Medžiai miršta tyliai… Kam to reikia?

Neginčijamas faktas, kad šie pokyčiai neigiamai paveikė jo želdynų būklę: išsitrynė jų planavimo ir struktūros ypatumai, daugybė medžių žuvo arba buvo sąmoningai iškirsta, be sodininkų priežiūros pablogėjo želdinių ekologinė būklė, į praeitį nuėjo skverų ir parkų savitumas, kai kurie jų prarado savo paskirtį. Praėjusio karo tragedija sovietmečiu kėlė visiškai suprantamą viso to, kas vokiška, atmetimą, „svetimos“, „priešiškos“ kultūros nepriėmimą.

Tačiau ši negailestingo Karaliaučiaus veido naikinimo koncepcija, kad ir kaip keista, gyva ir mūsų dienų Kaliningrade.

Ji nutraukia ryšius ne tik su praeitimi (tai dar būtų galima paaiškinti), bet ir su ateitimi: Kaliningradas pristato save kaip turizmo centrą. Ką gi artimiausioje ateityje Kaliningradas galės parodyti? Kuo patrauks? Ką patrauks?

Kaliningrado savitumas

Turistai iš Rusijos Federacijos atvyksta pamatyti Rusijai neįprasto miesto – jo kultūros paveldo. Už šį miestą buvo pralieta daug sovietų karių kraujo. Savo nenugyventais gyvenimais jie visiškai apmokėjo šiandienos rusų gyvenimą naujajame mieste. Nepaisant sunkių Kaliningrado atstatymo metų, persikėlėlių atmintyje išliko nuostabus žalias miesto apdaras: prižiūrėti sodai, sodybiniai sklypai, pavėsingos promenados. Tai buvo „Miestas sodų žalumoje“.

Dmitrijus Lichačiovas pažymi: „Kiekvienas mūsų istorinis miestas turi individualų veidą, yra savaip gražus...“

Iš tiesų svarbiausi miesto aplinkos patrauklumo rodikliai yra jos savitumas, unikalumas, individualumas… Netekęs istorijos ir gamtos, miestas tampa beveidis.

Tad kam mūsų laikais iškraipyti ir detalė po detalės naikinti tai, kas liko iš istorinio šiandienos Kaliningrado veido?

Vienas iš baisių veiksmų pavyzdžių – mažinamas darnaus „miesto sodo“ želdynų plotas, tokio, kokį jį prieš šimtą metų sumanė mūsų kraštovaizdžio architektų pirmtakai.

„Švarus ir žalias miestas… dažnai man sapnuojasi...“, – rašė apie Kaliningradą kosmonautas Aleksejus Leonovas.

Tulpmedis Kaliningrado srities ekologijos ir biologijos centre.

Galima ilgai vardyti faktus ir adresus, kur žaliųjų erdvių plotai buvo sumažinti ar visai prarasti, perdavus juos prekybos, pramogų ir komercinei paskirčiai. Išvardyti visus praradimus po vieną… Tačiau kadangi šiandien degantis pokalbis ne apie visus sodus ir parkus, o tik apie vieną mūsų miesto puošmeną – „Schneiderio juostą“, pateiksiu tik skaičius, kurie, kaip įprasta sakyti, yra užsispyręs dalykas.

Taigi, skaičiai

Prūsijos gyventojai buvo laikomi bene taupiausiais, kad nepasakytume – šykščiausiais, europiečiais (taip apie savo valdinius privačiame laiške rašė vienas iš Prūsijos karalių), ir vis dėlto statybų bumo, prasidėjusio Karaliaučiuje XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje, metu jie negailėjo lėšų laisvoms teritorijoms apželdinti, siekdami pagerinti miesto aplinką. Būtent šiuos medžius šiandien kerta mūsų miesto skveruose, parkuose, promenadose ir gatvėse. Pavyzdžiui, visai neseniai „Centriniame“ parke be specialistų ekspertizės dėl neaiškių priežasčių buvo iškirsti penki bukai ant kalvos, kurioje stovi karalienės Luizės pusrotondė, šlaito. Ir šis liūdnas sąrašas būtų ilgas, jei jį tęstume…

Sovietų karių užimtame Karaliaučiuje bendras žaliųjų zonų plotas buvo 787,2 ha, prižiūrimų parkų plotas – šiek tiek daugiau nei 200 ha, Juditten rajone (dabar gyvenamasis kompleksas „Brusnička“) – 21 ha prižiūrimo miško parko.

Norėdami pailsėti gamtoje, prieškario Karaliaučiaus gyventojai neturėdavo važiuoti iš miesto.

Nuotrauka: bildarchiv-ostpreussen.de

Per pastaruosius porą dešimtmečių Kaliningrado valdžios pastangomis parkų, parko zonų, sodų ir skverų plotas sudaro 289 ha, iš jų parkų teritorijos – 101,3 ha (po to, kai šie skaičiai buvo pateikti atsakant į deputato paklausimą, jie niekur nebuvo paskelbti, o visų parkų plotai dar sumažėjo…). Nurodomas kažkokių apsauginių dekoratyvinių želdinių (kas tai?! kur konkrečiai juos galima pamatyti?) plotas – 181,5 ha. Iš viso – 470,5 ha.

Bendras prižiūrimų želdinių plotas, kurį apskaičiavome pagal Google žemėlapius, sudaro šiek tiek daugiau nei 2 % šiuolaikinio miesto ploto.

Nuo to laiko ne mažiau kaip 18 želdynų nustojo egzistavę, nes virto visuomeninės, dalykinės ir komercinės paskirties zonomis… Neblogi rezultatai, ar ne?

Galima suprasti, kai miestas tiesiog neturi lėšų naujiems želdynams. Tačiau administracijai patikėtas miestas prieš 20–30 metų buvo žinomas kaip „miestas sodas“, o valdžia leidžia lėšas medžiams kirsti, šiems žaliems nėriniams suardyti!.. Norėtųsi priminti valdžiai, kad maždaug prieš aštuonerius metus, oficialiais duomenimis, visuose miesto rajonuose iš viso buvo planuota įrengti 501,5 ha naujų parkų, 253,5 ha skverų, 745 ha apsauginių dekoratyvinių želdinių. Kur jie?

Vietoj to – medžių kirtimai ir senųjų parkų pakraščių užstatymas.

„Laikų upė savo tėkme nusineša visus žmonių darbus...“ Tačiau norisi tikėti, kad tokių darbų miestiečiai nepamirš. Remiantis informacija, kurią Kaliningrado administracija pateikė visuomeninei ekologinei organizacijai „Kaliningrado žaliasis kryžius“, nuo 2012 m. sausio iki 2013 m. gruodžio merija išdavė 432 kirtimo leidimus, pagal kuriuos buvo leista iškirsti 3147 medžius, 2014 m. išduota kirtimo leidimų 3661 medžiui, 2015 m. sausį – 1118 medžių. Kirtimus vykdo penkios firmos. Kompensacinių sodinimų nebuvo…

„Schneiderio žalioji juosta“

Karaliaučius buvo įkurtas kaip tvirtovė, vystėsi tvirtovės sienose, buvo nugalėtas kaip tvirtovė, tačiau vis dėlto ne pilys, ne sienos, ne bokštai, o Karaliaučiaus sodai ir parkai buvo jo „vietos dvasia“, žavus miesto kraštovaizdžio bruožas.

Norint sukurti sveiką gyvenamąją aplinką miestiečiams automobiliais perkrautame mieste, reikia ne kirsti šimtus medžių, o kiek įmanoma atkurti želdynus, grįžti prie tų kraštovaizdžio architektūros principų, kurie buvo įdiegti mūsų miesto želdynų sistemoje ir kurie rekomenduojami ir šiuolaikinių miestų apželdinimui.

Prieš šimtą metų mūsų mieste susiklostė unikali želdynų sistema, kurios pagrindas buvo „Schneiderio žalioji juosta“ – savo paskirtį praradę, apželdinti Karaliaučiaus gynybiniai pylimai.

Ši „Žalioji juosta“, pavadinta „Sodų ir parkų direkcijai“ ir Karaliaučiaus apželdinimo darbams vadovavusio kraštovaizdžio architekto vardu, buvo 15 km apimties ir užėmė 140 ha. 140 ha žalumos – sutvarkyta promenada dirbtinai paaukštinto reljefo terasiniais šlaitais, lydima buvusių pylimų griovių vandens ir želdynų teritorijų, su rožynais, paplūdimiais, vejomis ir sporto aikštelėmis. Nereikia manyti, kad „Schneiderio juosta“ – tai tik žaliosios zonos likučiai prie Lietuvių pylimo. Tai daug platesnis ir sudėtingesnis didelių ir mažų želdynų tinklas.

1938 metų žemėlapio fragmentas – žaluma juosia centrinę miesto dalį.

Ernstas Schneideris įgyvendino mieste grandiozinį apželdinimo projektą, sujungusį į vieną visumą visas vietines miesto žaliąsias erdves gynybinio žiedo viduje ir išorėje. Šios sistemos pagrindą sudarė du kraštovaizdžio ir urbanistiniai sprendimai: glasių – sunykusių, bet įdomių istorinių gynybinių įrenginių – apželdinimas, išsaugant jų architektūrinius fragmentus: bokštus, bastionus, vartus, taip pat ištęstų vandens ir želdynų kompleksų, įsiterpiančių į miesto erdvę ir lydimų gėlynų, nedidelių skverų, alėjų, tvenkinių, formavimas.

Schemose „Žalioji juosta“ atrodo kaip vaiko piešinys, vaizduojantis saulę su nuo jos einančiais žaliais spinduliais – pasivaikščiojimų promenadomis.

Karaliaučiaus vadove rašoma, kad dėl šios apželdinimo sistemos žaliaisiais želdiniais praturtėjo būtent tankiai gyvenami rajonai, o visos didelės ir mažos miesto žaliosios erdvės buvo sujungtos su „Žaliąja juosta“, kuri, būdama tranzitinė teritorija, buvo pasiekiama iš visų miesto rajonų ir leido valandų valandas neskubant vaikščioti negirdint tramvajų skambėjimo ir mėgaujantis medžių pavėsiu. Miestas priartėjo prie žmogaus, įsileido gamtą į savo kvartalus – tai buvo džiugi alternatyva gyvenimui tankiai užstatytame, viduramžių planavimo senamiestyje.

Terasiniai pylimo griovio krantai prie Grolmano bastiono netoli Karaliaus vartų.

Nuotrauka: bildarchiv-ostpreussen.de

Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje Le Corbusier rašė apie savo meto senojo planavimo miestus: „Nuolat auganti miestų anarchija įžeidžiamai užgauna mūsų savigarbos jausmą...“ Argi ne tą patį jaučiame ir mes, žvelgdami į augančią taškinio užstatymo anarchiją, atimančią iš mūsų laisvas ir žaliąsias erdves ir grąžinančią į viduramžišką antiekologišką aplinką?!

Šiuolaikinio Kaliningrado gamtinė aplinka

Šiuo metu beveik visa „Žalioji juosta“ užstatyta (Rakitnajos ir Junošeskajos, Partizanskajos gatvių rajonai, šiaurinė Lietuvių pylimo dalis, prie jo besiribojančios kapinės – net 13, Lietuvių upelio krantai, užstatyti ruošiamasi „Lelijų slėnį“ palei Gvardeiskio prospektą, ir dar daug adresų galima būtų išvardyti). Iš „Schneiderio žaliosios juostos“ iš esmės daugiau ar mažiau nepaliesta liko tik pietinė dalis prie Lietuvių upelio nuo Rossgarteno vartų iki Karaliaus vartų (apie 600 m). Neįmanoma įsivaizduoti, kad miestas gali netekti ir šios nuostabios istorinės atkarpos. Iliuzija, kad galima nebesiskaityti su gamta ir istorija, neabejotinai jau lėmė, kad 2016 metų Kaliningradas prarado svarbias estetines ir ekologines miesto aplinkos savybes.

Ilgus dešimtmečius miesto „Žalioji juosta“, šis istorinis gyvas objektas, lėmė Kaliningrado architektūrinį ir meninį įvaizdį ir formavo jo ekologinę aplinką, priartindama miesto kraštovaizdį prie „ekopolio“ sampratos.

Ekopolis – tai miestas, pastatytas atsižvelgiant į žmogaus poreikius; vienas iš jo principų – vandens ir želdynų plotų vienovė, kuri sukuria iliuziją, kad gamta įeina į miesto kvartalus, ir dalija miesto erdvę į submiesčius, apsuptus žalumos, išvagotus gamtos arterijų – sodų, promenadų, miško parkų, upelių ir tvenkinių.

1999 metais merijos užsakymu įvairių specialybių Kaliningrado mokslininkai parengė „Miesto ekologinį atlasą“ iš keliolikos žemėlapių. Mūsų miesto aplinkos būklės kompleksinio vertinimo žemėlapis, į kurį įtraukti oro, dirvožemio, triukšmo taršos duomenys, rodo, kad į gradaciją „tarša, viršijanti galiojančias normas“ patenka didelė Kaliningrado centro teritorija su „purvinos“ ir „labai purvinos“ gradacijų intarpais. Tuo tarpu Lietuvių pylimo atkarpa ir neužstatytos kapinės prie Karaliaus vartų pažymėtos kaip „santykinai švarios“. Švarūs pasirodė ir miesto pakraščiai su sodais ir sodybiniais sklypais.

Mėgėjų fotografijų paroda ant Grolmano bastiono sienos.

Šiandiena mums pateikia staigmeną – valdžią turinčių valdininkų pareiškimus, kad „Žalioji juosta“ prarado savo reikšmę.

Žinoma, faktiškai „juostos“ jau nebėra: per pastarąjį dešimtmetį tie patys valdininkai atidavė jos žaliuosius sklypus stiklo ir betono „daržinėms“ statyti. O dabar veidmainiškai apgailestauja ir konstatuoja šios žalumos juostos praradimą.

Ir, žinoma, išsklaidytos, pavienės, tankaus užstatymo apsuptos žaliosios teritorijos miesto kraštovaizdžio struktūroje geriausiu atveju atlieka estetines funkcijas, ir tai toli gražu ne visada. Ekologinį vaidmenį formuojant stabilią miesto ekosistemos būklę ir raidą gali atlikti tik vientisa želdynų sistema, kurios Kaliningradas jau neteko, nes neturėjo ekologiškai pagrįstos savo teritorijos planavimo ir plėtros strategijos.

Su ekologinio ir urbanistinio karkaso formavimu ir mažinimu susijusios problemos yra daugybės mokslinių tyrimų ir apgalvotų sprendimų objektas, nes tikslas – sukurti sveiką aplinką žmonėms gyventi. Žinoma, urbanistų interesai ir miesto gamtos naudojimo interesai labai dažnai susikerta, todėl vietiniai konfliktai neišvengiami, bet vientisos miesto želdynų sistemos sunaikinimas – tai jau per daug!

Šiuolaikiniai urbanistikos normatyvai ir šiandien numato aprūpinti miestą atviromis ir žaliosiomis erdvėmis, o miesto augalinė danga turi būti

a) atstovaujama dideliais plotais miesto centre;

b) sujungta „žaliaisiais koridoriais“ su užmiesčio žaliosiomis zonomis;

c) turėti daug ekologinių ašių su didelėmis žaliosiomis zonomis;

d) skverbtis į visas miesto struktūrines grandis, į jo gyvenamąsias (būsto fondas), transporto, transporto ir gyvenamąsias bei pramonės zonas.

Kaliningrado želdynų naikinimui turi būti padarytas galas. Norisi, kad sprendimus priimantys asmenys suprastų, koks pražūtingas yra žaliųjų teritorijų mažinimas ir skaidymas.

Būtinas moratoriumas kirtimams dar išlikusiuose želdynuose, net ir tuose, kurie neturi parko ar skvero statuso, o juo labiau „Žaliosios juostos“ likučiuose palei Lietuvių pylimą. Be to, būtų neblogai, kad valdžia vykdytų savo pažadus ir investuotų ne tik į žudantį medžių „genėjimą iki stuobrių“, bet ir į naujus, pažadėtus 501,5 ha parkų ir 235,5 ha skverų…

Baigiant

Norėčiau atkreipti dėmesį į tris miesto apželdinimo problemos aspektus.

1. Parkų kūrimo ir apželdinimo menas – šviesių tautų privilegija.
2. Sunku pervertinti ekologinio karkaso sanitarines ir higienines funkcijas aplinkos formavimo ir apsaugos požiūriu: augmenija mieste mažina jo dulkėtumą, užterštumą dujomis, dūmingumą, didina oro drėgmę, sausina pernelyg drėgną dirvą, saugo gatves ir kvartalus nuo vėjų ir triukšmo, vėsina ir jonizuoja orą, saugo pastatus ir gatvių dangas nuo perkaitimo.
3. Miesto užstatymo apželdinimo lygis, t. y. bendras želdynų objektų plotas, palygintas su viso miesto plotu, išreikštas procentais ir apibūdinantis želdynų sistemos higieninį efektyvumą mieste, kuriame gyvena iki 500 tūkst. gyventojų, turi būti ne mažesnis kaip 40 % (Kaliningrade, priminsiu, – 2 %).

Apželdinimo norma vienam gyventojui – tai plotas (m²), reikalingas poilsio poreikiui patenkinti ir gyvenimo sąlygoms pagerinti, – nuo 16 m² iki 21 m², miesto vidurkis – ne mažiau kaip 13 m² (Kaliningrade, administracijos duomenimis, – 6–7 m²).

Reikalavimų nutraukti kirtimus ir toliau želdinti miesto aplinką įgyvendinimas, žinoma, yra valdžios funkcija, tačiau, kaip rodo gyvenimas, šios funkcijos įgyvendinimas priklauso nuo miestiečių, visuomenės aktyvumo, nuo mūsų pačių pastangų gerinti savo gyvenimo kokybę.

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.