Šveicarų reportaže, kaip ir vokiečių „Die Zeit Geschichte“, kalbama apie istoriją ir požiūrį į ją, tačiau daugiau dėmesio skiriama dabarties problemoms. Reportažas pavadinimu „Miestas gintare“ turi daugiaprasmiškesnę paantraštę: „Daug planų, maža pažangos Kaliningrade“. O antraštėje minimas gintaras straipsnyje net neužsimenamas.
Reportažo autorė Judith Leister „diagnozę“ nustato pirmosiose eilutėse:
„Kartais atrodo, kad praėjus septyniasdešimčiai metų po karo pabaigos prie Priegliaus egzistuoja du miestai: Karaliaučius ir Kaliningradas. Tai, kad abi įsivaizduojamos erdvės egzistuoja viena šalia kitos ir be jokio ryšio, labiausiai pastebima miesto centre.“
Iš tokios įžangos galima numanyti, kad reportaže bus kalbama apie šiuolaikinio Kaliningrado išorinį vaizdą (ši tema jaudina ir daugelį kaliningradiečių) ir apie tai, koks vaizdas susidaro miesto svečiams iš regimųjų įspūdžių. Miesto centre Judith Leister pamatė „Sovietų Sąjungos aukso amžių“ primenančius Sovietų namus. Tačiau pastatas, kadaise sumanytas kaip naujasis miesto simbolis, dabar baisios būklės: pirmasis aukštas užmūrytas, o stiklai išdaužyti. Kaip priežastis šveicarų žurnalistė nurodo pelkėtą gruntą, dėl kurio Sovietų namai neturi statikos, pinigų ir investuotojų stygių. Šalia Sovietų namų – vieta, kur ilgus metus stūksojo per karą sugriauta Karaliaučiaus pilis, o iš dalies išlikusios jos sienos buvo susprogdintos 1968 m. „Dabar šioje teritorijoje niekas nevyksta“, – užbaigia savo apmąstymus apie Kaliningrado centrą Leister.
Kaliningrado/Karaliaučiaus dvilypumą „Neue Zürcher Zeitung“ žurnalistė pastebi ir tame, kaip švenčiami miesto, tiksliau – miestų, jubiliejai. 2005 m. Kaliningrade atšventė Karaliaučiaus 750-metį ir Kaliningrado 60-metį, tarsi nebūtų buvę įmanoma apsispręsti dėl vienos šventės. Karaliaučiaus jubiliejus, kaip pažymi Judith Leister, ne be vokiečių indėlio tapo gera proga sutvarkyti istorines miesto dalis. Buvo suremontuoti Karaliaus vartai, Pietinės stoties pastatas, sutvarkyta teritorija aplink Žemutinį tvenkinį. Kaliningrado universitetui tada suteiktas Immanuelio Kanto vardas, atsirado Žvejų kaimelio projektas ir prasidėjo Karaliaučiaus pilies kasinėjimai. Šveicarų dienraštis primena ir tai, ką Kaliningrade daugelis turbūt jau pamiršo: kad Vladimiras Putinas tada pažadėjo pilies atkūrimui Kaliningrade skirti 1,5 milijardo rublių.
Tačiau nuo 2006 metų, straipsnio autorės nuomone, viskas pasuko priešinga kryptimi – prasidėjo simbolinė miesto rusifikacija.
Tai liudija pasikeitęs Pergalės aikštės veidas – jos centre iškilo kolona Didžiojo Tėvynės karo pergalei atminti. Aikštėje, tapusioje centrine Kaliningrado aikšte, išdygo prekybos centrai, kurių mieste, skaičiuojant pagal gyventojų skaičių, daugiau nei kituose Rusijos miestuose. 2006 m. pradėta statyti Kristaus Išganytojo katedra, o Maskvos patriarchas tuo metu skelbė, kad Kaliningradas „yra rusų žemė, stačiatikių žemė“. Nuo perestroikos laikų, pažymi autorė, Rusijos stačiatikių bažnyčia su tam tikra sėkme pareikalavo perduoti jai prieškarinių vokiečių kirchių sklypus ir pastatus.
Galima sakyti, kad būtent nuo čia prasideda įdomiausia šveicarų žurnalistės reportažo dalis. Ji rašo, kad ne visos religinės bendruomenės palaiko tokius gerus santykius su šalies valdžia kaip Rusijos stačiatikių bažnyčia. Pastraipoje, skirtoje Kaliningrado žydų bendruomenei, pateikiama jos atstovo nuomonė: jis sako, kad Kaliningrado žydai bijo patekti į „užsienio agentų“ sąrašą, juolab kad savo projektams jie naudoja finansavimą, gaunamą iš tarptautinių žydų fondų.
Judith Leister, matyt, lankėsi ir Jantarne, kur ant Holokausto aukų paminklo pastebėjo Šv. Jurgio juostelę ir pridūrė, kad dabar šis dvispalvio audinio gabalėlis tapo ir separatistų Ukrainoje simboliu. Grįždama prie dabartinės Kaliningrado žydų bendruomenės padėties temos, autorė daro išvadą, kad sinagogos statyba Oktiabrskajos gatvėje Kaliningrade – išoriškai identiškos Naujajai liberaliajai Karaliaučiaus sinagogai, stovėjusiai toje pačioje vietoje iki 1938 metų, – vilkinama dėl politinių priežasčių.
Apie savo problemas žurnalistei iš Šveicarijos papasakojo ir Kaliningrado musulmonai. Jų pačių duomenimis, regione gyvena apie 100 tūkstančių musulmonų, tai sudaro 10 % visų gyventojų. Tačiau jie neturi nė vienų maldos namų. Projektai, pateikti miesto valdžiai, buvo atmesti dėl dalies gyventojų protestų. Galiausiai pavyko pradėti statyti mečetę Pietų parke, tačiau prieš baigiant statybos darbus teismas statybas sustabdė. Kaip paaiškėjo, žemės sklypas, kuriame musulmonai stato mečetę, susikerta su Muziejaus „Friedlando vartai“ teritorija. Šiais metais musulmonų bendruomenė pateikė skundą Strasbūro žmogaus teisių teismui. Norėdama išgirsti abiejų konflikto šalių nuomones, Judith Leister pasikalbėjo su Senojo Karaliaučiaus muziejaus Friedlando vartuose direktoriumi. Iš šio pokalbio jai įsiminė žodžiai:
„Kantas ir Herderis – mūsų kraštiečiai.“
Apie mečetę taip ir nebuvo kalbėta. Užtat pats muziejus šveicarų žurnalistei pasirodė nesuprantamas.
Ji rašo, kad jame galima pamatyti įvairiausių prieškarinių daiktų, pavyzdžiui, iškabų su užrašais vokiečių kalba, tačiau tarp jų nėra jokio tarpusavio ryšio, jie stovi muziejuje kaip archeologiniai radiniai.
Taip pat trūksta eksponatų paaiškinimų daugiausia rusų lankytojams.
Leister uždavė muziejaus direktoriui vieną įdomų klausimą: „Ar planuojama paroda apie vokiečių išvarymą iš Rytų Prūsijos?“ – ir gavo tvirtą atsakymą: „Žuvo 27 milijonai žmonių. Kol esu šio muziejaus direktorius, parodos šia tema nebus.“
„Neue Zürcher Zeitung“ reporterė aplankė dar kelias Kaliningrado vietas: Bunkerio muziejų, Fortą Nr. 5. Įspūdžiai po jų liko maždaug tokie pat kaip po Friedlando vartų – keisti. Tai, ką autorė vadina Rusijos atminties politika, atsispindinčia Kaliningrado muziejuose, jai pasirodė esąs įvairių daiktų ir istorijos elementų rinkinys, kartais be aiškaus tarpusavio ryšio.
Straipsnyje autorė nepamiršo paminėti ir Pasaulio futbolo čempionato. Tuo metu, kai Judith Leister buvo Kaliningrade, stadiono statybos dar nebuvo prasidėjusios. Trumpai ji išvardija ir istorinio centro rekonstrukcijos planus, t. y. garsųjį projektą „Miesto širdis“.
Straipsnio paantraštėje buvo kalbama apie miesto plėtros planus, o pabaigoje autorė grįžta prie tų pačių planų, pabrėždama, kad jų labai daug ir jų įgyvendinimo verta nekantriai laukti.
Tačiau įdomesni už patį straipsnį gali pasirodyti skaitytojų komentarai, atsiradę po juo elektroniniame laikraščio leidime. Dėmesį patraukia išsamios Kaliningrado architekto Dmitrijaus Suchino pastabos, į kurias panašios apimties tekstu atsako Judith Leister. Jis pažymi, kad kasinėjimai pilies teritorijoje prasidėjo dar dešimtajame dešimtmetyje, o ne tik 2005 m., kad Sovietų namų statikos stoka – tik beprasmiški gandai, nes tokio dydžio pastatas su tokio pobūdžio defektu, jei juo nesirūpinama, kaip Sovietų namų atveju, būtų sugriuvęs per 20–25 metus. Jis taip pat mano, kad reportaže pateiktas atminties kultūros elementų pasirinkimas yra savavališkas ir neparodo viso vaizdo. Suchinas pasisako ir už „užsienio agentų“ įstatymą, pateikdamas panašių priemonių Vokietijoje pavyzdį. „Kiekvienoje pastraipoje truputis tiesos, bet vis dėlto iškreiptos“, – rašo Dmitrijus Suchinas. Į Suchino kaltinimą, kad aprašytų vietų, žmonių ir kitų Kaliningrado tikrovės elementų pasirinkimas atsitiktinis ir neobjektyvus, Judith Leister atsako, kad neįmanoma parašyti visko ir apie viską, žurnalistui visada tenka rinktis.
Kitas kaliningradietis – žurnalistas Aleksejus Šabuninas – komentaruose kalbasi su šveicaru, o gal vokiečiu skaitytoju, kurį papiktino tai, kad kaliningradiečiams Kantas – jų kraštietis. Galiausiai Šabuninas įtikino pašnekovą, kad tai turi prasmės, pateikęs paprastą argumentą: „Argi, jei gimiau tame pačiame mieste, nors ir ne tuo pačiu metu, negaliu laikyti žymaus filosofo Immanuelio Kanto savo kraštiečiu?“ Ir visa ši diskusija vyko mandagiai, be agresijos, remdamasi esminiais argumentais. Jokių trolių. Ir nors kai kuriuose komentaruose kritikuojamas straipsnis ir jo autorė, kritika išsakyta kultūringai ir dalykiškai.
Judith Leister turi ypatingą požiūrį į Kaliningrado sritį: ji domisi regiono istorija, bet nesusitelkia vien į jo praeitį (nors tai gana įprastas ir suprantamas reiškinys, kad vokiečių žurnalistus labiau traukia Karaliaučius nei Kaliningradas, o reportažo autorė – vokietė). Bendras įspūdis, kuris susidaro perskaičius šveicarų reportažą, – kad Judith Leister nieko nesupranta. Ji nesupranta, apie ką pasakoja muziejus „Friedlando vartuose“, ir apskritai regiono atminties kultūros. Jai visa tai – atsitiktinių elementų mišinys, kuris galiausiai tik pabrėžia įtampą tarp vokiečių ir rusų (sovietinio) paveldo. Ji nesupranta, kodėl žydai ir musulmonai negali susitarti su vietos valdžia, nesupranta, kaip Šv. Jurgio juostelė susijusi su Holokausto aukomis.
Čia nėra romantiškos kelionės į senąjį Karaliaučių, užtat yra klausimas apie dabartinį santykį su savo istorija. Ir, nors ne tiesiogiai, autorė pateikia nedžiuginantį atsakymą: „Daug planų, maža pažangos“.
Su Judith Leister galima ginčytis dėl kai kurių punktų, kaip tai daro Dmitrijus Suchinas savo pastabose, tačiau vis dėlto jos požiūris labai vertingas. Ji nepagražina tikrovės, stengiasi perteikti ją skaitytojui taip, kaip ją mato ir jaučia. Kaliningradiečiams tai gali patikti arba ne, bet sužinoti kito žmogaus požiūrį į vietą, kurioje gyveni, visada turėtų būti įdomu.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
