Hermano Vartbergės Livonijos kronika

Visų pirma reikia žinoti, kad tuo metu, kai Livonijoje dar viešpatavo pagoniški prietarai, Dievo gailestingumo valia į Dauguvos upės uostą laivais su prekėmis atvyko pirkliai, o su pirkliais atvyko ir garbingas senas kunigas, vardu Meinhardas. Jis atsidėjo pamokslavimui vien dėl amžinojo atlygio ir skleidė Viešpaties mūsų Jėzaus Kristaus žodį tarp stabmeldžių lyvių. Vėliau, laikui bėgant, minėti pirkliai, lyviams leidus, įkūrė pačią pirmąją bažnyčią Ikškilės kaime. Paskui pačių lyvių prašymu jie ten pat pastatė ir pilį. Ir štai, kai tenykštė bažnyčia buvo įkurta išganingam lyvių vadovavimui, garbingasis tėvas Meinhardas Viešpaties 1143 metais įšventinamas vyskupu ir pavadinamas Livonijos vyskupu. Ir jis išgyveno dvidešimt trejus metus [1186] šiose pareigose, kurias ištikimai ėjo, ir mirė ramybėje (1). [1196 m. spalio 12 d.]

Viešpaties 1167 metais [1196] Livonijos vyskupu buvo garbingasis Bertoldas, kurį lyviai, vėl klastingai surinkę kariuomenę, žiauriai nužudė prie Smėlio kalno [1198 m. liepos 24 d.] (2).

1178 metais Livonijos vyskupu buvo garbingasis Albertas. Kai jo laikais popiežius Inocentas III pastebėjo, kad dvasinis kalavijas tarp netikinčiųjų duoda per mažai naudos, jis pridėjo prie jo ir regimąjį kalaviją, būtent Kristaus riterystės brolių ordiną [1202], kuriam paskyrė trečdalį visos vyskupijos (diecezijos) žemių, matydamas, kad be ordino pagalbos tie kraštai negali būti nei užkariauti, nei užkariauti išlaikyti. Todėl šventasis popiežius maloningai priėmė šį ordiną po jo įkūrimo į šv. apaštalo Petro ir savo paties globą ir įsakė jam laikytis tamplierių brolių regulos, bet ant drabužių nešioti kitą ženklą, būtent kalaviją ir kryžių, kad būtų matyti, jog jie (naujieji riteriai) nėra pavaldūs broliams tamplieriams. Minėti broliai tuomet išsirinko magistru sumanų vyrą, vardu Venas, kuris turėjo „kariauti su žmonėmis“ (3) ir ištikimai valdyti jų sąjungą. O tas pats popiežius Inocentas pasiuntė garbingąjį Vilhelmą, Modenos vyskupą [1225], legatu į Livonijos provinciją; šis legatas, kadangi tikinčiųjų skaičius išaugo, padalijo žemę tarp vyskupo ir brolių ir vieniems, ir kitiems paskyrė jų dalis.

Tuo metu Livonijoje buvo tik vienas vyskupas, turėjęs „Livonijos vyskupo“ titulą, tas pats, kuriam buvo skirtos šios popiežiaus Inocento dekretalijos: „Apie dvasininkų gyvenimo būdą ir dorovingumą: Viešpats Dievas, kuris, ir t. t., toliau: „Apie santuokų nutraukimą“; toliau: „Apie bažnytines bausmes ir jų sušvelninimą“.

Paskui broliai kartu su piligrimais bendrai pradėjo statyti Rygos miestą ir, jiems atskyrus ir perdavus trečdalį miesto, pastatė ten gražią ir tvirtą pilį [1201 m. vasarą]. O pastačius miestą, dėl vietos teikiamo saugumo, bažnyčia buvo perkelta į Rygą, ir vyskupas tuo pat metu pavadintas „Rygos vyskupu“; jis dar nebuvo arkivyskupas, o tik Brėmeno arkivyskupo sufraganas. Šis vyskupas pasirinko gyvenamąją vietą minėtame Rygos mieste kartu su minėtais broliais, taip kad juos vienus nuo kitų skyrė tik siena, kaip yra ir dabar. Ir nei tada, nei kada nors vėliau vyskupas neturėjo pasaulietinės teismo valdžios ar kokių nors valdininkų Rygos mieste, o gyventojai patys teisėsi ir valdėsi Rygoje ir iki šiol visada neribotai vykdė pasaulietinius įstatymus.

O minėtos Kristaus riterystės broliai drąsiai ir ištikimai rėmė tikėjimo reikalą, dėl kurio buvo pasiųsti, ir daugybe karų, padedami piligrimų ir Dievo globojami, pavergė bažnyčiai ir krikščionių tikėjimui ne tik Livoniją, bet ir kaimynines latvių ir estų žemes. Dėl to minėtasis legatas, dabar kardinolas, vieno savo atvykimo metu įsteigė dar kitas katedrines bažnyčias, būtent Ezelyje ir Dorpate.

O minėtos Kristaus riterystės magistras, pavergęs lyvius ir latvius, pastatė keletą pilių, būtent Segevoldą, Vendeną ir Ašeradeną. Tačiau jis visiškai sugriovė ir sunaikino Kokenhauzeną ir Jersiką, kuriose tuomet gyveno eretikai (rusai).

Viešpaties 1198 metais Rygos vyskupu buvo Albertas Antrasis, o eilės tvarka ketvirtasis. Antraisiais metais po jo įšventinimo prie Dauguvos žiočių buvo įkurtas ir pastatytas [1202] cistersų vienuolynas, pavadintas Šv. Mikalojaus kalnu arba Dinamiunde.

Tuo pačiu metu buvo išrinktas pirmasis Estijos vyskupas [1211], vardu Teodorichas, nes bažnyčia augo ir tikinčiųjų skaičius didėjo. O Žiemgaloje vyskupu buvo išrinktas Lambertas [1224].

Galiausiai Venas, minėtos Kristaus riterystės magistras, kartu su savo kapelionu (kunigu) Jonu, niekuo nekalti, buvo žiauriai nužudyti to paties ordino brolio Vigberto [1209 m. pradžioje]. Šis Venas valdė savo brolius ir kraštą 18 metų.

1211 metais gyveno antrasis Kristaus riterystės brolių magistras Volkvinas, ne mažiau gabus, pamaldus ir doras vyras. Jis išmintingai vedė Viešpaties karus, o ordino broliai ištikimai jam padėjo.

Jis taip pat atvertė į krikščionių tikėjimą estus ir eziliečius ir apdėjo juos duokle; jis pastatė taip pat, ir būtent iš akmens, Felino pilį ir nedidelę Revelio pilį ir kuo puikiausiai sustiprino jas bokštais ir giliais grioviais. Jis atliko ir kitų statybų apie Dorpatą ir Odenpė, kurių trumpumo dėlei neminiu.

Toliau jis užkariavo Izborską (4), rusų pilį [1249 m. rugsėjo 16 d.].

O Pleskavos rusai (pskoviečiai) jam pasidavė, kai jis sudegino jų miestą. Pilies apsaugai, taip pat atverstųjų skaičiui didinti magistras paliko čia du ordino brolius su nedideliu būriu žmonių. Bet kai naugardiečiai apie tai sužinojo, jie netikėtai suėmė pasilikusius brolius kartu su jų žmonėmis. [1242 m. kovas]

Toliau jis pastatė pas rusus pilį, vardu Koporjė, ir tuo pat metu apdėjo duokle Vatlando rusus (1). [1241]

Jo laikais latvių ir lyvių žemės buvo padalytos; broliams paskirta dalis jiems atiteko kartu su dešimtinėmis, bažnyčiomis ir visomis pasaulietinėmis pajamomis, be to, broliai iš jos neprivalėjo mokėti katedrinės duoklės (Kathedraticum) (5). [1210]

Tais pačiais metais gruodžio 19 d. Rygoje Šv. Jurgio bažnyčią pašventino anksčiau minėtas kardinolas, garbingasis Vilhelmas Modenietis, kartu su trimis kitais vyskupais [1225 - ?].

Toliau buvo sudaryta sutartis su Lealio vyskupu Hermanu dėl Sakalos, Mohės ir Normekundės žemių su joms priklausančiais dalykais [1224 m. liepos 23 d.].

Paskui 1225 m. apaštalų sosto legatas, garbingasis Vilhelmas Modenietis, sutvarkė bažnyčias Rygoje [1225 m. balandžio 5 d.].

Jis taip pat priėmė naudingų nutarimų dėl Rygos miesto ribos abipus Dauguvos ir dar dėl daugelio kitų dalykų [1226 m. kovo 15 d.].

Toliau Viešpaties 1228 metais, penktadienį, rugpjūčio 18 d., kuršiai ir žiemgaliai užėmė Dinamiundės pilį, o vienuoliai buvo nežmoniškai išžudyti įvairiais būdais.

Tuo metu Kuršas dar nebuvo krikščioniškas ar atverstas į teisingą mokslą, todėl magistras ir jo broliai kartu su daugybe piligrimų, uolumo Dievui paskatinti, susirinko į gausią kariuomenę, kad atkeršytų už vienuolių mirtį, įžygiavo į minėtą žemę ir pavergė tą laukinę tautą krikščionybei. Dėl to kardinolas, gavęs Šv. Sabinos bažnyčios kunigo titulą (6), kuris anksčiau buvo vadinamas Modeniečiu, tuometinio dažno savo buvimo Livonijoje metu paskyrė vyskupą Engelbertą ir pavaldino jam šį kraštą. Su šiuo vyskupu Kristaus riterystės broliai, minėtam legatui sutikus, sudarė sutartį, pagal kurią vyskupas gauna dvi dalis, o broliai – trečdalį visos Kuršo žemės.

Kai paskui magistras ir Kristaus riterystės broliai atlaikė mūšį prie Imernės upelio (7) [1229], jie per pasiuntinius ir laiškais primygtinai prašė Jeruzalės vokiečių Šv. Marijos ligoninės brolių ordino didžiojo magistro Hermano Zalcos (fon Zalcos) prijungti juos prie savo ordino [1229]. Tai dėl tam tikrų priežasčių užsitęsė, būtent dėl Revelio, Harijos ir Virlando, taip pat Jerveno pilių ir žemių, į kurias pareiškė pretenzijas Danijos karalius Valdemaras, tvirtindamas, kad jos priklauso jam.

Po daugelio šlovingų ir laimingų mūšių su netikinčiaisiais magistras Volkvinas, savo surengtame žygyje prieš netikinčiuosius lietuvius, buvo nužudytas tų lietuvių kartu su ponu Haseldorpu ir grafu Danenbergu, penkiasdešimčia ordino brolių ir daugybe tikinčios liaudies Saulės žemėje (8), Šv. Mauricijaus ir jo kankinių bendražygių dieną (1236 m. rugsėjo 22 d.).

Kai ir vyskupas Engelbertas, Kuršo bažnyčios dvasininkai ir tenykštė krikščionių liaudis buvo visiškai išnaikinti, kuršiai grįžo į savo ankstesnį netikėjimą.

Po šio liūdno įvykio gyvi likę Kristaus riterystės broliai kartu su Rygos, Dorpato ir Ezelio vyskupais labai graudžiais laiškais popiežiui Grigaliui IX pakartojo ankstesnį prašymą, teikdami jam vilties, kad, sujungti į vieną kaimenę, jie greitai pergalinga ranka sunaikintų priešiškas priešininkų jėgas. Taigi anksčiau minėtas šventasis popiežius Grigalius 1235 metais bendrame kardinolų pasitarime nusprendė tuos brolius sujungti su sąlyga, kad anksčiau minėtos žemės būtų grąžintos anksčiau minėtam karaliui [1237].

Kai sujungimas, kaip sakyta, buvo įvykdytas, minėtasis minėtos Jeruzalės ligoninės didysis magistras brolis Hermanas Zalca pasiuntė į Livoniją brolį Hermaną Balką, o su juo brolį Ditrichą Griuningenietį, ir paskyrė brolį Hermaną Balką brolių Livonijoje aukštuoju pareigūnu arba magistru.

Kai Kristaus riterystės broliai tokiu būdu priėmė minėto ordino apdarą ir 1238 m. nuo Viešpaties Dievo įsikūnijimo pilys ir žemės broliai grąžino karaliui, o Jerveno kraštą daugsyk minėtas karalius užleido broliams kaip maloningą dovaną [1328 m. birželio 7 d.], tada broliai Livonijoje ėmė labai pykti ant savo magistro brolio Hermano Balko dėl šios nuolaidos. Todėl jis paliko Livoniją, paskyręs savo pavaduotoju brolį Ditrichą Griuningenietį, ir, grįžęs pas didįjį magistrą, buvo atleistas iš pareigų.

Viešpaties 1240 m. magistro pareigas einantis brolis Ditrichas Griuningenietis vėl pavergė Kuršą, pastatė jame dvi pilis – Goldingeną ir Amboteną [1245] – ir gerumu bei jėga paskatino kuršius priimti šventąjį krikštą, už ką gavo iš popiežiaus legato garbingojo Vilhelmo, o paskui iš šventojo popiežiaus Inocento patvirtinimą teisėms valdyti du trečdalius Kuršo [1245 m. vasario 7 ir 9 d.], taip kad ankstesnė dėl Kuršo su riterystės broliais sudaryta ar kokia kita sutartis, palyginti su šia, jau nebeturėjo galios. Jis taip pat sudarė susitarimą su garbinguoju Ezelio vyskupu dėl Sworbės ir Kocės žemių, be to, dėl to, kad Legalso kaimas turi pusiau priklausyti broliams [1242].

Reikia pažymėti, kad Žiemgalos vyskupijoje po anksčiau minėto garbingojo Lamberto sekė brolis Heinrichas Liucelburgietis, kilęs iš minoritų ordino. Kai garbingąjį Engelbertą, Kuršo vyskupą, su jo dvasininkais nužudė lietuviai [1236], šį brolį Heinrichą Žiemgalietį legatas, vyskupas Vilhelmas Modenietis, pašalino ir perkėlė iš Kuršo bažnyčios. O Žiemgalos bažnyčia paskui buvo prijungta prie Rygos bažnyčios.

Brolis Ditrichas Griuningenietis vis dėlto liko Livonijoje, bet visą laiką prie dviejų toliau minimų magistrų, didžiojo magistro pavedimu eidamas magistro pavaduotojo pareigas, ir visur ištikimai padėjo jiems patarimu ir darbu.

1241 m. Livonijos magistru buvo Andreasas Velvenietis. Jo laikais eziliečiai atsimetė nuo tikėjimo ir išžudė krikščionių liaudį kartu su ten buvusiais dvasininkais, o garbingasis Heinrichas, jų vyskupas, vos išvengė mirties. Bet kai anksčiau minėtas magistras juos vėl pavergė, jis suteikė jiems tam tikrų teisių ir laisvių, kurias vėliau šis vyskupas patvirtino.

1245 metais Livonijos magistru buvo brolis Heinrichas Hinenbergietis, patyręs smarkių pagonių puolimų. Paskui, atleistas iš pareigų, jis pasitraukė į Vokietiją.

1250 metais magistru buvo brolis Andreasas Stirlandas. Jo laikais Lietuvos karalius Mindaugas ir jo žmona Morta priėmė krikštą ir gavo iš šventojo popiežiaus Inocento IV Lietuvos karaliaus karūną.

Šio magistro laikais ordino vietininkas Vokietijoje Eberhardas Sainietis buvo atsiųstas į Livoniją su didžiojo magistro įgaliojimais. Jų laikais, 1252 m., buvo pastatyta Klaipėdos pilis. Buvo taip pat įkuriamos ir tvarkomos bažnyčios Kurše, tiek vyskupo dalyje, tiek brolių srityse [1253]; toliau vyko Kuršo žemės padalijimas [1254], toliau Viko ir Ezelio žemių padalijimas [1255]; toliau Opemelės žemių paskirstymas ir padalijimas [1257]; paskui sėlių žemių, būtent Vedenos, Polonės, Maleizino ir Tovrakso su jam priklausančiomis valdomis, dovanojimas su šventojo popiežiaus patvirtinimu [1260].

1255 m. Livonijos magistru buvo Anno. Jis surengė didelį žygį į žemaičių (samaitų) žemę. Po ne kartą pasikartojusio eziliečių atsimetimo jis suteikė jiems tam tikrų teisių, kad švelniu masalu sėkmingiau grąžintų juos į tikėjimą.

Jis taip pat pastatė malūną, esantį prie Mutino ant Dangės. Vėliau jis buvo paskirtas didžiuoju magistru [1256 m. pabaigoje].

1256 m. Livonijos magistro pavaduotoju buvo Liudvikas; jis, sakoma, sudarė taikų susitarimą su Rygos arkivyskupu Albertu dėl trečdalio Jersikos pilies ir sėlių žemės, taip pat dėl dešimtinių iš Segevoldo ir Vendeno pilių; tačiau jis peikiamas dėl daugelio dalykų: pirma, dėl to, kad susitarimas su arkivyskupu dėl dešimtinių buvo nereikalingas, nes vis tiek Rygos ir kitų vyskupijų broliai turėjo gauti savo dalį kartu su dešimtinėmis, bažnyčiomis ir visomis pasaulietinėmis pajamomis, taip pat turėjo teisti miestiečius; toliau dėl to, kad šį susitarimą jis sudarė be kapitulos patvirtinimo, pats būdamas tik trumpą laiką vien magistro pavaduotoju. 1257 metais Livonijos magistru buvo Burchardas Hornhauzenietis. Jis pastatė pirmiausia pilį Dobelėje, paskui Karšuvos pilį. Jis suteikė taip pat Memelburgo miestiečiams tam tikrų teisių [1258], kurias vėliau patvirtino garbingasis Kuršo vyskupas Heinrichas. Ten pat buvo priimtas nutarimas dėl Šv. Jono bažnyčios.

Tačiau kartu su 150 brolių jį nužudė juos persekioję lietuviai Šv. Margaritos dieną (1260 m. liepos 13 d., kai kuršiai antrą kartą grįžo į ankstesnį netikėjimą (9). Ordino maršalas (kariuomenės vadas) su daugeliu piligrimų žuvo tame pačiame mūšyje, o aštuoni broliai dėl išdavystės patyrė kankinystę Vartajeno pilyje (10). Po mūšio magistro pareigas ėjo tūlas Georgas.

Kitais metais (1261), Šv. Blažiejaus dieną (vasario 3 d.), prie Lenevardeno vyko mūšis su lietuviais.

1261 m. magistru buvo brolis Verneris. Jo laikais Lietuvos karalius Mindaugas atsimetė nuo tikėjimo. O rusai užėmė Dorpatą ir sugriovė jį iki pamatų. Toliau tas karalius išvijo iš savo žemių brolius ir visus krikščionis. O magistras sugriovė Kurše dvi pilis, būtent Kerteną ir Ampilteną (11), sudegindamas jas iki pamatų kartu su abiejų lyčių žmonėmis ir apskritai su viskuo, kas jose buvo.

Paskui tą patį magistrą Vernerį sužeidė vienas pamišęs brolis; atleistas iš pareigų, jis laivu grįžo į Vokietiją gydytis.

1263 m. magistru buvo brolis Konradas Mandernietis. Jis 1265 m. pastatė Mintaują ir Vitenšteino pilį (12). Jis paliko lyviams gyvulių dešimtinę, kad jie užtat su uoliausiu tikėjimu kovotų prieš pagonis [1265 m. balandžio 5 d.]. Jis taip pat gavo Comgafės žemę iš vyskupo Edmundo kaip užstatą už išlaidas, patirtas statant Amboteno pilį. Toliau jis suteikė Pernavos miestiečiams tam tikrų laisvių, kurias patvirtino Gerhardas Jorkas, tuometinis Livonijos magistras [1309].

Jo laikais Lietuvos karalių Mindaugą taip pat nužudė vienas kilmingas lietuvis, norėjęs užvaldyti karalystę. Bet karaliaus sūnus, buvęs pas rusus ir išgirdęs apie tėvo nužudymą, grįžo į Lietuvą atkeršyti už tėvo nužudymą. Visus krikščionis, kuriuos rado nelaisvėje savo valstybėje, jis maloningai išsiuntė atgal į Rygą pas magistrą. Bet paskui jis leidosi lietuvių apgaunamas, susimokė su jais ir tais pačiais metais pasiuntė kariuomenę į Viką ir Pernavą ir nusiaubė šias sritis per Grabnyčias (vasario 2 d.) [1263]. O savaitę po šios šventės lietuviams buvo duotas mūšis prie Dinamiundės (žr. pabaigoje, 2 pastabą) [1263 m. vasarį].

Šio magistro laikais Kurše Grezės pilis (13) buvo sugriauta iki pamatų ir sudeginta, o gyvuliai ir visi kiti daiktai paimti. Paskui jis grįžo į Vokietiją.

1267 m. magistru buvo brolis Otonas, kurio šventumą liudija daugybė liudijimų. Jis pastatė bažnyčią Monėje.

1268 m. Dmitrijus, rusų karalius (kunigaikštis), surinko daugiatūkstantinę kariuomenę ir drąsiai įžygiavo į Virlandą, niokodamas jį plėšimu ir ugnimi. Bebaimiškai ir drąsiai prieš jį išėjo garbingasis Aleksandras, Dorpato vyskupas, su savo bažnyčios vasalais, ordino broliais iš Felino, Vitenšteino ir Lealio bei jų žmonėmis ir vasalais [1268 m. vasario 18 d.], taip pat su Danijos karaliaus vasalais, o magistras Otonas tuo metu kovėsi prie Dauguvos su lietuviais.

Mūšyje prie Maholmo bažnyčios žuvo garbingasis vyskupas Aleksandras su dviem ordino broliais; o į kariuomenę surinkta liaudis antrojo susidūrimo metu prie kažkokio upelio išžudė 5000 rusų, o likusius privertė bėgti (žr. pabaigoje, 3 pastabą) [1268 m. balandžio 23 d.].

O magistrą Otoną lietuviai nužudė ant ledo su 52 ordino broliais ir 600 krikščionių prie Karusės Vike, Šv. Julijonos dieną (vasario 16 d.).

1270 m. po šio mūšio magistro pareigas Livonijoje ėjo tūlas brolis Andreasas. Ir jis taip pat žuvo kartu su 20 ordino brolių tais pačiais metais mūšyje su lietuviais.

Tais pačiais metais (1270) magistru buvo brolis Valteris Nordekietis [1272 m. po balandžio 21 d.]. Jo laikais žiemgaliai buvo pavergti ir apdėti duokle [1272 m. spalio 7 d.]. Jis atliko Žiemgalos padalijimą su Rygos katedros kapitula, toliau sudarė sutartį su arkivyskupu dėl pilies statybos ten [1271 m. rugpjūčio 27 d.].

1274 m. magistru buvo brolis Ernstas. Jis pastatė Daugpilio pilį; jis taip pat sudarė sutartį su Rudolfu Ungernu [1277 m. kovo 29 d.]; toliau (sudarė sutartį) su Rygos katedros kapitula dėl užtvankos statybos Irbėje; toliau jis kartu su garbinguoju Jonu, Rygos arkivyskupu, ir garbinguoju Hermanu, Ezelio vyskupu, suteikė tam tikrų lengvatų pirkliams Livonijoje. Jis surengė didelį žygį į lietuvių šalį, į Kernavę (14), o lietuviai, persekiodami, nužudė jį 1278 m. kovo 5 d. kartu su 71 broliu prie Ašeradeno; lygiai taip pat (nužudė) ir Eilardą Hobergietį, Revelio žemės viršininką, kartu su jo žmonėmis, toliau riterius Tyzenhauzeną ir Heinrichą Vrangelį su daugeliu kitų gyventojų ir piligrimų. Po to magistro vietą užėmė brolis Gerhardas Kacenelnbogenietis.

1280 metais magistru buvo brolis Konradas Feuchtvangenietis [1279]; jo laikais žiemgaliai antrą kartą atsimetė nuo tikėjimo ir nužudė 20 brolių kartu su jų žmonėmis, sugriovė iki pamatų brolių pastatytą Tervetės pilį [1279 m. pavasarį] (15). Vėliau Konradas buvo didysis magistras [1290].

1282 m. magistru buvo brolis Vilekinas Endorpietis. Jis pastatė Heiligenbergą Žiemgaloje. Jis taip pat 1283 m. birželio 29 d. patvirtino Felino miestiečiams miesto žemės ribas su jų teisėmis (Avezė ir Vachterspė).

Toliau jis kartu su garbinguoju Jonu, Rygos arkivyskupu, įkūrė ir pašventino bažnyčias Volmare, Vendene, Burtnieke ir Trikatėje brolių valdose (16). Su tuo pačiu arkivyskupu jis sudarė sandorį dėl Sidegundės valstiečių.

Kai Vilekinas per vieną žygį prieš žiemgalius pasiekė vietą, vadinamą Groze (17), jis buvo nužudytas kartu su 34 broliais ir kitais 1287 metais, kitą dieną po Apreiškimo (kovo 26 d.).

Viešpaties 1288 metais magistru buvo brolis Kuno Hatenšteinietis. Jis pamažu nusiaubė visą Žiemgalą. Žiemgalių pilis Ratenę, Dobelę, Sidabrę ir Tervetę jis sugriovė iki pamatų (18).

1290 m. magistru buvo brolis Haltas. Jis gyveno ramiai ir taikiai su visais vyskupais ir dvasininkais, nepakenkdamas savo ordinui [1290 m. gegužės 9 d.].

Pirmaisiais savo metais jis sudarė sąjungą su Kuršo vyskupu, garbinguoju Edmundu, dėl Amboteno pilies, kurią Haltas perėmė iš Edmundo su visomis vyskupo stalui priklausančiomis pajamomis, kad ją saugotų ir išlaikytų tvarkoje Kuršo žemių ir katalikų tikėjimo naudai ir pelnui. Tas pats vyskupas užleido tam pačiam magistrui 90 kablių žemės Normės srityje (19) kaip užstatą už jau padarytas ir dar numatomas išlaidas minėtai piliai.

Haltas sudarė sąjungą ir taikų sandorį su Rygos arkivyskupu, garbinguoju Jonu, dėl įvairių iškilusių klausimų, pagal kurį arkivyskupas suteikė jam ir ordinui Vendeno apygardoje trijų kablių salą, dėl kurios buvo kilęs ginčas, nes brolių ribos, matyt, peržengė šią ribą.

Jis taip pat sudarė sutartį su garbinguoju Heinrichu, Ezelio vyskupu, dėl ketvirtadalio septynių kilikundų (20) ir dėl ketvirtadalio leno Vike bei dėl daugelio kitų ginčytinų dalykų. Jis mirė 1292 m.

1295 m. magistru buvo brolis Heinrichas Dinklagietis [po balandžio 30 d.]. Jis sudarė su Dorpato vyskupu Bernardu ir jo kapitula amžiną sąjungą. Jis mirė 1296 m. spalio 28 d.

1297 metais magistru buvo brolis Brunas. Jo laikais Rygos miestiečiai pirmą kartą pradėjo karą su ordinu. Susivieniję su lietuviais, jie sugriovė kiemą, t. y. 60 brolių pastatytą pilį, ir konventą, kurią pilį ordinas valdė nuo pat Rygos miesto įkūrimo [rugsėjo 29 ir 30 d.]; ten buvo įprasta magistro gyvenamoji vieta. Pilis buvo sugriauta kartu su kitais brolių reikmėms pastatytais namais ir dviem tvirtais ir aukštais bokštais.

Jie sugriovė taip pat ir kitą bokštą, kurio papėdėje buvo keturratis malūnas, vadinamas Bartoldo malūnu; iš jo jie išsivedė ir paėmė į nelaisvę šešis brolius; visa kita buvo paimta kaip grobis [1298 m. birželis].

Toliau tie patys persirengę miestiečiai, padedami lietuvių, išdavyste paėmė Karkso pilį (21), kurią sunaikino ugnimi su viskuo, kas joje buvo, ir buvo nužudytas vienas ordino brolis dvasininkas ir trys kiti broliai su jų žmonėmis.

1298 metais, savaitę po Sekminių (birželio 1 d.), tie patys miestiečiai kartu su lietuviais nužudė magistrą Bruną kartu su 60 brolių ir begaline daugybe žmonių, kai jis juos persekiojo prie Treideros upės (22). Išžudę daugiau kaip 3 000 žmonių, lietuviai pasidalijo su rygiečiais grobį ir grįžo namo. Toliau tie patys miestiečiai prie įėjimo į savo miestą pastatė netikintiesiems pilį, kuri ir dabar vadinama Lietuvių pilimi. Tais pačiais metais kartu su lietuviais jie apgulė Noiermiuleną, kur apaštalų Petro ir Povilo dieną (birželio 29 d.) buvo sumušti ir nustumti į vandenį.

1299 m. magistru buvo brolis Gotfrydas Rogė. Jo laikais nesantaika su rygiečiais tęsėsi.

1307 metais, šventųjų Procesijaus ir Martinijono šventės dieną (liepos 2 d.), prie Rygos kovėsi su lietuviais. Paskui magistras sudarė su rygiečiais paliaubas ir sutartį, pagal kurią gavo iš jų tuos žemės kablius, kuriuos jie valdė Kurše ir Ezelyje brolių valdose.

1309 m. magistru buvo brolis Gerhardas Jorkas. Jis 1313 m. vėl atstatė Daugpilio pilį, kurią broliai buvo sugriovę, kad išlaisvintų riterį Joną Ikskulį, paimtą į nelaisvę pagonių lietuvių Jersikos pilyje.

Tais pačiais metais keli jūrų plėšikai iš Rygos miesto apiplėšė Ezelyje Kilikundės parapiją. Grįžtančius audra išmetė juos į krantą prie Dondangeno. Brolis Eberhardas Monheimietis, Vindavos komtūras, liepė juos suimti ir, nukirtus pėdas, pakarti už sužalotų kojų medžiuose. O Rygos gyventojai dėl to per garbingąjį arkivyskupą Frydrichą (jis buvo iš minoritų ordino) nusiuntė skundą prieš ordiną Romos kurijai, todėl šventasis popiežius liepė minėtam komtūrui stoti prieš kuriją. Kai jis atvyko į Romą, arkivyskupas bendrame kardinolų susirinkime skundėsi šiais žodžiais: „Šventasis Tėve, štai tas komtūras, kuris be jokios priežasties liepė pakarti už kaklo mano Rygos piliečius.“ Komtūras į tai atsakė: „Šventasis Tėve, taip nebuvo, tai melas. Aš sugavau kelis jūrų plėšikus, apiplėšusius parapiją, vardu Kilekundė; teisiau juos pagal to krašto teisę ir, kaip jie to nusipelnė, pakoriau už kojų medžiuose!“ Tada šventasis popiežius Klemensas tarė: „O, kad ir mes čia turėtume tokių teisėjų!“ Ir uždėjo arkivyskupui šiuo reikalu amžiną tylą.

1315 metais, šio magistro laikais, Livonijoje buvo brangmetis ir badas, tad žmonės iš bado žudė savo vaikus, kasė iš kapų mirusiųjų lavonus, nuiminėjo nuo kartuvių pakaruoklius, virė ir rijo juos.

Tais pačiais metais iš Kokenhauzeno po vestuvių turėjo vežti jaunąją į jos vyro namus su daugybe palydovų ir didele prabanga; slapta į kraštą atėjęs lietuvių būrys sužinojo iš vieno to miesto gyventojo apie vestuvių vilkstinę. Jie surengė miške pasalą ir, kai miestiečiai išvažiavo už miesto, netikėtai juos užpuolė ir paėmė į nelaisvę merginas ir moteris; jie nužudė kelis berniukus, o kiti pabėgo, ir išsivedė su savimi visus, kuriuos sučiupo.

1316 m., šeštadienį po Quasimodogeniti (balandžio 24 d.), Rygos miestiečiai paliaubų metu visiškai sudegino Dinamiundės priemiestį; jie nužudė ten rastą ordino brolį kartu su visa krikščionių liaudimi ir taip pradėjo antrąjį karą ir nesantaiką.

1318 m. tas pats magistras Gerhardas kartu su Felino, Vendeno ir Dinamiundės komtūrais, iškviestas, atvyko į Avinjono kuriją ir rado ten jau didįjį magistrą Karlą, kuris taip pat buvo pašauktas su savo aukštaisiais pareigūnais teisintis prieš garbingąjį Frydrichą, Rygos arkivyskupą. Po daugelio derybų ir laimingai užbaigus ordino reikalus, jie 1327 metais rugpjūčio 1 d. (tiksliau 1319 m. liepos 25 d.) gavo iš šventojo popiežiaus Jono XXII patvirtinimą dėl Dinamiundės namų (pilies).

1321 metais, apie Velykas (balandžio 19 d.), jis pastatė Žiemgaloje Mežotnės pilį prieš pagonis.

Vėlesniu laiku tarp Livonijos ordino aukštųjų pareigūnų kilo didelė nesantaika dėl brolio (Jono) Hohenhorstiečio ir brolio Jono, vadinamo Ungenade, magistrystės; jai nutraukti didysis magistras atsiuntė į Livoniją brolį Bartoldą Ketelhodtą magistro pavaduotoju (23).

1323 metais magistro pavaduotojas Ketelhodtas surengė didelį žygį į Pskovą ir užkariavo Pskovo žemę ir miestą (žr. pabaigoje, 4 pastabą).

1323 m. Rygos miestiečiai lietuvių karaliaus vardu nusiuntė laiškus pajūrio miestams ir popiežiui Jonui XXII, kuriuose rašė, kad karalius nori pasikrikštyti su visa savo tauta. Tuo tikslu popiežius atsiuntė į Livoniją vieną vyskupą ir abatą (24), kuriuos ordino broliai nusiuntė pas karalių kartu su vyskupų pasiuntiniais. Bet karalius atsakė, kad niekada negalvojo nei apie tikėjimą, nei apie krikštą; jei jie nori derėtis dėl taikos, jis sutinka, kitaip jie pamatys, ar pavyks jiems išsikapstyti iš jo žemės. Šitaip karalius privertė juos sudaryti amžiną taiką. Kai taika buvo pasirašyta ir antspauduota, karalius sušaukė kariuomenę ir, apsaugotas nuo puolimo iš Livonijos ir Prūsijos pusės, peržengė sieną, kurią nusiaubė su visomis kaimyninėmis žemėmis (žr. pabaigoje, 5 pastabą) [1326].

Tuo pačiu metu Ketelhodtas grįžo pas didįjį magistrą.

1324 metais magistru buvo brolis Reimaras Hanė. Jis vedė derybas ir pasitarimus su Livonijos kraštų vyskupais ir vasalais, ypač Harijos ir Virlando žemių, dėl vietinių gyventojų piktumo ir netikėjimo. Jis taip pat atnaujino lyviams ir latviams tam tikrus potvarkius ir nuostatus.

1328 m. magistru buvo brolis Eberhardas Monheimietis. Kai apie Sekmines (po gegužės 21 d.) jis perėmė magistro sostą, Livonijos broliai amžiams užleido Prūsijos broliams Klaipėdos pilį su visomis pajamomis ir išlaidomis.

Tais pačiais metais, ketvirtadienį, Šv. Jono Krikštytojo dienos išvakarėse (birželio 23 d.), brolio Frydricho, Rygos arkivyskupo, garbingojo Jono Šveriniečio, Rygos arkivyskupo, įpėdinio, laikais Rygos miestiečiai naktį užpuolė Dinamiundės pilį ir, negalėdami jos užimti, sudegino didžiu darbu ir išlaidomis pastatytus įtvirtinimus kartu su bažnyčia. Daugiau kaip šimtą žmonių, tiek vyrų, tiek moterų, jie ten nužudė ir padarė broliams, neišsižadėdami jų, daugiau kaip 400 markių nuostolio.

Tų pačių metų rudenį, ketvirtinio (Quatember) pasninko metu (rugsėjo 21 d., tiksliau 1329 m. balandžio 2 d.), Rygos miestiečiai, sumanę išvyti ordino brolius, pasiuntė du iš miesto magistrato, būtent Heinrichą Tralovę ir Bernhardą Darzovą, ir du iš bendruomenės, būtent Gerlachą Vlisenbartą ir Ertmarą Redpenigę, savo pasiuntiniais pas lietuvių karalių; jie jam pasakė ir pažadėjo, kad, norint išvyti ordiną ir krikščionybę iš tų kraštų, jam, karaliui, bus atiduotos visos Rygos vyskupijos pilys ir tvirtovės. Kai broliai apie tai sužinojo, jie jėga atėmė iš miestiečių penkias pilis, buvusias netoli lietuvių žemių. Kai karalius su savo kariuomene atėjo prie Dauguvos upės, jis sužinojo, kad pilys yra brolių rankose. Įsiutęs dėl to, jis puolė minėtus pasiuntinius grasinamais žodžiais. Bet tie atsakė jam paguodai, kad nuves jį ten, kur jis galės padaryti didelę žalą ordinui.

Ir jie iš tiesų nuvedė jį su visa jo kariuomene iš viso keturiasdešimt mylių per Rygos apygardą, duodami jam vedlius ir tenkindami kitus poreikius. Lietuviai nusiaubė Karkso apylinkes Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo dieną (rugsėjo 15 d.) [1329] ir pasiliko ten iki kito trečiadienio (rugsėjo 20 d.). Kitą penktadienį (rugsėjo 22 d.) jie ugnimi nusiaubė Helmedės parapiją, kuri valdė 400 kablių žemės, ir tuo padarė ordinui daugiau kaip 6000 sidabro markių nuostolio. Kitą šeštadienį (rugsėjo 23 d.) jie patraukė į Paistelės parapiją, kur karalius su dviem savo broliais dvi naktis naudojosi bažnyčia kaip arklide savo žirgams ir darė begalę gėdingų dalykų Švenčiausiojo Sakramento akivaizdoje; visa kita jie nusiaubė ir sudegino ugnimi. Šiai bažnyčiai priklausė 300 kablių žemės. Ten buvo nužudyta daugiau kaip 400 žmonių, o kitus jie paėmė į nelaisvę. Paskui jie patraukė į Sakalos sritį, kur Tarveste (25) nusiaubė ir sudegino parapiją, turėjusią 200 kablių žemės, nužudė taip pat du ordino brolius dvasininkus ir riterį Nikolajų Ropietį, be 400 žmonių, kuriuos nužudė arba paėmė į nelaisvę ir išsivedė su savimi. Ordinui tuo buvo padaryta 6 000 grynojo sidabro markių nuostolio ir daugiau. Tokios prievartos priversti, broliai apgulė Rygos miestą ir galiausiai jį pavergė, ir, nors miestiečiai nusipelnė bet kokios bausmės, broliai vis dėlto sudarė su jais draugišką sutartį, pagal kurią garbingasis arkivyskupas ir jo bažnyčia išlaikė visas savo teises [1330 m. kovo 30 d.]. Broliai taip pat patys savo darbu ir savo lėšomis vėl atstatė savo namus (pilį) ir kitus pastatus, kurie buvo apiplėšti, kitoje, miestiečių jiems nurodytoje vietoje, į kurią arkivyskupas neturėjo jokios pasaulietinės teisės, bet kurioje stovėjo miestiečių žirgų arklidė ir arklių sukamas malūnas, taip pat kalkių degimo krosnis. Ir jei broliai nebūtų pradėję gyventi su miestiečiais, nėra abejonės, kad miestiečiai vėl, kaip ir anksčiau, būtų susimokę su pagonimis (žr. pabaigoje, 6 pastabą).

1330 m. Krokuvos karalius, padedamas vokiečių, vengrų, lenkų ir lietuvių būrių, su gausia ir galinga kariuomene priešiškai perėjo Kulmo žemę apie Mykolines (rugsėjo 29 d.) ir viską nusiaubė plėšimu ir ugnimi.

1329 metais lietuvių karalius rygiečių naudai atėjo su didele kariuomene prie vyskupo Pilteno pilies [po 1330 m. kovo 4 d.], kurią užpuolė įvairiais apgulos pabūklais. Degant miestui už pilies, buvo nužudyti vienas ordino brolis ir du tarnai. Nusiaubęs kraštą, jis vėl atsitraukė į savo žemę.

O kai su Rygos miestiečiais buvo sudaryta sutartis (1330 m. kovo 30 d.), magistras Eberhardas ėmė rengti žygį prieš lietuvius, ko anksčiau negalėjo būti dėl miestiečių ir lietuvių susitarimo bei pirmųjų pavydo.

1330 metais tas pats magistras su savo kariuomene patraukė į lietuvių žemę, vadinamą Santegolmu. Plėšdami ir degindami, jie nužudė apie 500 lietuvių, kurie jiems priešinosi. Iš krikščionių buvo nužudyti du broliai ir 40 (tarnų?) savaitę po Šv. Lauryno dienos (rugpjūčio 17 d.).

1331 m., šventųjų Kosmo ir Damijono dieną (rugsėjo 27 d.), Prūsijos ir Livonijos broliai užpuolė Krokuvos karalių jo paties Lenkijos žemėje ir nužudė 5 000 žmonių, nors ir su tam tikrais savo kariuomenės nuostoliais. Broliai veržėsi su tokia jėga, kad popiežius (26), smulkiai nežinodamas reikalo, jų priešininkų prašymu paskelbė prieš brolius griežtą nuosprendį. Štai kokie ir kokio būdo priešai!

1332 metais tas pats magistras surengė žygį į netikinčiųjų žemaičių žemę iki Mažeikos ir Vindeikos dvarų (27).

1333 metais jis sudarė draugišką sutartį su Rygos arkivyskupo pavaduotoju Markvardu ir su katedros kapitula.

Tais pačiais 1333 m., po Grabnyčių (vasario 2 d.), Livonijos broliai kartu su Prūsijos karinėmis pajėgomis dviem būriais įžygiavo į žemaičių žemę, kurią nusiaubė plėšimu ir ugnimi, privertę lietuvius bėgti.

1333 m. tas pats magistras buvo prie Vilkmergės.

Tais pačiais metais su gausia kariuomene valtimis jis buvo prie Polocko.

1334 metais tas pats magistras nuvedė kariuomenę į Dubingių ir Sikulenų šalį, kur buvo nužudyta 1200 abiejų lyčių lietuvių. Ir tada jis su savo žmonėmis buvo tik už keturių mylių nuo Velneno (28). Paskui jis nuvedė gausią kariuomenę į Plocekę, šiame žygyje dalyvavo ir grafas Arensbergas (29).

1335 metais, per gavėnią (nuo kovo 1 iki balandžio 16 d.), tas pats magistras pastatė prieš netikinčiuosius Dobelės pilį (30).

1339 m., po Kalėdų (t. y. po 1338 m. gruodžio 25 d.), jis pastatė Tervetės pilį.

Tais pačiais metais, po Grabnyčių (po vasario 2 d.), tas pats magistras surengė žygį prieš žemaičius. Dvi naktis jis ten išbuvo, darydamas sunkių nuostolių. Jis grįžo namo dėl didelio šalčio, nes daugelis žuvo nuo speigo arba nusišaldė galūnes.

1340 m. jis surengė savo paskutinį žygį, kurio vis dėlto nebaigė dėl permainingo oro ir kuris todėl buvo pavadintas šlapiuoju.

Pastatęs paskui pilį Rygoje, didžiojo magistro atšauktas, jis paliko kraštą taikoje.

1340 metais, Šv. Jono Krikštytojo dieną (birželio 24 d.), magistru tapo Burchardas Dreilebenietis.

Jo laikais pskoviečiai derėjosi su kanauninkais ir Voldemaru Vrangeliu, Kokenhauzeno fogtu, bei kitais Rygos arkivyskupo aukštaisiais pareigūnais; kad derybos būtų sėkmingesnės, magistras pasiuntė į Pskovą ordino brolį, tūlą Heinrichą, mokėjusį rusų kalbą. Kai jie jau buvo susirinkę ir tarėsi, keli rusai slapta įsiskverbė į vokiečių užeigas, valgė ir gėrė ten, o kas liko – išmėtė. Girti jie ėmė plūsti vokiečius ir užpuolė jų žmones. Kilo triukšmas; keli rusai buvo nužudyti, šauksmas pasiekia derybose dalyvaujančius, kurie išsibėgiojo į visas puses. Kai rusai negalėjo už save atkeršyti, jie užpuolė Dorpato apygardą. Ordinas savo lėšomis pasiuntė 400 žmonių susirinkti prie Kirumpė (31). O kai atėjo didžiausia nelaimė, jie pasiuntė dorpatiečiams į pagalbą visas savo pajėgas.

1341 metais grafas Loenas su 36 riteriais buvo Livonijoje (32).

1342 metais, Apreiškimo dieną (kovo 25 d.), tas pats magistras pastatė dvi pilis prieš eretikus, būtent Frauenburgą (33) Dorpato vyskupo srityje ir Marienburgą brolių srityje; pastarąją pilį komtūras Gerlachas Harenietis vėliau sutvirtino sienomis.

Kai tas pats magistras 1343 m. su kariuomene laivais patraukė prieš tuos pačius eretikus, Šv. Jurgio dienos išvakarėse (balandžio 22 d.) Revelio apygardos naujakrikštai atsimetė, išsižadėdami tikėjimo. Jie žudė savo pačių ponus ir visus vokiečius kartu su mažais vaikais, daužydami vaikus į akmenis ir mesdami juos į ugnį ar į vandenį. Jie darė tai, apie ką gėda net kalbėti, būtent kalavijais perpjaudavo moteris ir ietimis perdurdavo jų įsčiose buvusius vaikus. Namus ir kitus pastatus jie padegė, bažnyčias sudegino iki pamatų, lygiai taip pat ir Padiso vienuolyną; 28 vienuolius jie nužudė įvairiais kankinimais, o abatas išsigelbėjo tik su nedaugeliu. O tuos, kuriuos pasigailėjo vyrai, įnirtingai žudė įsiutusios moterys. Nužudytųjų abiejų lyčių skaičius siekė 1 800 žmonių. Tuo nepasitenkinę, jie apgulė tuos vasalus ir kitus krikščionis, kurie išsigelbėjo kartu su vyskupu ir dvasininkais Revelio pilyje ir mieste.

Be to, kaip pasakojama, jie pagrobė nukryžiuotąjį iš užmiesčio ligoninės ir pakabino jį šalia pakaruoklių lavonų ir net, kaip tvirtinama, prikalė prie kryžiaus krikščionių berniuką panašiai, kaip buvo nukryžiuotas Išganytojas.

Tais pačiais metais Ezelio vyskupijos naujakrikštai, išsižadėję krikščionių tikėjimo, apgulė vyskupą kartu su jo dvasininkais ir kitais krikščionimis Hapsalio pilyje, Šv. Jokūbo dienos išvakarėse (liepos 24 d.). Taip pat panašiu būdu jie apgulė Poidės pilį Ezelyje. Kai po derybų pilis jiems buvo atiduota su sąlyga laisvai pasitraukti sveikomis galūnėmis ir su turtu, naujakrikštai užmušė akmenimis savo fogtą brolį Arnoldą ir kunigą brolį Joną kartu su kai kuriais kitais ordino broliais ir žmonėmis, jie taip pat paskandino jūroje kelis vienuolius ir kelis pasauliečius dvasininkus ir nužudė labai daug vasalų ir abiejų lyčių krikščionių. Be to, jie iš didelių rąstų pastatė gana erdvų ir tvirtą įtvirtinimą, manydami rasti jame prieglobstį kartu su žmonomis, vaikais ir daiktais.

Tačiau magistras, sužinojęs, koks didelis pavojus, pasiuntė broliams į pagalbą drąsių ir mūšiuose įgudusių žmonių, apie 630. Magistras ir broliai dabar pakilo su visomis savo jėgomis ir kovėsi su minėtais atsimetėliais dviejuose mūšiuose – viename Harijoje, kitame prie Revelio, – kuriuose žuvo apie 12 000 nekrikščionių, o kiti buvo priversti bėgti; tiesa, ir su brolių nuostoliais, nes žuvo keli drąsūs bajorai, neskaitant paprastų žmonių.

Trečiadienį, pirmąją didžiosios gavėnios savaitę, 1344 m. (vasario 17 d.) minėtas magistras, sujungęs savo kariuomenę su Prūsijos pagalbine kariuomene, patraukė į Ezelį ir sugriovė ten minėtą rąstinį įtvirtinimą. Buvo nužudyta apie 10 000 pagonių, taip pat jų karalius, vardu Vesė, buvo pakartas ant apgulos mašinos, prieš tai jam nutraukus kojas. O įtvirtinime pagonys nužudė 500 krikščionių.

Kai paskui atėjo atodrėkis, magistras buvo priverstas su savaisiais palikti salą ir grįžti namo, o minėti eziliečiai liko savo atsimetime ir netikėjime. Tačiau praėjus metams magistras vėl su didele kariuomene patraukė į Ezelio salas [1345]. Ir štai, kai jis nusiaubė kelias vietoves, eziliečiai atsiuntė pasiuntinius, kurie prašė taikos ir žadėjo vėl priimti krikščionių tikėjimą. Jie vėl buvo priimti į bažnyčios glėbį, neuždedant jiems jokios tolesnės materialinės bausmės (34).

Tuo pačiu metu, kai magistras dėl šių įvykių buvo Ezelyje, 1345 metais lietuvių karalius surinko stiprią kariuomenę ir perėjo per brolių žemes ir, išdavus tūlam žmogui, vardu Palė, pirmiausia užėmė Tervetės pilį, pastatytą brolio Eberhardo Monheimiečio, kai šis buvo magistras, ir sugriovė pilį ugnimi iki pamatų, ir buvo nužudyti aštuoni broliai su jų žmonėmis, neskaitant paprastų žmonių. Paskui karalius priėjo prie Mintaujos pilies, kurią prieš tai buvo užkariavęs kartu su gretima žeme, bet kadangi pilis buvo sumūryta iš plokščių, jis negalėjo jos sugriauti; vis dėlto jis išsivedė su savimi kunigus kartu su aštuoniais broliais ir apie 600 žmonių iš liaudies.

Toliau Lietuvos karalius patraukė link Rygos ir per Noiermiuleną į Segevoldo apylinkes, kur jį pasitiko vienas lyvis iš seniūnų, tikindamas, kad jis yra iš naujakrikštų ir išrinktas karaliumi visai lyvių tautai; jei Lietuvos karalius norės klausyti jo patarimo, tai pavergs sau visą kraštą. O Lietuvos karalius paklausė jo, ką reikia daryti su Livonijos magistru. Tada lyvis atsakė, kad jie išvys jį kartu su visais vokiečiais. Bet karalius tarė: „Mužike! Tu čia nebūsi karalius!“ ir liepė nukirsti jam galvą lauke priešais Segevoldo pilį. Paskui jis patraukė į Treidenės ir Kremono sritį, kur sugriovė visas bažnyčias ir išžudė kunigus. Jis praliejo daug kraujo, nužudydamas apie 2 000 žmonių ir daugelį išsivesdamas į nelaisvę.

Bet tas pats magistras Burchardas pastatė Ezelyje gerą, tvirtą pilį, kurią brolis Gosvinas vėliau išplėtė (35) [1345 ir vėlesni metai].

Šio magistro laikais vienas lietuvis piktais kėslais apsimetė, kad nori priimti krikščionybę su visais savo namiškiais. Jis slapta tvarkė šį reikalą su Ašeradeno komtūru. Paskui išdavikas pats nuėjo pas Lietuvos karalių, papasakojo jam, dėl ko susitarė, ir nurodė jam susitikimo laiką ir valandą.

Karalius su kariuomene nepastebėtas atėjo tiesiai į nurodytą vietą ir su savaisiais užpuolė mūsiškius, neįspėtus ir neginkluotus, ir žuvo penkiolika ordino brolių. Jis nužudė ir žiauriai išžudė taip pat žymiausius Segevoldo, Vendeno ir Ašeradeno apygardų žmones ir daugelį kitų iš Dauguvos vietovių. Paskui jis džiugiai grįžo namo.

1345 metais, Šv. Liucijos dieną (gruodžio 13 d.), Marienburgo pilyje vyko generalinė kapitula, kurioje didžiuoju magistru buvo išrinktas brolis Heinrichas Duzemeris. Kitą dieną (gruodžio 14 d.) jie paskyrė brolį Gosviną Livonijos magistru. Jo laikais Livonijos broliams nutiko laimingas įvykis. Mat minėtas didysis magistras Gosvino paskatintas nupirko Harijos žemes su Revelio, Vezenbergo ir Narvos pilimis už 19 000 grynojo sidabro markių iš šviesiausiojo Danijos karaliaus Valdemaro, pagal karaliaus raštą (1346 m. rugpjūčio 29 d.) ir popiežiaus Klemenso VI patvirtinimą; šie dokumentai tais pačiais metais, Šv. Jono Krikštytojo Galvos Nukirtimo dieną (rugpjūčio 29 d.), ir kitais (1347 m.), Visų Šventųjų dieną (lapkričio 1 d.), ir buvo perduoti broliams kartu su pilimis (36).

Minėtas magistras tuoj pat pagerino minėtas pilis sienomis ir grioviais, išleidęs daug pinigų jų įtvirtinimui ir bokštų statybai. Jis taip pat pastatė ir pagerino Grobinios, Dobelės ir Daugpilio pilis, pastarąją su keturiais bokštais ir su miestu aplink ją, be kitų pilių ir tvirtovių.

1348 m. tas pats magistras Gosvinas Herikietis surengė žygį prieš žemaičių lietuvius į Gedegineno gyvenvietę, kuri dabar vadinama Busike (37).

Tais pačiais metais, Šv. Valentino dieną (vasario 14 d.), jis iki pamatų nusiaubė Saulės žemę su pilimis, nors ji buvo gausiai gyvenama, už tai, kad gyventojai, kaip atrodė, buvo atsidavę lietuviams ir rėmė juos jų sėkmėse mokėdami duoklę ir kitais dalykais.

Tais pačiais metais Prūsijos broliai su kariuomene visą savaitę niokojo pagonių lietuvių žemę. Devintą dieną, per Grabnyčias (vasario 2 d.), prie Strėvos upelio (38) įvyko mūšis, kuriame žuvo daugiau kaip 10 000 lietuvių ir rusų, pakviestų į pagalbą iš įvairių vietų, kaip antai: Lantmaro, Breiziko (39), Vitebsko, Smolensko ir Polocko. Narimantas, rusų karalius, Lietuvos karalių Algirdo ir Kęstučio brolis, taip pat žuvo šiame mūšyje. O iš krikščionių žuvo 8 broliai su 42 gerais vyrais (žr. pabaigoje, 7 pastabą).

Tais pačiais metais buvo didelis derlius, tad po Šv. Jono Krikštytojo dienos (birželio 24 d.) jau buvo naujų grūdų ir vaisių. O vyno buvo atvežta tokia gausybe, kad Rygoje ir kituose miestuose buvo užrašyta daugiau vyno statinių nei alaus (40).

Pirmaisiais šio magistro metais, apie Velykas (1346 m. po balandžio 16 d.), lietuviai visiškai sugriovė Mežotnės pilį, ir buvo nužudyti komtūras brolis Richardas Bacheimietis su keliais ordino broliais ir namų tarnais, taip pat abiejų lyčių kaimiečiai.

1350 metais Dorpato miestiečiai priešais savo miestą nužudė 30 ordino brolių atverstų kaimiečių, du suluošino ir dar dešimt sužeidė, tuo pat metu jėga atimdami jų daiktus. Ordinas dorpatiečiams tai dovanojo, nors galėjo atkeršyti. O dorpatiečiai susitaikė su nukentėjusiųjų artimaisiais.

1351 metais siautė didelis mirtingumas (žr. pabaigoje, 8 pastabą).

Paskui popiežius Inocentas VI, arkivyskupui Fromholdui Vifhuzeniečiui apskundus ordiną, paskelbė viešą nuosprendį (1353 m. rugpjūčio 12 d.), pagal kurį garbingasis Vesteroso vyskupas (41) ekskomunikavo ordiną (1354 m. spalio 23 d.). Tačiau šis nuosprendis vėliau buvo sušvelnintas garbingojo tėvo Pranciškaus, San Marko kardinolo, paaiškinimu (1359 m. gruodžio 30 d.).

Tuo metu lietuviai iš Stripeivės, Upytės, Mezeviltės ir Ansteiteno norėjo persikelti iš Lietuvos į Livoniją, tačiau magistras jiems to neleido (42).

1357 m. kažkokie nuodingi skėriai, atskridę iš užjūrio pavasarį ir vasarą, naktimis užkrėsdavo orą savo puvėsiais, taip pat suėsdami visus medžių lapus.

1358 metais minėtas Gosvinas su kariuomene išžygiavo ir Šv. Pauliaus Atsivertimo dienos išvakarėse (sausio 24 d.) sugriovė puikiai pastatytą Dubičių pilį (43) Saulėje; čia žuvo apie šimtą tų laukinių žmonių sielų.

Taip pat ir du ordino broliai, būtent Johanas Hanė ir Klavenbekė, buvo numesti nuo sienų ir užmušti.

Tais pačiais metais didysis magistras Vinrichas, kaip buvo sakyta anksčiau, atėjo į pagalbą magistrui Gosvinui į netikinčiųjų žemaičių šalį. Jie padarė pagonims daug nuostolių.

Tuo pat metu atsitiko, kad vienas tariamas imperatoriaus giminaitis, ordiną išdavęs žmogus, vardu Plavė, ordinui pažeminti paskleidė tarp imperatoriaus artimųjų gandą, esą lietuviai nori krikštytis į katalikų tikėjimą. Imperatorius, lengvatikiškai juo patikėjęs, pasiuntė reikalui ištirti Prahos arkivyskupą, Opavos kunigaikštį ir Vokietijos magistrą (44). Didysis magistras, parūpinęs patikimus vedlius, didelėmis išlaidomis palydėjo juos pas lietuvius, kur jie paaiškino savo pasiuntinybės tikslą. Bet lietuviai pareikalavo tokios sienos linijos: pirmiausia nuo Mazovijos iki Alnos upės aukštupio, paskui Alna žemyn iki Alnos įtekėjimo į Priegliaus upę, paskui Priegliaus upe iki Aistmarių, toliau iki jūros ir iš ten pajūriu iki tos vietos, kur Dauguva įteka į jūrą, paskui Dauguva aukštyn iki tos vietos, kur į Dauguvą įteka upelis, ištekantis iš Lubano ežero, ir nuo šio upelio palei minėtą ežerą tiesiu keliu į Rusiją.

Toliau jie pareikalavo, kad ordinas, saugodamas juos nuo totorių puolimų, būtų perkeltas į dykras tarp totorių ir rusų ir kad ordinas nepasiliktų sau jokios teisės į rusus, o visa Rusija ištisai priklausytų lietuviams, ir pasakė: „Jei pasieksime savo reikalavimų, įvykdysime imperatoriaus valią.“

Dėl to pasiuntiniai nieko nepešę grįžo atgal, nes rado lietuvių reikalavimus neproporcingai didelius.

1359 metais tas pats Gosvinas surengė didelį žygį prieš lietuvius į Popileno šalį (45), ir labai daugeliui žirgų nukrito kanopos.

Jis mirė pagaliau, sulaukęs gilios senatvės, rugsėjo 10 d.

1360 metais magistru buvo brolis Arnoldas Fitinghofas, įgudęs karys.

Po Šv. Motiejaus šventės (vasario 25 d.) jis surengė žygį į vieno bajoro, vardu Egintas, dvarą; šis gyrėsi galįs išvyti ir išvysiąs iš Livonijos visus krikščionis ir vokiečius ir jau buvo paskyręs įvairias pilis savo giminaičiams ir draugams. Magistras pavergė šį dvarą ir apylinkes.

Tais pačiais metais, po Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo (rugsėjo 14 d.), Lietuvos karaliai dviem būriais žiauriai nusiaubė.... (46) ir sudegino bažnyčias. Girdamiesi jie grįžo su grobiu namo.

1361 metais, po apaštalo Motiejaus dienos (vasario 24 d.), lietuviai šturmu užėmė Lenevardeno bažnyčią; su grobiu ir belaisviais jie grįžo namo. Tuo pačiu metu, padaliję savo kariuomenę, jie buvo prie Mintaujos.

Tais pačiais metais, šeštadienį prieš Judica (kovo 13 d.), Lietuvos karalius Kęstutis buvo paimtas į nelaisvę viename prūsų mūšyje su lietuviais ir atgabentas į Marienburgą.

Tais pačiais metais rudenį magistras Arnoldas surengė žygį, kurio metu paėmė į nelaisvę visus lietuvio Živos tarnus. Liūdnas sekė Živa paskui savo žmones ir savo noru tapo geru Livonijos krikščionių vedliu.

Tais pačiais metais, po Martyno dienos (po lapkričio 11 d., būtent lapkričio 16 d.), belaisvis Kęstutis nepastebėtas pabėgo iš Marienburgo pilies ir grįžo namo į savo žemę (žr. pabaigoje, 9 pastabą).

1362 m. magistras Arnoldas surengė keturis žygius prieš pagonis: pirmąjį Pauliaus Atsivertimo dieną (sausio 25 d.) iki vadinamojo šventojo Seteno kaimo; antrąjį žygį surengė tuoj pat po pirmojo (vasarį) su keliais svečiais iš Vokietijos; trečiąjį – laivais, didžiojo magistro prašymu, Verbų sekmadienį (po balandžio 16 d.), Kauno pilies (47) sugriauti. O didysis magistras atėjo prie minėtos pilies su kariuomene laivais antradienį prieš Judica dieną (kovo 29 d.) ir ją apgulė, manydamas, kad joje yra pabėgęs karalius Kęstutis. Bet pilį, sumūrytą iš akmens ir sutvirtintą dar aukštomis sienomis, buvo sunku užkariauti, juoba kad tuo pat metu pasirodė abu karaliai su visomis savo pajėgomis. Galiausiai po ilgų pastangų ir ilgą laiką kartotų kautynių pilis buvo paimta Velykų išvakarėse (balandžio 16 d.). Joje į nelaisvę buvo paimti karaliaus Kęstučio sūnus, pilies viršininkas su sūnumi ir 37 kiti; likusieji, apie 2 000 rinktinių ir stiprių vyrų, žuvo nuo ugnies ir kalavijo. Iš brolių žuvo 7, o iš kitų – 20.

Ketvirtąjį žygį magistras surengė rudenį.

Tais pačiais metais, penktadienį savaitę po Sekminių (birželio 10 d.), minėtas magistras dalyvavo suvažiavime su savo ordino pareigūnais ir vyskupais Hermanu Eziliečiu, Liudviku Reveliečiu ir Jonu Dorpatiečiu, su Rygos ir kitų vienuolynų prepozitais ir kanauninkais, su Falkenau ir Padiso abatais, toliau su viso krašto riteriais, ginklanešiais ir miestiečiais prie ilgojo tilto ties Dorpato vienuolynu. Jų akivaizdoje magistras skundėsi, kad garbingasis Jonas, Dorpato vyskupas, šmeižia jį ir ordiną karaliams ir kunigaikščiams, taip pat pajūrio miestams, ką jis gali įrodyti patikimais laiškais; toliau, kad šis vyskupas savo laiku nieko arba tik mažai tepadarė kovai su lietuviais, nors magistras jam visada siųsdavo ištikimą pagalbą, kai tik jis kariavo su eretikais; toliau, kad jis smarkiai apgaudinėja magistro pavaldinius pirkdamas ir parduodamas, būtent duodamas ordino pavaldiniams, jei jie ką nors parduodavo mieste, šešis Liubeko šilingus už nogatą (48); o kai jie ką nors pirkdavo, turėdavo duoti 7 šilingus tais pačiais pinigais už tą pačią nogatą. Galiausiai reikalas buvo sutvarkytas tarpininkaujant trečiųjų teismo teisėjams, prelatams ir riteriams, ir vyskupas paprašė magistro atleidimo ir pažadėjo, kad parašys karaliams ir kunigaikščiams, jog reikalas išspręstas draugiškai, ir ateityje jis bus stropesnis teikdamas pagalbą; toliau pažadėjo, kad Liubeko šilingas Dorpate, kaip ir visoje Livonijoje, eis po 6 Liubeko markes už nogatą. Visa tai vyskupas pažadėjo; bet grįžęs namo įsakė savo žmonėms imti iš mūsiškių 7 Liubeko už nogatą. Dėl to Felino komtūras įsakė savo žmonėms nieko nevežti į Dorpatą, o tik į kitas ordino žemes, kol vyskupas neatsisakys savo užgaidos. Minėtas vyskupas taip pat buvo pažadėjęs per garbingojo Ezelio vyskupo Konrado pirmąsias mišias ir jo akivaizdoje, taip pat tuometinio magistro brolio Burchardo Dreilebeniečio ir kitų akivaizdoje, kad bus ordino draugas. Bet vėliau jis pateikė šventajam popiežiui Urbonui V niekšingą skundą, esą magistras ir ordinas priešiškai ir kur kas žiauriau nei netikinčiuosius spaudžia jį ir jo žmones, varžo jį kalyklos teisėje ir kad, be to, magistras paskelbė nesantaiką jam ir jo žmonėms. Vyskupas net pasiekė, kad šiuo reikalu būtų paskirta komisija, nors tai ir buvo nesuderinama su jo orumu, nes, kaip byloja posakis: „tik piktasis su nemalone primena padarytą nuodėmę.“ (49).

1363 m., po Grabnyčių (vasario 2 d.), minėtas magistras surengė žygį į Upytės žemę ir kitas netolimas vietoves, kurias visas ir nusiaubė.

Tais pačiais metais didysis magistras po Velykų (balandžio 2 d.) su kariuomene laivais pavergė kelias pilis Lietuvoje: pirmiausia Kauno pilį, kurios atstatymas buvo pradėtas su nuostabiu ir nepaaiškinamu stropumu; paskui Pieštvę ir Veliuoną, kurias sugriovė iki pamatų.

Tuo pačiu metu per ledonešį buvo didelis potvynis, tad Rygos pilies apylinkės tapo nepraeinamos.

Tais pačiais metais rudenį magistras surengė žygį prieš lietuvius į Upytės šalį, kurią ir nusiaubė, išsivesdamas su savimi belaisvius.

1364 m. didysis magistras Vinrichas ir Livonijos magistras Arnoldas po Grabnyčių (vasario 2 d.) susitiko su dviem kariuomenėmis pagonių lietuvių žemėje prie Vilkenbetės pilies (50), kur jie 9 dienas niokojo, degino, daugelį išsivesdami į nelaisvę, ir išžudė didžiąją dalį žmonių. Tuo tarpu karalius Kęstutis sudegino ir sunaikino mūsų būrių maisto atsargas ir pašarą žirgams.

Tais pačiais metais Prūsijos Marienburge buvo slapta pramušta bokšto sienelė ir lobiai pavogti ir vagiliškai išnešti, tačiau ne visai išgrobti.

Magistras Arnoldas mirė tų pačių metų liepos 11 d.

1364 metais magistru buvo brolis Vilhelmas Vrimersheimietis; jis perėmė pareigas rugsėjo 29 d.

1365 metais jis surengė žygį į Upytės šalį, kurią nusiaubė.

Tais pačiais metais, po Šv. Valentino dienos (vasario 14 d.), lietuviai užkariavo tris pilis Prūsijoje, būtent Šalauerburgą Ragainėje, Kaustriteną ir Splitterną. Jie išsivedė iš jų visus žmones, nužudė vieną ordino brolį pagal savo prietaringą paprotį ir sudegino pilis.

Tais pačiais metais, po Šv. Petro Grandinių šventės (po rugpjūčio 1 d.), brolis Zigfridas, Goldingeno komtūras, surengė su kuršiais žygį prieš lietuvius, kurio metu nužudė 400 žmonių, praradęs vieną ordino brolį ir vienuolika savo karių.

Tais pačiais metais, Šv. Jokūbo dieną (birželio 25 d.), Lietuvos karaliaus Kęstučio sūnus su penkiolika vasalų pagonių atvyko į Karaliaučiaus pilį, buvo pakrikštytas ir gavo Heinricho vardą. Imperatorius vėliau suteikė jam kunigaikščio orumą.

Vokiečių svečiai padovanojo jam daug dovanų [iki 1372 m. kovo 31 d.]. Po to jis liko krikščionybės šalininkas ir per tuoj pat po Žolinės surengtą žygį nuvedė didįjį magistrą į Lietuvos žemę netoli Vilniaus ir Vilkmergės pilių, kur pastarasis viską nusiaubė. Jis taip pat sudegino Kernavės pilį ir Maišiagalą, išbūdamas ten 12 dienų, ir išvedė iš nelaisvės daug krikščionių, taip pat daugybę kitų lietuvių, o likusius išžudė.

Tais pačiais metais magistras Vilhelmas šešias dienas buvo Lietuvoje ir viską nusiaubė plėšimu ir ugnimi.

1366 metais tas pats magistras gavėnios viduryje (po kovo 15 d.) nuvedė kariuomenę prieš rusus į Polocką.

Tais pačiais metais garbingasis Fromholdas, Rygos arkivyskupas, parašė didžiajam magistrui, kad norįs jo akivaizdoje Dancige derėtis dėl savo ginčo su magistru ir Livonijos broliais ir norįs ten pakviesti magistrą su ordino pareigūnais. Bet pirma jis slapta sugebėjo išgauti iš popiežiaus Urbono V laiškus įvairiems vyskupams. Tas pats popiežius parašė taip pat didžiajam magistrui, kad šis suderintų Livonijos magistrą su didžiuoju magistru. Jis parašė ir Livonijos magistrui, kad šis susitaikytų su arkivyskupu; kitaip popiežius būsiąs priverstas pasielgti griežčiau. Kai magistrai su ordino pareigūnais atvyko į suvažiavimą, jie rado ten jau popiežiaus laiškus. Ir arkivyskupas atvyko su savo broliu, garbinguoju Jonu, Dorpato vyskupu, su Liubeko vyskupu, taip pat su savo sufraganais iš Pomeranijos, Kulmo, Varmijos ir Sambijos. Revelio vyskupas taip pat buvo ten; toliau taip pat minėtų vienuolynų prepozitai, dekanai ir kanauninkai, ir riteriai, ginklanešiai, įvairių miestų miestiečiai, dvasininkai ir pasauliečiai ir daug kitų tikėjimo vertų žmonių. Jų akivaizdoje Rygos arkivyskupas primygtinai ir aštriai skundėsi magistru ir Livonijos ordino pareigūnais dėl jų viešpatavimo mieste, dėl nepaklusnumo ir vasalo priesaikos laužymo, dėl dešimtinės ir kai kurių kitų prievolių nemokėjimo, dėl daugelio kitų dalykų, ir pradėjo jis nuo krikščionybės skleidimo Livonijoje, ir nieko nepraleido savo byloje. Štai jis, tas, kuris rašė apie norą derėtis draugiškai! Lygiai taip pat jo brolis, garbingasis Jonas, Dorpato vyskupas, pernelyg piktai ir perdėtai skundėsi Livonijos ordino pareigūnais dėl vyskupo pinigų (pajamų), dėl sinodinių vizitacijų (jis norėjo, kad sinodai ordino bažnyčiose susidėtų iš dviejų šimtų ir daugiau bendrų), dėl kalyklos teisės, kurios jis tuo metu dar neturėjo, ir dėl daugelio kitų dalykų, kuriuos piktai surašė, šmeiždamas Livonijos brolius. Tačiau brolis Hermanas (51), magistro kapelionas, į visus priekaištus ir pretenzijas atsakė ne įžūliai, o romiai, sekdamas Viešpaties pavyzdžiu. Vis dėlto didysis magistras, siekdamas išsaugoti taiką ir ramybę Livonijoje, sudarė tarp abiejų šalių sutartį arba taikų sandorį, kurį patvirtino arkivyskupas savo antspaudu ir Rygos kapitulos antspaudu (52), o didysis magistras savo antspaudu ir ordino bule, taip pat ir Livonijos magistras. Bet kad šio susitarimo nebuvo laikomasi, tai ne Livonijos brolių kaltė, o arkivyskupo ir Rygos kapitulos kaltė, kurie Romos kurijoje išsirūpino sau leidimą juo nesivadovauti.

1367 metais, antradienį po Estomihi (t. y. kovo 2 d.), tas pats Livonijos magistras nuvedė kariuomenę prieš lietuvius į Upytės žemę, kurią keturias dienas niokojo ugnimi ir kalaviju. Dėl to Lietuvos karalius išvedė savo kariuomenę į karą ir pasiuntė savo sūnų su geriausiais karalystės bajorais žvalgybon. Ant jų užtiko brolis Robinas, magistro bendražygis (kumpanas), pasiųstas su nedideliu būriu pašaro žirgams. Robinas juos užpuolė, kelis nužudė, išsivedė į nelaisvę aštuoniolika gerai ginkluotų, nors jis su savaisiais buvo be (deramų) ginklų, ir paskui grįžo pas savuosius.

Tais pačiais metais, sekmadienį prieš ankstesnįjį žygį (vasario 28 d.), brolis Heningas, ordino maršalas, kovėsi šiaurinėse Lietuvos dalyse.

Užklupęs lietuvius netikėtai, jis padalijo savo kariuomenę į tris dalis. Dvi dienas jis juos visus kapojo kalavijo ašmenimis; gaisru ir žudynėmis jis nusiaubė Seteno, Varlovės, Svinaneno, Kaleineno ir Salvisovo vietoves netoli senosios Kauno pilies, taip pat Kaleviteno vietovę iki Naujojo Kauno, ir išsivedė su savimi 800 belaisvių. Jis išsivedė į Prūsiją taip pat ir karaliaus žirgyną su 50 kumelių (53).

Tais pačiais metais, per Švč. Mergelės Marijos Gimimą (rugsėjo 8 d.), didysis magistras Vinrichas patraukė prie Veliuonos pilies. Kai tenykštė įgula apie tai sužinojo, pati sudegino pilį. Paskui jis patraukė aukštyn link Naujojo Kauno. Šešias dienas iš eilės jis niokojo šias vietoves: Ariogalą, Pernaravą, Galeną, Sobenovą, Trakeną, Gezovę ir Bastovę, ir daugelis tada neteko gyvybės (54).

Tuo pačiu metu Goldingeno komtūras brolis Zigfridas su kuršiais niokojo Sarės žemę plėšimu ir ugnimi ir išsivedė iš jos kelis belaisvius (55) [1367].

Reikia žinoti, kad rusai trečią kartą sutrukdė broliams ir Dorpato vyskupui žvejoti Peipaus ežere. O kai kartą vyskupo ir brolių žvejai sutiko rusus šiame ežere, žvejai dalį rusų paskandino, dalį pakorė, tuo pat metu sunaikinę ir sudeginę jų trobeles ir tinklus.

Dėl to rusai nuniokojo Rositeno fogto kaimą (56), iš anksto nepaskelbę broliams karo. Tada po Šv. Mauricijaus dienos (rugsėjo 22 d.) magistras su savo kariuomene įsiveržė į Pskovo žemę; pirmąją naktį jis pasiekė Izborsko pilį, antrąją ėjo keliu į Pskovą, trečiąją pasiekė Pskovo pilį, pakeliui degindamas miestus.

Šv. Kleopo dieną (rugsėjo 25 d.) magistras pasiuntė pirmyn maršalą brolį Andreasą Šteinbergietį ir Segevoldo komtūrą su nedideliu kariuomenės būriu išžvalgyti upelių brastų. Jiems priešais išėjo rusai su vėliavomis, bet buvo sutriuškinti ir persekiojant iškapoti. Maršalas grįžo pas savuosius, pasiėmęs vėliavas ir ginklus. Tuo tarpu magistras šešias dienas su dideliu plėšimu ir gaisrais niokojo žemę abipus Modės upės (57).

Tuo pačiu metu brolis Helmichas Depenbrokietis, Revelio komtūras, magistro nurodymu su Harijos ir Virlando, taip pat Jerveno ir Oberpaleno fogtais perėjo Narovą į Vatlandą. Jis penkias dienas iš eilės niokojo ugnimi jų šalį (58).

Tuo pačiu metu Daugpilio komtūras Ditrichas Fridachas su Rositeno fogtu patraukė prieš Varnaco ir Velijės rusus (59), kuriuos užtiko neginkluotus, ir dvi dienas niokojo jų žemę. Grįžtant eretikai juos persekiojo. Įvyko mūšis, kuriame mūsiškiai nugalėjo ir nužudė 29 ginkluotus vyrus, kurių ginkluotę parsinešė namo kaip grobį. Likusieji rusai, apipilti žaizdomis, išsigandę atsitraukė namo.

Tais pačiais metais, šventųjų apaštalų Simono ir Judo šventės išvakarėse (spalio 27 d.), pskoviečiai sutelkė savo kariuomenę priešais naująjį ordino namą (pilį) Frauenburgą ir sudegino priešais jį esantį kaimą. Bet dorpatiečiai susirinko ir nužudė 100 jų ginkluotų vyrų. Dieną po Visų Šventųjų (lapkričio 2 d.) tie patys rusai su kita kariuomene laivais buvo prie Narvos, kur sudegino priemiesčius ir viską, kas buvo už pilies. Su trečiąja kariuomene jie buvo prie Jevės parapinės bažnyčios (60), kurią sugriovė. Ten juos pasitiko brolis Hermanas Frilinghauzenietis, Vezenbergo fogtas, ir Odoardas Lodietis, kuriuos jie nužudė su kitais penkiais mūsiškiais. Bet tuo pat metu jie neteko trijų šimtų vyrų prie Narovos upės žiočių.

1368 m., Iudica sekmadienį (kovo 26 d.), buvo pradėta statyti Šrundeno pilis Kurše, vietovėje, vadinamoje Bandove.

Tais pačiais metais, po Šv. Barnabo šventės (po birželio 11 d.), magistras su garbinguoju Jonu, Dorpato vyskupu, nuvedė didelę kariuomenę prieš rusus. Jie dvi savaites apgulė Izborsko pilį mašinomis ir kitais karo pabūklais, bet nepasiekė jokios sėkmės.

Jiems atsitraukus, naugardiečiai atsiuntė pasiuntinius tarpininkais taikos deryboms, tačiau su klastingu ketinimu. Nei vyskupas, nei magistras nežinojo apie pasiuntinybę, o tuo tarpu tie naugardiečiai, iš anksto apsirūpinę ginklais, slapta skubėjo į Pskovą ir ketino išlaisvinti toje pilyje apgultus rusus.

Tais pačiais metais, po Petro ir Povilo (po birželio 29 d.), didysis magistras brolis Vinrichas pastatė pilį, vardu Marienburgas, priešais Veliuonos kalną.

Tais pačiais metais, Šv. Bernardo abato dieną (rugpjūčio 20 d.), landmaršalas brolis Andreasas Šteinbergietis su Kuršo ir Segevoldo komtūrais ir broliais (....) nusiaubė šias vietoves Upytėje, būtent: Malovę, Vizeviltę, Svainikeną, Preivizikeną ir Nevezenikeną (61), ir buvo paimtas į nelaisvę ir atgabentas į Rygos pilį Gerdeika, kilmingojo bajoro Stirpeikos sūnus, kartu su žmona Mese, visais savo namiškiais ir daugeliu kitų, o pats Mesė, minėtojo Gerdeikos brolis, minėtojo bajoro sūnus, vos išsigelbėjo.

Tais pačiais metais, per Švč. Mergelės Marijos Gimimą (rugsėjo 8 d.), magistras brolis Vilhelmas surengė antrąjį žygį prieš eretikus į Astrovės žemę, išbuvo ten penkias dienas ir grįžo atgal su grobiu ir belaisviais.

Tais pačiais metais, tą pačią dieną (rugsėjo 8 d.), Dorpato vyskupo fogtas su savo žmonėmis buvo prie Izborsko pilies. Jis išsivarė su savimi daug gyvulių ir išsivedė belaisvių.

Tais pačiais metais ir tuo pačiu metu maršalas anapus Nevėžio Lietuvoje nusiaubė šias vietoves, būtent: Bastovę ir Romaginą (62), o kai priėjo prie Kauno pilies, kuri nepastebimai buvo antrą kartą atstatyta, kitą dieną ją pavergė ir užkariavo ir išžudė 600 ten rastų ginkluotų vyrų, išskyrus nedaugelį iš aukščiausiųjų bajorų, kuriuos išsivedė su savimi į nelaisvę. Iš mūsiškių trys buvo nužudyti, numesti nuo sienų; sužeistųjų gyvybe buvo vilties.

Tais pačiais metais garbingasis Konradas, Ezelio vyskupas, atvyko į Rygą kaip garbingojo Fromholdo, Rygos arkivyskupo, pavaduotojas ir šventė savo įšventinimą ketvirtinio (Quatember) pasninko metu (rugsėjo 20 d.). Kitą sekmadienį (rugsėjo 24 d.) jis surengė arkivyskupo kieme didelius pietus, į kuriuos pakvietė magistrą, landmaršalą, taip pat Dinamiundės, Segevoldo ir Mintaujos komtūrus. Kitą antradienį (rugsėjo 26 d.) magistras pakvietė jį pas save.

Tais pačiais metais, po Šv. Dionizo dienos (po spalio 9 d.), landmaršalas surengė trečiąjį žygį su segevoldiečiais, rositeniečiais, ašeradeniečiais ir daugpiliečiais prieš Velijės eretikus; nors rado juos įspėtus, vis dėlto išbuvo ten dvi naktis, viską žudydamas ir niokodamas. Jis išsivarė su savimi gyvulius ir išsivedė apie šimtą belaisvių, o iš mūsiškių šeši žuvo renkant pašarą.

1369 m., Reminiscere šeštadienį (vasario 24 d.), magistras su landmaršalu ir Sakės (63) bei Karkso gyventojais surengė žygį prieš rusus, būtent prieš Varnacą, kur keturias naktis vyko didelis kraujo praliejimas ir į nelaisvę buvo išvesta penkiasdešimt žmonių.

Tuo pačiu metu Revelio komtūras brolis Helmichas su Harijos, Virlando ir Oberpaleno gyventojais, taip pat su Dorpato vyskupijos vasalais ir miestiečiais, keturias naktis taip pat niokojo tų pačių rusų šalį, ir, neskaitant nužudytųjų, į nelaisvę buvo paimtas 301 žmogus.

Šių įvykių metu Lietuvos karalius Algirdas (Olgerdas), kol magistras ir landmaršalas buvo išvykę, nusiaubė Ašeradeno ir Cyzegalio žemes, taip pat vienuolių valdas Pebalge (64). Jie kelyje nužudė taip pat vieną ordino brolį su jo berniuku. Paskui karalius grįžo namo su grobiu ir belaisviais.

Tais pačiais metais, šventųjų Velykų dieną (kovo 31 d.), rusai užkariavo Kirumpė, plėšdami ir niokodami šį miestelį, ir išsivedė su savimi grobį ir belaisvius.

Tais pačiais metais, Misericordia sekmadienį (po balandžio 15 d.), didysis magistras brolis Vinrichas pradėjo statyti Lietuvos žemėje pilį, vardu Gotesverderis, vienoje saloje, kurioje karalius Kęstutis prieš tai tris kartus statė Kauno pilį, tačiau to paties magistro sugriautą. Pilies statybą jis užbaigė po Švenčiausiosios Trejybės šventės (po gegužės 20 d.).

Tais pačiais metais, po Šv. Jokūbo dienos (po birželio 25 d.) [1369], Livonijos magistras nuvedė kariuomenę prieš pskoviečius; Pskovo žemėje ji išbuvo 9 dienas ir padarė pskoviečiams daug nuostolių.

Tais pačiais metais, kitą dieną po šventųjų Proto ir Hiacinto (rugsėjo 12 d.), Lietuvos karaliai paėmė neseniai atstatytą Gotesverderio pilį. Jai pavergti jie, be kitų kovos pabūklų, pastatė 18 svaidomųjų mašinų ir apgulė pilį penkias savaites. Tačiau jie jos nesugriovė, o pastatė šalia toje pačioje saloje dar kitą pilį. Brolius ir kitus, buvusius ten, jie išsivedė į nelaisvę.

Tais pačiais metais landmaršalas su Segevoldo ir Vendeno gyventojais po Motiejaus dienos (rugsėjo 21 d.) buvo prie rusų pilies, vadinamos Velija, ir dvi naktis darė ten nuostolius.

Tuo pačiu metu Grobinios fogtas su keliais kuršiais, kuriuos surinko, buvo Lietuvoje, kur išdegino keletą kaimų ir laukų ir išžudė daug žmonių. Tačiau lietuviai jį persekiojo ir nužudė šimtą jo būrio vyrų.

Tuo pačiu metu Narvos fogtas, keldamasis per Narovą, neteko penkiasdešimties savo vyrų, rusų nužudytų.

Tais pačiais metais, Šv. Motiejaus naktį (iš rugsėjo 20 į 21 d.), rusai sudegino tris Narvos fogto kaimus ir nužudė apie šimtą abiejų lyčių sielų.

Tais pačiais metais, po Visų Šventųjų (lapkričio 1 d.), vyriausiasis ordino maršalas brolis Heningas Šindekopfas derėjosi su lietuvių priešais dėl belaisvių, paimtų užkariaujant Gotesverderio pilį, išpirkimo. Kai, užbaigus sutartį, maršalas grįždamas pasiekė Ragainę, jį pasitiko didžiojo magistro atsiųsta gausi kariuomenė. Dėl to jis pasuko su kariuomene atgal ir kartu su išlaisvintais belaisviais Šv. Martyno dieną (lapkričio 11 d.) laimingai vėl atvyko į minėtą salą, kurioje rado pastatytas dvi naujas pilis. Kai lietuviai juos pastebėjo, paliko tas dvi naujas pilis, padegė jas ir perėjo į senąją pilį, kad ją apgintų.

Tačiau senoji pilis vis dėlto buvo paimta, ir į nelaisvę paimti 309 kariai, o nužudyti 54, likusieji kartu su viršininkais žuvo liepsnose. Ten rado taip pat šešias svaidomąsias mašinas ir kitus keturis didelius karo pabūklus, kurie visi be išimties buvo sudeginti. Į visus šiuos nuostolius Lietuvos karaliai žiūrėjo nuo priešingo kranto lyg perkūno trenkti.

1370 m., šventųjų Fabijono ir Sebastijono dieną (sausio 20 d.), landmaršalas brolis Andreasas Šteinbergietis su kuršiais, lietuviais ir kokenhauzeniečiais buvo Lietuvos žemėje. Pirmiausia jis įsiveržė į Svainikeno žemę, paskui su kariuomene perėjo į Prevaiziniką, kur išbuvo dvi naktis. Jis lankėsi ir kitose vietose, būtent Malovėje, Venzene, Minanene iki Remgaleno, Radeno ir Eginteno (65), ir buvo nužudyta 600 ir paimta į nelaisvę 300 abiejų lyčių žmonių; o iš mūsiškių žuvo trys.

Tuo pačiu metu brolis Arnoldas Altenietis, Narvos fogtas, su savo žmonėmis perėjo Narovą kautis su pskoviečiais, praėjusį rudenį padariusiais jam nuostolių. Jis rado juos Naugardo kaimuose, kelis iš jų nužudė ir parsivedė 200 belaisvių.

Tais pačiais metais Livonijos magistras nuvedė kariuomenę prieš Velijės eretikus, kurių pilį per Grabnyčias (vasario 2 d.) apsupo iš visų pusių ir taip laikė apgultą iki penktos dienos, netekęs dviejų savo žmonių. O treidenėnai ir kremoniečiai (66) renkant pašarą neteko 24 žmonių. Žemė buvo smarkiai nusiaubta.

Kai tą pačią žiemą pasklido gandas apie lietuvių ir rusų sąjungą su kitomis sąjunginėmis tautomis, didysis magistras pasiuntė vyriausiąjį maršalą žvalgybon. Pastarasis per Grabnyčias (vasario 2 d.) užklupo juos netikėtai ir sumušė visiškai, ir į nelaisvę buvo paimta 220 žmonių. Bet belaisviai pranešė jam patikimą žinią apie didelės lietuvių kariuomenės telkimą. Tik vieną naktį jis ten išbuvo ir tuoj pat grįžo pas didįjį magistrą, kuris dėl to tuoj pat surinko Karaliaučiuje žemės pašauktinius iš brolių ir tų žemių vietinių gyventojų, tačiau ne visus, nes jam buvo nežinoma, kada ir kur lietuviai įsiverš į kraštą. O jie atėjo su visa jėga, daugeliu tūkstančių, sekmadienį Exsurge Domine, kuris išpuolė vasario 17 d., anksti rytą į žemaičių žemę prie Rūdavos pilies. Vidurdienį prieš juos išėjo didysis magistras ir vyriausiasis maršalas, ir įvyko mūšis, kuriame žuvo apie 5 500 drąsių vyrų, daugiausia rusų, neskaitant tų, kurie, išsisklaidę po dykrą, žuvo nuo šalčio. Taip Vezeviltas, kilmingas bajoras, žuvo nuo speigo. O iš mūsiškių žuvo vyriausiasis maršalas, Brandenburgo komtūras ir pilies komtūras, Reino komtūras su dvidešimčia kitų ordino brolių ir keliais kitais žymiais žmonėmis iš Prūsijos, iš užsieniečių žuvo trys drąsūs vyrai, būtent Arnoldas Laretietis su dviem kitais riteriais; bendri mūsų nuostoliai neviršijo 300 žmonių.

Tais pačiais metais, šeštadienį po Reminiscere (kovo 9 d.), Goldingeno komtūras kartu su kuršiais užpuolė Lietuvos žemę, kurią nusiaubė, būtent: Plutenę, Malovę, Varnius ir Medininkus (67) Pludeno ežero, kaip jis vadinamas, kryptimi, ir nakvojo Verzevene, ir išsivedė su savimi 320 abiejų lyčių žmonių, taip pat 430 galvijų ir žirgų, be daugelio, kuriuos liepė užmušti. Jis grįžo su savaisiais namo be nuostolių.

Paskui lietuviai surengė pasalą pajūryje, netoli vadinamosios Šventosios, apie ką buvo pranešta Grobinios fogtui. Jis išsiuntė žvalgus, kurie tačiau pakeliui buvo neatsargūs. Dėl to pasaloje buvę lietuviai išžudė iš jų 20 žmonių.

Tų pačių metų vasarą Livonijos broliai negalėjo surengti jokio žygio dėl nepalankaus oro ir pernelyg dažnų liūčių. Tačiau brolis Rotgeris, vyriausiasis maršalas, pasiuntė kelis žmones su Sambijos fogtu į pagalbą Ragainės komtūrui, kuris, nors žemė ir buvo įspėta, vis dėlto dvi naktis išbuvo Lietuvos žemėje, niokodamas šias žemes, būtent: Ariogalą, Pernaravą ir Gezovę.

Rudenį tas pats maršalas pasiuntė lengvuosius būrius į Drogoceno žemę, kur jie išbuvo keturias naktis, žudydami ir niokodami, ir išsivedė į nelaisvę 106 žmones, taip pat 61 žirgą ir 9 kapas (kapa – 60 vienetų) jaučių ir karvių. Ragainės komtūras su 100 savo žmonių laivais nuplaukė aukštyn prieš lietuvius, sunaikino du dvarus (sodybas) su abiejų lyčių gyventojais Gezovės žemėje ir pagrobė 20 žirgų ir 9 jaučius, kuriuos ir išsivarė su savimi.

1371 m. žiema buvo tokia drėgna ir permaininga, kad nebuvo galima nei atvežti duoklės iš Karkso į Rygą rogėmis, nei surengti kokio nors karo žygio.

Tais pačiais metais, Šv. Jono Krikštytojo Gimimo dienos išvakarėse (birželio 23 d.), Livonijos magistras su savo ordino pareigūnais, Dorpato vyskupas Jonas su savo kanauninkais turėjo suvažiavimą su Rygos vikaru ir prepozitu, abiejų šalių vasalais, Liubeko ratmanu Johanu Šepenštede, taip pat su kitais vokiečių pirkliais ir svarbiais aukštų pareigų rusais tiek iš Naugardo, tiek iš Pskovo, priešais Frauenburgo pilį, priklausančią Dorpato vyskupui. Jų susirinkime iki pat Petro ir Povilo išvakarių (liepos 28 d.) vyko derybos ir buvo sprendžiami ankstesni ginčytini reikalai. Magistras ir Dorpato vyskupas brangios taikos dėlei dovanojo rusams visas jų iki karo pradžios padarytas neteisybes ir nuostolius. Magistras grąžino taip pat pirkliams jų 30 000 markių vertės turtą, kuris buvo sulaikytas karo metu, kai neteisėtai, slapta ir be magistro leidimo, bet tų pirklių žiniai, šios žemės buvo rusų nuderėtos ir nupirktos. Toliau buvo nustatyta, kad abi šalys išlaikys savo žemes ir ribas žvejybos, upių atžvilgiu ir visa kaip buvo anksčiau.

Tais pačiais metais, antradienį po Baltramiejaus dienos (rugpjūčio 26 d.), brolis Vinrichas fon Kniprodė, didysis magistras, ir vyriausiasis maršalas su savo žmonėmis išžygiavo; paskui jie išsiskyrė, būtent didysis magistras įsiveržė į Raseinių žemę, kurią nusiaubė su visomis apylinkėmis, o maršalas patraukė į Vidukelės žemę (68), kurią taip pat nusiaubė. Jie buvo per penkias mylias vienas nuo kito. Kitą dieną jie susitiko Vaikenės žemėje, kartu pasiekė Ariogalą, paskui Pernaravą, Galvę, Gezovę ir Bastovę ir kitas kaimynines vietoves, kurias visas per vieną savaitę nusiaubė plėšimu ir ugnimi, naikindami laukų derlių ir daugelį išsivesdami į nelaisvę.

Tuo pačiu metu brolis Vilhelmas, Livonijos magistras, įsiveržė į lietuvių žemę ir nusiaubė šias vietoves, būtent: Velcę, Minaneną, Malovą, Preveistkę, Svainikę, Upytės žemes, Lipkovą, Cvieną, Strengevą, Opitelakeną, Azę, Vakę, Slapeberčę ir Kaleberčę; paskui žemyn Nevėžio upe abipus iki Algemineno dvaro Arvisto žemėje, kur Algelminas, didysis bajoras, pasirinko sau gyvenamąją vietą (69). Čia jis išbuvo keturias dienas. Nepraradęs nė vieno savo žmogaus, jis grįžo namo.

Tas pats Livonijos magistras padidino Revelio pilį ir sutvirtino ją dviem labai tvirtais bokštais ir aukštomis sienomis, toliau jis pastatė Rygoje bokštą arba vartinę prie vartų; toliau ten pat pastatė namus sergantiems broliams (70). Jis turėjo ir kitų didelių išlaidų dievotiems tikslams.

1372 metais, po Užgavėnių (po balandžio 10 d.), magistras surinko kariuomenę prieš lietuvius, tačiau dėl ligos grįžo atgal į Rygą, pasiuntęs landmaršalą ir kai kuriuos kitus ordino pareigūnus į Lankenikeno žemę (71). Ten jie išbuvo dvi naktis, nusiaubė žemę kartu su apylinkėmis ir išsivedė su savimi daug belaisvių, žirgų ir gyvulių.

Tais pačiais metais, tuo pačiu metu, Prūsijoje buvo Leopoldas, Austrijos kunigaikštis, su 1 500 žirgų, Bavarijos grafai (tiksliau kunigaikščiai) Steponas ir Frydrichas, toliau (du?) (O)polės kunigaikščiai, toliau Liutenbergo landgrafas ir Halės grafas (72) su daugeliu kitų drąsuolių, kurie visi mielai būtų patraukę prieš lietuvius; bet oras to neleido, nes upės neužšalo. Halės grafas su penkiasdešimčia kitų pasiekė Rygą po Judica sekmadienio (po kovo 14 d.), tačiau jie grįžo atgal į Prūsiją dėl maisto ir pašaro žirgams stokos po Quasimodogeniti (po balandžio 4 d.).

Tais pačiais metais, po Žolinės (rugpjūčio 15 d.), brolis Vinrichas fon Kniprodė, didysis magistras, surengė sėkmingą žygį prieš lietuvius į Medininkų žemę Perstervizės vietovėje ir taip su kariuomene apėjo visus tuos kraštus anapus Nevėžio iki tų vietų, kur prasideda Neris, ir išbuvo ten 10 dienų (73).

Tais pačiais metais, tuo pačiu metu, Livonijos magistras, nors ir išžygiavo su kariuomene, buvo priverstas dėl ligos grįžti atgal, pasiuntęs (vietoj savęs) landmaršalą brolį Andreasą Šteinbergietį, kuris su kariuomene užpuolė pagonių žemes. Pirmąjį rastachą, t. y. sustojimą, jis padarė Kistenase, kur buvo nusiaubtos šios vietovės: būtent Vinapenas, Velcenas ir Malu. Antrąjį sustojimą jis padarė Vedenstėje, kur buvo nusiaubtos šios vietovės, būtent: Silnikė, Barklenė, Remigalė, Sukeinė, Lisneinenas, Creibė. Trečiasis sustojimas Salkapene, ir buvo nusiaubtos Veizekės, Vaizeviltės ir Upytės vietovės. Ketvirtasis rastachas, žemaičių kryptimi, buvo Egintene [1372], nusiaubtos šios vietovės: Daudenas, Knienas, Burvė, Linkovė, Sazenas. Penktasis rastachas buvo Datinenas; nusiaubtos vietovės: Berčė, Ramoė, Slapniberčė, Megenė, Datiskė, Zazatis, Vergas. Šeštasis rastachas buvo Andigenkutyje; čia buvo nusiaubtos vietovės: Raminė, Babinė, Gaidinė, Karianovė, Labunovė, Pedinsas, Kapliusas ir Narmainė. Septintasis rastachas buvo prie Kralinovės, ir buvo nusiaubtos vietovės: Ocitelakė, Radai ir Štrengė. Aštuntasis rastachas buvo Eglaitis, ir buvo nusiaubtos: Svanikė, Prevaizikė ir Nevezenikė. Devintasis sustojimas, Salveitė, buvo prie Nevėžio, prie jo nusiaubta vietovė vadinasi Vadachtė (74).

Kai tais pačiais metais Livonijos magistras ir ordino pareigūnai, iškviesti, buvo didžiojoje kapituloje Marienburge Prūsijoje, kitą dieną po Šv. Dionizo (spalio 10 d.), ir grįždami atvyko į Rositeną (75), Klaipėdos komtūras pasiuntė jiems priešais laišką su įspėjimu, kad 350 lietuvių plėšikų surengė prieš mus pasalą pajūryje ir kad jis apie tai parašė ir Grobinios fogtui. O kai mes, 11 000 mergelių dienos išvakarėse (spalio 20 d.), atvykome į Klaipėdą, mus pasitiko Grobinios fogtas su keliais broliais ir kariais iš Kuršo, pareikšdamas, kad viskas saugu. Pasiųsti žvalgai pranešė lygiai tą patį. Tą patį tvirtino ir brolis Heinrichas Rambovietis, su keliais kitais pasitikęs mus prie Šventosios upės. Bet štai! Kai vežimai ir kai kurie mūsiškiai perėjo upę, priešas puolė mus, nužudė dešimt mūsiškių ir sužeidė minėtą brolį Heinrichą. Priversti atsitraukti ir surinkti savo jėgas, mes tarėmės, ką daryti toliau.

O kai priešai pamatė, kad mes ne mažiau drąsūs, iš abiejų pusių pakilo karingas šauksmas, trukęs nuo devintos valandos iki vakaro; mūsiškiai susigrūmė su priešais, įvarė jiems baimės ir privertė juos bėgti, ir kai kurie iš jų buvo nužudyti arba žuvo upėje.

Tais pačiais metais didysis magistras brolis Vinrichas fon Kniprodė, Visų Šventųjų dieną (lapkričio 1 d.), derėjosi su Lietuvos karaliais, būtent su Algirdu ir Kęstučiu, ir išlaisvino visus Lietuvoje buvusius belaisvius, už kuriuos buvo atiduoti lietuviai.

1373 m. Livonijos magistras brolis Vilhelmas Vrimersheimietis po Šv. Valentino dienos (vasario 14 d.) nuvedė kariuomenę į pagonių lietuvių žemę, kur išbuvo aštuonias naktis, nes gyventojai nebuvo įspėti. Pirmąjį sustojimą jis padarė prie Tauragės pilies, antrąjį – Gaveikėnų kaime, trečiąjį – Nadunėjų kaime, ketvirtąjį – Girdemanto dvare, penktąjį – Eiparės kaime, šeštąjį – Mulovėje, septintąjį – Labenarėje, aštuntąjį – prie Lengemenės pilies. Nusiaubtos šios vietovės: Tauragė, paskui apygarda Vitenoje, Antecelvė, Videniškė, Enkreto žemė, Silniksas, Loumenė, Gedereitė, Osviam Linanė, Dobingė, Geidojateno apygarda, Asdubingenas, Anstištirnė su Lengemenės apygarda. Į nelaisvę buvo paimta apie tūkstantis abiejų lyčių žmonių, neskaitant nužudytųjų, ir pagrobta daug žirgų (76).

Tais pačiais metais brolis Andreasas, landmaršalas, vėl surinko 350 vyrų kariuomenę, su kuria Oculi naktį (iš kovo 19 į 20 d.), pirmojo miego valandą, apiplėšė kaimą netoli Užpalių pilies, išžudė visus gyventojus ir sudegino patį kaimą. Išsivedęs 70 žirgų, jis sveikas grįžo namo.

Tuo pačiu metu Sirogailė (Švitrigaila), Lietuvos karaliaus Algirdo (Olgerdo) sūnus, buvo su 600 ginkluotų vyrų prie Daugpilio pilies, kur jie tačiau sudegino tik kelis namus priešais miestą.

Tais pačiais metais, po Velykų (po balandžio 17 d.), Mintaujos komtūras pasiuntė aštuonis pasalūnus (Wegelagerer) (77), kurie, atėję į vieną lietuvių kaimą, rado karčemoje šešiolika žmonių ir sudegino juos tame pačiame name, bet du paėmė į nelaisvę ir išsivedė su savimi.

Tais pačiais metais, šeštadienį prieš Quasimodogeniti dieną (balandžio 24 d.), Andrius, Polocko kunigaikštis, buvo su savo žmonėmis prie Daugpilio pilies, kur sučiupo kelis mūsiškius su jų žirgais ir išsivedė su savimi.

Tais pačiais metais, savaitę po Žolinės (rugpjūčio 22 d.), brolis Vinrichas, didysis magistras, nuvedė savo žmones prieš lietuvius į Aukštaitijos žemę, kur jo nepraleido karalius Kęstutis su savo kariuomene. Didysis magistras patraukė toliau į žemę prie Neries, kur tikėjosi prasiveržti. Bet karalius sutrukdė jam ir čia, taip pat ir prie kitos perkėlos. Taigi didysis magistras nusiaubė žemę apie Nerį iki Valkenbergo. Paskui jis nuvedė savo kariuomenę į Seimeno žemę (78) ir išbuvo apie dešimt naktų pagonių šalyje, padarydamas jiems daug nuostolių.

Tais pačiais metais, tuo pačiu metu, broliai pradėjo statyti pilį sėlių žemėje (79).

Tais pačiais metais magistras pastatė šešiaratį malūną prie Smėlio kalno priešais Rygos miestą.

1374 m. Daugpilio komtūras su savo žmonėmis Viešpaties Žengimo į dangų išvakarėse (gegužės 10 d.) buvo Rusijoje prie naujos pilies, kur ant pilies tilto buvo nužudyti trys rusai, devyni kiti paimti į nelaisvę, taip pat pagrobta 120 galvijų, neskaitant išvarytų ar suvalgytų avių.

Tais pačiais metais, per Švč. Mergelės Marijos Gimimą (rugsėjo 8 d.), vyriausiasis maršalas su dviem būriais buvo Aukštaitijoje, Lietuvos žemėse, kurias su kariuomene niokojo tris dienas ir tris naktis.

Tais pačiais metais, tuo pačiu metu, Livonijos magistras su kariuomene penkias dienas ir penkias naktis buvo Lietuvos žemėse, kurias smarkiai nusiaubė, taip pat nužudė kelis žmones, o kitus išsivedė su savimi. Tuo metu Livonijoje išdavikiškai pabėgo pas lietuvius du broliai, būtent Jonas Lancebergas ir Frydrichas Meiseniškis, drąsūs vyrai, su vedliu, vardu Bilenė, taip pat su visais ginklais ir daiktais, iš kurių nieko nepaliko namie, ir su daugeliu žirgų, ne tik jiems patiems priklausančių, bet ir pavogtų iš magistro ir Kandavos fogto.

Tais pačiais metais, Šv. apaštalo Motiejaus dieną (rugsėjo 21 d.), Daugpilio komtūras su 100 savo žmonių sausuma patraukė į Rusiją, ir kai paliko Dauguvą už dviejų mylių, tuo tarpu Polocko ir Odrisko kunigaikščiai (80) su kariuomene priėjo prie Daugpilio pilies, pagrobė visus komtūro ir valstiečių gyvulius, besiganančius pievoje priešais pilį, kaip antai karves, avis, kiaules ir žirgus, taip pat vieną žmogų, kuris pranešė kunigaikščiams apie minėtą komtūro nebuvimą. Dėl to kunigaikštis Andrius Polockietis su 250 savo geriausių vyrų skubiai leidosi jo vytis. Komtūras tuo tarpu buvo palikęs už savęs du šnipus, kurie, vos tik apie tai sužinoję, tuoj pat nuskubėjo pas komtūrą, buvusį už penkių mylių nuo Dauguvos vietoje, kur jis ketino nakvoti, ir viską jam pranešė. Komtūras patraukė atgal per plačią ir erdvią stepę, bet kitu keliu. Kitą dieną jie sveiki atėjo į Daugpilio pilį. Tą pačią naktį, dar prieš komtūrui grįžtant, ir likusi rusų kariuomenės dalis išsigandusi pasitraukė nuo pilies. Kitą dieną po to čia atėjo 50 ginkluotų vyrų iš Rositeno apygardos, kur jie viską nusiaubė, ir brasta priėjo prie Daugpilio pilies. Komtūras dėl žirgų stokos negalėjo jų persekioti. Kai Daugpilio pilis, kaip pasakojama, buvo jų apgulta, tą pačią naktį į pilį pabėgo vienas Polocko kunigaikščio tarnas, kuris pasakė, kad kunigaikščiai, jei komtūras būtų likęs namie (pilyje), norėjo stovėti tris naktis prie pilies ir tuo tarpu pasiųsti būrį, vadinamą zarniku, iki pat Kreicburgo.

1375 m. magistras ir ordino pareigūnai iš visų Livonijos kampų susirinko į gausią kariuomenę ir šv. Agotos dieną (vasario 5 d.) pasiekė šias Lietuvos vietoves, būtent Taurage, Utten, Balniwe, Nadiske, Sessolen, Widenwske, Gedereiten ir dalis Dubingeno bei Asdubingeno žemių (81), kur dešimt dienų viską niokojo ugnimi ir kardu, išsivarė 600 abiejų lyčių žmonių ir paskui sveiki grįžo namo, netekę tik vieno žmogaus.

Buvo baisus šaltis, sniegas gilus ir kietas, tad visa kariuomenė galėjo žygiuoti tik po vieną, vienas paskui kitą. Brolis Andreasas iš Stenbergo, landmaršalas, 21 metus sumaniai ėjęs savo pareigas, mirė, kai šio žygio metu ant jo netikėtai užvirto medis.

Tais pačiais metais didysis maršalas brolis Gotfridas iš Lindeno su Elbingo, Brandenburgo, Balgos ir Kristburgo gyventojais, taip pat su abiem Sembos fogtais ir dar keliais svečiais iš Vokietijos buvo Lietuvoje. Šv. Scholastikos dieną (vasario 10 d.) jie plėšimais ir ugnimi nusiaubė toliau išvardytas žemes. Jis padalijo savo kariuomenę į tris būrius, taip kad atėjusieji iš Kristburgo ir Balgos nakvojo kaime, vadinamame Swirdekeinendorp, pats maršalas ir svečiai iš Vokietijos su Sembos fogtais – Swente-Azere, o atėjusieji iš Elbingo ir Brandenburgo – Stageniskene. Kitą dieną (vasario 11 d.), susijungę, jie nužygiavo į Saniliskene, kur nakvojo antrą kartą, pasukę priešakinį būrį prieš Trakų pilį ir puse mylios toliau už jos, iki Detargesdorp kaimo, kur ir nakvojo visa kariuomenė. Kitą dieną jie grįžo prie minėtos pilies, kur rado karalių Keinstutą, vedusį derybas su maršalu. Paskui jie nusiaubė apylinkes prie Strebės iki jos žiočių į Nemuną. Taip jie praleido septynias naktis minėtose Lietuvos žemėse ir išsivarė 715 abiejų lyčių belaisvių, neskaitant tų, kurie teko svečiams [1375].

Tais pačiais metais, netrukus po prūsų sugrįžimo, į Dauguvos sritis įsiveržė Lietuvos karalius Keinstutas su trimis savo brolio karaliaus Algerdo sūnumis, taip pat su Smolensko kunigaikščio sūnumi, be to, Polocko kunigaikštis Andrius su savo žmonėmis, penktadienį prieš Estomihi sekmadienį (kovo 2 d.). Prūsų pavyzdžiu jie padalijo savo kariuomenę į tris būrius, nusiaubė garbingojo Rygos arkivyskupo dvarus ir ypač Tiesenhauzenų valdas, būtent pirmiausia Krustpilio apylinkes, toliau Lokschteen, Barsone, Erle, Pepalge, Kessowen iki Baltowe, ir išsivarė belaisvių (82). Ordinui vis dėlto jie negalėjo padaryti jokios žalos dėl sunkaus kelio ir gilaus sniego, bet savaitę išbuvo arkivyskupo žemėse, nors ir patys patyrė didelių nuostolių. Mat šeši Daugpilio komtūro sugauti lietuviai pareiškė, kad dėl sunkaus kelio jie neteko daugiau kaip 100 žirgų ir kad buvo užmušta 50 žmonių. Dar 50 nuskendo su visais ginklais prie Gerzike pilies, kur bandė perplaukti upę. Be to, ant kelio netoli Daugpilio pilies gulėjo užmušti du rusai – vienas, vardu Andrius, vieno didžiojo bajoro iš Witenbeke sūnus, laikęsis kaip karalius, o kitas – didysis bajoras iš Polocko, vardu Radeke, iš karaliaus palydos.

Tais pačiais metais Įsručio prievaizdas su Sembos ir Notangos gyventojais Laetare sekmadienį (po balandžio 1 d.) buvo Lietuvoje, kur nuo ankstyvo ryto iki kitos dienos vakaro niokojo kraštą ir išsivarė 87 belaisvius, neskaitant užmuštųjų.

Tais pačiais metais, penktadienį prieš Judica (balandžio 6 d.), Rėzeknės fogtas su 400 vietinių ir naujakrikštų buvo Polocko žemėje, kurią nusiaubė ir išsivarė iš jos 86 abiejų lyčių žmones ir 100 žirgų. Verbų sekmadienį (balandžio 15 d.) jie sveiki grįžo namo.

Tais pačiais metais 300 rinktinių lietuvių pasidarė Dauguvos pakrantėje valčių iš medžių žievės ir jomis atplaukė iki Likstene miestelio (83). Čia jie paslėpė savo valtis ir sausuma prasiskverbė iki Rėzeknės apygardos. Daugpilio komtūras ir jo žmonės, sužinoję apie šiuos lietuvius, pirmiausia sunaikino jų valtis, paskui išžudė dalį lietuvių, iš viso 200 žmonių, ir atėmė iš jų grobį – 40 žmonių, o kita dalis buvo priversta bėgti ir paskui žuvo dykrose.

Tais pačiais metais, po Petrinių (po birželio 29 d.), Ragainės komtūras su savo žmonėmis ir 300 vyrų, kuriuos jam atsiuntė didysis maršalas, įsiveržė į Lietuvos Waiken žemę, kurią užliejo plėšimais ir žudynėmis. Tačiau lietuviai užėjo jiems už nugaros į dykras, ir nors belaisviai tai pranašavo, komtūras, niekindamas visas belaisvių kalbas, žengė pirmyn. Už tai jis ir buvo sumuštas. Mat kai lietuviai visi susirinko dykrose, jie, pasikliaudami savo pranašumu, puolė juos iš priekio, iš užnugario ir iš abiejų šonų, tad mūsiškiai buvo priversti palikti savo grobį ir belaisvius. Kiek žuvo pagonių – nežinoma, o iš mūsiškių žuvo komtūras su 11 brolių ir 19 kitų. Be to, lietuviai paėmė į nelaisvę ordino brolį ir septynis karius.

Tais pačiais metais, po Švč. Mergelės Marijos gimimo (po rugsėjo 8 d.), brolis Robinas, Livonijos landmaršalas, patraukė prieš lietuvius į Opiteną. Kai jis čia priartėjo, keletas jo kariuomenės vyrų nepastebėti nuėjo į priekį iki lietuvių užkardų, kur rado lietuvių su žmonomis, vaikais ir turtu, pabėgusių nuo prūsų kariuomenės, kuri, kaip bus papasakota toliau, tuo pat metu buvo Lietuvoje. Minėtieji žvalgai (struteriai) (84), taip užgrobę grobį, nužudė kai kuriuos iš buvusiųjų užkardoje.

Tačiau lietuviai, pamatę, kad jų nedaug, ėmė priešintis, vėl atėmė iš jų grobį ir užmušė apie 25 eilinius jų vyrus. Vis dėlto vienas iš jų, sunkiai sužeistas, naktį vos parsigavo į kariuomenę ir pranešė, kaip baigėsi reikalas. Išaušus rytui, landmaršalas (su savo žmonėmis) rado užmuštųjų kūnus nuogus ir apiplėštus; jie sudegino lavonus ir paskui patraukė toliau. Ir minėtoje Opiteno žemėje jie išbuvo tik vieną naktį, pirma, todėl, kad jų kariuomenė buvo labai negausi, antra, kraštas jau buvo įspėtas prieš šešias dienas.

Tais pačiais metais, šeštadienį po Visų Šventųjų (lapkričio 3 d.), Polocko kunigaikštis Andrius su visa savo raitija ir laivais patraukė prie Daugpilio pilies. Jis sudegino visą komtūro ir kaimiečių šieną, kad nė kiek jo neišliko, taip pat išsivarė penkiolika žmonių ir kaimiečių arklius. Be to, jis nuvarė ir komtūro skerdžiamus gyvulius, kurių komtūrui paskui trūko ištisus metus.

Tais pačiais metais, šv. Kalisto dieną (spalio 14 d.), Prūsijoje, Marienburge, vyko didysis kapitulas. Reikia pažymėti, kad Livonijos broliai dar nebuvo visiškai grąžinę didžiajam magistrui pinigų, pasiskolintų Talino žemei nupirkti. Kadangi Livonijos broliai delsė mokėti, didysis magistras jiems tai priminė ir liepė sumokėti 10 000 (?) markių Prūsijos moneta, po to jie būsią visiškai laisvi nuo bet kokių Prūsijos brolių pretenzijų. Šias 5 000 markių (85) vien iš savo tarnybos pajamų sumokėjo brolis Albertas iš Brenkeno, tuomet buvęs Cėsių fogtas. Reikia pažymėti, kad nė vienas Livonijos ordino dignitorius niekada iki tol, eidamas pareigas, neturėjo tokios pinigų sumos kaip jis.

1376 m., savaitę po Velykų (balandžio 14–20 d.), pėstieji broliai Livonijoje struterių pavyzdžiu susibūrė, 600 vyrų (86), prieš pagonis. Jų vėliavnešys ir vadas buvo brolis Dietrichas iš Holtei, Dobelės komtūras. Atvykę į pagonių žemes, jie viską nusiaubė ugnimi ir kardu, paėmė 40 abiejų lyčių žmonių, taip pat 59 arklius ir 40 galvijų, kuriuos visus išsivarė, be to, daugybę išžudė, nors ten išbuvo tik vieną naktį. Ją praleido vieno bajoro, vardu Drinigaila, kieme, kurį taip pat paėmė į nelaisvę ir išsivedė.

Tais pačiais metais, po šv. Jono Krikštytojo šventės (birželio 24 d.), Lietuvos karalius Keinstutas nusiaubė Prūsijoje vietoves abipus Nemuno iki Velovo, surengęs antpuolį į žemę netoli Nerweket pilies (87), esančios Nadruvoje, už 3 mylių nuo Velovo miesto. Iš ten jie pasuko prie Įsručio pilies, kur užpuolė ir išsivarė apie 400 abiejų lyčių žmonių kartu su vaikais. Iš žirgyno prie Įsručio pilies jie taip pat išsivarė 50 kumelių su dviem veisliniais eržilais ir 60 kitų eržilų bei kumeliukų. Kaimų gyventojai neteko visų savo gyvulių ir viso kito turto.

Tais pačiais metais, po šv. Petro grandinių šventės (po rugpjūčio 1 d.), tas pats karalius buvo prie Jelgavos pilies, sudegino priemiestį ir nuvarė ganyklose paliktus arklius ir gyvulius. Šio žygio metu jis buvo ir prie Dobelės pilies; sudeginę šieną abiejų pilių apygardose, lietuviai išsivarė iš jų apie 40 abiejų lyčių belaisvių.

Tais pačiais metais, antradienį prieš Žolinę (rugpjūčio 12 d.), Daugpilio komtūras ir Rėzeknės bei Sėlpilio gyventojai su kitais garbingojo Rygos arkivyskupo kariais buvo prie Naujosios pilies Lietuvoje, anapus Daugpilio, kur užmušė 13 žmonių ir 20 arklių, taip pat sudegino šieną ir javus aplink tą pilį kartu su tiltu. Tuo tarpu vienas ordino brolis, Johannas Wloweris, išdavikiškai pabėgo į minėtą Naująją pilį.

Tuo pat metu Polocko kunigaikštis su visa savo kariuomene buvo prie Rėzeknės pilies; per vieną naktį jis sudegino viską prieš pilį, o komtūras prie Naujosios pilies užgrobė apie šimtą laivų, kuriais kunigaikštis buvo atplaukęs upe, kai kuriuos jų sunaikino, o kitus išsivarė su visu kroviniu.

1376 m. lietuviai perėjo per Mazovijos kunigaikščio žemę iki Soldau apygardos Osterodės komtūrijoje, kur, pasirodę taip netikėtai, užmušė arba paėmė į nelaisvę apie 800 žmonių. Reikia pažymėti, kad Vengrijos karalius buvo suteikęs Opolės kunigaikščiui kai kurias žemes, priklausiusias Lietuvos karalių broliams, būtent Jurgiui Belziškiui ir Liubertui Lucikiškiui (88). Dėl to tas kunigaikštis ėmė priešiškai elgtis ir pulti minėtų karalių žemes. O karaliai, tuo įsiutinti, pasikvietė savo brolį Keinstutą, kuris su visa savo kariuomene atėjo jiems į pagalbą. Susijungę jie priešiškai įsiveržė į Lenkijos žemę ketvirtadienį prieš Visus Šventuosius (spalio 30 d.) ir, niokodami, plėšdami ir žudydami, prasiveržė Vysla aukštyn iki 4 ½ mylios nuo Krokuvos. Kartu jie sukėlė tokį pražūtį ir nelaimes tarp riterių, didikų, mergelių ir garbingų moterų, apie kokias praeityje niekada nebuvo girdėta.

1377 m. didysis maršalas ir kiti Prūsijos ordino pareigūnai per Grabnyčias (vasario 2 d.) patraukė prieš lietuvius; jie išbuvo krašte 11 naktų ir pasiekė Vilniaus pilį ir miestą, kur tuomet gyveno karalius Algerdas, nusiaubė apylinkes, taip pat ugnimi ir kardu smarkiai sunaikino derlių. Tuo tarpu kai kurie pagonys apiplėšė majas (89), t. y. trobeles, kuriose buvo laikomi maisto atsargos ir pašaras arkliams keturioms dienoms, ir jas sudegino. Todėl maršalas dėl maisto stokos buvo priverstas su savo žmonėmis grįžti, ką jam ir pavyko padaryti be nuostolių.

Tais pačiais metais tuo pačiu metu magistras ir Livonijos broliai su savo žmonėmis patraukė prieš lietuvius, įsiveržė pas juos šv. Scholastikos dieną (vasario 10 d.), keturias naktis viską niokojo žudydami ir degindami, ir paėmė į nelaisvę bei užmušė apie 300 žmonių. Tačiau ilgiau čia likti jie negalėjo dėl didelių sniegų.

Tais pačiais metais, Verbų sekmadienio išvakarėse (kovo 21 d.), karalius Keinstutas su savo sūnumis ir Algerdo sūnumis, savo pusbroliais, su didele kariuomene, kurią sudarė ir rusai, priešiškai įsiveržė į Kuršą (niekas apie tai nebuvo iš anksto įspėtas) ir padarė daugeliui metų nepataisomą žalą Kuldygos srityje bei Kuršo kapitulos kanauninkų dvaruose, niokodami, plėšdami ir žudydami gyvulius bei žmones. Užmuštųjų ir belaisvių skaičius siekė 700, o kartu buvo paimti į nelaisvę ir nužudyti keli lietuviai. Tada pat į nelaisvę pateko vienas bajoras, vardu Pekste, Lietuvos karaliaus Trakų fogtas, bjaurus belaisvių krikščionių niekintojas ir kankintojas.

Tais pačiais metais brolis Robinas, landmaršalas, po Švč. Trejybės (po gegužės 24 d.) su Cėsių, Siguldos, Kandavos, Jelgavos ir Dobelės gyventojais patraukė į Opiteno žemę, kur viską nusiaubė ugnimi ir kardu, 120 žmonių paėmė į nelaisvę ir išsivarė, taip pat nuvarė 280 karo žirgų ir 260 galvijų. Taip pat į nelaisvę buvo paimta vieno bajoro, vardu Kantalge, žmona su jo sūnumis ir visais namiškiais. Kai šis bajoras suprato, kad jo netektis nepataisoma, po kelių dienų jis nusekė paskui savo žmoną ir sūnus, iš pradžių gavęs iš magistro laisvo pravažiavimo raštą. Jis atvyko į Rygą ir pažadėjo priimti krikščionybę. Po kelių dienų ten pat atėjo Bivane, Opiteno bajoro Eginto sūnus, su vienu tarnu ir keturiais arkliais.

Tais pačiais metais mirė Algardenas, vyriausiasis Lietuvos karalius. Per jo laidotuves pagal lietuvių prietarus buvo surengta iškilminga procesija, deginant įvairius daiktus ir 18 karo žirgų.

Tais pačiais metais magistras ir ordino pareigūnai Dauguva aukštyn nuvedė didelę kariuomenę prie rusų Naujosios pilies, esančios beveik už 11 mylių nuo mūsų Daugpilio pilies; jie atvyko ten šv. Baltramiejaus dieną (rugpjūčio 24 d.) ir pastatė keturias apgulos mašinas, taip pat dar du karo pabūklus, vadinamuosius kablius. Kokias trylika dienų magistras narsiai triūsė apgulęs šią pilį, bet nieko nepasiekė.

Tais pačiais metais, penktadienį prieš Švč. Mergelės Marijos gimimą (rugsėjo 4 d.), didysis magistras Vinrichas ir kiti ordino pareigūnai surengė antpuolį į Lietuvos Widukelen ir Krasien žemes ir į kitas kaimynines Žemaičių karalystėje, kur aštuonias dienas viską niokojo, žudydami ir degindami. Šioje kariuomenėje buvo ir Austrijos hercogas su savo žmonėmis ir vadais, iš viso apie 100 žmonių.

Tais pačiais metais tuo pačiu metu Vengrijos karalius su gausia kariuomene buvo netikėlių žemėse, būtent Lademaro (90). Nusiaubęs dalį jų, tas pats karalius apgulė Belzo pilį, kurioje buvo Narmantės sūnaus Jurgio (91) rezidencija. Tačiau kai karalius prastovėjo prie pilies beveik septynias savaites, Jurgis ėmė bijoti pavojaus sau ir saviškiams ir užleido karaliui pilį kartu su žeme ir žmonėmis. Karalius pilį priėmė ir atidavė savo lenkų patarėjams. Taigi ši pilis, kurioje gyveno eretikai, dabar priklauso Vengrijos karūnai. Paskui karalius pasiėmė su savimi Jurgį su žmona ir sūnumis ir mainais padovanojo jam pilį Vengrijoje su žmonėmis, žeme ir visomis jai priklausančiomis valdomis bei turtu. Apgulus minėtą pilį, karalius pasiuntė būrį, kuris užkariavo dar dvi rusų pilis.

Tuo pat metu, jam dar tebeapgulant pilį, savo noru jam pasidavė Koddere, velionio Lietuvos karaliaus Algerdo brolis, ir Liubertas, to paties karaliaus sūnus, su žmonomis, vaikais ir visais namiškiais (92). Jie atsidavė jo malonei ir prisiekė jam ištikimybę. Karalius grąžino jiems kelias pilis Rusioje, bet saugumo dėlei paėmė įkaitais jų sūnus.

Tų pačių metų pabaigoje didysis magistras Vinrichas pasiuntė Balgos komtūrą su 600 vyrų prieš eretikus. Jis užpuolė juos Kūčių vakarą (gruodžio 24 d.) ir sumušė, smarkiai nusiaubdamas kraštą, ir ištiesė savo palapines iki pat Belico pilies (93). Per vieną naktį nusiaubęs apylinkes, jis paėmė į nelaisvę 200 abiejų lyčių žmonių. Jie būtų išsivarę dar daugiau, jei nebūtų sutrukdęs atodrėkis; taigi šie žuvo nuo kardo. Jie taip pat išsivarė 1 000 galvijų ir 100 arklių.

Tuo pat metu minėtas magistras pasiuntė ragainiškius ir įsrutiškius su 500 vyrų prieš lietuvius. Pasiekę Nemuną, jie rado jį pajudėjusį, ledas buvo suskilęs ir toks netvirtas, kad čia jie negalėjo persikelti. Taigi jie nuėjo toliau upe žemyn. Čia jie aptiko tokią ledų sangrūdą, kad atsargiai perėjo vienas paskui kitą. Paskui, per Kalėdas (gruodžio 25 d.), jie įsiveržė į Slawislow žemę, kurioje niokodami, plėšdami ir žudydami padarė daug žalos, taip pat išsivarė iš ten 100 abiejų lyčių pagonių ir 200 arklių. Grįždami jie buvo priversti statyti tiltus nuo abiejų krantų ir sveiki grįžo namo (94).

1378 m. brolis Vilhelmas, Livonijos magistras, pasiuntė landmaršalą brolį Robiną prieš rusus Mendeleno pilies srityje, kurie buvo atsidavę pagonims ir juos rėmė. Jis užpuolė sekmadienį po Trijų Karalių (sausio 10 d.) ir dvi dienas niokojo kraštą, žudydamas žmones, degindamas būstus ir skersdamas gyvulius; jie taip pat išsivarė 300 abiejų lyčių rusų ir 400 arklių.

Tais pačiais metais, penktadienį prieš šv. Valentino dieną (vasario 12 d.), brolis Vilhelmas, Livonijos magistras, su savo žmonėmis narsiai patraukė prieš lietuvius, būtent į Opiteną, kur 9 dienas ir naktis žudė, degino ir viską niokojo bei griovė. Pirmoji stovykla buvo Linkowe, antroji Sandeniske, trečioji Ruden, ketvirtoji Loken, paskui dvi naktis stovėjo prie Vilkenbergo pilies, septintoji stovykla buvo Ballellen, aštuntoji Landukten, devintoji Minanen (95).

Abiejų lyčių belaisvių skaičius siekė 521, arklių – 723. Taip pat į nelaisvę buvo paimta bajoro Vilegailen žmona su dukterimi ir trimis sūnumis, taip pat Schoweminne su sūnumi, toliau Mapteminne, toliau Rankene ir Dungele, Billene ir Gegert.

Tais pačiais metais vėl sugrįžo neseniai išdavęs Johannas Lanzbergas.

PAPILDOMOS PASTABOS PRIE HERMANO IŠ VARTBERGĖS KRONIKOS

(Parengtos pagal duomenis, išdėstytus S. M. Solovjovo „Rusijos istorijos“ trečiajame tome).

I

Jis (Volkvinas) užkariavo Isborką... uždėjo duoklę Vatlando rusams.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - 

1224 m. žlugus Jurjevui (Dorpatui) (žr. Henriko Latvio XXVIII, 5; Prib. Sborn., t. I, p. 265), buvo baigtas latvių ir estų žemių pajungimas Pabaltijo krašte. Tačiau užkariautojai ir popiežius labai gerai suprato, kad jų viešpatavimas krašte gali įsitvirtinti tik visiškai pašalinus polockiečių, pskoviečių ir naugardiečių įtaką Livonijos vietiniams gyventojams, o ši įtaka neabejotinai egzistavo nuo seniausių laikų (žr., pvz., Henriko Latvio I, 3; Prib. Sborn., t. I, p. 74). O pašalinti šią įtaką buvo galima tik tolesniais užkariavimais, bet jau grynai rusiškų žemių.

Atviri tokių užkariavimų mėginimai ėmė ryškėti praėjus maždaug 15 metų po Jurjevo krikšto. Pirmieji pasirodė švedai, dar vyskupo Alberto laikais mėginę įsitvirtinti Livonijoje, bet tai jiems nepavyko (Henriko Latvio XXIV, 3; Prib. Sborn., p. 235).

Švedijoje kova tarp gotų ir švedų valdančiųjų giminių baigėsi apie 1222 m., likus dvejiems metams iki Jurjevo paėmimo ir totorių pasirodymo Rusioje. Kova baigėsi didikų valdžios sustiprėjimu, tarp kurių pirmąją vietą užėmė Folkungų giminė, paveldimai turėjusi jarlo titulą. Šios giminės atstovas Birgeris, popiežiaus raginamas, nusprendė surengti kryžiaus žygį į Naugardo žemes, turėdamas tiesioginį tikslą pajungti jas katalikybei. 1240 m. švedų kariuomenė pasirodė prie Ižoros žiočių. Kai Naugardo kunigaikštis Aleksandras Jaroslavičius sužinojo apie Birgerio ketinimą žygiuoti į Ladogą, jis, nelaukdamas nei tėvo pagalbos, nei bendro visų Naugardo valsčiaus pajėgų sutelkimo, su nedidele družina užpuolė švedus 1240 m. liepos 15 d. ir sutriuškino juos Nevos krantuose, už tai ir gavo Nevskio pravardę. Pasakojime apie kunigaikščio Aleksandro žygdarbius švedai vadinami ne kitaip, o romėnais. Švedai karą pradėjo katalikybės vardu, todėl pergalė prie Nevos Naugardui ir visai kitai Rusiai turėjo religinę reikšmę.

Švedai buvo atremti, bet ne taip lengva buvo susidoroti su Livonijos vokiečiais, kurie taip pat katalikybės vardu siekė tolesnių užkariavimų. Žlugus Jurjevui, jie puldinėjo Pskovo žemes, o 1233 m., kartu su iš Naugardo išvarytais rusų kunigaikščiais (Borisu Negočevičiumi ir kt.) bei kunigaikščiu Jaroslavu, Pskovo kunigaikščio Vladimiro sūnumi, užėmė Izborską, bet pskoviečiai atsiėmė savo miestą. Tais pačiais metais Livonijos vokiečiai užpuolė Naugardo žemes; tada Naugardo kunigaikštis Jaroslavas 1234 m., susijungęs su pskoviečiais ir Perejaslavlio pulkais, pats įsiveržė į Livoniją, apsistojo prie Dorpato, sumušė livoniečius ir sudarė su jais taiką „pagal visą savo teisę“, – apie tai jau buvo kalbėta šio tomo įvade, p. VII.

Taika „pagal teisę“ truko ne ilgiau kaip šešerius metus. Kartu su Birgeriu sukilo ir livoniečiai. 1240 m. rugsėjį, taigi jau po švedų sutriuškinimo, jie kartu su kunigaikščiu Jaroslavu Vladimirovičiumi vėl paėmė Izborską. Pskoviečiai puolė gelbėti, bet buvo sumušti, neteko savo vaivados Gavrilos Gorislavičiaus (pagal vokiečių šaltinius – Gervolto), pabėgo, o vokiečiai, sekdami jiems iš paskos, priartėjo prie Pskovo, sudegino priemiesčius, aplinkinius kaimus ir ištisą savaitę stovėjo prie miesto. Pskoviečiai turėjo vykdyti visus jų reikalavimus, atidavė savo vaikus įkaitais, įsileido ordino brolius valdyti Pskovą. Kartu su ordino broliais Pskovą ėmė valdyti kažkoks Tverdila Ivanovičius, pskovietis išdavikas, kuris, kaip tvirtina metraštininkas, ir atvedė vokiečius prie Pskovo.

Pskovo užvaldymu ordino broliai nepasitenkino: jie užpuolė Votų penktinę (Vatlando rusus pagal Vartbergę), uždėjo duoklę gyventojams ir įkūrė tvirtovę Koporjės pogoste (Kaporiją pagal Vartbergę), ėmė plėšti ir niokoti Naugardo žemes ir pasirodė maždaug už 30 varstų nuo Naugardo, žudydami pirklius. Naugardiečiai buvo priversti kreiptis į Jaroslavą, kad šis vėl atsiųstų jiems savo sūnų Aleksandrą (Nevskį), kuris po pergalės prieš Birgerį tais pačiais metais buvo išvykęs iš Naugardo, susipykęs su šio miesto gyventojais.

Kunigaikštis Aleksandras Jaroslavičius atvyko į Naugardą 1241 m. ir tuoj pat patraukė prieš livoniečius prie Koporjės, paėmė tvirtovę, atvedė jos vokiečių įgulą į Naugardą ir iškorė išdavikus votus ir čiudus, kurie kartu su vokiečiais kariavo prieš rusus.

Paėmęs Koporję, Aleksandras Nevskis kitais, 1242-aisiais, metais, kai į pagalbą atėjo rusų kariuomenė iš Žemutinės žemės, priartėjo prie Pskovo ir jį paėmė, kartu žuvo 70 riterių ir daugybė paprastų karių. Po to Aleksandras patraukė į Livonijos žemes ir 1242 m. balandžio 5 d., tekant saulei, stojo į mūšį su livoniečiais ant Pskovo ežero, ant pačio ledo. Rusų metraščiuose šis mūšis vadinamas Ledo mūšiu. Vokiečiai buvo visiškai sutriuškinti; jie neteko 500 užmuštų ir 50 paimtų į nelaisvę, o čiudų (tiksliau – paprastų karių) žuvo begalė. Aleksandras iškilmingai grįžo į Pskovą; belaisvius riterius vedė pėsčius šalia jų žirgų, o pskoviečiai, igumenai ir kunigai su kryžiais išėjo pasitikti kunigaikščio.

Po šio Ledo mūšio kunigaikštis Aleksandras išvyko į Vladimirą atsisveikinti su tėvu, vykstančiu į Ordą. Jam nesant, livoniečiai atsiuntė į Naugardą pasiuntinius su nusilenkimu, kurie sakė: „Ką mes kardu užėmėme – Votą, Lugą, Pskovą, Latgalą, – viso to atsisakome; kiek jūsų žmonių paėmėme į nelaisvę, tais apsikeisime: mes paleisime jūsiškius, o jūs paleiskite mūsiškius.“

Tuo ir susitaikė. Livonijos riteriai, atmušti nuo Pskovo ir Naugardo žemių, visą savo dėmesį nukreipė į Kuršo pajungimo užbaigimą.

II

Mindovas priėmė krikštą... Kuršiai antrą kartą atkrito į netikėjimą... Mindovas atsimetė nuo tikėjimo.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - 

Mindovas – tai Lietuvos kunigaikštis Mindaugas. Jo krikščionybės priėmimas ir vėlesnis atsimetimas nuo jos yra įvykis, vertas prisiminimo. Teutonų (Vokiečių) ordinas, pakviestas Mazovijos kunigaikščio Konrado (žr. šio tomo įvadą, p. VI), pasirodė Prūsijoje 1228 m.; riteriai išėjo į dešinįjį Vyslos krantą toje vietoje, kur stūksojo šventasis pagonių ąžuolas, ir nedelsdami įsitvirtino šiame punkte. Čia 1231 m. jie įkūrė įtvirtintą miestą ir pavadino jį Tornu, ženklu, kad jiems atsiveria vartai į Prūsiją (Thor – vartai). Pagonys puolė niokoti naujosios tvirtovės, bet veltui: riteriai be ypatingo vargo atmušė puolimus ir patys pamažu ėmė skverbtis į prūsų žemes; prūsų vyresniųjų pilaitės krito viena po kitos, o atėjūnų užimtose žemėse, kiek svarbesniuose kariniu požiūriu punktuose, ėmė būti įkuriamos ir statomos tvirtos pilys.

Teutonų ordinas įsitvirtino Prūsijoje dėl tos aplinkybės, kad šis kraštas (žr. šio tomo įvadą, p. VII) buvo padalytas į 11 sričių, nesusijusių viena su kita jokia politine sąjunga. Dėl tokio susiskaldymo prūsai negalėjo suteikti vienybės savo gynybai, negalėjo varžytis karyboje su karine brolija, gaunančia pastiprinimų iš išorės, ir patirdavo pralaimėjimus net tada, kai išeidavo į lauką dvigubai gausesni už riterių kariuomenę.

Savo valdžiai įtvirtinti ordinas veikė tiek energingai, tiek ir sumaniai: lengvatomis viliojo vokiečių kolonistus į naujai įkurtus miestus, užkariautus žemės sklypus dalijo lenais patikimiems ateiviams iš Vokietijos, atimdavo iš prievarta pakrikštytų prūsų vaikus ir siųsdavo juos mokytis į Vokietiją. Žodžiu, užkariaudamas prūsų žemes, ordinas kartu jas ir vokietino.

Prūsai, įsiutinti priespaudos, sunkių darbų, savo nugalėtojų išdidumo, palikdavo tėvynę ir būriais bėgdavo arba už Nemuno pas savo gentainius lietuvius, arba pas Pamario kunigaikštį Svientopelką, kuris iš pradžių buvo veiklus ordino sąjungininkas, bet greitai suprato, kad riteriai nepalyginamai pavojingesni už plėšrius prūsus, ir todėl stojo pagonių pusėn. Svientopelkas, sukurstęs sukilti keturias prūsų sritis, išžudė daugybę atėjūnų, jų žmonas ir vaikus išvarė į nelaisvę, sugriovė iki pamatų daug ordino pilių, ištisus 12 metų kovojo su riteriais, bet vis dėlto nieko negalėjo padaryti brolijai, lengvai pasipildančiai šviežiomis kryžininkų, ateinančių iš Vakarų Europos ordinui į pagalbą, pajėgomis. 1253 m. jis turėjo sudaryti su ordinu galutinę taiką ir palikti prūsus likimo valiai.

Kitais, 1254-aisiais, metais į Prūsiją atvyko didelė kryžininkų kariauna, vadovaujama Čekijos karaliaus Přemyslo Otakaro, Brandenburgo markgrafo Otono ir Habsburgo grafo Rudolfo, Austrijos dinastijos pradininko.

Su šiais kryžininkais ordinas ėmėsi užkariauti prūsų Sembos sritį, esančią į šiaurę už Prieglaus. Ši sritis buvo baisiai nusiaubta, ir riteriai Čekijos karaliaus garbei įkūrė joje naują miestą, pavadintą Karaliaučiumi (Królewiec).

Riteriai, regis, tvirtai įsikūrė Prūsijoje, bet netrukus jiems teko susidurti su tais pačiais plėšriais lietuviais, pas kuriuos bėgo prūsai, nenorėję paklusti atėjūnams. Lietuviai, kaip ir prūsai, gyveno atskirai savo žemėse, ir jų kunigaikščiai, kaip ir prūsų, taip pat nežinojo jokios politinės sąjungos tarpusavyje, užsiimdami tik plėšikiškais antpuoliais į kaimynus. Kad ir kokie laukiniai buvo lietuviai, vis dėlto jie suprato pavojų, artėjantį į juos iš už Nemuno iš teutonų riterių pusės ir iš šiaurės – iš šios karinės brolijos Livonijos šakos pusės. Pavojus netekti nepriklausomybės ir tapti ordino grobiu paskatino Lietuvos kunigaikščius siekti vienvaldystės, kuri vienintelė galėjo suteikti vienybės jų veiksmams. Iš Lietuvos kunigaikščių XIII a. viduryje ima iškilti Mindaugas – žiaurus, gudrus kunigaikštis, nesirinkęs priemonių tikslui pasiekti ir nesustojęs prieš jokią piktadarystę, jei ji jam atrodė naudinga.

Ilgai Mindaugas Lietuvos viduje kovojo su savo giminaičiais. Galbūt jis ir būtų juos visus pribaigęs, bet iš šiaurės jį nuolat blaškė Livonijos ordinas, o iš pietų – Rusia, daugiausia garsusis Galičo kunigaikštis Danilas, buvęs net Mindaugo giminaitis, nes Mindaugo dukterėčia buvo ištekėjusi už šio kunigaikščio. Danilo žmonos broliai Tautvilas ir Edivydas nesutarė su Mindaugu ir, sužinoję, kad Mindaugas ketina juos nužudyti, pabėgo pas Danilą, kuris ir stojo jų pusėn.

Maždaug tuo metu livoniečiai (žr. aukščiau I pastabą) susitaikė su rusais ir nukreipė savo pastangas į Kuršo pajungimą, kurio gyventojai kreipėsi į Mindaugą prašydami apginti juos nuo riterių ir priimti į savo pavaldinius. Mindaugas mielai sutiko su tokiu prašymu, bet kai pamatė, kad jo sūnėnas Tautvilas atvyko į Rygą, kur apsikrikštijo ir ėmė veikti, kad paskatintų ordiną kartu su Galičo Danilu veikti prieš Lietuvą, Mindaugas griebėsi tokios priemonės: jis slapta nusiuntė Livonijos ordino magistrui Andreasui Stirlandui (fon Stuklandui) turtingų dovanų su pasiūlymu: „Jei užmuši arba išvysi Tautvilą – gausi dar daugiau.“ Livonijos magistras dovanas priėmė, bet atsakė, kad nors ir jaučia Mindaugui stiprią draugystę, negali sudaryti jokių susitarimų su pagonimi. Tada Mindaugas paprašė susitikimo su magistru, susitiko su juo asmeniškai ir apsikrikštijo katalikybėn, nė kiek nesivaržydamas, kad dar 1246 m. buvo pakrikštytas stačiatikybėn.

Popiežius, vos gavęs žinią apie Mindaugo krikštą, tuoj pat paėmė jį šv. Petro globon, įsakė Rygos vyskupui, kad niekas nedrįstų skriausti naujakrikšto, ir pavedė Kulmo vyskupui karūnuoti Mindaugą karaliaus karūna.

Mindaugas gavo karaliaus titulą, bet liko toks pat pagonis, koks ir buvo: kaip anksčiau aukojo aukas savo dievams ir uoliu kataliku dėjosi tik ordino akyse. Tautvilas pabėgo į Žemaitiją pas savo dėdę Vykintą ir ėmė rengtis karui su Mindaugu, kuriam į pagalbą atėjo vokiečiai.

Kunigaikštis Danilas atsiuntė Tautvilui rusų pagalbinę kariuomenę, bet 1252 m. prasidėjęs karas neturėjo jokių lemiamų rezultatų; kitais metais pats Danilas įsiveržė į Lietuvą, bet ir lietuviai nesėdėjo namie: Mindaugo sūnus nusiaubė Turijsko apylinkes. Pagaliau 1255 m. priešininkai susitaikė: kunigaikščio Danilo sūnus Švarnas vedė Mindaugo dukterį, o jo vyresnysis brolis Romanas gavo šiek tiek žemių.

Mindaugas vis dar atrodė uolus popiežiaus sūnus ir kartą net užrašė Teutonų ordinui visą Lietuvą, bet tuo pat metu, apgaudinėdamas ordiną ir popiežių, apie 1259 m. sukurstė prūsus visuotiniam sukilimui ir lietuvių būriais užtvindė Kuršą. Lietuviai ėmė plėšti ordino žemes; riterių būrys išėjo prieš plėšikus, bet prie Dubros patyrė lemiamą pralaimėjimą. Lietuviai išblaškė ordino būrį, o belaisvius riterius sudegino aukodami savo dievams. Ši pergalė tapo ženklu prūsams sukilti ir išnaikinti krikščionis. Kiekvienos srities gyventojai išsirinko atskirus vadus, kurie visi buvo išauklėti Vokietijoje, ir sutartą dieną 1260 m. užpuolė krikščionis, išžudė visus, kurie nespėjo pasislėpti pilyse, ir sudegino krikščionių namus ir bažnyčias.

Mindaugas vis laukė ir tik tada, kai pamatė, kad jo gentainiai prūsai pradėjo visuotinį sukilimą, nusprendė veikti atvirai: 1260 m. atsisakė krikščionybės ir karaliaus titulo ir su kariuomene įsiveržė į Prūsiją, pagal to meto karo paprotį naikindamas ugnimi ir kardu viską, kas pakliūdavo kelyje. Riteriai, sustiprinti iš Vokietijos, išžygiavo prieš sukilėlius, bet dviejuose kruvinuose mūšiuose patyrė skaudžius pralaimėjimus: tik dvi sritys, anksčiausiai užimtos ordino, liko jam ištikimos, už tai ir buvo lietuvių bei prūsų galutinai nuniokotos.

Taip Prūsijoje prasidėjo sukilimas, trukęs 14 metų. Apiplėšęs Prūsijos ordino žemes, Mindaugas grįžo į Lietuvą ir, kaip sako metraštininkas, ėmė taip didžiuotis, kad nepripažino sau lygaus nė vieno.

1262 m. Mindaugui mirė žmona, kurios jis labai gailėjo. Velionė turėjo seserį, ištekėjusią už Nalšios kunigaikščio Daumanto; Mindaugas pasiuntė jai pasakyti: „Tavo sesuo mirė, atvažiuok čia jos apraudoti.“ Kai ši atvyko, jis pasakė: „Tavo sesuo, mirdama, liepė man vesti tave, kad kita jos vaikų nekankintų“, – ir vedė svainę. Daumantas, dėl to įtūžęs, ėmė galvoti, kaip nužudyti Mindaugą, ir rado sau sąjungininką – Žemaitijos kunigaikštį Treniotą, Mindaugo sesers sūnų. 1263 m. Mindaugas pasiuntė visą savo kariuomenę už Dniepro prieš Briansko kunigaikštį Romaną, o Daumantas, buvęs kariuomenėje, sulaukęs tinkamo meto, paskelbė kitiems vadams, kad žyniai jam išpranašavo nelaimę, ir todėl grįžo į Lietuvą, į Mindaugo dvarą; užklupo Mindaugą netikėtai ir nužudė kartu su dviem sūnumis. Treniota ėmė valdyti Lietuvą Mindaugo vietoje.

Tuo tarpu ordinas, gavęs stiprių pastiprinimų iš Vokietijos, pradėjo puolamuosius veiksmus prieš sukilusius prūsus. Kova įgijo ankstesnį pobūdį: kiekviena sritis vėl gynėsi atskirai ir, žinoma, negalėjo atsilaikyti prieš riterius. Po 1260 m. sukilimo prūsai sukilo dar keturis kartus, bet viskas buvo veltui: apie 1283 m., po daugiau kaip 50 metų trukusios kovos, Teutonų ordinas galutinai įsitvirtino Prūsijoje ir nedelsdamas pradėjo puolimą į Lietuvą. Nuo šio laiko pagrindinė riterių kovos su lietuvių gentimis scena persikelia nuo Vyslos ir Prieglaus krantų prie Nemuno krantų.

III

Rusai užėmė Dorpatą... Dmitrijus, rusų karalius, surinko daugiatūkstantinę kariuomenę... mūšyje prie Magolmo bažnyčios žuvo garbingasis vyskupas Aleksandras.

 - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

1242 m. (žr. I pastabą) tarp pskoviečių, naugardiečių ir livoniečių sudaryta taika truko neilgai – vos kokius dešimt metų; atviras priešiškumas, esant visiškam santykių ir sienų neapibrėžtumui, išryškėjo 1256 m. Tais metais švedai ir danai su suomiais atėjo Narva (Narova) ir ėmė statyti miestą prie šios upės. Naugardiečiai, tuo metu sėdėję be kunigaikščio, pasiuntė į Suzdalio žemę pas Aleksandrą (Nevskį) pulkų, taip pat išsiuntinėjo po savo valsčių žmones rinkti kariuomenės; priešas išsigando šių pasiruošimų ir pasitraukė už jūros.

Bet dar anksčiau, 1253 m., Livonijos vokiečiai, padrąsinti sėkmės Lietuvoje, sulaužė sutartį, priartėjo prie Pskovo, sudegino jo priemiesčius, bet paties miesto paimti negalėjo ir, vos išgirdę, kad Pskovui į pagalbą ateina Naugardo pulkas, nutraukė apgultį ir pasitraukė. Naugardiečiai tokiu pasitraukimu nepasitenkino, patys perėjo per Narvą ir „paliko tuščią vokiečių valsčių“. Pskoviečiai savo ruožtu taip pat įžengė į Livoniją ir sumušė jų pasitikti išėjusį vokiečių pulką. Tada vokiečiai pasiuntė į Pskovą ir Naugardą prašyti taikos visiškai pagal Naugardo ir Pskovo valią – ir susitaikė.

Taika truko iki 1262 m. Tais metais rusų kunigaikščiai – Nevskio brolis Jaroslavas ir sūnus Dmitrijus – kartu su Mindaugu Lietuviu, Treivitu Žemaičiu ir Tautvilu Polockiečiu susitarė (tai pirmą kartą rusai sudarė sąjungą su lietuviais) kartu smogti ordinui. Mindaugas pasirodė prie Cėsių, bet, nesulaukęs rusų, grįžo į Lietuvą, nusiaubęs kraštą. Rusai, lietuviams pasitraukus, apgulė savo seną tėvoniją Jurjevą, paėmė ir sudegino priemiesčius, pasiėmė daug belaisvių ir visokių prekių, bet Jurjevo tvirtovės paimti negalėjo, nes Jurjevo miestas, kaip sako metraštis, buvo tvirtas trimis sienomis, jose daugybė visokių žmonių, ir jie buvo įrengę sau tvirtą miesto gynybą.

Rusai pasitraukė iš Livonijos. Praėjo apie 5 metus, per kuriuos nebuvo nei taikos, nei karo: nei livoniečiai neįžengdavo į Pskovo ir Naugardo žemes, nei rusai nepuldinėjo ordino žemių. Tuo metu Lietuvoje vyko smarkūs vidaus nesutarimai, ir vienas iš Lietuvos kunigaikščių, vardu Daumantas, su družina ir visa savo gimine atvyko į Pskovą, priėmė stačiatikybę ir Timotiejaus vardą, ir pskoviečiai pasodino jį į šv. Vsevolodo sostą. Daumantas greitai išgarsėjo sėkmingais žygiais prieš savo plėšrius gentainius, prieš Lietuvą. 1267 m. naugardiečiai buvo susiruošę žygiuoti prieš lietuvius, bet pakeliui persigalvojo, patraukė už Narvos į Rakovorą (Vezenbergą), nusiaubė daug žemės, bet miesto nepaėmė ir, netekę septynių žmonių, grįžo namo; tačiau greitai nusprendė surengti svarbesnį žygį. Pasitarę su savo posadniku Michailu, jie pasiuntė pas Nevskio sūnų kunigaikštį Dmitrijų Aleksandrovičių kviesti jo iš Perejaslavlio su pulkais, pasiuntė ir pas didįjį kunigaikštį Jaroslavą, ir šis atsiuntė savo sūnus su kariuomene. Tada naugardiečiai susirado meistrų, mokančių daryti sienas griaunančius pabūklus, ir ėmė statyti mūradaužius vyskupo kieme. Vokiečiai – rygiečiai, feliniečiai, jurjeviečiai, – išgirdę apie tokius pasiruošimus, išsiuntė į Naugardą pasiuntinius, kurie pareiškė miestiečiams: „Mes su jumis taikoje, aiškinkitės su danais kolyvaniečiais (taliniečiais) ir rakovoriečiais (vezenbergiečiais), o mes prie jų nesidedame ir tuo bučiuojame kryžių“, – ir iš tiesų pabučiavo kryžių.

Tačiau naugardiečiai tuo nepasitenkino, pasiuntė į Livoniją prisaikdinti prie kryžiaus visų biskupų ir Dievo bajorų (riterių), ir šie prisiekė, kad nepadės danams.

Taip apsisaugoję iš vokiečių pusės, naugardiečiai išžygiavo vadovaujami septynių kunigaikščių, tarp kurių buvo ir Daumantas su pskoviečiais. 1268 m. sausį jie įžengė į vokiečių žemę ir ėmė ją niokoti, kaip buvo įprasta: vienoje vietoje rusai rado didžiulę neįžengiamą olą, kurioje pasislėpė daugybė čiudų; tris dienas pulkai stovėjo prie olos ir niekaip negalėjo prieiti prie čiudų; pagaliau vienas iš meistrų, buvusių prie mašinų, sugalvojo paleisti į ją vandenį; taip čiudai buvo priversti palikti savo slėptuvę ir buvo išžudyti. Nuo olos rusai patraukė toliau į Rakovorą, bet kai 1268 m. vasario 12 d. pasiekė Kegolos upę, staiga pamatė priešais save vokiečių pulkus, stovinčius tarsi tankus miškas, nes buvo susirinkusi visa vokiečių žemė, apgavusi naugardiečius melaginga priesaika. Tačiau rusai neišsigando, perėjo per upę prie vokiečių ir ėmė rikiuoti pulkus: pskoviečiai stojo dešinėje, kunigaikštis Dmitrijus Aleksandrovičius su perejaslavliečiais ir su didžiojo kunigaikščio sūnumi Sviatoslavu stojo taip pat dešinėje, aukščiau; kairėje stojo kitas didžiojo kunigaikščio sūnus, Michailas, su tveriečiais, o naugardiečiai stojo tiesiai prieš geležinį pulką, prieš didžiąją kiaulę (vokiečių pleišto rikiuotę), ir tokia tvarka susikovė su vokiečiais. Buvo baisios skerdynės, – sako metraštininkas, – kokių nematė nei tėvai, nei seneliai; rusai pralaužė vokiečius ir vijosi juos septynis varstus iki Rakovoro miesto, bet ši pergalė jiems brangiai kainavo: posadnikas su 13 žymiausių miestiečių krito, žuvo ir daug kitų gerų bajorų, o juodųjų žmonių be skaičiaus, kiti dingo be žinios, tarp jų ir tūkstantininkas Kondratas. Kiek žuvo priešų, matyti iš to, kad rusų raitija negalėjo prasiskverbti per jų lavonus; bet jie dar turėjo šviežių pulkų, kurie, kitiems bėgant, spėjo kiaule įsirėžti į naugardiečių vilkstinę. Kunigaikštis Dmitrijus norėjo tuoj pat juos pulti, bet kiti kunigaikščiai jį sulaikė: „Jau artėja naktis, – sakė jie, – tamsoje susimaišysime ir mušime savuosius.“ Taip abi kariuomenės sustojo viena prieš kitą, laukdamos aušros, kad vėl pradėtų mūšį; bet kai prašvito, vokiečių pulkų jau nebesimatė: jie naktį pabėgo. Naugardiečiai tris dienas stovėjo ant kaulų (mūšio lauke), ketvirtą pajudėjo, veždamiesi su savimi užmuštus brolius, garbingai paaukojusius savo gyvybę, kaip sako metraštininkas.

Bet Daumantas su pskoviečiais norėjo pasinaudoti pergale, nusiaubė Livoniją iki pat jūros ir, grįžę, pripildė savo žemę daugybe belaisvių. Lotynai (vokiečiai), surinkę likusias pajėgas, skubėjo atkeršyti pskoviečiams – slapta atėjo prie sienos, sudegino kelis Pskovo kaimus ir pasitraukė, negalėdami imtis nieko svarbaus: jų buvo tik 800, bet Daumantas vijosi juos su 600 vyrų družina ir sumušė. Kitais, 1269-aisiais, metais magistras atėjo prie Pskovo su didele jėga: dešimt dienų vokiečiai stovėjo prie miesto ir su nuostoliais buvo priversti atsitraukti. Tuo tarpu į pagalbą atvyko naugardiečiai ir vijosi priešą, kuris vis dėlto spėjo pasitraukti už upės ir iš ten sudarė taiką visiškai pagal Naugardo valią.

Liko susidoroti su Talino danais, ir tais pačiais metais pats didysis kunigaikštis Jaroslavas pasiuntė sūnų Sviatoslavą į Žemutinę žemę rinkti pulkų: susirinko visi kunigaikščiai ir į Naugardą atėjo nesuskaičiuojama daugybė kariuomenės; buvo čia ir didysis Vladimiro baskakas, vardu Amraganas, ir visi kartu ketino žygiuoti į Kolyvanę. Danai išsigando ir atsiuntė prašyti taikos: „Prisiekiame visa jūsų valia, atsisakome visos Narvos, tik nepraliekite kraujo.“ Naugardiečiai pagalvojo ir sudarė taiką šiomis sąlygomis.



IV

1323 m. magistro pavaduotojas Ketelgodas surengė didelį žygį į Pskovą ir užkariavo Pskovo žemę ir miestą.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - 

1269 m. naugardiečiai ir pskoviečiai, kaip minėta aukščiau 3-ioje pastaboje, susitaikė su ordinu, karo veiksmai aprimo, o tuo tarpu Lietuvoje aplinkybės klostėsi taip, kad Rusios, t. y. Vakarų Rusijos, susijungimas su Lietuva atrodė jau beveik įvykęs. Kaip tik tuo metu vėl į sceną išėjo Mindaugo sūnus, garsėjęs savo nežmoniškumu, žiaurumu ir staigiais posūkiais savo gyvenime, – Vaišvilkas. Dar tėvui gyvam esant, būdamas Naugarduko kunigaikštis ir, metraštininko žodžiais, „gyvendamas pagonybėje“, jis kasdien nužudydavo po tris, po keturis žmones; tą dieną, kai nieko nenužudydavo, būdavo liūdnas, o kai ką nors nužudydavo, tai ir pralinksmėdavo. Šis kunigaikštis priėmė stačiatikybę, tapo vienuoliu, buvo išvykęs į Atono kalną, bet dėl neramumų Balkanų pusiasalyje grįžo namo ir pasistatė sau atskirą vienuolyną prie Nemuno, tarp Lietuvos ir Naugarduko.

Aukščiau, antroje pastaboje, buvo papasakota, kaip buvo nužudytas Mindaugas ir kas po jo ėmė valdyti Lietuvą. Tai buvo Žemaitijos kunigaikštis Treniota. Jis pasiuntė pasakyti savo broliui Tautvilui, valdžiusiam Polocką: „Atvažiuok čia, pasidalysime žemę ir visą Mindaugo turtą.“ Brolis atvyko, bet dalydamiesi jie susipyko: Tautvilas ėmė galvoti, kaip nužudyti Treniotą, o Treniota – kaip atsikratyti Tautvilo. Treniota iš tiesų atsikratė, nužudęs Tautvilą; jis ėmė valdyti vienas, bet ilgai nevaldė: keturi Mindaugo arklininkai, keršydami už jo mirtį, nužudė Treniotą, kai šis ėjo į pirtį. Taigi gyvas liko Mindaugo sūnus – Vaišvilkas. Sužinojęs apie savo tėvo mirtį ir bijodamas dėl savo gyvybės, jis pabėgo iš vienuolyno į Pinską, o kai čia sužinojo, kad ir Treniota nužudytas, su Pinsko kariuomene įžengė į Naugarduką, o iš ten į Lietuvą, kur, mielai priimtas tėvo šalininkų, ėmė valdyti visą Lietuvos žemę, naikindamas savo priešus. „Ir išžudė jų begalę, o kiti išsibėgiojo“, – sako metraštininkas.

Vaišvilkas įsitvirtino Lietuvoje padedamas savo svainio Švarno Danilovičiaus ir jo dėdės Vasilkos Romanovičiaus Voluiniečio, pripažinęs pastarąjį savo tėvu ir valdovu, o tai pagal to meto sampratas reiškė priklausomybės nuo Vasilkos (garsiojo Danilo Galičiečio brolio) pripažinimą. Lietuva rengėsi galutinai susilieti su Rusia, valdoma vieno iš Danilo sūnų, tačiau toks susiliejimas nutrūko pačioje pradžioje.

1268 m. Vaišvilkas vėl užsidarė vienuolyne, atidavęs visas savo valdas svainiui Švarnui. Bet Švarnas mirė bevaikis, ir lietuviai vėl pasikvietė Vaišvilką iš vienuolyno valdyti savo šalies. Švarno brolis Levas Danilovičius pats norėjo būti brolio įpėdiniu Lietuvoje, bet Vaišvilkas to nenorėjo. Kilo nesantaika, kuri baigėsi tuo, kad kai Vaišvilkas ir Levas, Vasilkos Romanovičiaus kvietimu, atvyko į Vladimirą Voluinėje susitaikyti, per puotą vienuolyne priešai susipyko ir Vaišvilką nužudė Levas. Lietuviai Levo nenorėjo ir išsirinko savo genties kunigaikštį – Traidenį. Nuo to laiko apie taikų susiliejimą su Rusia jau nebuvo nė kalbos.

Visa XIII a. antroji pusė praėjo naugardiečių priešiškais veiksmais su švedais, vis dar neatsisakiusiais minties įsitvirtinti Naugardo žemėse, bei naugardiečių ir pskoviečių – su Livonijos ordinu ir lietuviais, neduodančiais ramybės prie Dauguvos ir prie Peipaus esančioms rusų žemėms.

Švedai nedideliais būriais įsiverždavo į Naugardo žemes 1283, 1292, 1293, 1295 m., bet patirdavo nesėkmių; pagaliau 1300 m. su didele kariuomene įplaukė į Nevą ir prie Ochtos žiočių pastatė miestą, pavadinę jį Landskrona (žemės vainiku). Tai jau buvo ne paprastas antpuolis, o pavojingas užmojis, prieš kurį reikėjo imtis ryžtingų priemonių, ir dar visomis jėgomis. 1301 m. didysis kunigaikštis Andrejus atvyko naugardiečiams į pagalbą, apgulė Landskroną, paėmė ją, nugriovė, o švedų įgulą iš dalies išnaikino, iš dalies išvarė į nelaisvę. Taigi švedams nepavyko įsitvirtinti Naugardo žemėse, bet nepavyko įsitvirtinti ir danams rusiškame Narvos upės krante: naugardiečiai 1294 m. sudegino danų įkurtą miestelį.

Naugardiečiai susitaikė su danais ir švedais 1302 m. Tačiau taika truko ne ilgiau kaip 8 metus. Nuo 1310 m. vėl prasidėjo abipusiai antpuoliai, per kuriuos niokojamos buvo ir Naugardo, ir švedų žemės. Švedai ir danai stengėsi įsitvirtinti Naugardo žemėse, Livonijos riteriai taip pat neatsisakė ketinimo užvaldyti Pskovą. 1298 m. Daumantas atmušė Livonijos riterius nuo Pskovo. Tai buvo paskutinis jo žygdarbis: kitais metais šis garsus kunigaikštis mirė, ir pskoviečiai neteko tiek drąsaus, tiek ir išmintingo vado.

Ordinas susitaikė su pskoviečiais ir kokius 20 metų jų nelietė, bet 1322 m. vokiečiai taikos metu išžudė Pskovo pirklius ežere ir žvejus Narvos upėje, nusiaubę dalį Pskovo srities. Pskoviečiai negalėjo palikti vokiečių ramybėje už šį poelgį, nors ir matė, kad savo jėgomis negali kovoti su ordinu. Gauti pagalbos iš naugardiečių buvo neįmanoma, pirma, todėl, kad naugardiečiai patys buvo užsiėmę karu su švedais, ir, antra, todėl, kad tarp Naugardo ir Pskovo jau buvo prasidėję nesutarimai dėl to, kad Pskovas nenorėjo likti savo vyresniojo brolio Naugardo globoje. Negalima buvo laukti pagalbos ir iš rusų kunigaikščių, užsiėmusių savo vidaus kovomis, todėl pskoviečiai nusprendė kreiptis į Lietuvą dėl kunigaikščio Dovydo. Kai šis atvyko, pskoviečiai kartu su juo perėjo per Narvą ir nusiaubė žemę iki pat Talino.

Vokiečiai neliko skolingi: 1323 m. kovą jie atėjo prie Pskovo su visa jėga, stovėjo prie miesto tris dienas ir tris naktis ir pasitraukė su gėda, bet gegužę vėl pasirodė, išpuikę, kaip sako Pskovo metraštininkas, didele jėga, be Dievo; atėjo laivais, valtimis ir raiti, su sienas griaunančiomis mašinomis, kilnojamaisiais bokštais ir daugybe sumanymų. Per pirmąjį šturmą užmušė posadniką; stovėjo prie miesto 18 dienų, daužė sienas mašinomis, pristūmė bokštus, statė kopėčias. Tuo metu daug pasiuntinių jojo iš Pskovo pas didįjį kunigaikštį Jurijų Danilovičių ir į Naugardą su didžiu sielvartu ir širdgėla, nes Pskovui tuo metu buvo labai sunku, kai staiga iš Lietuvos su družina pasirodė kunigaikštis Dovydas, kartu su pskoviečiais smogė vokiečiams, nuvijo juos už Velikajos upės, atėmė mašinas, padegė bokštus. „Ir pabėgo vokiečiai su gėda; o didysis kunigaikštis Jurijus ir naugardiečiai nepadėjo“, – priduria Pskovo metraštininkas.

Tuo metu, kai naugardiečiai kovojo su švedais, o pskoviečiai – su ordinu, pas lietuvius, toliau rengusius niokojančius antpuolius į visas aplinkines rusų, Pskovo ir ordino žemes, įvyko labai svarbūs įvykiai, ilgam nulėmę visą Vakarų Rusijos raidą.

Aukščiau buvo pasakyta, kad, nužudžius Vaišvilką, lietuviai išsirinko kunigaikštį iš savo tautos. Valdant Traideniui ir jo įpėdiniams, tęsėsi ir buvo užbaigtas anksčiau, dar Mindaugo laikais, pradėtas Lietuvos viešpatavimo įtvirtinimas rusų kunigaikštystėse – Polocko, Turovo ir iš dalies Voluinės. 1315 m. garsusis Gediminas pakeitė Lietuvos kunigaikščių dinastiją. Vieni sako, kad Gediminas buvo kunigaikščio Vytenio arklininkas, nužudė jį ir užvaldė sostą; kiti tvirtina, kad Gediminas buvo Vytenio sūnus ir gavo Lietuvos sostą po tėvo, kurį nutrenkė perkūnas, mirties. Kad ir kaip būtų, 1320 m. Gediminas užvaldė Vladimiro kunigaikštystę, paskui užvaldė Lucko kunigaikštystę, o 1321 m. užvaldė ir Kijevą, kuris jam pasidavė po dviejų mėnesių apgulties. Kiti rusų miestai pasekė Kijevo pavyzdžiu. Taip Gediminas surinko į savo valdžią vakarinę Rusijos pusę tuo metu, kai rytinė jos pusė buvo renkama į Maskvos kunigaikščių, šv. Vladimiro palikuonių, valdžią. Rusija pasidalijo į dvi puses: rytinę (Riurikaičių) ir vakarinę (Gediminaičių). Atsirado Lietuvos ir Rusios kunigaikštystė, ir nuo šio laiko svarbiausią Lietuvos kariuomenės dalį ėmė sudaryti rusai – polockiečiai, Naugarduko, Gardino ir kt. gyventojai.

Teutonų ordinui nuo šio laiko teko kovoti jau ne su atskiromis, smulkiomis gentimis, o su visa kunigaikštyste, įgaunančia vis daugiau jėgos ir reikšmės.

V

1323 m. Rygos miestiečiai pasiuntė popiežiui Jonui XXII laiškus Lietuvos karaliaus vardu.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - 

1323 m. Gediminas iš tiesų pasiuntė laišką popiežiui ir, be kita ko, rašė taip (žr. Karamzino „Rusijos istorijos“ 4 tomo 278 pastabą): „Nugalėdamas krikščionis mūšiuose, aš nenoriu jų naikinti, o tik gintis nuo priešų, kaip ir visi kiti valdovai. Dominikonų ir pranciškonų vienuoliai mane supa: leidžiu jiems mokyti ir krikštyti žmones mano valstybėje, pats tikiu Švenčiausiąja Trejybe, noriu paklusti tau, Bažnyčios galvai ir karalių ganytojui, laiduoju ir už savo didikus: tik sutramdyk vokiečių piktumą.“ Popiežius nedelsdamas pasiuntė į Lietuvą Aleto vyskupą Baltramiejų ir Pui abatą Bernardą.

Ši pasiuntinybė neturėjo jokios sėkmės, nes Teutonų ordinas 1324 m. iš už Nemuno vėl pradėjo karo veiksmus prieš lietuvius. Tuo suerzintas, Gediminas pasakė pasiuntiniams: „Jūsų popiežiaus nepažįstu ir pažinti nenoriu; išpažįstu savo protėvių tikėjimą ir liksiu jame iki mirties.“

VI

Ir jei broliai nebūtų ėmę gyventi su miestiečiais, nėra abejonės, kad miestiečiai vėl, kaip ir anksčiau, būtų rengę sąmokslą su pagonimis.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - 

Pasakojimas apie tai, kaip riteriai paėmė Rygą, reikalauja tam tikro paaiškinimo. Vyskupas Albertas įsteigė kalavijuočių ordiną, tikėdamasis sukurti karinę jėgą, kuri, būdama jam pavaldi, padėtų įtvirtinti vokiečių ir katalikų viešpatavimą Livonijoje. Riteriai iš tiesų padėjo vyskupui įsitvirtinti Livonijoje, bet likti nuolat jam pavaldūs nenorėjo. Taika tarp dviejų valdžių – pasaulietinės ir dvasinės, tarp dviejų institucijų – vyskupijų ir ordino, negalėjo išsilaikyti, ir varžymasis tarp jų greitai virto atviru priešiškumu. Šis priešiškumas ypač išryškėjo magistro Brunono ir arkivyskupo Johanno fon der Fechtės laikais. Ryga rėmė arkivyskupą, bet kadangi miesto ir arkivyskupo karinės pajėgos kovai su riteriais buvo per menkos, šiai kovai buvo pasikviesti lietuviai pagonys. 1297 m. prasidėjo niokojantis karas tarp ordino ir arkivyskupo. Per 18 mėnesių įvyko devyni mūšiai, kuriuose riteriai beveik visada laimėdavo, bet 1298 m. Lietuvos kunigaikštis Vytenis, Gedimino pirmtakas, jei ne tėvas, įsiveržė į Livoniją ir prie Aa upės skaudžiai sumušė riterius: magistras Brunonas, 60 riterių ir daugybė paprastų karių krito šiame mūšyje. Rygiečiai su lietuviais apgulė ordino tvirtovę Noiermiulę, bet čia Livonijos broliams į pagalbą atėjo ordino broliai iš Prūsijos ir sumušė rygiečių ir lietuvių kariuomenę.

Livonijos vyskupai, matydami, kad atvira jėga kovoti su Teutonų ordinu visiškai neįmanoma, nusprendė pabandyti veikti kitu keliu. Tuo metu vyko tamplierių byla, pasibaigusi, kaip žinoma, šio ordino panaikinimu ir jo magistro sudeginimu. Livonijos vyskupai, tikėdamiesi, kad ir Teutonų ordinas gali patirti tamplierių likimą, 1308 m. įteikė popiežiui kaltinamąjį aktą, kuriame kaltino ordiną dėl nesėkmės atverčiant lietuvius, kaltino riterius išnaikinus Žiemgalos gyventojus, kai šie jau buvo krikščionys, pagaliau – ir tai ordinui, regis, buvo labai pavojinga, – skundė, kad kai riteris mūšyje būdavo sužeidžiamas, kiti riteriai sužeistąjį pribaigdavo ir jo lavoną sudegindavo pagal pagonių paprotį. Popiežius Klemensas V sudarė specialią komisiją vyskupų skundui ištirti, bet byla baigėsi niekuo.

Livonijos vyskupai, žinoma, negalėjo pasitenkinti tokiu rezultatu, todėl vos tik prieš ordiną sukilo Gniezno arkivyskupas ir Kujavijos, Plocko bei Poznanės vyskupai ir kai Lenkijos karalius pradėjo ginčą su ordinu dėl Pamario, Rygos arkivyskupas ir rygiečiai nedelsdami prie jų prisidėjo, tvirtindami ne be tam tikro pagrindo, kad lietuviai seniai būtų priėmę katalikybę, jei jiems nebūtų trukdę riteriai. Kilo nauja byla, perduota popiežiui, tais laikais turėjusiam savo rezidenciją Avinjone. Didysis magistras bylą laimėjo: išsiteisino dėl visų kaltinimų ir pateikė popiežiui originalų Rygos arkivyskupo ir rygiečių laišką, kuriame jie prašė Lietuvos kunigaikščio užpulti ordino valdas.

Apsivylę viltimi pakenkti ordinui popiežiaus akyse, rygiečiai užmezgė naujų ryšių su Lietuvos pagonimis prieš riterius. Tada Livonijos magistras nusprendė baigti reikalą ginklu. Jis apgulė Rygą, ištisus metus laikė ją apgultą ir badu privertė rygiečius prašyti taikos. Magistras privertė juos atvykti į riterių stovyklą ir prie magistro kojų sudėti visas savo privilegijas. Rygiečiai buvo priversti užpilti dalį savo tvirtovės griovių, pažeminti pylimus, o magistras pastatė naują pilį, kuri dominavo virš miesto ir tramdė rygiečius.

VII

Narmantas, rusų karalius, Lietuvos karalių – Algardo ir Keinstuto – brolis...

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - 

Narmantas – tai Narimantas-Glebas, Turovo ir Pinsko kunigaikštis; Algardas ir Keinstutas – tai garsieji Lietuvos kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis.

Nuo 1315 m. Gediminas – pirmaujantis Lietuvos kunigaikštis, o savo gyvenimo pabaigoje turėjo tam tikrą teisę tituluotis Lietuvos ir Rusios didžiuoju kunigaikščiu, nes pietvakarių Rusija (pirmiausia ir vadinta Rusia) jau pripažino jo valdžią. Neginčytina, kad Gediminas buvo žymus karys ir valdovas, mokėjęs prisitaikyti prie laiko aplinkybių. Jam pasidavusiose žemėse jis visur paliko senąją tvarką, tik pasodino miestuose savo vietininkus ir įgulas.

Gyvendamas Vilniuje, paties įkurtame mieste, jis stengėsi pritraukti į Lietuvą Hanzos pirklių, į savo miestus – amatininkų ir meistrų, apskritai rūpinosi tvarka savo žemėse, kurias vienaip ar kitaip surinko į vientisą visumą, – padarė Vakarų Rusijoje tą patį, ką Rytų Rusijoje kartu su juo pradėjo Maskvos kunigaikščiai.

Jis mirė 1339 m., palikęs septynis sūnus, būtent: iš pirmosios žmonos – Manvydą, Karačevo ir Slonimo kunigaikštį, netrukus po tėvo mirusį, ir Narimantą-Glebą, Turovo ir Pinsko kunigaikštį, žuvusį mūšyje prie Strėvos upės, kaip rašo Vartbergė; iš antrosios žmonos Olgos, rusų kunigaikštytės, Gediminas paliko Algirdą, kuris, vedęs Vitebsko kunigaikščio dukterį, gavo Vitebską ir Vitebsko kunigaikštystę kaip žmonos kraitį, ir Kęstutį, Trakų kunigaikštį. Iš trečiosios žmonos Evos, taip pat rusų kunigaikštytės, Gediminas paliko Liubartą-Vladimirą, Voluinės kunigaikštį, Karijotą-Michailą, Naugarduko kunigaikštį, ir pagaliau Jaunutį, Vilniaus kunigaikštį.

Iš septynių Gediminaičių gabiausi ir energingiausi buvo Algirdas ir Kęstutis. Visą gyvenimą jie labai draugiškai sugyveno, o rusų metraštininkas (Nikon. III, 174) apie Algirdą pastebi, kad jis buvo labai protingas, kalbėjo įvairiomis kalbomis, nemėgo pramogų ir dieną naktį užsiėmė valdymo reikalais, buvo susilaikantis nuo vyno, alaus, midaus ir negėrė jokio svaigaus gėrimo, ir dėl to įgijo didelį protą ir išmintį, savo klasta daug žemių nukariavo ir padidino savo kunigaikštystę. Algirdas ir Kęstutis, tarpusavyje susitarę, nusprendė išvyti Jaunutį iš Vilniaus. Kęstutis, nesulaukęs Algirdo atvykimo, užėmė Vilnių, paėmė Jaunutį į nelaisvę ir, kai Algirdas atvyko iš Vitebsko, pasakė: „Tau, Algirdai, dera būti didžiuoju kunigaikščiu Vilniuje, tu vyresnysis brolis, o aš su tavimi gyvensiu išvien.“ Ir pasodino Kęstutis Algirdą į didįjį kunigaikštystės sostą Vilniuje, o Jaunučiui davė Izjaslavlį (pagal rusų žinias, Jaunutis iš Vilniaus pabėgo į Pskovą, iš ten į Naugardą, iš Naugardo į Maskvą pas tuometinį kunigaikštį Simeoną Išdidųjį, čia buvo pakrikštytas ir pavadintas Ivanu). Paskui abu kunigaikščiai susitarė, kad visi broliai klausytų Algirdo, ir sutarė: ką laimės – miestą ar valsčių, – viską dalyti pusiau ir iki mirties gyventi meilėje, negalvoti blogo vienas prieš kitą. Algirdas ir Kęstutis tuo prisiekė ir žodį ištesėjo.

Algirdas tapo pavojingiausiu Rytų Rusijos priešininku ir galbūt būtų tapęs tikru abiejų Rusijos pusių (rytinės ir vakarinės) kunigaikščiu, jei Teutonų ordinas iš už Nemuno ir Livonijos ordino šaka iš Kuršo nebūtų jo atitraukę nuo Maskvos ir rusų kunigaikščių. Bet kaip tik čia ir esmė, kad Livonijos riteriai, 1330 m. sutramdę rygiečius, kai atsikratė pavojingo savo varžovo – miestiečių, – tuoj pat pradėjo sustiprintus veiksmus prieš Pskovą ir Lietuvą, o teutonų riteriai, 1283 m. galutinai pajungę Prūsiją, pradėjo puolimą į Lietuvą iš už Nemuno, turėdami jau tiesioginį tikslą pajungti savo valdžiai lietuvius lygiai taip pat, kaip pajungė prūsus. Žinoma, kad ordino užmačios nepavyko: Livonijos broliai nepajungė Pskovo, įsitvirtinti Lietuvoje negalėjo nei jie, nei Prūsijos broliai, bet, kad atsimuštų nuo riterių, Algirdui ir Kęstučiui reikėjo įtempti visas savo jėgas, tekdavo palikti Maskvos kunigaikščius ramybėje pačiomis kritiškiausiomis jiems akimirkomis. Rytinė Rusijos pusė nepateko į iniciatyvaus Algirdo valdžią būtent dėl to, kad teutonų riteriai, siekdami pajungti Lietuvą, atitraukdavo Algirdo jėgas nuo Maskvos ribų prie Nemuno.

VIII

1351 m. buvo labai didelis mirtingumas.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - 

Mirtingumą, žinoma, sukėlė užkrečiama liga, rusų metraščiuose žinoma juodosios mirties vardu. Rašoma, kad ši itin greitai progresuojanti liga, pasireiškianti liaukų uždegimu ir kraujo atkosėjimu, prasidėjo Kinijoje, išnaikino ten iki 13 milijonų žmonių, prasiskverbė į Graikiją ir Egiptą, o apie 1346 m. pasirodė Kaspijos ir Juodosios jūros kraštuose. Iš Egipto juodąją mirtį genujiečių laivai atvežė į Italiją, iš kur ji perėjo į Prancūziją, Angliją ir Vokietiją, visur sukeldama nepaprastą mirtingumą; ištisi miestai tiesiogine prasme ištuštėjo. 1349 m. juodoji mirtis pasirodė Švedijoje, iš čia 1351 m. prasiskverbė į Livoniją, o jau iš Livonijos 1352 m. pavasarį – į Pskovą. 1352 m. rugpjūtį juodoji mirtis pasireiškė Naugarde, o 1353 m. pasirodė Maskvoje. Maskvos metropolitas Teognostas, didysis kunigaikštis Simeonas Išdidusis, du jo sūnūs ir brolis Andrejus tapo užkrato aukomis. Juodoji mirtis išplito ir kituose miestuose: Kijeve, Černigove, Smolenske, Suzdalyje. Gluchove ir Beloozerske neliko nė vieno gyventojo.

IX

Keinstutas paimtas į nelaisvę... pabėgo iš Marienburgo pilies…

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Visą laiką nuo galutinio prūsų pajungimo, nuo 1283 m. iki Algirdo ir Kęstučio, Nemuno krantuose virė įnirtinga, kruvina teutonų riterių kova su lietuviais: riteriai nuolat įsiverždavo į Lietuvos žemes, lietuviai savo ruožtu įsiverždavo į ordino valdas. Šiuos antpuolius lydėjo nepaprastas niokojimas, tačiau ordinui niekaip nepavyko tvirtai įsikurti lietuviškame Nemuno krante: jo žygiai upe buvo nesėkmingi, ypatinga sėkme nepasižymėjo ir sausumos žygiai. Kad būtų galima spręsti, iki kokio įnirtingumo buvo prieita kovoje, pateikiame šį, toli gražu ne vienintelį, atvejį:

1336 m. į Prūsiją su kariuomene atvyko Brandenburgo markgrafas, Hennebergo grafas ir Namiūro grafas padėti ordinui kare su pagonimis. Didysis magistras pasinaudojo proga ir kartu su atvykusiais sąjungininkais įžengė į Lietuvą, kad sugriautų lietuvių pilaitę Pilėnus, kuri buvo prieglobstis lietuviams, grįžtantiems iš antpuolių į Prūsiją. Į pilaitę pasislėpė iki 4 000 lietuvių su žmonomis, vaikais ir visu turtu. Apgultieji beviltiškai gynėsi, bet ir krikščionių kariuomenė pasiryžo bet kokia kaina paimti Pilėnus: daužė sienas taranais, kasė landas po pačia pilaite. Matydami, kad apsiginti neįmanoma, lietuviai, kai pilaitės sienos jau grėsė sugriūti, išžudė žmonas ir vaikus, pilaitės viduryje sukrovė didžiulį laužą, uždegė jį ir paskui ėmė žudyti vieni kitus. Pilaitės vadas Margiris pats nužudė daugybę savo draugų, jam padėjo kažkokia senė, kirviu nužudžiusi šimtą karių ir paskui nusižudžiusi pati. Tuo tarpu vokiečiai įsiveržė į pilaitę. Margiris puolė į juos su dalimi likusių gyvų draugų ir, kai šie buvo išžudyti iki vieno, nubėgo į rūsį, kur buvo paslėpta jo žmona, čia nužudė ją, o paskui ir save. Pilėnai su lietuvių kūnų krūvomis atiteko vokiečiams.

Nuo 1345 m., kai didžiuoju magistru buvo išrinktas Henrikas iš Arfbergo (fon Arfbergas), kova su lietuviais tapo kur kas įnirtingesnė nei anksčiau. Arfbergas prasiskverbė iki Trakų ir, susidūręs su Lietuvos ir Rusios pulkais, 1348 m. skaudžiai juos sumušė prie Strebenės (Strėvos) upelio. Algirdas nedelsdamas atkeršijo, įžengė į Prūsiją, apiplėšė daugybę ordino dvarų, bet grįždamas buvo didžiojo magistro pavytas ir vėl patyrė skaudų pralaimėjimą.

Tuo pačiu metu, kai Nemuno krantuose vyko įnirtinga kova, Livonijos riteriai, susidoroję su rygiečiais, pradėjo puolimą prieš Pskovą: 1341 m., be jokio karo paskelbimo, vokiečiai išžudė Pskovo pasiuntinius; pskoviečiai už tai nuniokojo kelis Livonijos kaimus. Prasidėjo smulkus karas: vokiečių būriai degino ir plėšė Pskovo žemes, o pskoviečiai – vokiečių. Livonijos riteriai pagaliau ėmė rengtis rimtam žygiui; tada pskoviečiai kreipėsi pagalbos į Vitebską, pas Algirdą. Vokiečiai tuo tarpu apgulė Izborską. Algirdas ir Kęstutis bei jų vyrai „lietuviai“ atėjo į pagalbą, tačiau rimtos pagalbos nesuteikė: vokiečiai patys atsitraukė nuo Izborsko.

1343 m. gegužę pskoviečiai su izborskiečiais išjojo kariauti į vokiečių žemę. Penkias paras jie kariavo kaimus aplink Odenpę (Lokio Galvą) ir su prisiplėštu grobiu ir paimtais belaisviais jojo į Pskovą. Vokiečiai juos pavijo netoli Novyj Gorodoko (Neuhauzeno), prie Malyj Boroko. Buvo didelės kirtynės, – sako Pskovo metraštininkas, – ir Dievas padėjo pskoviečiams: jie sumušė vokiečius ir stojo ant kaulų. Nuo to laiko šešeri metai praėjo be abipusių antpuolių, bet 1348 m., kai Pskovo kariuomenė kartu su naugardiečiais kovojo prieš švedus, livoniečiai ėmė deginti Pskovo kaimus, o 1349 m. pavasarį netikėtai apsistojo prie Izborsko ir paskui pastatė naują tvirtovę prie Narvos upės. Pskoviečiai sukėlė visą savo sritį, apsupo ir sudegino šią naują tvirtovę, o jos įgula iš dalies sudegė, iš dalies buvo pskoviečių išžudyta. Tačiau svarbių padarinių šie antpuoliai nesukėlė, kaip nieko ypatingo nedavė ir švedų 1348 m. surengtas žygis į Naugardo žemes (švedai vis dėlto užvaldė Orešeką).

Dvidešimt metų praėjo nuolatiniuose karuose Pskovo žemių pasieniuose ir prie Nemuno; Algirdas tuo metu ne kartą žygiavo į Rytų Rusiją, bet nuolat ir visada turėdavo skubėti atgal prie Nemuno, kur riteriai nedavė lietuviams nė minutės ramybės. 1360 m. kovo 13 d. Algirdas, Kęstutis ir jo sūnus Patrikas susidūrė su ordino kariuomene Lietuvos pasienyje; kovėsi visą dieną, ir riteriai laimėjo. Veltui Kęstutis stengėsi sustabdyti bėgančiuosius, jį numušė nuo žirgo ir nutempė į nelaisvę. Patrikas puolė gelbėti tėvo, bet nieko negalėjo padaryti: jis buvo numestas nuo žirgo ir pats vos nepateko į nelaisvę. Riteriai nuvedė Kęstutį į savo sostinę Marienburgą ir uždarė į kalėjimą. Dieną naktį prie durų stovėjo sargyba, ir pas belaisvį nieko neįleisdavo, išskyrus tarną, atnešantį maistą. Bet šis tarnas, artimas magistrui, buvo kilęs iš lietuvių, jaunystėje paimtas į nelaisvę ir pakrikštytas. Kasdieniai pokalbiai su Kęstučiu gimtąja kalba, piktas lietuvių kunigaikščio likimas ir jo žygdarbiai pažadino šiame tarne seniai užmigusią meilę tėvynei: jis padėjo Kęstučiui pabėgti iš kalėjimo pas savo žentą, Mazovijos kunigaikštį. Tačiau Kęstutis nenorėjo grįžti namo neatkeršijęs riteriams. Jis paėmė dvi jų pilis ir jas apiplėšė, grįždamas buvo užkluptas ordino būrio, antrą kartą pateko į nelaisvę, antrą kartą pabėgo iš nelaisvės ir vėl ėmė rengtis kovai su riteriais, nes 1362 m. šie užvaldė Kauną.

Šįkart Kęstučiui neteko asmeniškai susiremti su savo priešais. Algirdas Gediminaitis, – sako metraštininkas, – turėjo tokį paprotį, kad niekas, nei savi, nei svetimi, nežinojo, kur jis ketina žygiuoti, kam renka didelę kariuomenę; šia gudrybe jis ir užėmė miestus bei žemes ir pavergė daugybę šalių, kariavo ne tiek jėga, kiek išmintimi. Su Kęstučiu, padėdamas Tverės kunigaikščiui, jis 1363 m. puolė Maskvą, lapkritį tris dienas stovėjo prie Kremliaus, baisiai nusiaubė visas apylinkes ir išsivarė nesuskaičiuojamą daugybę žmonių ir gyvulių. Broliai pasitraukė nuo Maskvos, kad atsimuštų nuo ordino, kuris, kaip matyti iš Vartbergės liudijimų, veikė vis atkakliau ir atkakliau.

X

Vartbergė savo kroniką atvedė iki 1378 m., kai Teutonų ordinas ir Prūsijoje, ir Livonijoje buvo pasiekęs didelę jėgą ir galybę. Kiek ilgai po to gyveno Vartbergė, nežinoma, bet tikriausiai labai neilgai, nes neabejotinai būtų pažymėjęs, kad, mirus Algirdui, kilo nesantaika tarp senyvo Kęstučio ir jo sūnėno Jogailos (stačiatikybėje Jokūbo); ordinas įsikišo į šią nesantaiką, ir Kęstutis 1379 m. buvo išdavystės būdu suimtas ir pasmaugtas kalėjime.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Mirus Kęstučiui, nesutaikomiausiam ir baisiausiam priešui, ordinui sušmėžavo viltis užvaldyti visą Lietuvą. Ordinas jau buvo įsikišęs į nesantaiką, kilusią tarp Jogailos Algirdaičio ir Vytauto Kęstutaičio, jau 1384 m. Nemunas pasidengė gausybe ordino laivų su visokiausiomis statybinėmis medžiagomis senajam Kaunui (rakto į Lietuvą, ne kartą perėjusio iš rankų į rankas) atstatyti, jau ordinas buvo išvedęs naujojo Kauno, gavusio Ritersverderio vardą, sienas, bet besivaržantys kunigaikščiai laiku pamatė, kad Lietuvai rengiamas Prūsijos likimas. Jie tarpusavyje susitaikė, Vytautas, gavęs nemažų valsčių, atsisakė sąjungos su ordinu, ir abu kunigaikščiai, sujungę Lietuvos ir Rusios pulkus, apgulė Ritersverderį. Apgultis truko tris savaites; kasdien vyko įnirtingi susirėmimai, ir pagaliau naujoji tvirtovė krito. Raktas į Lietuvą vėl atsidūrė lietuvių rankose, o ordinas patyrė didžiulių nuostolių: 150 brolių ir kilmingų riterių krito mūšiuose, 55 ordino broliai ir 250 pasaulietinių riterių pateko į nelaisvę. Be nepakeičiamo Ritersverderio, ordinas neteko dar trijų savo tvirtų pilių ir daugiau kaip 100 kvadratinių mylių naujai įgytos žemės. Viltys užkariauti Lietuvą gerokai susilpnėjo, ypač nuo tada, kai prabilta apie Lenkijos ir Lietuvos sujungimą, kuris ir įvyko 1385 m., kai Jogaila priėmė katalikybę, pažadėdamas ją skleisti Lietuvoje ir Rusioje, ir susituokė su Lenkijos sosto paveldėtoja Jadvyga. Jogaila, karūnuotas Lenkijos karaliumi, pasirodė esąs uolus katalikas. Popiežiaus legatai matė, kaip Jogaila rūpinosi katalikybės sklaida savo žemėse, matė, kad pagonybė visur išnyko ir kad tik viena Žemaitija atkakliai priešinosi katalikybei. Ordinui teko nutraukti savo veiklą, kuri kaip tik ir buvo kova su pagonimis. Veltui ordinas skleidė gandus, kad Lietuva pavers pagonybėn visą Lenkiją, kad naujasis karalius apgaudinėja ir popiežių, ir krikščionybę: tokiems gandams jau niekas netikėjo. Imperatorius sudarė sąjungą su Jogaila, ir ordinui kasmet vis sunkiau ir sunkiau sekėsi surinkti savanorių kovai su lietuviais. Vakarų Europa paliko ordiną jo paties jėgoms, kurių toli gražu nepakako kovai su Lietuvos, Rusios ir Lenkijos jėgomis.

Beje, kurį laiką ordinas galėjo tikėtis savo triumfo, kai 1394 m. kilo smarki nesantaika tarp tikrų brolių Jogailos ir Švitrigailos Algirdaičių dėl Vitebsko. Nors ordinas įsikišo į nesantaiką, nieko nepasiekė; priešingai, 1398 m. buvo priverstas sudaryti amžiną taiką su Vytautu, kad tik netrukdomas pasitrauktų iš Lietuvos.

Žemaitija, kaip katalikybės priešininkė, buvo išskirta iš sutarties. Ši Žemaitija ir tapo nesantaikos obuoliu tarp ordino ir Vytauto. Nesantaika su tam tikromis pertraukomis truko iki 1410 m., kai pagaliau Vytautas, susijungęs su Jogaila, susikovė su ordinu prie Žalgirio (Tanenbergo). Riteriai patyrė baisų pralaimėjimą: neteko didžiojo magistro Jungingeno, 40 000 užmuštų ir 15 000 paimtų į nelaisvę. Karinės brolijos drąsa ir meistriškumas pasirodė bejėgiai prieš sujungtas trijų Rytų tautų pajėgas. Šiuo mūšiu Vytautas padarė galą kėsinimuisi užkariauti Lietuvą ir taip pakirto ordino jėgas, kad jo tolesnis gyvavimas, beje, trukęs dar daugiau kaip šimtmetį, iki 1525 m., buvo ne kas kita kaip ilga agonija. Prarastų ordino jėgų jau nebepapildydavo riteriai iš Vakarų Europos, nes jis jau nebekariavo su netikėliais, ir pats jo gyvavimas tapo betikslis ir nereikalingas.

Teutonų ordino Livonijos šaka, taip pat turėjusi tikslą kovoti su netikėliais, gyvavo iki 1561 m., bet ir ji žlugo dėl jau kitų priežasčių ir kitų įvykių, kurių aprašymą skaitytojas ras Russovo kronikoje.

Šis tekstas visas ar iš dalies taip pat prieinamas čia:

http://lib.ru/INOOLD/BALTIA/livonia.txt

http://livonia.narod.ru/list.htm

Pastabos

1. Hermano iš Vartbergės pasakojime apie vokiečių santykių su Livonija pradžią, kurių istorijai autoritetu laikoma Henriko Latvio kronika, gausu didelių netikslumų. Pagrindinė klaida ta, kad, norint suderinti eiliuotoje kronikoje klaidingai nurodytus 1143 m. su vyskupo Alberto atvykimo metais po antrojo vyskupo Bertoldo mirties, kuri Vartbergės nurodyta 1178 m., o iš tikrųjų įvyko 1198 m., įterptas niekada nebuvęs vyskupas Albertas I. Dėl to atsirado ir kitų klaidų, tiesa, daugiausia ištaisytų paraštėse. Iš tikrųjų ir vyskupų veikla Livonijoje tuo metu užėmė kur kas svarbesnę vietą, nei leidžia manyti Vartbergė. Ikeskula – tai Ikškilė, į pietryčius nuo Rygos, netoli dešiniojo Dauguvos kranto.

2. Smėlio kalnas buvo prie Rygos.

3. „Ir jis (Judas Makabėjas) kovos tautos kovą.“ Žr. 1 Makabiejų 2, 66. Tokiais tikėjimo kovotojais labai daugelyje tiek jų pačių, tiek užsienio dokumentų dažnai vadinti Teutonų ordino riteriai.

4. Isborkas – tai Izborskas, Pleskovas – Pskovas; Nogardas – Naugardas; Kaporjė – Koporjė tarp Narvos ir Oranienbaumo.

5. Kathedraticum – tai kasmetinė duoklė vietos vyskupui, pripažįstant jo dvasinę valdžią.

6. Vilhelmas, buvęs Modenos vyskupas, buvo ne Romos šv. Sabinos titulinės bažnyčios kardinolas kunigas, o veikiau Sabinos – vienos iš septynių netoli Romos esančių vyskupijų, valdytų kardinolų, – kardinolas vyskupas.

7. Imern, anksčiau Ižora, Emern, tikriausiai dabartinė Sedde, iš rytų įtekanti į Burtniekų ežerą.

8. Saulės žemė. Radeno vietovė prie Bauskės latviškai vadinama Saule.

9. Marsows – dabar Jurbarkas prie Nemuno. Memelburgas – dabartinė Klaipėda. Rankraštyje vietoj 150 nurodyta 200, bet tai klaida.

10. Wartaien – dabartinis Wartaev Durbės parapijoje.

11. Kertenen ir Ampilten – dabartiniai Krottingen, Kretingen Vilniaus gubernijoje ir tikriausiai Impelt prie Kuršo sienos su Lietuva.

12. Witensteen, dabar aukštaičių vokiečių tarme Weissenstein.

13. Grese – dabartinis Gresen dešiniajame Ventos krante, ten, kur ši upė įteka į Kuršą.

14. Kernowe – dabar Kernavė, Lietuvos kunigaikščių rezidencija prie Neries.

15. Terweteno ir Heiligenburgo pilys stovėjo prie dabartinio Kalno dvaro Žiemgaloje, prie Tervetės, Sventės arba Švedtės upės intako.

16. Trikaten – už dviejų mylių į rytus nuo Valmieros. Sidegunde – tai dabartinė Siggunde į pietus nuo Siguldos.

17. Grose. Grosen miestelis yra Kurše šalia Weesaten dvaro.

18. Minėtos keturios žiemgalių pilys, regis, buvo: Raketen, dar Raken, galbūt dabartinis Raggenhof; arba Ratten, dabartinis Raden prie Bauskės; Doblen – į vakarus nuo Jelgavos; pasak Kallmeyerio, prie Sudrabbe dvaro (sodybos) arba prie Sudrabbe, Platonės, ištekančios Lietuvoje, intako. Apie Terweteną žr. 15 pastabą.

19. Normes, pasak Kallmeyerio, buvo prie Šlekės, į pietryčius nuo Pelteno.

20. Septynios Kilegundos – tai vadinamasis Strandwiekas.

21. Karks – dabar Karkus, į vakarus nuo pietinio Virtsjervo ežero galo.

22. Treidera – dabartinė Aa.

23. Vardo Johannas rankraštyje nėra; vardas Bartoldas – arba paties metraštininko, arba perrašinėtojo klaida – turi būti Konradas.

24. Aleto vyskupas Baltramiejus iš Narbonos arkivyskupijos ir abatas Bernardas iš Sen Teofrido, iš Pui vyskupijos pietų Prancūzijoje.

25. Helmede – kiek į vakarus nuo pietinio Virtsjervo ežero galo; Neuetel – kiek į pietus nuo Felino. Sakelne vietovėje yra Felinas. Tarwest – prie vakarinio minėto ežero kranto.

26. Popiežius Jonas XXII.

27. Maseike galbūt yra Mozeikiškės prie Šventosios (Neries intako), už dar dviejų mylių nuo Windeiken, dabar Vindeikių, prie Širvintos, kuri taip pat įteka į Nerį.

28. Wilkenberge – tai Ukmergė prie Šventosios, Plozke – Polockas prie Dauguvos; Dubingen – Dubingiai, už šešių mylių į šiaurės rytus nuo Kernavės; Sikkulen galbūt Šešuoliai tarp Ukmergės ir Dubingių; Welnen – Vilnius.

29. Arensbergo grafas vadinosi Vilhelmas.

30. Dobbelen – dabartinė Dobelė Žiemgaloje.

31. Kirimpės pilis prie Vo upės, įtekančios į Peipaus ežerą, priklausė Dorpato vyskupui. Sakinio pabaigoje rankraštyje akivaizdi klaida, būtent pasakyta: tada dorpatiečiai pasiuntė į pagalbą visą savo kariuomenę.

32. Loeno arba Loono grafystė buvo Limburge.

33. Frauenburgas arba Neuhauzenas, į pietryčius nuo Pskovo ežero.

34. ...be tolesnės materialios bausmės, t. y. tikriausiai be kūno bausmės arba gyvybės, turto netekimo, nes bažnytinė atgaila, kad ir kokia menka, visada buvo laikoma neišvengiama.

35. Naujai pastatyta pilis Ezelyje, remiantis vėlesnėmis žiniomis, tikriausiai buvo Zonenburgas.

36. Popiežiaus Klemenso VI patvirtinimas buvo gautas tik 1348 m. vasario 8 d., todėl metraštininkas klaidingai sutapatino patvirtinimą su 1346 m. rugpjūčio 29 d. karaliaus raštu.

37. Bussike galbūt dabartinė Kuršo Bauskė.

38. Strebene, vokiškai paprastai Strebe, lietuviškai Strėva, Nemuno intakas.

39. Lantmar – tai Vladimiras, Breisike – Brestas.

40. Buvo užrašyta – tikriausiai imant muitus.

41. Vesteroso vyskupas tuo metu buvo Magnusas.

42. Strineike – dabartiniai Stripeikiai Žemaitijoje, už aštuonių mylių į pietvakarius nuo Daugpilio; Opiten – dabar Upytė netoli kairiojo Nevėžio (vokiškai Nawese) kranto; Mesewilte – tikriausiai Veišvilčiai, visai netoli į rytus nuo Upytės. Ansstreiten, priešingai nei Lietuvos žemoji žemė, arba Žemaitija, yra Lietuvos aukštoji žemė nuo Vilonos iki Nemuno.

43. Dobizen – tikriausiai dabartinis Padubysys prie Dubysos upės, vokiškai Dobese. Saulin – vietovė, gavusi pavadinimą nuo Šiaulių, miestelio į šiaurę nuo Padubysio.

44. Plane – tikriausiai vienas iš Reussų giminės, iš Plaueno. Prahos arkivyskupas vadinosi Arnoštas iš Pardubicų, Opavos kunigaikštis – Johanas; vokiečių magistras buvo Volframas iš Nelenburgo.

45. Popillen arba Popeliai, už vienos mylios nuo Žiemgalos sienos į pietus nuo Radviliškio, arba Papilė prie Ventos Žemaitijoje.

46. ...pavadinimų rankraštyje nėra.

47. Seten – tikriausiai Šatai prie Neries; Kauwe, vokiškai Kauen, dabar Kaunas.

48. Nogata arba nagata. Jau Henrikas Latvis mini nogatas kaip apyvartinę monetą.

49. Ši eilutė yra Dionisijaus Katono moraliniuose dvieiliuose, II, 15. Visas dvieilis toks:

Pamiršk piktus praėjusio ginčo žodžius!

Tik piktas su nemalone mena padarytą nuodėmę!

50. Wilkenbete – tikriausiai dabartinė Ukmergė.

51. Brolis Hermanas – tai pats metraštininkas.

52. Originale reikėtų skaityti: «cum sigillo suo et capituli Rigensis».

53. Išvardytos vietovės dabar vadinasi: Šatyliai netoli Neries, Vorlovas, Svilonys prie Neries (Kaleinen nebeegzistuoja), Salwissowe turėjo būti netoli Kauno, tarp Eigulių prie Neries ir Rumšiškių prie Nemuno; Kalewiten tikriausiai buvo tarp Senojo ir Naujojo Kauno (Wirgallen saloje).

54. Welun – dabar Veliuona prie Nemuno, Ariogala prie Dubysos, Pernarava, Gilacyna (Sobnovas nebeegzistuoja), Trokiniai, Buda Gaičevska, arba Goicevas, Počtovas.

55. Sare – tikriausiai Šoranai į šiaurės vakarus nuo dabartinių Šiaulių.

56. Rositten, arba Režica, Lenkijos Livonijoje.

57. Mode – dabar Velikaja.

58. „Jų šalis“ pasakyta taip, tarsi prieš tai jau būtų minėti „Vatlando rusai“. Vatlandas – tai Votų penktinė.

59. Warnaz ir Welin – dabar Voronecas ir į pietvakarius nuo jo Velija. Žodis eretikai (Irrglaubigen) visur reiškia rusus.

60. Iewi – dabar Jewe Estijoje, Virumos apygardoje.

61. Malowe galbūt Malaičiai prie Panevėžio; Wisewilte – dabar Veišvilčiai; Swainiken – dabartiniai Zvoinikai; Preiwkisiken – dabartiniai Prevočkai prie Naujamiesčio; Newesseniken – dabar Aukštutinis Panevėžys.

62. Astrowe – dabar Ostrovas prie Velikajos. Nawese – dabar Nevėžis; Romagin – tikriausiai Romanai į šiaurę nuo Vilkijos.

63. Sakke, kitaip Sakala, – vietovė, kurioje yra Felinas.

64. Zisegale – dabar Sisegalis; Pefolt – tikriausiai Piebalga. Vienuolės buvo iš Rygos šv. Marijos cistersių moterų vienuolyno.

65. Bensen galbūt Vaivazai į šiaurės rytus nuo Aukštutinio Panevėžio, tarp Nesviažos ir Lavenos, Raden – tikriausiai Rudai, Egintene galbūt Jagintovicai priešais Žemutinį Panevėžį arba Ogancai į vakarus nuo Naujamiesčio.

66. Toreiden ir Kremun – Turaida ir Krimulda, dvi Rygos arkivyskupo pilys.

67. Warnen – dabar Vornai į rytus nuo Klaipėdos miesto, šalia jų Medemiken – dabar Midinganai. Kitų vietų reikia ieškoti apylinkėse.

68. Widukelen – dabar Viduklė, už dviejų mylių į vakarus nuo Raseinių.

69. Velcai – netoli į pietus nuo Aukštutinio Panevėžio. Vienas Linkovenas yra prie Nevėžio. Onitolokichai – prie to paties upelio kiek aukščiau Kėdainių. Šlapaberžė ir Kalnaberžė – į vakarus nuo upės. Arwisten – dabar Orvistovas, už trijų ketvirčių mylios nuo Kėdainių.

70. Namai sergantiems broliams ordino pilyse, kitaip vadinamieji Infirmaria, ligoninės.

71. Lankeniken galbūt dabartiniai Luknikai, netoli Vornų.

72. Leuchtenbergo landgrafystė buvo Aukštutiniame Pfalce prie Raabo upės, Halso grafystė – Žemutinėje Bavarijoje prie Ilco.

73. Nerge – kitas Neries pavadinimas; Nause, Nawese – tai Nevėžis. Perstewise – tikriausiai Berštai, už ¾ mylios į šiaurės rytus nuo Mednikų, esančių prie Raseinių.

74. Dabar jau neįmanoma nurodyti, kur buvo visos šios vietovės. Kai kurios iš jų jau buvo nurodytos aukščiau; kai kurie pavadinimai rankraštyje tikriausiai iškraipyti. Šiaip ar taip, šios vietovės daugiausia buvo prie Nevėžio aukštupio ir žemupio, kaip antai Borkloiniai ir Barkloinija, Upytė, Vaškai, Veišvilčiai, Linkuva, Dotnuva, Berčiai, Šlapaberžė, Megianai, Rominija, Babianai, Kėdainiai, Kornovas, Labūnava, Narmoinė, Karolinavas prie Vencegolos (?), Opitblokiai, Radai, Zvoinikai, Prevečkai, Panevėžys, Vadaktai netoli Upytės, tačiau į vakarus nuo Nesviažos.

75. Rositten Kuršo žemumoje.

76. Minėtose vietovėse, kurios visos yra tarp Šventosios ir Neries aukštupio, atpažįstame dabartinius: Tanroginus, Lebonarus, Lingmenis, Vidzeniškius, Lumianus, Gedraičius, Dubingius, Padubingius.

77. Wegelagerer – tykotojas. Senas, dabar nebevartojamas tokių tykotojų pavadinimas buvo struteris (Struter), nuo žodžio Strut – krūmas; taigi struteris reiškia po krūmus landantį; struten reiškia rauti su šaknimis.

78. Wolkenberge galbūt dabar Valinogrodekas prie Neries, o gal tai rašymo klaida vietoj Vilkenbergo, t. y. Ukmergės? Seimen – dabar Seimai.

79. Zelando pilis – tai Sėlpilis prie Dauguvos.

80. Odriske – tikriausiai dabartinė Drysa, ten, kur Drysa įteka į Dauguvą, žemiau Polocko.

81. Čia minėtos Lietuvos vietovės Šventosios ir Neries upių srityje iš dalies jau minėtos aukščiau. Teutonų ordinas puldinėjo iš Livonijos, o Prūsijos riteriai su kariuomene dažnai niokojo Lietuvos žemes į rytus ir vakarus nuo šių žemių. Balnike – tai Balninkai į rytus nuo Ukmergės; Sessolen – Šešuoliai į pietryčius nuo Ukmergės, Swente Azore reiškia Šventasis ežeras, Stageliskene – tai Stolkliškės į vakarus nuo Vilniaus; Saniliskin dabar Sumiliškės, Traken – Trakai; Strebe dabar Strėva.

82. su Smolensko kunigaikščio Sviatoslavo Joanovičiaus I sūnumi, 1386 m. Išvardytos vietovės yra Krustpilis, Lazdona, Berzona, Erlma prie Ogrės, Piebalga, Zelcau (arba Zesvegen?), Biltop prie Ogrės. Gerzike buvo priešais Sėlpilį. Witenbeke – tai Vitebskas.

83. Likstene – tikriausiai dabartinė Lyksna žemiau Daugpilio, dešiniajame Dauguvos krante.

84. Struteriais viduramžių Prūsijos šaltiniuose vadinti lengvai ginkluoti vyrai, kurie visada nedideliu skaičiumi eidavo kariuomenės priekyje karinei žvalgybai.

85. Kuris nors iš šių skaičių, 10 000 ar 5 000, neteisingas.

86. Rankraštyje nepasakyta „savo žmonių“.

87. Velovas – dabar Vėluva; Nerwekete – dabar Norkitten.

88. Belze – dabar Belzas Galicijoje; Lucikas – dabar Luckas Voluinėje.

89. Maien – estiškas žodis, reiškiantis trobelę.

90. Widukelen ir Krasien – dabar Viduklė ir Kražiai; Lademar – tikriausiai Lodomerija, Vladimiras.

91. Narmantė, žuvęs mūšyje prie Strebės 1348 m., buvo Algirdo ir Kęstučio brolis.

92. Vertime čia, kur rankraštyje yra „brolis“, parašyta „sūnus“, ir atvirkščiai. Reikia manyti, kad perrašinėtojas sukeitė žodžius filius ir frater. Karijotas-Michailas – tas pats, kas Koddere; Torunės kronikoje ties 1382 m. jis minimas Kodaro vardu – buvo Algirdo brolis, o Liubertas Luckietis – pastarojo sūnus. Savaime suprantama, labiau tikėtina, kad metraštininkas pirma paminėjo dėdę, o paskui sūnėną.

93. Balgos komtūras vadinosi Dietrichas iš Elnero. Belicas – dabartinė Belica.

94. Tiltai tikriausiai buvo virš vandens palei krantus iki tvirto ledo upės viduryje.

95. Minėtose vietovėse atpažįstame: Upytę Nesviažos aukštupyje, Rudus, Lokianus, Ukmergę, Bolelius į šiaurę nuo jos, Mokiūnus (?).

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.