Jo vardas plačiai išgarsėjo tik po šimto metų. Būtent jis sukūrė nuostabų poetinį kūrinį – vieną pirmųjų lietuvių kalba, tapdamas lietuvių literatūros klasiku. Dabar jo poema „Metai“ išversta į daugelį pasaulio kalbų. Ji buvo parašyta jaukiame ir vaizdingame Rytų Prūsijos kampelyje, Rominkos girios pakraštyje, Tolminkiemio kaime.
Aukštyn į debesis didingai gervė kilo,
Tarsi dejuodama ir verkdama, skambėjo, danguje tirpdama.
Bet visai ne verksmas tas skardus gervės šauksmas!
Ne, tai gyvas didžios Dievo galios ženklas,
Tos, kuri kuria stebuklus, apsigyvendama net paukščio gerklelėje.
Būtent čia Kristijonas Donelaitis praleido didžiąją gyvenimo dalį ir buvo palaidotas 1780 metais po bažnyčios skliautais, kurioje tarnavo žmonėms ir Dievui, būdamas kunigu. Dabar čia, Čistyje Prudų kaime, atstatytoje bažnyčioje įkurtas memorialinis poeto muziejus. Ši vieta, kaip ir paties Kristijono Donelaičio vardas, svarbi ne tik lietuvių tautai, bet ir visiems apsišvietusiems žmonėms. Mums, Rominkos girios ir jos apylinkių gyventojams, tai mūsų didžio kraštiečio vardas. Vieno iš tų, kurie mylėjo savo žemę ir savo tautą, vieno iš tų, kurie jautriai suvokė aplinkinį pasaulį.
Tačiau jis vienintelis tais tolimais laikais sugebėjo paprasta ir teisinga kalba išreikšti savo jausmus, įamžinti juos popieriuje, apvilkdamas eilėmis.
Žmonių pasaulis, gamtos ir protėvių pasaulis juose supinti nepaprastu būdu. Skaitant poemos eilutes, kartais atrodo, kad už lango atgyja praeities vaizdai. Žemės atmintis, laiko atmintis, kartų atmintis. Tai tikras literatūros paminklas, sukurtas liudininko prieš ketvirtį tūkstantmečio.
Skaitydami poemą galite sužinoti daug ir apie nelengvą valstiečių darbą, ir apie paprastų žmonių maistą, kuo rengėsi, ką sėjo, kaip ilsėjosi ir džiaugėsi, švęsdami šventes. Galima sužinoti apie įvairius papročius, apie skirtingas tautas ir luomus, gyvenusius šioje žemėje tolimame XVIII amžiuje, susiliečiant su Kristijono Donelaičio kūryba. Ir, žinoma, skaitydami poemą, sužinosite apie didingą gamtą, jos nenugalimą galią ir Kūrėjo išmintį, apie patį laiką, kuris metų kaitoje kartoja metų laikų ratą ir užbaigia žmogaus gyvenimo ratą.
Sveikas, šviesus pasauli, savo pavasario šventę atšventęs!
Sveikas ir tu, žmogau, sulaukęs mielos vasaros!
Sausio pirmąją prisiminkime vieną iš didžių mūsų kraštiečių, kurio vardas 1977 metais buvo įtrauktas į sąrašą 240 autorių, kurių plunksnai priklauso Europos literatūros šedevrai nuo antikos iki 1940 metų. Tą pačią sausio 1-ąją dieną 2014 metais buvo paminėtas trijų šimtų metų poeto jubiliejus. Vištyčio ekologijos ir istorijos muziejus atvėrė duris visiems Krasnolesjės kaimo gyventojams ir jų svečiams. Vaikų ir suaugusiųjų laukė kvapni žolelių arbata su kalėdiniais prieskoniniais sausainiais, o prie židinio buvo galima pasimatuoti senovines medines klumpes ir išgirsti pasakojimą apie Kristijono Donelaičio gyvenimą ir jo laikus. Prie šventinio stalo su spanguolių gėrimu, cepelinais ir kitais tradiciniais valgiais, kaip kadaise, įvairiomis kalbomis vėl skambėjo poeto eilės, piešiančios praeities paveikslus, žadinančios mūsų žemės atmintį.
Štai vėl pikta žiema, siautėdama, sugrįžo.
Šiaurys pasišiaušęs lekia ir gąsdina visus žemės padarus.
Žiūrėk, ežerus, tvenkinius aušroje apgaubė plėvele,
Tarsi visur stiklus meistriškai įstatė stiklius.
Žiūrėk, žuvų valdas, kur varlės vasarą leido,
Tarsi šarvu nuo piktos žiemos atsitvėrė.
Kiekvienas padaras ten dabar sutemoje eina miegoti.
Piktas šiaurys laukuose taip siautėjo, kad visur
Sukietėjo pelkutės, raukšlės nuėjo per klampynes,
Čiauškantis rudens purvas po kojomis staiga nustojo.
Jei dabar keliu pasileis vežimas šuoliais –
Tarsi įtemptas būgnas šalnoje griaudėja ir dunda,
Ir, toli nuaidėjęs, tas gaudesys galvoje atsiliepia.
Vėl atėjo metas – sutikti ir pasveikinti žiemą!
Nuotrauka iš Vištyčio ekomuziejaus archyvo.
Straipsnyje panaudotos Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ eilutės, vertė Davidas Brodskis.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
