Paprastai persikėlėliai rašo apie Kaliningradą su susižavėjimu. Kartais net atrodo – su pernelyg dideliu susižavėjimu. Nežinau, kaip kiti kaliningradiečiai, bet aš, skaitydamas tokius straipsnius, jaučiu prieštaringus jausmus.
Iš vienos pusės, žinoma, malonu, kad tavo miestas taip aukštai vertinamas. Tačiau neapleidžia mintis, kad tokie vertinimai duodami tiesiog iš mandagumo. Juk visai nebūtina gyventi čia ilgus metus, kad pamatytum, jog šis miestas, švelniai tariant, toli gražu ne tobulas. Ypač aiškiai tai supranti, kai žiūri į jį iš viršutinio kurio nors aukštuminio pastato aukšto – Tarybų namų, „Plazos“ ar, pavyzdžiui, Baltijos verslo centro.
Skurdžios chruščiovkės, nerangios brežnevkės, beskoniai prekybos centrai tarnauja kaip kažkokių visiškai neapetitiškų salotų ingredientai, kurios, tarsi majonezu, tirštai pagardintos kreivais kioskais, nevaliai turgeliais ir aptriušusiomis viešojo transporto stotelėmis.
Pirmoji mintis, kuri šauna į galvą žvelgiant į Kaliningradą iš paukščio skrydžio: kam šiam miestui reikalingas vyriausiasis architektas, jei jis vis tiek užstatomas chaotiškai, jei visi pastatai skirtingi, jei nėra net užuominos į stilistinę vienovę? Ar ne protingiau būtų panaikinti šias pareigas? Bent kokia biudžeto ekonomija…
Tiesa, vaizdas į miestą nuo Tarybų namų vis dėlto malonesnis akiai nei vaizdas nuo kitų vietinių aukštuminių pastatų – kad ir todėl, kad nuo Tarybų namų nesimato pačių Tarybų namų, kurių kaip baisenybės bloga šlovė seniai pasklido po pasaulį.
…Kodėl gi tada žmonės giria Kaliningradą? Kodėl taip džiaugiasi, kad Dievas juos paskatino čia persikelti? Gal todėl, kad miestai, iš kurių jie kilę, dar blogesni? Mano kelionių į „didžiąją Rusiją“ patirtis labai kukli. Bet to, ką pamačiau, pakako, kad atsikratyčiau daugelio iliuzijų.
Lyginti Kaliningradą su Maskva ir Sankt Peterburgu juokinga. O štai, pavyzdžiui, su Tula ar Pskovu – galima. Ir visai nefaktas, kad Kaliningradas jų fone atrodo geriau. Taip, čia yra tam tikras europietiškas atspalvis, bet jis vos juntamas, beveik nepastebimas. Apskritai gi mūsų, kaip mano vietiniai snobai, pažangus miestas mažai kuo skiriasi nuo bet kurio kito Rusijos miesto. Tas pats purvas gatvėse, tie patys nesišypsantys veidai aplink, tie patys sudaužyti autobusai, tas pats chaotiškas užstatymas, tas pats nusispjovimas į istorinį paveldą. Skirtumas tik tas, kad pas mus kaktuoti analitikai kuria daugiaaukštes teorijas apie tai, kodėl viena ar kita bažnyčia (dvaras, tvirtovė) ne atstatoma, o vietinių gyventojų išardoma plytoms – esą liaudis viso to nelaiko savu, nejaučia ryšio su vokiška šios žemės praeitimi. O „didžiojoje Rusijoje“ dažnai apsieinama be tokio pobūdžio išmintavimų. Tiesiog suvokia griuvėsius kaip duotybę.
…Tai kas gi vis dėlto traukia čia žmones? Gal jūra? Iš dalies – taip. Tačiau klimatas pas mus kaprizingas, ne kiekvieną vasarą pasitaiko penkios šiltos dienos iš eilės, todėl paplūdimyje iki soties pagulėti pavyksta retai.
Ir aptarnavimas vietiniuose kurortuose nėra jau toks įkyrus. Kas gi tada lieka? Panašu, kad tik artumas Europos Sąjungai. Tiesą sakant, toli gražu ne visi iš tų, kurie nusprendė iškeisti savo miestą į mūsiškį, neigia, kad tai buvo viena pagrindinių persikraustymo priežasčių.
Mes, kaliningradiečiai, įpratę savo miesto geografinę padėtį laikyti dideliu jo pranašumu. Ir tai iš tiesų pranašumas. Tačiau, jei gerai pagalvotum, tame, kad žmonės persikelia pas mus tik todėl, kad mums užsienis po šonu, yra kažkas labai įžeidaus. Na, tarsi moteris pagrįstų savo sutikimą tekėti už Petios tuo, kad Petia gyvena šalia nuostabaus žmogaus Vasios, pas kurį galima dažnai, kad ir kasdien, eiti į svečius.
Žmonėms patinka, kad galima tiesiog sėsti į automobilį ir per kelias valandas nuvažiuoti iki Varšuvos ar Berlyno. Išeina, kad šie miestai tarsi dalijasi su mūsiškiu dalele savo žavesio. Kaliningradas šioje koordinačių sistemoje – kažkas panašaus į kuklų prieškambarį prabangiame daugiakambariame bute. O jei taip, tai kam kreipti dėmesį į prieškambario trūkumus, kam apskritai jį apžiūrinėti, kai atviros durys į spindinčią svetainę?
Bet ar Kaliningradas gali būti įdomus pats savaime? Be Europos? Daugumai iš tų, kurie čia gimė, toks klausimas net nekyla.
Manau, daugelis iš mūsų puikiai suvokia, kad šis miestas subjaurotas, sužalotas fiziškai ir morališkai. Tačiau mes jį mylime taip, kaip turbūt myli sergančius vaikus.
Tai yra, mes matome, kokia milžiniška praraja skiria Kaliningradą nuo kaimyninių Europos miestų, aiškiai suprantame, kad jos įveikti niekada nepavyks. Tačiau ši liūdna aplinkybė tik paaštrina šiltus jausmus mažajai tėvynei, padaro ryšį su ja dar artimesnį.
Kalbant apie atvykėlius – jie skirtingi. Kai kam pavyksta pajusti Kaliningradą su jo amžino nuosmukio estetika ir neišsenkančiu ilgesiu, pamatyti už neišvaizdaus fasado didingą praeitį, įžvelgti detales, darančias mūsų miestą tikrai gražų. Na, o kažkam jis visam laikui liks tik europinio „rojaus“ prieangiu.
Kad ir kaip būtų, būti kaliningradiečiu (gimusiu čia ar „privažiavusiu“) – vis dėlto laimė. Tiesa, kartais gana sunki…
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
