Šios moters likimas susiklostė kur kas sėkmingiau nei daugelio jos bendraamžių iš Rytų Prūsijos provincijos, po Antrojo pasaulinio karo netekusių tėvynės. Pöppelių šeima, kurioje Herta Charlotte buvo šeštas vaikas, persikėlė iš Karaliaučiaus (iš Heidemannstraße 25 Sackheime, dabar tai Čerepičnaja gatvės rajonas) į Berlyną gerokai anksčiau, nei užgriuvo XX a. vidurio karo negandos, – 1929 m. pabaigoje. Čia Herta įgijo verslo išsilavinimą, paskui išmoko siuvėjos amato ir dar baigė kulinarijos kursus, o 1935-aisiais ištekėjo už bendrovės Siemens & Halske AG mechaniko Kurto Emilio Heuwerio. 1936–1940 m. Herta dirbo pardavėja universalinėje parduotuvėje KaDeWe. Po karo, kaip ir visos Vokietijos sostinės moterys, aktyviai dalyvavo atstatant savo rajoną – Šarlotenburgą. Čia, britų Berlyno sektoriuje, 1949 m. Kantstraße (kaip simboliška!) ir Kaiser-Friedrich-Straße sankryžoje ji nusipirko medinį kioską ir atidarė jame savo pirmąją užkandinę.
Vieną lietingą 1949-ųjų rugsėjo 4-osios vakarą, kai jos užkandinėje nebuvo nė vieno lankytojo, ji eksperimentavo su kariu ir įvairiais kitais užjūrio prieskoniais, kuriais su ja dosniai pasidalijo anglų kareiviai. „Neturėdama ką veikti, ėmiau maišyti prieskonius su pomidorų pasta, ir netikėtai išėjo nuostabiai“, – vėliau pasakojo Herta.
Padažas suteikė dešrelėms savitą pikantišką skonį, ir jos patiekalas pelnė žmonių pripažinimą. Taip ir gimė garsusis berlyniškas greitasis maistas – currywurst.
Atšiaurios pokario Berlyno realijos.
Nuo tada currywurst, t. y. padažo ir dešrelių derinio, autore laikoma karaliaučiškė Herta Heuwer. O tas pačias dešreles ji pirkdavo iš mėsos gaminių gamintojo Maxo Brücknerio iš Saksonijos miesto Johanngeorgenstadto. 1940-ųjų pabaigoje jis padarė tikrą perversmą jų gamyboje, sugalvojęs tokį faršo receptą, kad iš jo pagaminti gaminiai termiškai apdorojami išlaikydavo formą be labai brangaus ir tuo metu deficitinio natūralaus apvalkalo – žarnų. Dėl to produktas tapo kur kas pigesnis ir prieinamesnis Vokietijos gyventojams, kurių didžioji dalis gyveno dideliame skurde ir net badavo.
Netrukus Maxas Brückneris persikėlė į Vakarų Berlyną ir Špandau rajone atidarė savo mėsos parduotuvę „Maximilian“. Kartu su partneriu Franku Friedrichu jie patobulino gamybą. „Špandaueriai be odelės“ (Spandauer ohne Pelle), kaip imta vadinti jų dešreles, berlyniečiams labai patiko. Tačiau nei Brückneris, nei Friedrichas nepagalvojo užpatentuoti savo išradimo. Jiems labiau rūpėjo, kaip aprūpinti Berlyno gyventojus greitu, sočiu ir prieinamu maistu. Herta Heuwer, būdama artima Franko šeimos draugė, tapo viena pirmųjų „Maximilian“ klienčių.
Mintį pasigaminti padažą Hertai Heuwer pakišo jos vyras Kurtas, dirbęs pas amerikiečius. Jis matė, su kokiu malonumu jie valgo didžiulius kepsnius, gausiai apipiltus kečupu. Hertai tai buvo ženklas iš aukščiau. Kepsniai, kaip, beje, ir kečupas, tuo metu berlyniečiams, žinoma, buvo neįperkama prabanga. Todėl savo naujuoju padažu ji apipildavo tas pačias špandauerio dešreles, kurias dar pabarstydavo kariu. Iš pradžių naujasis patiekalas nesukėlė laukto efekto. Tada ji kreipėsi pagalbos į savo draugą Franką Friedrichą, kuris paskolino jai trūkstamų prieskonių. Kartu jie ištobulino padažą, maišydami įvairius ingredientus tol, kol išgavo norimą (originalų ir nepamirštamą!) skonį.
1959 m. Herta Heuwer užpatentavo savo išradimą Miuncheno patentų biure numeriu 721319 pavadinimu Chillup.
Hertos reikalai klostėsi taip sėkmingai, kad ji atidarė didelę užkandinę su virtuve adresu Kaiser-Friedrich-Straße 59, kuri netrukus virto solidžia visą parą veikiančia įstaiga. Geriausiais laikais čia dirbo iki 20 pardavėjų. Vokiečių bendrovė KRAFT bandė nupirkti iš Hertos Heuwer teises į currywurst, tačiau ji atsisakė.
Tuo tarpu tarp dešrelių gamintojų įsiplieskė rimti ginčai. Vieni manė, kad currywurst dešrelės turi būti su apvalkalu, kiti įrodinėjo priešingai. Galiausiai nuspręsta, kad tinka ir vienos, ir kitos, bet teisingiau vis dėlto be apvalkalo.
2003 m. Berlyne ant namo Kantstraße 101, šalia kurio veikė užkandinė, jos savininkės garbei buvo atidengta atminimo lenta (nuotraukoje žemiau). Į iškilmingą atidengimą susirinko daugybė nuolatinių Hertos klientų, o jos dukterėčia ir įdukra Brigitte Böhmer kartu su Šarlotenburgo-Vilmersdorfo apygardos mere Monika Thiemen ir aktore Brigitte Grothum, serialo „Trys damos prie grilio“ (Drei Damen vom Grill) heroje, vaišino visus dešrelėmis su garsiuoju Hertos Heuwer padažu, kurį pradėjo gaminti bendrovė „Maximilian“ pavadinimu Chil-Max. Monika Thiemen iškilmingoje kalboje padėkojo Böhmerių porai, kurios iniciatyva ir atsirado ši atminimo lenta. Jai įrengti Brigitte ir jos vyras Olafas skyrė 2000 eurų.
Vokietijoje kasmet suvalgoma daugiau kaip 800 milijonų dešrelių su kariu – su apvalkalu ar be jo, supjaustytų gabalėliais ar sveikų. 70 milijonų tenka vien Vokietijos sostinės gyventojams.
Currywurst populiarumas pasiekė tokį mastą, kad 2009 m. Berlyne buvo atidarytas Vokietijos currywurst muziejus (Deutsches Currywurst Museum), kuris, tiesa, neseniai (2018-aisiais) užsidarė dėl nuolat augančių nuomos kainų Vokietijos sostinėje. Žinomas vokiečių roko muzikantas, dainininkas ir aktorius, daugybės „Auksinių plokštelių“ savininkas Herbertas Grönemeyeris 1982 m. į savo albumą Total Egal įtraukė dainą Currywurst. Yra net filmas apie currywurst atsiradimo istoriją, kuris, kaip ir galima tikėtis, vadinasi „Istorija su kario skoniu“.
Laikui bėgant currywurst įgijo ir politinio svorio. Kai kurie kandidatai į aukštus valstybės postus mielai nusifotografuoja prie užkandinės, laikydami rankose popierinę lėkštelę su dešrelėmis ir krūvele bulvyčių fri ir taip demonstruodami savo artumą liaudžiai. O buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schröderis, kurį žmona laikė vegetariškos dietos, buvo priverstas paslapčia, ne reklamos dėlei, valgyti currywurst artimiausiame restoranėlyje.
Kasmet vieną gegužės savaitgalį Noivydo mieste, Reino krašto-Pfalco žemėje, garsiųjų dešrelių garbei rengiamas festivalis, į kurį susirenka daugybės bendrovių atstovai: jie varžosi gamindami currywurst ir stengiasi nustebinti lankytojus – kiekviena su savo firminiu padažu. Šio greitojo maisto kultas pasiekė tokį mastą, kad kai kuriuose restoranuose jis puošiamas lakštiniu auksu arba patiekiamas su trumais.
Vis dėlto currywurst pirmiausia yra paprastas gatvės maistas arba, kaip dabar sakoma amerikietiškai, fastfudas, per 70 metų tapęs kulinariniu fenomenu ir vienu iš Berlyno simbolių. Jį valgo visi, nepriklausomai nuo socialinės padėties.
Kas žino, jei Herta nebūtų palikusi gimtojo Karaliaučiaus, galbūt šiandien currywurst dešrelės kartu su klopsais ir marcipanu užimtų garbingą vietą Kaliningrado vietinės virtuvės restoranų meniu. Tačiau Kaliningrade tokių nėra.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
