Sargas ką tik ragu pratrimitavo ketvirtą valandą, naktis vis dar kybo virš kaimo taip tirštai, kad neįmanoma įžiūrėti savo rankos, ir tik rytuose bei šiaurėje tolima tamsiai pilka juosta leidžia nuspėti, kur baigiasi begalinė pilka ledinė marių platybė. Iš ten pučia aštrus, perveriantis rytys, blaškantis į mažus kaimo namų langelius aštrius kaip skustuvas ledo kristalėlius; už tų langelių gyvenimas jau seniai pabudęs.
Iš arklidžių krinta blausi šviesa, girdėti raminantis arklių, kramtančių avižas ir pelus, čepsėjimas, jų kanopų kaukšėjimas ir prunkštimas. Maži, gauruoti žvejų arkliukai – ypatinga veislė, neįtikėtinai nereikli ir ištverminga. Jų šeimininkai – taip pat ypatinga žmonių veislė, ir juos sieja draugystė iki gyvos galvos.
Kuršių nerijos žvejai – aukšti ir šviesiaplaukiai, ryškiai mėlynų akių ir veriančio žvilgsnio. Jie – kuršių, jūreivių genties, palikuonys.
Žiemos žvejyba ant marių ledo netoli Nidos (Nidden).
Dabar jie stovi kambaryje, apšviestame blausios žvakigalio šviesos, ir trepsi kulnais į slenkstį savo iki šlaunų siekiančiais žvejų batais, kad kojos storose kojinėse patogiau įsitaisytų ant šiaudais išklotų guminių vidpadžių. Iš virtuvės sklinda apetitą žadinantis keptų bulvių su žuvimi kvapas, ir prieš žvejams išvykstant į ledinį šaltį jų skrandžiai bus pripildyti karšto, šildančio maisto.
Bet kol vyrai dar namie, moterys jokiu būdu netvarkys ir nešluos, nes tai sužlugdytų būsimo laimikio sėkmę. Taip pat negalima nieko šaukti išvykstantiems žvejams pavymui, nes tai neišvengiamai atneštų nesėkmę visam sumanymui. Daugelis prietarų ateina iš amžių gilumos ir yra šventai gerbiami, juk žvejo sėkmė ir uždarbis ne tiek nenuspėjami, kiek be galo pavojingas jo sunkus amatas. Tai nuolatinė rizika gyvybei, ypač per žiemos žvejybą.
Bet štai vyrai užsideda savo zuidvesterius (Südwester), surišdami ilgas jų ausis po smakru, pakinko gauruotus arkliukus į roges ilgomis ienomis, į kurias sumeta virves, tinklus, ledkirčius, pačiūžas ir pastato dėžę su maisto atsargomis (Lölschke).
Rogės pajuda marių link, virš kurių ryškus pašvaistės žėrėjimas jau visu gražumu skelbia artėjančią naują dieną. Iš pradžių kelias eina palei fuzenus (Fuhsen) – nedidelius pušinius stulpelius, kelio ženklus nuo vieno pakrantės kaimo iki kito, pastatytus maždaug 30 metrų atstumu vienas nuo kito.
Netrukus rogės jau ant marių ledo. Kaukš-kaukš-kaukš – stipriame šaltyje arklių pasagos kažkaip ypač dusliu garsu kaukši į storą ledą, o šis savo ruožtu retkarčiais grėsmingai traška.
Vienas iš žvejų užsideda olandiškas pačiūžas (Holländer Schlittschuhe) ilgais ašmenimis, pasiima ledkirtį ir eina pirma patikrinti, ar lede nėra pavojingų plyšių ir ledo sangrūdų.
Ledkirtis (Eisaxt) – nepakeičiama žvejo įranga žiemą. Juo tikrinamas ledo tvirtumas: trys stiprūs smūgiai garantuoja, kad ledas išlaikys rogių svorį. Sunkių perėjų metu ledkirtis pririšamas po rogėmis kaip pavažų tąsa, ir galiausiai jis tarnauja kaip stabdys ant labai slidaus ledo, neleisdamas pavojingai mėtyti rogių.
– Na, štai ir atvažiavome, – žvejas žvalgas sustoja, atrodytų, niekuo neišsiskiriančioje vietoje, kurią žvejai dažnai išsirenka sapne. Ledkirčiais iškertamos keturkampės eketės, tada tinklai ilgomis kartimis pastumiami po ledu. Kai visi tinklai pastatyti, į eketę, esančią atokiau nuo kitų, tam tikru kampu įstatoma ilga siaura lenta ir ja pradedama daužyti mediniu kūju. Dėl to po vandeniu kyla gaudžiantis aidas, sklindantis į visas puses. Jis ir gena žuvis į pastatytus tinklus.
Šis žvejybos būdas vadinamas „Barškučiu“ (Klappern). Jį taiko net pavieniai žvejai, bet šitaip daug nesugausi.
Eketė su „barškučiu“, nukreipiančiu žuvis į tinklą. Dešinėje – žvejys su ledkirčiu.
Kur kas veiksmingesnė žvejyba „Dideliu tinklu“ (Große Garn). Ji reikalauja nepalyginamai daugiau laiko, žmonių, įrankių ir, svarbiausia, yra susijusi su didžiule rizika.
Eketių schema poledinei žvejybai dideliu tinklu. Kitaip nei Sembos terminologijoje, kuršių žvejai visas žmogaus padarytas eketes vadino „Zesslöcher“. Tinklo statymo procesas vadintas „Zessen“: 1. Einlassloch (įleidžiamoji eketė, į kurią nuleidžiamas tinklas); 2. Zesslöcher / Verschiebelöcher (eketės, pro kurias tinklas stumiamas toliau); 3. Zukehrungswake (posūkio eketė, pro kurią pakeičiama tinklo judėjimo kryptis); 4. Holung (eketė, pro kurią ištraukiamas tinklas su laimikiu).
Arkliai iškinkyti ir apdengti gūniomis, rogės sustatytos kartu, o nuo stipraus ledinio vėjo saugo senos burės.
Prasideda ilgas, sunkus darbas šaltyje: pirmiausia iškertama didelė eketė, paskui pagal ypatingą schemą tam tikru atstumu nuo jos pramušamos mažesnės eketės. Tada į didžiąją eketę tiek toli, kiek pasiekia ilgos kartys, įstumiamas didysis tinklas, o pro gretimas eketes – dar toliau. Eketė, padaryta toli nuo kitų, naudojama „barškučiui“ (žr. aukščiau), kuris nukreips žuvis į tinklą. Prie kiekvienos eketės – po žveją; vyrų barzdos, striukės ir zuidvesteriai pasidengę ledo pluta. Jie dirba be pirštinių, nes deginančiame šaltyje šios, įsigėrusios drėgmės, akimirksniu sušąla ir tik trukdo.
Įtampa auga, artėja kulminacija: visi susirinko aplink pagrindinę eketę ir mediniu suktuvu, pritvirtintu prie rogių, pamažu pradeda traukti iš vandens tinklą. Ar diena šiandien bus sėkminga, ar tinklai bus tušti, o visas sunkus darbas – veltui? Žvejai nusispjauna per petį, kad nenužiūrėtų, ir štai iš vandens ištraukiamas lyg ir ne tinklas, o didelis tinklinis maišas, kuriame plaka, raitosi ir šokinėja starkiai, lydekos, karšiai, vėgėlės, seliavos, ešeriai, kuojos, stintos...
Specialios rogės su suktuvu tinklams ištraukti.
Įstrižuose vidurdienio žiemos saulės spinduliuose sidabru žvilga žuvų žvynai. Iš rogėse esančių šiaudų ištraukiamas ąsotis su šnapsu ir keliauja iš rankų į rankas: gausų laimikį būtina aplaistyti.
Žvejai džiaugiasi geru laimikiu. Kairėje, dešinėje ir tolimajame plane – žvejai su pačiūžomis.
Tačiau tokia sėkmė pasitaikydavo retai, o „bobų radijas“ žinią apie ją po visus Kuršių nerijos kaimus išnešiodavo miško gaisro greičiu. Paskui kelias savaites tik ir būdavo kalbų apie gausų laimikį, lyg kas būtų laimėjęs didelį loterijos prizą.
Marių ledu žvejai važinėdavo tol, kol jis galėjo išlaikyti roges, vadinasi, kiekvieną žiemą tekdavo netekti ne tik įrankių, rogių ir arklių, bet ir žmonių gyvybių. Ankstyvieji pavasario atlydžiai reguliariai atnešdavo širdį veriantį šauksmą „Viešpatie, saugok!“ (De Jes jeihtl!), reiškusį, kad ne visi žvejai spėjo laiku išsikapstyti nuo ledo ir kažką ant atskilusios lyties nunešė į marias. Ir tada pasitaikydavo, kad žvejai keletą dienų dreifuodavo ant jos, kol atskubėdavo pagalba arba retas laimingas atsitiktinumas padėdavo jiems išsigelbėti patiems. Tačiau dažnai, labai dažnai artimiausią sekmadienį kaimo bažnyčia būdavo pilnutėlė žmonių, ir pastorius savo pamoksle kalbėdavo apie nelaimingas žvejų amato aukas ir apie juodomis skaromis apsigobusių moterų ir vaikų, veltui laukusių sugrįžtant savo maitintojų, kančias.
Šaltinis
Ostpreußen-Warte, Folge 01 vom Januar 1952 (p. 5)
Eisfischerei auf dem Kurischen Haff. Von Wanda Wendlandt
https://archiv.preussische-allgemeine.de/ow1952/1952_01_01_01.pdf
Nuotraukos
Bildarchiv Ostpreußen bildarchiv-ostpreussen.de.
PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį rašo Tatjana Kolivai.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
