Išsakomi požiūriai dažnai būna radikaliai priešingi, tačiau kažkaip susitarti ir ieškoti optimalių susikaupusių problemų sprendimo būdų būtina. Klausimai, kaip genėti medžius ir kas tuo turi užsiimti, išsprendžiami darbo tvarka, jei yra „politinė valia“.
Daugelis prisimena Aleksandro Bašino, tuo metu Kaliningrado vyriausiojo architekto, pareiškimą, kad „miestas – vieta pinigams uždirbti, o tie, kuriems brangūs medžiai, tegul kraustosi į mišką“. Jei viskas būtų taip paprasta! Tačiau, net jei nenagrinėtume techninių šio pasiūlymo įgyvendinimo sunkumų, žmogus nėra toks primityvus padaras. Be vietos pinigams uždirbti, jam reikia kokybiškų gyvenimo sąlygų ir psichologinio komforto, kuris susijęs dar ir su estetiniais poreikiais.
Kaliningrado bendrasis planas tokiu pavidalu, kokiu yra dabar, – tai ne apie plėtrą, ne apie ekologiją, ne apie estetiką, ne apie miesto aplinkos komfortą, ne apie istorijos paminklus. Bendrasis planas – tai apie tai, kur ir ką galima statyti.
Be to, jis neatsako į klausimą, kokie mūsų santykiai su miesto aplinka? Ir ką mes (miestiečių bendruomenė) norime iš miesto (kaip mūsų gyvenimo vietos) gauti? Kokį norime jį matyti? Ką galime jam duoti? Tiesiog „efektyviai“ išparduoti miesto (bendruomenės) žemės sklypus ar kažkaip prisiimti atsakomybę už miesto veidą, už ekologiją, už ateitį?
Ar mes apie tai susimąstome, ar ne, tačiau kartu su augalais, gyvūnais ir kitomis biologinės gyvybės formomis sudarome vieną miesto ekosistemą. Augalų gebėjimas sugerti kenksmingas medžiagas iš oro padeda gerokai sumažinti apkrovą ir mažinti neigiamus miestui būdingų techninių veiksnių padarinius.
Miesto raida ir gyvoji gamta miesto aplinkoje
Daugelis mano, kad iki karo mieste buvo mažai medžių, ir kaip įrodymą pateikia centrinių gatvių fotografijas, kuriose nesimato augalijos. Tenka išgirsti ir nuomonę, kad miestas vystėsi chaotiškai. Retas kuris susimąsto, kad mieste visada buvo gamtos ir dirbtinio, biologinio ir techninio pradų pusiausvyra. Būdavo didesnės gerovės ar santykinio nuosmukio, sisteminio planavimo ar stichiškos urbanizacijos laikotarpių, tačiau miestas visada buvo bendra biologinių būtybių – žmonių, augalų, paukščių ir įvairių gyvūnų, iki pat vabzdžių, – buveinė.
Mūsų srities, kaip ir visos Prūsijos, miestai turi vieną bendrą „genetinį“ bruožą: gyvenvietės gavo miesto teises arba įkūrimo ir projektavimo stadijoje, arba ankstyvose raidos stadijose. Šios teisės buvo duodamos „užaugimui“, atsižvelgiant į plėtros perspektyvas. Karaliaučius (kaip ir kiti srities miestai) buvo įkurtas pagal planą ir turėjo aiškią planinę struktūrą, pagal kurią buvo dalijami sklypai namams statyti. Prie namo numatyta nedidelė teritorija sodui. Už miesto sienų driekėsi bendruomenės žemės daržams ir miesto pievų bei ganyklų erdvė. Savo sodą su vaistažolių daržu turėjo ir pilies ūkis. Miesto gyvenimo būdas nelabai skyrėsi nuo kaimo, organiškai derindamas ūkininkavimo formas ir būdus, santykius su gamta.
Miestas vystėsi greitai, atsirado miesto bendruomenės – amatininkų ir pirklių gildijos, o su jomis ir visuomeninio gyvenimo formos, ir naujos miesto erdvės – visuomeniniai sodai, kur vasarą vykdavo korporacijų narių susirinkimai, rengiamos šventės. Buvo ir privačių sodų, priklausiusių turtingiems miestiečiams.
Seniausias pagal reguliariojo parko taisykles įrengtas sodas – kunigaikščio Albrechto sodas – buvo dabartinės Universiteto aikštės vietoje.
Vėliau tai buvo Königsgarten (Karaliaus sodas), karaliaus perduotas miestui ir paverstas Parado aikšte su puikiu parteriniu skveru.
Renesansas, o vėliau ir Švietimas pasižymi filosofine parko-sodo refleksija. Reguliarusis parkas buvo suvokiamas kaip proto ir tvarkos pergalės prieš gaivališką gamtą ir chaosą simbolis. Špaleriniai medžių sodinimai ir parteriniai gėlynai, kur dailininko-sodininko menas pasireiškė kuriant „taisyklingas“ geometrines kompozicijas iš gėlių ir kirpimu suformuotų medžių bei krūmų: nieko natūralaus, viskas kontroliuojama ir viskas persmelkta susižavėjimo Gamta – Kūrėjo kūriniu.
Parado aikštė – Königsgarten. 1895 metai.
Švietimo epochoje sodas-parkas tapo ir švenčių vieta, ir vienišų apmąstymų vieta, ir mokslinio eksperimento aikštele, ir muziejumi. Karaliaučiuje labiausiai žinomi buvo pirklio Saturguso sodas su įvairiomis kolekcijomis, fontanais, puikiomis skulptūromis ir Luisenwahl, kurį pertvarkė filosofas, poetas ir burmistras Theodoras von Hippelis (iš dalies išlikęs „Centrinio“ parko sudėtyje). Kiek vėliau sodo, kurį 1796 metais įkūrė Kanto draugas, rašytojas ir valstybės veikėjas Johannas Georgas Scheffneris (1736–1820), pagrindu atsirado universiteto Botanikos sodas (dabar – Kaliningrado srities vaikų ir jaunimo ekologijos, kraštotyros ir turizmo centras).
XIX amžiaus pradžioje vėl pasikeitė santykių poroje „gamta–žmogus“ supratimas. Gamta pripažįstama savaime vertinga, o reguliarųjį prancūzišką sodą-parką pakeičia romantinis angliškas, subtiliau organizuotas, imituojantis „natūralią“ gamtą, tačiau patikrintą įgudusio meistro, išmanančio augalų ypatybes ir turinčio subtilų meninį skonį.
Parkas liko privačia, iš miesto aplinkos išskirta erdve, pasivaikščiojimų ir poilsio vieta. Karaliaučius buvo nedidelis, gamta jį supo ir įaugo į miesto audinį.
Radikaliai gyvenimą mieste pakeitė pramonės revoliucija, miestas galutinai atitrūko nuo kaimiškų buities elementų vos per porą dešimtmečių. Fabrikai ir gamyklos, greitai išaugę darbininkų rajonai su pigiais būstais, kuriems trūko saulės ir žalumos. Gamyklų kaminų suodžiais ir grindinių dulkėmis persisunkę, su prastu vandeniu ir kanalizacija, pramoniniai miestai tapo ligų, ypač tuberkuliozės, židiniais. Miestas buvo lyginamas su Leviatanu. Ir kaip reakcija į nepalankią aplinką vis aštriau reiškėsi miestiečių trauka prie gamtos. Jau nuo XIX amžiaus vidurio auga vasarnamių gyvenviečių ir jūros kurortų populiarumas. Vyriausybės medicinos patarėjo Friedricho Christiano Kesselio (1765–1844) pastangomis Kranto gyvenvietė virto jūros kurortu. Kesselis taip pat 1836 metais įkūrė „Miesto gražinimo draugiją“, kuri populiarino augalų naudą, kūrė skverus ir parkus, o pasivaikščiojimo vietose statė suolus.
Vaizdas į Pilies tvenkinį. Apie 1820 metus.
Kaip antitezė gamyklų kaminų dūmams ir pramoninio miesto antihumanizmui Europoje atsiranda miesto-sodo idėja. Pirmasis idėją derinti geriausias kaimo ir miesto gyvenimo puses iškėlė anglų sociologas Ebenezeris Howardas (1850–1928). Jis pasiūlė aplink didelius miestus statyti nedidelius miestus-sodus, kad žmonės gyventų apsupti gamtos, neprarasdami įprastų patogumų ir galėdami greitai pasiekti savo darbo vietas.
Pačioje XX amžiaus pradžioje šią idėją sėkmingai įgyvendino naujuose Karaliaučiaus rajonuose: jau planavimo stadijoje buvo ne tik suprojektuoti skverai ir pakelių alėjų sodinimai, numatytas sodų ir darželių įrengimas prie daugiabučių namų ir vilų, bet ir apgalvota augalų rūšinė sudėtis.
1901 metais, tęsiant „Miesto gražinimo draugijos“ veiklą, buvo įkurta miesto sodų ir parkų žinyba (vedėjas – burmistras Paulas Kunkelis, direktorius – profesorius Paulas Kaeberis).
Miesto želdinimo poreikiams ir studentų praktiniams užsiėmimams 1904 metais, vadovaujant Paului Kaeberiui (1869–1919), įkurtas medelynas „Miesto sodininkystė“ (dabar Kanto vardo BFU botanikos sodas).
„Sodininkystė“ atliko specialistų rengimo, želdinimo ir augalų auginimo idėjų populiarinimo uždavinius. Per trumpą laiką buvo sukurtos retų ir dekoratyvinių, taip pat techninių, vaistinių, gėlių, vaisinių ir daržovių kultūrų kolekcijos.
Tikriausiai „Miesto gražinimo draugijos“ nuopelnu reikėtų laikyti ir „madą“ dovanoti miestui parkus ir žemės sklypus parkams įrengti, kuria pasekė Walteris Simonas, Maxas Aschmannas, Bertholdas Kleistas, Theodoras Krohnė…
Po šių pertvarkų, nutrauktų Pirmojo pasaulinio karo, tragiškais pokario suirutės ir infliacijos metais įvyko revoliucinis proveržis. 1919 metais į miesto sodų ir parkų direktoriaus pareigas savivaldybė pakvietė kraštovaizdžio architektą Ernstą Schneiderį (1874–1968), anksčiau dirbusį Pozene (dab. Poznanė, Lenkija). Karaliaučiuje Schneideriui pavyko sukurti vientisą želdinimo sistemos projektą. Jis sujungė vietines senamiesčio apželdintas erdves pylimų žiedo viduje ir pagal naujas „žaliąsias“ taisykles išstatytus rajonus už gynybinio pylimo, pridėdamas prie to naujų parkų.
Pasivaikščiojimų zona palei kanalą.
Schneideris senosios gynybinės juostos vietoje suprojektavo penkiolikos kilometrų poilsio zoną su kanalais, pasivaikščiojimo takais, vejomis, medžiais, aplink Schlossteich (Žemutinį tvenkinį) nutiesė trijų kilometrų promenadą, sukūrė naujus želdinius aplink Oberteich (Aukštutinį tvenkinį), be to, ežerai buvo ne tik išvalyti – buvo sukurta jų biologinio savaiminio apsivalymo sistema. Priemiesčiuose įkūrė naujų parkų, mieste sutvarkė upelių daubas, suformuodamas palei jas sudėtingą terasų, alėjų ir takelių tinklą.
Šiuo laikotarpiu parkai įgyja naują funkciją, kurią atnešė siekis gyventi sveikai – juose įrengiamos sporto aikštelės.
Nuostabiausia, kad visi šie stadionai (išskyrus vandens) gyvi! Ypač didžiuodamiesi galime pažymėti, kad seniausias atviras stadionas Rusijoje – mūsų „Baltika“. Liūdna, kad žaliąsias zonas aplink juos sparčiai siaurina statybos ir „būtinai reikalingos“ automobilių stovėjimo aikštelės, o kartu nyksta pati kūno kultūros „gryname ore“ esmė.
Jau po 10 metų Schneiderio pertvarkos atnešė Karaliaučiui vieno gražiausių, žaliausių ir sveikiausių Vokietijos miestų reputaciją!
Tvirtovės – miesto pylimų įtvirtinimų – permąstymas ir pavertimas parkų žiedu buvo revoliucinis proveržis. Tokios transformacijos, leidusios išsaugoti ir gynybinius įrenginius kaip istorijos ir fortifikacijos paminklą (nors vargu ar tai buvo rūpesčio objektas), padidinti žaliuosius miesto „plaučius“ ir sukurti viešąsias erdves, nežinojo nė vienas miestas. Buvo rasta sėkminga formulė, leidusi išsaugoti istorinį centrą, išvengti užstatymo monotonijos ir sukurti naujus rajonus su patogiais mažaaukščiais ir vidutinio aukštingumo namais, aukštuminėmis dominantėmis (bažnyčiomis), vizualiniais akcentais (dekoratyviniais augalais), įvairiu kraštovaizdžiu.
Nuostabus miestas-sodas – Kaliningradas
Gali pasirodyti keista, bet po Antrojo pasaulinio karo būtent ši „stebuklinga formulė“ sulaukė supratimo ir plėtros.
Pokario miestui reikėjo skubiai gydyti žaizdas, ir čia gyventojams į pagalbą atėjo augalai ir „sodininkai“. Miesto-sodo koncepcija įgijo naujas plėtros formas. Išlikusiose gatvėse namai, kurių nebuvo galima atstatyti, buvo išardyti, o jų vietoje įrengti skverai su gėlynais, palei gatves sodinami jauni medžiai. Karaliaučiaus miesto medelynas kaip ir anksčiau augino sodinukus ir daigus miestui želdinti – 1948 metais jo teritorijoje buvo įkurta Kaliningrado žaliosios statybos mokslinių tyrimų stotis. Vėliau medelynas buvo pertvarkytas į Botanikos sodą, kuris 1967 metais buvo perduotas Kaliningrado universitetui ir tapo jo moksliniu padaliniu.
Prisimenama, koks buvo miestas „sovietiniu laikotarpiu“ – kokį jį prisimename – žalumoje skendintis miestas-sodas su puikiais skverais ir parkais, su turtinga medžių, gėlių ir krūmų rūšių įvairove.
Tai buvo ne tik mūsų pirmtakų, bet ir daugelio amžininkų – įvairiausių specialybių „žaliojo ūkio“ darbuotojų, nuo darbininkų iki mokslininkų, – nuopelnas. Kaliningrado kaip miesto-sodo įvaizdis įsitvirtino turistiniuose vadovuose, eilėraščiuose ir dainose, tapo tikru miesto prekės ženklu. Žalias apdaras buvo gyventojų pasididžiavimas ir užtikrino turistinį patrauklumą.
Kanto vardo BFU botanikos sodas.
Mūsų akyse sužlugo ekonominis plėtros modelis, o naujojo formavimasis vyksta itin skausmingai, su dideliais nuostoliais miesto aplinkai. Komercinių santykių sistema tapo sunkiu išbandymu miestui. Daug kartų išaugo apkrova miesto ekosistemai. Tikriausiai turime suvokti, kad kalbama būtent apie ekosistemą, kurios pagrindas – prieš 100 metų sukurtas žaliasis miesto karkasas. Ir tai miestui gyvybiškai svarbi vertybė.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
