PRŪSIJOS LEGENDOS iš tinklaraščio, kurį rašo Tatjana Kolivai.
Karaliaučiuje iki šiol gatvėmis vaikšto gatvės prekeiviai, garsiai šaukdami savo prekes. Paprastai kalbama apie smulkią mažmeninę prekybą pirmojo būtinumo prekėmis. Kai kuriuose Vokietijos miestuose toks pirkėjų šaukimas ir garsus savo prekių reklamavimas viešose vietose yra policijos uždraustas, o kituose jis savaime nereikalingas dėl vietos ypatumų.
Bet Karaliaučiaus gatvėse viešpatauja amžinas gyvumas. Yra kažkas vaizdingo šiose figūrose, kurios bet kuriuo paros metu keliauja iš vietos į vietą, suteikdamos savo šūksniams dainingą ritmą, kuriam viskas paklūsta.
Sviesto, kiaušinių ir vadinamosios varškės – pigios sūrio rūšies, parduodamos labai mažais gabalėliais, kurią čia vadina „Botterdwarg“ (vok. „Butterquark“) – prekeivių Karaliaučiaus gatvėse galima sutikti nuolat. Lygiai taip pat bet kuriuo paros metu ištisus metus galima išgirsti vežiko, kuris veža smėlį vienkinkiu vežimu, šauksmą užkimusiu balsu:
— Kököe, witt Sand!
( — Štai baltas smėlis! )
Prie gatvės prekeivių, kurie ištisus metus vaikšto po miestą, žinoma, priklauso ir pienininkas. Rytais jis veža savo mažą dviratį vežimėlį, apstatytą skardiniais pieno bidonais, į kurį pakinkytas arkliukas. Prie savo nuolatinių klientų namų jis šaukia ne „Milch“ – „pienas“, o skambiau aidintį Rytų Prūsijos „Schmand“, nors pieno nugriebos, kurias jis parduoda, dažnai vargu ar vertos pieno vardo.
Beveik tuo pat metu kaip jis, rytais, bet tik šeštadieniais ir sekmadieniais, gatvėmis vaikšto vaikai, skambiais balsais šaukdami:
— Danne, greene Danne, Danne!
( — Spygliai, žali spygliai, spygliai! )
Mat Karaliaučiuje ir jo apylinkėse yra paprotys sekmadieniais ir šventadieniais puošti laiptelius prie įėjimo durų, namų laiptines, prieškambario kampus ir net pačius kambarius žalumynais ir gėlėmis. Tai čia vadinama „ausfliehen“. Vietos gyventojai moka tai daryti labai gražiai. Žiemą, kai viskas padengta sniegu, tokių žalumynų, tarsi išaugančių iš namų sienų, vaizdas dažnai neapsakomai gaivina ir kartu jaudina. Žmonės stengiasi atkurti savo namuose saldžią gamtos ramybę, be kurios jie priversti apsieiti didžiąją metų dalį. Pastaruoju metu labai išpopuliarėjo eglių šakelės, kuriomis Karaliaučiaus gyventojai puošia namus viduje ir išorėje.
Netrukus po vaikų gatvėje pasirodo skardininko žmona ir šaukia, kad girdėtų visa apylinkė:
— Töppke binde, Töppe!
( — Puodus alavuoju, puodynes! )
Paskui kiemais vaikšto klajojantis peilių galąstojas su savo staklėmis ir garsiai klausia, ar kas neturi žirklių, peilių ir pan. pagaląsti.
Po jo eina italas su savo gipsiniais niekučiais ant medinio padėklo. Įprastas jo šūksnis:
— Figure kauf!
( — Pirkite figūrėles! )
Tiesa, jo prekės perkamos prastai. Tai patys vulgariausi tokio amato dirbiniai: praėjusių dienų didvyrių biustai, ryškiai nudažytos kačių, šunų, papūgų ir kitų gyvūnėlių figūrėlės. Garsių skulptūrų kopijų, kurios džiugina mūsų akį žymiuose muziejuose, kiek spėjau pastebėti, jis parduoti neturi.
Tarp 10 ir 11 valandos ryto, kai virtuvėse sujudimas didėja, palei Altštato namelius šlubčioja senutė, pasiremdama lazda. Kita ranka ji laiko pintinę, šaukdama graudžiu drebančiu balseliu:
— Schwefellicht, Schwefellicht!
( — Sieros šviesa, sieros šviesa. )
Ji parduoda rinkinius iš siera įmirkytos virvutės ir pintio. Turbūt ji paskutinė savo amate, nes net mažiausiuose namų ūkiuose visi pradeda naudotis cheminiais skiltuvais, taip išstumdami senovinius pintį, titnagą ir skiltuvą.
Artėjant vakarui, kai gatvėse pasirodo pirmieji pasivaikščioti išėję miestiečiai, pasigirsta skardus luošo elgetos balsas; jis visą dieną stovėjo prie tilto, droždamas iš lazdyno lazdeles, kurias paskui juodindavo kariniu laku, o kartais tiesiog nušlifuodavo. Tokios gali praversti namų ūkyje. Savo prekes jis paprastai reklamuoja be jokių gudrybių:
— Köp se Kloppsteek!
( — Pirkite plakimo lazdeles! )
nuskamba kurtinamai ir ištęstai, ir ilgu aidu sklinda po apylinkę, varžydamasis su skardžiu skardininko žmonos balsu.
Na, ir galiausiai dešimtą valandą vakaro naktinis sargas pirmą kartą papučia į virpantį ragelį ir labai saikingai sušunka:
— Die Glock' hat zehn geschlagen, zehn ist die Glock!
( — Varpas išmušė dešimt kartų – dešimta valanda! )
Pagaliau yra gatvės prekeivių, kurie dirba tam tikru sezonu.
Pavasarį prekybą vaisiais pradeda mūsų svečiai iš pietų. Vos tik Frišes Hafas (vok. Frisches Haff, dabar – Aistmarės) ir Prieglius išsilaisvina iš ledo, pirmieji laivai atgabena dideles citrinų ir apelsinų siuntas.
Merginos ir moterys, apsigaubusios galvas juodomis skaromis, ilgomis kamizolėmis1, sijonais ir prijuostėmis, būriais traukia per miestą su siauromis rankinėmis pintinėmis, išlenktomis aštuoniuke, ir šaukia:
— Na, Zittrone wollfeil, Zittrone! Appelzine goode Kop, Appelzine!
( — Na, kam pigių citrinų, citrinos! Apelsinai, geri, pirkite, apelsinai! )
Netrukus po jų atvyks ridikėlių prekeiviai:
— Reddis, Reddis, Fresche Reddis!
( — Ridikėliai, ridikėliai, švieži ridikėliai! )
Tuo pat metu berniukai pardavinėja ajerų2 pluoštelius. Jie auga prie tvirtovės vartų ir, supjaustyti gabalais, taip pat naudojami jau aprašytam namų puošimui žalumynais. Šie berniukai turi savo „giesmę“:
— I—o, I, Kalmus, drei, Bund für einen Pfennig!
( — I—o, I, ajerai, trys, pluošteliai už pfenigą! )
Bet štai ateina vasara su savo braškėmis, mėlynėmis, vyšniomis, kriaušėmis, slyvomis ir obuoliais. Riešutai čia perkami prastai, todėl juos veža į kitas vietas. Prekyba riešutais daugiausia yra žydų prekeivių ir jų žmonų rankose, kurie du kartus per metus, birželio mugės metu ir per Kalėdas, pardavinėja riešutus ant tiltų, stovėdami prie turėklų. Kai jie vaikšto gatvėmis, tai nešaukia, o barškina maišu, kratydami jį ant nugaros.
Rudenį tikrosios gatvės prekybos meistrės – daržovių pardavėjos. Dainuodamos jos išvardija daugybę prekių, kurias turi ir kurių neturi. Čia, žinoma, irgi būna variacijų, priklausomai nuo metų laiko. Antai žiediniai kopūstai, smidrai, salotos, žirniai, pupelės parduodami savo sezonais. Tik daržovių pardavėjų giesmių pabaiga visada ta pati, nors esama dviejų jos variantų. Vienos baigia savo dainą žodžiu Peterkoli, kitos – Peterzilie. Ir viena, ir kita reiškia „Petersilie“, t. y. „petražolės“. Visai nebūtina, kad petražolių jos iš tikrųjų turėtų parduoti, – tai tik estetinė, šventa puošmena, būtina kadencija, užbaigianti visą veiksmą. Visų šių tauškalų melodija labai panaši į kregždės čiulbėjimą, išskyrus tai, kad vietoj plonų virpančių paukščio tonų skamba šiurkštūs žmonių balsai.
Ne mažiau pastebimos ir žuvų pardavėjos:
— Dorsche, Dorsche, frische Dörsche!
( — Menkės, menkės, šviežios menkės! )
tai čia, tai ten nuskamba jų šauksmas, kuris skamba mūsų ausyse beveik ištisus metus. Menkė – tai maža jūrų žuvelė, kurią tūkstančiais gaudo Sembos pakrantės gyventojai. Ją išdaro čia pat ant kranto ir atveža į miestą vežimais. Parduodama ir daug plekšnių, šviežių ir rūkytų.
Kitos žuvys pardavimui atsiranda daugiau ar mažiau sezoniškai, būtent lašišos ir unguriai. Lašiša parduodama šūksniais:
— Fett Streem Laß, Fruus!
( — Riebi upės lašiša, moterys! )
Žuvų pardavėjos paprastai visada prideda privalomus žodelius „šviežias“ ir „pigus“, pavyzdžiui:
— Na Karpe, Karpe, frische goode Karpe, wollfeel!
( — Štai karpiai, karpiai, švieži puikūs karpiai! )
Savo sezoną turi ir vėžiai:
— Fleet kraft!
( — Upių vėžiai! )
Metinę ir dieninę prekybą žuvimi užbaigia upinės nėgės, kurios paprastai siūlomos nuo gruodžio iki vasario pabaigos nuo septynių iki dešimtos valandos vakaro.
Per Velykas ant tiltų parduodamos Velykų avinėlių figūrėlės. Tai gana grubus medžio drožinys. Figūrėlės suvyniojamos į fuliarą ir perrišamos raudona šilko juostele.
Tarp Kalėdų ir Velykų – įvairių būrimo priemonių pardavimo metas. Degto molio figūrėlės, nudažytos ryškiomis spalvomis, išdėliojamos ratu. Tai vyras, moteris, kūdikis, kaukolė, kopėčios, raktas, žiedas, duona ir moneta. Ratas peržegnojamas kryžiumi, ir jis turi atnešti sėkmę.
Kopėčios – tai kelias į dangų ir reiškia lengvą, palaimingą mirtį. Raktas – tai raktas į širdį arba į dangų. Kiti daiktai suprantami savaime. Šie daiktai uždengiami skara, ir Naujųjų metų išvakarių dienomis reikia išsirinkti vieną iš jų, kuris paskui gauna savo aiškinimą; tai vadinama „Pagauti laimę“.
Mugėje mažos mergaitės vaikšto su molio buteliu vienoje rankoje ir puodu kitoje ir dainuodamos pilsto norintiesiems atskiesto alaus, vadinamo stalo alumi:
— Na, Lüd', Drinke, wem derscht, Drinke, Drinke!
( — Na, žmonės, gėrimai, kas ištroškęs, gėrimai, gėrimai! )
Žiemą moterys sėdi gatvių kampuose judriose vietose arba vaikšto ten su uždengtais padėklais, pardavinėdamos šiltą kepeninę dešrą. Ypač gyvai ši prekė perkama aikštelėje, kur prasideda vingiuotas Steindamas, besileidžiantis į aikštę prieš Altštato bažnyčią. Retai eidamas pro šalį čia neišgirsi užkimusio šūksnio:
— Na, rechte heete, fette Worscht, rechte heete!
( — Štai karšta riebi dešra, labai karšta! )
Nereikėtų manyti, kad tokie mūsų gyvenimo reiškiniai yra pernelyg nereikšmingi, pernelyg smulkūs ir neverti paminėjimo. Man taip neatrodo. Priešingai, manau, kad visi šie gatvės giedojimai, Karaliaučiaus gatvių triukšmas sukelia mūsų širdyse padarinių, kurių galbūt nesugebame išanalizuoti, kol esame tarp jų, bet kurie tiesiogiai suskamba mūsų sieloje, kai esame svetur. Kaip varpų skambėjimas, kaip dangaus griaustinis, jie įsiskverbia į mūsų protą, keisdami nuotaiką.
O vidurnakčio Karaliaučiaus gatvėse viešpatauja gili tyla, staiga nutraukiama liūdno naktinio sargo šūksnio:
— Die Glock' hat zwölf geschlagen, zwölf ist die Glock!
( — Varpas išmušė dvylika kartų – dvylikta valanda nakties! )
PRŪSIJOS LEGENDOS iš tinklaraščio, kurį rašo Tatjana Kolivai.
PASTABOS
1. Kamizolė (pranc. camisole – „kamzolas“) – čia XIX amžiaus moters drabužis, ilgi laisvo kirpimo marškiniai-tunika.
2. Ajeras – liaudyje vadinamas viksva. Auga drėgnose vietose ar seklumose – upelių, upių ir ežerų pakrantėse, pelkių pakraščiuose.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
