ir „Rossitten“ prie Cranzbeek prieplaukos.
Nuo 1893 metų kaimo ir kurorto pavadinimas skambėjo tik kaip Cranz.
„Cranz“ išplaukia.
1896 metais Krante pastatytas naujas pašto pastatas. 1899 m. audra sugriovė promenadą ir pakrantės statinius. Po to Krante imtasi kranto tvirtinimo ir bangolaužių statybos darbų.
1904 m. turistams katalikams atidaryta Šv. Andriejaus katalikų koplyčia. Tada pat, 1904 metais, pastatytas vandens bokštas, pokario laikais tapęs Zelenogradsko simboliu.
XX a. pradžioje miestas tapo populiariu kurortu tiek vokiečiams, tiek turistams iš užsienio. 1901 m. geležinkelio linija pratęsta nuo Kranto iki Neukuhren (Pionerskio).
1907 metais Kranto kurortas buvo visiškai pertvarkytas pagal to meto reikalavimus: įrengta pirmoji Semboje šeimos maudykla, nuo pašalinių žvilgsnių apsaugota aukšta lentų tvora, įėjimą į maudyklą puošė pagrindinis portalas. Šeimos maudykla su atskirais vyrų ir moterų skyriais turėjo 190 kabinų.
1911 m. vasarą kurhauzo teritorijoje, aktyviai dalyvaujant patarėjui ir bankininkui Georgui Marxui (1843–1927), Krante atidaryta sinagoga. 1938 m. dėl suprantamų priežasčių ji buvo uždaryta ir paversta „Hitlerjugend“ objektu. Pietiniame Kranto pakraštyje buvo įrengtas šunų lenktynių hipodromas. Paskutinį kartą lenktynės čia vyko 1920 metais.
Vienas iš Pirmojo pasaulinio karo padarinių buvo Kranto, visų pirma kaip kurorto, raidos sąstingis. Poilsiautojų nebuvo, viešbučiai, pensionai ir sanatorijos stovėjo tušti. Įrangai ir statiniams išlaikyti bei atnaujinti nieko nebuvo daroma, ir po infliacijos kurorto administracija susidūrė su didžiulėmis, visų pirma finansinėmis, problemomis. Tačiau, šaliai atsigaunant po ekonominės krizės, Kranto padėtis pamažu gerėjo. 1921 m. sezonu Krante apsilankė 10 250 poilsiautojų, iš jų 4 860 iš Karaliaučiaus, 3 870 iš provincijos, 425 iš Berlyno ir 179 rusai.
Šeimos maudykla ir paslaptingi objektai dešinėje.
1927 m. Krante pastatytas naujas mokyklos pastatas, iki šiol naudojamas pagal paskirtį.
Kranto mokykla. Ir dabar ją rasite toje pačioje vietoje
1929 metų sausio 1 d. Krantas nustojo būti laikomas kaimu, tačiau miesto teisių negavo. Jis įgijo tam tikrą tarpinį bendruomenės (Gemeinde) statusą – tarp miesto savivaldybės (Stadtgemeinde) ir kaimo bendruomenės (Landgemeinde). Tuo pat metu į Kranto bendruomenę įtraukti Wickiau (Klincovkos) ir Wiskiauten (Mochovojės) kaimai, anksčiau priklausę panaikintai Wosegau (Višniovojės) dvaro apygardai. 1929-09-30 iš Fritzen miško dvaro apygardos Kranto bendruomenei perduota 33,6 ha miško plotų Kranto apylinkėse, taip pat Kurische Nehrung nerijoje. Tada į bendruomenę įėjo Kranto girininkija / Forsthaus Cranz (Zelenogradskas, Turgenevo g. 10), Grenz girininkija / Forsthaus Grenz, miško restoranas Fichtenhein / Waldrestaurant Fichtenhein, miško restoranas Waldhaus / Waldrestaurant Waldhaus.
1934 metais Krante pastatyta baptistų koplyčia. Ketvirtajame dešimtmetyje praūžė eilinė kurorto infrastruktūros atnaujinimo banga, ir 1939 m. jis buvo maža vokiška idilė, nuošalyje nuo Europą sukrėtusių įvykių.
Pirmą kartą Krantas karą pajuto 1940 m., kai po Prancūzijos kampanijos pabaigos boulingo salė viešbutyje „Ostseehotel“ buvo pritaikyta belgų karo belaisviams apgyvendinti. Vis dėlto iki 1944 metų kurortinis gyvenimas beveik nepasikeitė. Po 1944 m. rugpjūčio bombardavimų iš Karaliaučiaus į Krantą patraukė be pastogės likę karaliaučiškiai. Netoli pakrantės manevravo karo laivai, miške prie Bledau (Sosnovkos) įsikūrė karinė radijo stotis ir lazaretas.
Jūros pakrantėje tarpukariu tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų (XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaiga).
Krantą užėmė generolo A. P. Beloborodovo (1903–90) 43-iosios armijos kariuomenė. 7–8 km nuo Kranto, Laptau (Muromskojės) kaimo apylinkėse, vokiečių kariuomenė buvo įrengusi pagrindinę gynybos liniją, kuri turėjo kelis ešelonus ir tęsėsi iki Bledau (Sosnovkos).
Iškilminga nuotrauka – Raudonosios armijos kariai Königsberger Straße 1945-aisiais.
Prie jos priėjo 115-oji Raudonosios vėliavos ordino Cholmo šaulių divizija (292-asis, 576-asis, 638-asis šaulių pulkai ir 313-asis artilerijos pulkas; iš viso 2326 žmonės), 325-oji Raudonosios vėliavos ordino Dauguvos šaulių divizija ir kiti Raudonosios armijos daliniai. Sovietų kariuomenės bandymai pralaužti priešo gynybą iš karto buvo nesėkmingi. Nuo 1945 m. sausio 29 iki vasario 2 d. į susidūrimą sausumoje įsitraukė vokiečių laivai. Sunkusis kreiseris „Prinz Eugen“, lydimas eskadrinių minininkų Z-5 „Paul Jacobi“ ir Z-25, taip pat minininkų T-33 ir T-36, stovėjo Kranto reide. Laivai šaudė už tiesioginio matomumo ribų į puolančius Raudonosios armijos dalinius. Vokiečių liudininkų teigimu, Kranto gynybai buvo pasitelkti ir sunkieji kreiseriai „Lützow“ ir „Admiral Scheer“ su savo palydos laivais, tačiau šie duomenys nepatvirtinti patikrintais šaltiniais.
Sovietų kariuomenei buvo duotas įsakymas: naktine ataka (iš vasario 2 į 3 d.) pralaužti priešo gynybą Laptau–Bledau (Muromskojės–Sosnovkos) rajone ir išeiti į Baltijos jūros pakrantę ties Krantu. Pozicijas šturmavo 325-osios šaulių divizijos 114-ojo šaulių pulko 2-asis šaulių batalionas (M. V. Vasiljevas). Žlugus šiam įtvirtintam punktui, Kranto gynybos likimas buvo nulemtas.
Šeštadienį, 1945-02-03, vokiečių pėstininkai, motorizuota ir arklių traukiama artilerija, taip pat pavienės šturmo pabūklai praėjo Kranto Karaliaučiaus gatve Wargenau (Malinovkos) kryptimi. Vasario 4-osios ankstų rytą Raudonosios armijos 292-asis šaulių pulkas pirmasis įžengė į Krantą. Raudonosios armijos karininkų liudijimu, sovietų kariuomenės pasirodymas mieste vokiečiams buvo visiškai netikėtas. Mieste toliau veikė parduotuvės, žmonės vaikščiojo ar ėjo savo reikalais. Pamatę sovietų karius, vietos gyventojai skubiai uždarinėjo parduotuves, o kiti palikdavo jas atviras ir išsibėgiodavo. Kariuomenė, išskyrus okupacinius dalinius, nusekė paskui besitraukiantį priešą. Mieste įsteigta karo komendantūra. Prasidėjo gyventojų filtracija, siekiant išaiškinti NSDAP aktyvistus ir esesininkus. 1945-02-18 nespėję evakuotis Kranto gyventojai buvo išsiųsti į Pilkalnį / Schloßberg (Dobrovolską).
Sovietų zenitininkai viešbučio „Monopol“ fone.
1946-04-07 Krantas įėjo į Sembos rajoną su administraciniu centru Žuvininkuose (Primorske). 1946-09-07 rajonas pervadintas Primorsko rajonu. Tuo metu Krantas gavo neoficialų Nachimovsko pavadinimą.
Viešbučio „Monopol“ maketas Zelenogradsko istorijos ir architektūros muziejuje „Königsberg“.
Mieste jau veikė ligoninė, mokykla ir gaisrinė. 1946 m. gruodį išleistas SSRS Ministrų Tarybos potvarkis dėl karinės sanatorijos įkūrimo mieste. 1947-06-17 Krantas pervadintas Zelenogradsko miestu, o 1947-07-27 Zelenogradskas tapo Primorsko rajono centru.
1947 metais Zelenogradske atkurtas vandentiekis ir kanalizacija (iš dalies), pradėjo veikti kepykla. Zelenogradsko sanatoriją tuomet sudarė 3 korpusai, joje tilpo iki 300 poilsiautojų. Jų paslaugoms buvo vandens gydykla, purvo gydykla, fizioterapijos kabinetas, rentgeno aparatas. Mieste veikė: artelė „Universal“ (drabužių ir avalynės siuvimas, žemės ūkio inventoriaus remontas, malkų ruoša), čerpių ir plytų gamykla, biblioteka, kultūros namai. 1947 m. birželį atidarytas geležinkelio susisiekimas su Kaliningradu.
1947 m. spalį išėjo pirmasis rajono laikraščio „Primorskij bolševik“ numeris. 1947 metais pradėjo šviesti pirmieji 35 miesto apšvietimo žibintai.
Tačiau, panašu, gyvenimo Zelenogradske tvarkymas atsiliko nuo planuoto tempo, nes pirmasis miesto Deputatų tarybos pirmininkas M. I. Voznesenskis buvo atleistas iš pareigų 1948-07-17, neišdirbęs nė metų, o po jo paskirtas M. I. Sidorkinas išsilaikė tik iki 1949-ųjų gegužės ir taip pat buvo atleistas „dėl nepatenkinamos darbo būklės“.
1950 metais Zelenogradske atidaryta kaulų tuberkuliozės sanatorija. 1958 m. pacientus pradėjo priimti vaikų psichoneurologinė sanatorija. Tais pačiais metais mieste atidaryta vaikų meno mokykla. 6-ajame dešimtmetyje sutvarkyta pakrantė, įrengti nusileidimai prie jūros, suremontuoti keliai ir šaligatviai, atkurtas miesto apšvietimas.
Krello vila, kurioje dabar įsikūręs Zelenogradsko kraštotyros muziejus .
1963 m. vasario 1 d. Zelenogradskas tapo srities pavaldumo miestu. 1965 m. Primorsko rajono ribose sudarytas Zelenogradsko rajonas, o Zelenogradskas vėl tapo rajono pavaldumo miestu.
Viešbutis „Karalienė Luizė“ veikia ir šiandien.
1964 metais paleisti papildomi priemiestiniai traukiniai iki Kaliningrado-Šiaurinės stoties. Tais pačiais metais pradėjo veikti 5-asis vaikų darželis ir kino teatras. Iki 1975 m. Zelenogradske buvo penkios poilsio įstaigos: sanatorija „Zelenogradsk“, dvi specializuotos sanatorijos, profsąjungų poilsio namai (680 vietų), Kaliningrado tralerių laivyno bazės sanatorija-profilaktoriumas „Čaika“.
1976 metais atidarytas restoranų kompleksas „Priboj“, kurį, be restorano su 200 vietų, sudarė valgykla, kulinarijos parduotuvė, baras, alaus baras, kavinė ir ledainė. Restorane „Priboj“ veikė vienintelis srityje varjetė teatras.
Nuo 8-ojo dešimtmečio pabaigos Zelenogradske plačiai imta atidarinėti žinybinius pensionatus, poilsio namus ir bazes: „Stroitel“ (trestas „Kaliningradselstroj“), „Neringa“ (1981), „Topaz“ (1986). Taip pat veikė vaikų sanatorija „Teremok“, 4 pionierių stovyklos (J. Gagarino, G. Titovo, L. Golikovo vardo, „Solnečnyj“).
Mieste veikė nemažai viešojo maitinimo įmonių: restoranų kompleksas „Priboj“, restoranas „Turist“, kavinės „Vstreča“, „Majak“, „Parus“, „Teremok“, „Čaika“, ledainė. 1981 m. atidarytas naujas knygynas. Tuo pat metu pradėjo veikti parduotuvė „Detskij mir“.
Be to, veikė universalinė parduotuvė, specializuotos mėsos, pieno, daržovių parduotuvės, keturi gastronomai, fotoprekių, kultūros prekių, sporto prekių parduotuvės ir turgus. 1988 m. išgręžti ir prie vandentiekio prijungti penki artezioniniai gręžiniai. 1989 m. Zelenogradske įkurta viena pirmųjų stačiatikių parapijų srities teritorijoje. 1991 metais mieste buvo 39 gatvės, 19 parduotuvių, trys sanatorijos, dvi poilsio bazės, šeši vaikų darželiai, dvi mokyklos, kino teatras, kultūros namai, dvi bibliotekos, vaizdo salonas, devynios kavinės, barai ir restoranai, trys pionierių stovyklos, šeši viešbučiai. Iš gydymo įstaigų veikė ligoninė ir dvi poliklinikos. 1995 m. pradėtas gaminti mineralinis vanduo „Zelenogradskaja“. 10-ojo dešimtmečio pabaigoje mieste buvo įregistruota 212 komercinių įmonių. Tada pat, 10-ajame dešimtmetyje, turistus ėmė dominti ne tik paplūdimių ir kurorto teikiamos galimybės, bet ir prieškarinė šių vietų praeitis.
Königsberger Straße spėjo pabūti Lenino gatve, prieš tapdama Kurortiniu prospektu.
2000-12-26 dalis Lenino gatvės paversta pėsčiųjų Kurortiniu prospektu. 2006 metais promenade atidaryta karalienės Luizės mineralinio vandens gertuvė. 2008 m. pradėta Kranto vandens bokšto rekonstrukcija, po kurios 2012 m. jame atidarytas kačių muziejus „Murariumas“.
Zelenogradsko Kurortinis prospektas – geriausia pėsčiųjų gatvė srityje.
2014 metais atidengtas paminklas Zelenogradsko katinams, o pats miestas ėmė save pristatyti kaip „kačių miestą“. Sukurta daugybė meno objektų su katinų ir kačių atvaizdais, įrengti nameliai ir lesyklos vietos katėms.
2015 metais Zelenogradske atidengtas paminklas Adomui Mickevičiui. 2021 m. promenade pastatytas apžvalgos ratas „Baltijos akis“. Tais pačiais metais atidarytas Zelenogradsko lėlių muziejus. 2022 m. tuo metu jau pagražėjusiame Kurortiniame prospekte atidarytas Aleksandro Vasiljevo kurortinės mados muziejus.
Lankytinos vietos: Šv. Adalberto bažnyčia (1897, stačiatikių Viešpaties Atsimainymo cerkvė), katalikų koplyčia (1904), vandens bokštas (1904), geležinkelio vandens bokštas (1865), pašto stoties namas, kuriame nakvojo karalienė Luizė (XVII a. pab.), „Logierhaus“ pastatas (1842, perstatytas), geležinkelio stoties pastatas (1889), pašto pastatas (1896), daugybė prieškarinių XIX a. pab. – XX a. pr. pastatų, medinė duonos krautuvėlė (1905, restauruota 2019), parkas, skulptūrinė kompozicija prie kraštotyros muziejaus, memorialas sovietų karių broliškame kape (633 žm., paminklas 1950), archeologijos paminklai, 1872 m. pasodintas „imperatoriaus ąžuolas“, savivaldybės ir privatūs muziejai (kraštotyros, kačių, kurortinės mados, lėlių, pelėdų, angelų), karalienės Luizės skveras (XXI a. 1-asis dešimtmetis) su jos garbei pasodintu medžiu (1843), daugybė šiuolaikinių meno objektų.
Papildoma informacija
1874-06-13 Žuvininkų / Fischhausen (Primorsko) apskrityje įsteigtas Nr. 31 Kranto valsčius, į kurį įėjo viena Kranto kaimo bendruomenė. Pirmuoju valsčiaus viršaičiu 1874–78 m. tapo pašto agentas Hüge. Palaipsniui Kranto bendruomenei ėmė atitekti Wosegau (Višniovojės) dvaro apygardos teritorijos. Į Kranto bendruomenę įtraukti Wickiau (Klincovkos) palivarkas ir Wiskiauten (Mochovojės) dvaras. 1932-10-01 iš Wosegau (Višniovojės), Wickiau (Klincovkos) ir Wiskiauten (Mochovojės) sudaryta nauja Wosegau bendruomenė, kuri įėjo į Kranto valsčių. Po to valsčiaus sudėtis nesikeitė.
Cranzbeek įkurtas 1895 m. kaip kelių kiemų ir uosto gyvenvietė. Cranzbeek priklausė Kranto kaimo bendruomenei ir Kranto bažnytinei parapijai. Cranzbeek su Krantu jungė geležinkelio atšaka. Iš Cranzbeek Kuršių mariomis buvo galima garlaiviu nuplaukti į Klaipėdą / Memel (Lietuva). Linijoje plaukiojo garlaiviai „Cranz“, „Rossitten“ ir „Memel“. Jie plaukiojo palei Nerijos krantą ir pakeliui užsukdavo į Rasytę / Rossitten (Rybačį), Nidą / Nidden (Lietuva), Preilą / Preil (Lietuva) ir Juodkrantę / Schwarzort (Lietuva).
Westende kolonija atsirado maždaug 1915–16 m. netoli Kranto malūno. Vilų kolonijos (Villencolonie) istorija prasidėjo nuo to, kad keli pasiturintys Karaliaučiaus gyventojai pastatė užmiesčio vilas nuomojamoje žemėje, tuomet priklausiusioje von Batocki-Friebe giminei. Iš pradžių Westende priklausė Michelau (Kamenkos) kaimo bendruomenei. Bažnytinė parapija buvo Krante.
Westende kolonija ir Adolfshöhe pakrantės žemėlapyje ties Krantu.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kolonija išpopuliarėjo, ir čia vilas ėmė statytis vietos pramonininkai ir valdininkai, taip pat keli Karaliaučiaus Albertina universiteto profesoriai. 1929-03-22 Westende kolonija kartu su kai kuriomis kitomis Michelau (Kamenkos) kaimo bendruomenės teritorijomis buvo prijungta prie Kranto bendruomenės. 4-ajame dešimtmetyje Westende kolonijoje veikė vaikų pensionas.
Šiuolaikinis Zelenogradskas – kačių miestas.
Adolfshöhe atsirado 1922 m. kaip Westende kolonijos tąsa, kai ši ėmė plėstis gilyn nuo pakrantės tarp buvusių Ziegenfeld ir Seewäldchen dvarų. Iš pradžių priklausė Michelau (Kamenkos) kaimo bendruomenei. Bažnytinė parapija buvo Krante. 1929-03-22 Adolfshöhe gyvenamasis rajonas kartu su kai kuriomis kitomis Michelau (Kamenkos) kaimo bendruomenės teritorijomis buvo prijungtas prie Kranto bendruomenės.
Kranto girininkija pirmą kartą minima 1729 metais, kai ji tapo vyriausiojo girininko, valdžiusio girininkijas teritorijoje nuo Kranzkuhren iki Nidos / Nidden (Lietuva), rezidencija. XIX a. Kranto girininkija buvo eilinė girininkija, priklausiusi Fritzen, Forst miško dvaro apygardai, kurios administracija buvo Fritzen vyriausiojoje girininkijoje / Oberförsterei Fritzen (Sosnovkoje). Nuo 1877 m. Kranto girininkija priklausė Kranto-Sarkau bažnytinei parapijai. 1929-09-30 Kranto girininkija atiteko Kranto bendruomenei.
Gyventojų skaičiaus kaita: 1816 – 268, 1831 – 314, 1840 – 402, 1858 – 782, 1864 – 925, 1867 – 993, 1871 – 9911, 1900 – 2093, 1905 – 2598, 1910 – 2570, 1933 – 4667, 1939 – 5089, 1959 – 6886, 1970 – 9781, 1989 – 10 786, 1998 – 12 200, 2002 – 12 509, 2010 – 13 026 gyventojai.
Cranzkrug gyventojų skaičiaus kaita: 1867 – 13, 1871 – 19 gyventojų.
Cranzbeek gyventojų skaičius: 1905 – 6 gyventojai.
Schlachthof gyventojų skaičius: 1905 – 6 gyventojai.
Kranto ligoninės gyventojų skaičius: 1905 – 8 gyventojai.
Kranto girininkijos gyventojų skaičius: 1905 – 8 gyventojai.
Malūno gyventojų skaičius: 1905 – 20 gyventojų.
Grenz girininkijos gyventojų skaičiaus kaita: 1871 – 5, 1905 – 8 gyventojai.
Schwendlung gyventojų skaičius: 1905 – 10 gyventojų.
1 — iš jų 5 žm. Grenz girininkijoje.
Cranzkrug gyventojų sudėtis 1871 m.: evangelikai – 17, katalikai – 2, raštingi – 19 (100%).
Kranzkuhren gyventojų sudėtis 1871 m.: evangelikai – 914, katalikai – 8, kiti krikščionys – 47, judėjai – 2, vaikai iki 10 metų – 213, raštingi – 627 (85%), aklieji – 3, kurčnebyliai – 1.
Kranto-Sarkau bažnytinės parapijos sudėtis: Beekinsel (Rybačio sala, 54°57'19'' š. pl. 20°31'23'' r. ilg.), Bledau (Sosnovka), Cranz (Zelenogradskas), Cranzbeek (Zelenogradsko dalis), Kranto girininkija (Zelenogradskas, Turgenevo g. 10), Grenz girininkija / Forsthaus Grenz (54°58'56'' š. pl. 20°33'50'' r. ilg.), Garbeck (Zelenogradsko dalis), Kranto ligoninė / Krankenhaus (Zelenogradskas, rajono ligoninė), malūnas / Mühle (Zelenogradsko dalis), Rodahn (Sosnovkos dalis), Rosehnen (Priboj), Sarkau (Lesnojus), Schlachthof (Zelenogradsko dalis), Schwendlung (54°57'44'' š. pl. 20°31'49'' r. ilg.), Wargenau (Malinovka), Wosegau (Višniovoje), Wosegau plytinė / Ziegelei Wosegau (Zelenogradsko dalis).
Istorinė fotomedžiaga: pastvu.com.
Šiuolaikinės Michailo Ogorodnikovo nuotraukos.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
