Suprantu, kad laikui bėgant mūsų tyrinėtojų aistra praeis. Jos vietoje sąmonėje įsitvirtins daugeliui vietinių būdinga mintis, kad Kaliningradas ir apylinkės yra kažkur šalia – nereikia skubėti, juk per gyvenimą spėsime viską išvaikščioti skersai ir išilgai. O po to ateis kai kas, ko bijau dar labiau – nustosime pastebėti miestą mieste, nebekreipsime dėmesio į tai, kas daro Kaliningradą ypatingiausiu Rusijos miestu.
Kol kas, laimei, Kaliningradas mus žavi. Išėję valandėlei pasivaikščioti, dažnai vakarop atsiduriame kažkur kiemuose, apžiūrinėdami dar vieną senovinį pastatą. Kartais jo languose dega šviesa, o kartais stiklai išdaužyti... Štai ir per paskutinį mūsų pasivaikščiojimą, priėję Sakheimo vartus, kad nusipirktume Michaelio Wiecko knygą „Karaliaučiaus saulėlydis“, nusileidome žemyn prie upės į Lesopilnaja gatvę ir kiemuose, priešais Šventosios Šeimos katalikų parapiją, savo akimis išvydome tą „saulėlydį“. Iš vienos pusės paslėpta už tvoros (keista, kad ne mėlynos, kaip mėgstama Kaliningrade), o iš kitos – okupuota Lesopilnaja 73–79 gyventojų automobilių, miršta kirchė.
Ir liūdniausia net ne pats nelaiku ateinančios mirties faktas, o tai, kad ji miršta kaip nežinomas kareivis.
2GIS nežino, koks tai pastatas – jis neturi adreso. Tai tiesiog ūkinis pastatas, esantis prie namo Čerepičnaja g. 21. Nežino, kas čia yra, nei visur esantis Google, nei landus „Yandex“ su savo žemėlapiais. Buvusi koplyčia (kirchė, kapela – visur ją vadina skirtingai) buvusios Löbenichto ligoninės, stovėjusios Heidemannstraße (dabar Čerepičnaja), teritorijoje Kaliningrado administracijos interneto svetainėje pažymėta tiesiog kaip 1903 metais pastatyta koplyčia. Beje, ji įtraukta į regioninės reikšmės kultūros paveldo objektų sąrašą. Kaip ir šimtai kitų tokių pat į dulkes virstančių Kaliningrado ir Kaliningrado srities istorijos ir kultūros paminklų.
Regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas Nr. 247, esantis savivaldybės „Kaliningrado miesto apygarda“ teritorijoje
Löbenichto koplyčia (ko gero, vadinkime ją taip) – tai veikiau pavyzdys. Suprantu, kad ji akivaizdžiai nepriklauso prie prioritetinių pastatų, kuriuos reikia nedelsiant gelbėti. Kiek atokiau nuo jos apskritai stovi 1771 metais pastatytas ligoninės portalas (nuotraukoje viršuje). Jo būklė ne geresnė – jis visas suskilinėjęs ir bet kurią akimirką gali kam nors užkristi ant galvos.
Arka ir dabar, apgailėtinos būklės ir be Prūsijos erelio (jis neišliko), atrodo geriau už bet kurį naują, prestižiškiausią namą su autonominiu šildymu ir dviaukščiais butais. Ji saugo istoriją.
Bet, kaip ir Löbenichto koplyčia, vartai praktiškai neturi jokių galimybių išlikti. Virtualiame žinyne jie bus prisiminti tik tada, kai nebebus ką rekonstruoti.
Aukščiau jau parašiau, kad bijau po kurio laiko nustoti pastebėti šią kirchę ir šiuos vartus, nebejausti gėdos prieš tuos, kurie tai statė, karčios apgailestos, kad po daugelio metų nuo senojo Karaliaučiaus nieko neliks. Aš susitaikysiu. Ir juk esmė ne ta, kad man taip norisi, jog Kaliningradas taptų tuo vokišku miestu, kurio nebėra. Aš noriu, kad Kaliningradas įsileistų į save tą miestą ir susilietų su juo į vieną visumą. Ir kad padarytų tai ne tam, kad taptų kažkokia ten Europa (pažvelkime tiesai į akis – tai ne apie mus), o tiesiog kad taptų truputį gražesnis. Kad ir ką dabar statytų, kad ir kokias pažangiausias technologijas naudotų, bet kuris iš šių vokiškų namų, mano nuomone, atrodo geriau. Net jei jam daugiau nei šimtas metų ir niekas juo nesirūpino.
Kiekvienas mūsų pasivaikščiojimas galiausiai atneša dviejų emocijų mišinį, savotišką liūdesio ir džiaugsmo kokteilį. Ir grįždami namo į Artilerijskaja gatvę, mes, dar apimti emocijų, visada žiūrime į namus, kurie pasitinka mus posūkyje. Dalis jų žvelgia į mus su tyliu priekaištu.
Kaliningradui teko nuostabi galimybė pasinaudoti tuo, ką kažkas pastatė iki mūsų. Mieste daugybė pastatų vaiduoklių.
Kiekvienas iš jų – tai, pavyzdžiui, neįgyvendinta meno erdvė, kūrybos namai, mokykla, gyvenamasis namas simfoninio orkestro muzikantams. Taip, suprantu, kad dalis šių pastatų nepriklauso valstybei. Šiame mieste gyvenu neseniai ir daug ko nežinau – negaliu tiksliai žinoti, kas yra pastatų savininkas, pavyzdžiui, už namo Nr. 21 Artilerijskaja gatvėje. Bet viena man atrodo, nors ir fantastiška, bet logiška – reikia atiduoti šiuos pastatus tiems, kuriems jų reikia. Neverta būti Skrudžu Makdaku, kuris kiekvieną vakarą ateina į savo griuvėsius ir maudosi šimtmečių dulkėse. Ar matėte, kokia ten didžiulė aikštė viduryje? Įsivaizduojate, koks nuostabus skveras galėtų būti ten, Artilerijskaja gatvėje, kuriame po pamokų vaikščiotų kokios nors dailės mokyklos moksleiviai (o kodėl gi ne?). Vietos ten tiek, kad galima įrengti visą skulptūrų parką.
Štai, pavyzdžiui, neseniai miesto administracija pardavinėjo (ir tebepardavinėja) Kreuz-Apotheke už 12 milijonų rublių su apsunkinimu – reikia išsaugoti pastato fasadą, arkas, kolonas, lipdinius ir bareljefus. Nepaisant viso jos grožio, pirkti ją tokios būklės – abejotinas sumanymas. O gal tiesiog reikėjo atiduoti su apsunkinimu, o dar geriau – išnuomoti ir simbolinį mokestį imti rekonstrukcija? Žinoma, ne kokiems nors „Ragams ir kanopoms“. Viską rimtai apgalvoti, pasirašyti visus reikiamus dokumentus, nustatyti terminus, apibrėžti, kuo šis pastatas tikrai negali tapti, o kuo jį paversti nedraudžiama. Atiduokite šiuos namus tiesiog taip – nelaukite, kol juos atjungs nuo gyvybės palaikymo aparatų, be vilties išvesti iš komos.
Taip, taip verslas nekuriamas. Visa tai neteisinga ir taip toliau, ir panašiai. Gali atsirasti krūva „bet“. Bet juk yra teigiamų pavyzdžių!
Pavyzdžiui, Sakheimo vartai akivaizdžiai įgijo antrą gyvenimą, kai ten įsikūrė meno platforma „Vorota“; tikėkimės, kad ir vietinis Rusijos baikerių klubo „Naktiniai vilkai“ skyrius pakeis bastioną „Pregel“.
Labai sunku vertinti tai, ko mes nestatėme. Mums šis miestas atiteko toks. Sugriautas, pasiklydęs laike ir erdvėje, apleistas ir priverstas vienu metu gyventi dviem gyvenimais. Labai norisi tikėti, kad mes nepaliksime jo mirti.
Taip, daugelis iš mūsų gali tik praeiti pro šią kirchę ir atsidusti (aš dar sugebėjau apie ją jums papasakoti), bet juk kažkas gali spręsti? Ar ne? Jei taip, priimkite sprendimus, atiduokite ją tam, kas sugebės įkvėpti jai gyvybės, atlikti rekonstrukciją. Tegul jis ten gyvena. Tai bet kuriuo atveju geriau, nei žiūrėti į jos lėtą mirtį. Abejingumas praeičiai – baisiausia, kas gali nutikti Kaliningrado gyventojams. Jūs negalite, ir aš dabar irgi negaliu to sau leisti.
Autoriaus nuotraukos
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
